Civilinė byla Nr. e3K-3-414-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09640-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4;  2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pareigą mokėti už leistinosios naudoti galios kilovato (kW) dedamąją, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 762,12 Eur skolą, 17,97 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad prašoma priteisti skola susidarė atsakovui netinkamai vykdant galiojančiuose teisės aktuose nustatytą pareigą mokėti už leistinosios naudoti galios kilovato dedamąją galią laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. kovo 30 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos tiekimo sutartis. Ieškovė tiekė elektros energiją atsakovui nuosavybės teise priklausantiems pastatams. 2013 m. rugpjūčio 1 d. elektros tiekimas atsakovui buvo nutrauktas. Ieškovė nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. skaičiavo elektros galios dedamosios mokestį, kuris sudaro 762,12 Eur. Teismas, nenustatęs byloje duomenų, kad elektros energijos tiekimas buvo atnaujintas, sprendė, jog elektros galios dedamosios mokesčio skaičiavimas ir prašymas jį priteisti iš atsakovo prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
6. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 4 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą
7. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog atsakovo pastatams nėra atnaujintas, nėra ginčijama. Todėl teismas sprendė, kad tarp šalių nėra jokių sutartinių elektros energijos tiekimo–vartojimo santykių, ir atsakovas, nebūdamas ieškovės abonentu ir elektros energijos vartotoju, neturi pareigos mokėti galios mokestį.
8. Teisės aktuose nėra tiesiogiai nurodyta, kad galios mokestį privalu skaičiuoti ir mokėti ne tik tais atvejais, kai vartotojas elektros energijos nevartoja, bet ir tais atvejais, kai elektros energijos persiuntimas ir tiekimas jam yra visiškai nutrauktas.
9. Teismo vertinimu, nutraukus elektros energijos tiekimą, elektros energijos tiekėjas neprivalo užtikrinti atitinkamos galios kokybiškos ir patikimos elektros energijos persiuntimo vartotojui paslaugos. Leistinoji naudoti galia užtikrina vartotojo galimybę ir teisę gauti pirkimo–pardavimo sutartyje sutartą tam tikrą elektros tinklo resursą, kai sutartis vykdoma ir elektros energijos tiekimas nėra visiškai nutrauktas.
10. Teismas pažymėjo, jog ieškovės nurodomų nutarčių (Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-288-198/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-663-259/2015) ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl nurodytomis nutartimis remtis šioje byloje nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pardavimo  teisinius santykius. Šios normos aiškintinos taip, kad bet kurio asmens suvartotas energijos kiekis ir apskritai vartojimo faktas neturi įtakos prievolei mokėti už vartotojui priskirtą (rezervuotą) leistinosios naudoti elektros energijos galios dedamąją.  
2. Sprendžiant ginčus dėl atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją, taikytini specialieji elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai: Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančios civilinio kodekso normos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. O3-922 patvirtinta AB LESTO elektros energijos persiuntimo paslaugų kainų ir jų taikymo tvarka (toliau Tvarka).
3. Pagal Tvarkoje pateikiamus vartotojų grupių apibrėžimus atsakovas yra priskiriamas prie III grupės vartotojų. Šios grupės vartotojams mokestis už elektros energiją susideda iš dviejų dalių: mokesčio už sunaudotos energijos kiekį ir galios dedamosios mokesčio. Galios dedamoji Tvarkoje apibrėžiama kaip vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą, nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Nėra numatyta jokių šio nuostatos išimčių, todėl darytina išvada, kad galios dedamoji turo būti mokama bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo elektros energijos tiekimo.
4. Ieškovė nesutinka su teismų pozicija, kad tarp šalių nėra jokių sutartinių elektros energijos tiekimo-vartojimo santykių. Tvarkos 3 punktas ieškovei nustato teisę skaičiuoti galios mokestį, mokamą už kiekvieną vartotojo objektą, nepriklausomai nuo suvartotos energijos kiekio bei sutarties sudarymo fakto. Elektros energijos tiekimo vartotojams sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str. 1 dalis, 6.383 str. 3 d.), tai reiškia, kad ieškovė privalo teikti paslaugas visiems, kas kreipiasi, todėl aplinkybė, jog energija nėra vartojama, nepaneigia atsakovo pareigos mokėto galios mokestį.
5. Byloje buvo įrodyta, kad ieškovė įsipareigojo atsakovui suteikti galimybę naudotis 100 kW galios elektros energija ir šią pareigą įvykdė, t. y. rezervavo atitinkamą galią ir jos negali suteikti kitiems vartotojams, už ką atsakovas privalo mokėti ,,abonentinį mokestį“ – galios dedamąją. Atsakovas 2014 m. kovo 4 d. priede prie prašymo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodė, kad leistinąją galios dedamąją apmokės, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi tokios pareigos įvykdymo. Be to, 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovei 1049,89 Eur.
6. Pagal 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatą tuo atveju, kai pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Energetikos įstatyme yra nustatyta vartotojo prievolė sumokėti už suvartotą elektros energiją arba jos persiuntimą ir su tuo susijusias paslaugas. Pagal Taisyklių 100 punktą, tuo atveju, kai su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Atsakovas žinojo, kad jam yra rezervuota 100 kW galia, tačiau nepasinaudojo. Leistinosios naudoti galios nustatymas yra siejamas ne su konkrečiu suvartotu elektros kiekiu, bet su objektu, kuriam rezervuota atitinkama leistinoji naudoti galia. Elektros energetikos įmonė turi prižiūrėti, remontuoti bei atnaujinti elektros tinklus pagal vartotojų maksimalią galią, kad būtų užtikrintas patikimas elektros energijos tiekimas. Kuo vartotojų užsakyti maksimali galia yra didesnė, tuo didesni pajėgumai yra laikomi sistemos pikinės apkrovos atvejui ir didėja energetikos įmonių išlaidos. 
7. Žemesnės instancijos teismų praktika šiuo klausimu yra nevienoda. Ieškovė yra viešosios teisės reguliuojamas juridinis asmuo, todėl turi pareigą veikti taip, kad jos veiklai skiriamos lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų. Ieškovės turimos išlaidos vėliau nustatyta tvarka įtraukiamos į elektros energijos kainos tarifą ir jas turi padengti visi Lietuvos energijos vartotojai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių

12. Energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą bei vykdymą reglamentuoja Civilinio kodekso XXIII skyriaus septintojo skirsnio normos, kurios taikomos ir aprūpinant elektros energija (žr. CK 6.391 straipsnį). Šio skirsnio 6.383 straipsnio, apibrėžiančio energijos pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirmojoje dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatą, energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, jai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CK normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis ir vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.383 straipsnio 4 dalis).
13. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis; tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2014).
14. Pagal CK 6.384 straipsnio, reglamentuojančio energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, pirmosios dalies nuostatą, tuo atveju, kai pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Tokios sutarties nutraukimas abonento iniciatyva yra reglamentuojamas CK 6.390 straipsnio 1 dalyje.
15. Pagal CK 6.390 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už patiektą energiją. To paties straipsnio trečiosios dalies nuostata įtvirtina energijos tiekimo įmonės teisę nutraukti sutartį (atsisakyti sutarties) CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais (dėl esminio sutarties pažeidimo), bet tik tuo atveju, jei abonentas yra juridinis asmuo. Kitais atvejais energijos tiekimo įmonei suteikta teisė nutraukti, sustabdyti ar apriboti energijos tiekimą tik šalių susitarimu arba nustačius įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija, kyla pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai arba kai tai būtina siekiant išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją (CK 6.390 straipsnio 3, 4 dalys).
16. Elektros energijos vartotojo sąvoka yra įtvirtinta Elektros energetikos įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 49 dalies nuostatą, vartotojas yra asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. To paties straipsnio 3 dalyje pateikta ir buitinio elektros energijos vartotojo sąvoka, pagal kurią buitinis elektros energijos vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su ūkine komercine ar profesine veikla.
17. Šią bylą nagrinėję teismai nustatė tokias aplinkybes: atsakovui nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini); šalys rašytinės elektros energijos tiekimo sutarties nebuvo sudariusios, tačiau ieškovė tiekė elektros energiją į nurodytus pastatus; 2013 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė elektros energijos tiekimą nutraukė; atsakovo pastatams elektros energijos tiekimas nėra atnaujintas; ieškovė nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. atsakovui skaičiavo elektros galios dedamosios mokestį, kuris sudaro 762,12 Eur.
18. Būtent šių nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp šalių nėra jokių sutartinių elektros energijos tiekimo–vartojimo santykių, todėl, šio teismo vertinimu, atsakovas, nebūdamas ieškovės abonentas ir elektros energijos vartotojas, neturi pareigos mokėti galios mokestį (žr. šios nutarties 7 punktą).
19. Kasacinis teismas pažymi, kad nustatę, jog atsakovo pastatams elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas, bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokios sutarties pagrindu ir kokiomis sąlygomis elektros energija buvo tiekiama į nurodytą objektą atsakovui, kai šis tapo objekto savininku, iki ieškovei nutraukiant elektros tiekimą. Nors ieškovė šioje byloje pareikštame ieškinyje teigė, kad elektros tiekimas atsakovui buvo nutrauktas dėl įsiskolinimo, tačiau jo įrenginiai liko prijungti prie skirstomojo elektros tinklo, šios aplinkybės teismai netyrė, taigi nenustatė, kokiu pagrindu tiekimas buvo nutrauktas, taip pat nenustatė ir aplinkybės, ar atsakovui priklausantys įrenginiai buvo atjungti nuo energijos tiekimo tinklų.
20. Ieškovė teigia, jog byloje buvo įrodyta, kad ji įsipareigojo atsakovui suteikti galimybę naudotis 100 kW galios elektros energija ir šią pareigą įvykdė, t. y. rezervavo atitinkamą galią; atsakovas 2014 m. kovo 4 d. priede prie prašymo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodė, kad leistinąją galios dedamąją apmokės, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi tokios pareigos įvykdymo. Be to, 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovei 1049,89 Eur. Dėl šių ieškovės nurodytų aplinkybių bylą nagrinėję teismai nepasisakė, nors jas grindžiantys įrodymai byloje buvo pateikti. Teismai šių įrodymų nevertino. Taigi, aplinkybės, ar pateikdamas 2014 kovo 4 d. prašymą sudaryti sutartį atsakovas siekė sudaryti sutartį dėl elektros tiekimo į objektą tik asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, ar su atsakovo ūkine komercine ar profesine veikla susijusiems poreikiams, kokiems tikslams atsakovas siekė panaudoti iki 100 kW galios energiją, liko nenustatytos. Taip pat liko nenustatyta aplinkybė, kokiu pagrindu ieškovei buvo atliktas 1049,89 Eur mokėjimas 2015 m. rugpjūčio 31 d.
21. Šios nutarties 19–20 punktuose nurodytų aplinkybių nustatymas yra svarbus sprendžiant klausimus, ar atsakovui tapus pastatų savininku, iki elektros energijos tiekimo nutraukimo buvę teisiniai santykiai nutrūko ir kokiu pagrindu (žr. šios nutarties 15 punktą), ar jie tęsėsi toliau, koks buvo atsakovo, kaip elektros energijos vartotojo, teisinis statusas iki elektros energijos tiekimo nutraukimo, koks atsakovo teisinis statusas buvo laikotarpiu, už kurį ieškovė skaičiavo ginčijamą įsiskolinimą.
22. Taigi, nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė elektros energijos tiekimo teisiniai santykiai, svarbu nustatyti atsakovo teisinį statusą. Aplinkybė, ar atsakovas laikytinas elektros energijos vartotoju, ar buitiniu vartotoju Elektros energetikos įstatymo prasme, lemia vartotojų teisių apsaugos garantijų taikymą arba netaikymą, sprendžiant dėl ginčo šalių elektros energijos tiekimo teisinių santykių egzistavimo ar neegzistavimo ir jų pagrindu atsirandančių arba neatsirandančių pareigų. Nenustačius šios nutarties 19–20 punktuose nurodytų aplinkybių, bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad tarp šalių nėra jokių sutartinių elektros energijos tiekimo–vartojimo santykių ir atsakovas, nebūdamas ieškovės abonentas ir elektros energijos vartotojas, neturi pareigos mokėti galios mokestį, negali būti pripažįstama pagrįsta ir teisėta.

Dėl atsakovo teisinio statuso

23. Tai, kad asmuo yra elektros energijos vartotojas Elektros energetikos įstatymo prasme, nereiškia, jog jam taikytinos vartotojų teisių apsaugos garantijos, nes šios garantijos taikytinos tik tuo atveju, jeigu asmuo atitinka buitinio vartotojo požymius, nurodytus Elektros energetikos įstatyme.
24. Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje  nurodyta sąvoka buitinis vartotojas (žr. šios nutarties 15 punktą) siejama su didesnėmis elektros energijos tiekėjo pareigomis sudarant elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatant sąžiningas jos sąlygas, taigi ir mokėjimo už tiekiamą energiją sąlygas. Buitinių vartotojų teisių apsauga įgyvendinama taikant CK normas, reglamentuojančias vartojimo sutartis ir vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, Elektros energetikos įstatymo 52 straipsnį (buitinių vartotojų teisių apsaugos priemonės), taip pat įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų – Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių – nuostatas, susijusias su buitinių vartotojų teisėmis, Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo ir kitų teisės aktų nuostatas.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, ar konkreti [elektros energijos pirkimo–pardavimo] sutartis yra vartojimo sutartis, nustatoma ne pagal prekių (paslaugų) pardavėjo (tiekėjo), o būtent pagal prekių (paslaugų) gavėjo statusą ir tikslus, kuriems įgyvendinti įsigyjama prekė (paslauga) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008).
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal Elektros energetikos įstatymo    2 straipsnio 3 dalį buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, taigi atitinka vartojimo sutarties šalies teisinį statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009).
27. Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimas dėl įsiskolinimo reiškiamas atsakovui kaip fiziniam asmeniui, o ginčo skola, ieškovės teigimu, susidarė dėl atsakovui rezervuotos 100 kW galios dedamosios į jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius ūkio paskirties pastatus. Paprastai tokio dydžio galios dedamoji yra reikalinga vykdant ūkinę komercinę ar profesinę veiklą. Nenustačius šios nutarties 19–20 punktuose nurodytų aplinkybių, spręsti, ar atsakovas laikytinas elektros energijos vartotoju, ar buitiniu vartotoju Elektros energetikos įstatymo prasme, negalima.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, CK 6.188 straipsnis), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2014).

Dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlygų, kai šalis yra elektros energijos buitinis vartotojas pagal Elektros energetikos įstatyme nurodytus kriterijus

29. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas yra buitinis vartotojas, būtina atkreipti dėmesį, kad tokiam vartotojui įstatymas nustato paprastesnę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarką. Tarp tiekėjo ir buitinio vartotojo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo tokio vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (žr. šios nutarties 14 punktą). Tokiu atveju rašytinės formos sutarties sudarymas nebūtinas.

30. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 patvirtinto Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte nurodyta, kad Aprašas privalomas visiems visuomeniniams ir nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams (toliau – Tiekėjas) ir buitiniams elektros energijos vartotojams. Tais atvejais, kol buitinis vartotojas nėra sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su Tiekėju, tačiau jam tiekiama elektros energija (CK 6.384 straipsnio 1 dalis), jų tarpusavio santykiams yra taikomos Aprašu nustatytos standartinės sutarties sąlygos, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, ir kitų teisės aktų nuostatos.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą už elektros energiją

31. CK 6.385 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo įsiskolinimų susidarymo laikotarpiu galiojusios redakcijos Elektros energetikos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis perkantis elektros energiją iš visuomeninio tiekėjo, privalo laiku atsiskaityti su visuomeniniu tiekėju už suvartotą elektros energiją. Šio įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartotojai, su tiekėjais sudarydami pirkimo–pardavimo sutartis, sudaro sutartis dėl elektros energijos persiuntimo paslaugos su perdavimo sistemos arba skirstomųjų tinklų operatoriais, atsižvelgiant į tai, prie kurio operatoriaus tinklų yra prijungti vartotojo įrenginiai.
32. Elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad elektros energijos persiuntimo ir visuomeninio bei garantinio tiekimo paslaugos vartotojams teikiamos už pagrįstas, lengvai ir aiškiai palyginamas kainas, taikant skaidrias ir nediskriminuojančias sąlygas ir užtikrinant vartotojų teisę gauti nustatytos kokybės elektros energiją. To paties įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių, teisės aktų nustatyta tvarka sudaromų su elektros energijos vartotojais, sąlygos turi būti sąžiningos ir iš anksto žinomos.
33. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. O3-922 patvirtintomis AB „Lesto“ visuomeninės elektros energijos kainos ir jų taikymo tvarka (Toliau – Tvarka) bei AB „Lesto“ elektros energijos persiuntimo paslaugos kainos ir jų taikymo tvarka (toliau – Persiuntimo tvarka) (toliau kartu – Tvarkos) nustatomos elektros energijos tiekimo (persiuntimo) kainos ir jų taikymo tvarka AB „Lesto“ elektros energijos vartotojams.
34. Tvarkose Bendrovės elektros energijos vartotojai skirstomi į tris vartotojų grupes: pirmosios grupės (buitiniai) vartotojai – fiziniai asmenys, perkantys elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (individualiems gyvenamiesiems namams, šių namų valdoje esantiems statiniams, daugiabučio ar bendrabučio tipo gyvenamųjų namų butams, vasarnamiams, sodų sklypams, garažams, skirtiems asmeniniams automobiliams, ir kitiems gyvenamosios paskirties objektams, nenaudojamiems su verslo ar profesija susijusiems poreikiams tenkinti) (Tvarkos 5.1 punktas, Persiuntimo tvarkos 4.1 punktas); antrosios grupės vartotojai – vartotojai (išskyrus pirmosios grupės (buitinius) vartotojus), kurių objekto leistinoji naudoti galia yra 30 kW ir mažiau (Tvarkos 5.2 punktas; Persiuntimo tvarkos 4.1 punktas); trečiosios grupės vartotojai – vartotojai (išskyrus pirmosios grupės (buitinius) vartotojus), kurių objekto leistinoji naudoti galia yra didesnė nei 30 kW (Tvarkos 5.1 punktas, Persiuntimo tvarkos 4.1 punktas).

35. Pagal Persiuntimo tvarkos 3 punktą galios dedamoji – vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą nepriklausomai nuo persiųsto elektros energijos kiekio ir elektros energijos persiuntimo ir elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Pagal Tvarkos 4 puntą, galios dedamoji – vieno leistinosios naudoti galios kilovato (kW) kaina vienam kalendoriniam mėnesiui, mokama už kiekvieną vartotojo objektą, nepriklausomai nuo suvartotos elektros energijos kiekio, elektros energijos tiekimo ir (ar) vartojimo bei elektros energijos pirkimo–pardavimo ar persiuntimo paslaugos sutarties sudarymo fakto. Pažymėtina, kad pagal Tvarkose nurodytas antrosios ir trečiosios grupės vartotojams skirtas kainų (tarifų) lenteles matyti, jog mokestį už elektros energiją šių grupių vartotojams sudaro dvi dalys: mokestis už sunaudotos energijos kiekį ir galios dedamoji. Taigi, galios dedamąją moka tik antrosios ir trečiosios grupės vartotojai. Pirmosios grupės (buitiniams) vartotojams skirtų kainų (tarifų) sudėtyje nėra galios dedamosios.
36. Taigi, tol, kol nėra sudaryta rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau tarp šalių yra susiklostę sutartiniai elektros energijos pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, elektros energijos tiekėjas, vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis, reglamentuojančiomis elektros energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, turi pareigą skaičiuoti kainą už elektros energijos tiekimą, atsižvelgdamas į tai, kuriai vartotojų grupei priskirtinas asmuo pagal tai, kokį kiekį ir kokiems poreikiams (buitiniams ar ne) faktiškai jis vartoja elektrą, ir parinkti tinkamą tarifą. Tai svarbu, ypač – buitinių vartotojų atvejais. Priešingu atveju, kai tiekėjas buitinį vartotoją nepagrįstai priskiria ne pirmajai vartotojų grupei ir skaičiuoja kainas už elektros energijos tiekimą (persiuntimą) pagal kitoms vartotojų grupėms taikomus kainų tarifus, buitinio vartotojo teisės yra pažeidžiamos. O kai vartotojas nepagrįstai priskiriamas pirmajai vartotojų grupei, pažeidžiamos tiekėjo teisės.
37. Tik nustačius, ar tarp šalių susiklostė sutartiniai elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai ir kuriai vartotojų grupei atsakovas yra priskirtinas, galima vertinti, ar ieškovė ginčijamu laikotarpiu pagrįstai skaičiavo galios dedamąją ir ar pagrįstai iš atsakovo reikalauja priteisti tokios mokesčio už elektros energiją sudedamosios dalies įsiskolinimą.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad tarp šalių nėra jokių sutartinių elektros energijos tiekimo–vartojimo santykių, ir atsakovas, nebūdamas ieškovės abonentas ir elektros energijos vartotojas, neturi pareigos mokėti galios mokestį, pažeisdamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, vykdymą, pakeitimą bei nutraukimą, taip pat įtvirtinančias tokios energijos kainų nustatymo ir skaičiavimo tvarką. Dėl šių pažeidimų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta, todėl naikinama (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
39. Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu  ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėję bylą teismai nenustatė bylai išspręsti ir ieškinio pagrįstumui ar nepagrįstumui nustatyti reikšmingų aplinkybių (žr. šios nutarties 19–22, 27 punktus), o kasacinis teismas šių aplinkybių nustatyti negali, byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Kasacinis teismas patyrė 6,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. pažyma). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Donatas Šernas