(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euremsta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euremsta“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „FB Investicija“.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

pareiškėjas UAB „Euremsta“ kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą UAB „FB Investicija“, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Adminova“. Pareiškime nurodė, kad atsakovui pardavė prekių, už kurias atsakovas neatsiskaitė nenurodydamas jokių priežasčių, ir liko skolingas pareiškėjui 14 247,93 Lt. Vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 12 d. išsiuntė pranešimą, kuris atsakovui buvo įteiktas 2014 m. rugpjūčio 13 d., tačiau atsakovas su pareiškėju vis tiek neatsiskaitė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 6 d. nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą UAB „FB Investicija“.

Teismas iš Juridinių asmenų registre esančio UAB „FB Investicija“ 2013 m. balanso nustatė, kad įmonės turtas sudarė 651 270 Lt, o mokėtinos sumos per vienerius metus 599 121 Lt. Iš 2013 m. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatė, jog atsakovas tiek 2013 metais, tiek 2012 metais dirbo pelningai, nors gautas pelnas nebuvo didelis. Iš VĮ „Regitra“ duomenų nustatė, jog atsakovas savininko teisėmis valdo vieną automobilį, tačiau jis yra areštuotas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad įmonės atžvilgiu teismuose nėra pareikšta ieškinių dėl skolos, be to, nė vienas kreditorius, išskyrus pareiškėją UAB „Euremsta“, nėra inicijavęs įmonės bankroto bylos. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog atsakovas yra nemokus, o tai reiškia, kad jis neatitinka pagrindinio kriterijaus, kuriam esant bendrovei gali būti keliama bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas UAB „Euremsta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį ir iškelti bankroto bylą atsakovui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas nepateikė teismui jokių finansinių dokumentų. Tokį neveikimą pateisinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Teismas turėjo teisę skirti įmonės vadovui baudą pagal ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalį, tačiau vietoj to vadovavosi 2013 m. finansiniais dokumentais.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal LITEKO duomenis atsakovui yra iškeltos bent trys civilinės bylos dėl skolos priteisimo pagal pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo; kad atsakovas yra skolingas Sodrai 4 785,12 Eur ir ši skola nuo 2014 m. liepos mėn. tik augo. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovo atžvilgiu yra pritaikyta areštų už 24 448,32 Eur sumą. Šios aplinkybės rodo, kad įmonė faktiškai veiklos nevykdo ir nėra pagrindo laikyti ją mokia.

Atsakovas UAB „FB Investicija“ prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad procesinių dokumentų pirmosios instancijos teismui nepateikė, nes keitėsi įmonės vadovas ir naujasis direktorius nebuvo informuotas apie pareiškėjo inicijuotą civilinę bylą. Todėl kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia naujus dokumentus, kuriuos prašo priimti. Šie dokumentai patvirtina, kad nėra pagrindo atsakovui kelti bankroto bylą, nes atsakovas yra mokus ir veiklą vykdantis ūkio subjektas. Atsakovo pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į jo balansą įrašyto turto vertės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.).

Jeigu įmonė yra nemoki, tai pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą yra pagrindas iškelti jai bankroto bylą. Įmonės nemokumas – tai būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.

Sprendžiant dėl atsakovo mokumo, svarbu nustatyti bendrą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį ir jo santykį su įmonės turto verte. Šiuo aspektu svarbu nustatyti tikrąją įmonės turto vertę ir tiksliai nustatyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydžio ir jo santykio su tikrąja įmonės turto verte. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas vertino tik iš Juridinių asmenų registro gautus atsakovo 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentus bei iš kitų viešųjų registrų ir informacinių sistemų gautus duomenis apie atsakovą, o iš paties atsakovo jokių duomenų neišreikalavo. Atsakovas tik su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė aktualius finansinės atskaitomybės dokumentus, t. y. 2014 m. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, bei kitus dokumentus, kuriuos prašo priimti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą, šiuos įrodymus, kurie patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 str., 338 str.).

Pagal atsakovo 2014 m. balanso duomenis, įmonės viso turto vertė – 423 398 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 166 502 Lt. Šie duomenys rodo, kad įmonės įsipareigojimai apskritai neviršija pusės balanse nurodytos turto vertės. Tačiau remtis balanso duomenimis nustatant įmonės mokumą (nemokumą) paprastai pakanka, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Pažymėtina, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė. Abejonių dėl atsakovo balanse nurodytos turto vertės kyla, nes pirma, apelianto pateiktame debitorių sąraše nurodyta bendra per vienerius metus gautina suma (229 446,50 Lt) neatitinka balanse nurodytos per vienerius metus gautinos sumos (323 712 Lt). Antra, didžiąją dalį šių sumų atsakovas ketina gauti iš trijų skolininkų, tačiau pagal viešai skelbiamą bankroto departamento informaciją dviems iš jų, t. y. UAB „Reffo“ ir UAB „Golduva“, yra iškeltos bankroto bylos. Teismas nesiaiškino, ar yra realių galimybių išsiieškoti šias skolas ar jų dalį, ir ar buvo imtasi veiksmų išieškoti minėtas skolas. Trečia, atsakovo balanse nurodyta materialaus turto vertė 51 170 Lt. Iš pateiktų Ilgalaikio turto apskaitos kortelių matyti, kad didžiąją dalį šio turto sudaro lizinguojamos transporto priemonės. Pagal teismų praktiką lizingo objektai, iki visiško jų išpirkimo, lizingo gavėjo balanse kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise, neapskaitytinas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2134/2013, 2010 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-566/2010). Įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1555/2010). Ketvirta, lyginant atsakovo 2014 m. ir 2013 m. balansų duomenis, matyti dideli tiek įmonės viso turto (nuo 651 270 Lt sumažėjo iki 423 398 Lt), tiek per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų (nuo 599 121 Lt sumažėjo iki 166 502 Lt) pokyčiai. Atsakovas jokių paaiškinimų dėl įmonės finansinės padėties pasikeitimą lėmusių priežasčių (sąlygų) bei tai pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Esant abejonių dėl įmonės turto vertės, bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėjo imtis įstatymo nustatytų priemonių tam, kad būtų išsiaiškinta tikroji turto vertė, reikalauti, kad būtų pateikti papildomi įrodymai apie balanse nurodyto turto vertę, o prireikus, kad įmonės turtas būtų įvertintas teisės aktų nustatyta tvarka (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 p.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino atsakovo turto sudėties ir realios vertės, todėl nenustatė esminių aplinkybių teisingam bylos išnagrinėjimui.

Atsakovas pateikė kreditorių sąrašą, kuriame nurodė per vienerius metus mokėtinas sumas, tačiau nenurodė atsiskaitymo terminų, todėl neaišku, kurie iš šių įsipareigojimų yra pradelsti. Pateiktame sąraše nurodyta bendra kreditoriams per vienerius metus mokėtina suma (130 418,26 Lt) neatitinka balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos (166 502 Lt). Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad 2014 m. buvo išduoti ir įsiteisėjo teismo įsakymai išieškoti iš atsakovo reikšmingo dydžio skolas kreditoriams A. Trinkūno agroservisui „Agrenta“ ir UAB „Statgera“, tačiau šie kreditoriai į atsakovo pateiktą kreditorių sąrašą nėra įtraukti, nors duomenų apie atsiskaitymą su jais byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimą, nurodytų aplinkybių neįvertino, neišsireikalavo iš atsakovo duomenų apie pradelstus įsipareigojimus (ĮBĮ 9 str. 2 d.), nors tokie duomenys turi esminės reikšmės nustatant įmonės (ne)mokumą.

Atsakovas nurodo, kad vykdo veiklą ir gauna pelną, tačiau konkrečių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 str.). Dėl to negalima nustatyti, nei kokią veiklą atsakovas vykdo, nei kokios tos veiklos tolimesnės perspektyvos.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas, nustatydamas atsakovo turimo turto vertę ir pradelstų įsipareigojimų dydį, formaliai vertino byloje surinktus atsakovo finansinius dokumentus ir neatsižvelgė į jų aktualumą, nesiaiškino atsakovo turto sudėties bei realios jo vertės, nenustatė tikrosios pradelstų įsipareigojimų sumos, akcentuodamas vien tik atsakovo veiklos pelningumą. Dėl nurodytų aplinkybių, darytina išvada, kad apygardos teismas neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nepareikalavo jas pagrindžiančių įrodymų, tinkamai nenustatė atsakovo turto, įrašyto į įmonės balansą, realios vertės, pradelstų įsipareigojimų dydžio, todėl atsakovo mokumo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai.

Dėl nepašalintų abejonių apie atsakovo finansinę būklę yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą (CPK 185 str., 265 str., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 8 d.), todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bankroto bylos iškėlimo klausimui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FB Investicija“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.