Administracinė byla Nr. A-1005-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00047-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. V. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–4), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2013 metų dažnai būdavo etapuojamas į Klaipėdos AVPK Plungės rajono policijos komisariato (toliau – ir Plungės rajono PK) areštinę ir laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Prašymą grindžia aplinkybe, jog negaudavo tualetinio popieriaus, švarios patalynės, nebuvo suteikta medicininė pagalba. Akcentuoja, jog patalpose nebuvo langų, nebuvo gryno oro ir dienos šviesos, todėl tapo irzlus, patyrė daug emocinių sutrikimų. Jis negalėjo būti gryname ore, nes neįrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, o kamerose įrengtos vaizdo filmavimo kameros, todėl jautė įtampą dėl privatumo neturėjimo. Taip pat, pasak pareiškėjo, neįrengtos ilgalaikių pasimatymų patalpos, taksofono aparatas, todėl neturėjo galimybės bendrauti su artimaisiais. Pareiškėjas skundžiasi ir netinkamu sanitarinio mazgo ir dušo įrengimu. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė didelį diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, miego sutrikimus, sutriko pasitikėjimas savimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 8–10) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, kurios naudojamos vadovaujantis Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 30-V-1094 patvirtintu leidimu. Patalpos atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-492 (toliau – ir Įsakymas) nustatytus reikalavimus. Ilgalaikio sulaikymo patalpose įrengtas apšvietimas, sanitariniai mazgai su 120-130 cm atskiriamąja pertvara, įrengta metalinė praustuvė ir grindyse sumontuotas unitazas. Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose langų nėra, o Įsakymas nenumato privalomo langų įrengimo. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemelio, pasimatymo patalpos ir taksofono įrengimas teisės aktais nėra numatytas. Atsakovas pabrėžia, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose visada yra tualetinio popieriaus, švari ir tvarkinga patalynė išduodama tik tiems asmenims, kurie paliekami nakvoti. Pareiškėjas Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose nakvojo tik nuo 2013 m. spalio 7 d. iki spalio 9 d., o 2013 m. spalio 15 d. ir 2014 m. sausio 21 d. buvo atvežtas procesiniams veiksmas atlikti be nakvynės. Pareiškėjas būdamas ilgalaikio sulaikymo patalpose nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų. Pagal Įsakymo 33.15 punktą ilgalaikio sulaikymo patalpose turi būti įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Atsakovas nepažeidė pareiškėjo teisių ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje sąlygos atitinka esamus higienos normų reikalavimus.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 28–33) pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d. buvo pažeista M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas; atmetė pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK patalpose sąlygų, kai patalpos stebimos vaizdo kameromis, dėl neišduoto tualetinio popieriaus, švarios patalynės, nesuteiktos medicininės pagalbos, neįrengto pasivaikščiojimo kiemelio, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir dušo, pasimatymo kambario neįrengimo, negalėjimo pasinaudoti taksofonu ir dėl natūralaus apšvietimo patalpose nebuvimo.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) reglamentuojančios policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo tvarką, 2 punkte apibrėžta, jog sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Pagal Instrukcijos 39 ir 41 punktus, į laikino sulaikymo patalpas asmuo gali būti uždarytas ne ilgiau nei 5 valandoms, o į ilgalaikio sulaikymo patalpas uždarytas ne ilgiau nei 48 valandoms.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Klaipėdos AVPK viršininkas 2012 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 30-V-1094 „Dėl leidimo eksploatuoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas“ leido pradėti eksploatuoti Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas, esančias Plungėje, Vytauto g. 1. Remiantis Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK 2016 m. vasario 4 d. rašte Nr. 30-S-11009 pateiktais duomenimis, M. V. į Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK buvo pristatytas ir ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. spalio 15 d. bei 2014 m. sausio 21 d. dienomis.

Statomų, rekonstruojamų, kapitališkai remontuojamų teritorinių policijos įstaigų pastatų operatyvaus valdymo padalinių patalpų pagrindinius projektavimo, patalpų planavimo, įrengimo, higienos, vaizdo stebėjimo sistemos reikalavimus, šių patalpų techninį aprūpinimą nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtinti (pakeisti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263) Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (toliau – ir Reikalavimai). Pagal Reikalavimų 18 punktą, operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įvestos komunikacijos, inžineriniai tinklai, patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos. Reikalavimų 33.12 punktas numato, jog teritorinių policijos įstaigų pastatų operatyvaus valdymo padalinių patalpose langų įrengti neprivaloma. Reikalavimų VIII skyriaus, reglamentuojančio vaizdo stebėjimo sistemos įrengimą, 36 punkte įtvirtinta, kad teritorinės policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įrengta vaizdo stebėjimo sistema, užtikrinanti įėjimo į policijos įstaigą ir kitų nustatytų vietų stebėjimą; vaizdo stebėjimo sistema turi fiksuoti į policijos įstaigą įeinančius ir iš jos išeinančius asmenis, policijos įstaigos pastato teritoriją, taip pat sulaikymo patalpose uždarytus asmenis. Atsižvelgiant į nurodytas Reikalavimų nuostatas darytina išvada, kad Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengtos nepažeidžiant šio teisės akto reikalavimų, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl langų patalpose neįrengimo bei neteisėto filmavimo atmestini.

Teismas vertina tai, jog nors ir Reikalavimuose nėra numatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos įrengimas, patalynės, tualetinio popieriaus išdavimas, tačiau viršijus Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje, patvirtintoje 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, numatytą uždarymo laikino sulaikymo patalpoje terminą (5 valandas), asmeniui turi būti užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos (žr. Lietuvos vyriausiojo administarcinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 31 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-1962/14).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, originali redakcija, galiojusi pareiškėjo laikymo ilgalaikio sulaikymo kameroje laikotarpiu, galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) reglamentavo policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais (56 punktas). Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, sanitariniame mazge įrengta praustuvė ir grindyse sumontuotas unitazas.

Reikalavimų 17 punkte nurodyta, kad šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengiama prausykla. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose (viso jų yra dvi) yra įrengtas dušas su karšto vandens tiekimo sistema ir šiose patalpose laikomi asmenys gali bet kuriuo laiku nekliudomai pasinaudoti dušu. Pareiškėjas neneigia negalėjęs pasinaudoti dušu, tačiau nurodo, jog naudojimasis buvo nehigieniškas, maudytis buvo nepatogu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyti neteisėti veiksmai dėl dušinių neįrengimo ar pareiškėjo teisių pažeidimo negalėjus jomis pasinaudoti, todėl toks pareiškėjo nurodymas (dėl nehigieniškumo ar nepatogumo) vertinamas kaip subjektyvus situacijos suvokimas, todėl šioje dalyje nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, negali būti sprendžiamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

Pažymėtina, kad Reikalavimuose ar kituose teisės aktuose nenumatytas pasimatymų patalpos, taksofono įrengimas ir pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas ilgalaikio sulaikymo patalpose, todėl šioje dalyje nenustatytas atsakovo neteisėtas veikimas.

Pastebėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-197/2013). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, higienos normų laikymąsi tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo išduotas tualetinis popierius ir švari patalynė. Atsakovas nurodo, kad laikino sulaikymo patalpose visada yra tualetinio popieriaus, o laikomiems asmenims pareiškus, kad tualetinis popierius baigėsi, yra nedelsiant išduodamas naujas. Taip pat atsakovas nurodo, jog švari patalynė yra išduodama tiems asmenims, kurie paliekami nakvoti. Atsakovo duomenimis pareiškėjas Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose nakvojo nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d., o kitomis dienomis 2013 m. spalio 15 d. ir 2014 m. sausio 21 d. buvo atvežtas procesinių veiksmų atlikimui. Atsakovas nepateikė pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui 2013 m. spalio 7 – 9 dienomis buvo išduota švari patalynė, todėl šioje dalyje nustatyta, jog viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip turėjo veikti.

Pareiškėjo nurodytas pažeidimas, jog nebuvo išduotas tualetinis popierius atmetamas kaip neįrodytas, nes atsakovas pateikė duomenis apie tai, jog tualetinis popierius visada yra išduodamas, be to, vertinama tai, kad pareiškėjas pats tiksliai nenurodė aplinkybių dėl popieriaus neišdavimo (t. y. kokiomis datomis nebuvo išduotas, ar jis kreipėsi į policijos pareigūnus dėl tualetinio popieriaus išdavimo, ar jie atsisakė tokius veiksmus atlikti).

Pareiškėjas teigia, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes neužtikrino tinkamos medicininės pagalbos. Skunde nurodo, jog jis negavo jokių vaistų nuo skausmo ir temperatūros. Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK 2016 m. vasario 4 d. rašte Nr. 30-S-11009 nurodyta, kad jei sulaikytieji skundžiasi sveikatos būkle, visada yra iškviečiama greitoji medicininė pagalba. Taip pat nurodė, jog peržiūrėjus iškvietimų registracijos žurnalą, nenustatyta, kad pareiškėjui tokios paslaugos būtų suteiktos. Atsižvelgiant į tai, kad Reikalavimuose nenustatyti privalomi pareigūnų veiksmai dėl medicininės pagalbos teikimo (vaistų išdavimo), į tai, kad pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjui būtų suteikta (iškviesta) greitoji medicinos pagalba, akivaizdu, jog šioje dalyje taip pat nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.

Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius M. V. laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d. pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis (gauti švarią patalynę), todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas prašo priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų, jis patyrė didelį diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, miego sutrikimus, sutriko pasitikėjimas savimi.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-1211/2013).

Byloje nenustatyta, kad Klaipėdos AVPK pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikti kalinamųjų neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, ir saugiu vykdymu. Nors nagrinėjamu atveju Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje teisės gauti švarią patalynę, ir sudarė prielaidas patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 7 d. iki spalio 9 d. negavo švarios patalynės, duomenų, jog dėl to sutriko jo sveikata, nėra. Todėl teismas įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, pažeidimo trukmę (2 naktys), bendrąsias laikymo Klaipėdos AVPK areštinės kamerose sąlygas, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad nuo 2013 m. spalio 7 d. iki spalio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą teisę gauti patalynę), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas M. V. apeliaciniu skundu (b. l. 37–38) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pasivaikščiojimo kiemelių, langų kamerose bei taksofono įrengimas nėra nustatytas teisės aktuose. Pasak pareiškėjo, tai kad jie turi būti įrengti, patvirtina EŽTT. Kadangi kameroje nebuvo įrengti langai, pareiškėjas negavo natūralaus apšvietimo, gryno oro, negalėjo orientuotis laike. Be to, sanitarinis mazgas taip pat turėjo būti atskirtas nuo bendros patalpos dalies, turėjo būti įrengta atskira ventiliacija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 43).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine tvarka buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Klaipėdos AVPK Plungės rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpoje jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. jis ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo stebimas vaizdo kameromis, patalpoje nebuvo lango (dėl ko, jam trūko gryno oro ir dienos šviesos), o sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, taip pat virš jo įrengtas dušas, o tai kėlė pareiškėjui nepatogumų, taip pat pareiškėjas negavo tualetinio popieriaus bei švarios patalynės, jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, t. y. jis negavo vaistų nuo galvos skausmo ir temperatūros, areštinė neturėjo pasivaikščiojimo kiemelio, taksofono.

Dėl šių kalinimo sąlygų, pareiškėjo teigimu, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, sutriko pasitikėjimas savimi ir miegas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, konstatavęs, jog pareiškėjo teises pažeidė tik tai, kad jis nuo 2013 m. spalio 7 d. iki spalio 9 d. (dvi naktis) negavo švarios patalynės (pažeidimas konstatuotas tik todėl, kad atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, paneigiančių šį pareiškėjo nusiskundimą), 2016 m. kovo 18 d. sprendimu M. V. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 9 d. buvo pažeista M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygas, tačiau pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pažymėtina, kad kitų su laikymo Plungės rajono PK areštinėje sąlygomis susijusių pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi šia praktika, teisėjų kolegija pritaria Klaipėdos apygardos administracinio teismo išvadoms ir jų iš naujo nebekartoja.

Iš pareiškėjo teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, taip pat mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo teisių nepažeidė pasivaikščiojimo kiemelių, takosfono ir langų Plungės rajono PK areštinėje neįrengimas. Taip pat, apelianto manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad sanitarinis mazgas Plungės rajono PK areštinėje įrengtas tinkamai.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo teiginius, pažymi, kad jų pareiškėjas niekaip nepagrindė, t. y. apeliantas tik abstrakčiai nurodė, kad nesutinka su šiomis teismo išvadomis, tačiau nepaaiškino, kokie teisės aktai, jo manymu, nustato kitokius reikalavimus, kodėl jis mano, kad minėtos pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka šios kategorijos ginčuose LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., 2016 m. spalio 31 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1975-442/2016).

Be to, kiek tai susiję su vaizdo kamerų bei sanitarinio mazgo įrengimu areštinėje, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-492 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263) 33.15 punktas įpareigoja uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengti vaizdo stebėjimo kameras ir pamainos pareigūnams sudaryti sąlygas nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Tačiau vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengimas neatitinka nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog ilgalaikio sulaikymo patalpoje vaizdo kameros buvo įrengtos taip, jog, žiūrint pro jas, buvo galima matyti pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Taigi neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Šiuo atveju pareiškėjui dvi naktis (ne daugiau nei 48 val.) teko praleisti areštinės kameroje, kurioje jam galimai nebuvo išduota švari patalynė.

EŽTT, gindamas Konvencijoje nustatytas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją ir kt.). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2014; 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kad, be švarios patalynės neišdavimo, kitų su pareiškėjo laikymo areštinės kameroje susijusių pažeidimų nenustatyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra konstatavimas, jog pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo pažeista.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                             Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė