Administracinė byla Nr. A-1411-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09333-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas)
2023 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-10188 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1.                      Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal
2023 m. spalio 27 d. prašymą, kadangi pareiškėjas atsisakė apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tarnybos darbuotojams yra žinoma pareiškėjo turtinė padėtis ir sveikatos būklė, tačiau nepaisant to, Tarnybos darbuotojai nuolat pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3, 7, 9, 11, 12 ir 14 straipsnių nuostatas, nesiima priemonių ir neatitaiso padėties, kuri susidarė dėl Tarnybos darbuotojų kaltės. Pareiškėjas yra priverstas teisminiu būdu gintis nuo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Elektrėnų komunalinis ūkis“ savivaldžiavimo, valstybės institucijų neveikimo, pareiškėjo nekilnojamojo turto gadinimo, diskriminacijos ir galimo persekiojimo dėl įsitikinimų.

2.2.                      Sprendimas šališkas, politizuotas, priimtas galimai bandant nuslėpti nusikalstamą veiką. Pareiškėjo tvirtinimu, esant interesų konfliktui, Tarnyba jo prašymus turėtų perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms. Valstybė nesiima jokių priemonių, siekdama pagerinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiklą.

2.3.                      Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra bylos (Nr. I2-l-1443-484/2023, Nr. AS-562-556/2023, Nr. I2-6279-816/2023,
Nr. I2-10113-811/2023, Nr. AS-638-624/2023, Nr. I2-11851/2023, Nr. I2-12818-484/2023), kurios tiesiogiai susijusios su šia byla, tuo pačiu tiesiogiai susiję ir su byla Nr. e2-615-1150/2023, kuri išnagrinėta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose. Tarnyba galimai tyčia bando sužlugdyti teisminę gynybą pirmosios instancijos teisme, nes Tarnyba ir Tarnybos darbuotojas, kuris priima sprendimus, gali tapti vienu iš atsakovų dėl savo tyčinio neveikimo ir sprendimais padarytos ir toliau daromos didelės žalos jo turtui.

2.4.                      Pareiškėjas yra neįgalus, neturi teisinio išsilavinimo, jo pajamas sudaro tik valstybės paskirta neįgalumo pensija, jis negali pasisamdyti advokato, kuris atstovautų teisminiuose procesuose, į kuriuos jį įtraukė įvairios valstybės institucijos, kurios galbūt tyčia neatlieka savo funkcijų sąžiningai ir laiku.

2.5.                      Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjus, Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar kitas kompetentingas institucijas dėl išaiškinimo, ar priimtos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pataisos, įsigaliojusios nuo 2014 metų, turėjo tikslą apriboti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kiekį skundžiant politinių partijų, policijos pareigūnų, teisėjų, savivaldybių tarybų neteisėtus veiksmus.

3.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1.                      Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis. Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal šio straipsnio 7 straipsnį, pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio
2–18 punktus ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

3.2.                      Tarnyba skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, atsisakė teikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje, nustačiusi, jog pareiškėjui jau yra teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje, apskundžiant Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą, pagal Tarnybos 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (8.1)TP-23-T-10113, o pareiškėjas, teikdamas
2023 m. spalio 27 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti jam tenkančios išlaidų dalies.

3.3.                      Skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Tarnyba pareiškėjo pranešimo apie tai, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neaktualus ar prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nebuvo gavusi. Tarnyba taip pat nebuvo gavusi iš paskirto advokato civilinėje byloje
informacijos apie antrinės teisinės pagalbos baigimą. Įstatymas nenumato jokių išimčių teikiant antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, išskyrus tai, kad asmuo turi sutikti ir apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

3.4.                      Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, neįvardijo konkrečių Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nenurodė aplinkybių, kuriomis grindžia neturtinės žalos reikalavimą, bei nepateikė tai patvirtinančių dokumentų.

II.

4.       Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 27 d. pateikė Tarnybos Vilniaus skyriui prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad jis nesutinka apmokėti kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (50, 70 ar 85 proc.) tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar
15 procentų. Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2023 m. spalio 27 d. prašymą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies
9 punktu, nustačius, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui jau yra teikiama byloje pagal Tarnybos
2023 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (8.1 )TP-23-T-10113, o pareiškėjas, teikdamas
2023 m. spalio 27 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti jam tenkančios išlaidų dalies.

6.       Teismas, aptaręs ginčui aktualų reglamentavimą, pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikime yra įstatymo lygmeniu numatytos ir pareigos pareiškėjams, be kita ko, ir pareiga laikantis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (Įstatymo 4 straipsnio 5 punktas). Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nurodant, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina.

7.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, teikdamas 2023 m. spalio 27 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (50, 70 ar 85 proc.) tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar 15 procentų, sprendė, jog pareiškėjui nepateikus sutikimo apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (70 proc.), antrinė teisinė pagalba jam nebuvo suteikta pagrįstai.

8.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl jo turtinės ir socialinės padėties nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, kadangi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nėra nustatyta šios normos netaikymo išimčių. Atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą nurodytu pagrindu yra siejamas išimtinai su Įstatymo 4 straipsnio 5 punkte nustatytos pareigos nevykdymu.

9.       Teismui taip pat nekilo abejonių dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė argumentų dėl minėtos teisės normos prieštaravimo Konstitucijai (konkrečioms Konstitucijos nuostatoms), t. y. nepateikė teismui motyvuoto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

10.       Teismas konstatavo, kad Tarnyba vykdė jos kompetencijai priskirtus veiksmus, veiksmai atlikti nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, todėl nenustatė atsakovo veiksmų neteisėtumo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Nenustačius vienos iš pagrindinių sąlygų Tarnybos civilinei atsakomybei kilti, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos.

III.

11.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 
2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjai nesigilino į bylos esmę, neišreikalavo iš atsakovo bei trečiųjų asmenų papildomų įrodymų, kurie yra svarbūs vertinant atsakovo netinkamą pareigų atlikimą bei galimai nusikalstamos grupuotės organizavimą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjai, kuriems įtaką daro Regionų administracinio teismo pirmininkas, bylos nagrinėjimo metu nesuteikė galimybės apklausti atsakovą bei trečiuosius suinteresuotus asmenis. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Regionų administracinis teismas ignoruoja 2024 m. administracinių teismų reformos tikslus, tuo pačiu rodydami galimą priklausomybę nuo politinių partijų ar užsienio organizacijų. Pareiškėjas akcentuoja, jog teisėjai J. G.-Lavrinovič, pirmosios instancijos teismo pirmininkui bei jo pavaduotojai kilo interesų konfliktas, nes minėti teisėjai nagrinėjo ir kitas bylas, susijusias su šia byla.

13.       Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės į nešališką teismo procesą, kuomet bylos nagrinėjimo metu nesudaroma galimybė apklausti proceso dalyvių, kai iš proceso pašalinami tretieji asmenys, kai nėra išreikalaujami papildomi įrodymai, nesujungiami tarpusavyje susiję teisminiai procesai, vadovaujamasi nebeaktualia teismų praktika.

14.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodo jokių aiškių motyvų, kodėl Tarnybos Sprendimas Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-10188 galimai yra neteisėtas, tik pateikia aplinkybes ir savo samprotavimus, iš esmės nesusijusius su nagrinėjama situacija. Tarnyba sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjui nepateikus sutikimo apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (70 proc.), antrinė teisinė pagalba jam nebuvo suteikta pagrįstai. Tarnybos vertinimu, nėra pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnis). Skundžiamas sprendimas priimtas įvertinus faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas ir teismų praktiką, bei motyvavus teisės normų taikymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

16.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimo 
Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-10188, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Tarnybą suteikti jam teisinę pagalbą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 
5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumo.

17.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad: Tarnyba pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas; tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą nėra pagrindo, nes nenustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

18.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reiškiamą reikalavimą, teigia, kad buvo pažeista jo teisė į nešališką teismo procesą, nurodo aplinkybes dėl kilusių kitų teisminių ginčų su Tarnyba. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad būtų pateikti išaiškinimai dėl bylos procesą reglamentuojančių teisės normų taikymo. 

19.       Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: visų pirma, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo, susijusių su naujų įrodymų išreikalavimu (pareiškėjas prašo prijungti prie šios bylos administracinių bylų Nr. eI2-9571-644/2024,
Nr. I2-10156-422/2024, Nr. I2-12784-809/2024, Nr. I2-17189-1029/2024, Nr. I2-17560-583/2024,
Nr. I2-17967-776/2024, Nr. I2-18394-952/2024, Nr. I2-17891-641/2024, Nr. I2-18541-402/2024,
Nr. I2-18942-979/2024, Nr. I2-18943-1161/2024, Nr. I2-20058-426/2024, Nr. I2-20240-1235/2024 medžiagą), teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė naujų įrodymų išreikalavimo apeliaciniame procese: šis prašymas, reikštas ir pirmosios instancijos teisme, grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais apie nurodomų bylų procesų sąsajumą su nagrinėjama byla, nors, pažymėtina, pareiškėjas nenurodė nei vieno įrodymo, esančio minėtose bylose, kuris yra susijęs su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje ir kurio jis negali pateikti. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

20.       Pasisakant dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, o teisėjų kolegija nekyla abejonių dėl sprendžiant byloje kilusį ginčą taikytinų procesinės ir / ar materialinės teisės normų galimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kuris motyvuojamas poreikiu gauti išaiškinimus dėl teisės aktų taikymo, netenkinamas.

21.       Dėl apeliacinio skundo motyvų, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, diskriminavo pareiškėją, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Nagrinėjamoje byloje pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėję teisėjų kolegijos nariai, buvo šališki, nėra, o pareiškėjo nepasitenkinimas teismo priimtais procesiniais sprendimais savaime nėra pagrindas manyti juos buvus šališkais.

22.        Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo asmeniui tvarką nustato Įstatymo nuostatos (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. VIII-1591 redakcija). Įstatymo 11 bei 12 straipsnių nuostatos įtvirtina konkrečius valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo atvejus. Įstatymo
12 straipsnio 6 punktas nustato, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti.

23.       Administracinėje byloje tarp proceso šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 12 straipsnio 6 punkto nuostatose įtvirtintas sąlygas gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

24.       Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią bei ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą bei apginti būtinosios pagalbos siekiančių asmenų teisėtus interesus. Asmens teisė gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir (ar) neribojama. Savo iniciatyva bei nuožiūra minėtą teisę valstybė suteikia asmeniui tik tokia apimtimi, kokia šią teisę ji yra pajėgi garantuoti. Tai reiškia, kad, net ir nustačius formalius pagrindus teikti asmeniui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, Įstatymo nuostatos gali apriboti asmens teisę gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. administracinėje byloje 
Nr. A-2243-1188/2024).

25.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tvarka reglamentuojama Įstatymo 14 straipsnyje. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka
100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal šio straipsnio 7 dalį pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p.). Šiame kontekste primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjui prašyme suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išreiškus nesutikimą padengti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dalį, pagal Įstatymo
11 straipsnio 7 dalies 9 punkto nuostatas Tarnyba įgyja savarankišką pagrindą atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (žr., pvz., 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1560-492/2023).

26.       Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas
2023 m. spalio 27 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti kitos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (50, 70 ar 85 proc.) tuo atveju, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50, 30 ar
15 procentų, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo Sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra teisėtas, dėl ko nėra pagrindo ir įpareigoti Tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, yra pagrįsta.

27.       Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) negali būti patenkintas.

28.       Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-1062/2018,
2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017 ir kt.).

29.       Nagrinėjamu atveju, nesant pagrindo teigti ginčijamą Sprendimą esant neteisėtu, taip pat nenustačius kitų neteisėtų Tarnybos darbuotojų veiksmų, pareiškėjo skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmesta pagrįstai. 

30.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Beata Martišienė

        Veslava Ruskan