Administracinė byla Nr. I3-1998-983/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00165-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15; 12.15.5; 55.1.3

                                                        (S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. spalio 13 d.

Vilnius

 

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ atstovei advokatei Aldonai Kondratavičienei., teisininkui Dominykui Kondratavičiui,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Danieliui Sabukevičiui (Danel Sabukevič),

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui advokato padėjėjui Dainiui Daugirdai.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „RKJ Grupė“ dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teismas

 

 

n u s t a t ė :

 

 

UAB „Agerona“ (toliau – ir pareiškėja, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019-12-20 sprendimo Nr. S-171 (7-134/2019) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ skundo“ dalį, kuria buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2019-09-24 sprendimo Nr. (21.222) FR0682-216 rezoliucinės dalies 1 punktas (toliau – ir Komisijos sprendimas); Inspekcijos 2019-09-24 sprendimą Nr. (21.222) FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Inspekcijos sprendimas).

Pareiškėja nurodo, kad 2016 metų liepos–rugsėjo mėnesiais ji (pirkėjas) su pardavėju UAB „RKJ Grupė“ sudarė Grūdų pirkimo-pardavimo sutartis: 2016-07-18 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160718/01-DN; 2016-07-27 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160727/01-DN; 2016-07-27 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160727/03-DN; 2016-07-29 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160729/01-DN; 2016-08-01 Grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20160801/01-DN; 2016-08-02 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160802/01-DN; 2016-08-10 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160810/01-DN; 2016-08-18 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160818/01-DN; 2016-08-19 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160819/01-DN; 2016-09-12 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160912/01-DN.

Grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse šalys susitarė, jog pardavėjas UAB „RKJ Grupė“ parduoda, o pirkėjas UAB „Agerona“ perka iš viso 2.325 tonas rapsų, kurie išauginti fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre arba Pašarų ūko subjektų registre (minėtų sutarčių 1.1 ir 1.4 papunkčiai). Pareiškėja didžiąją dalį grūdų ir kitų žemės ūkio produktų į trečiąsias šalis eksportuoja laivais tiek iš Klaipėdos, tiek iš Rygos uostų. Dėl šios priežasties Grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių 1.1 ir 3.3 papunkčiuose šalys susitarė, jog šiuo konkrečiu atveju rapsus savo jėgomis ir sąskaita autotransporto priemonėmis iš Lietuvos į Rygos uostą pirkėjui pareiškėjai pristatys pardavėjas UAB „RKJ Grupė“. UAB „RKJ Grupė“ minėtomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė ir pareiškėjai pardavė bei į sutartyse nurodytą vietą (Rygos uostą) iš Lietuvos atgabeno 2.322,64 tonas rapsų. Rapsų gabenimo iš Lietuvos į Latviją bei jų pristatymo faktą patvirtina pareiškėjai (kaip krovinio gavėjai) kartu su pristatomais rapsais UAB „RKJ Grupė“ pasitelktų vežėjų įteikti oficialūs dokumentai – Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR). Šiuose CMR važtaraščiuose nurodyta, jog krovinių parkavimo vieta – Lietuva (Gūragių k, Šiaulių r., ir Akmenė).

UAB „RKJ Grupė“ už pareiškėjai parduotus ir pristatytus rapsus (2.322,64 tonos) išrašė PVM sąskaitas – faktūras. UAB „RKJ Grupė“ minėtose PVM sąskaitose – faktūrose už rapsus išskyrė standartinio dydžio (21 proc.) pridėtinės vertės mokestį (852.919,12 Eur rapsų kaina plius 179.113,41 Eur PVM, iš viso – 1.032.032,13 Eur). Už įsigytus rapsus pareiškėja UAB „RKJ Grupė“ pagal minėtas PVM sąskaitas – faktūras apmokėjo banko pavedimais (UAB „RKJ Grupė“ buvo sumokėta PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta įsigytų rapsų kaina ir PVM sąskaitose – faktūrose išskirtas PVM).

Pareiškėja laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30 buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2.322,64 tonos rapsų įsigijimą iš UAB „RKJ Grupė“ pagal gautas PVM sąskaitas – faktūras už 852.919,12 Eur ir 179.113,41 Eur pirkimo PVM, iš viso už 1.032.032,13 Eur.

Minėta sumą pareiškėja įtraukė į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, kaip tai numatė galiojantys teisės aktai. Pareiškėja iš UAB „RKJ Grupė“ Lietuvoje įsigytus ir į Latvijos uostą gabenamus rapsus (2.322,64 tonos) pardavė Latvijos įmonei SIA „Agerona“. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 49 straipsnio 1 dalimi, Latvijos įmonei SIA „Agerona“ parduodamus (iš Lietuvos tiekiamus) rapsus apmokestino taikydama 0 proc. PVM tarifą.

Pareiškėja, eksportavusi grūdus iš Lietuvos Respublikos, vadovaudamasi Įstatymu ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu, 2016-11-21 mokesčių administratoriui pateikė prašymus Nr. (17.16-40) GES-491392 ir Nr. (17.16-40)GES-491398 dėl pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo už laikotarpį nuo 2016-08-01 iki 2016-09-30 (tame tarpe ir nurodytos 179.113,41 Eur pirkimo PVM sumos). Inspekcija 2016-12-09 išvados Nr. 10246372 ir 2016-12-09 išvados Nr. 10246395, pareiškėjai buvo grąžinta tik dalis prašomos pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo), t. y. 352.533 Eur, tačiau nebuvo grąžinta 179.113,41 Eur permokos suma (t. y. pareiškėjai nebuvo grąžinta visa rapsų pirkimo PVM suma, išskirta UAB „RKJ Grupė“ išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose). Didžioji dalis iš nurodytos pridėtinės vertės mokesčio permokos – t. y. 154.962 Eur – nuo 2017-01-20 yra areštuota ir pareiškėjai negrąžinta.

Nurodo, kad Inspekcija 2016-12-23 pradėjo pareiškėjos mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo tikrinamas pridėtinės vertės mokestis už laikotarpį nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30. Inspekcijos 2016-12-23 pavedime Nr. (21.59-32) FR0773-3130 buvo nurodyta, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas bus baigtas iki 2017-02-23 dienos. Inspekcijos 2017-01-20 Turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-95 buvo areštuota pareiškėjai priklausanti 179.113 Eur pridėtinės vertės mokesčio permoka (vėliau minėta areštuota suma buvo sumažinta iki 159.531 Eur, dar vėliau iki 154.962 Eur).

Inspekcija 2018-04-24 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-165, kuriame padarė išvadą, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų gabenimui buvo pakrauti ne Lietuvoje, todėl pareiškėja neva tam tikrą rapsų kiekį įsigijo už Lietuvos ribų (Latvijoje), dėl ko sandoris šioje dalyje yra ne pridėtinės vertės mokesčio objektas. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatavo, kad už 2016 metų liepos–rugsėjo mėnesius 159.531 Eur suma mažintinas atskaitomas pirkimo PVM ir ta pačia suma mažintina iš biudžeto pareiškėjai grąžintina PVM suma. Nurodytas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Inspekcijos 2018-06-18 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 921.131-31-5) FR0682-203. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kurios prašė panaikinti šį Inspekcijos sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą skundą, konstatavo, jog Inspekcijos atliktas mokestinis patikrinimas dėl prekių (rapsų) gabenimo nėra atliktas visapusiškai ir išsamiai, todėl 2018-09-13 sprendimu Nr. S-152(7-125/2018) panaikino Inspekcijos 2018-06-18 sprendimą ir perdavė pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo.

Inspekcija 2018-11-20 pavedimu tikrinti Nr. (21.59-32) FR0773-2081 antrą kartą pradėjo pareiškėjos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą (mokestinio patikrinimo dalykas – PVM nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30). Inspekcija išsiuntė paklausimą Latvijos mokesčių administratoriui, iš kurio gavo atsakymus, jog Latvijos vežėjai, kurie atgabeno pareiškėjai skirtus rapsus į Rygos uostą, patvirtino minėtų grūdų gabenimo faktą iš Lietuvos į Latviją. Inspekcija 2019-07-25 patikrinimo akte Nr. (21.222) FR0680-285 pareiškėjai papildomai apskaičiavo 154.962 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumą, kuria yra mažinama grąžinama pareiškėjai iš biudžeto PVM suma. Inspekcija, nepaisydama iš Latvijos vežėjų gautų patvirtinimų apie rapsų gabenimą iš Lietuvos į Latviją, ir toliau laikėsi nuomonės, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų (2.008,94 tonos iš 2.322,64 tonos) gabenimui neva buvo pakrauti ne Lietuvoje, todėl pareiškėja šį rapsų kiekį esą įsigijo už Lietuvos ribų (Latvijoje), dėl ko sandoris šioje dalyje yra ne PVM objektas. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatavo, jog 154.962 Eur suma yra mažintinas už 2016 metų liepos-rusėjo mėnesius atskaitomas pirkimo PVM ir ta pačia suma mažintina iš biudžeto pareiškėjai grąžintina PVM suma.

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Inspekcijos sprendimu, pateikė pastabas, kuriomis prašė Inspekcijos netvirtinti patikrinimo akto Nr. (21.222) FR0680-285. Inspekcija 2019-09-24 sprendimu (neatsižvelgdama į pareiškėjos pastabas) Nr. (21.222) FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 154.962 Eur PVM, apskaičiavo 16.917,13 Eur PVM delspinigių, atleido nuo 11.841,99 Eur PVM delspinigių ir skyrė 46.488 Eur (30 proc.) PVM baudą.

Pareiškėja, nesutikdama nei su patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, nei su minėtu Inspekcijos sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka su skundu kreipėsi į Komisiją, kuriuo prašė panaikinti Inspekcijos sprendimą. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2019-12-20 sprendimu Nr. S-171 (7-134/2019) „Dėl UAB „Agerona“ skundo“ pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – patvirtino Inspekcijos sprendimą dėl 154.962 Eur suma mažinamo grąžintino iš biudžeto PVM (sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas), tačiau pareiškėją atleido nuo Inspekcijos sprendimu paskaičiuotų PVM delspinigių ir paskirtos PVM baudos mokėjimo (Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas).

Pareiškėja, nesutikdama su minėta Komisijos sprendimo dalimi, kuria buvo patvirtintas Inspekcijos 2019-09-24 sprendimas Nr. (21.222) FR0682-216, nurodo, kad Komisija neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais, formuojamos praktikos ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėja teigia, kad ji vadovavosi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) reikalavimais ir rapsų įsigijimą apskaitė pagal gautas pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ sąskaitas – faktūras. Tai, jog rapsai buvo pakrauti Lietuvoje, pasak pareiškėjos, patvirtina ir visi su rapsų įsigijimu susiję dokumentai. Inspekcija neginčija realaus ūkinės operacijos buvimo fakto, t. y. kad pareiškėja visą 2.322,64 tonos rapsų kiekį įsigijo, bei to, jog UAB „RKJ Grupė“ visą šį rapsų kiekį pareiškėjai pristatė į sutartyse nurodytą vietą – Rygos uostą), tačiau laikosi pozicijos, jog dalis iš šių rapsų buvo pakrauta gabenti ne Lietuvoje, o Latvijoje, todėl esą sandoris šioje dalyje laikytinas ne pridėtinės vertės mokesčio objektu Lietuvoje. Pažymi, kad Inspekcija neįrodė (ir net neįrodinėjo) būtinųjų aplinkybių, leidžiančių riboti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą – pareiškėjos piktnaudžiavimo, sukčiavimo arba žinojimo apie dalyvavimą sukčiavime PVM srityje. Inspekcijos surinkti duomenys nesudaro pagrindo objektyviai ir neginčijamai paneigti oficialiuose dokumentuose deklaruotų aplinkybių, jog visus ginčo rapsus UAB „RKJ Grupė“ pareiškėjai į Latviją atgabeno būtent iš Lietuvos. Pareiškėja nesutinka su Inspekcija, kad nė vienas šaltinis ar dokumentas neva nepatvirtina rapsų kilmės, jų pirkimo, pardavimo Lietuvoje fakto. Pažymi, jog pareiškėja veikė visiškai teisėtai, kaip apdairi ir sąžininga mokesčių mokėtoja, o visą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė griežtai pagal pateiktus oficialius dokumentus ir juose nurodytą informaciją. Nurodo, kad pareiškėjai nebuvo jokio pagrindo abejoti UAB „RKJ Grupė“ parduodamų rapsų kilme, nes ją pardavėja patvirtino su pirkimu-pardavimu susijusiais dokumentais: Grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis, Tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais (CMR), UAB „RKJ Grupė“ PVM sąskaitomis – faktūromis. Pasirašytų sutarčių turinys patvirtino, kad šalys susitarė dėl 2.325 tonų Lietuvoje išaugintų rapsų pirkimo-pardavimo, nes sutarčių 1.4 papunktyje yra numatyta sąlyga, kad pardavėjas UAB „RKJ Grupė“ pirkėjui (pareiškėjai) privalo pristatyti grūdus, kurie yra išauginti fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre arba Pašarų ūkio subjektų registre. Pažymi, kad pašarų ūkio subjektų registravimas yra vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010-06-03 įsakymu Nr. 3D-536 patvirtintomis Ūkio subjektų, kurie verčiasi pašarų veikla, įregistravimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 8 punktas nurodo, kad ūkio subjektų, užsiimančių pirmine pašarų gamyba, žemės ūkio valda turi būti įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre. Šiame registre žemės ūkio valdą įregistruoti gali tik veiksnus fizinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos gyventojų registre ar juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre. Šie asmenys turi plėtoti bent vieną žemės ūkio veiklos arba alternatyviosios veiklos rūšių ir nuosavybės, nuomos, panaudos teise ar kitais teisiniais pagrindais valdyti bent vieną nekilnojamąjį daiktą: įregistruotą Nekilnojamojo turto registre žemės sklypą, statinį, butą arba neįregistruotą Nekilnojamojo turto registre žemės sklypą, kuriam parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Į Pašarų ūkio subjektų registrą gali būti įregistruojami tik tie ūkio subjektai, kurie užsiima pirmine pašarų gamyba (auginimu) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sutarčių 1.4 papunkčio nuostata patvirtina, jog pareiškėja įsigijo Lietuvoje išaugintus rapsus, kuriuos UAB „RKJ Grupė“ įsipareigojo pristatyti pareiškėjai iš Lietuvos į sutartyse nurodytą vietą – Rygos uostą. Pažymi, kad Lietuvoje užaugintų grūdų tiekimas (gabenimas) negali prasidėti kitoje, nei Lietuvoje teritorijoje, todėl pareiškėja neturėjo jokio pagrindo abejoti tuo, kad dalis UAB „RKJ Grupė“ į sutartyse nurodytą vietą pareiškėjai gabenamų rapsų galėtų būti vežami ne iš Lietuvos, o iš Latvijos ar kurios nors kitos valstybės. Pagal Sutarčių 3.3 papunktį, visą 2.325 tonų rapsų kiekį pareiškėjai į sutartyse nurodytą vietą (Rygos uostą) privalėjo savo jėgomis ir savo sąskaita iš Lietuvos pristatyti UAB „RKJ Grupė“, kuri savo įsipareigojimus įvykdė ir sutartą kiekį rapsų į sutartyse nurodytą vietą pristatė. Pateiktuose Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) (4 langelyje) nurodyta, kad rapsai, kaip ir buvo numatyta sutartyse, yra pakrauti ir atgabenti iš Lietuvos, t. y. iš Gūragių k. ir Akmenės, o pareiškėja neturėjo jokių priežasčių šių rapsų iš vežėjo nepriimti. Pareiškėja nurodo, kad krovinį (rapsus) į Rygos uostą atgabenę UAB „RKJ Grupė“ pasitelkti vežėjai krovinio gavėjai pateikė ne vietinio pervežimo, o CMR važtaraščius, kuriuose yra aiškiai nurodyta, jog „šis pervežimas vykdomas pagal Tarptautinių krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR konvenciją)“, o tais atvejais, kai krovinio pervežimas vykdomas toje pačioje šalyje (pavyzdžiui, Latvijoje), CMR važtaraštis negali būti surašomas. Todėl pareiškėja neturėjo jokio pagrindo abejoti tuo, kad dalis UAB „RKJ Grupė“ į paskirties vietą Latvijos uoste atgabento krovinio galėtų būti atgabenta iš Latvijos, o ne iš Lietuvos.

Pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas rapsų gabenimą organizavo ir jį apmokėjo UAB „RKJ Grupė“, o pareiškėja buvo tik krovinio gavėja, todėl ji, priimdama jai pristatomus grūdus, neturėjo nei pareigos, nei galimybių nustatyti, ar pardavėjo pasitelkti vežėjai turi teisę užsiimti tarptautinių krovinių vežimo veikla, tikrinti, ar krovinys yra pakrautas tiksliai toje vietoje, kuri yra nurodoma krovinio važtaraščiuose, taip pat negali būti laikoma atsakinga už kokius nors krovinio vežėjo, kurio pasirinkimo ji net negalėjo įtakoti, galimai padarytus pažeidimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja negali būti laikoma atsakinga už Tarptautinių krovinių važtaraščių pildymą ir juose esančios informacijos teisingumą, nes pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 13 straipsnį krovinio gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių tik tuomet, kai vežėjas krovinį pristato į paskirties vietą, t. y. kai krovinio gabenimas yra užbaigiamas. Atsižvelgiant į tai, kad oficialiuose dokumentuose – Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) yra aiškiai nurodyta, kad rapsai buvo pakrauti (gabenimas pirkėjui (šiuo atveju pareiškėjai) prasidėjo ) Lietuvoje, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti tuo, jog prekių tiekimas įvyko Lietuvos teritorijoje, o ne Latvijos teritorijoje, kaip kad nepagrįstai teigia Inspekcija.

Pažymi, kad UAB „RKJ Grupė“ jai išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų turinys taip pat patvirtina, kad krovinys (rapsai) buvo pakrautas Lietuvoje. Tokias išvadas pareiškėja daro atsižvelgusi į tai, jog visose UAB „RKJ Grupė“ jai išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose už rapsus buvo išskirtas 21 proc. PVM, visos UAB „RKJ Grupė“ išrašytos PVM sąskaitos – faktūros atitiko teisės aktuose numatytus reikalavimus, todėl abejoti šių dokumentų patikimumu pareiškėja neturi jokio faktinio pagrindo.

Nurodo, kad, turėdama minėtus dokumentus (Grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, Tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR) ir PVM sąskaitas – faktūras) bei matydama juose esančią informaciją, pareiškėja neturėjo jokio pagrindo abejoti tuo, kad visas iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytas ir jos gabenamas rapsų kiekis buvo išaugintas ir pakrautas gabenti Lietuvoje. Pareiškėja, išskyrus jai pateiktus oficialius ir tokioje ūkinėje operacijoje įprastus dokumentus (Tarptautinius krovinių transportavimo važtaraščius (CMR) ir PVM sąskaitas – faktūras) neturėjo jokių realių būdų nustatyti, iš kur UAB „RKJ Grupė“ atgabeno rapsus. Tuo labiau, jog net ir itin plačius įgaliojimus bei specialiąsias teises turinti Inspekcija nenustatė, kur buvo pakrauti rapsai, ir sprendime nurodė, jog tikroji sandoriuose nurodomų grūdų kilmė (šaltinis) nei pirmo, nei pakartotinio patikrinimo metu <...> nenustatyta.

Nurodo, kad veikė imdamasi visų jai prieinamų priemonių, leidžiančių mokesčių administratoriui neabejoti įmonės sąžiningumu bei rūpestingumu. Prieš sudarydama sutartis su UAB „RKJ Grupė“, pareiškėja jai prieinamais būdais pasidomėjo, ar ši rapsus parduodanti įmonė vykdo realią ekonominę veiklą, ar yra įregistruota PVM mokėtoja, ar turi darbuotojų, ar realiai užsiima žemės ūkio produktų auginimo veiklą ir kt. Pareiškėjai buvo žinoma, kad UAB „RKJ Grupė“ yra vienerius metus realiai veikianti ir žemės ūkio produktais prekiaujanti įmonė, turinti nė vieną darbuotoją, vykdanti savo mokestines prievoles, registruota Pašarų ūkio subjektų registre, todėl nebuvo pagrindo abejoti šios įmonės patikimumu ar veiklos teisėtumu. UAB „RKJ Grupė“ yra įregistruota Pašarų ūkio subjektų registre, jai registre suteiktas numeris, kas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010-06-06 įsakymo Nr. 3D-536 25.3.1 papunkčiu, reiškia, jog ši įmonė gamina tiekti rinkai augalininkystės produktus. Su UAB „RKJ Grupė“ buvo pasirašytos sutartys, kurios buvo tinkamai įvykdytos.

Pažymi, kad nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų apribota jos PVM atskaita, nes pagal teismų suformuotą praktiką pirkėjui nesuteikti teisės į PVM atskaitą galima tik tuomet, kai nustatoma, jog pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad ūkinė operacija buvo vykdoma kitomis aplinkybėmis nei nurodoma apskaitos ar kituose dokumentuose. Ginčo atveju ūkinės operacijos buvo realiai (faktiškai) įvykdytos. Pareiškėja turi būti laikoma sąžininga, nes jos veiksmuose nėra kaltės, ji nenumatė ir negalėjo numatyti, kad jai, kaip rapsų pirkėjai ir krovinio gavėjai, pateiktuose oficialiuose dokumentuose nurodyta informacija galimai neatitinka tikrovės, o įsigyti rapsai galimai yra pakrauti gabenti ne Lietuvoje, o Latvijoje.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Inspekcija nenurodo ir neįrodinėjo nė vienos iš trijų ESTT nurodomų PVM atskaitą ribojančių aplinkybių. Inspekcija, tik remdamasi savo surinktais duomenimis, padarė išvadą, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų pardavėjos galimai buvo pakrauti ne pareiškėjai pateiktuose oficialiuose dokumentuose nurodytose pasikrovimo vietose, t. y. ne Lietuvoje, o kažkur kitur, ko, Inspekcijos teigimu, neva užtenka paneigti pareiškėjos teisę į 154.962 Eur PVM atskaitą. Todėl, net jei UAB „RKJ Grupė“ ar jos pasitelkti vežėjai sąmoningai ar nesąmoningai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus (nors tokie faktai nėra įrodyti), tai pareiškėja to nežinojo ir negalėjo žinoti. Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų priešingai, nes pareiškėja veikė tiksliai taip, kaip ją veikti įpareigojo galiojantys teisės aktai ir visus įsigytus rapsus į apskaitą įtraukė vadovaudamasi apskaitos dokumentuose (UAB „RKJ Grupė“ išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose) nurodyta informacija, kuri atitiko Grūdų pirkimo-pardavimo sutartyse įtvirtintus susitarimus bei Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytą informaciją.

Nurodo, kad Inspekcijos pateikti dokumentai leidžia pagrįstai teigti, jog į Lietuvos biudžetą už rapsus PVM buvo sumokėtas, ko neturėjo būti daroma tuo atveju, jeigu sandoris iš tiesų būtų įvykęs už Lietuvos ribų (ne PVM objektas Lietuvoje). Iš Inspekcijos atlikto mokestinio patikrinimo pareiškėja sužinojo, kad rapsai, kuriuos Įmonė įsigijo iš UAB „RKJ Grupė“, priklausė UAB „Gausta“. Inspekcija 2017-07-27 rašte Nr. (21.193) RKD-2905 nurodė, kad 2017-04-11 atliko UAB „Gausta“ operatyvinį patikrinimą, kurio metu buvo įvertinti UAB „Gausta“ su UAB „RKJ Grupė“ 2016-07-01 – 2016-09-30 vykdyti rapsų pirkimo–pardavimo sandoriai. Šiame rašte Inspekcija nurodo, kad UAB „Gausta“ operatyvaus patikrinimo metu pateikė patikslintas PVM deklaracijas (iki patikslinimo UAB „Gausta“ buvo nedeklaravusi 70.610,62 Eur PVM apmokestinamų sandorių ir 14.828,23 Eur pardavimo PVM) ir sumokėjo PVM. Iš šio Inspekcijos rašto turinio darytina vienareikšmė išvada, kad pagal visus rapsų pirkimo-pardavimo sandorius, kuriuos UAB „Gausta“ vykdė su UAB „RKJ Grupė“, PVM buvo sumokėtas į Lietuvos Respublikos biudžetą. Tačiau Inspekcija patikrinimo akte ir sprendime teigia, jog šių rapsų Lietuvoje neva nebuvo, o pirkėjui į Rygos uostą rapsai buvo atgabenti iš Latvijos (o ne iš Lietuvos), dėl ko sandoris laikytinas ne PVM objektu Lietuvoje. Todėl pareiškėjai nesuprantama tokia situacija, kai pati Inspekcija aiškiai nurodo, jog neturi jokių pretenzijų UAB „Gausta“, bei patvirtina, kad ji yra sumokėjusi visą PVM už tuos pačius rapsus, tačiau patikrinimo akte jau teigia, kad dalies šių rapsų Lietuvoje neva net nebuvo ir taiko neigiamo poveikio priemones tuos pačius rapsus iš UAB „RKJ Grupė“ Lietuvoje vėliau įsigijusiai pareiškėjai. Pažymi, kad jeigu Inspekcijos patikrinimo akte minimų rapsų net nebuvo Lietuvoje, tai kokiu pagrindu UAB „Gausta“ mokėjo, o Inspekcija priėmė UAB „Gausta“ mokamą PVM už visą šių rapsų kiekį, jeigu sandoriai laikytini ne PVM objektu Lietuvoje (tokiu atveju UAB „Gausta“ neturėjo mokėti PVM į Lietuvos biudžetą). Jeigu aptariamų rapsų Lietuvoje nebuvo, o jie buvo Latvijoje, tai Lietuvos biudžetas nepagrįstai gavo ir priėmė UAB „Gausta“ sumokėtą PVM, kurio nereikėjo mokėti, dėl ko biudžetas galimai nepagrįstai praturtėjo. Inspekcijos nurodomas faktas, kad UAB „Gausta“ patikslinusi PVM deklaracijas sumokėjo visą PVM dėl sandorių, vykdytų su UAB „RKJ Grupė“ (už aptartus rapsus), patvirtina, jog šie rapsai Lietuvoje iš tiesų buvo ir į Rygos uostą pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ buvo atgabenti iš Lietuvos, kaip ir buvo nurodyta pareiškėjai pateiktuose dokumentuose. Priešingu atveju darytina išvada, kad Lietuvos biudžetas nepagrįstai gavo ir naudojasi UAB „Gausta“ sumokėtomis lėšomis, kurių mokėti tokiu atveju nereikėjo.

Pareiškėja skunde dėsto poziciją, kad Inspekcijos surinkti duomenys apie rapsų pasikrovimo vietą yra itin prieštaringi, neišsamūs ir nevienareikšmiai, nors duomenys buvo renkami ilgą laiką. Pareiškėja nesupranta, kodėl Inspekcija daro išvadą, jog grūdai buvo pakrauti ne Lietuvoje, nors nėra nustatyta grūdų kilme. Inspekcija nesurinko pakankamų ir objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjos deklaruotas aplinkybes.

Pareiškėjo teigimu, tai, jog pagal Transporto priemonių valstybinių numerių atpažinimo sistemos (toliau – ir NAS) duomenimis laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30 nenustatytas Lietuvos sienos kirtimas transporto priemonėmis, kurios nurodytos Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog grūdai buvo vežami ne iš Lietuvos. Inspekcija Patikrinimo akte nurodo, kad, NAS patvirtino Lietuvos vežėjų transporto priemonių, nurodytų Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose, Lietuvos – Latvijos ir Latvijos – Lietuvos sienos kirtimo atvejus. UAB „RKJ Grupė“ pasamdyti vežėjai rapsus gabeno iš Gūragių (Šiaulių r.) į Rygą. Remdamasi šiais duomenimis, Inspekcija Patikrinimo akte padarė išvadą, jog rapsų, kurie buvo gabenami į Rygą Lietuvos vežėjų transporto priemonėmis, kurias užfiksavo NAS sistema, pardavimas yra laikomas PVM objektu Lietuvoje ir nuo šios dalies sandorio PVM atskaita yra leistina. Pažymi, kad Inspekcija, atlikusi pakartotinį mokestinį patikrinimą, pateikė kitokią informaciją, t. y. Inspekcija pripažino, jog NAS sistema vis dėlto užfiksavo ne tik rapsus gabenusių Lietuvos vežėjų (gabenusių rapsus iš Gūragių), bet taip pat ir dalį Latvijos vežėjams priklausančių transporto priemonių, kurios UAB „RKJ Grupė“ užsakymu pareiškėjai gabeno rapsus iš Akmenės. Iš patikrinimo akto bei prie jo esančio priedo Nr. 3 matyti, jog tomis dienomis, kai buvo pristatyti rapsai pareiškėjai, NAS sistema užfiksavo Latvijos vežėjui Z/S „VEIDES2“ priklausančias transporto priemones, kertančias Lietuvos – Latvijos sieną (kas neginčijamai patvirtina, kad šios transporto priemonės tomis dienomis buvo Lietuvos teritorijoje). Šios NAS sistemos užfiksuotos Latvijos vežėjo transporto priemonės nurodytomis dienomis pareiškėjai į Rygos uostą iš Lietuvos pristatė iš viso 202,68 tonos UAB „RKJ Grupė“ parduotų rapsų, už kuriuos pareiškėja UAB „RKJ Grupė“ sumokėjo pardavėjo išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų pagrindu. Tas faktas, kad dalis Latvijos vežėjo Z/S „VEIDES2“ transporto priemonių NAS sistemos buvo užfiksuotos kertančios Lietuvos – Latvijos sieną būtent tomis dienomis, kai rapsai ir buvo pristatyti pareiškėjai į Rygos uostą, yra dar vienas neabejotinas įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjai pateiktuose dokumentuose (t. y. Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose ir UAB „RKJ Grupė“ išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose) nurodyta informacija atitinka faktinę situaciją, t. y. kad UAB „RKJ Grupė“ parduoti rapsai gabenimui buvo pakrauti Lietuvoje. Todėl patikrinimo akto ir Inspekcijos sprendimo išvada, jog aptariamas pirkimas neva yra ne PVM objektas Lietuvoje (dėl ko pareiškėja neva neturi teisės į PVM atskaitą), yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėja atkreipia dėmesį tai, kad Inspekcija tiek Patikrinimo akte, tiek sprendime šiuo atžvilgiu padarė išvadą, jog NAS sistemų Lietuvoje užfiksuoti automobiliai taip pat galėjo gabenti ir kitų užsakovų krovinius, todėl, nesant kitų gabenimo Lietuvoje įrodymų, atvejai, kai tik automobilių sienos kirtimo data pagal NAS duomenis sutampa su Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodyta data, nepagrindžia, kad transporto priemonės vežė UAB „RKJ Grupė“ tiekiamus rapsus pareiškėjai iš Lietuvos. Pažymi, kad Inspekcija tokią sprendimo išvadą grindžia tik prielaidomis („galėjo gabenti“), o ne objektyviais duomenimis (faktais), kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalis.

Pareiškėja teigia, kad byloje yra patiekti duomenys, kur pasienyje su Latvija yra įrengtos NAS kameros. Tai, pasak pareiškėjos, paaiškina tai, jog dalies automobilių, pasikrovusių prekes Akmenėje, nefiksavo NAS sistema, nes prekės iš šio objekto buvo vežamos keliu, kuriame nėra stebėjimo kamerų, o vežant prekes per postus su stebėjimo kameromis susidaro didesnis atstumas („papildomas lankstas“). Pareiškėja nebuvo atsakinga už prekių gabenimą, ji negali būti atsakinga už tai, kokiu maršrutu vyksta prekių gabenimas. Todėl tai, jog NAS nefiksavo dalies Latvijos vežėjų transporto priemonių, kurios pagal oficialiuose dokumentuose nurodytą informaciją gabeno rapsus iš Akmenės į Rygą (kas yra paaiškinama absoliučiai objektyviomis aplinkybėmis), nėra pakankamas ir pagrįstas įrodymas, leidžiantis daryti išvadą, jog aptariami rapsai gabenti buvo pakrauti ne Lietuvoje, dėl ko galėtų būti ribojama pareiškėjos teisė į PVM atskaitą. Todėl visiškai nepagrįsta ir neįrodyta išvada, jog, įvertinus Muitinės departamento pateiktą informaciją, nustatyta, kad Latvijos įmonių (vežėjų) transporto priemonės Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytais valstybiniais numeriais nekirto Lietuvos – Latvijos pasienio postų. Tokią išvadą, remiantis NAS surinktais duomenimis, būtų galima daryti tik tuo atveju, jeigu ši sistema būtų įrengta absoliučiai visuose keliuose, kertančiuose Lietuvos – Latvijos sieną ir jeigu ji fiksuotų 100 proc. transporto priemonių.

Aplinkybė, jog Latvijos vežėjo transporto priemonėms nebuvo išduoti leidimai važiuoti valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, taip pat neįrodo, kad šios transporto priemonėmis realiai nevažiavo Lietuvos keliais ir negabeno aptariamų rapsų. Priešingai, tai, jog NAS užfiksavo dalį Latvijos vežėjų transporto priemonių, neginčijamai patvirtina faktą, jog šios transporto priemonės aptariamu laikotarpiu tikrai važiavo Lietuvos viešaisiais keliais, nors ir galimai neturėjo kokių nors jų veiklai reikiamų leidimų.

Skunde pareiškėja aptaria Inspekcijos surinktus duomenis apie visus vežėjus – Z/S „VEIDES2“; SIA „Ozolini JO“; SIA „Mazjukši JL“, teigdama, kad surinkta informacija patvirtina, jog prekės buvo pakrautos Lietuvoje, todėl pareiškėja turi teisę į PVM atskaitą.

Nurodo, kad Inspekcija patikrinimo metu nesurinko jokių duomenų, susijusių su Latvijos vežėjo Z/S „VEIDES2“ atliktu rapsų gabenimu, išskyrus tai, jog buvo nustatyta, kad šio vežėjo naudojamos transporto priemonės mažiausiai 6 kartus buvo užfiksuotos kertančios Lietuvos-Latvijos sieną tomis dienomis, kada šios transporto priemonės atgabeno pareiškėjai skirtus rapsus (ši aplinkybė yra palanki Įmonei). Inspekcijos 2018 metų Patikrinimo akte buvo nurodyta, jog Z/S „VEIDES2“ savininkė patvirtino faktą, kad jos įmonės vilkikai gabeno grūdus iš Lietuvos į Rygos uostą, o vienas iš pakrovimo miestų Lietuvoje buvo Akmenė. Pažymi, kad įmonės, kuri gabeno 1.611,30 tonas rapsų, savininkė patvirtino, jog rapsai į Rygos uostą buvo gabenami būtent iš Lietuvos. A. L., Z/S „VEIDES2“ vilkiko vairuotojas, patvirtino, kad keletą kartų jis atliko darbus, susijusius su grūdų gabenimu iš Lietuvos (apie 5–10 km nuo Skaistkalnės). Be to, A. L. vairuojamas vilkikas buvo užfiksuotas kertant Lietuvos – Latvijos sieną Kalvių pasienio poste įrengta NAS sistema būtent tą dieną, kurią jis pristatė rapsus pareiškėjai į Rygos uostą (Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR) Nr. LV-235838). Kiti du paaiškinimus teikę Z/S „VEIDES2“ vairuotojai – R. M. ir A. E. (kurie atgabeno tik 477,92 tonas rapsų) – tik bendrai nurodė, jog „jų darbas buvo susijęs su grūdų gabenimu Latvijos teritorijoje“, tačiau Inspekcijos Patikrinimo akte nėra nurodyta, jog šie vairuotojai būtų paneigę faktą, kad jie 2016 metais vežė rapsų krovinį iš Lietuvos (Akmenės) į Latviją, kaip yra nurodyta šių vairuotojų asmeniškai pasirašytuose oficialiuose dokumentuose – Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR). Nurodo, kad likę trys Z/S „VEIDES2“ vilkikų vairuotojai, kurie pagal pareiškėjos turimų Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (CMR) duomenis atgabeno net 936,52 tonas vežėjo Z/S „VEIDES2“ pristatytų rapsų, net nebuvo apklausti ir jokių šių asmenų paaiškinimų apie tai, ar jie gabeno rapsus iš Lietuvos į Latviją, nebuvo gauta.

Pažymi, kad Latvijos mokesčių administratorius, atlikęs tyrimą, taip pat nepateikė objektyvių duomenų (faktų), kurie aiškiai ir neginčijamai galėtų patvirtinti, jog Z/S „VEIDES2“ negabeno pareiškėjai rapsų iš Lietuvos į Latviją.

Nurodo, kad negali sutikti su Inspekcijos Patikrinimo akte padaryta išvada, kad „SIA „Ozolini JO“ negabeno rapsų iš Lietuvos į Latviją, nes NAS duomenų bazė nepatvirtino nei vienos minėtos įmonės transporto priemonės Latvijos – Lietuvos ir Lietuvos – Latvijos sienos kirtimo atvejo, tačiau, kaip minėta, Muitinės departamento pateikta informacija patvirtina, jog važiuojant maršrutu Akmenė-Ryga nėra įrengta NAS sistema, todėl ji niekaip ir negalėjo užfiksuoti vežėjo SIA „Ozolini JO“ iš Lietuvos į Latviją važiuojančių transporto priemonių, kurios pristatė rapsus pareiškėjai. Inspekcijos pakartotinio patikrinimo metu surinkti duomenys ir Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija paneigia bet kokius įtarimus, jog vežėjo SIA „Ozolini JO“ pareiškėjai į Rygos uostą pristatyti rapsai (176,12 tonų) galėjo būti gabenami pakrauti ne Lietuvoje. Šio vežėjo pateikta informacija patvirtina, kad rapsai buvo gabenami iš Lietuvos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo riboti pareiškėjos teisės į PVM atskaitą.

Nurodo, kad UAB „RKJ Grupė“ pasitelktas Latvijos vežėjas SIA „Mazjukši JL“ pareiškėjai į Rygos uostą pristatė 188,68 tonas iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų. SIA „Mazjukši JL“ pateikta informacija visiškai sutampa su krovinio gavėjui pareiškėjai pateiktuose dokumentuose – Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) – nurodyta informacija, t. y. dėl rapsų pasikrovimo vietos (Akmenė, Lietuva), tiek dėl rapsų gabenimo laiko, tiek dėl konkrečių transporto priemonių, kuriomis buvo gabenami rapsai į Rygos uostą. Inspekcija nepateikė jokių objektyvių duomenų (faktų), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad SIA „Mazjukši JL“ pareiškėjai į Rygos uostą pristatyti rapsai buvo pakrauti gabenimui ne Lietuvoje. Priešingai, vežėjo atstovas patvirtino, jog oficialiuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka tikrovę, o rapsai gabenimui į Rygą buvo pakrauti Lietuvoje, Akmenėje.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą iš esmės palaikė skunde nurodytais argumentais.

 

Atsakovė Inspekcija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog priekių tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neįvyko, todėl pareiškėja negalėjo pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Įstatymo 3 straipsnio nuostatos priimtos įgyvendinant 2006-11-28 Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos 2 straipsnio (PVM objektas) nuostatas, kurio 1 dalies a papunktyje nurodyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks. Taigi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos yra tarpusavyje susijusios organiškai. Nesant bent vienos iš sąlygų prekių tiekimas (paslaugų teikimas) nėra PVM objektas.

Pažymi, kad Įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja kriterijus, pagal kuriuos nustatoma prekių tiekimo vieta. Prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklės grindžiamos prekės buvimo vieta apmokestinančios valstybės teritorijoje. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma prekių, kurios turi būti gabenamos, tiekimo vieta, iš kurių matyti, kad pagrindinis gabenamų prekių tiekimo vietos nustatymo principas yra – jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nustatyta pagrindinė prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklė negabenamoms prekėms, t. y. jeigu tiekiamos prekės neturi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, jeigu šios prekės buvo šalies teritorijoje tuo momentu, kai įvyko jų tiekimas. Apibendrinus darytina išvada, kad prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos (prekės) iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje. Vadinasi, kai prekių tiekimo vieta nelaikoma Lietuva, tai toks tiekimas nėra PVM objektas Lietuvoje.

Nurodo, kad minėtus PVM objektą apibrėžiančius kriterijus pirmiausia pagrindžia mokesčių mokėtojo (šiuo atveju pareiškėjos) pateikti dokumentai, todėl pirmiausia pareiškėja privalo pateikti objektyvius, abejonių nekeliančius dokumentus, kurie pagrįstų jos deklaruotas aplinkybes apie tai, kad tiekimas vyksta (prasideda) Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl Komisija pagrįstai sprendime konstatavo, jog, tokių aplinkybių nepagrindus, negalima pripažinti, kad tiekimas atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas. Komisijos vertinimu, minėtų aplinkybių konstatavimas yra susijęs su objektyviais požymiais, nes PVM objektą apibrėžia tiek PVM direktyvoje, tiek Įstatyme nustatyti objektyvūs kriterijai, todėl, jeigu konkrečiu atveju nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal LVAT suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose.

Pažymi, kad Inspekcija pakartotinio patikrinimo metu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalimi, surinko pakankamus ir objektyvius duomenis, paneigiančius pareiškėjos deklaruotas aplinkybes. Minėti duomenys patvirtina, kad rapsų įsigijimas ir pardavimas pareiškėjai įvyko ne Lietuvos, o Latvijos teritorijoje. Kadangi tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje neįvyko, todėl pareiškėja negalėjo pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo.

Pabrėžia, kad pareiškėja buvo grūdų tiekimo sandorių dalyvė, deklaravusi Lietuvoje vykusius prekių PVM apmokestinamuosius tiekimus (įsigijimus – pardavimus), taip pat yra profesionali verslo subjekte, prisiimanti veiklos riziką. Todėl nepaisant to, kokio subjekto surašytais dokumentais ji remiasi grįsdama aplinkybes dėl PVM apmokestinamųjų tiekimų Lietuvoje, būtent ji yra atsakinga dėl to, jog dokumentai, kuriais grindžiami PVM apmokestinamieji tiekimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtų pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti. Inspekcijos vertinimu, aplinkybės, jog sutartyje yra aptarti papildomi dokumentai, reikalingi įsitikinti grūdų kilme ir galimai ją pagrindžiantys, tačiau Pareiškėjai jie nepateikti, o ji jų pateikti neprašė, remdamasi išimtinai deklaratyviomis sutarties nuostatomis, kaip ir tai, jog prekių pakrovimo vieta grindžiama išimtinai nuoroda į Akmenės miestą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Pareiškėja įvykdė visus atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimus, kas lėmė, jog pareiškėja neteisingai deklaravo vykusius tiekimus kaip PVM apmokestinamuosius tiekimus Lietuvoje ir nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM.

Nurodo, jog nesutinka, su pareiškėjos skundo argumentais, kad pagal visus rapsų pirkimo–pardavimo sandorius, kuriuos UAB „Gausta“ vykdė su UAB „RKJ Grupė“, PVM buvo sumokėtas į Lietuvos Respublikos biudžetą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminėje sandorių grandinėje UAB „ALOSA“, UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Agroinvesticija“, UAB „Golinta“ PVM nebuvo sumokėtas. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir Inspekcijos vykdytam mokestiniam patikrinimui dokumentų neteikusi UAB „Golinta“ deklaravo prekių įsigijimus iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių: UAB „ALOSA“ ir UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformino prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaravo šių prekių pardavimus UAB „RKJ Grupė“ ir kitoms įmonėms, o UAB „RKJ Grupė“ deklaravo prekių pardavimus pareiškėjai, kuri įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 proc. tarifą, dėl ko susidarė pareiškėjai grąžintinas iš biudžeto PVM. Taigi šiuo atveju valstybės biudžetas nepagrįstai nepraturtėjo, įrodymų jog Pareiškėja buvo dvigubai apmokestinta, bylos medžiagoje taip pat nėra, o jos skundo argumentai dėl UAB „Gausta“ PVM sumokėjimo apskritai nepatvirtina rapsų buvimo Lietuvoje fakto.

Nurodo, jog Inspekcija nustatė, kad prekių pakrovimo vieta Lietuvos Respublikoje (Akmenė) yra pagrįsta tik įrašo Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) apie prekių pakrovimą Akmenėje buvimu. Jokių duomenų, įrodančių, kad grūdai buvo pakrauti Akmenėje, ir dokumentų (nuomos sutarčių, sąskaitų, apmokėjimo dokumentų ir kita), kurie patvirtintų, kad Akmenėje būtų pakrautos prekės (rapsai), nei UAB „RKJ Grupė“, nei Pareiškėja patikrinimui nepateikė. Inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad nekilnojamojo turto minėtos įmonės Akmenėje neturi, sandėlių nenuomoja. Pareiškėjos skunde minimi vežėjai galėjo gabenti ir kitų užsakovų krovinius, todėl, nesant kitų gabenimo Lietuvoje įrodymų, atvejai, kai tik automobilių sienos kirtimo datos pagal NAS sistemos duomenis sutampa su Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių data, nepagrindžia, kad transporto priemonės vežė UAB „RKJ Grupė“ tiekiamus rapsus pareiškėjai iš Lietuvos.

Pažymėtina, jog Komisija sprendime pritarė Inspekcijos išvadai, kad pareiškėjos pozicija, jog Latvijos vėžėjai patvirtino teiktų pervežimo paslaugų realumą, nėra pagrįsta, nes grindžiama vežėjų atstovų abstrakčiais patvirtinamais apie tai, kad prekės pakrautos Akmenėje, neatsižvelgiant į pateiktų paaiškinimų turinį, jo nevertinat kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir duomenimis.

Nurodo, kad Inspekcijos pakartotinio patikrinimo metu Muitinės departamentas 2018-12-27 pateikė jai informaciją apie NAS duomenis, NAS kamerų buvimo vietas ir kitas su šia sistema susijusias aplinkybes. Nors pareiškėja nekelia nepasitikėjimo šios sistemos duomenimis klausimo, tačiau laikosi pozicijos, jog šios sistemos stebėjimo kameros įrengtos ne visuose keliuose į Latviją (ne visuose valstybinės sienos kirtimo punktuose), todėl transporto priemonės galėjo būti neužfiksuotos kamerų, nes krovinius vežė kitais keliais, kurie gabenant prekes iš Akmenės į Rygą (o ne iš Gūragių į Rygą, kur Lietuvos vežėjų sienos kirtimai visais atvejais buvo fiksuoti) yra palankesni (artimesni). Pažymi, jog byloje nėra pateikta informacijos (jos nepateikė nei užsienio vežėjai, nei pareiškėja, nei prekių gabenimą organizavusi bendrovė, to nenustatė ir Latvijos mokesčių administratorius), kokiu maršrutu ginčo prekės buvo gabentos iš Akmenės į Rygą. Todėl pareiškėjos pozicija, jog NAS daugeliu atveju šios transporto priemonės nebuvo fiksuotos, nes galimai vežė prekes kitu, artimesniu maršrutu, o ne per pasienio postus, kur yra įrengtos stebėjimo kameros, vertintina tik kaip atitinkama prielaida pagrįsta pozicija, tačiau ne kaip įrodymas, paneigiantis vieną iš Inspekcijos motyvų dėl realaus pervežimo paslaugų nebuvimo. Kita vertus, nors pareiškėja teigia, kad kelias į Rygą iš Akmenės (kur nėra kamerų) yra artimesnis (palankesnis), negu keliai (pavyzdžiui, einantis per Kalvių pasienio postą), kuriuose kameros įrengtos, tačiau tais atvejais, kai kameromis yra fiksuotas transporto priemonių važiavimas per Kalvių pasienio punktą (tai yra mažiau palankiu keliu), pareiškėjos vertinimu, tai yra vienareikšmiškas įrodymas teiktų paslaugų realumui pagrįsti. Komisija sprendime nurodė, jog iš patikrinimo akto 3 priede esančios informacijos matyti, jog 4 atvejais per Kalvių pasienio punktą yra fiksuotas Z/S „VEIDES2“ transporto priemonių įvažiavimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimas iš jos: 2016-08-13 įvažiuota 9:52, išvažiuota 11:25; 2018-08-15 (1 kartą) įvažiuota 7:37, išvažiuota 9:29; 2018-08-15 (2 kartą) įvažiuota 12:51, išvažiuota 14:46 (abiem atvejais tas pats vairuotojas); 2016-08-16 įvažiuota 7:22, išvažiuota 8:53, kitais 2 atvejais: 2016-07-27 įvažiavimas nefiksuotas, tačiau fiksuotas 7:49 išvažiavimas per Saločių pasienio punktą; 2016-08-19 14:22 vairuotojas A. L. atvyko per Kalvių pasienio punktą, duomenų apie išvykimą nėra pateikta. Atsižvelgdama į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra taikomi turinio viršenybės prieš formą, teisingumo ir protingumo principai (MAĮ 10 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis), Komisija pritarė Inspekcijos vertinimui, jog aptartais įvažiavimo ir išvažiavimo iš Lietuvos teritorijos atvejais vežėjų transporto priemonių buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikas (kurio trukmės Pareiškėja neginčija), įvertinant atstumą nuo pasienio posto iki nurodomos pasikrovimo vietos ir atgal, taip pat laiką, būtiną prekėms pakrauti, nustatytą leistiną greitį, objektyviai nėra pakankamas minėtiems veiksmams atlikti. Kitu atveju, pavyzdžiui, 2016-08-19 14:22 A. L. įvažiavimą Inspekcija siejo su šio asmens Latvijos mokesčių administratoriui pateiktu paaiškinimu, kad jis „kelis kartus darbo reikalais važiavo už Latvijos sienos maždaug 5–10 km nuo Skaistkalnės“. Todėl kritiškai vertintina pareiškėjos poziciją, jog paslaugų nesuteikimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu Inspekcija nustato, jog tuo metu vežėjas teikė kitas paslaugas, konkrečiai identifikuojant – kokias, ar nustato, kokiu greičiu važiavo transporto priemonė. Komisija sprendime pažymėjo, jog šiame ginče yra sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjos pateikti dokumentai ir juose esanti informacija yra pakankama prekių tiekimui Lietuvoje pagrįsti. Komisija taip pat sutiko, kad Inspekcijai nustačius, jog konkrečiai aptartais atvejais Tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais (CMR) grindžiamos paslaugos pagal objektyvius kriterijus negalėjo būti vykdomos, ji neprivalo papildomai nustatinėti, kokie veiksmai iš tikrųjų tuo metu vyko. Todėl, Inspekcija tinkamai įvertino NAS duomenis kaip papildomą įrodinėjimo priemonę, pagrindžiančią, jog per pasienio punktus, kuriuose yra NAS sistemos kameros, tariamas vežimo paslaugas teikusios transporto priemonės nevyko (išskyrus aukščiau aptartus 6 atvejus).

Nurodo, kad byloje esančiuose Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodyta prekių pakrovimo vieta yra: Akmenė, Lietuva, jokie kiti prekių pakrovimo vietą identifikuojantys duomenys nėra pateikti. Pareiškėja taip pat pakartotinio patikrinimo metu nepateikė jokios papildomos informacijos apie tai, kokioje tiksliai vietoje prekės buvo pakrautos, laikydamasi pozicijos, kad ji neorganizavo prekių gabenimo, todėl ji nėra atsakinga už Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) esančius duomenis. Iš ginčo medžiagoje surinktos informacijos nustatyta, kad Inspekcijai atlikus kontrolės veiksmus dėl UAB „Gausta“ (deklaruota UAB „RKJ Grupė“ rapsų tiekėja), paaiškėjo, jog jos nurodomoje prekių pakrovimo vietoje prekių pakrovimo veiksmų atlikimas nebuvo galimas. UAB „Gausta“ vadovas S. B. 2017-03-03 paaiškinime nurodė, kad „prekės (rapsai) buvo pakraunamos pardavėjo (UAB „MAYBE Parfum World LT“) sandėlyje, esančiame Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r., tuo pačiu adresu buvo pakraunamos ir iš UAB „Golinta“ pirktos prekės. Prekių gabenimui UAB „Gausta“ užsakė transporto paslaugas. UAB „Gausta“ įsigytos prekės iš pardavėjų sandėlio (Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r.) buvo gabenamos pirkėjams jų nurodytu adresu Latvijoje.“ UAB „MAYBE Parfum World LT“ mokesčių administratoriui pateikė 2016-08-01 komercinę nuomos sutartį (be numerio), sudarytą tarp jos ir UAB „VIA LOGICA Group“, dėl administracinių patalpų – sandėlio (65 kv. m ploto), esančio Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r., nuomos, kuri galiojo nuo 2016-08-01 iki 2017-07-01. Nustatyta, jog UAB „Gausta“ nurodytu adresu nėra jokių statinių ar pastatų, o šiuo adresu esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Bigso“. UAB „VIA LOGICA Group“ vadovas informavo mokesčių administratorių, kad jokių sandorių su UAB „MAYBE Parfum World LT“ nebuvo sudaryta. VĮ Registrų centro duomenimis, adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., yra registruotas žemės sklypas (4,08 ha ploto, naudojimo paskirtis – kita), kuris nuo 2016-06-16 pagal 2016-06-10 valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 26ŽN-90-(14.26.62) išnuomotas UAB „Bigso“. Šiame žemės sklype jokie statiniai neįregistruoti. Bylos duomenimis, UAB „Bigso“ laikotarpiu nuo 2016-06-16 iki 2016-09-30 niekam nebuvo išnuomojusi ar perdavusi teisės naudotis minėtu žemės sklypu. Operatyvaus patikrinimo metu nenustatyta, kad UAB „Bigso“ tikrintu laikotarpiu būtų turėjusi sandorių su UAB „VIA LOGICA Group“, UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“. Inspekcijos atstovai nuvykę į Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r., nustatė, kad šiame sklype nėra jokių statinių. Įvertinusi aptartas aplinkybes, Komisija sprendime sutiko su Inspekcijos vertinimu, jog Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodyta grūdų pakrovimo vieta negali būti pripažinta objektyviu įrodymu, pagrindžiančiu prekių pakrovimo ir gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje pradžią.

Nurodo, kad pakartotinio pareiškėjos patikrinimo metu papildomai nustatyta, kad ginčo vežėjų transporto priemonių bendras svoris (bruto) svyravo nuo 36,58 iki 51,74 tonos (patikrinimo akto 1 priedas), todėl pagal Leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2015-01-16 įsakymu Nr. 3-16-9(E), transporto priemonių, kurių bendroji masė didesnė nei 41 tona, bet mažesnė kaip 48 tonos bei kurios atitinka nustatytas sąlygas, savininkai ar valdytojai turėjo prievolę kreiptis į Lietuvos transporto administraciją ir gauti leidimus, kurie suteikia teisę važiuoti didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais ar jų tąsomis. Lietuvos Respublikos saugos administracija nurodė, kad užklausime nurodytoms transporto priemonėms leidimai važiuoti valstybinės reikšmės keliais laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30 nebuvo išduoti, tokių leidimų nebuvo išdavę ir Šiaulių, Skuodo, Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir Zarasų rajonų savivaldybės važiuoti vietinės reikšmės keliais. Todėl šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog dalis vežėjų (taip pat Z/S „MEŽOTNES STACIJA“, iš kurios galimai transporto priemones nuomojosi Z/S „VEIDES2“) turėjo licencijas pervežimo paslaugoms teikti (dėl ko darytina išvada, jog šios veiklos profesionalams buvo žinomi reikalavimai gauti leidimus vežti krovinius didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis Lietuvos Respublikos keliais), vertintinos kaip papildomas įrodymas apie realų grūdų pervežimo paslaugų nesuteikimą. Nors pareiškėja kritiškai vertina šias išvadas, nes, jos teigimu, net ir neįsigijus leidimų, pagal NAS duomenis yra fiksuotas Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodytų transporto priemonių įvažiavimas ir (ar) išvažiavimas) 6 atvejais. Pažymi, kad Komisija sprendime pažymėjo, jog nurodytos aplinkybės nepagrindžia realaus paslaugų teikimo, nes pareiga gauti leidimą siejama su transporto priemonės bendrąja mase. Todėl transporto priemonei, kurios svoris nesiekia nustatyto dydžio (nes galimai ji nepakrauta), pareigos gauti leidimą nebuvo. 

Pažymi, kad pareiškėjos įrodinėtinų aplinkybių nepagrindžia ir jos skunde nurodomi bei su ja tiesiogiai susiję dokumentai bei jų turinys: PVM sąskaitos faktūros, jose skaičiuotas 21 proc. PVM, sutarties nuostatos. Atsižvelgdama į tai, jog pakartotinio patikrinimo metu pareiškėja nepateikė papildomos informacijos ar dokumentų, pagrindžiančių prekių kilmę ar kitas aplinkybes, Komisija sutiko su Inspekcijos pozicija, kad pareiškėjos nurodomų dokumentų turinys nėra pakankamas Pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Pareiškėja atitinkamas išvadas daro tik remdamasi dokumentuose esančia deklaratyvaus pobūdžio informacija apie įsigyjamiems grūdams keliamus reikalavimus, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjai buvo pateikti konkretūs tų reikalavimų laikymąsi atitinkantys dokumentai, kaip tai numatė sutarties 1.4.1, 1.4.2, 1.5 papunkčiai ar ji reikalavo juos pateikti. Todėl sutartyje esantys įrašai apie produkcijai keliamus reikalavimus ar tai, jog kontrahentas yra registruotas atitinkamame registre, nesant pirminių tai pagrindžiančių dokumentų, nesudaro pagrindo šių įrašų buvimą laikyti pakankamu įrodymu grūdų lietuviškai kilmei pagrįsti. Pareiškėja nurodomų aplinkybių dėl atitinkamos prekių kilmės ar aplinkybių, kad grūdai užauginti ūkyje, registruotame Žemės ūkio ir kaimo verslo registre ar kitame sutartyje nurodytame registre, nepagrindė jokia jos ar jos kontrahento pateikta papildoma informacija. Priešingai, mokesčių administratorius UAB „RKJ Grupė“ patikrinimo metu nustatė, kad ši įmonė prie sutarčių, parduodama rapsus pareiškėjai, pateikė užpildytas ISCC EU savarankiškas deklaracijas, nors nei UAB „RKJ Grupė“, nei jos deklaruojama grūdų tiekėja – UAB „Gausta“ 2016 metais nebuvo sertifikuotos ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi ES, bei nepateikė rapsų kilmę ir kokybę pagrindžiančių dokumentų, augintojų registracijos dokumentų, taip pat įmonės registracijos ar ūkininko pažymėjimo nuorašų, einamųjų metų pasėlių deklaracijos nuorašų ar kitų sutartyje nustatytų dokumentų. Todėl pareiškėjos nurodyti dokumentai nepagrindžia aplinkybių, kad rapsai buvo užauginti Lietuvoje, jų gabenimas prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Komisijos vertinimu, Inspekcija, nustačiusi, kad pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kad ji įsigijo lietuviškos kilmės rapsus, kurių gabenimas, pasak pareiškėjos, neabejotinai turėtų prasidėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi pareigos papildomai nustatinėti tikrosios šių prekių kilmės.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „RKJ Grupė“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdžio metu pareiškėjos skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

 

Teismas

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

Skundas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas tarp šalių vyksta dėl papildomai apskaičiuoto 159962 Eur PVM, kuriuo sumažintas grąžintinas iš biudžeto PVM, Inspekcijos 2019-09-24 sprendimu Nr. (21.222) FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ konstatavus aplinkybes, jog pareiškėja nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM pagal UAB „RKJ Grupė“ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, nes Inspekcijos atlikto pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu buvo nuspręsta,  kad pareiškėja 2008,94 tonos rapsų iš UAB „RKJ Grupė“ įsigijo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, o Latvijos Respublikos teritorijoje ir juos pardavė SIA „Agerona“ Latvijoje, todėl sandoriai vyko už Lietuvos Respublikos ribų ir tai nebuvo PVM objektas Lietuvoje (pareiškėja aktualiuoju laikotarpiu nebuvo registruota PVM mokėtoja Lietuvoje). Todėl, atsižvelgiant į Įstatymo 3 ir 58 straipsnius, pareiškėja negalėjo atskaityti pirkimo PVM. Inspekcija, 2019-09-24 sprendimu Nr. (21.222) FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ tvirtindama 2019-07-25 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-285, sutiko su Inspekcijos mokestinio patikrinimo metu padarytomis išvadomis, taip pat papildomai apskaičiavo pareiškėjai delspinigius (sprendimu atleisdama pareiškėją nuo 70 proc. delspinigių mokėjimo) ir skyrė 30 proc. PVM baudą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 metų liepos–rugsėjo mėnesiais pareiškėja (pirkėja) su UAB „RKJ Grupė“ (pardavėja) sudarė Grūdų pirkimo-pardavimo sutartis: 2016-07-18 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160718/01-DN; 2016-07-27 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160727/01-DN; 2016-07-27 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160727/03-DN; 2016-07-29 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160729/01-DN; 2016-08-01 Grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20160801/01-DN; 2016-08-02 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160802/01-DN; 2016-08-10 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160810/01-DN; 2016-08-18 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160818/01-DN; 2016-08-19 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160819/01-DN; 2016-09-12 Grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20160912/01-DN.

Grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse šalys susitarė, jog pardavėjas UAB „RKJ Grupė“ parduoda, o pirkėjas UAB „Agerona“ perka iš viso 2325 tonas rapsų, kurie išauginti fizinio ar juridinio asmens, registruoto Žemės ūkio ir kaimo verslo registre arba Pašarų ūko subjektų registre (minėtų sutarčių 1.1 ir 1.4 papunkčiai). Pareiškėja didžiąją dalį grūdų ir kitų žemės ūkio produktų į trečiąsias šalis eksportuoja laivais tiek iš Klaipėdos, tiek iš Rygos uostų. Dėl šios priežasties Grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių 1.1 ir 3.3 papunkčiuose šalys susitarė, jog šiuo konkrečiu atveju rapsus savo jėgomis ir sąskaita autotransporto priemonėmis iš Lietuvos į Rygos uostą pirkėjui pareiškėjai pristatys pardavėjas UAB „RKJ Grupė“. UAB „RKJ Grupė“ minėtomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus įvykdė ir pareiškėjai pardavė bei į sutartyse nurodytą vietą (Rygos uostą) iš Lietuvos atgabeno 2.322,64 tonos rapsų. Rapsų gabenimo iš Lietuvos į Latviją bei jų pristatymo faktą patvirtina pareiškėjai (kaip krovinio gavėjai) kartu su pristatomais rapsais UAB „RKJ Grupė“ pasitelktų vežėjų įteikti oficialūs dokumentai – Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR). Šiuose CMR važtaraščiuose nurodyta, jog krovinių parkavimo vieta – Lietuva (Gūragių k, Šiaulių r., ir Akmenė).

UAB „RKJ Grupė“ už pareiškėjai parduotus ir pristatytus rapsus (2.322,64 tonas) išrašė PVM sąskaitas – faktūras. UAB „RKJ Grupė“ minėtose PVM sąskaitose – faktūrose už rapsus išskyrė standartinio dydžio (21 proc.) pridėtinės vertės mokestį (852.919,12 Eur rapsų kaina plius 179.113,01 Eur PVM, iš viso – 1.032.032,13 Eur). Už įsigytus rapsus pareiškėja UAB „RKJ Grupė“ pagal minėtas PVM sąskaitas – faktūras apmokėjo banko pavedimais (UAB „RKJ Grupė“ buvo sumokėta PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta įsigytų rapsų kaina ir PVM sąskaitose – faktūrose išskirtas PVM).

Pareiškėja laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30 buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2322,64 tonos rapsų įsigijimą iš UAB „RKJ Grupė“ pagal gautas PVM sąskaitas – faktūras už 852.919,12 Eur ir 179.113,01 Eur pirkimo PVM, iš viso už 1.032.032,13 Eur. Minėtą sumą pareiškėja įtraukė į PVM atskaitą, kaip tai numatė galiojantys teisės aktai. Pareiškėja iš UAB „RKJ Grupė“ Lietuvoje įsigytus ir į Latvijos uostą gabenamus rapsus (2.322,64 tonos) pardavė Latvijos įmonei SIA „Agerona“. Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Latvijos įmonei SIA „Agerona“ parduodamus (iš Lietuvos tiekiamus) rapsus apmokestino taikydama 0 proc. PVM tarifą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, eksportavusi grūdus iš Lietuvos Respublikos, vadovaudamasi Įstatymu ir MAĮ, 2016-11-21 mokesčių administratoriui pateikė prašymus Nr. (17.16-40) GES-491392 ir Nr. (17.16-40)GES-491398 dėl pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo už laikotarpį nuo 2016-08-01 iki 2016-09-30 (tame tarpe ir nurodyto 179.113,41 Eur pirkimo PVM sumos). Inspekcija 2016-12-09 išvados Nr. 10246372 ir 2016-12-09 išvados Nr. 10246395, pareiškėjai buvo grąžinta tik dalis prašomos pridėtinės vertės mokesčio permokos (skirtumo), t. y. 352.533 Eur, tačiau nebuvo grąžinta 179.113,41 Eur permokos suma (t. y. pareiškėjai nebuvo grąžinta visa rapsų pirkimo PVM suma, išskirta UAB „RKJ Grupė“ išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose). Didžioji dalis iš nurodytos pridėtinės vertės mokesčio permokos – t. y. 154.962 Eur – nuo 2017-01-20 yra areštuota ir pareiškėjai negrąžinta.

Byloje taip pat nustatyta, kad Inspekcija 2016-12-23 pradėjo pareiškėjos mokestinį patikrinimą, kurio metu buvo tikrinamas pridėtinės vertės mokestis už laikotarpį nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30. Inspekcijos 2016-12-23 pavedime Nr. (21.59-32) FR0773-3130 buvo nurodyta, kad pareiškėjos mokestinis patikrinimas bus baigtas iki 2017-02-23 dienos. Inspekcijos 2017-01-20 Turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-95 buvo areštuota pareiškėjai priklausanti 179.113,41 Eur pridėtinės vertės mokesčio permoka (vėliau minėta areštuota suma buvo sumažinta iki 159.531 Eur, dar vėliau iki 154.962 Eur).

Inspekcija 2018-04-24 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-165, kuriame padarė išvadą, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų gabenimui buvo pakrauti ne Lietuvoje, todėl pareiškėja neva tam tikrą rapsų kiekį įsigijo už Lietuvos ribų (Latvijoje), dėl ko sandoris šioje dalyje yra ne pridėtinės vertės mokesčio objektas. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatavo, kad už 2016 metų liepos–rugsėjo mėnesius 159.531 Eur suma mažintinas atskaitomas pirkimo PVM ir ta pačia suma mažintina iš biudžeto pareiškėjai grąžintina PVM suma. Nurodytas patikrinimo aktas buvo patvirtintas Inspekcijos 2018-06-18 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 921.131-31-5) FR0682-203. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kurios prašė panaikinti šį Inspekcijos sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą skundą, konstatavo, jog Inspekcijos atliktas mokestinis patikrinimas dėl prekių (rapsų) gabenimo nėra atliktas visapusiškai ir išsamiai, todėl 2018-09-13 sprendimu Nr. S-152(7-125/2018) panaikino Inspekcijos 2018-06-18 sprendimą ir perdavė pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo.

Komisija 2018-09-13 sprendime Nr. S-152 (7-125/2018) konstatavo, kad ginčo byloje nėra visapusiškai ir pilnai įvertintos visos su pareiškėjos apmokestinimu susijusios aplinkybes. Tai yra, nors Inspekcija savo išvadoms pagrįsti ir naudojo NAS duomenis, tačiau nepagrindė naudotos informacijos patikimumo ir išsamumo; nepašalino ginčo byloje naudotų automobilių numerių atpažinimo sistemų duomenų prieštaringumo; taip pat, nors ginčo grūdų pervežimo paslaugas teikė ne viena, o kelios Latvijos įmonės, tačiau informacija buvo surinkta tik apie vieną vežėją ir buvo padarytos apibendrintos išvados; sprendime taip pat pasisakyta ir dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų (informacijos) pakankamumo įrodinėtoms aplinkybėms pagrįsti. Komisija sprendime taip pat nurodė, kad mokesčių mokėtojui tenka pareiga pagrįsti aplinkybes dėl PVM objekto Lietuvoje buvimo objektyviais ir abejonių nekeliančiais dokumentais bei įrodymais, tuo tarpu Inspekcijai tenka pareiga savo daromas išvadas pagrįsti pakankamais ir objektyviais įrodymais.

Byloje nustatyta, kad Komisijos 2019-09-13 sprendimas Nr. S-152 (7-125/2018) ginčo šalių apskųstas nebuvo, todėl jis tapo vykdytinu, t. y. Inspekcija 2018-11-20 pavedimu tikrinti Nr. (21.59-32) FR0773-2081 antrą kartą pradėjo pareiškėjos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą (mokestinio patikrinimo dalykas – PVM nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30). Inspekcijos pakartotinio patikrinimo metu buvo gauta ir įvertinta informacija apie likusius Latvijos vežėjus, NAS duomenys ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2018-12-27 raštu Nr. (20.2/04)313-10588 pateikta informacija, duomenys dėl ginčo prekių kilmės, informacija iš valstybės ir savivaldybių institucijų apie tai, kad Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodytoms Latvijos vežėjų transporto priemonėms, kurių svoris viršijo nustatytus dydžius, nebuvo išduoti leidimai važiuoti valstybinės ir regioninės reikšmės keliais, informacija apie Lietuvos pervežėjų atliktus rapsų pervežimus ir Gūragių į Rygą, kurie pripažinti PVM objektu Lietuvoje (visais atvejais Lietuvos vežėjų pervežimai buvo fiksuoti NAS, o transporto priemonių svoris nesiekė svorio, kuriam esant, atsirastų pareiga gauti leidimą važiuoti Lietuvos Respublikos keliais).

Inspekcija 2019-07-25 patikrinimo akte Nr. (21.222) FR0680-285 pareiškėjai papildomai apskaičiavo 154.962 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumą, kuria yra mažinama grąžinama pareiškėjai iš biudžeto PVM suma. Inspekcija, nepaisydama iš Latvijos vežėjų gautų patvirtinimų apie rapsų gabenimą iš Lietuvos į Latviją, ir toliau laikėsi nuomonės, jog dalis iš UAB „RKJ Grupė“ įsigytų rapsų (2008,94 tonos iš 2322,64 tonos) gabenimui buvo pakrauti ne Lietuvoje, todėl pareiškėja šį rapsų kiekį įsigijo už Lietuvos ribų (Latvijoje), dėl ko sandoris šioje dalyje yra ne PVM objektas. Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatavo, jog 154.962 Eur suma yra mažintinas už 2016 metų liepos–rusėjo mėnesius atskaitomas pirkimo PVM ir ta pačia suma mažintina iš biudžeto pareiškėjai grąžintina PVM suma.

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Inspekcijos sprendimu pateikė Inspekcijai pastabas, kuriomis prašė Inspekcijos netvirtinti patikrinimo akto Nr. (21.222) FR0680-285. Inspekcija 2019-09-24 sprendimu (neatsižvelgdama į pareiškėjos pastabas) Nr. (21.222) FR0682-216 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą 154.962 Eur PVM, apskaičiavo 16.917,13 Eur PVM delspinigių, atleido nuo 11.841,99 Eur PVM delspinigių ir skyrė 46.488 Eur (30 proc.) PVM baudą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja, nesutikdama su 2019-07-25 patikrinimo akte Nr. (21.222) FR0680-285 nurodytomis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, taip pat su Inspekcijos sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka su skundu kreipėsi į Komisiją, kuriuo prašė panaikinti Inspekcijos sprendimą. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2019-12-20 sprendimu Nr. S-171 (7-134/2019) „Dėl UAB „Agerona“ skundo“ pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – patvirtino Inspekcijos sprendimą dėl 154.962 Eur suma mažinamo grąžintino iš biudžeto PVM (sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas), tačiau pareiškėją atleido nuo Inspekcijos sprendimu apskaičiuotų PVM delspinigių ir paskirtos PVM baudos mokėjimo (Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktas).

Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos 2019-12-20 sprendimo Nr. S-171 (7-134/2019) dalimi, kuria buvo patvirtintas Inspekcijos 2019-09-24 sprendimas Nr. (21.222) FR0682-216, nurodo, kad Komisija neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai nukrypo nuo LVAT, remiantis ESTT išaiškinimais, formuojamos praktikos ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuoto 154.962 Eur PVM, kuriuo sumažintas grąžintinas iš biudžeto PVM, Inspekcijai konstatavus aplinkybes, kad pareiškėja nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM pagal UAB „RKJ Grupė“ laikotarpiu nuo 2016-08-01 iki 2016-09-30 UAB „Agerona“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už rapsų įsigijimą, nes patikrinimo metu Inspekcija konstatavo, jog pareiškėja 2.008,94 tonos rapsų iš UAB „RKJ Grupė“ įsigijo ne Lietuvoje, o Latvijoje ir juos pardavė Latvijos įmonei SIA „Agerona“.

Pareiškėja skunde ginčija jai papildomai apskaičiuotų 154.962 Eur PVM, kuriuo sumažintas grąžintinas iš biudžeto PVM. Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad Inspekcija nenustatė ir patikrinimo akte nenurodė būtinųjų aplinkybių, leidžiančių riboti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą. Pažymi, kad Inspekcijos patikrinimo akte nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja piktnaudžiavo, sukčiavo arba žinojo apie tai, jog yra sukčiaujama, siekiant neteisėtai įsigyti iš biudžeto grąžintiną PVM. Vien patikrinimo akte nurodoma aplinkybė, jog rapsai galimai buvo pakrauti ne pareiškėjai pateiktuose dokumentuose (PVM sąskaitose – faktūrose ir Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) nurodytoje vietoje, pagal ESTT išaiškinimus nėra pakankama nesuteikti pareiškėjai teisės į PVM atskaitą.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis, 57 straipsnio 4 dalis), tačiau vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam, kad būtų įsitikinta egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą bent tokiu aspektu (LVAT 2003-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A4-557/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4). ABTĮ 57 straipsnyje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (LVAT 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, LVAT biuletenis Nr. 22, 213-241 p.).

Teismas negali sutikti su minėtais pareiškėjos skundo motyvais, nes Inspekcijos mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad prekių (rapsų) tiekimas Lietuvos Respublikos teritorijoje nevyko, todėl pareiškėja negalėjo pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo. Pažymėtina, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kuris atitinka visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Įstatymo 3 straipsnio nuostatos, priimtos įgyvendinant 2006-11-28 Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva) 2 straipsnio (PVM objektas) nuostatas, kurio 1 dalies a) papunktyje nurodyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia apmokestinamasis asmuo veikdamas kaip toks. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 3 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad prekių tiekimas (paslaugų teikimas) laikytinas PVM objektu, jeigu jis atitinka visas minėtas sąlygas. Nesant bent vienos iš sąlygų prekių tiekimas (paslaugų teikimas) nėra PVM objektas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinamas principas, jog mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti ne tai, kad prekių ankstesnė apyvarta nėra patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais, ir ne tai, kad prekė yra neteisėtai patekusi į rinką, bet tai, jog nebuvo realaus prekių ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto, kitaip tariant, parduodant prekes ar teikiant paslaugas nebuvo sukurta pridėtinė vertė ir kartu nėra teisės į PVM atskaitą atsiradimo prielaidos. 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja kriterijus, pagal kuriuos nustatoma prekių tiekimo vieta. Prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklės grindžiamos prekės buvimo vieta apmokestinančios valstybės teritorijoje. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma prekių, kurios turi būti gabenamos, tiekimo vieta, iš kurių matyti, kad pagrindinis gabenamų prekių tiekimo vietos nustatymo principas yra – jeigu tiekiamos prekės turi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, kai šių prekių gabenimas pirkėjui prasidėjo šalies teritorijoje (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nustatyta pagrindinė prekių tiekimo vietos nustatymo taisyklė negabenamoms prekėms, t. y. jeigu tiekiamos prekės neturi būti gabenamos, laikoma, kad prekių tiekimas įvyko šalies teritorijoje tuo atveju, jeigu šios prekės buvo šalies teritorijoje tuo momentu, kai įvyko jų tiekimas. Todėl apibendrinus darytina išvada, kad prekių tiekimo vieta būtų laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, jeigu jos (prekės) iki gabenimo ar gabenimo pradžios etape yra šalies teritorijoje. Teismas sutinka su Inspekcijos 2019-09-24 sprendimo Nr. (21.222) FR0682-216 argumentu, kad minėtus PVM objektą apibrėžiančius kriterijus turi pagrįsti mokesčių mokėtojo (šiuo atveju pareiškėjos) pateikti dokumentai, todėl būtent jis privalo pateikti objektyvius, abejonių nekeliančius dokumentus, kurie pagrįstų jo deklaruotas aplinkybes apie tai, kad tiekimas vyksta (prasideda) Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėtina, jog Komisija 2018-09-13 sprendime Nr. S-152(7-125/2018) konstatavo, kad, minėtų aplinkybių nepagrindus, negalima pripažinti, jog tiekimas atitinka Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintinas sąlygas. Komisija minėtame sprendime pagrįstai nustatė, kad minėtų aplinkybių konstatavimas yra susijęs su objektyviais požymiais, nes PVM objektą apibrėžia tiek PVM direktyvoje, tiek Įstatyme nustatyti objektyvūs kriterijai, todėl, jeigu konkrečiu atveju nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal LVAT suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose (minėtas Komisijos sprendimas šalių apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo).

Teismas pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai Inspekcijos veiksmus sumažinant atskaitytas pirkimo PVM sumas sieja su būtinybe įrodyti sukčiavimo ar dalyvavimo sukčiavime aplinkybes. ESTT ir LVAT suformuotos PVM atskaitos ribojimo taisyklės yra taikomos, esant Inspekcijos nustatytam ir įrodytam piktnaudžiavimui, sukčiavimui ar dalyvavimui sukčiavime, siekiant apriboti PVM atskaitą, esant PVM objektui, t. y. Lietuvos Respublikoje įvykusiam PVM apmokestinamam tiekimui. Todėl tais atvejais, kai nustatytos aplinkybės ir dokumentai (jų turinys) nepagrindžia konkrečios valstybės teritorijoje įvykusio tiekimo aplinkybių, toks tiekimas negali būti laikomas PVM objektu nepriklausomai nuo to, ar mokesčių mokėtojas pagal LVAT (ar ESTT) suformuotus kriterijus gali būti pripažintas sąžiningu ar ne, ar jo kontrahentas piktnaudžiavo, sukčiavo, o mokesčių mokėtojas dalyvavo šiuose veiksmuose. Nenustačius PVM objektą apibūdinančių konkrečioje valstybėje narėje požymių, t. y. neįvykus tiekimui konkrečios valstybės teritorijoje, mokesčių mokėtojas negali pasinaudoti teise atskaityti pirkimo PVM dėl PVM objekto nebuvimo.

Pareiškėja skunde nurodo, kad ji negali būti atsakinga dėl Inspekcijos nustatytų aplinkybių, dėl kurių vykdytas tiekimas nėra pripažintas PVM objektu Lietuvos Respublikoje, nes ji neorganizavo prekių tiekimo, todėl negali būti atsakinga už vežėjų ar kitų subjektų padarytus pažeidimus. Teismas sutinka su Komisijos 2019-12-20 sprendime Nr. S-171 (7-134/2019) padaryta išvada, kad pareiškėja buvo grūdų tiekimo sandorių dalyvė, kuri deklaravo Lietuvoje vykusius PVM apmokestinamuosius tiekimus (rapsų įsigijimą ir pardavimą), taip pat yra profesionali verslo subjektė (veikianti nuo 2005 m.), prisiimanti veiklos riziką, todėl, nepaisant to, kokio subjekto surašytais dokumentais ji remiasi grįsdama aplinkybes dėl PVM apmokestinamųjų tiekimų Lietuvoje, būtent ji yra atsakinga dėl to, jog dokumentai, kuriais grindžiami PVM apmokestinamieji tiekimai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtų pakankami šioms aplinkybėms pagrįsti. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad sutartyse yra aptarti papildomi dokumentai, reikalingi įsitikinti rapsų kilme ir galimai ją pagrindžiantys, ir kad, nepaisant to, UAB „RKJ Grupė“ pareiškėjai jų nepateikė, o pati pareiškėja, jų pateikti neprašė, remdamasi išimtinėmis bendro pobūdžio sutarčių nuostatomis, kaip ir tai, jog prekių pakrovimo vieta grindžiama tiktai nuoroda į Akmenės miestą, sudaro pagrindą pripažinti, jog pareiškėja neįvykdė visų atsakingumo ir rūpestingumo reikalavimų. Minėtas pareiškėjos elgesys lėmė tai, jog ji neteisingai deklaravo vykusius tiekimus kaip PVM apmokestinamuosius tiekimus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nepagrįstai atskaitė pirkimo PVM. Pažymėtina, kad ir LAT praktikoje nesidomėjimas kontrahento veikla, su prekių teikimu susijusiomis aplinkybėmis, negalėjimas nieko konkretaus paaiškinti apie savo kontrahentus ir jų pradinį pasiūlymą įsigyti prekes ir pan., vertinamas kaip neatitinkantis rūpestingo bei apdairaus verslo subjektų kriterijų (LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-383-438/2015). Todėl, teismo vertinimu, Inspekcija tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikė teisės normas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Inspekcijos patikrinimo akte padarytos išvados apie 2008,94 tonos rapsų pakrovimo vietą ir gabenimą yra itin prieštaringos, nevienareikšmės bei grindžiamos vien prielaidomis.

Teismas pažymi, kad Inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog rapsų pakrovimo vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje (Akmenėje) yra pareiškėjos grįsta tiktai įrašu Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose (CMR) apie tai, kad rapsai buvo pakrauti Akmenėje. Nei pareiškėja, nei UAB „RKJ Grupė“, be minėtų Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (CMR), Inspekcijai nepateikė jokių kitų duomenų (dokumentų), pagrindžiančių, kur užauginti rapsai buvo pakrauti Akmenėje, taip pat nepateikė dokumentų (nuomos sutarčių, sąskaitų ir kita), kurie patvirtintų, kad būtent Akmenėje minėti rapsai buvo sandėliuojami ir iš ten buvo pakrauti į UAB „RKJ Grupė“ pasamdytų vežėjų automobilius. 

Teismas sutinka su Komisijos 2019-12-20 sprendime Nr. S-171 (7-134/2019) padaryta išvada, kad pareiškėjos pozicija, jog Latvijos vežėjai patvirtino teiktų pervežimo paslaugų realumą (t. y. kad jie vežė rapsus iš Lietuvos), yra nepagrįsta, nes grindžiama vežėjų atstovų abstrakčiais patvirtinimais apie tai, jog rapsai buvo pakrauti Akmenėje, neatsižvelgiant į pateiktų paaiškinimų turinį, jo nevertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir duomenimis. Pažymėtina, kad nė vienas iš Latvijos vežėjų atstovų negalėjo nurodyti konkrečios rapsų pakrovimo vietos ir jos pagrįsti objektyviais duomenimis. Latvijos vežėjai duodami paaiškinimus apie iš Lietuvos į Latviją gabentus rapsus, apsiribojo tiktai miesto, iš kur neva buvo vežami rapsai, pavadinimu, teigdami, jog dėl rapsų pakrovimo buvo tiesiogiai tartasi su automobilių vairuotojais. Nors dalies Latvijos vežėjų atstovai (pavyzdžiui, A. B. – Z/S „VEIDES2“, SIA „Mazjukši JL“ – J. L.) Latvijos mokesčių administratoriui patvirtino pervežimo paslaugų teikimą, tačiau šių asmenų patvirtinimus paneigia tariamai paslaugas teikusių vairuotojų paaiškinimai apie tokio pobūdžio paslaugų neteikimą (Z/S „VEIDES2“ atveju, pavyzdžiui, R. M., A. L., A. E., kurie pagal pareiškėjos pateiktus Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraščius gabeno rapsus iš Akmenės į Rygos uosto terminalą, nurodė, jog jie buvo įdarbinti įmonėje vilkikų vairuotojais, jų darbas buvo susijęs su grūdų gabenimu Latvijos teritorijoje. Be to, A. L. nurodė, kad jie negabeno grūdų iš Akmenės, tačiau keletą kartų atliko darbus, susijusius su grūdų gabenimu už Latvijos sienos (apie 5–10 km nuo Skaistkalnės), ar tai, jog nėra jokių susitarimų dėl paslaugų teikimo, apskaitos dokumentų (sąskaitų, paslaugų atlikimo aktų), pagrindžiančių paslaugų teikimą ar apmokėjimą už paslaugas (SIA „Mazjukši JL“, SIA „KORN“ atveju, pavyzdžiui, J. L. paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016-08-03 iki 2016-08-05 jis gabeno rapsus iš Lietuvos, Akmenės (tikslaus adreso neprisimena) į WT Terminals, Flotes iela 12a, Ryga. Rapsus Akmenėje išdavė darbuotojas, kurio vardo nepaklausė ir kuris buvo tik vieną kartą matytas Rygoje, buvo sutarta žodžiu, kad rapsai bus atvežti jam (nežinomam asmeniui). Iš viso buvo pakrauti 7 kroviniai, 6 kroviniai buvo pristatyti į Rygą. Tada tas nežinomas asmuo jau buvo nepasiekiamas telefonu, už darbą nebuvo sumokėta, jokių dokumentų nebuvo įforminta, visi 6 kroviniai buvo pervežti į WT Terminals UAB „Agerona“ vardu). Teismo vertinimu, kritiškai vertintina įmonių atstovų pozicija, kad apskaitos dokumentai neišrašyti ir paslaugos neapmokėtos dėl to, jog asmenys, kurie tarėsi dėl grūdų pervežimo iš Akmenės į Rygą ar dėl grūdų perkrovimo iš sugedusios transporto priemonės, buvo nebepasiekiami telefonu (pavyzdžiui, SIA „KORN“ vairuotojo ir valdybos nario G. P. paaiškinimas, SIA „Mazjukši JL“ J. L. paaiškinimas). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad SIA „Mazjukši JL“ įforminti 7 Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (visais atvejais nurodant, kad prekės buvo pakrautos Akmenėje ir gabentos į Rygą), SIA „KORN“ – 1 Tarptautinis krivinių transportavimo važtaraštis (SIA „KORN“ atstovų teigimu, prekių perkrovimas vyko Latvijoje, nors dokumentu įformintas grūdų gabenimas iš Lietuvos). Visuose Tarptautiniuose krovinių gabenimo važtaraščiuose yra nurodyti užsakovų (rapsų siuntėjų) duomenys, todėl sutiktina su Komisijos vertinimu, kad negalėjimas su tariamu užsakovo atstovu susisiekti telefonu nėra pagrindas neįforminti paslaugų teikimo dokumentų ir reikalauti už jas apmokėti, jeigu paslaugos buvo realiai suteiktos ir jas teikdami vežėjai patyrė sąnaudas. Vežėjų atstovų teiktos informacijos patikimumą paneigia ne tik aptartos aplinkybės, bet ir jų neišsamumas bei prieštaringumas. Pavyzdžiui, nors Z/S „VEIDES2“ vežimo paslaugos nurodomos teiktos 2016 m. liepos–rugsėjo mėnesiais, tačiau A. B., teikdama paaiškinimus 2017 metų kovo mėnesį (praėjus maždaug pusei metų nuo paslaugų teikimo), neprisiminė tikslių paslaugų datų, tikslių adresų, nurodydama tik tai, kad viena pakrovimo vietų – Akmenė, nepateikė GPRS sekimo sistemos duomenų (nors, pasak atstovės, visos transporto priemonės šią sistemą turėjo), tachografo lapų ir Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių, nes jie įmonėje esą nėra išsaugoti. Taip pat nors A. B. teigė, kad S. B. (UAB „Gausta“ vadovas) teikė užsakymus telefonu ar asmeniškai jai įmonės registracijos adresu, tačiau ji tikslių duomenų apie užsakymus nepateikė; be to, nors ir nurodė, jog S. B. asmeniškai kontaktuodavo su Z/S „VEIDES2“ vairuotojais dėl iškrovimo ir pakrovimo adresų, tačiau apklausti Z/S „VEIDES2“ vairuotojai: R. M. ir A. L., taip pat A. E. paaiškino, jog nors jie ir buvo įdarbinti vairuotojais, tačiau jie gabeno grūdus Latvijos teritorijoje, išskyrus keletą atvejų, kai buvo dirbta iki 10 km nuo Latvijos–Lietuvos sienos (šalia Skaistkalnės – A. L.). Akcentuotina ir tai, jog Z/S „VEIDES2“ nebuvo išduota licencija vykdyti krovinių gabenimo paslaugas, o nurodyti automobiliai, taip pat viena puspriekabė priklausė Z/S „MEŽOTNES STACIJA“. Nors buvo teigta, jog automobiliai buvo nuomojami, tačiau Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad Z/S „MEŽOTNES STACIJA“ nepateikė patvirtinančių dokumentų dėl sandorių su Z/S „VEIDES2“ nuo 2016-07-01 iki 2016-07-31, paaiškino, kad jų nebuvo. Nors Z/S „MEŽOTNES STACIJA“ atstovas paaiškino, kad susitarimas dėl sunkvežimių nuomos buvo iki rugpjūčio 1 d., tačiau neprisiminė, nuo kada Z/S „VEIDES2“ pradėjo naudoti automobilius, sąskaitos už nuomos paslaugas 2016 m. liepos mėnesį nerastos. Tuo būdu, nors buvo teigta, kad tam tikru laikotarpiu Z/S „VEIDES2“ nuomojo automobilius be vairuotojų paslaugoms teikti, į juos Akmenėje buvo pakrauti ir į Latviją gabenti grūdai, tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, informaciją Latvijos mokesčių administratoriui pateikę Z/S „VEIDES2“ vairuotojai (dalis vairuotojų neatsakė į mokesčių administratoriaus užklausas) paneigė nurodytų paslaugų teikimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Latvijos mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktos informacijos prieštaringumą ir atsižvelgdamas į tai, jog pagal Z/S „VEIDES2“ dokumentus neįmanoma tiksliai nustatyti, kaip priemonės buvo naudojamos įmonės veikloje, pats nurodė, kad, jo vertinimu, „negalima būti tikriems, kad Z/S „VEIDES2“ faktiškai suteikė gabenimo paslaugas, nes galimai buvo tiktai parengti gabenimo paslaugų dokumentai“. Teismo vertinimu, tai, jog, kaip teigia pareiškėja, nebuvo apklausti visi ZS „VEIDES2“ vairuotojai (užsienio mokesčių administratorius išsiuntė prašymus 5 vairuotojams, ne visi informaciją pateikė), nepaneigia Inspekcijos surinktos informacijos patikimumo ir patikrinimo akte padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad Latvijos vilkikų vairuotojų ir vežėjų atstovų paaiškinimai nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė tam tikroms aplinkybėms pagrįsti, nes konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, kaip kad daro pareiškėja, teigdama, jog jos turimi dokumentai (Grūdų pirkimo–pardavimo sutartys, PVM sąskaitos – faktūros ir Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai (CMR) įrodo, jog rapsai buvo gabenami būtent iš Lietuvos. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai (LVAT 2012-10-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2795/2012), o santykinės tiesos nustatymo procese, vertinant jau surinktus įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą (LVAT 2007-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1086/2007). Teismas pažymi, kad ginčo situacijoje Inspekcijos ir Komisijos pagrįstos išvados dėl tariamo paslaugų teikimo įforminimo buvo padarytos ne tik remiantis Latvijos įmonės vairuotojų paaiškinimais, bet ir transporto priemonių naudojimo veikloje aplinkybėmis, nenustačius patikimų duomenų apie realią paslaugų teikimo – grūdų (rapsų) pakrovimo vietą, papildomai įvertinant ir NAS duomenis bei kitą informaciją.

Pareiškėja skunde teigia, kad NAS įrengtos ne visuose keliuose į Latviją (ne visuose valstybinės sienos kirtimo punktuose), todėl esą transporto priemonės galėjo būti neužfiksuotos minėtų stebėjimo kamerų, nes krovinius esą vežė kitais keliais, kurie gabenant prekes iš Akmenės į Rygą (o ne iš Gūragių į Rygą, kur Lietuvos vežėjų sienos kirtimai visais atvejais buvo fiksuoti) yra artimesni. Taip pat teigia, kad Inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog 6 atvejais stebėjimo kameros fiksavo Z/S „VEIDES2“ transporto priemones, kas vienareikšmiškai patvirtina, jog prekių gabenimas vyko. Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, kokiu maršrutu rapsai buvo gabenami iš Akmenės į Rygą (jų nepateikė nei UAB „RKJ Grupė“, nei pareiškėja, nei Latvijos vežėjai), todėl pareiškėjos skundo teiginiai, jog NAS daugeliu atveju vilkikų su gabenamais rapsais neužfiksavo, nes galimai minėti vilkikai rapsus vežė ne per pasienio postus, kur įrengtos stebėjimo kameros, o kitu, artimesniu maršrutu, vertintini kaip pareiškėjos gynybinė pozicija, pagrįsta niekuo neįrodyta prielaida, o ne kaip įrodymas, paneigiantis vieną iš Inspekcijos motyvų dėl realaus rapsų negabenimo iš Lietuvos į Latviją. Pažymėtina, jog vienu atveju pareiškėja teigia, kad rapsai buvo gabenami keliu, kuriame nėra įrengta NAS sistema ir kad toks vilkikų važiavimas paneigia Inspekcijos motyvus apie tai, kad rapsai iš Mažeikių nebuvo gabenami į Rygą, o, kita vertus, teigia, kad rapsų vežimas keliais, kuriuose yra įrengta NAS sistema, ir NAS sistemos fiksavimas vilkikų įrodo, kad rapsai iš Lietuvos buvo vežami į Latviją, ir kad tai yra vienareikšmis įrodymas teiktų paslaugų realumui pagrįsti. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai 2019-12-20 sprendime Nr. S-171 (7-134/2019) konstatavo, kad iš patikrinimo akto 3 priede esančios informacijos matyti, jog 4 atvejais per Kalvių pasienio punktą yra fiksuotas Z/S „VEIDES2“ transporto priemonių įvažiavimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimas iš jos: 2016-08-13 įvažiuota 9:52, išvažiuota 11:25; 2018-08-15 (1 kartą) įvažiuota 7:37, išvažiuota 9:29; 2018-08-15 (2 kartą) įvažiuota 12:51, išvažiuota 14:46 (abiem atvejais tas pats vairuotojas); 2016-08-16 įvažiuota 7:22, išvažiuota 8:53, kitais 2 atvejais: 2016-07-27 įvažiavimas nefiksuotas, tačiau fiksuotas 7:49 išvažiavimas per Saločių pasienio punktą; 2016-08-19 14:22 vairuotojas A. L. atvyko per Kalvių pasienio punktą, duomenų apie išvykimą nėra pateikta, – ir atsižvelgdama į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose yra taikomi turinio viršenybės prieš formą, teisingumo ir protingumo principai (MAĮ 10 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis), Komisija pagrįstai pritarė Inspekcijos vertinimui, jog aptartais įvažiavimo ir išvažiavimo iš Lietuvos teritorijos atvejais vežėjų transporto priemonių buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikas (kurio trukmės pareiškėja neginčija), įvertinant atstumą nuo pasienio posto iki nurodomos pasikrovimo vietos ir atgal, taip pat laiką, būtiną prekėms pakrauti, nustatytą leistiną greitį, objektyviai nėra pakankamas minėtiems veiksmams atlikti. Kitu atveju, pavyzdžiui, 2016-08-19 14:22 A. L. įvažiavimą Inspekcija siejo su šio asmens Latvijos mokesčių administratoriui pateiktu paaiškinimu, kad jis „kelis kartus darbo reikalais važiavo už Latvijos sienos maždaug 5–10 km nuo Skaistkalnės“. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog paslaugų nesuteikimas gali būti konstatuotas tik tuo atveju, jeigu Inspekcija nustato, jog tuo metu vežėjas teikė kitas paslaugas, konkrečiai identifikuojant – kokias, ar nustato, kokiu greičiu važiavo transporto priemonė. Kadangi šiame ginče yra sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjos pateikti dokumentai ir juose esanti informacija yra pakankama prekių tiekimui Lietuvoje pagrįsti, todėl, Inspekcijai nustačius, jog minėtais atvejais Tarptautiniais krovinių transportavimo važtaraščiais grindžiamos paslaugos pagal objektyvius kriterijus negalėjo būti vykdomos, ji ir neprivalėjo papildomai nustatinėti, kokie veiksmai iš tikrųjų tuo metu vyko. Teismo vertinimu, Inspekcija tinkamai įvertino NAS duomenis kaip papildomą įrodinėjimo priemonę, pagrindžiančią, jog per pasienio punktus, kuriuose yra NAS sistemos kameros, tariamas vežimo paslaugas teikusios transporto priemonės nevyko (išskyrus Inspekcijos sprendime aptartus 6 atvejus).

Teismas pažymi, kad pareiškėjos pateiktuose Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodyta rapsų pakrovimo vieta yra: Akmenė, Lietuva, jokie kiti rapsų pakrovimo vietą identifikuojantys duomenys nėra pateikti. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Inspekcijai pakartotinio patikrinimo metu nepateikė jokios papildomos informacijos apie tai, kokioje tiksliai vietoje rapsai buvo pakrauti, teigdama, kad ji neorganizavo rapsų gabenimo, todėl ji esą nėra atsakinga už Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose įrašytus duomenis. Teismas iš ginčo medžiagoje surinktos informacijos nustatė, kad Inspekcijai atlikus kontrolės veiksmus dėl UAB „Gausta“ (deklaruota UAB „RKJ Grupė“ rapso tiekėja), paaiškėjo, jog jos nurodomoje rapsų pakrovimo vietoje pakrauti rapsų nebuvo galima. UAB „Gausta“ vadovas S. B. 2017-03-03 paaiškinime nurodė, kad „prekės (rapsai) buvo pakraunamos pardavėjo (UAB „MAYBE Parfum World LT“) sandėlyje, adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., tuo pačiu adresu buvo pakraunamos ir iš UAB „Golinta“ pirktos prekės. Prekių gabenimui UAB „Gausta“ užsakė transporto paslaugas. UAB „Gausta“ įsigytos prekės iš pardavėjų sandėlio (adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav.) buvo gabenamos pirkėjams jų nurodytu adresu Latvijoje.“ UAB „MAYBE Parfum World LT“ mokesčių administratoriui pateikė 2016-08-01 komercinę nuomos sutartį (be numerio), sudarytą tarp jos ir UAB „VIA LOGICA Group“, dėl administracinių patalpų – sandėlio (65 kv. m ploto), esančio adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., nuomos, kuri galiojo nuo 2016-08-01 iki 2017-07-01. Nustatyta, jog UAB „Gausta“ nurodytu adresu nėra jokių statinių ar pastatų, o šiuo adresu esantis žemės sklypas buvo išnuomotas UAB „Bigso“. UAB „VIA LOGICA Group“ vadovas informavo mokesčių administratorių, kad jokių sandorių su UAB „MAYBE Parfum World LT“ nebuvo sudaryta. VĮ Registrų centro duomenimis, adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., yra registruotas žemės sklypas (4,08 ha ploto, naudojimo paskirtis – kita), kuris nuo 2016-06-16 pagal 2016-06-10 valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 26ŽN-90-(14.26.62) išnuomotas UAB „Bigso“. Šiame žemės sklype jokie statiniai neįregistruoti. Bylos duomenimis, UAB „Bigso“ laikotarpiu nuo 2016-06-16 iki 2016-09-30 niekam nebuvo išnuomojusi ar perdavusi teisės naudotis minėtu žemės sklypu. Operatyvaus patikrinimo metu nenustatyta, kad UAB „Bigso“ tikrintu laikotarpiu būtų turėjusi sandorių su UAB „VIA LOGICA Group“, UAB „Gausta“, UAB „MAYBE Parfum World LT“, UAB „Golinta“. Inspekcijos atstovams nuvykus adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., nustatyta, kad šiame sklype nėra jokių statinių. Teismas, įvertinęs minėtas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjos į bylą pateikti Tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai, kuriuose nurodyta rapsų pakrovimo vieta (Akmenė), negali būti pripažinti tinkamu (objektyviu) įrodymu, patvirtinančiu rapsų pakrovimo ir gabenimo Lietuvoje pradžią. Teismo vertinimu, minėtų aplinkybių nepaneigia ir į bylą pateiktos trečiojo suinteresuotojo asmens nuotraukos, iš kurių matyti UAB „Ventos grūdai“ sandėliai, adresu Statybininkų g. 12, Akmenė, kadangi vien tik pateiktos nuotraukos, patvirtinančios sandėlių buvimą, nesant kitų objektyvių įrodymų (nuomos sutarčių, sąskaitų ir kt.) nepatvirtina, kad rapsai buvo saugojami ir pakraunami būtent iš UAB „Ventos grūdai“ sandėlių. Tuo labiau, kad ir pats UAB „Gausta“ vadovas S. B. 2017-03-03 paaiškinime nurodė kitą rapsų pakrovimo vietą - pardavėjo (UAB „MAYBE Parfum World LT“) sandėlys, adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., o UAB „MAYBE Parfum World LT“ mokesčių administratoriui pateikė 2016-08-01 komercinę nuomos sutartį (be numerio), sudarytą tarp jos ir UAB „VIA LOGICA Group“, dėl administracinių patalpų – sandėlio (65 kv. m ploto), esančio adresu: Statybininkų g. 26, Venta, Akmenės r. sav., nuomos, kuri galiojo nuo 2016-08-01 iki 2017-07-01.

Taip pat pagal Inspekcijos pakartotinio patikrinimo metu surinktą informaciją papildomai nustatyta, kad ginčo Latvijos vežėjų transporto priemonių bendras svoris (bruto) svyravo nuo 36,58 iki 51,74 tonos (patikrinimo akto 1 priedas), todėl pagal Leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2015-01-16 įsakymu Nr. 3-16-9(E), transporto priemonių, kurių bendroji masė didesnė nei 41 tona, bet mažesnė kaip 48 tonos bei kurios atitinka nustatytas sąlygas, savininkai ar valdytojai turėjo prievolę kreiptis į Lietuvos transporto administraciją ir gauti leidimus, kurie suteikia teisę važiuoti didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis valstybinės reikšmės keliais ar jų tąsomis. Lietuvos Respublikos saugos administracija nurodė, kad užklausime nurodytoms transporto priemonėms leidimai važiuoti valstybinės reikšmės keliais laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-09-30 nebuvo išduoti, tokių leidimų nebuvo išdavę ir Šiaulių, Skuodo, Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio ir Zarasų rajonų savivaldybės važiuoti vietinės reikšmės keliais. Todėl šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, jog dalis vežėjų (taip pat Z/S „MEŽOTNES STACIJA“, iš kurios galimai transporto priemones nuomojosi Z/S „VEIDES2“) turėjo licencijas pervežimo paslaugoms teikti (dėl ko darytina išvada, jog šios veiklos profesionalams buvo žinomi reikalavimai gauti leidimus vežti krovinius didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis Lietuvos Respublikos keliais), Komisijos pagrįstai vertintinos kaip papildomas įrodymas apie realų grūdų pervežimo paslaugų nesuteikimą. Nors pareiškėja kritiškai vertina šias išvadas, nes, jos teigimu, net ir neįsigijus leidimų, pagal NAS duomenis yra fiksuotas Tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose nurodytų transporto priemonių įvažiavimas ir (ar) išvažiavimas) 6 atvejais. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepagrindžia realaus paslaugų teikimo, nes pareiga gauti leidimą važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis siejama su transporto priemonės bendrąja mase. Todėl transporto priemonei, kurios svoris nesiekia nustatyto dydžio (nes galimai ji nepakrauta), pareigos gauti leidimo nebuvo.

Apibendrinant aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pateikti su prekių gabenimu susiję dokumentai ir surinkta informacija nepagrindžia aplinkybių, jog prekės buvo pakrautos ir išgabentos iš Lietuvos.

Teismo vertinimu, pareiškėjos įrodinėtinų aplinkybių apie rapsų gabenimą iš Lietuvos Respublikos nepagrindžia ir jos skunde nurodomi, į bylą pateikti bei su ja tiesiogiai susiję dokumentai ir jų turinys: PVM sąskaitos faktūros, jose skaičiuotas 21 proc. PVM ir Grūdų pirkimo-pardavimo sutartys. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja pakartotinio patikrinimo metu Inspekcijai nepateikė papildomos informacijos ar dokumentų, pagrindžiančių rapsų kilmę ar kitas aplinkybes, teismas sutinka su Inspekcija, jog pareiškėjos nurodomų dokumentų turinys nėra pakankamas pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms (apie rapsų kilmę) pagrįsti. Pareiškėja išvadas apie rapsų kilmę daro tik remdamasi minėtuose dokumentuose esančia bendro pobūdžio informacija apie įsigyjamiems rapsams keliamus reikalavimus, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jai pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ buvo pateikti konkretūs tų reikalavimų laikymąsi atitinkantys dokumentai, kaip tai numatė Grūdų pirkimo–pardavimo sutarties 1.4.1, 1.4.2, 1.5 papunkčiai, pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji reikalavo iš UAB „RKJ Grupe“ minėtus dokumentus pateikti. Todėl sutartyje esantys įrašai apie produkcijai keliamus reikalavimus ar tai, jog kontrahentas (šiuo atveju UAB „RKJ Grupė“) yra registruotas atitinkamame registre, nesant pirminių tai pagrindžiančių dokumentų, nesudaro pagrindo šių įrašų buvimą laikyti pakankamu įrodymu grūdų (rapsų) lietuviškai kilmei pagrįsti. Pareiškėja nurodomų aplinkybių dėl rapsų kilmės ar aplinkybių, kad rapsai užauginti ūkyje, registruotame Žemės ūkio ir kaimo verslo registre ar kitame sutartyje nurodytame registre, nepagrindė jokia jos ar pardavėjo UAB „RKJ Grupė“ pateikta papildoma informacija. Priešingai, Inspekcija UAB „RKJ Grupė“ patikrinimo metu nustatė, kad ši įmonė prie sutarčių, parduodama rapsus pareiškėjai, pateikė užpildytas ISCC EU savarankiškas deklaracijas, nors nei UAB „RKJ Grupė“, nei jos deklaruojama grūdų tiekėja – UAB „Gausta“ 2016 metais nebuvo sertifikuotos ISCC organizacijoje dėl biomasės tvarumo reikalavimų laikymosi ES, tačiau nepateikė rapsų kilmę ir kokybę pagrindžiančių dokumentų, augintojų registracijos dokumentų, taip pat įmonės registracijos ar ūkininko pažymėjimo nuorašų, einamųjų metų pasėlių deklaracijos nuorašų ar kitų sutartyje nustatytų dokumentų. Todėl pareiškėjos nurodyti dokumentai nepagrindžia aplinkybių, kad rapsai buvo užauginti Lietuvoje, jų gabenimas prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas sutinka su Komisijos skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad Inspekcija, nustačiusi, jog pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kad ji įsigijo lietuviškos kilmės rapsus, kurių gabenimas, pasak pareiškėjos, prasidėjo Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturi pareigos papildomai nustatinėti tikrąją šių rapsų kilmę.

Pareiškėja skunde nurodo, kad pagal visus rapsų pirkimo–pardavimo sandorius, kuriuos UAB „Gausta“ vykdė su UAB „RKJ Grupė“, PVM buvo sumokėtas į Lietuvos Respublikos biudžetą. Atsakovas nesutinka su šiais Pareiškėjos argumentais. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pirminėje sandorių grandinėje UAB „ALOSA“, UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Agroinvesticija“ UAB „Golinta“ PVM nebuvo sumokėtas. UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir patikrinimui dokumentų neteikusi UAB „Golinta“ deklaravo prekių įsigijimus iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių: UAB „ALOSA“ ir UAB „Agroinvesticija“, o pagal šių įmonių vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „MAYBE Parfum World LT“ ir UAB „Golinta“ įformino prekių pardavimus UAB „Gausta“, kuri deklaravo šių prekių pardavimus UAB „RKJ Grupė“ ir kitoms įmonėms, o UAB „RKJ Grupė“ deklaravo prekių pardavimus pareiškėjai, kuri įformino prekių tiekimus Latvijos įmonei SIA „Agerona“, taikydama 0 proc. tarifą, dėl ko susidarė jai grąžintinas iš biudžeto PVM. Todėl, teismas pažymi, kad šiuo atveju valstybės biudžetas nepagrįstai nepraturtėjo, įrodymų jog pareiškėja buvo dvigubai apmokestinta, bylos medžiagoje taip pat nėra, o jos skundo argumentai dėl UAB „Gausta“ PVM sumokėjimo apskritai nepatvirtina rapsų buvimo Lietuvoje fakto.

MGK ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, teisingai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė teisėtą sprendimą.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimų pagal skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

 

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132-133 straipsniais, Teismas

 

 

n u s p r e n d ž i a :

 

 

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Agerona“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėja                                                                                                       Asta Adamonytė-Šipkauskienė