Administracinė byla Nr. eA-900-968/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03103-2021-5
Procesinio sprendimo kategorija 21.3.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. PE-429 „Dėl atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas); 2) įpareigoti Valdybą priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjas būtų atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų dėl pareigybės naikinimo, atleidimo iš pareigų terminą nukeliant iki mažamečiui vaikui sueis treji metai; 3) įpareigoti Valdybą atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų dieną išmokėti pareiškėjui teisės aktuose dėl pareigybės naikinimo numatytą išeitinę išmoką bei kitas su atleidimu iš pareigų susijusias pinigines sumas; 4) įpareigoti Valdybą mokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) iki atleidimo iš pareigų dienos, kol jo vaikui sueis treji metai; 5) priteisti iš Valdybos pareiškėjo 5 mėnesių VDU neturtinę žalą (neišmokėtos išeitinės išmokos dydis).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas nurodė, kad jis 5 metams (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) buvo paskirtas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus (toliau – ir Skyriaus) direktoriaus pareigas. Pareiškėjas 2020 m. kovo 27 d. gavo atsakovo įspėjimą apie pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš pareigų, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie įstaigos reorganizavimą ir dėl to nuo 2020 m. birželio 30 d. naikinamą pareiškėjo pareigybę; įspėjime taip pat buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas augina vaiką iki trejų metų, iš užimamų pareigų pareiškėjas bus atleistas 2021 m. kovo (duomenys neskelbtini) d., išmokant 5 mėnesių VDU dydžio išmoką bei kitas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) numatytas pinigines sumas. Pareiškėjas 2020 m. spalio 7 d. gavo atsakovo 2020 m. spalio 7 d. informacinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą vaiko gimimo išrašą, atsakovas tikslina pranešimus apie numatomą atleidimą iš pareigų. Pareiškėjui nurodyta, kad VTĮ 51 straipsnio 6 punkto (valstybės tarnautojas, auginantis vaiką iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų
VTĮ 51 str. 1 d. 9 p. pagrindu) garantija pareiškėjui taikytina iki 2023 m. rugsėjo 25 d., tačiau
(duomenys neskelbtini) pareiškėjui sukaks 65 m. ir tai bus savarankiškas pagrindas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnautojo pareigų. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas bus atleistas 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d. bei atkreipė dėmesį, kad atleidžiant valstybės tarnautoją pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidžiamam tarnautojui nėra mokama išeitinė išmoka. Skundžiamu 2021 m. rugpjūčio 25 d. Įsakymu, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pareiškėjas buvo atleistas iš Skyriaus direktoriaus pareigų, išmokant dviejų mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką.
2.2. Atleidimo procedūra buvo pradėta dėl įstaigos reorganizavimo ir tuo pagrindu naikinamos pareiškėjo pareigybės VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu. Aplinkybė, kad valstybės tarnautojui, turinčiam vaikų iki trejų metų, sulaukus 65 metų amžiaus, atleidimo iš pareigų pagrindo keitimui reikšmės turėti negalėjo, dėl: 1) valstybės tarnautojams, auginantiems vaikų iki trejų metų, taikomų garantijų; 2) pareiškėjui nustatytos kadencijos pareigas eiti iki 2023 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje numatytas garantijos taikymo išimčių sąrašas yra aiškus ir baigtinis, todėl negali būti aiškinamas ir taikomas plečiamai – valstybės tarnautojui amžiaus suėjimas nėra išimčių sąraše, aptariama garantija yra absoliuti.
2.3. Pareiškėjas sulaukęs 65 metų, turėjo teisę eiti pareigas iki kadencijos pabaigos, tačiau atsakovas šių aplinkybių nepaisė, tokiu būdu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
2.4. Nors pareiškėjui turėjo būti pateikta visa informacija apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį institucijos reorganizavimą ir teikti pareiškėjui siūlymą užimti tinkamas pareigas, tačiau pareiškėjo dalyvavimas jo užimamos pareigybės panaikinimo procese buvo eliminuotas, pareiškėjas neturėjo galimybės pretenduoti į laisvas ar naujai steigiamas reorganizuotos įstaigos pareigybes, neturinčias valstybės tarnautojo statuso. Darbdavys privalo pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu.
2.5. Atsakovas, priimantis sprendimus, sukeliančius teisinius ir socialinius padarinius įstaigos darbuotojams, yra stipresnioji valstybės tarnybos santykių šalis, o pareiškėjas, valstybės tarnautojas, yra silpnesnioji pusė. Kilus neaiškumams, teisės normos turėtų būti taikomos valstybės tarnautojo naudai.
2.6. Dėl neturtinės žalos – dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas vadovaujamas pareigas Valdyboje užėmė nuo 1990 m. kovo 11 d., siekė geriausių veiklos rezultatų, darbo efektyvumo ir optimizavimo, buvo skatinamas. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo pareiškėjo sveikata, pareiškėjas jautėsi žeminamas.
3. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko. Valdybos atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Kadencijos nustatymas nesukuria teisėtų įstaigos vadovo lūkesčių, kad jo tarnybai būtinai tęstis visą kadenciją. Atsiradus objektyvioms faktinėms ir (ar) teisės aktų apibrėžtoms aplinkybėms, įstaigos vadovo tarnybos santykiai VTĮ 51 straipsnyje nustatytais pagrindais gali nutrūkti ir anksčiau nustatyto kadencijos termino. Teisės aktai nenustato apribojimų ar draudimų valstybės tarnautoją, kuris įspėtas dėl atleidimo vienu pagrindu, vėliau atleisti jį kitu teisės aktuose nustatytu pagrindu, dėl kurio nėra reikalaujama teikti valstybės tarnautojui įspėjimą, jei faktinė situacija (aplinkybės) bei VTĮ nustato savarankišką ir imperatyvų valstybės tarnautojo atleidimo pagrindą.
3.2. VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nėra minimas 1 dalies 6 punktas, o tai reiškia, kad atleidžiant tiek pakaitinį valstybės tarnautoją pasibaigus jo priėmimo laikui, tiek valstybės tarnautoją jam sukakus 65 metus, tiek politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją pasibaigus jį į pareigas pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimams, VTĮ 51 straipsnio
6 dalyje nustatyta garantija šiems valstybės tarnautojams nėra taikoma, nes jų tarnybos laikas yra iš anksto apibrėžtas; valstybės tarnautojo 65 metų maksimalią amžiaus ribą nustato VTĮ 9 straipsnio
1 dalies 3 punktas („būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų“), tai irgi laikytina iš anksto nustatytu ir žinomu maksimaliu tarnybos terminu, kurio keisti ar pratęsti šiuo metu galiojančios redakcijos VTĮ nenustato, išskyrus 51 straipsnio 8 dalyje nurodytą atvejį.
3.3. Valdyba negalėjo neatleisti pareiškėjo jam sukakus 65 metus, nes tai yra maksimali valstybės tarnautojų amžiaus riba, kurios pratęsti darbdavys neturi teisės. VTĮ 51 straipsnio 8 dalyje nustatyta išimtis šiuo atveju nebuvo taikyta, nes Valdyba sutinka su Vidaus reikalų ministerijos nuomone, jog savo tarnybą iki kadencijos pabaigos po 65 metų sukakties galėtų tęsti toks įstaigos vadovas, kurio pareigybė nepanaikinta, o vadovaujama įstaiga nėra baigusi savo veiklos ir kuris realiai eina savo pareigas (o ne yra neatleistas tik todėl, kad jam taikoma įstatyme nustatyta garantija). Šią nuomonę atitinka Seimo narių, kurie pateikė siūlymą papildyti VTĮ 51 straipsnio 8 dalį, argumentus. Minima norma įtvirtinta siekiant, kad asmuo, einantis įstaigos vadovo pareigas, galėtų užbaigti jam nustatytą kadenciją, netaikant 65 metų amžiaus apribojimo, tačiau ji neturėtų būti pritaikoma formaliai – tęsiant asmens tarnybos pareigybėje, kuri panaikinta, laiką, kai įstaiga baigė savo veiklą, vien tik dėl socialinių garantijų galiojimo pratęsimo, t. y. žinant, jog įstaigos vadovas iki kadencijos pabaigos net nebegalės tiesiogiai vykdyti savo pareigų ir faktiškai tęsti tarnybos.
3.4. Pareiškėjo vertinimas, kad „tokios aplinkybės kaip valstybės tarnautojui nustatyto VTĮ amžiaus suėjimas, kuris nėra nustatytas taikomos garantijos išimčių sąraše, negali turėti jokios įtakos numatytos garantijos eliminavimui atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų“, yra klaidingas, nes, esant baigtiniam sąrašui, VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto nepaminėjimas VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje reiškia, jog atleidžiant šio punkto pagrindu valstybės tarnautojui nėra taikoma minima garantija.
3.5. Nuo 2020 m. kovo mėn. pabaigos, kai pareiškėjui buvo įteiktas įspėjimas apie pareigybės panaikinimą, jam buvo teikiama informacija apie taikytinas socialines garantijas, numatomus atleidimo pagrindus, datas, priklausančias išeitines išmokas, darbo užmokesčio mokėjimo tęsimą ir t. t. Darbdavio atstovai visada geranoriškai ir skubiai teikdavo prašomus dokumentus, informuodavo apie pareiškėją apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus). Dėl informacijos apie laisvas pareigybes teikimo ir kitų pareigų siūlymo pažymi, kad VTĮ 49 straipsnio 1 dalis nustato galimybę tik karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu būti paskirtam į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas, t. y. kitai valstybės tarnautojų grupei – įstaigų vadovams – nėra įtvirtinta garantija būti paskirtiems į lygiavertes ar žemesnes pareigas. Be to, analogiška situacija yra su tarnybiniu kaitumu. Todėl tai laikytina sąmoninga įstatymų leidėjo valia, o ne aplaidumu, į šių normų turinį neįtraukti įstaigų vadovų.
3.6. Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VTD) Tarnybos sąlygų skyriaus vyriausiosios specialistės 2020 m. birželio 2 d. el. laiške, kurį prie skundo pridėjo pareiškėjas, pateikta nuomonė, kad įstaigos vadovui turėtų būti taikomos DK nuostatos, yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje nurodė valstybės tarnautojų grupes, kuriems taikytinos atitinkamos garantijos: pareigų siūlymas naikinant pareigybę numatytas tik karjeros valstybės tarnautojams, o kalbant apie įspėjimą dėl pareigybės panaikinimo, vartojama jau platesnė „valstybės tarnautojo“ sąvoka, apimanti tiek karjeros, tiek pakaitinius valstybės tarnautojus, tiek įstaigų vadovus. Todėl neturėtų būti plečiamai aiškinama nuoroda į kitus teisės aktus tų teisinių santykių, kurie yra sureglamentuoti VTĮ, vien tik siekiant praplėsti taikytinas garantijas.
3.7. Lietuvos Respublikos Seimui yra pateiktas, be kitų, ir VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pakeitimas, pagal kurį pareigų siūlymas pareigybės naikinimo atveju būtų nustatytas ne tik karjeros valstybės tarnautojams, bet ir įstaigų vadovams. Be to, kadangi įstaigos vadovui galiojantis VTĮ nenustato pareigų siūlymo (taip pat ir perkėlimo) galimybės, nelabai aišku, kokiu pagrindu, kuo vadovaudamasi ir kaip faktiškai Valdyba būtų turėjusi įgyvendinti siūlymą, kad „Jūsų nurodytu atveju valstybės tarnautojui turi būti siūlomos kitos lygiavertės valstybės tarnautojo pareigos, jei tokių pareigų nėra ir jei valstybės tarnautojas sutinka, jam siūlomos žemesnės valstybės tarnautojo pareigos toje pačioje įstaigoje ar jos struktūriniuose padaliniuose“ – pareiškėjas buvo kitos įstaigos, ne Valdybos, darbuotojas, siūlyti jam pareigų kituose juridiniuose vienetuose (visos Valdybos administravimo įstaigos – Valdyba ir jos teritoriniai skyriai – yra atskiri juridiniai asmenys, kurie savarankiškai vykdo personalo valdymo veiklas) Valdyba ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo, nesant teisinės galimybės. Dėl laisvų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų siūlymo valstybės tarnautojams, kurių pareigybė naikinama, pažymėjo, kad darbuotojų ir tarnautojų teisiniai statusai yra skirtingi, jų darbo ir tarnybos santykius reglamentuoja atskiri teisės aktai, todėl valstybės tarnautojams negali būti siūlomos laisvos darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybės.
3.8. Minėtame el. laiške nurodytą darbdavio pareigą pagal VTĮ 51 straipsnio 6 dalį „visą laikotarpį, kol yra aptariamos sąlygos (augina vaiką (vaikus) iki trejų metų), užtikrinti tokiam valstybės tarnautojui nustatytą darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas“ Valdyba ir įvykdė: po 2020 m. liepos 1 d. pareiškėjas nebuvo atleistas, jam teisės aktų nustatyta tvarka toliau buvo mokamas darbo užmokestis iki atleidimo dienos. Net jei Valdyba būtų pareiškėjui pasiūliusi užimti žemesnes – karjeros valstybės tarnautojo – pareigas (lygiaverčių – įstaigos vadovo – pareigų nebūtų įmanoma pasiūlyti, nes jų ne tik kad nebuvo, bet ir teisės aktai nenustato galimybės įstaigos vadovo perkelti į kitas įstaigos vadovo pareigas), jam sutikus eiti šias pareigas, dėl 65 metų sukakties jis, kaip karjeros valstybės tarnautojas, vis tiek būtų buvęs atleistas 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d. VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Be to, pareiškėjui nepridėjus el. laiško (paklausimo), kurį teikė VTD, aptariamas atsakymas negali būti vertinamas kaip įrodymas šioje byloje.
3.9. Nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, susijusį su neturtinės žalos atlyginimu, kadangi pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su Valdybos veiksmais, kuriais buvo priimtas Įsakymas dėl jo atleidimo, o šių veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais.
3.10. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sukako senatvės pensijos amžius ir jis įgijo teisę gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl tam tikros stabilios pajamos jam yra užtikrintos ir gaunamos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų dėl pablogėjusios sveikatos. Taip pat nuo 2020 m. spalio mėn. iki 2021 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas nerodė pastangų pakeisti numatomus Valdybos veiksmus, susijusius su jo atleidimu, apie kuriuos jis laiku ir rūpestingai buvo informuojamas.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 2 d. ėjo Valdybos Skyriaus direktoriaus – įstaigos vadovo – pareigas. Valdybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. PE-616 „Dėl kadencijos nustatymo“ pareiškėjui buvo nustatyta 5 metų kadencija nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.
5.2. Pareiškėjas 2020 m. kovo 27 d. įspėjimu Nr. P2-20 „Apie pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš pareigų“ prieš daugiau kaip 3 mėnesius buvo informuotas, kad dėl įstaigos reorganizavimo 2020 m. birželio 30 d. yra naikinama pareiškėjo užimama pareigybė, o atsižvelgiant į tai, kad jis augina vaiką iki trejų metų, iš užimamų pareigų bus atleistas 2021 m. (duomenys neskelbtini) d., t. y. vaikui sukakus trejų metų, išmokant 5 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką bei kitas priklausančias pinigines sumas. Įvertinus VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatytą garantiją, Valdybos direktoriaus
2020 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. PE-245 „Dėl darbo užmokesčio mokėjimo ir atsiskaitymo“, be kita ko, nustatyta, kad Valdybos Vilniaus skyrius (prie kurio buvo prijungtas Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius) pareiškėjui pareiginę algą moka ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje NM (mokamas neatvykimas) žymi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki pareiškėjo atleidimo pagal atskirą Valdybos direktoriaus įsakymą, kuriame bus nustatyta galutinio atsiskaitymo su juo tvarka. Valdybos direktoriaus 2020 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. PE-272 šis įsakymas buvo pakeistas, nustatant didesnį pareiginės algos koeficientą. Papildomai pareiškėjui Valdyba 2020 m. birželio 29 d. informaciniu pranešimu Nr. P2-57 paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo 2020 m. liepos 1 d. Skyrius bus reorganizuotas ir dėl struktūrinių pertvarkymų pareiškėjo užimama pareigybė bus panaikinta 2020 m. birželio 30 d., jis turėtų būti tą dieną atleidžiamas vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad augina vaiką iki trejų metų, vadovaujantis VTĮ
51 straipsnio 6 dalimi, iš užimamų pareigų bus atleistas 2021 m. (duomenys neskelbtini) d., t. y. kai vaikui sukaks treji metai.
5.3. Pareiškėjui atsiuntus gimimo įrašą, Valdybos 2020 m. spalio 7 d. informaciniu pranešimu Nr. P2-65 patikslino pareiškėjui informaciją apie jo numatomą atleidimą ir 2020 m. birželio 29 d. informaciniame pranešime Nr. P2-57: pagal gimimo įrašą liudijančio išrašo duomenis, VTĮ 51 straipsnio 6 dalies garantija pareiškėjui taikytina iki 2023 m. rugsėjo 25 d., tačiau (duomenys neskelbtini) jis sukaks 65 metus, kas yra savarankiškas ir imperatyvus pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų. Todėl, jei nepasikeis teisinis reglamentavimas ar kitos aplinkybės, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai), iš Skyriaus direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigų bus atleistas 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d.
5.4. Priėmus 2020 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
Nr. VIII-1316 5 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-3399, Valdyba 2020 m. lapkričio 27 d. el. laišku pareiškėją informavo, jog nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigalioja VTĮ pakeitimas, kuris nustato, jog po šios datos 65 metus sukaksiantiems ir VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojui sukanka 65 metai) atleidžiamiems iš pareigų valstybės tarnautojams atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jų VDU dydžio išeitinė išmoka.
5.5. 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 10, 11, 17, 28 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-481, kuriuo, be kita ko, 51 straipsnis papildytas 8 dalimi, nustatančia, kad „į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų“.
5.6. Valdyba 2021 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (2.19E) I-5507 „Dėl prašymo pateikti nuomonę“ kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas nuomonės, ar reorganizuotos įstaigos vadovas, kuriam nustatyta kadencija, taip pat taikoma VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta garantija ir kuriam sukanka 65 metai, turėtų būti atleidžiamas iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Atsižvelgiant į Vidaus reikalų ministerijos nuomonę ir įvertinus susiklosčiusią faktinę situaciją, Valdybos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. PE-429 „Dėl atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas buvo atleistas iš Skyriaus direktoriaus, įstaigos vadovo, pareigų 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d. pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą, išmokant 2 mėnesių jo VDU dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
6. Teismas įvertinęs VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei VTĮ 51 straipsnio 6 dalies nuostatas, konstatavo, kad šios teisės normos suponuoja išvadą, kad valstybės tarnautojas, auginantis vaiką iki trejų metų, negali būti atleistas iš pareigų 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, tačiau ši išimtis netaikoma, esant savarankiškam ir imperatyviam pagrindui atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, jei jis sukaks 65 metus.
7. Teismas pažymėjo, kad Valdyba negalėjo neatleisti pareiškėjo jam sukakus 65 metus, nors jis ir augino vaiką iki trejų metų ir jam buvo nustatyta kadencija pareigas eiti iki 2023 m. gruodžio 31 d., kadangi 65 metai yra maksimali valstybės tarnautojų amžiaus riba, kurios pratęsti darbdavys neturi teisės. Teismo manymu, kadencijos nustatymas nesukuria teisėtų įstaigos vadovo lūkesčių, jog jo tarnyba būtinai tęsis visą kadenciją. Atsiradus objektyvioms faktinėms ir (ar) teisės aktų apibrėžtoms aplinkybėms, įstaigos vadovo tarnybos santykiai VTĮ 51 straipsnyje nustatytais pagrindais gali nutrūkti ir anksčiau nustatyto kadencijos termino. Teisės aktai nenustato apribojimų ar draudimų valstybės tarnautoją, kuris įspėtas dėl atleidimo vienu pagrindu, vėliau atleisti kitu teisės aktuose nustatytu pagrindu, dėl kurio nėra reikalaujama teikti valstybės tarnautojui įspėjimą, jei faktinė situacija (aplinkybės) ir VTĮ nustato savarankišką ir imperatyvų valstybės tarnautojo atleidimo pagrindą.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nerodė pastangų keisti numatomus Valdybos veiksmus, susijusius su jo atleidimu, apie kuriuos jis buvo informuojamas, pareiškėjas neprieštaravo, nesikreipė į Valdybą su pretenzijomis, skundais ar klausimais dėl jo tarnybos santykių eigos, kitų pareigų siūlymo ar numatomo atleidimo.
9. Be to, Vidaus reikalų ministerija išaiškino, kad VTĮ 51 straipsnio 8 dalies garantija taikytina tik tada, kai valstybės tarnautojo pareigybė nėra panaikinta ir kai jis realiai atlieka šiai pareigybei priskirtas funkcijas, o pareiškėjas jam nustatytos kadencijos metu realiai pareigas ėjo tik 1,5 metų. Teismo įsitikinimu, nurodyta nuomonė patvirtina, kad įstaigos vadovas turi pareigas eiti realiai, o ne tik jas užimti. Taigi, minima norma įtvirtinta siekiant, kad asmuo, einantis įstaigos vadovo pareigas, galėtų užbaigti jam nustatytą kadenciją, netaikant 65 metų amžiaus apribojimo, tačiau ji neturėtų būti pritaikoma formaliai – tęsiant asmens tarnybos pareigybėje, kuri panaikinta, laiką, kai įstaiga baigė savo veiklą, vien tik dėl socialinių garantijų galiojimo pratęsimo, t. y. žinant, jog įstaigos vadovas iki kadencijos pabaigos net nebegalės tiesiogiai vykdyti savo pareigų ir faktiškai tęsti tarnybos.
10. Iš Seimo interneto portalo duomenų teismas nustatė, kad Seimo nariai, pildydami VTĮ 51 straipsnio 8 dalį, pateikė pasiūlymus ir nurodė argumentus: „Sudaryti galimybę į pareigas kadencijai paskirtiems įstaigų vadovams ir karjeros valstybės tarnautojams eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jie yra paskirti pabaigos. Galimybė pabaigti kadenciją būtų siejama su tokio valstybės tarnautojo veikla per kadenciją, t. y. buvusiais veiklos vertinimais (vertintas tik gerai arba labai gerai) ir faktu, ar šiuo laikotarpiu neturėta tarnybinių nuobaudų. Taip pat sudaroma galimybė kadencijai priimtam valstybės tarnautojui sukakus 65 metams savo noru baigti tarnybą. Atleidžiant iš valstybės tarnybos šiuo pagrindu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą jam būtų išmokama 2 mėnesių jo VDU dydžio išeitinė išmoka“.
11. Vertindamas argumentus dėl informacijos apie laisvas pareigybes teikimo ir kitų pareigų siūlymo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VTĮ 49 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad įstaigos vadovas neturi pareigos siūlyti atleidžiamiems įstaigos vadovams užimti laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimui yra pateiktas, be kitų, ir VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pakeitimas, pagal kurį pareigų siūlymas pareigybės naikinimo atveju būtų numatytas ne tik karjeros valstybės tarnautojams, bet ir įstaigų vadovams.
13. Teismas, įvertinęs VTD darbuotojos el. paštu pateikto atsakymo į pareiškėjo paklausimą turinį, konstatavo, kad jame nėra pateikta išaiškinimų dėl vadovo atleidimo suėjus pensiniam amžiui, kuris neina vadovo pareigų ir t. t., jame dėstoma pozicija dėl būtinybės karjeros valstybės tarnautojams pareigybės panaikinimo atvejų siūlyti užimti laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas.
14. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, kad skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl, nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų, pripažino pareiškėjo skundą nepagrįstu ir atmetė reikalavimus panaikinti Įsakymą ir priteisti neturtinę žalą.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisinį reguliavimą, neatsižvelgė į tai, kad Įsakymas pažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir jo vaiko iki trejų metų interesus. Pareiškėjas, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pažymi, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija atitinkamai valstybės tarnautojų grupei (nėščiai valstybės tarnautojai ir valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki trejų metų) yra specialioji ir papildoma garantija ir darbdavys, kaip nurodo LVAT, ją turi įgyvendinti sąžiningai. Šia garantija įstatymų leidėjas pirmiausia siekia apsaugoti netrukus gimsiančio vaiko ir jo motinos (valstybės tarnautojos) interesus, taip pat vaiko iki trejų metų, kurį augina valstybės tarnautojas, interesus. Šiuo atveju taip pat turi būti vadovaujamasi sąžiningumo principu.
16.2. Nors VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nuorodos ir į 51 straipsnio 1 dalies 6 punktą (tokią teisinio reguliavimo spragą galima pateisinti aptariamos situacijos išskirtinumu ir įstatymo leidėjo objektyviu negalėjimu numatyti ir VTĮ nuostatomis sureglamentuoti visų gyvenimiškų situacijų). Nepaisant to, tokios spragos negalima aiškinti taip, kad būtų ignoruojami ir nepaisomi vaiko iki trejų metų, kurį augina valstybės tarnautojas, sukakęs 65 metus, interesai. Aptariamos situacijos yra itin retos, todėl ir nėra reglamentuotos VTĮ, tačiau priešingas, nei pareiškėjo dėstomas, aiškinimas, pažeistų valstybės įsipareigojimus bei būtų diskriminacinis.
16.3. Taigi, šiuo atveju susiklosčiusi situacija turėjo būti išspręsta atsižvelgiant į vaiko interesus, taip pat taip, kad nebūtų paneigti Lietuvos valstybės konstituciniai įsipareigojimai visokeriopai puoselėti ir saugoti šeimą, tėvystę ir vaikystę. Pirmosios instancijos teismas teisės normas taikė formaliai, todėl jo sprendimas naikintinas.
17. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pareiškėjas sąžiningumo principą praplečia ir interpretuoja savo naudai, nes jo nurodytoje LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje
Nr. A-3553-968/2021, paaiškinta, kad: „sąžiningai, t. y. institucijai imantis tokių organizacinių priemonių ir taip perskirstant institucijos funkcijas, kad pareiškėjui būtų suteiktos lygiavertės pareigos toms, kurias jis ėjo.“ Pareiškėjas nebuvo karjeros valstybės tarnautojas, kuriam VTĮ 49 straipsnio 1 dalis įpareigoja siūlyti lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas (kaip kad buvo nagrinėtoje LVAT byloje). Šiuo atveju Valdyba nei galėjo, nei turėjo taip elgtis. Pareiškėjas siekia įrodyti, kad Valdyba turėjo papildomas teises ir pareigas, kurių teisinis reguliavimas nenustato. Atsakovui nėra tiesiogiai leista siūlyti pareigų atleidžiamiems įstaigų vadovams.
17.2. Reorganizacija neprilygsta vidiniams struktūriniams pertvarkymams, kai įstaiga gali perskirstyti funkcijas ir pareigybes taip, kad būtų suteiktos pareigos tiems valstybės tarnautojams, kuriems VTĮ numato atitinkamas socialines garantijas dėl tarnybos vietos išsaugojimo. Įstaigos reorganizacijos atveju aukščiausio lygio vadovų pareigybės paprastai neišlieka, nes jos dubliuoja kitos įstaigos, prie kurios prijungiama reorganizuojama įstaiga, vadovų pareigybes. Šiuo atveju vadovaujančių pareigybių mažinimas buvo vienas iš reorganizavimo tikslų. VTĮ 49 straipsnio 1 dalis nenumato įstaigos vadovo galimybės būti paskirtam į kitas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Todėl teiginys, kad Valdyba nesielgė sąžiningai, yra nepagrįstas. Tiek, kiek pareiškėjui galėjo būti taikoma VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta socialinė garantija (atsižvelgiant į numatomą atleidimo pagrindą), ji ir buvo taikoma, to nevengiant ir neišsisukinėjant – nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d. Pasikeitus aplinkybėms ar įvykus tam tikriems gyvenimo įvykiams, numatomas atleidimo pagrindas gali kisti (pareiškėjo atveju taip ir buvo: iš VTĮ 51 str. 1 d. 9 p. į 51 str. 1 d. 6 p.).
17.3. Pareiškėjas teigia, kad kitos pareigos jam nebuvo pasiūlytos, nors turėjo žinoti ir suprasti, kad Valdyba negalėjo savo iniciatyva praplėsti VTĮ 49 straipsnio 1 dalies taikymo, pasiūlydama kitas pareigas. Be to, žinant, kad galimos karjeros valstybės tarnautojo pareigos būtų žemesnės, o perkeliant į žemesnes pareigas, pagal VTĮ 29 straipsnio 4 dalies 4 punktą, nustatomas 0,5 mažesnis koeficientas, tačiau ne didesnis nei tai pareigybei VTĮ 1 priede nustatytas didžiausias koeficientas, ir jas užimti pareiškėjas irgi būtų galėjęs tik iki 65 m. amžiaus, darytina išvada, kad su jokiomis pasiūlytomis pareigomis (kurios visos būtų buvusios žemesnės, nei kad pareiškėjo užimta įstaigos vadovo pareigybė) jis nebūtų sutikęs.
17.4. VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte minimas ne tik valstybės tarnautojas, sulaukęs
65 m. amžiaus, bet ir pakaitinis valstybės tarnautojas (pasibaigus jo priėmimo laikui), ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas (pasibaigus jį paskyrusio politiko ar kolegialios institucijos įgaliojimams). Šiuos atvejus vienija laike apibrėžtas valstybės tarnybos santykių terminas. Todėl negalima sutikti su teiginiu, jog įstatymų leidėjas socialinės garantijos taikymo valstybės tarnautojui, sulaukusiam 65 m. amžiaus, nenumatė netyčia, objektyviai negalėdamas numatyti visų galimų gyvenimiškų situacijų. Priešingai, šiame atleidimo pagrinde paminėti tie atvejai, kai valstybės tarnybos laikas juos einantiems asmenimis yra iš anksto žinomas, apibrėžtas ir nesukeliantis lūkesčių, jog bus pratęstas (išskyrus VTĮ 51 straipsnio 8 dalyje numatytą atvejį).
17.5. Nėra aišku, kuo remdamasis pareiškėjas daro išvadą apie įstatymų leidėjo tikslą ir valią, nes kiek derinimui ar svarstymui yra pateikta VTĮ pakeitimo įstatymų projektų, nei viename jų nėra planuojama keisti VTĮ 51 straipsnio 6 dalies, praplečiant atleidimo pagrindų sąrašą, kai turėtų būti taikoma numatytoji socialinė garantija nėščiai valstybės tarnautojai ar valstybės tarnautojui, auginančiam vaiką iki trejų metų. Priešingai, įstatymų leidėjas laikosi nuoseklios pozicijos – kadangi VTĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato maksimalaus valstybės tarnautojo amžiaus reikalavimą, tai ir atleidžiant dėl 65 m. amžiaus sukakties nenumato apribojimų ar išimčių, nes valstybės tarnautojui šis – maksimalaus amžiaus – reikalavimas žinomas jau stojant į valstybės tarnybą.
17.6. Valstybės tarnautojo atleidimas, vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų normomis, nepagrįstai prilyginamas vaiko (kuris net nedalyvauja tarnybos santykiuose) diskriminacijai. Tai nesusiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir nėra aišku, kuo minima diskriminacija pasireiškia, kokie konkretūs vaiko interesai yra pažeidžiami. Jei atleidimas pats savaime yra diskriminacija, tai vaikus auginantys asmenys apskritai jokiais atvejais negalėtų būti atleidžiami iš darbo ar tarnybos. Atleidimas sukakus atitinkamą amžių – specialius darbo santykius (valstybės tarnybą) reglamentuojančio įstatymo norma. Laikantis pareiškėjo siūlomos pozicijos, galima būtų teigti, jog ir kai kurie kiti VTĮ 51 straipsnyje numatyti atleidimo pagrindai galėtų būti traktuojami kaip vaiko diskriminacija, jei pagal juos atleidžiamas valstybės tarnautojas turi vaiką.
17.7. Nors pareiškėjas jo atleidimą vertina išimtinai vaiko teisių apsaugos kontekste, tačiau turėtų būti atsižvelgiama ir į valstybės tarnybos santykių specifiką, valstybės tarnautojo statuso ypatumus, kuriuos reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios bendrųjų darbo teisės normų atžvilgiu. Specialusis – Valstybės tarnybos – įstatymas derina tiek valstybės tarnybos santykių ypatybes, tiek vaikus auginančių valstybės tarnautojų interesus tokiu būdu ir tokia apimtimi, kokia nustatyta šiame įstatyme. Be to, LVAT yra nurodęs, kad ginčui aktuali garantija nėra absoliuti. Pareiškėjo reikalavimų tenkinimas (kai kadencija pratęsiama ne tam, kad įstaigos vadovas realiai galėtų eiti pareigas ir užbaigti pradėtus darbus, o tik tam, kad galėtų būti pritaikyta socialinė garantija, neketinant ir net negalint grįžti vykdyti tarnybinių pareigų) galbūt įteisintų piktnaudžiavimą savo padėtimi ir teisėmis. Be to, sąžiningumo principu, taip pat kitais LVAT praktikoje išplėtotais principais, negali būti grindžiamas plečiamasis teisės normų aiškinimas.
17.8. Aplinkybė, kad šiuo metu užregistruotu VTĮ pakeitimo įstatymo projektu ketinama keisti VTĮ 49 straipsnio 1 dalies nuostatą, nereiškia, jog planuojamas būsimas pakeitimas gali būti taikomas atgal ir traktuojamas kaip įpareigojimas įstaigai praeityje elgtis tokiu būdu, kuris tuomet dar nebuvo įteisintas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo
Nr. PE-429 „Dėl atleidimo iš pareigų“, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigų, VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai), pagrįstumo ir teisėtumo, bei su tuo susijusių reikalavimų.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė aktualias teisės normas.
20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo dalyko
21. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad:
21.1. Pareiškėjas iki atleidimo ilgą laiką buvo valstybės tarnautojas ir ėjo įvairias pareigas valstybės tarnyboje. Nuo 2016 m. vasario 2 d. jis ėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigas. Valdybos direktoriaus 2019 m. gruodžio 27 d. įsakymu nustatyta pareiškėjo šiose pareigose kadencija nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.
21.2. Valdybos direktoriaus 2020 m. vasario 27 d. įsakymu nuo 2020 m. liepos 1 d. reorganizuota biudžetinė įstaiga Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius (juridinio asmens kodas – 193086158) prijungiant ją prie biudžetinės įstaigos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (juridinio asmens kodas – 191683350), kuriam po reorganizavimo perėjo visos reorganizuojamos įstaigos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus teisės ir pareigos.
21.3. 2020 m. kovo 27 d. pareiškėjas daugiau nei prieš tris mėnesius įspėtas, kad dėl įstaigos reorganizavimo 2020 m. birželio 30 d. naikinama jo užimta pareigybė ir kad, atsižvelgiant į tai, jog jis augina vaiką iki trejų metų, jis iš užimamų pareigų bus atleistas 2021 m. (duomenys neskelbtini) d., t. y. kai vaikui sukaks treji metai, išmokant išeitinę išmoką bei kitas priklausančias pinigines sumas.
21.4. Valdybos direktoriaus 2020 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. PE-245 „Dėl darbo užmokesčio mokėjimo ir atsiskaitymo“, be kita ko, nustatyta, kad Valdybos Vilniaus skyrius (prie kurio buvo prijungtas Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius) pareiškėjui pareiginę algą moka ir darbo laiko apskaitos žiniaraštyje NM (mokamas neatvykimas) žymi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki pareiškėjo atleidimo pagal atskirą Valdybos direktoriaus įsakymą, kuriame bus nustatyta galutinio atsiskaitymo su juo tvarka. Valdybos direktorius 2020 m. liepos 23 d. įsakymu pareiškėjui nustatė didesnį pareiginės algos koeficientą. Papildomai pareiškėjui Valdyba 2020 m. birželio 29 d. informaciniu pranešimu paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo 2020 m. liepos 1 d. Skyrius bus reorganizuotas ir dėl struktūrinių pertvarkymų pareiškėjo užimama pareigybė bus panaikinta
2020 m. birželio 30 d., jis turėtų būti tą dieną atleidžiamas vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad augina vaiką iki trejų metų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 6 dalimi, iš užimamų pareigų jis bus atleistas 2021 m. (duomenys neskelbtini) d., t. y. kai vaikui sukaks treji metai. Pareiškėjui atsiuntus gimimo įrašą, Valdyba 2020 m. spalio 7 d. informaciniu pranešimu patikslino, kad pagal gimimo įrašą liudijančio išrašo duomenis, VTĮ 51 straipsnio 6 dalies garantija pareiškėjui taikytina iki 2023 m. rugsėjo 25 d., tačiau (duomenys neskelbtini) jis sukaks
65 metus, kas yra savarankiškas ir imperatyvus pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, todėl, jei nepasikeis teisinis reglamentavimas ar kitos aplinkybės, pareiškėjas iš pareigų bus atleistas 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d. VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
21.5. Valdybos direktorius 2021 m. rugpjūčio 25 d. priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo 2021 m. rugpjūčio (duomenys neskelbtini) d. atleido pareiškėją iš Skyriaus direktoriaus (įstaigos vadovo) pareigų, nes pareiškėjui sukako 65 metai (VTĮ 51 str. 1 d. 6 p.), išmokėjo jam 2 VDU išeitinę išmoką (VTĮ 48 str. 1 d.) ir piniginę kompensaciją už 72,29 darbo dienas ir nepanaudotų kasmetinių atostogų.
22. Taigi nagrinėjamu atveju susidarė tokia faktinė situacija: (i) atsakovui dėl reorganizacijos panaikinus pareiškėjo (įstaigos vadovo) pareigybę (2020 m. birželio 30 d.), buvo pradėta jo atleidimo iš pareigų procedūra VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama); (ii) kadangi pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu augino vaikus iki trejų metų (t. y. vienam vaikui treji metai sukako (duomenys neskelbtini), kitam – turi sukakti (duomenys neskelbtini)), atsakovas, siekdamas užtikrinti VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą draudimą dėl pareigybės panaikinimo atleisti iš pareigų valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų, pareiškėjo neatleido nei suėjus jo įspėjimo terminui, nei 2021 m. (duomenys neskelbtini) d. (kai vienam iš jo vaikų sukako treji metai), nei vėliau; (iii) dar nepasibaigus paminėtai VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai garantijai (vienam iš pareiškėjo vaikų treji metai turi sukakti (duomenys neskelbtini)), pareiškėjui (duomenys neskelbtini) sukako 65 metai; (iv) atsižvelgęs į pastarąją aplinkybę, atsakovas nutraukė pradėtą pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama) procedūrą ir ginčijamu įsakymu atleido jį VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai) pagrindu.
23. Iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio matyti, kad, jo nuomone, susiklosčius tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, atsakovas negalėjo atleisti pareiškėjo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai) pagrindu, o tai padaręs atsakovas pažeidė pareiškėjo ir jo vaikų iki trejų metų teisėtą lūkestį, kad pareiškėjui bus išsaugotos pareigos valstybės tarnyboje, t. y. bus taikoma VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija (t. y. draudimas dėl pareigybės panaikinimo atleisti iš pareigų valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų). Pareiškėjo nuomone, VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija nagrinėjamu turėjo būti išsaugota net ir atleidus jį VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam 65 metai) pagrindu. Taip pat, pareiškėjas teigia, kad jį atleidžiant iš pareigų Valdyba visos savo organizacinės struktūros mastu privalėjo siūlyti visas laisvas ar naujai steigiamas reorganizuotos įstaigos pareigybes, įskaitant ir neturinčias valstybės tarnautojo statuso.
24. Atitinkamai valdyba teigia, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas, nes susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kai, panaikinus Skyriaus direktoriaus pareigybę ir įspėjus pareiškėją apie jo atleidimą iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama), pareiškėjui sukako 65 metai, Valdyba įgijo teisę pareiškėją atleisti VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai), o valstybės tarnautoją atleidžiant iš pareigų pastaruoju pagrindu, draudimas dėl pareigybės panaikinimo atleisti iš pareigų valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų (VTĮ 51 str. 6 d.) nėra taikomas. Valdyba teigia, kad, vykdant pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą, VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) įtvirtinta pareiga dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamam valstybės tarnautojui siūlyti kitas pareigas neturėjo būti taikoma, nes pareiškėjas atleistas iš įstaigos vadovo pareigų, o paminėtoji garantija, atsakovo nuomone, taikytina tik šiuo pagrindu atleidžiant karjeros valstybės tarnautoją.
25. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai vertins, ar, susiklosčius tokiai teisinei ir faktinei situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė pradėtą pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama) procedūrą ir ginčijamu įsakymu atleido jį VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai) pagrindu. Taip pat bus vertinama, ar pareiškėjas galėjo būti atleistas iš pareigų dėl to, kad jam sukako 65 metai (VTĮ 51 str. 1 d. 6 p.), nepaisant to, kad tuo metu jis augino vaiką iki trejų metų.
Dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo
26. Atsakovas ginčijamu įsakymu pareiškėją iš įstaigos vadovo pareigų atleido VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai) pagrindu, ginčijamą įsakymą priėmė nutraukęs pradėtą pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama) procedūrą.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju itin reikšminga yra tai, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūra nebuvo užbaigta, t. y. šiuo klausimu nebuvo priimtas kompetentingo asmens – Valdybos direktoriaus – įsakymas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas užtikrinti pareiškėjui priklausančios VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimą, pasirinko ne atleisti pareiškėją iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu paskutinę dieną iki biudžetinės įstaigos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus (juridinio asmens kodas – 193086158 ir jos vadovo (pareiškėjo) pareigybės panaikinimo (t. y. 2020 m. birželio 30 d.), jo atleidimo datą nukeliant kitai dienai iki paminėtos garantijos pasibaigimo, o – formaliai išlaikyti jo darbo vietą Valdybos Vilniaus skyriaus (būtent prie šios biudžetinės įstaigos po reorganizacijos buvo prijungtas panaikintasis Valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius) etatų sąraše, mokėti pareiškėjui ankstesnį darbo užmokestį (leidžiant neatvykti į darbą) iki paminėtos garantijos pasibaigimo ir tik po to spręsti jo atleidimo iš pareigų, kurių nebėra nuo 2020 m. liepos 1 d., klausimą.
28. Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų reglamentuojamas VTĮ 51 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinti savarankiški valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų teisiniai pagrindai.
29. Ginčui aktualios redakcijos VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-481 redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 15 d.), be kita ko, nustatyta, kad „valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai <...> valstybės tarnautojui sukanka 65 metai, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje numatytą atvejį“. Paminėtas nuostatas aiškinant sistemiškai, konstatuotina, kad: 1) visi valstybės tarnautojai (t. y. fiziniai asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje; VTĮ 2 str. 10 d.), įskaitant įstaigos vadovą (VTĮ 2 str. 1 d.), kuriems sukanka 65 metai privalo būti atleisti iš pareigų valstybės tarnyboje, tokio atleidimo teisinis pagrindas – VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punktas; 2) ši VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata yra imperatyvi; 3) vienintelė išimtis, kuomet valstybės tarnautojas, kuriam yra sukakę 65 metai, iš pareigų gali būti atleistas vėliau nei sukanka 65 metai bet ne vėliau nei iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, įtvirtinta VTĮ 51 straipsnio 8 dalyje.
30. VTĮ 51 straipsnio 8 dalyje (2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-481 redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 15 d.) nustatyta, kad į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų.
31. Paminėtą teisinį reguliavimą aiškinant sistemiškai, nagrinėjamos bylos ir įstatymų leidėjo ketinimų kontekste, konstatuotina, kad įtvirtintas teisinis reglamentavimas negali būti aiškinamas ir taikomas, kaip draudžiantis valstybės tarnautoją, kuriam sukako 65 metai, atleisti iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, esant tokioms faktinėms situacijoms, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. kai tokio valstybės tarnautojo (įstaigos vadovo) pareigybė tiek de jure (teisiškai; pagal teisę), tiek de facto (faktiškai; iš tikrųjų) yra panaikinta, nors formaliai, inter alia (be kita ko) dėl to, kad jam yra taikoma VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija (t. y. draudimas dėl pareigybės panaikinimo atleisti iš pareigų valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų), dėl kurios jis negali būti atleistas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama), tokio valstybės tarnautojo (įstaigos vadovo) kadencija tebesitęsia, jam yra mokamas darbo užmokestis, o tarnybos santykiai su juo nėra pasibaigę. Vadinasi, susiklosčius tokiai teisinei ir faktinei situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, VTĮ 51 straipsnio 8 dalyje (2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-481 redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 15 d.) įtvirtinta VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo išimtis neturėjo būti taikoma. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu ginčijamas įsakymas yra neteisėtas.
32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad valstybės tarnautoją atleidžiant iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu to paties straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas atleisti iš pareigų valstybės tarnautoją nėra taikomas. Šiuo aspektu primintina, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „<...> valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 18 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priimančiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose nurodytais pagrindais“. Paminėta teisės norma neįtvirtina absoliutaus draudimo atleisti valstybės tarnautojus, auginančius vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki trejų metų, joje aiškiai suformuluota paminėtiems valstybės tarnautojams taikomos garantijos apimtis, t. y. draudžiama atleisti paminėtus valstybės tarnautojus iš pareigų tik VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje eksplicitiškai išvardytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta garantija jam turėjo būti išsaugota net ir atleidžiant jį iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai) pagrindu atmetami.
33. Pareiškėjas teigia, kad, nagrinėjamu atveju nepritaikius paminėtos VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos garantijos, buvo pažeistas jo ir jo vaikų iki trejų metų teisėtas lūkestis, kad bus išsaugota jo darbo vieta iki vaikui sueis treji metai. Šiuo aspektu primintina, kad, kaip ne kartą konstatuota oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų; ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus; teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų; šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Nustačius, kad pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama) procedūra nebuvo užbaigta, taip pat konstatavus, kad, susiklosčius tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas pagrįstai buvo atleistas iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai), ir kad valstybės tarnautoją atleidžiant iš pareigų pastaruoju pagrindu VTĮ 51 straipsnio 6 dalyje nustatyta garantija (t. y. draudimas dėl pareigybės panaikinimo atleisti iš pareigų valstybės tarnautoją, auginantį vaiką (vaikus) iki trejų metų) nėra taikoma, konstatuotina ir tai, kad nagrinėjamu atveju teisėtų lūkesčių principas pareiškėjo nurodytu aspektu nebuvo pažeistas.
34. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovas, susiklosčius tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, kokios nustatytos nagrinėjamoje byloje, turėjo teisę nutraukti pradėtą pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą ir pareiškėją atleisti iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad pareiškėjui sukako 65 metai. Tai padaryta nepažeidus teisės aktų, todėl ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl kito darbo siūlymo įstaigos vadovui
35. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad vykdant jo atleidimo VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jo pareigybė panaikinama) procedūrą jam nebuvo siūlomos kitos pareigos. Bylos duomenys patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad vykdant atleidimo iš pareigų procedūrą paminėtu pagrindu, pareiškėjui nebuvo siūloma užimti kitas pareigas valstybės tarnyboje (VTĮ 49 str. 1 d. (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) pirmas sakinys). Atsakovas teigia, kad tokia VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) įtvirtinta garantija taikoma tik karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, ir analogišku atveju nėra taikoma įstaigos vadovui.
36. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad atsakovas, susiklosčius tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, kokios nustatytos nagrinėjamoje byloje, turėjo teisę nutraukti pradėtą pareiškėjo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą ir pareiškėją atleisti iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, aplinkybė dėl kitų pareigų siūlymo pareiškėjui panaikinus jo pareigybę nėra teisiškai reikšminga ginčijamo įsakymo teisėtumo aspektu. Kita vertus, tai, kad, vykdant atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą, pareiškėjui nebuvo pasiūlytos kitos pareigos, tuo atveju, jeigu atsakovas tai privalėjo padaryti, gali būti įvertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, be kita ko, kelia žalos atlyginimo klausimą, nagrinėjamoje byloje bus vertinama, ar, vykdant atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą, atsakovas privalėjo pareiškėjui pasiūlyti kitas pareigas ir tai, ar dėl tokio procedūrinio pažeidimo (jeigu jis buvo padarytas) pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala.
37. Teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo pateikiamu ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 49 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) nuostatos „karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, su jo sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnes pareigas“ aiškinimu, esą ši nuostata neturėjo būti taikoma vykdant pareiškėjo (įstaigos vadovo) atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą.
38. Primintina, kad valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje (VTĮ 2 str. 10 d.); karjeros valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui arba įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka galintis siekti karjeros valstybės tarnyboje (VTĮ 2 str. 2 d.); įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai (VTĮ 2 str. 1 d.).
39. Teisėjų kolegija šios nutarties 37 ir 38 punktuose paminėtą teisinį reglamentavimą aiškindama sistemiškai nagrinėjamos bylos kontekste, prieina prie išvados, kad įmanomos teisinės situacijos, kai valstybės tarnautojas, kuris paskiriamas įstaigos vadovu, turi karjeros valstybės tarnautojo požymius, t. y. jis kartu yra „valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas <...> įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka galintis siekti karjeros valstybės tarnyboje“. Tokiais atvejais nėra jokio pagrindo teigti, kad valstybės tarnautojui, kuris eina įstaigos vadovo pareigas, tačiau kartu atitinka karjeros valstybės tarnautojo požymius, gali būti netaikoma VTĮ 49 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) pirmame sakinyje įtvirtinta garantija dėl kitų pareigų siūlymo, tik dėl to, kad paminėtoje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, jog paminėta garantija taikoma tik „karjeros valstybės tarnautojams“. Šiame kontekste paminėtina, kad įstatymo leidėjas nuo 2022 m. sausio 14 d. galiojančios redakcijos VTĮ 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje tokią garantiją atleidžiamam įstaigos vadovui įtvirtino eksplicitiškai, t. y. nustatė, kad „karjeros valstybės tarnautojas ar įstaigos vadovas, išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, kurio pareigybė naikinama, su jo rašytiniu sutikimu paskiriamas į kitas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jeigu tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas raštu sutinka, – į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas“.
40. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo ilgametis karjeros valstybės tarnautojas, kuris ilgą laiką užėmė ir įstaigos vadovo pareigas. Taigi pareiškėjas buvo įstaigos vadovas, kuris atitiko VTĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus karjeros valstybės tarnautojo požymius, t. y. buvo „valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas <...> įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka galintis siekti karjeros valstybės tarnyboje“. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonės, kad atsakovas, vykdydamas atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą, netinkamai aiškino VTĮ 49 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) pirmame sakinyje įtvirtintą garantiją ir nepagrįstai nustatyta tvarka pareiškėjui nepasiūlė kitų pareigų. Šiuo aspektu buvo pažeista įstatymu nustatyta tvarka. Kita vertus, teisėjų kolegija nemano, kad paminėto procedūrinio pažeidimo pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala.
41. VTĮ nereglamentuoja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jeigu valstybės tarnautojas atleidžiamas iš valstybės tarnybos pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl jiems yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai (VTĮ 6 str. 1 d.). Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 218 straipsnyje aptariamos neteisėto nušalinimo ar atleidimo iš darbo teisinės pasekmės. Darbuotojo atleidimas iš darbo laikytinas neteisėtu, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo arba atleidimo metu pažeidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pripažinta, kad egzistavo VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindas – valstybės tarnautojo atleidimas, kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai. Kartu konstatuota, kad atsakovas, vykdydamas atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procedūrą, padarė procedūrinį pažeidimą, t. y. pažeidė VTĮ 49 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2022 m. sausio 14 d.) įtvirtintą pareigą pasiūlyti pareiškėjui kitas pareigas. Pastarasis pažeidimas, nepriklausomai nuo to, kad, kaip minėta, pareiškėjas buvo teisėtai atleistas VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, kai jam sukako 65 metai, atsižvelgus į šioje byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, vertintinas kaip su pareiškėjo atleidimu susijęs procedūrinis pažeidimas.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2021 m. gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-943/2021 pažymėjo, kad konstatuoti neteisėtą atleidimą iš darbo ir taikyti DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintus neteisėto atleidimo padarinius galima tik pripažinus, kad buvo padaryti esminiai atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimai; nustačius, kad atleidžiant iš darbo darbuotoją buvo padaryti formalūs ar mažareikšmiai nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimai, negali būti taikomi DK 218 straipsnyje įtvirtinti padariniai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad paminėtas LAT išaiškinimas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinas ir vertinant procedūrinius pažeidimus, kurie padaromi iš pareigų atleidžiant valstybės tarnautojus. Todėl visais atvejais, nagrinėjant konkrečią bylą, nustačius, kad, iš pareigų atleidžiant valstybės tarnautoją buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, būtina konkrečių aplinkybių kontekste, įvertinti ir tai, ar tokie pažeidimai yra esminiai ir ar dėl tokių procedūrinių pažeidimų atleistajam iš pareigų valstybės tarnautojui buvo padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, kaip minėta, visą laiką nuo pareiškėjo kaip įstaigos vadovo pareigybės panaikinimo (2020 m. liepos 1 d.) iki jo atleidimo iš pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo atleidimas, kai jam sukanka 65 metai), pareiškėjui buvo mokama pareiginė alga ir kad pareiškėjas ginčijamu įsakymu atleistas pagrįstai, sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo nustatytą procedūrinį pažeidimą vertinti kaip esminį, taip pat konstatuoti, jog dėl paminėto procedūrinio pažeidimo pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
44. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
45. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Dalia Višinskienė
Skirgailė Žalimienė