Administracinė byla Nr. eA-3736-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01970-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėja E. Č. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti 2016 m. rugsėjo 9 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) sprendimą Nr. 20-S-134062 ir įpareigoti Migracijos skyrių išduoti pareiškėjos vaikams I. O. Č. W. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir T. E. W. (a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pasus, išlaikant originalią pavardės rašybą „W.“.

Paaiškino, kad 2000 m. (duomenys neskelbtini) Kaune gimė pareiškėjos dukra I. O. Č. W.. 2015 m. birželio 27 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą, įrašo Nr. 908, išlaikydamas originalią pavardės rašybą „W.“. 2004 m. (duomenys neskelbtini) Kaune gimė pareiškėjos antrasis vaikas T. E. W.. 2007 m. birželio 5 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą, įrašo Nr. 2214, išlaikydamas originalią pavardės rašybą „W.“. Abu vaikai turi tiek Lietuvos, tiek Jungtinės Karalystės pilietybę. Šiuo metu visa pareiškėjos šeima gyvena Londone. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja su vaikais nuolat keliauja, taip pat nori aplankyti Lietuvą, pareiškėja pateikė prašymą išduoti jos vaikams I. O. Č. W. ir T. E. W. Lietuvos Respublikos pasus, išlaikant originalią pavardės rašybą „W.“. Tačiau 2016 m. rugsėjo 9 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius priėmė sprendimą Nr. 20-S-134062, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjos vaikams Lietuvos Respublikos pasus. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas Migracijos skyriaus sprendimas pažeidžia pareiškėjos ir jos šeimos teises ir teisėtus interesus.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos duomenimis Lietuvoje yra registruotų asmenų (Lietuvos Respublikos piliečių), kurių pavardėse yra raidė „w“. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tokių pavardžių registravimas yra plačiai taikomas ir jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Todėl šiuo metu egzistuojantis ir pareiškėjai pritaikytas draudimas įrašyti vaikams originalią pavardę su „W“ yra neproporcinga valstybės priemonė, kuri nėra tinkamas būdas užtikrinti konstitucinį valstybinės kalbos principą (kuris, registruojant pavardę su „W“ jokiu būdu nebūtų pažeistas). Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 30 d. civilinėje byloje Nr. 2-12434-294/2015 nurodė, kad „Gyventojų registro tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje yra registruoti asmenys, kurių varde ar pavardėje naudojamas lotyniškas rašmuo „w“.

Teigė, kad „W.“ ir „V.“ nėra tapačios pavardės. Todėl atsisakymas registruoti pavardę „W.“ pažeidžia pareiškėjos ir jos šeimos privatų gyvenimą. Dėl nepagrįsto ir neteisėto apribojimo ji ir jos šeima patiria nuolat daug nepatogumų. Pareiškėjos šeima visur yra identifikuojama pagal originalią pavardę „W.“ – jos vaikai turi Jungtinės Karalystės pilietybę ir pasus, kuriuose pavardė yra su „W“. Pareiškėjos šeima, pasinaudodama Europos Sąjungos (toliau – ir ES) judėjimo laisve nuolat keliauja tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės, todėl nuolat tenka įrodinėti visų šeimos narių tapatybes. Turint skirtingus dokumentus su „W.“ ir „V.“ pavardėmis, pareiškėjos šeimos nariams būtų sukuriamos dvi skirtingos tapatybės. Skunde plačiai nurodė teismų praktiką šiuo klausimu.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atstovaujamas Migracijos skyriaus atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko.

Paaiškino, kad 2001 m. vasario 28 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. LC740252, galiojantis iki 2003 m. kovo 31 d., kuriame yra nurodyti šie asmens duomenys: vardas I. O., pavardė – Č., gimimo data – 2000 m. (duomenys neskelbtini), taip pat buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. 20562161, galiojantis iki 2006 m. rugpjūčio 18 d., kuriame yra nurodyti šie asmens duomenys: vardas T. E., pavardė – V., gimimo data – 2004 m. (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugpjūčio 29 d. Migracijos skyriuje gautas pareiškėjos E. Č. prašymas „Dėl paso išdavimo“, kuriame prašoma pakeisti minėtus dokumentus ir išduoti I. O. Č. W. ir T. E. W. Lietuvos Respublikos pasus, išlaikant originalių pavardžių rašybą. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

Pažymėjo, jog vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymu, Asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiais ir naikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1V-200/V-62, bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais šių dokumentų išdavimą ir keitimą. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „Duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardės – Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka.“ Rašant vardus ir pavardes asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 1-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nuostatomis, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės yra rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ir kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 1-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba ir ši nuostata yra taikoma visiems be išimties piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių, todėl asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase ir kituose dokumentuose turi būti įrašyti valstybine kalba. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, t. y. lietuviškais rašmenimis.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 83-88) pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 20-S-134062 ir įpareigojo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių išduoti pareiškėjos vaikams I. O. Č. W. ir T. E. W. Lietuvos Respublikos pasus, išlaikant originalią pavardės rašybą „W.“.

Teismas nustatė, kad 2000 m. (duomenys neskelbtini) Kaune gimė pareiškėjos dukra I. O. Č. W.. 2015 m. birželio 27 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą, įrašo Nr. 908, išlaikydamas originalią pavardės rašybą „W.“. 2004 m. (duomenys neskelbtini) Kaune gimė pareiškėjos antrasis vaikas T. E. W.. 2007 m. birželio 5 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyrius išdavė gimimo liudijimą, įrašo Nr. 2214, išlaikydamas originalią pavardės rašybą „W.“. Abu vaikai turi tiek Lietuvos, tiek Jungtinės Karalystės pilietybę. Šiuo metu visa pareiškėjų šeima gyvena Londone. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja su vaikais nuolat keliauja, taip pat nori aplankyti Lietuvą, pareiškėja pateikė prašymą išduoti jos vaikams I. O. Č. W. ir T. E. W. Lietuvos Respublikos pasus, išlaikant originalią pavardės rašybą „W.“. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyrius išnagrinėjo iš Lietuvos Respublikos ambasados Londone gautus dokumentus, patvirtinančius I. O. Č. W., gim. 2000 m. (duomenys neskelbtini) Kaune, ir T. E. W., gim. 2004 m. (duomenys neskelbtini) Kaune, Britanijos pilietybę ir nustatė, kad I. O. Č. W., įgijusiai Britanijos pilietybę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 123-4650) įsigaliojimo 2006 m. lapkričio 16 d. ir tuo metu atitikusiai Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas kaip lietuvių kilmės asmeniui negalėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas įgijus kitos valstybės pilietybę, ir ji yra Lietuvos Respublikos pilietė. T. E. W., gim. 2004 m. (duomenys neskelbtini) Kaune, yra Lietuvos Respublikos pilietis pagal 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį. 2016 m. rugsėjo 9 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius priėmė sprendimą Nr. 20-S-134062, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjos vaikams Lietuvos Respublikos pasus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.282 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime bei 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime, kuriuo išaiškinta 1999 m. spalio 21 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostata „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostata „jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“, pateiktu išaiškinimu, kad Lietuvos įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, teismas pažymėjo, jog Lietuvoje egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas nesugramatinta forma, ne lietuviškai rašmenimis, tačiau esamas teisinis reguliavimas nėra pakankamas asmenų šiuo kontekstu išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti ir teisėms užtikrinti, egzistuoja tik įstatymo leidėjo valia ir ketinimai koreguoti esamą teisinį reglamentavimą. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje išvadą teikianti institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pripažino, jog yra pateikusi Seimui išvadas dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų Nr. XIIP-1653, NR. XIIP-1675, Nr. XIIP-1653(2), Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3796 ir išsakiusi nuomonę, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, galimos kai kurios išimtys. Viena jų – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti įrašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

Teismas, taip pat remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo teismo (toliau – ir ESTT) 2003 m. spalio 10 d. sprendimu byloje Garcia Avello C-148/02, 2008 m. spalio 14 d. sprendimu byloje Grunkin ir Paul C-353/06, pažymėjo, jog viena pagrindinių kiekvieno piliečio teisių yra teisė į privatų ir asmeninį gyvenimą (tuo pačiu teisė į originalią asmenvardžių rašybą). Ši teisė tai ne tik teisė į vardą, pavardę, bet ir galimybė juos pakeisti, norint atgauti jų originaliąsias formas (taip pat raštu). Teisė į asmeninį gyvenimą tai viena fundamentaliųjų teisių tarptautinėje teisėje, o Lietuvos Respublikos Konstitucija bei teisė turi būti interpretuojami atsižvelgiant į valstybės įsipareigojimus. Žmogus turi teisę turėti savo pavardę, užrašytą jos originalia forma bei, kad jo pavardė oficialiai būtų pripažinta kaip jo tapatybės dalis. Originalus pavardės įrašas turėtų būti pripažintas tarptautinių institucijų kaip integrali pagrindinių žmogaus teisių dalis, kuri apsaugo žmogų nuo neteisėtos intervencijos į jo privatų gyvenimą. Lietuva, pasirašiusi Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, įsipareigojo užtikrinti, kad asmenims, priklausantiems tautinių, religinių ar kalbinių mažumų grupėms bei kitiems šių grupių nariams nebūtų atimta teisė turėti savo kultūrą, tikėjimą, galimybę praktikuoti savo religiją bei vartoti gimtąją kalbą (17 str. 1 d.). Šio pakto 17 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta, kad asmens vardas ir pavardė yra esminė kiekvieno žmogaus tapatybės dalis; vardų ir pavardžių rašybos teisinis reguliavimas – tai kiekvienos valstybės narės kompetencija, kuri glaudžiai susijusi su kultūra ir kalbos istorija bei tapatumo jausmu, vis dėlto valstybė turėtų paisyti EŽTT praktikos, o kiekvienas teisinis reglamentavimas privalo būti objektyviai pagrįstas ir taikomas visiems piliečiams vienodai.

Teismas, remdamasis tuo, pripažino, jog pareiškėja ir jos šeima patiria nuolat daug nepatogumų. Byloje pateikti dokumentai, patvirtina, kad pareiškėjos šeima visur yra identifikuojama pagal originalią pavardę „W.“ – pareiškėjos vaikai turi Jungtinės Karalystės pilietybę ir pasus, kuriuose pavardė yra su „W“. Pareiškėjos šeima, pasinaudodama ES judėjimo laisve, nuolat keliauja tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės (taip pat ir kitur), todėl nuolat tenka įrodinėti visų šeimos narių tapatybes. Turint skirtingus dokumentus su „W.“ ir „V.“ pavardėmis, pareiškėjos šeimos nariams būtų sukuriamos dvi skirtingos tapatybės. Daugelyje kasdienių situacijų tiek viešojoje, tiek privačioje srityje reikalaujama įrodyti tapatybę, kuri paprastai įrodoma pateikiant pasą. Kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojama pavardė neatitinka nurodytosios dokumente, pateiktame įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodytos pavardės nesutampa, toks pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės bei pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose pateiktų duomenų teisingumo. Asmuo, pasinaudojęs teise laisvai judėti ir apsigyventi vienos valstybės narės teritorijoje, kitoje valstybėje narėje yra priverstas turėti kitokią pavardę nei ta, kuri yra įregistruota civilinės būklės aktų liudijimuose ar kituose dokumentuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos duomenimis Lietuvoje yra registruotų asmenų (Lietuvos Respublikos piliečių), kurių pavardėse yra raidė „w“. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, tokių pavardžių registravimas yra plačiai taikomas ir neigiamų pasekmių nesukėlė. Todėl šiuo metu egzistuojantis ir pareiškėjai pritaikytas draudimas įrašyti vaikams originalią pavardę su „W“ yra neproporcinga valstybės priemonė, kuri nėra tinkamas būdas užtikrinti konstitucinį valstybinės kalbos principą.

Problemos, susijusios su vardo ir pavardės vartojimu yra glaudžiai susijusios su individo privataus ir šeimos gyvenimu, kadangi tai tiesiogiai liečia žmogaus prigimtį. Per pavardę visuomenė identifikuoja individą, susieja ir atskiria jį. Asmens pavardę visuomenei pateikia kartu ir daug kitų, esminių, su individu susijusių savybių – jo tautybę, religiją, etninę prigimtį, galimą gimtąją kalbą, gyvenamosios vietos valstybę ar regioną. Jei asmuo jaučia, kad pavardės siunčiama informacija neigiamai veikia jo garbę ir orumą, jis gali jaustis nejaukiai, sunerimęs, atskirtas, ko rezultatas yra, kad asmuo gali siekti vardo pakeitimo. Daugybę tyrimų patvirtina, kad vardo ar pavardės pakeitimas atspindi ir išreiškia tapatybės radikalų pasikeitimą. Akivaizdu, kad neteisėtas ir nepagrįstas atsisakymas leisti pareiškėjos vaikams įregistruoti pavardę originalia forma pase pažeidžia pareiškėjos, jos šeimos ir ypatingai vaikų privatų gyvenimą, teisę puoselėti savo kultūrą, kalbą, taip pat juos diskriminuoja.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgęs į visas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, į tai, kad išvadą duodančios institucijos atstovai pareiškimo tenkinimui neprieštaravo, tik pažymėjo, jog trūksta įstatymų leidėjo iniciatyvos ir aiškaus įtvirtinimo, kad lotynų rašmenys leidžiami asmens dokumentuose, atsižvelgęs į tai, kad asmens privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumas turi būti prioritetas prieš valstybės pageidavimą saugoti kultūrinį identitetą, neatsižvelgiant į naujai susiklosčiusias sąlygas Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, į laisvą piliečių judėjimą, į tai, kad ES valstybių narių sienos nebėra valstybes skiriančios ribos, ribojant asmens įstatyminę teisę pasirinkti savo pavardę (neprieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei), į tai, kad pareiškėjai sukeliami dideli nepatogumai turint skirtingai rašomą tėvo ir vaikų pavardę, į tai, kad pareiškėjos vaikų pavardė visuomet skirsis nuo tėvo pavardės, taip suvaržant ir apribojant jų teises bei teisėtus interesus, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo teismų praktikos (kuri nėra gausi sprendžiamu klausimu) ir panaikinti sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjos vaikų pavardėje naudoti lotyniškąjį rašmenį „w“. Tokia teismo išvada paremta ir tuo, kad Gyventojų registrų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis nustatyta, Lietuvoje yra registruoti asmenys, kurių varde ar pavardėje naudojama lotyniškas rašmuo „w“. Tačiau pareiškėjos atveju atsisakius tai padaryti, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją tai gali būti pripažintina kaip diskriminacija (vieno asmens atveju įrašius lotyniškus rašmenis asmens dokumente, kitu atveju – atsisakius tai padaryti). Todėl pareiškėjos pareiškimas tenkintas visiškai.

III.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 15 straipsnio, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo išaiškinimu, asmens vardas ir pavardė asmens pase turi būti rašomi valstybine kalba. Priešingas aiškinimas paneigtų lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos ir kaip konstitucinės vertybės, statusą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimas reglamentuoja ne asmens privatų gyvenimą, o tik vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase. Nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių ir tai neprieštarauja Konstitucijai.
2. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2016 m. liepos 21 d. rašte Nr. S1-336(1.7) (administracinė byla Nr. I-4199-789/2016) nurodė, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija Lietuvos Respublikos Seimui pateiktose išvadose dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų Nr. XIIP-1653, Nr. XIIP-1675, Nr. XIIP-1653(2), Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3796 pareiškė nuomonę, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, galimos kai kurios išimtys. Viena jų – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės galėtų būti įrašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą. Rašte nurodyta, kad minėti įstatymų projektai tebesvarstomi. Patikslinus nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 397 nutarė nepritarti Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3796, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime pateiktu išaiškinimu, kadangi piliečio pageidavimu jo vardas (vardai) ir pavardė kita kalba lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis pagal piliečio pasirinktą transliteravimo sistemą, pase įrašyti kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje, o asmens tapatybės kortelėje – kitoje jos pusėje, neleistų nustatyti piliečio asmens tapatybės viešajame gyvenime ir negalėtų būti naudojami oficialiai vietoj valstybine kalba įrašyto vardo (vardų) ir pavardės; be to, vardo (vardų) ir pavardės ne valstybine kalba įrašymas paso kitų įrašų skyriaus pirmajame puslapyje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje nesukels teisinių pasekmių ir yra tik deklaratyvaus pobūdžio, tai neišspręs asmenims kilusių administracinių, profesinių ar asmeninių problemų, susijusių su vardo (vardų) ir pavardės rašymu asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Dėl to neaiškus asmens vardo (vardų) ir pavardės ne valstybine kalba įrašymo kituose paso puslapiuose ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje tikslas.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ pateiktas išaiškinimas, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba, iki šiol nėra įgyvendintas teisės aktais.
4. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles. Tačiau šalies įstatymų leidybos subjektams turint išimtinę kompetenciją nustatyti teisinį reglamentavimą, teismas neturi teisės keisti egzistuojančio reglamentavimo ar nustatyti naujas asmenų vardų ir pavardžių rašymo taisykles. Kol nėra sukurta teisinio reglamentavimo, nėra galimybės teismo sprendimu suteikti asmeniui teisę įrašyti savo vardą ar pavardę kituose paso įrašų skyriuose nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2013).
5. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose (bylos Nr. C-391/09), aiškiai nurodė, kad Europos Sąjungos sutartis ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnis nedraudžia Europos Sąjungos valstybėms narėms savo piliečių vardus ir pavardes rašyti pagal savo nacionalines taisykles. Europos Sąjungos teisėje nėra reglamentavimo dėl asmenų vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, kad su tinkama pagarba Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) garantuojamoms teisėms kiekviena valstybė turi teisę priimti aktus dėl savo oficialios kalbos vartojimo asmeninės tapatybės ir kituose oficialiuosiuose dokumentuose ir iš esmės nacionaliniai teismai geriau nei tarptautinis teismas gali nuspręsti dėl apribojimų tokio pobūdžio specifinėje bei jautrioje srityje reikalingumo. EŽTT pabrėžė, kad valstybinė kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, kaip ir šalies vėliava, teritorija ir organizacinė valstybės struktūra. Be kitų aspektų, EŽTT taip pat pažymėjo, kad valstybė, kuri paskelbė, kad specifinė kalba yra oficialioji kalba, įsipareigoja savo piliečiams garantuoti teisę vartoti šią kalbą be įsikišimo ne tik jų privačiame gyvenime, bet ir bendraujant su valdžios institucijomis, siunčiant ar gaunant informaciją šia kalba, taigi egzistavo ribojimo teisėtas tikslas. EŽTT nurodė, kad tokiose situacijose valstybei yra suteiktos plačios vertinimo laisvės ribos, nes pavardžių ir vardų suteikimo, pripažinimo ir vartojimo procesas yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir kurioje iš esmės nėra valstybių – Konvencijos narių vidinių taisyklių susiliejimo (konvergencijos) taškų. Šioje srityje esama didelės įvairovės valstybėse – Konvencijos narėse. Kiekvienoje iš šių valstybių vardų vartojimas yra veikiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, taigi labai sudėtinga, netgi neįmanoma rasti bendro vardiklio.
6. Teisinio reguliavimo ir įtvirtintų teisės normų, kurie leistų įrašyti Lietuvos Respublikos pilietės I. O. Č. W. ir piliečio T. E. W. pase nelietuviškais rašmenimis pavardę „W.“, šiandien Lietuvoje nėra. Galiojantys teisės aktai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ ir Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas, kurie reglamentuoja asmens tapatybės kortelėje ir pase vardą ir pavardę įrašyti lietuviškais rašmenimis, nepakeisti ir nėra paskelbti negaliojančiais.
7. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime pateikto išaiškinimo praėjus keleriems metams esamas teisinis reguliavimas nėra pakankamas asmenų šiuo kontekstu išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti ir teisėms užtikrinti, todėl šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo teismų praktikos (kuri nėra gausi sprendžiamu klausimu) ir panaikinti sprendimą, kuriuo atsisakyti pareiškėjos vaikų pavardėje naudoti lotyniškąjį rašmenį „w“, grindžiama ir tuo, kad Gyventojų registrų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis Lietuvoje yra registruoti asmenys, kurių varde ar pavardėje naudojama lotyniškas rašmuo „w“. Tačiau šioje byloje pateikti dokumentai įrodo, kad 2001 m. vasario 28 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. LC740252, galiojantis iki 2003 m. kovo 31 d., kuriame yra nurodyti šie asmens duomenys: vardas I. O., pavardė – Č., gimimo data – 2000 m. (duomenys neskelbtini), taip pat buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. 20562161, galiojantis iki 2006 m. rugpjūčio 18 d., kuriame yra nurodyti šie asmens duomenys: vardas T. E., pavardė – V., gimimo data – 2004 m. (duomenys neskelbtini).
8. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 20-S-134062 paaiškino Lietuvos Respublikos pilietei E. Č., kad neturi jokio teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą išduoti pareiškėjos vaikams I. O. Č. W. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. E. W. (a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pasus, išlaikant originalią pavardės rašybą ,,W.”. Migracijos tarnyba, išduodama asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus asmenims, vadovaujasi Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymu, Asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiais ir naikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1V-200/V-62, bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais šių dokumentų išdavimą ir keitimą. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „Duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardės – Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka.“

Pareiškėja E. Č. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 104-109) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su pateiktais prejudiciniais klausimais.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde pateikiami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo seni išaiškinimai, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad 2014 m. vasario 27 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas pateikė papildomas aiškinimo gaires ir nurodė, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo“. Tokiu būdu, Konstitucinis Teismas paneigė argumentą, teigiantį, kad nelietuviškų asmenvardžių rašyba galima išimtinai pagal lietuvių kalbos vartojimo taisykles. Be to, Valstybinė lietuvių kalbos komisija Lietuvos Respublikos Seimui pateiktose išvadose dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymų projektų Nr. XIIP-1653, Nr. XIIP-1675, Nr. XIIP-1653(2), Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3796 pareiškė nuomonę, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, galimos kai kurios išimtys. Viena jų – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės galėtų būti įrašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą. Prof. dr. V. S. yra nurodęs, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia, kokios raidės yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Seimo kompetencija. Konstitucinis Teismas nėra uždraudęs rašyti “w”, “x” ar “q” raidžių – jis yra konstatavęs tik tai, kad turi būti rašoma lietuviškais rašmenimis, o kokie rašmenys yra lietuviški – sprendžia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Seimas, o ne Konstitucinis Teismas.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 397 nutardama nepritarti Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3796, nevertino įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams, taip pat Vyriausybė nepriima įstatymų, o jos pateikta nuomonė nėra privaloma.
3. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais panašiose bylose, Europos Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas, užtikrinantis tokioje pačioje situacijoje esantiems piliečiams Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo taikymo ratione materiae (liet. turinys) srityje vienodą teisinį vertinimą, neatsižvelgiant į pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo Pusa, C-224/02, 16 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C-76/05, 86 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Huber, C-524/06, 69 p.; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo Rüffler, C-544/07, 62 p.). Asmuo, būdamas bent vienos valstybės narės pilietis, gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteikiamomis teisėmis, visų pirma, SESV 21 straipsniu suteikiama teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo Jipa, C-33/07, 17 p. ir jame nurodyta teismo praktika; 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo McCarthy, C-434/09, 48 p.). Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal SESV 20 straipsnį yra draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Europos Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, suteikiamomis dėl šio statuso (Teisingumo Teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo Ruiz Zambrano, 42 p.; minėto Teisingumo Teismo sprendimo McCarthy, <...>, 47 p.). Teisingumo Teismas savo praktikoje (2006 m. lapkričio 9 d. sprendimas Turpeinen, C-520/04; 2006 m. vasario 21 d. sprendimas Ritter-Coulais, C-152/03; 2005 m. kovo 17 d. sprendimas Kranemann, C-109/04, ir kt.) iš SESV kylančias teises pritaikė valstybių narių piliečiams, sugrįžtantiems iš kitų ES valstybių narių į savo pilietybės valstybę. Tokios valstybės narės nuostatos, kuriose numatytos nepalankesnės sąlygos tam tikriems savo piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalimi kiekvienam ES piliečiui pripažintų laisvių apribojimas (Teisingumo Teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimo Grunkin ir Paul, C-353/06, 21 p.; 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo Zablocka-Weyhermüller, C-221/07, 35 p.; minėto Teisingumo Teismo sprendimo Rüffler, <...>, 73 p.). Daugelyje kasdienių situacijų tiek viešojoje, tiek privačioje srityje reikalaujama įrodyti tapatybę, kuri paprastai įrodoma pateikiant pasą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojama pavardė neatitinka nurodytosios dokumente, pateiktame įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodytos pavardės nesutampa, toks pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės bei pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose pateiktų duomenų teisingumo (minėto Teisingumo Teismo sprendimo Grunkin ir Paul, <...>, 28 p.; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Sayn-Wittgenstein, C-208/09, 69 p.). Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tai, kad asmuo, pasinaudojęs teise laisvai judėti ir apsigyventi vienos valstybės narės teritorijoje, kitoje valstybėje narėje yra priverstas turėti kitokią pavardę nei ta, kuri yra įregistruota civilinės būklės aktų liudijimuose ar kituose dokumentuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti SESV 21 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (minėto Teisingumo Teismo sprendimo Grunkin ir Paul, <...>, 21 ir 22 p.; minėto Teisingumo Teismo sprendimo Sayn-Wittgenstein, <...>, 54 p.). Teisingumo Teismo nuomone, skirtingas tos pačios pavardės, taikomos dviem vienos sutuoktinių poros asmenims, užrašymas gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime (Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 2 d. sprendimo Garcia Avello, C-148/02, 36 p.; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 75 p.). Jei tokia situacija lemtų asmens dokumentuose esančios informacijos teisingumo kvestionavimą ir sukeltų abejonių dėl šeimos tapatybės bei tarp jos narių esančių santykių, tai galėtų turėti rimtų pasekmių, be kita ko, įgyvendinant SESV 21 straipsnyje tiesiogiai įtvirtintą apsigyvenimo teisę (minėtų Teisingumo Teismo sprendimų Garcia Avello, <...>, 36 p.; Sayn-Wittgenstein, <...>, 55 ir 66-70 p.; Runevič-Vardyn ir Wardyn, <...>, 77 p.). Taigi, jei dėl skirtingo šeimos narių pavardžių rašymo asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, tai yra SESV 21 straipsnyje kiekvienam ES piliečiui pripažintų laisvių ribojimas. Būtent šias bylas citavo Lietuvos Respublikos Seimo Europos Teisės departamentas, vertindamas Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą, numatantį originalų pavardės įrašą paso kitame įrašų puslapyje, nurodydamas, jog siekiant užkirsti kelią asmenų judėjimo laisvės apribojimams, turėtų būti įvertinta galimybė nacionalinėje teisėje numatyti, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase būtų nurodyti taip, kaip jie nurodomi dokumento šaltinyje, jeigu jie nurodomi lotyniško pagrindo rašmenimis.
4. Atsakovas cituoja EŽTT praktiką, kad asmens teisė į vardą ir pavardę patenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį, tačiau nevertina, kad EŽTT 2007 m. sprendime byloje Johansson prieš Suomiją (pareiškimo nr. 10163/02), nusprendė, kad vaiko vardo pasirinkimas – tai individualus tėvų pasirinkimas. Teismas pripažino, kad teisiniai ribojimai, susiję su vardo pakeitimu, gali būti pateisinami visuomenės gerove, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti tikslų gyventojų surašymą arba tam, kad būtų galima tinkamai nustatyti asmens tapatybę. Tačiau vardai neabejotinai atlieka esminį vaidmenį, nustatant asmens tapatybę. Šioje byloje EŽTT pabrėžė, kad Konvencija yra gyvas instrumentas, kuris turi būti interpretuojamas šios dienos aktualijų šviesoje. EŽTT atkreipė ypatingą dėmesį į tai, kad jeigu gyventojų registre jau įregistruoti tokie vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą. Teismas šioje byloje taip pat nustatė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą. Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos duomenimis Lietuvoje yra registruotų asmenų (Lietuvos Respublikos piliečių), kurių pavardėse yra raidė „w“. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino ir ja rėmėsi. Kaip matyti iš pateiktų duomenų tokių pavardžių registravimas yra plačiai taikomas ir neigiamų pasekmių nesukėlė. Atitinkamai, šiuo metu egzistuojantis ir pareiškėjai pritaikytas draudimas įrašyti vaikams originalią pavardę su „W“ yra neproporcinga valstybės priemonė, kuri nėra tinkamas būdas užtikrinti konstitucinį valstybinės kalbos principą.
5. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-1867-261/2017, Nr. eA-2176-662/2017, Nr. A-2445-624/2017, Nr. eA-2413-662/2017) Migracijos valdyba įpareigota išduoti Lietuvos Respublikos pasą asmenims, užrašant jų pavardes lietuviškais rašmenimis ir kartu pase pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Teismas išaiškino, kad asmeniui yra apsunkinama galimybė pagal savo asmens dokumentus būti identifikuotam tiksliai pagal jo pavardę, kaip ji buvo apibrėžta registruojant šią pavardę apibrėžiantį civilinės būklės aktą, yra nesuderinama su teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą bei neatitinka Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo pirmos dalies nuostatų. Taip pat teismas pripažino, kad Migracijos valdyba nesivadovaudama šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Gyventojų registro duomenų bazės duomenis, neproporcingai ir be apibrėžto teisinio pagrindo apribojo asmenų teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys minėtose bylose nėra vykdomos. Migracijos valdyba atsisako išduoti asmens tapatybės dokumentus, kol pareiškėjai nepakeis savo įrašų Gyventojų registre į lietuviškas versijas (pridedamas Migracijos valdybos raštas). Toks Migracijos valdybos reikalavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, juolab, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas cituojamose bylose nekvestionuoja įrašų Gyventojų registre ir gimimo liudijimuose.
6. Atsižvelgiant į byloje taikomas teisės aktų nuostatas, keltina pagrįsta abejonė dėl Lietuvos teisės aktų ir Migracijos valdybos sprendimų prieštaravimų ES teisei, taip pat dėl ES teisės aktų taikymo ir aiškinimo. Šios aplinkybės sudaro prielaidą pareiškėjai prašyti teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Todėl pareiškėja prašo teismo kreiptis į ESTT su tokiais klausimais: 1. Ar ES teisės principai Europos pilietybės ir laisvo asmenų judėjimo srityje aiškintini kaip užkertantys kelią Lietuvos administracinės valdžios institucijai, nagrinėjančiai prašymą išduoti Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ir dvigubą Didžiosios Britanijos bei Lietuvos pilietybę turintiems nepilnamečiams vaikams, Lietuvos pasus įrašant pavardę, kaip jie ją turi įrašytą Didžiosios Britanijos pase, lietuviškame gimimo liudijime ir Gyventojų registruose abiejų valstybių, atsisakyti išduoti pasus argumentuojant tuo, kad pavardė lietuviškame asmens tapatybės dokumente turi būti įrašoma lietuvių kalba? 2. Ar ES teisės principai Europos pilietybės ir laisvo asmenų judėjimo srityje aiškintini kaip užkertantys kelią Lietuvos administracinės valdžios institucijai, nagrinėjančiai prašymą išduoti Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ir dvigubą Didžiosios Britanijos bei Lietuvos pilietybę turintiems nepilnamečiams vaikams, Lietuvos pasus įrašant pavardę, kaip jie ją turi įrašytą Didžiosios Britanijos pase, lietuviškame gimimo liudijime ir Gyventojų registruose abiejų valstybių, reikalauti, kad šie nepilnamečiai vaikai pakeistų savo jau turimas pavardes Gyventojų registre ir gimimo liudijime į lietuviškas versijas, nepaisant to, kad šie vaikai iki šiol turi originaliai užrašytas pavardes abiejų šalių Gyventojų registruose?

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi nustatyta kompetencija tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinęs sprendimą, iš esmės sutinka su teismo padarytomis išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas tinkami nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad atsakovo atsisakymas įrašyti pareiškėjos vaikams I. O. Č. W. ir T. E. W. Lietuvos Respublikos pasuose pavardes, naudojant originalią pavardės rašybą „W.“, yra neteisėtas, tačiau teismo sprendimo dalis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo keistina.

Šiam ginčui yra aktuali teismų praktika anksčiau išnagrinėtose panašiose bylose. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas byloje nenustatė reikšmingų teisinio reguliavimo ar faktinių aplinkybių skirtumų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo suformuotos praktikos ir keisti suformuotą praktiką, todėl teisėjų kolegija remiasi esama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2413-662/2017, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2445-624/2017, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2176-662/2017).

Vienoje iš minėtų bylų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (1999 m. spalio 21 d. nutarimą ir 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą), darė išvadą, kad piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase negali būti rašomi tik kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis; įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Konstitucijai neprieštarautų teisinis reglamentavimas, kuriuo būtų nustatyta tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Nors tokio teisinio reguliavimo nėra nustatyta, tai savaime negali būti pagrindas atsisakyti paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja (žr., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2445-624/2017).

Ten pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų ir jų dukters teisės gali būti ginamos jų reikalavimą tenkinant iš dalies, t. y. įpareigojant atsakovą išduodamo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje buvo atitinkamai pakeistas.

Atsižvelgdama į nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos vaikų I. O. Č. W. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir T. E. W. (a.k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pasuose, kitų įrašų skyriuje turi būti įrašyta pavardė nelietuviškais rašmenimis, išlaikant originalią pavardės rašybą „W.“. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, įpareigojant atsakovą atlikti minėtą veiksmą teismo nurodytu būdu.

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagal pareiškėjos prašymą dėl prejudicinio sprendimo nėra pagrindo, kadangi pareiškėjos skundas yra tenkinamas toje apimtyje, kurią nurodė pareiškėja, kad vaikų pavardės pasuose būtų rašomos originalia pavardės rašyba su raide „W“, ir teismui nekilo abejonių dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo ir aiškinimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą.

Įpareigoti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių išduoti pareiškėjos E. Č. vaikams I. O. Č. W. ir T. E. W. Lietuvos Respublikos pasus, užrašant pase pavardes lietuviškais rašmenimis bei kartu pase pavardes įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma („W.“).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas