Administracinė byla Nr. eA-2051-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01815-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Indijos Respublikos piliečio A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Indijos Respublikos piliečio A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Indijos Respublikos pilietis A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 24S109538 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas skunde išdėstė šiuos argumentus:
1.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje Vlantana (toliau – ir Bendrovė), 2023 m. spalio 4 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas 2023 m. spalio 18 d. išdavė leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, galiojantį iki 2025 m. spalio 18 d. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 30 d. atvyko į Lietuvą. 2023 m. lapkričio 27 d. atsakovas gavo Bendrovės pranešimą, kad pareiškėjas neįdarbintas (neatitiko įmonės reikalavimų). 2023 m. gruodžio 18 d. atsakovas gavo pareiškėjo prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbo kitoje įmonėje pagrindu, prie prašymo pridėjo paaiškinimą, kuriame nurodė, kad atvyko dirbti į Bendrovę, bet jam nedavė darbo, sprendimas dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo priimtas. Atsakovas priėmė Sprendimą, nusprendęs, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
1.2. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su Bendrove dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju ir jis turėjo teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, tačiau jam atvykus buvo pareikšta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio ir ji rado. Atvykęs darbo tikslu, pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje ne dėl savo kaltės. Pareiškėjas turėjo savo asmeninių lėšų pragyvenimui, be to, jis turi teisę į atlyginimą, nes turėjo darbo santykius su Bendrove, tačiau tai yra darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai.
1.3. Sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes, nes Sprendimui įsigaliojus pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir sukels žalą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių bei neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
2. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą, išdėstydamas šiuos argumentus:
2.1. Sprendimas buvo priimtas įvertinus tai, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, taigi su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 6 p.). Bendrovė 2023 m. lapkričio 27 d. informavo atsakovą, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes jis neatitinka Bendrovės reikalavimų; pareiškėjas 2023 m. gruodžio 18 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (darbo kitoje įmonėje pagrindu). Dėl to duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.). Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas Bendrovėje neįsidarbino ir šių lėšų negavo (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.).
2.2. Skundo argumentai yra nepagrįsti, o pareiškėjas neginčija, jog jis nebuvo įdarbintas Bendrovėje ir atitinkamai negavo pragyvenimo lėšų. Sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus ginčo faktines aplinkybes, vadovaujantis imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais. Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų, o leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas dėl to, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų.
II.
3. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
4. Teismas nustatė, jog 2023 m. spalio 4 d. Bendrovė kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi („Ketinu dirbti pagal darbo sutartį, mano profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir man nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams“); prašyme nurodyta, kad darbdavys yra Bendrovė; pragyvenimo lėšų Lietuvoje dydis – 1 386 Eur darbo užmokestis; Bendrovė atsakovui pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, kad kviečiamas asmuo yra pareiškėjas, kuris dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju; 2023 m. lapkričio 27 d. Bendrovė informavo atsakovą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, jog jis neįdarbintas, nes neatitiko įmonės reikalavimų; Sodros išraše nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 26 d. vykdo individualią veiklą (nėra duomenų apie draudėjo išmokas šiam asmeniui).
5. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir Bendrovė darbo sutarties nesudarė, o pareiškėjas negavo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytų lėšų (1 386 Eur darbo užmokesčio). Iš Sodros išrašo matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo ir nedirba, užsiima individualia veikla, o, kaip nurodyta Sprendime, patikrinus Licencijų informacinę sistemą, duomenų apie asmeniui išduotas licencijas nėra. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas gautų reguliarias pajamas, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.
6. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas (nagrinėjamu atveju – Bendrovė), kreipdamasis dėl laikino leidimo gyventi išdavimo, nurodė informaciją, kuri neatitinka tikrovės, taip pat su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis bei pareiškėjas negavo pajamų, kurių pakaktų jo pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, jog tai, kad pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį būti priimtas į darbą, nekeičia išvados dėl Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų savarankiškų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų taikymo. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino Sprendimą pagrįstu ir teisėtu, o atmetęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto šiuos argumentus:
7.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino priežasčių, dėl kurių pareiškėjas nepradėjo darbo Bendrovėje, ir fakto, jog jis nebuvo įdarbintas ne dėl savo kaltės bei turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Byloje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė informaciją, kuri neatitinka tikrovės.
7.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino to, jog Sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes bei nėra proporcingas. Įsigaliojus Sprendimui pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir sukels pareiškėjui žalą.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, nes bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ir darbo sutartis su juo sudaryta nebuvo, o apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas turėjo pragyvenimo lėšų savo banko sąskaitoje, tik patvirtina, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kadangi jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos Lietuvoje yra 1 386 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai panaikintas imperatyviais Įstatyme nustatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
9. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109538, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
10. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, padaręs išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjas nepradėjo dirbti Bendrovėje, su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, o pareiškėjas iš Bendrovės negavo darbo užmokesčio ir pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, todėl kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis.
11. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės siekia pagrįsti, jog šis teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas ne dėl jo kaltės bei Sprendimu sukeliamų teisinių pasekmių.
12. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 2023 m. spalio 13 d. pareiškėjui darbo pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760299175, galiojantis iki 2025 m. spalio 18 d. (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). 2023 m. spalio 4 d. prašyme išduoti šį leidimą laikinai gyventi inter alia (be kita ko) buvo nurodyta, jog pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, numatomas darbo užmokestis – 1 386 Eur per mėnesį, šį darbo užmokestį nurodant kaip pareiškėjo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir pareiškėjui nebuvo mokamas 2023 m. spalio 4 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas darbo užmokestis (1 386 Eur), šiame prašyme identifikuotas kaip pareiškėjo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis. Tai patvirtina Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, pateikti Sodros išrašai bei šalių procesinių dokumentų argumentai.
14. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760299175, galiojantį iki 2025 m. spalio 18 d. Sprendimas buvo priimtas atsakovui įvertinus minėtas faktines aplinkybes ir nusprendus, jog dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.; 50 str. 1 d. 6 p.).
15. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).
16. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal tos pačios dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, inter alia, nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
17. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).
18. Sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760299175, galiojantį iki 2025 m. spalio 18 d., pagal 2023 m. spalio 4 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindas – darbas Bendrovėje, išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar šis reikalavimas bus įgyvendintas bei, atitinkamai, ar tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus sudaryta darbo sutartis, pagal kurią pareiškėjui bus mokamas nurodytas mėnesinis 1 386 Eur darbo užmokestis, esantis, kaip identifikuota minėtame prašyme, jo vieninteliu pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltiniu. Kadangi šiuo atveju atsakovui nustačius ir pareiškėjui patvirtinus, kad su pareiškėju darbo sutartis sudaryta nebuvo ir jam nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis, į bylą nebuvo pateikti priešingas išvadas patvirtinantys įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir spręsti, jog Sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pripažinta tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, o darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.; 50 str. 1 d. 6 p.).
20. Nors pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo, o Bendrovės kaltės, byloje reikšminga tai, kad Sprendimu buvo nuspręsta, jog atitinkamas leidimas laikinai gyventi, išduotas pareiškėjui pagal 2023 m. spalio 4 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, negali galioti, nes pagal šį prašymą prisiimti įsipareigojimai ir pagrindai, susiję su pareiškėjo teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Pažymėtina, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).
21. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog priimant Sprendimą nebuvo įvertintos kitos pareiškėjo turimos asmeninės lėšos, nes 2023 m. spalio 4 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas vienintelis pareiškėjo numatomas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje. Todėl kiti pajamų šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti pateiktame prašyme, neturi reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1729-815/2024).
22. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760299175, galiojantis iki 2025 m. spalio 18 d., buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (dėl pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (dėl nesudarytos darbo sutarties) pagrindais.
23. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
24. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog tarp pareiškėjo ir Bendrovės nebuvo sudaryta darbo sutartis bei pareiškėjui nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis ir jis neturėjo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, iš esmės remdamasis analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto atsižvelgusi į pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės nebus sudaryta, numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
25. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitais dviem, šioje nutartyje jau aptartais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, išvada dėl minėto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo nekeičia pagrindinės apibendrinamosios ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis imperatyviais Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais.
26. Kartu pažymėtina, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pareiškėjui sukeliamų neigiamų pasekmių ar Sprendimo proporcingumo yra pripažintini deklaratyviais, nes atsakovui nustačius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, atsakovas turėjo pareigą panaikinti atitinkamą leidimą, o byloje ginčijamu Sprendimu sukeliamos teisinės pasekmės kyla iš šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, t. y. jog ginčo atveju nebuvo laikomasi prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi prisiimtų įsipareigojimų ir leidimo išdavimo pagrindų. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė kitų pareiškėjo teisių apsaugos požiūriu reikšmingų aplinkybių, kurias atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vertinti remdamasis proporcingumo principu, taigi pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kokius teisėtus pareiškėjo interesus ar kitus teisinius gėrius atsakovas priimtu Sprendimu neproporcingai pažeidė.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nes atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760299175, galiojantis iki 2025 m. spalio 18 d., buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.; 50 str. 1 d. 6 p.). Įvertinus tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
28. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, baigiamasis teismo aktas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Indijos Respublikos piliečio A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Jolanta Malijauskienė
Iveta Pelienė
Dalia Višinskienė