Administracinė byla Nr. A-1300-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04730-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. (V. O.) skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6) prašydamas: 1) pripažinti, kad kirpimo mašinėlė paimta neteisėtai; 2) pripažinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimą Nr. 28-1067(1) neteisėtu ir jį panaikinti; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 2S-5426; 4) pripažinti, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai savo veiksmais pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį; 5) priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 28-1067(1) (toliau – ir Nutarimas) nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus – jam buvo paskirta už tai, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. 18.30 val. buvo pastebėtas einantis su maišeliu, kuriame, atlikus kratą ir daiktų apžiūrą, buvo rasta kirpimo mašinėlė be pavadinimo, su perdarytu įkrovimo transformatoriumi, kartu su įkroviklio ir kirpimo mašinėlės antgaliais. Nutarime konstatuota, kad buvo pažeistas Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punktas. Pareiškėjo teigimu, Taisyklių 173 punkte nustatyta, kad leidžiama naudotis perduotais ar įsigytais daiktais, o ne apibrėžtas draudimas naudotis įsigytais ar perduotais daiktais, todėl jis negalėjo pažeisti Taisyklių 173 punkto reikalavimų. Taisyklių 19 punktas nustato sąrašą daiktų, kuriuos nuteistiesiems draudžiama įsigyti / perduoti, tačiau draudimas dėl kirpimo mašinėlės įsigijimo nėra numatytas. Kirpimo mašinėlę jam buvo perdavę artimieji. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus pataisos namų pareigūnai, priimdami Nutarimą, neįsigilino į pažeidimo esmę, neatsižvelgė į jo paaiškinimo turinį, todėl priėmė neteisėtą Nutarimą, kurį vėliau patvirtino Kalėjimų departamentas. Nurodė, kad dėl tokių teisių suvaržymo jis patyrė stresą, nemigą, kreipėsi į psichiatrą, todėl šiems nepatogumams kompensuoti turėtų būti priteista neturtinė žala.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 50–53) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Taisyklių 173 punkte nustatytas baigtinis leidžiamų turėti daiktų sąrašas, kuriame plaukų kirpimo mašinėlė nėra numatyta. Be to, pareiškėjo teiginiai, kad kirpimo mašinėlę jam perdavė artimieji, neatitinka tikrovės. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad, nesant institucijos neteisėtų veiksmų, prievolė atlyginti žalą nekyla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimu (b. l. 30–33) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Taisyklių 173 punkte nustatytas baigtinis leidžiamų turėti daiktų sąrašas, kuriame plaukų kirpimo mašinėlė nėra numatyta. Tuo tarpu pareiškėjas, turėdamas į sąrašą neįtrauktų daiktų, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 173 punkto reikalavimus. Pažymėjo, kad Nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pažeidimą, nuobaudos panaikinimo pagrindų nenustatė. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad ginčo situacijoje nėra civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 123–126) pareiškėjo V. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas tarnybiniu pranešimu Nr. 43-1598(1) informavo, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 11 d., apie 18.30 val., buvo pastebėtas 1-o gyvenamo korpuso 4-o aukšto koridoriuje einantis su maišeliu. Atlikus daiktų apžiūrą, maišelyje buvo rasta kirpimo mašinėlė be pavadinimo, su perdarytu įkrovimo transformatoriumi, įkroviklio antgalis ir kirpimo mašinėlės antgalis. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 28-1067(1) už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 173 punkto pažeidimus pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį pirkti maistą parduotuvėje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 2S-5426 patvirtino Vilniaus pataisos namų Nutarimo teisėtumą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 pakeistame Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte (galioja nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais, barzdaskutėmis, vaizdo leistuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, garso grotuvais, televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras, kompiuteriais, vandens šildytuvais, plaukų džiovintuvais, elektriniais virduliais, skrudintuvais, sumuštinių keptuvėmis, muzikos instrumentais, kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis, stalinėmis lempomis, patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. BVK 96 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Taigi aptarti ginčą reglamentuojantys teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės naudotis kirpimo mašinėle, todėl Vilniaus pataisos namai Nutarimu pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu konstatavo BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 173 punkto pažeidimus, o Kalėjimų departamentas pagrįstai paliko galioti Vilniaus pataisos namų Nutarimą.

Kaip nurodo pats pareiškėjas, kirpimo mašinėlę jam perdavė artimieji, todėl skundo argumentai dėl Taisyklių 19 priede nurodytų draudžiamų parduotuvėse įsigyti daiktų nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Pažymėta, kad vien ta aplinkybė, kad prie draudžiamų įsigyti daiktų parduotuvėje nėra paminėtos kirpimo mašinėlės, savaime nereiškia, kad ją galima įsigyti kitais būdais. Pažymėta, kad galimų perduoti daiktų baigtinis sąrašas, nurodytas Taisyklių 173 punkte, negali būti aiškinamas plečiamai.

Nepagrįstais vertinti ir pareiškėjo argumentai, kad dar 2011–2012 metais jis buvo kreipęsis į Kalėjimų departamentą dėl leidimo užsiimti kūrybine veikla, dirbti Pataisos namuose kirpėju, kas, pareiškėjo manymu, reikštų, kad Kalėjimų departamentas jau anksčiau žinojo apie pareiškėjo turimą kirpimo mašinėlę. Pažymėta, kad pareiškėjas šių aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė, be to, šiuo aspektu svarbu tai, kad šių aplinkybių nepatvirtino ir Kalėjimų departamentas. Kaip 2015 m. balandžio 2 d. raštu teismą informavo Kalėjimų departamentas, 2011–2012 metais Kalėjimų departamente nebuvo gautas pareiškėjo prašymas sudaryti sąlygas pataisos namuose užsiimti menine veikla. Pabrėžta, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Teismas neturėjo pagrindo abejoti institucijos oficialia informacija, tuo tarpu pareiškėjas šios informacijos ydingumo jokiais įrodymais nepatvirtino. Pažymėta, kad iš byloje pateikto sąrašo daiktų, kurie pareiškėjui buvo perduoti 2007–2015 metais, nėra duomenų, kad kirpimo mašinėlė pareiškėjui minėtu laikotarpiu būtų perduota.

Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Taisyklių 173 punktas nustato būtent teisę / leistinumą naudotis įsigytais ar perduotais daiktais, o ne apibrėžia draudimą jais naudotis. Taisyklių 173 punktas reglamentuoja būtent sąrašą daiktų, kuriais nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis ir šiame sąraše nurodyti daiktai gali būti arba perduoti kitų asmenų, arba įsigyti paties nuteistojo. Šis Taisyklių punktas reglamentuoja būtent leistinų turėti daiktų sąrašą, o ne patį leistinumą naudotis įsigytais ar perduotais daiktais.

Pareiškėjas dėl savo teisių apribojimo prašė priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Nagrinėjamo ginčo atveju pripažinus, jog Vilniaus pataisos namai Nutarimu pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu konstatavo BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 173 punkto pažeidimus, o Kalėjimų departamentas, patvirtindamas Vilniaus pataisos namų Nutarimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, daryta išvada, kad nenustačius Vilniaus pataisos namų neteisėtų veiksmų (vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų), nėra ir šios institucijos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, o, nesant vienos iš sąlygų, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Ginčo atveju pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų.

Atitinkamai jau aptartais argumentais nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, kad kirpimo mašinėlė iš pareiškėjo buvo paimta neteisėtai ir tuo buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, skundo, atsiliepimų argumentus (pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų ydingumo), daryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas V. O. apeliaciniu skundu (b. l. 153–155) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą; pripažinti, kad plaukų kirpimo mašinėlė paimta neteisėtai; panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimą Nr. 28-1067(1); panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. spalio 21 d. raštą Nr. 2S-5426; pripažinti, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai savo veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė išsamias, objektyvias ir teisiškai pagrįstas aplinkybes, dėl kurių teismas privalėjo pasisakyti. Taip pat buvo būtina įvertinti skundžiamų sprendimų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems kriterijams. Taip pat turėjo būti vertinama, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Pareiškėjo teismui pateikto prašymo iškviesti į posėdį Vilniaus pataisos namų pareigūnus, taip pat atskiro prašymo išreikalauti iš Vilniaus pataisos namų duomenis teismas netenkino ir dėl jo nepasisakė. Vilniaus pataisos namai nepateikė informacijos teismui, kad administracijai buvo žinoma, jog pareiškėjas turi plaukų kirpimo mašinėlę, nes jis raštu kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu sudaryti sąlygas leisti užsiimti menine ar kūrybine veikla, turi nuosavą plaukų kirpimo mašinėlę.

Teigia, kad Vilniaus pataisos namų administracijai iš nuteistųjų paimant daiktus, turi būti nustatyta, kad paimti daiktai yra draudžiami, o paėmus draudžiamus daiktus, tinkamai įformintas ne tik nutarimas dėl pažeidimo, bet ir daikto paėmimas. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Taisyklių 173 punktą, nors Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarime nurodytos BVK ir Taisyklių nuostatos.

Tvirtina, jog kitiems nuteistiesiems yra perduoti daiktai ir reikmenys, kurie nėra įtraukti į Taisyklių 173 punkto sąrašą.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 164–168) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad BVK ir Taisyklėse nėra nustatyta nuteistųjų teisė naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyta ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduota plaukų kirpimo mašinėle. Atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 258 punkte įtvirtinta nuteistųjų teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Teigia, jog skundžiamu atveju nėra neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, neleidžiant pareiškėjui turėti ir naudotis asmenine kirpimo mašinėle. Apeliaciniame skunde išdėstytos iš esmės tos pačios aplinkybės ir argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2283/2014, kurioje nurodė, kad teisė naudotis kirpimo mašinėle nuteistiesiems (suimtiesiems) nėra numatyta. Su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, visi Vilniaus pataisos namų administracijos priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimo Nr. 28-1067(1) ir Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 2S-5426 teisėtumo ir pagrįstumo, bei pareiškėjo reikalavimo priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstyti kiti prašymai, t. y. pripažinti, kad kirpimo mašinėlė paimta neteisėtai, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai savo veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į jų pobūdį ir reikšmę, laikytini ne skundo dalyko, o skundo pagrindo dalimi: pareiškėjas prašomomis konstatuoti aplinkybėmis – kad kirpimo mašinėlė paimta neteisėtai, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai savo veiksmais pažeidė Konvencijos 3 straipsnį – iš esmės tik grindžia reikalavimus panaikinti ginčijamus administracinius aktus bei priteisti neturtinę žalą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas tarnybiniu pranešimu Nr. 43-1598(1) informavo, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 11 d., apie 18.30 val., buvo pastebėtas 1-o gyvenamo korpuso 4-o aukšto koridoriuje einantis su maišeliu. Atlikus daiktų apžiūrą, maišelyje buvo rasta kirpimo mašinėlė be pavadinimo, su perdarytu įkrovimo transformatoriumi, įkroviklio antgalis ir kirpimo mašinėlės antgalis (b. l. 54, 55). Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 28-1067(1) už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 173 punkto pažeidimus pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį pirkti maistą parduotuvėje (b. l. 11). Pareiškėjas nesutikdamas su Nutarimu, su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2014 m. spalio 14 d. sprendime Nr. 2S-5426 nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui skirtos nuobaudos panaikinti nėra pagrindo (b. l. 8–9).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų ydingumo, nusprendė, kad tenkinti jo reikalavimų nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 96 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Taisyklėse (jų 173 punkte) nurodyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Pabrėžtina, kad minėtose teisės aktų nuostatose nurodytas daiktų sąrašas plečiamai administracinių teismų praktikoje nėra aiškinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2242/2011, 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2283/2014). Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad minėtose teisės aktų normose plaukų kirpimo mašinėlė nėra nurodyta, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neturėjo teisės ja naudotis.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teisės aktai nedraudžia turėti kirpimo mašinėlės, atmestinas kaip nepagrįstas: Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio, įtvirtinančio teisėtumo principą, kuriuo vadovaujamasi vykdant bausmes, 2 ir 3 dalys nustato, jog nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Pažymėtina, kad draudimas gali būti įvirtintas tiesiogiai, t. y. nurodant nuteistajam draudžiamus atlikti veiksmus ar draudžiamus turėti daiktus, arba netiesiogiai, t. y. nurodant baigtinį sąrašą veiksmų ar daiktų, kuriuos gali atlikti ar turėti neteistasis. Daiktų, kuriais naudotis leidžiama nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, sąrašas, kaip jau minėta, yra baigtinis.

BVK 110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Kadangi nurodyti ginčą reglamentuojantys teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės naudotis kirpimo mašinėle, o pareiškėjas ja naudojosi, Vilniaus pataisos namai Nutarimu pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu konstatavo BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 173 punkto pažeidimus. Vadovaujantis BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punktu už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų. BVK 143 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Turinčių teisę skirti nuobaudas pareigūnų sąrašą ir jų įgaliojimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tiek Kalėjimų departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimų jį panaikinti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, kadangi teismas netenkino ir nepasisakė dėl pareiškėjo prašymų iškviesti į teismo posėdį Vilniaus pataisos namų pareigūnus bei išreikalauti iš Vilniaus pataisos namų duomenis: nors pareiškėjas skunde ir prašė į teismo posėdį kviesti Vilniaus pataisos namų darbuotojus, jis nenurodė, kokias konkrečias šiai bylai reikšmingas aplinkybes jie galėtų patvirtinti, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti tokio prašymo. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2014 m. spalio 30 d. nutartimi (b. l. 27) priimdamas pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovą pateikti ginčo medžiagą, kurios pagrindu buvo priimtas Nutarimas, atsakovas ją pateikė teismui. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 19 d. raštu (b. l. 80) prašė Kalėjimų departamentą pateikti duomenis, ar 2011–2012 metais V. O. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu sudaryti sąlygas pataisos namuose užsiimti menine, kūrybine veikla dirbti kirpėju, lavinti savo įgūdžius, Kalėjimų departamentas tokius duomenis pateikė teismui (b. l. 83–85). 2015 m. balandžio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas įpareigojo atsakovą pateikti teismui iš archyvo dokumentus apie pareiškėjo susitikimus su motina, pareiškėjo 2014 m. spalio 23 d. skundą, adresuotą Vilniaus pataisos namams (b. l. 90–91). Įvertinus šias aplinkybes, galima teigti, kad teismas vertino, sprendė ir tenkino visus motyvuotus ir pagrįstus pareiškėjo prašymus išreikalauti su ginču susijusius įrodymus, o nekonkretūs prašymai (išreikalauti duomenis, kokios nuobaudos buvo skirtos kitiems nuteistiesiems už analogiškų pažeidimų padarytą ir pan.) pagrįstai netenkinti.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimui būtinos sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan