Administracinė byla Nr. eA-1760-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04427-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. D. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. liepos 28 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-26612 nurodymą pareiškėjui sumokėti 17 079 Norvegijos kronų (toliau – NOK) (toliau – ir Raštas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija per Šiaulių regiono Logistikos paslaugų departamentą pateikė jam Raštą su priedais, tačiau jam nesuprantama, kodėl minėtas raštas buvo siunčiamas per Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Šias aplinkybes V. D. traktavo kaip keliančias įtarimą dėl VMI veiksmų skaidrumo.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Rašte nėra faktinių bei teisinių pagrindų mokėti mokesčius Norvegijos Karalystei (toliau – ir Norvegija). Nurodė, kad jis niekada nebuvo Norvegijos rezidentu ir jokių pajamų iš Norvegijos Karalystėje įsteigtų ar jos teritorijoje veikiančių subjektų negavo. Taigi, nebuvo nė vienos sąlygos V. D. apmokestinti pagal 1993 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartį „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ (toliau – ir Dvišalė sutartis). Nors pareiškėjas buvo išsiųstas į komandiruotes laikiniems trumpiems darbams Norvegijoje, tačiau darbo santykiais jis buvo susijęs su Lietuvos ūkio subjektais ir pajamas gaudavo iš jų. Teigė, kad nėra galima situacija, kai asmuo apmokestinamas du kartus.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad Dvišalės sutarties 28 straipsnio, kuriuo rėmėsi VMI, 3 dalis įtvirtina Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pareigą kartu su prašymu rinkti mokesčius Lietuvos Respublikos teritorijoje VMI pateikti tokį pažymėjimą, kokio reikalauja Lietuvos įstatymai. Iš VMI pateiktų dokumentų nematyti, kaip nurodyta sumokėti 17 079 NOK suma ir už kokį laikotarpį buvo apskaičiuota. VMI netikrino Norvegijos mokesčių administratoriaus veiksmų, neprašė pateikti Lietuvos teisės aktus atitinkančių įrodymų, o vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmuo negali būti apmokestinamas remiantis vien prielaidomis. V. D. nuomone, Dvišalės sutarties 28 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta VMI pareiga įsitikinti mokesčių mokėtojo prievolės kitai valstybei realumu bei teisingumu, tačiau atsakovas nepagrįstai Lietuvos mokesčių mokėtojui pasiūlė bylinėtis Norvegijos institucijose.
5. Pareiškėjas teigė, kad Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Visus dokumentus bei duomenis VMI turėjo galimybę gauti bei įvertinti Norvegijos mokesčių administratoriaus kreipimosi pagalbos metu, tačiau to institucija nepadarė, ji taip pat neanalizavo jokių faktinių aplinkybių ir teisės normų. Pareiškėjas pažymėjo, kad remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalimi, visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teigė, kad atsakovas piktnaudžiauja savo įgaliojimais ir nepagrįstai siekia apmokestinti pareiškėją.
6. V. D. atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju, galėjo būti pažeistas Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 5 metų mokesčių apskaičiavimo senaties terminas, o kitose to paties straipsnio dalyse nurodytų pagrindų taikyti ilgesnę mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį nėra.
7. Teismo posėdyje pareiškėjo V. D. atstovas palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.
8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į V. D. skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. VMI paaiškino, kad 2015 m. liepos 7 d. gavo Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 17 079 NOK. Prie prašymo buvo pridėti dokumentai, patvirtinantys, kad visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti ir skola turi būti išieškoma nuo 2015 m. birželio 22 d. Pranešimas dėl įsiskolinimo V. D. buvo išsiųstas 2015 m. birželio 8 d. Mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo pradėtas vykdyti vadovaujantis Dvišalės sutarties 28 straipsniu, kuriuo sutarties šalys įsipareigojo teikti viena kitai pagalbą, renkant nesumokėtus mokesčius, kurių dydis nustatomas pagal prašančios pagalbos šalies teisės aktus. Minėtos sutarties nuostatos nesuteikia teisės tikrinti prašymo pagrįstumo.
10. VMI nurodė, kad Raštu pareiškėjas buvo informuotas apie gautą Norvegijos mokesčių administratoriaus prašymą išieškoti nesumokėtus mokesčius už 2010 m., kuris gali būti užginčytas Norvegijos Karalystės įstatymų nustatyta tvarka, pateikiant skundą minėtai tarnybai. Norvegijos mokesčių administratorius patvirtino, kad reikalavimas sumokėti mokesčius atitinka Norvegijos Karalystės teisės aktų reikalavimus. V. D. buvo informuotas, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto.
11. Vadovaudamasi gautu prašymu, VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-10849 išieškoti lėšas iš V. D. pagal užsienio valstybės prašymą. Šis sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas su 2015 m. rugsėjo 1 d. lydraščiu Nr. (23.1-08)-RNA-30349, kuriame buvo nurodytos mokestinės prievolės nesumokėjimo pasekmės.
12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Mokesčių administravimo įstatymas suteikia VMI įgaliojimus priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą. Teigė, kad Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui – yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos teisės bei pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Raštas pasirašytas įgalioto asmens.
13. VMI akcentavo, kad priimdama Norvegijos mokesčių administratoriaus prašymą, ji neprivalėjo vertinti jo pagrįstumo. Atsakovas veikė savo įgaliojimų ribose, vadovaudamasis Dvišalės sutarties, turinčios viršenybę nacionalinių mokesčių įstatymų atžvilgiu, nuostatomis. Pareiškėjui nebuvo suvaržyta teisė paduoti skundą Norvegijos mokesčių administratoriui. Pažymėjo, kad Rašto panaikinimas neturės įtakos V. D. mokestinei prievolei, kadangi 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu buvo nuspręsta išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pareiškėjui buvo išsiųstas. Pabrėžė, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
14. Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė.
16. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs faktines bylos aplinkybes bei remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
17. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pažymėjo, kad atsakovas Raštu pareiškėją tik informavo apie gautą Norvegijos mokesčių administratoriaus prašymą ir pateikė paaiškinimą, kad gautas prašymas gali būti užginčytas Norvegijos Karalystės įstatymų nustatyta tvarka, pateikiant skundą minėtai tarnybai. Teismas pažymėjo, kad šias išvadas patvirtina ir tai, jog VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-328-10849, kuriuo buvo nuspręsta iš V. D. išieškoti 1 901,25 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, atsakovo pateikti paaiškinimai yra informacinio pobūdžio, patys savaime V. D. teisinių pasekmių nesukeliantys, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką nėra galimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
18. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas, kuriame buvo nuspręsta iš jo išieškoti 1 901,25 Eur sumą. Teismas konstatavo, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl tokių viešojo administravimo subjektų dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ginčijamas raštas negali būti laikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.
19. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas.

III.

20. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą, kurį vėliau patikslino, ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – panaikinti Rašto nurodymą pareiškėjui V. D. sumokėti 17 079 NOK.
21. Apeliantas paaiškina, kad teismo išvadą, jos Raštas jam jokių teisinių pasekmių nesukelia, paneigia remiantis šiuo raštu priimtas VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-10849, kuriuo atsakovas pradėjo 1 901,25 Eur sumos išieškojimo iš V. D. procedūrą. Pareiškėjo nuomone, jeigu Raštas iš tikrųjų jokių teisinių pasekmių jam nesukeltų, jame nebūtų įtvirtintas nurodymas mokėti 1 901,25 Eur, o VMI Rašte nebūtų nurodžiusi jo apskundimo tvarkos. Teigia, kad atsakovas sutiko, jog Raštas V. D. sukelia teisines pasekmes, t. y. įpareigoja jį geranoriškai sumokėti nurodytą sumą ir perspėja, kad to nepadarius, ši suma iš jo bus išieškota.
22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nurodymą sumokėti 1 901,25 Eur jis gavo pirmą kartą. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius V. D. kada nors siuntė tokį nurodymą ir pareiškėjas jį gavo. Atsižvelgdamas į tai, V. D. mano, kad yra visiškai nelogiškos Rašto rekomendacijos kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių administratorių ir ginčyti jo sprendimą, apie kurį pareiškėjas nieko nežino ir negalėjo žinoti. Teigia, kad Rašte jam buvo naujai nurodytas sumokėti mokestis.
23. V. D. akcentuoja, kad VMI skubėjo pradėti išieškojimo procedūrą ir ją pradėjo nesibaigus Rašto apskundimo terminui, todėl jos priimtas sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-4117-208/2016, kuri 2016 m. sausio 20 d. nutartimi buvo sustabdyta, kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4085-561/2016. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 20 nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-188-143/2016 konstatavo, kad VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-10849, kuriuo atsakovas pradėjo 1 901,25 Eur sumos išieškojimo iš pareiškėjo procedūrą, buvo priimtas remiantis Raštu. Atsižvelgęs į tai, V. D. mano, kad pirmosios instancijos teismo teismo išvada, jog Raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, prieštarauja įsiteisėjusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarčiai, kurioje buvo nagrinėjama būtent Rašto esmė ir jo pasekmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad V. D. Raštu gavo ne tik pranešimą, bet ir nurodymą sumokėti 1 901,25 Eur. Vadinasi, Raštas jam teisines pasekmes sukelia.
24. Pareiškėjas akcentuoja, kad niekada negavo jokių pajamų iš nė vieno Norvegijos Karalystės subjekto, todėl neprivalo mokėti jokių mokesčių. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių pinigų gavimo faktą. V. D. nuomone, VMI nepagrįstai aklai pasitiki kolegų Norvegijoje darbu.
25. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir Rašto nenaikinti.
26. Savo poziciją VMI iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad VMI 2015 m. liepos 28 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-26612 yra informacinio pobūdžio, kadangi pareiškėjas tik buvo informuojamas apie gautą Norvegijos mokesčių administratoriaus prašymą, kuris gali būti nuginčytas Norvegijos Karalystės įstatymų nustatyta tvarka, pateikiant skundą minėtai tarnybai.
27. VMI akcentuoja, kad jos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-10849 buvo priimtas remiantis ne Raštu, o Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymu išieškoti iš pareiškėjo 17 079 NOK.
28. Atsakovas pažymi, kad V. D., nei gavęs dokumentus iš Norvegijos mokesčių administratoriaus 2015 m. birželio mėnesį, nei gavęs dokumentus iš VMI, nesirūpino ir aktyviai nesidomėjo šių dokumentų turiniu ar galimomis teisinėmis pasekmėmis. Jis nesikreipė į atsakovo nurodytą kontaktinį asmenį, kad būtų papildomai išaiškintas Norvegijos mokesčių surinkimo tarnybos dokumentų turinys. Pareiškėjas galėjo suprasti perduotų dokumentų dalyką ir pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Jis gavo pakankamai informacijos, kad siekdamas apginti savo teises, galėtų būti aktyvus ir tuoj pat kreiptis į kompetentingas Norvegijos Karalystės kompetentingas institucijas, bet tokia jam suteikta teise nepasinaudojo. V. D. nepateikė įrodymų, kad jam nebuvo suteikta galimybė suprasti perduotų dokumentų dalyko ir pagrindo bei ginti savo teises, taip pat, kad jis nesuprato savo teisių. Nurodo, kad atsakovas veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

30. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl VMI 2015 m. liepos 28 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-26612 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“, kuriame pareiškėjas buvo informuotas apie gautą užsienio valstybės mokesčių administratoriaus prašymą išieškoti iš jo nesumokėtus mokesčius už 2010 m. ir jam buvo nurodytos mokestinės prievolės neįvykdymo pasekmės, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. VMI minėtu raštu pareiškėją informavo apie gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą išieškoti iš jo 1 901,25 Eur nesumokėtų mokesčių už 2010 m. Minėtame rašte buvo pažymėta, kad jeigu V. D. per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinės prievolės neįvykdys, ji bus išieškoma iš jo kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar / ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, pateikiant skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai.

32. Įvertinusi pareiškėjo ginčijamo rašto turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis raštas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuris pats savaime pareiškėjui savarankiškų materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Šis raštas yra informacinio pobūdžio, tik informuojantis pareiškėją apie VMI gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pretenziją ir suteikiantis pareiškėjui galimybę arba laisva valia įvykdyti mokestinę prievolę, arba pateikti atsakovui įrodymus ir argumentus, kodėl ši mokestinė prievolė nėra pagrįsta.

33. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui materialines teisines pasekmes sukelia VMI 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-10849, kuriuo nuspręsta iš V. D. išieškoti 1 901,25 Eur sumą.

34. Todėl pirmosios instancijos teismas, priėjo pagrįstą išvadą, kad minėtas raštas yra informacinio pobūdžio ir savaime pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, o teisminį procesą pagal pareiškėjo suformuotą skundo dalyko dėl Rašto panaikinimo – negalimu.

35. Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121/2004 ).

36. Skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-69/2011).

37. Nustatęs, kad pareiškėjo ginčijamas raštas nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos dalyku, pirmosios instancijos teismas privalėjo administracinę bylą nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

38. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pareiškėjo skundą atmesti, neteisingai taikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta bylą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla nutrauktina (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą patekinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti, o bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Skirgailė Žalimienė