Administracinė byla Nr. A-78-261/2018

              Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01747-2016-1

              Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės   25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. SD-25-4365 ir įpareigoti Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 30 d. prašymą.
2. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, jog atsakovas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. SD-25-4365 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuriame pažymėjo, kad pareiškėjo 2016 m. kovo 30 d. prašyme nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir, kad prašyme nurodytos aplinkybės jau išnagrinėtos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime bei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartyje. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija nenurodė konkrečių minėtų teismų procesinių sprendimų vietų, kuriose jo keliami klausimai būtų buvę išnagrinėti teismuose. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių miesto apylinkės teismas ir Šiaulių apygardos teismas nėra nagrinėję ir pateikę argumentų dėl M. Š. keltų klausimų, nors jie tiesiogiai susiję su pareiškėjo teisine padėtimi. Pažymėjo, kad jo keltų klausimų nagrinėjimas yra priskirtas Inspekcijos kompetencijai, tačiau šios institucijos pareigūnai savo pareigų neatliko ir pareiškėjo teisių nepagrįstai negynė.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo  M. Š. skundą atmetė.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
5. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. SD-25-4365, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti jo 2016 m. kovo 30 d. prašymą. Pareiškėjo skundas administraciniam teismui patvirtina, kad teikdamas skundą, jis siekia paneigti jo atleidimo iš darbo AB „Verpstas“ teisėtumą, nors, kaip nustatyta byloje, atleidimo teisėtumas buvo nagrinėtas 2012 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo ir 2013 m. sausio 14 d. Šiaulių apygardos teismo ir šioje dalyje pareiškėjo ieškinys buvo atmestas.
6. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nepriklausomai nuo pareiškėjo adresuotų klausimų apimties ir turinio atsakovui, ginčo prigimtis nesikeičia, tai yra pareiškėjo atleidimo iš darbo AB „Verpstas“ teisėtumas. Visus atleidimo iš darbo neteisėtumą patvirtinančius argumentus pareiškėjas turėjo teisę teikti teismams, nagrinėjusiems ginčą dėl atleidimo iš darbo, todėl negali būti pripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad atskirų aplinkybių teismai neišnagrinėjo ir juos privalo nagrinėti atsakovas pagal jo pateiktą prašymą. Nesutikdamas su teismų sprendimais, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teismo baigiamųjų aktų apskundimo teise ir kelti klausimą dėl argumentų nagrinėjimo apimties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi procesinės galimybės revizuoti bendrosios kompetencijos teismų sprendimų.
7. Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl atsakovo nepagrįsto atsisakymo nagrinėti jo prašymą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šį draudimą, rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galbūt bus pažeisti minėti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016).
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

III.

9. Pareiškėjas M. Š. pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį. 
10. Pareiškėjas prašyme teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartyje nurodoma: „5. Teismo posėdyje pareiškėjas M. Š. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti“, „15. Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją“. Pareiškėjas kelia klausimą, kaip jis ir atsakovo atstovė galėjo išdėstyti savo poziciją, jeigu nebuvo kviečiami į teismo posėdį ir jame nedalyvavo.
11. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartyje nurodoma: „26. pareiškėjas M. Š. rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad atsakovo atsiliepimai nėra pasirašyti, nėra žinomos jų surašymo datos, o numeracijos nėra pilnos <...>“. Pareiškėjas kelia klausimą, jog nutartyje nenurodoma ar atsiliepimas į kasacinį skundą atsakingo asmens parašu nepatvirtintas, be datos ir registracijos numerio yra teisėtas ir galiojantis, jeigu taip, kokiais remiantis teisės aktais.
12. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartyje nurodoma: „2. <...> prašė konkrečiai nurodyti datą, rašto numerį bei konkretų atsakymą į kiekvieną jo keliamą klausimą atskirai arba nurodyti, kuriose vietose Šiaulių miesto apylinkės teismas ir/ar Šiaulių apygardos teismas yra aptaręs klausimus ir dėl jų priėmęs konkrečius sprendimus. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartyje nenurodoma, kokius sprendimus priėmė Šiaulių miesto apylinkės teismas ir Šiaulių apygardos teismas šiuo keliamu klausimu, taip pat nenurodoma, ar darbdavys AB „Verpstas“ galėjo atleisti iš darbo pareiškėją, nepasibaigus jo paties nustatytam terminui pasiaiškinimui pateikti, bei nepareikalauta Valstybinės darbo inspekcijos pateikti konkrečius atsakymus į keliamus administracinėje byloje klausimus, nurodant datą ir rašto numerį, taip pat nepriimti sprendimai ir kitais administracinėje byloje pareiškėjo keliamais klausimais.
13. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįvertino apeliaciniame skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų motyvų, o priimant teismo nutartį vadovavosi galimai Valstybinės darbo inspekcijos suklastotais dokumentais. Pareiškėjas prašo teismo paaiškinti, kokiais remiantis teisės aktais priimti sprendimai 2016 m. birželio 8 d. apeliaciniame skunde ir 2016 m. spalio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose administracinėje byloje keliamais klausimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutarties, kuria pareiškėjo M. Š. apeliacinis skundas atmestas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimas, išaiškinimo.
15. Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad prašoma išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d.nutarties 2, 5, 15, 26 punktus, taip pat keliami klausiamai, susiję su pareiškėjo darbo santykiais AB „Verpstas“.
16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustato galimybę teismui proceso šalių prašymu išaiškinti savo priimtą sprendimą, nekeičiant jo turinio, kol sprendimas neįvykdytas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009; 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-127-146/2016). Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu. Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).
17. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo pareiškėjo skundas, kuriuo prašė panaikinti Inspekcijos 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. SD-25-4365 bei įpareigoti pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė bei sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atleidimu iš darbo AB „Verpstas“, t.y. pareiškėjas kelia tuos pačius klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti 2012 m. rugsėjo 20 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme ir 2013 m. sausio 14 d. Šiaulių apygardos teisme, ir dėl kurių yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeista bei pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme suformuluotų reikalavimų turinį, tai, jog teismas neįvertino apeliaciniame skunde ir rašytiniame paaiškinime nurodytų motyvų, o taip pat pareiškėjo reikalavimą teismui paaiškinti kokiais teisės aktais remiantis buvo priimti sprendimai, daro išvadą, kad pareiškėjas iš esmės siekia ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu dėl nepakankamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškumo, pašalinimo, o tolimesnės situacijos aiškinimo (teisinių konsultacijų teikimo) galimų pasekmių atsiradimo aspektu, kas prieštarauja ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies nuostatoms dėl teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirties.
19. Kartu pažymėtina, jog pareiškėjas prašo paaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutarties 2, 5, 15, 26 punktuose išdėstytus teiginius, kurie yra teismo nutarties aprašomoji dalis (ABTĮ 87 str. 3 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą dėl teismo sprendimo išaiškinimo prasmės (ABTĮ 96 str. 3 d.), t. y. sprendžiant prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti teismo priimto sprendimo motyvaciją (motyvuojamąją sprendimo dalį) ar kai prašoma išaiškinti, kaip sprendimas turi būti vykdomas (rezoliucinę sprendimo dalį), vertina, jog pareiškėjo reikalavimai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutarties aprašomosios dalies dėstymo išaiškinimo, nėra teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamosios ar rezoliucinės dalies turinio aiškinimas.
20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis ).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. prašymą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Stasys Gagys

              Irmantas Jarukaitis

              Ramutė Ruškytė