Baudžiamoji byla Nr. 1A-471-582-2014

                            Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00541-2013-4

                            Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorui M. Š., nuteistajam M. V., jo gynėjai advokatei J. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo

M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt) bauda, nustatant 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str., M. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

M. V. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 29 d., apie 19.29 val., Kauno raj., kelyje (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW 325, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas Kauno link, 17,910 kilometre pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133 punkto reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų, jų turto saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, dėl ko, įvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį ir sukdamas į dešinę, automobilio nesuvaldė, įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamu J. K., šio automobilio keleivei O. A. padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu M. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 17 d. nuosprendžio dalį, kuria jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones 1 metams. Skunde nuteistasis pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonė – tai viena iš valstybės prievartos priemonių, padedančių įgyvendinti BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį. Vadovaujantis BK 68 str. nuostatomis, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.), taigi nurodyta įstatymo formuluotė reiškia tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas. Tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, pirmosios instancijos teismas to visiškai nemotyvavo. Tokiu būdu skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kad BK 281 str. numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-13/2008, 2K- 135/2008, 2K-366/2008).

Apelianto nuomone, pagal šios bylos aplinkybes, nėra pagrindo jam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, kadangi veikos padarymo metu jis neturėjo galiojančių nuobaudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, padarytas pažeidimas nepriskiriamas prie grubių pažeidimų, todėl yra mažai pavojingas, be to, inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė pirmą kartą, buvo blaivus, važiavo leistinu greičiu, tiesiog nesuvaldė automobilio, kadangi sankryža buvo duobėta ir žvyruota. Nuteistasis skunde teigia esantis atsakingas, pareigingas asmuo, dirba toje pačioje įmonėje nuo 2008 metų, kelia kvalifikaciją, yra linkęs laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, darbdavio ir užsakovų yra vertinamas puikiai. Pagal savo darbo pobūdį rengia projektus visoje Lietuvoje, tad reikia vykti į komandiruotes, derinti projektus su atitinkamomis institucijomis. Todėl apylinkės teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ypač neigiamai paveiktų apelianto interesus, nepagrįstai apribotų ir suvaržytų galimybę dirbti ir užsidirbti lėšas pragyvenimui.

M. V. skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai individualizavo bausmę, t. y. bausmė paskirta, neatsižvelgiant į kaltininko asmens bruožus ir resocializacijos poreikius. Kaltinamajame akte nurodyta, taip pat ir prokuroras nurodė, kad pripažįsta apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, todėl ir nuosprendį priėmęs teismas turėjo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe arba nurodyti motyvus, kodėl daro išvadą, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili. Ypač dėl to, kad nuteistasis viso proceso metu buvo linkęs taikytis su nukentėjusiaisiais, nurodė, kad gailisi dėl pažeidimo, byloje nėra nustatyta jo piktybiškumo, veika padaryta ne dėl tyčios.

Išvardintų aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje esančius duomenis ir jų pagrindu nepagrįstai M. V. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti transporto priemones. Ši priemonė yra pernelyg griežta, neatitinkanti teisingumo ir protingumo principų ir jos įgyvendinimas pažeistų proporcingumo reikalavimą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose. Nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas.

Apeliacinio skundo argumentus, kad teismo paskirta bausmė netinkamai individualizuota, nuteistasis grindžia tuo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, priešingai nei nurodyta kaltinamajame akte, nuteistojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Su šiais skundo argumentais apygardos teismas sutinka.

Teismų praktikoje aiškinama, kad pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-156/2010). Nagrinėjamu atveju M. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi, nagrinėjant bylą teisme siekė susitaikyti su nukentėjusiaisiais, jų atsiprašė, kas rodo, kad nuteistasis išgyvena dėl nusikaltimo ir savo poelgį vertina kritiškai. Todėl ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia pagal BK 59 str. 1 d. 2 p.

Nustačius apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, spręstinas klausimas dėl jam paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo neatsargų pobūdį ir jo sunkumą (nesunkus nusikaltimas), į nuteistojo asmenybę – anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, yra jauno amžiaus, dirbantis, taip pat tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nusprendė jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią, sankcijoje numatytos švelniausios rūšies bausmę – baudą, ir nustatė jos dydį, žymiai mažesnį nei šios bausmės vidurkis, numatytas už neatsargių nusikaltimų padarymą pagal BK 47 str. 3 d. 5 p. Teisėjų kolegija sprendžia, kad M. V. paskirtoji bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str., 54 str.), todėl, net ir pripažinus nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo ją dar labiau švelninti.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu apelianto prašymą panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo dėl nuteistojo specialiosios teisės atėmimo detaliai neargumentavo, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė M. V. skirta teisėtai ir pagrįstai.

BK 67 str. numato, kad siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. padėti sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atimti ar apriboti galimybę nuteistiems daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kartu su bausme kaltininkui gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika padaryta vairuojant transporto priemonę, kai nuteistasis dėl neatsargumo gana šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko nukentėjusiajai O. A. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nuteistojo atžvilgiu taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones minimaliam vienerių metų laikotarpiui. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra nustatyta M. V. piktybiškumo ar kad jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra mažai pavojingas. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, M. V., neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas (pradėję temti), vietovės reljefą (sankryža duobėta ir žvyruota), neįvertinęs savo vairuojamo automobilio galingumo ir nesilaikydamas visų atsargumo priemonių, išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį nepasirinko saugaus greičio, dėl ko jo vairuojamas automobilis tapo nebevaldomas ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą kliudė ja važiavusį kitą automobilį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, taip pat tai, jog eismo įvykyje dalyvavę automobiliai buvo stipriai apgadinti, o nukentėjusieji teisme parodė, kad M. V. vairuojamas automobilis važiavo dideliu greičiu, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, jog eismo įvykis būtų kilęs dėl kokių nors nuteistojo vairuojamo automobilio gedimų ar netikėtų kelyje atsiradusių kliūčių, darytina išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta ne atsitiktinai, o dėl rizikingo paties vairuotojo elgesio ir atsainaus požiūrio į kitų eismo dalyvių saugumą. Šiuo atveju tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta automobilių susidūrimo kaktomuša ir sunkesnių pasekmių, todėl M. V. veika, nors ir padaryta dėl neatsargumo, laikytina pavojinga.

Apeliantas prašymą panaikinti baudžiamosios poveikio priemonės taikymą grindžia ir tuo, kad teisė vairuoti kelių transporto priemones jam yra būtina dėl darbo pobūdžio ir šios teisės atėmimas nepagrįstai apriboja ir suvaržo jo galimybę dirbti ir užsidirbti lėšas pragyvenimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonė yra įstatymo numatyta procesinė prievartos priemonė, o ne asmens socialinių teisių varžymas. Tai reiškia, kad nuteistasis yra tik laikinai netekęs teisės vairuoti transporto priemones. Tačiau tai jokiu būdu nedraudžia jam dirbti kito darbo ar užsiimti kita veikla ir gauti už tai atitinkamą atlyginimą, todėl nagrinėjamu atveju draudimas naudotis vairavimo teise nereiškia M. V. teisės dirbti atitinkamą darbą atėmimo. Galiausiai, baudžiamasis įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant baudžiamojo poveikio priemones, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su jo įvykdytu nusikaltimu. Bet kurios įstatyme numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes kaltininkui ir vien tai, kad tokios pasekmės kils, negali būti vertinama kaip pagrindas iš viso netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Todėl, net ir įvertinus nuteistojo darbo pobūdį bei teigiamą jo charakteristiką, panaikinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymą nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą. Todėl skundžiamą teismo nuosprendį keisti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra įstatyminio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              Dmitrijus Korsakovas

Teisėjai              Svetlana Jurgaitienė

              Olegas Šibkovas