Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-11-22][nuasmenintas sprendimas byloje][eI-4379-1047-2018].docx
Bylos nr.: eI-4379-1047/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija 188613242 atsakovas
Kategorijos:
Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką
Teismo sprendimas
Vizos
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis
Teismo procesiniai dokumentai



Administracinė byla Nr. eI-4379-1047/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02918-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Jovitos Einikienės ir Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Agnei Misiūnaitei,

atsakovės atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. B. (C. B.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas Tuniso Respublikos pilietis C. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijoje (toliau – ir Ambasada) 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 64.5.1.9-29, kuriuo atsisakyta išduoti jam vizą, ir įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir atsakovė, URM) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos darbo birža 2018 m. sausio 15 d. išdavė jam leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas kreipėsi į Vokietijos Federacijos ambasadą Tunise, kuri atstovauja Lietuvai išduodant vizas. Kadangi pareiškėjas ir jo darbdavys Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir nežinojo, kaip suruošti ir pateikti dokumentus, reikalingus vizai gauti, kai yra išduotas leidimas dirbti, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti turistinę vizą. Kadangi buvo nurodytas klaidingas atvykimo į Lietuvos Respublikos pagrindas, pareiškėjui 2018 m. balandžio 4 d. buvo atsisakyta išduoti vizą, todėl pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijoje ir elektroniniu būdu pateikė prašymą išduoti vizą, nurodydamas tinkamą atvykimo pagrindą ir tai patvirtinančius dokumentus. 2018 m. gegužės 9 d. pareiškėjas atvyko į Ambasadą, tačiau jam buvo atsisakyta pradėti procedūrą dėl nacionalinės vizos išdavimo, motyvuojant tuo, kad pirmiau pradėta procedūra Vokietijos Federacijos ambasadoje dėl vizos išdavimo nėra užbaigta, nes elektroninėje sistemoje nenurodyta, jog užsieniečio prašymas išnagrinėtas. Kol pareiškėjas laukė informacijos dėl kliūčių pašalinimo pateikti dokumentus vizai gauti, jam dėl šeimoje susiklosčiusių aplinkybių teko išvykti iš Turkijos į Tunisą. Gavęs URM pranešimą, jog pašalintos kliūtis trukdžiusios pateikti dokumentus ir sudaryta galimybė pateikti dokumentus vizai gauti, pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą, tačiau Ambasada skundžiamu sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjas pažymėjo, kad, priimant sprendimą neišduoti vizos, yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes. Nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsakymo pagrindai. Todėl sprendžiant, ar sprendimas yra pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Šiuo atveju pareiškėjas nebuvo supažindintas ir neturi galimybės gauti duomenų, kurių pagrindu įvertintos aplinkybės ir kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados dėl nelegalios migracijos grėsmės. Mano, jog nesant informacijos apie tai, jog pareiškėjo atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, teismo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 19 straipsnio 10 punkte esančios aplinkybės formalus konstatavimas, neatsižvelgiant į būtinybę riboti užsieniečio judėjimo laisvę, negali patvirtinti skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Pareiškėjas pabrėžė, jog jo nurodytas vizos gavimo tikslas nėra formalus, jis tinkamai pagrindė numatomą buvimo tikslą bei sąlygas (išduotas Lietuvos darbo biržos leidimas dirbti Lietuvoje), taip pat, reikėtų atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuosavybes teise turi nekilnojamojo turto – butą.

Atsakovė URM atsiliepime, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–29).

Nurodė, kad pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą nacionalinei vizai gauti, nurodęs šeiminę padėtį – nevedęs, dabartinę veiklą – darbininkas, kvietėją – UAB „Adamantis“, pagrindinį kelionės tikslą – darbas, kviečiantį asmenį – UAB „Adamantis“, dėl kelionės ir pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvoje metu nurodė, kad išlaidas padengs priimantis asmuo. Pareiškėjas kartu pateikė Lietuvos darbo biržos leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Adamantis“ dažytoju, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą apie pareiškėjo vardu 2018 m. kovo
7 d. sudarytą buto (duomenys neskelbtini) pirkimo sutartį, Klaipėdoje registruotos UAB „Adamantis“ tarpininkavimo raštą dėl nacionalinės vizos išdavimo, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus apgyvendintas bute (duomenys neskelbtini) bei 2018 m. kovo 14 d. darbo sutartį. Konsulo interviu su pareiškėju metu dalyvavo Danijoje gyvenantis R. J., kuris atliko ir vertėjo funkciją, ir atsakinėjo už pareiškėją į užduodamus klausimus. R. J. pasiūlė UAB „Adamantis“ priimti pareiškėją dirbti dažytoju. Pareiškėjas nurodė esąs netradicinės orientacijos, todėl siekia emigruoti iš Tuniso į Europos Sąjungą (toliau – ir ES), o emigracija į Daniją nebuvo pasirinkta dėl sunkumų gauti Šengeno vizą. Pareiškėjui buvo nupirktas butas Pasvalio rajone, pareiškėjo brolis ir kiti giminaičiai gyvena Prancūzijoje. Pareiškėjo pateikta lėktuvo bilieto rezervacija iš Turkijos yra per Kopenhagą, nes, pasak R. J., yra pigesnė. Nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus buvo vykdoma konsultacija su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD), Migracijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. VSAT nurodė, kad yra pagrįstų abejonių dėl kelionės tikslo, o VSD nurodė, kad esant pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo, rekomenduojama vizos neišduoti. Konsulas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir gautos informacijos analizės padarė išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.

Atsakovė pabrėžė, jog 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399, dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso, (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėjimą pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą, (toliau – ir Vizų kodeksas) itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybės narėse, šeimyninės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. URM pažymėjo, kad konsulatas privalo patikrinti numatomo buvimo tikslą ir teisėtumą, taip pat prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens numatomo buvimo tikslo ir jo teisėtumo pagrindimą. Atkreipė dėmesį, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje R. K. prieš Bundesrepublik Deutschland, C-84/12, be kita ko, nurodyta, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio
1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių. Sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą. Kompetentingos institucijos turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, tačiau nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jo prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Atsakovės nuomone, nurodytas teisinis reglamentavimas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylos medžiaga, leidžia daryti išvadą, kad URM konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Kadangi nebuvo pateikta patikima informacija apie numatomo vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu, URM konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjas neteisus teigdamas, jog jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje sąlygas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nenurodyta konkrečiai, dėl ko atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą, nurodomos tik abstrakčios frazės. Neaišku, kas yra „prieštaringa informacija“. Pareiškėjo tikslas būti Lietuvoje yra darbo santykiai, jis dirbs Klaipėdoje esančioje įmonėje, nekilnojamąjį turtą nusipirko Pasvalio rajone tik pradžiai, kad turėtų, kur atvykti, paskui spręs, kur gyventi. Pirmiausia pareiškėjas kreipėsi dėl vizos, paskui būtų prašęs leidimo gyventi Lietuvoje. R. J. ir UAB „Adamantis“ direktorius yra draugai, todėl
R. J. rekomendavo pareiškėją darbui Lietuvoje. Tai nėra neteisėta. Konsului dažytojo-darbininko dokumentų nepateikė, nes šiuos dokumentus jau teikė Lietuvos darbo biržai ir gavo leidimą dirbti Lietuvoje. Šiuo metu byloje nėra jokios slaptos informacijos – jei atsakovas nori kokia nors tokia informacija remtis, turi išslaptinti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad Vokietijoje pareiškėjo kreipimasis buvo atmestas, nes kaip vizito tikslą nurodė turizmą. Pareiškėjas ne nori dirbti Lietuvoje, o tiesiog nori išvykti iš Tuniso. Darbo sutarties 8 punkte nurodyta, kad pareiškėjas pradės dirbti, kai gaus leidimą gyventi. Ne tada, kai gaus leidimą dirbti, o kai gaus leidimą gyventi. Sprendžiant pareiškėjo prašymą buvo atsižvelgta ir į tą aplinkybę, kad pareiškėjas skrydžiui į Lietuvą pasirinko skrydį per Daniją, nors yra tiesioginis reisas. Nekilnojamąjį turtą pareiškėjas ne pats pirko Lietuvoje, o jam nupirko kiti asmenys. Sprendžiant dėl vizos išdavimo buvo kreiptasi ir į specialiąsias tarnybas, kurių atsakymas nėra viešas. Specialiųjų tarnybų išvada taip pat buvo, kad pareiškėjo tikslas nėra darbas Lietuvoje. Konsului jokie darbininko-dažytojo dokumentai nebuvo pateikti.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Ambasados 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 64.5.1.9.-17 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 30 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Prašyme nurodė, kad kelionės į Lietuvą tikslas – darbas UAB „Adamantis“ (b. l. 30–35). Su prašymu pareiškėjas, be kita ko, pateikė 2018 m. sausio 15 d. Lietuvos darbo biržos leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Adamantis“ dažytoju (b. l. 10–11), Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašą apie pareiškėjui nuo 2018 m. kovo 7 d. nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini) 
(b. l. 19–20), Klaipėdoje registruotos UAB „Adamantis“ 2018 m. liepos 8 d. tarpininkavimo raštą dėl nacionalinės vizos išdavimo (b. l. 59), 2018 m. kovo 14 d. darbo sutartį (b. l. 57–58), 2018 m. liepos 27 d. UAB „Adamantis“ prašymą skubos tvarka suteikti pareiškėjui nacionalinę daugkartinę D vizą (b. l. 60). Būtinumą įdarbinti užsienio piliečius bendrovė grindė konkrečių profesijų atstovų, turinčių Lietuvos pilietybę, trūkumu, veiklos plėtra, pasirašytomis statybos darbų rangos sutartimis. Bendrovė taip pat nurodė, kad paieška buvo vykdoma per Lietuvos darbo biržos duomenų bazę bei kitus internetinius portalus. 

Kaip matyti iš užsieniečių registro vizų modulio duomenų (b. l. 39–41), interviu su konsulu metu buvo nustatyta, kad UAB „Adamantis“ direktorius pareiškėjo atrankos darbui Lietuvoje neatliko, pareiškėją Tunise atostogų metu surado ir rekomendavo R. J., šiuo metu gyvenantis Danijoje, kuris interviu metu vertėjavo pareiškėjui ir teikė atsakymus į Ambasados klausimus. Anot R. J., jis susipažino su pareiškėju Tunise, kurorto bare, ir pasiūlė dirbti Lietuvoje dažytoju. Pareiškėjas dažytoju Tunise dirba 6 metus. Pareiškėjas yra netradicinės seksualinės orientacijos ir siekia emigruoti iš Tuniso į ES. Emigracija į Daniją nebuvo pasirinkta dėl sunkumų gauti Šengeno vizą ir leidimą dirbti, todėl buvo pasirinkta Lietuva. Pareiškėjui buvo nupirktas nekilnojamasis turtas Lietuvoje, Pasvalio rajone, 2018 m. kovo 14 d. pasirašyta darbo sutartis, numatytas darbo užmokestis 410 Eur per mėnesį. Pareiškėjo interesus Lietuvoje atstovauja advokatų kontoros „Romualdas Mikliušas Ir partneriai“ padėjėja Agnė Misiūnaitė. Pareiškėjo brolis ir kiti giminaičiai gyvena Prancūzijoje. Ambasadai pateikta lėktuvo bilieto rezervacija iš Turkijos į Lietuvą yra per Kopenhagą, Daniją, nes, anot R. J., yra pigesnė. Pareiškėjui 2018 m. Vokietija atsisakė išduoti Šengeno vizą dėl nelegalios migracijos į ES grėsmės. Ambasada laikėsi nuostatos, kad pareiškėjas finansuoja jo interesus atstovaujančius asmenis Lietuvoje, siekdamas gauti Šengeno vizą ir emigruoti į ES, greičiausiai Daniją. Ambasada padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija apie darbą Lietuvoje yra nepatikima, jis kelia nelegalios migracijos į ES grėsmę. Iš modulio taip pat matyti, kad dėl vizos išdavimo taip pat buvo nuspręsta konsultuotis su VSAT, VSD ir Migracijos departamentu. VSAT nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl kelionės tikslo, o VSD – jog, esant pagrįstų abejonių dėl vykimo tikslo, rekomenduojama vizos neišduoti.

Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, ginčijamu 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjo prašomą vizą. Tokį savo atsisakymą motyvavo tuo, kad pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 37–38).

Vizų (taip pat ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Vizų kodeksas, kurio
21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu
6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta, kad numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, trečiųjų šalių piliečiai turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jei užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai taip pat įtvirtinti UTPĮ 19 straipsnyje, kurio
1 punkte nustatyta, kad Nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, o pagal minėto straipsnio 10 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. 

Pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Tačiau Vizų kodekso
32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą yra priimamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje yra pažymimos atsisakymo išduoti vizą priežastys, t. y. priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsamios informacijos apie nustatytas aplinkybes. Taigi, nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Todėl sprendžiant, ar sprendimas yra pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo darytos atitinkamos išvados.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsakovo pateiktais dokumentais, matyti, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, VSAT pateiktą informaciją bei pareiškėjo pokalbio su Ambasados darbuotoju metu duotus paaiškinimus. Teismas pažymi, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas ar nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas nesuteikia užsieniečiui neginčytinos teisės gauti vizą. Pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalį nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus. Taigi klausimas dėl vizos išdavimo sprendžiamas įvertinus visą užsieniečio pateiktą ir pačios Ambasados surinktą informaciją.   

Iš užsieniečių registro vizų modulio duomenų (b. l. 39–41) matyti, jog priimant skundžiamą sprendimą atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas pokalbio su konsulu metu pats negalėjo paaiškinti savo vykimo į Lietuvą tikslo ir aplinkybių, atsakymus už jį teikė kitas kartu atėjęs asmuo – R. J..

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos informacijos patikimumu pagrindą abejoti sudaro ne tik minėtas faktas, bet ir nesutampančios pareiškėjo įdarbinimo aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, jog interviu su konsulu metu buvo nurodyta, jog UAB „Adamantis“ direktorius pareiškėjo atrankos neatliko, pareiškėją darbdaviui rekomendavo Tunise atostogų metu sutiktas R. J. (tą patį nurodė ir pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu), o UAB „Adamantis“ 2018 m. liepos 27 d. prašyme teigiama, jog užsieniečiai įmonėje įdarbinami per Lietuvos darbo biržos duomenų bazę bei internetinius portalus. Taip pat nors pareiškėjas prašyme dėl vizos išdavimo nurodė, kad jo atvykimo į Lietuvą tikslas – darbas Lietuvoje, tačiau pokalbio Ambasadoje metu buvo nurodyta, kad pareiškėjas siekia emigruoti iš Tuniso į ES dėl netradicinės seksualinės orientacijos, be to, jo giminaičiai gyvena Prancūzijoje. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad teiginiai, jog emigracija į Daniją nebuvo pasirinkta dėl sunkumų gauti Šengeno vizą ir leidimą dirbti, leidžia teigti, kad pareiškėjas domėjosi galimybėmis apsigyventi Danijoje ir nors prašo vizos atvykti į Lietuvą, tačiau lėktuvo bilietą į Lietuvą pirko su persėdimu Danijoje, Kopenhagoje, kur gyvena jo draugas R. J., atlydėjęs pareiškėją į pokalbį Ambasadoje ir suradęs jam darbą Lietuvoje. Nurodytų aplinkybių kontekste Ambasada taip pat įvertino tai, kad 2018 m. Vokietija atsisakė išduoti pareiškėjui Šengeno vizą dėl nelegalios migracijos į ES grėsmės, o VSAT nurodė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo kelionės tikslo. Nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pats asmeniškai negalėjo tinkamai pagrįsti savo atvykimo tikslo ir sąlygų, teismo vertinimu, Ambasados pagrįstai įvertintos kaip sudarančios pagrindą manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y., kad pareiškėjas tik formaliai siekia atitikti sąlygas vizai gauti. Pareiškėjo įsigytas turtas Lietuvoje taip pat nepatvirtina o atvykimo į Lietuvą tikslo – nekilnojamasis turtas yra Pasvalio rajone, o darbas, kur pareiškėjas sako ketinąs dirbti, Klaipėdoje. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad turtas įsigytas ne siekiant apsigyventi Klaipėdoje dirbančiam asmeniui, o vertinant, kur turto kaina buvo mažesnė. Taigi aplinkybė apie pareiškėjo turimą turtą vertinant visą duomenų visumą patvirtina, kad pareiškėjo tikslas įsidarbinti nėra tikrasis atvykimo į Lietuvą tikslas.

Atkreiptinas dėmesys, kad vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus, be kita ko, nustato ir UTPĮ 
III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 p.), arba yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (10 p.). Kaip minėta, pagal Šengeno sienų kodekso
6 straipsnio 1 dalies c punktą užsienietis turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su Ambasados išvada, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų, nurodė prieštaringas aplinkybes (dėl atvykimo tikslo, dėl įsidarbinimo, dėl turimo turto Lietuvoje), o surinkta informacija sudarė pagrindą įtarti nelegalios migracijos grėsmę, todėl, vadovaujantis UTPĮ nuostatomis, egzistavo pagrindai atsisakyti išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą.

Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Ambasados 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 64.5.1.9-29 atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti URM iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo C. B. (C. B.) skundą atmesti kaip nepagristą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjai                                                              Tomas Blinstrubis

 

Jovita Einikienė 

 

Beata Martišienė