Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-885/2020

                 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20782-2019-4

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

                                                                                        1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1                                                                                                          

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U TA R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei,

dalyvaujant prokurorui Gediminui Juknai,

nuteistojo D. G. gynėjui advokatui Rokui Rudzinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, tęsti darbą, per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 9 punktu, D. G. paskirta BK 72²  straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. G. laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. gegužės 19 d., 3.15 val. iki 2019 m. gegužės 20 d., 15.37 val.

        Iš dalies tenkintas nukentėjusiosios K. Š.-G. civilinis ieškinys ir priteista jai iš D. G. 700 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio palūkanos už šią priteistą atlyginti neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

        Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi patikslino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį, jo rezoliucinėje dalyje nurodant: Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš D. G. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 65,78 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       D. G. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2019 m. gegužės 19 d., apie 1.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu rankomis tyčia stumdė sutuoktinę K. Š.-G. į įvairias kūno vietas, po ko sudavė puodeliu į galvos sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai K. Š.-G. fizinį skausmą ir viso ne mažiau kaip 5 trauminiais poveikiais padarė muštinę žaizdą viršugalvyje, poodines kraujosruvas kairėje krūtyje, dešinėje rankoje, taip nežymiai sutrikdė K. Š.-G. sveikatą.

II.       Apeliacinių skundų argumentai

2.       Apeliaciniame skunde D. G. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba bylą nutraukti.

2.1.       Pasak apelianto, jo atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai kurios teismo išvados neatitinka faktinių baudžiamosios bylos aplinkybių, taip pat, apeliantas nesutinka su teismo motyvais pripažįstant tam tikrus duomenis pagristais įrodymais. Taip pat, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė priimti bei ištirti jo prašomus prijungti įrodymus, patvirtinančius jo nekaltumą.

2.2.       Nurodė, kad teismas neobjektyviai vertino byloje esančius nukentėjusios K. Š.- G. parodymus, kurie skirtingose proceso stadijose iš esmės keitėsi dėl esminių įvykio aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, jog būnant kambaryje konflikto metu norėjo atimti savo telefoną, sutuoktinis bandė jo neatiduoti, ją nustūmė, todėl besigindama įkando apeliantui į ranką, virš alkūnės. Po to, ji su sutuoktiniu atsidūrė vonios kambaryje, sutuoktinis pasiėmė virtuvinį puodelį ir pripylė vandens, šiuo vandeniu ją apipylė, po to su tuo pačiu puodeliu metė į ją. Mesdamas puodelį sutuoktinis pataikė jai į viršugalvį, iš galvos pasipylė kraujas, pajuto fizinį skausmą. Apklausta teismo posėdyje nukentėjusioji parodė, jog vienu metu apeliantas tiesiog paėmė jos telefoną ir pradėjo bėgioti. Ji norėjo atgauti savo daiktą. Prasidėjo stumdymai, daužymai, nubėgus į svetainę D. G. ją labai stipriai pastūmė. Ji, norėdama atgauti savo telefoną, įkando jam į ranką, kurioje jis laikė telefoną. Kadangi sutuoktinis fiziškai stipresnis už ją, ją atstūmė, nubėgo į miegamąjį ir ten trenkė telefoną į grindis, telefonas subyrėjo į šipulius. Tada jis nuėjo į vonią, ji ėjo iš paskos ir sakė, kad reikia apsiraminti. Tuo metu jis gėrė iš puodelio ir trenkė jai tuo puodeliu per galvą. Taigi, pirminėje apklausoje nukentėjusioji nenurodė aplinkybių apie tai, jog neva buvo stumdoma, daužoma. Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė tik apklausiama teisiamajame posėdyje. Taip pat skiriasi nukentėjusiosios parodymai dėl įkandimo aplinkybių – pirminėje apklausoje nukentėjusioji teigė, jog įkando D. G. po to, kai pastarasis bandė neatiduoti jos telefono ir ją pastūmė, tuo tarpu, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, jog įkando D. G. į ranką, nes norėjo atgauti savo telefoną, po to D. G. ją atstūmė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad D. G. ją apipylė ir po to metė į ją puodelį, pataikė į viršugalvį. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji pakeitė parodymus, bei parodė, jog D. G. gėrė iš puodelio ir trenkė jai tuo puodeliu per galvą.

2.3.       Apelianto teigimu, teismas ignoravo ankščiau nurodytus prieštaravimus nukentėjusiosios parodymuose. Tuo pačiu teismas ignoravo ir kitus prieštaravimus, esančius tarp nukentėjusiosios ir liudytojos parodymų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, jog mesdamas puodelį sutuoktinis pataikė jai į viršugalvį, iš galvos pasipylė kraujas, pajuto fizinį skausmą. L. V. A. parodė, jog moteris nurodė, kad viskas vyko vonioje, jie užėjo, tačiau viskas buvo tvarkingai, kraujo nesimatė, jeigu kažkokius kraujo pėdsakus rado, tai jie turėjo būti nufotografuoti. Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji parodė, kad prasidėjo stumdymai, daužymai, nubėgus į svetainę D. G. ją labai stipriai pastūmė. Šių aplinkybių nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jų nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Liudytoja V. A. parodė, jog moteris pasakė, kad jos sutuoktinis jai trenkė puoduku per galvą. Kadangi vyras bandė iš jos atimti telefoną, ji jam įkando į ranką, į kurią, neatsimena, po ko sutuoktinis jai trenkė puoduku per galvą.

2.4.       Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog nukentėjusiosios K. Š.-G. atžvilgiu naudotą fizinį smurtą ir jo mechanizmą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1624/2019 (01), kuria nustatyta, jog K. Š.-G. nustatyta muštinė žaizda viršugalvyje, poodinės kraujosruvos krūtyje, dešinėje rankoje. Nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), prieš 1-3 paras iki apžiūros. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusioji į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė tik apie vieną patirtą trauminį poveikį, t. y. trenkimą puodeliu per galvą. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji jau parodė apie patirtus du trauminius poveikius, t. y. apie pastūmimą ir apie trenkimą puodeliu. Specialisto išvadoje nurodyta, jog sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais. Tai, ar išties visi sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje, buvo padaryti kaltinime nurodyto įvykio metu. Atkreipė dėmesį, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), prieš 1-3 paras iki apžiūros (2019 m. gegužės 21 d.). Tai reiškia, jog, neatmestina galimybė, kad nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos krūtyje, dešinėje rankoje, galėjo būti padaryti tiek prieš, tiek ir po kaltinime nurodyto 2019 m. gegužės 19 d. įvykio (laikotarpiu iki apžiūros).

2.5.       Pasak apelianto, teismas nepagrįstai jo parodymus vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. D. G. nuo pat tyrimo pradžios tvirtino, jog tyčia savo sutuoktinės nežalojo. Priešingai, nurodė, jog įvykio metu būtent sutuoktinė smurtavo jo atžvilgiu. Ji jam spyrė į koją, durimis privėrė jo koją bei įdrėskė jam į ranką. Po to, kai pamatė, jog D. G. ketino skambinti į policiją, ji, siekdama sutrukdyti, jam įkando į ranką. Teismas visiškai ignoravo byloje esančią Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 1629/2019 (01), patvirtinančią, kad D. G. padaryta poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimais dešiniame dilbyje, poodinės kraujosruvos kairėje rankoje, blauzdose, odos nubrozdinimai kairės plaštakos antrame piršte, kairėje pėdoje, kietu buku ir/ar buką briauną turinčiu daiktu (daiktais). Sužalojimai padaryti mažiausiai aštuoniais trauminiais poveikiais. Nustatyti sužalojimai padaryti prieš 3-7 paras iki apžiūros. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Ši specialisto išvada patvirtino D. G. parodymus apie tai, jog pastarasis įvykio metu buvo sužalotas K. Š.-G.. Smurto veiksmas nebuvo vienkartinis. Specialisto išvada patvirtino, jog sužalojimai padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais.

2.6.       Apelianto manymu, esant tokioms aplinkybėms, K. Š.-G. nustatyti sužalojimai, jeigu ir buvo padaryti apelianto, turėtų būti vertinami ne kaip tyčinis fizinis smurtas, nukreiptas į skausmo sukėlimą ar sveikatos sutrikdymo padarymą, bet kaip išskirtinai gynybinio pobūdžio veiksmai. D. G., vengdamas konflikto ir smurtaujančios sutuoktinės, pasišalino iš kambario, tačiau, ką pripažįsta ir pati K. Š.-G., ji pati atėjo paskui sutuoktinį į vonią, t. y. šiuo atveju visiškai aišku, jog būtent nukentėjusioji toliau provokavo konfliktą, persekiodama iš paskos D. G.. D. G. būnant vonioje, pastaroji pradėjo į jį mėtyti įvairius daiktus (raktus, telefoną ir kt.). D. G. nutarė skambinti į policiją tikslu pranešti apie smurtaujančią sutuoktinę, tačiau pastaroji, tai išvydusi, ir suvokdama, jog atvykus policijos pareigūnams jai gali tekti atsakyti už smurtą artimoje aplinkoje, nutarė sutrukdyti D. G. paskambinti, dėl ko puolė D. G. bei pradėjo jam kąsti į ranką. Akivaizdu, jog D. G. jautė itin didelį fizinį skausmą, dėl ko kita ranka nustūmė nuo savęs nukentėjusiąją. Apmąstęs įvykio aplinkybes, D. G. neatmetė galimybės, jog rankoje, kuria jis atstūminėjo K. Š.-G., galėjo būti puodelis, atstūmimo metu puodelis galėjo kontaktuoti su nukentėjusiosios galva. Tačiau, objektyviai vertinant šią situaciją, akivaizdu, jog smurtaujančio asmens atstūmimas nuo savęs ir dėl to atsiradęs smurtautojo sužalojimas negali būti vertinamas kaip tyčiniai smurtautoją atstumiančiojo nuo savęs asmens veiksmai, nukreipti į fizinio skausmo sukėlimą smurtautojui ar jo sužalojimus.

2.7.       Atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje duodamas parodymus, D. G. parodė, jog K. Š.-G. smurtas jo atžvilgiu buvo naudojamas jau ne pirmą kartą – 2019 metų vasario mėnesį jam buvo sulaužyta ranka. Tad šioje situacijoje jis, suvokdamas, kuo gali pasibaigti jos smurtavimas, aktyviai gynėsi nuo sutuoktinės aktyvių veiksmų, konflikto pirmas nepradėjo, smurtauti jos atžvilgiu nenorėjo, tik gynėsi. Pagrįsdamas savo parodymus, D. G. teismui teikė medicininius dokumentus, patvirtinančius, jog pastarajam prieš kaltinime nurodytą įvykį buvo sulaužyta ranka. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir vertinti kaltinamojo teikiamus dokumentus bei visiškai ignoravo gautus duomenis apie apelianto atžvilgiu sutuoktinės naudotą fizinį smurtą ir jo padarinius.

2.8.       Nesupranta, kokius duomenis teismas vertino kaip pagrindą konstatuoti nukentėjusiosios ir kaltinamojo fizinę būklę bei sudėjimą. Nepaisant lyčių skirtumo, kitų ryškių skirtumų tarp D. G. ir K. Š.-G. iš esmės nėra. Pastaroji įvykio metu buvo pakankamai stambaus kūno sudėjimo. Taip pat, dėl savo darbo specifikos (reabilitologė), turinti pakankamai daug fizinės jėgos. Tad, ignoruoti šiuos duomenis teismas neturėjo pagrindo. Apelianto nuomone, teismas turėjo vertinti šiuos nuteistojo veiksmus tiek per tyčios aspektą, tiek ir per BK 28 straipsnyje numatyto būtinosios ginties instituto prizmę. Vertinant faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad kėsinimasis apelianto atžvilgiu buvo, jis buvo tebesitęsiantis, nuteistajam buvo padaryti sveikatos sutrikdymai, padaryti aštuoniais trauminiais poveikiais, kurie pagal vertinimą yra analogiškos apimties, kaip ir konstatuoti nukentėjusiajai, t. y. tiek nuteistajam, tiek jo sutuoktinei buvo konstatuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai, kas reiškia, kad būtinosios ginties ribų apeliantas neperžengė, o gynėsi nuo realaus, vykstančio bei tebesitęsiančio kėsinimosi.

2.9.       Tuo tarpu teismo išvada, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti tyčia, o ne ginantis nuo nukentėjusiosios, yra nepagrįsta objektyvia duomenų analize. Byloje be pačios K. Š.-G. parodymų, kurie įvairiose proceso stadijose keitėsi, kitų duomenų, patvirtinančių nuteistojo tyčią sužaloti ją, nėra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad negalima apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusio asmens parodymais, nesant kitų kaltę patvirtinančių objektyvių duomenų.

2.10.       Pasak apelianto, teismas, darydamas išvadas dėl įvykio aplinkybių, iš esmės buvo šališkas, nes prioritetą teikė išskirtinai K. Š.-G. parodymams. Neaišku, kokių objektyvių duomenų pagrindu teismas konstatavo, jog būtent D. G. metė į grindis ir sudaužė K. Š.-G. telefoną. Pažymėjo, jog jis parodė visiškai kitas telefono dužimo aplinkybes, o būtent tai, kad kai pastarasis buvo vonioje, atsidarė vonios durys ir į jį pradėjo skrieti daiktai, raktų ryšulys, piniginė, telefonas. D. G. darė prielaidą, kad K. Š.-G. metė savo telefoną, galvodama, kad meta jo telefoną, nes jie abu juodi, panašūs. Ši D. G. versija objektyviai paneigta nebuvo.

2.11.       Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą K. Š.-G. dėl jos veiksmų kaltinime nurodyto įvykio metu sužalojant D. G.. Atkreipė dėmesį, jog K. Š.-G. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, jog ji sužalojo D. G. neva gindama savo mobiliojo ryšio telefoną, ir toks jos veikimas buvo pripažintas būtinąja gintimi. Šiuo gi atveju, byloje yra duomenys, jog D. G. gynėsi nuo K. Š.-G. smurto, buvo sužalotas, tačiau teismas šališkai vertino esamą situaciją, ir D. G. veiksmų nevertino kaip būtinosios ginties.

2.12.       Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog įvykio metu aplinkinių asmenų, išskyrus D. G. ir K. Š.-G., nebuvo. Tai reiškia, jog objektyviai, kaltinime nurodyto įvykio liudytojų, mačiusių kas iš tiesų įvyko D. G. ir K. Š.-G. bute, nebuvo. Teismas nustatė, jog tarp šalių vyko skyrybų procesas, derybos dėl turto padalinimo. Akivaizdu, jog kaltininko nustatymas šioje byloje kažkuriai iš šalių galėjo lemti tam tikrus turtinius nuostolius, o kažkuriai – tam tikrą turtinę naudą šalių skyrybų procese. Taigi, šiuo atveju teismas turėjo objektyviai vertinti, jog kiekviena iš šalių galėjo turėti motyvą apkalbėti kitą šalį. Tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymų nustatyta daug neatitikimų, prieštaravimų, tačiau šie prieštaravimai objektyviai pašalinti nebuvo, o teismas visus prieštaravimus aiškino išskirtinai nukentėjusiosios naudai, nepaisant jos parodymuose nustatytų neatitikimų ir parodymų apie tas pačias faktines aplinkybes kaitos. 

3.       Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė jį atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo išvados

        Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmetamas

4.       Nagrinėjamu atveju, nuteistojo D. G. apeliaciniame skunde ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo bei nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto manymu, jo padaryti veiksmai turėtų būti vertinami ne kaip tyčinis fizinis smurtas, nukreiptas į skausmo sukėlimą ar sveikatos sutrikdymo padarymą, bet kaip išskirtinai gynybinio pobūdžio veiksmai. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo motyvais pripažįstant tam tikrus duomenis pagrįstais įrodymais bei mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti bei ištirti jo prašomus prijungti įrodymus, patvirtinančius jo nekaltumą. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti.

5.       Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, atskleidė jų tarpusavio ryšį, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidžia ir tai, kad nuosprendyje remiamasi nukentėjusiosios parodymais. Byloje esantys surinkti įrodymai kiekvienas atskirai savaime neįrodo, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau, sugretinus šiuos duomenis tarpusavyje ir įvertinus juos kartu, įrodymai sudaro visumą, kurios pagrindu D. G. pagrįstai pripažintas kaltu.

6.       Nepagrįstas apelianto argumentas, kad apylinkės teismas neobjektyviai vertino byloje esančius nukentėjusiosios K. Š.-G. parodymus, kurie skirtingose proceso stadijose iš esmės keitėsi dėl esminių įvykio aplinkybių. Kaip ir nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynybos išsakytas argumentas, kad byloje yra tik nuteistojo ir nukentėjusiosios prieštaraujantys parodymai. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų matyti, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų, be paties nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų, įvertino liudytojų D. L., V. A. parodymus bei jos surašytą tarnybinį pranešimą, specialisto išvadą, policijos registro išrašą, nukentėjusiosios protokolą pareiškimą, vaizdo įrašą, vaizdo ir garso įrašus, kurių visuma suteikia pagrindą nukentėjusiosios žodžius vertinti, kaip atitinkančius tikrovę ir neišgalvotus. Tai, kad nukentėjusioji skirtingose proceso stadijose nevienodai nurodė kai kurias neesmines detales (kurias nuteistasis apeliaciniame skunde ir akcentuoja: nukentėjusiosios stumdymą, daužymą, įkandimo aplinkybes ir svarbiausia sužalojimą puodeliu – ar apeliantas ją apipylė ir po to metė į ją puodelį, ar gėrė iš puodelio ir trenkė jai tuo puodeliu per galvą), negali būti laikoma pagrindu abejoti jos parodymais bei vertinti kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Vertinant parodymų patikimumą, svarbu tai, kad jie būtų nuoseklūs ir neprieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji K. Š.-G. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, vienodai nurodydama esmines D. G. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, išsamiai paaiškino, kokiu būdu jai buvo padaryti specialisto išvada konstatuoti sužalojimai. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje nurodytu argumentu, kad šiuo atveju turi būti įvertinta tai, kad smurtavimo metu nukentėjusioji patyrė didelį stresą, parodymus davė ne kartą, praeinant vis ilgesniam laiko tarpui nuo įvykio, kas objektyviai apsunkina jos galimybes detaliai atsiminti įvykių seką. Visgi, kaip minėta, nukentėjusiosios parodymai dėl nuteistojo vartoto fizinio smurto jos atžvilgiu buvo nuoseklūs, kuriuos patvirtina ir bylos įrodymai.

7.       Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad konflikto (dėl besitęsiančių skyrybų) metu D. G. paėmęs jos telefoną pradėjo bėgioti. Norėdama atsiimti savo telefoną, prasidėjo stumdymai, daužymai, nuteistajam įkando į ranką, kurioje laikė jos telefoną, o šis ją atstūmė ir nubėgęs į miegamąjį trenkė telefoną į grindis, sudaužė. D. G. nuėjus į vonią, ji ėjo iš paskos, tuo metu nuteistasis gėrė iš puodelio ir trenkė jai tuo puodeliu per galvą. Ji pajuto fizinį skausmą ir baimę (1 t., b. l. 176-177). Šie jos parodymai iš esmės atitiko tiek ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tiek 2019 m. gegužės 19 d. protokole pareiškime nurodytoms aplinkybėms bei policijos registro išrašo duomenims (1 t., b. l. 5-8, 10, 14). O tai, ar apeliantas ją apipylė ir po to metė į ją puodelį, ar gėrė iš puodelio ir trenkė jai tuo puodeliu per galvą, nėra esminiai, svarbu tai, kad D. G., po to, kai jam įkando į ranką, nukentėjusiąją stumdė į įvairias kūno vietas ir sudavė jai puodeliu į galvos sritį, tuo nežymiai ją sužalojant, kas ir sudaro kaltinimo esmę. Apie pavartotą smurtą nukentėjusioji pasakė iš karto, įvykio dieną atvykusiems pareigūnams. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai galvą puodeliu prakirto sutuoktinis D. G. (1 t., b. l. 5-8). Iš specialisto išvados Nr. G 1624/2019 (01) matyti, jog muštinė žaizda viršugalvyje, poodinės kraujosruvos krūtyje, dešinėje rankoje padaryti kietu buku daiktu (daiktais) (1 t., b. l. 30-31). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. A. (policijos pareigūnė) nurodė, kad, kai atėjo moteris (nukentėjusioji), pamatė, jog moters antakis prakirstas, tačiau taip pat jos visa palaidinė buvo kruvina. Moteris pasakė, kad vyras bandė iš jos atimti telefoną, ji jam įkando į ranką, į kurią, neatsimena, po ko sutuoktinis jai trenkė puoduku per galvą. Moteris buvo išsigandusi, verkė, jai buvo suteikta medikų pagalba (1 t., b. l. 24; 2 t., b. l. 3-4). Sutiktina su apelianto argumentu, kad liudytoja teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jai moteris pasakė, kad viskas vyko vonioje, jie užėjo, tačiau viskas buvo tvarkingai, kraujo nesimatė, jeigu kažkokius kraujo pėdsakus rado, tai jie turėjo būti nufotografuoti. Tačiau, kaip minėta pirmiau, liudytoja matė ir sužalotą moterį bei ant jos palaidinės kraują. Pareigūnė V. A. analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir tarnybiniame pranešime surašytame iš karto po įvykio (1 t., b. l. 42). Atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji dėl vyro elgesio parašė pareiškimą. Pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad konflikto metu sutuoktinis D. G. smurtavo jos atžvilgiu, sudavė puodeliu į galvą ir ją praskėlė, savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 10). Šie duomenys neprieštarauja nukentėjusiosios nurodytam jos atžvilgiu naudoto smurto pobūdžiui. Minėtas įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. L. (kaimynas), kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio naktį matė nukentėjusiąją, kuri pasakė, kad sumušė vyras, pas ją buvo kraujuota galva, reikia paskambinti ir parodė sudaužytą telefoną. Kaimynė nurodė, kad gavo iš puodelio į galvos sritį, įvyko konfliktas; ji buvo išsigandusi, dusliai kvėpavo, adrenalinas sukilęs (1 t., b. l. 20; 2 t., b. l. 4).

8.       Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios K. Š.-G. atžvilgiu naudotą fizinį smurtą ir jo mechanizmą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1624/2019 (01), dėl nukentėjusiosios prieštaringų nurodytų sužalojimo aplinkybių. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis D. G. teigdamas, jog nukentėjusiosios parodymai skirtingose proceso stadijose keitėsi dėl esminių įvykio aplinkybių, kas paneigta ankščiau išdėstytais įrodymais, pats duodamas parodymus nebuvo nuoseklus ir nuoširdus. Ikiteisminio tyrimo metu D. G. nurodė, jog savo sutuoktinės puodeliu nemušė, jos atžvilgiu smurto nenaudojo bei jos telefono nedaužė (1 t., b. l. 86). Vėliau, 2019 m. liepos 9 d. apklausos metu D. G. iškėlė versiją, kad įvykio metu gynėsi nuo aktyvaus sutuoktinės K. Š.-G. smurto jo atžvilgiu, vengdamas šio smurto ir galimai sunkesnių pasekmių, turėjo ją atstumti nuo savęs. Tyčia sutuoktinės nežalojo, veikė išskirtinai būtinosios ginties sąlygomis (1 t., b. l. 94). Teisiamojo posėdžio metu D. G. jau nurodė, kad laikydamas rankoje puodelį galėjo kliudyti galvą K. Š.-G., bet ne specialiai. Beje, nurodė ir tai, kad iki konflikto nukentėjusioji nebuvo sužalota. Pirminių parodymų metu bandė prisiminti kaip buvo, galvojo, kad puodelį buvo padėjęs, dabar galvoja, kad gal puodelis buvo pas jį rankoje (2 t., b. l. 5-6). O ir apeliaciniame skunde D. G. neatmetė galimybės, jog rankoje, kuria jis atstūminėjo nukentėjusiąją, galėjo būti puodelis, atstūmimo metu puodelis galėjo kontaktuoti su pastarosios galva. Iš pradžių D. G. nurodė tik tai, jog sutuoktinė jam įkando į ranką, ko ji neneigė viso proceso metu, tačiau vėliau nurodė ir kitus sužalojimus, kurių nenurodė nei į iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams, nei skambindamas į BPC. Be to, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad policiją kvietė dėl to, kad nukentėjusioji pasiėmė vaikus ir automobilio raktelius. Taip pat apeliantas nurodė, kad, kai nukentėjusioji atėjo pas pareigūnus, tik tuomet pamatė, jog ji kraujuota ir pats išsigando. Tačiau teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtame vaizdo įraše užfiksuota, kad nuteistasis atvykusiems pareigūnams nurodė, jog žmona kažkur kaukštelėjo galvą (1 t., b. l. 47; CD diskas su garso ir vaizdo įrašais prisegtas prie 2 t. galinio viršelio). Teisėjų kolegija sutinka, kad tokie nuteistojo parodymai vertintini kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiajai padaryti sužalojimai užfiksuoti minėtoje specialisto išvadoje, K. Š.-G. nustatyta muštinė žaizda viršugalvyje, poodinės kraujosruvos krūtyje, dešinėje rankoje. Nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), prieš 1-3 paras iki apžiūros. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 5 trauminiais poveikiais, tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Patiriant tokio pobūdžio sužalojimus yra juntamas fizinis skausmas (1 t., b. l. 30-31). Nukentėjusioji K. Š.-G. patvirtino, kad iki 2019 m. gegužės 19 d. konflikto nebuvo sužalota, tai, kaip minėta, patvirtino ir pats nuteistasis. Ji dėl patirtų sužalojimų iš karto kreipėsi į medikus. Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtų įrodymų visumą, sutinka su specialisto išvada ir pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog, nepaisant D. G. keliamos versijos, nukentėjusioji negalėjo susižaloti pati ar kitoje vietoje ir laiku, jai sužalojimai padaryti būtent 2019 m. gegužės 19 d. konflikto tarp jos ir D. G. metu. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai (poodinės kraujosruvos krūtyje, dešinėje rankoje) galėjo būti padaryti tiek prieš, tiek ir po kaltinime nurodyto 2019 m. gegužės 19 d. įvykio, nepagrįstas. Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad nuteistasis D. G. mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais inkriminuotu laiku nukentėjusiajai K. Š.-G. nežymiai sutrikdė sveikatą.

9.       Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas ignoravo byloje esančią Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 1629/2019 (01), patvirtinančią, kad D. G. įvykio metu buvo sužalotas K. Š.-G.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas rėmėsi šia specialisto išvada ir atkreipė dėmesį, jog D. G. nuo medicininės pagalbos skambindamas į BPC atsisakė, į medikus kreipėsi tik vėliau, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiosios K. Š.-G. veiksmų jo atžvilgiu buvo nutrauktas (1 t., b. l. 162-165). Nukentėjusioji viso proceso metu pripažino, kad įkando D. G. į ranką, siekdama atgauti savo telefoną. Jokių kitų nukentėjusiosios smurtinio pobūdžio veiksmų apelianto atžvilgiu byloje nenustatyta. Todėl apelianto argumentas, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į šią išvadą, taip pat nepagrįstas. Dar kartą tirti šią išvadą, kai tyrimas yra atliktas, teisinio pagrindo nėra. Apeliantas taip pat teigia, kad smurtas jo atžvilgiu buvo naudojamas ne pirmą kartą (2019 m. vasario mėnesį jam buvo sulaužyta ranka), o tai patvirtinanti medicininė pažyma nebuvo prijungta prie bylos ir ištirta. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu dėl šio sužalojimo paaiškino, kad ji D. G. rankos nelaužė; žinant jo psichoemocinę būklę, nemokėjimą suvaldyti pykčio, jos manymu, jis pats galėjo trenkti ranką į sieną ir susižaloti (1 t., b. l. 178). Atsakant į šį nuteistojo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad D. G. dėl šio įvykio nesikreipė nei į policiją, nei į kitas institucijas, joks tyrimas nebuvo atliekamas, todėl jo nurodytos aplinkybės dėl ankščiau prieš jį naudoto smurto ir tai patvirtinanti medicininė pažyma nei patvirtina, nei paneigia kažkokias aplinkybes, susijusias su nagrinėjama byla.

10.       Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas, kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, kad nuteistasis smurtavo (stumdė ir sudavė puodeliu į galvos sritį) prieš nukentėjusiąją jau po minėto įkandimo. Ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje nuteistasis apskritai neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją ir versiją dėl būtinosios ginties iškėlė 2019 m. liepos 9 d. apklausos metu. Kaip minėta anksčiau, nuteistasis nuo medicininės pagalbos atsisakė, į medikus kreipėsi tik vėliau, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiosios K. Š.-G. veiksmų jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Nukentėjusioji viso proceso metu pripažino, kad įkando D. G. į ranką, siekdama atgauti savo telefoną, o jokių kitų nukentėjusiosios smurtinio pobūdžio veiksmų apelianto atžvilgiu byloje nenustatyta.

11.       Vis tik, pats faktas, kad nukentėjusioji įkando nuteistajam į ranką, savaime neleidžia teigti, kad pastarasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti asmens veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. O šiuo atveju byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo smurtinius veiksmus sąlygojo pavojingas, realus ir akivaizdus nukentėjusiosios kėsinimas, nukreiptas į D. G.. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas šiuo atveju visiškai pagrįstai sprendė, jog susidariusioje situacijoje, nukentėjusiosios veiksmai (vykęs abipusis žodinis konfliktas, pripažintas ir jau aptartas įkandimas, ėjimas apeliantui iš paskos į vonią) nebuvo tokie pavojingi, kad apeliantui būtų reikėję nuo nukentėjusiosios gintis – rankomis ją stumdyti į įvairias kūno vietas, po to suduoti puodeliu į galvos sritį. Tokie nuteistojo veiksmai neabejotinai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo ir negali būti laikomi būtinąja gintimi, šalinančia D. G. atsakomybę. Nepaisant to, D. G. būdamas blaivus, esant namuose mažamečiams vaikams, galėjęs ir privalėjęs adekvačiai vertinti susidariusią konfliktinę situaciją, pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo panaudojo fizinę jėgą nukentėjusiosios atžvilgiu, nuo tokių D. G. veiksmų buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. O apelianto pažymėta nukentėjusiosios fizinė būklė, teismo padarytų išvadų nekeičia ir nuteistojo atsakomybės nešalina, juolab, apeliantas, būdamas brandaus amžiaus ir blaivus, kaip minėta, turėjo adekvačiai vertinti susidariusią situaciją, o ne atlikti smurtinius veiksmus prieš moterį ir esant namuose mažamečiams vaikams. Priešingai, tokie apelianto smurtiniai veiksmai, nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis rodo, jog D. G. teisei priešingas elgesys buvo tyčinis. Nuteistasis atlikdamas smurtinius veiksmus be jokios abejonės suprato, kad, taip veikdamas, jis gali sužaloti K. Š.-G. ir iš pykčio tokių pasekmių siekė. Taigi nuteistasis D. G. veikė tiesiogine tyčia.

12.       Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog, vertindamas šiuos įrodymus, apylinkės teismas buvo šališkas.

13.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2009, 2K-195/2010, 2K-489-303/2015). Taigi teismo nešališkumo principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, t. y. teismas negali būti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankaus sprendimo ir privalo vengti situacijų, keliančių abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548-699/2015).

14.       Kaip jau minėta, apylinkės teismas nukentėjusiosios parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys, priimdamas nuosprendį vertino tiek nukentėjusiosios, tiek D. G. teikiamus įrodymus, siedamas juos tarpusavyje ir su kita bylos medžiaga. Apeliaciniame skunde D. G. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą apylinkės teismo suinteresuotumą galutinio sprendimo priėmimu. Vien ta aplinkybė, jog D. G. atžvilgiu buvo priimtas jam nepalankus sprendimas, negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas. 

15.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių apeliantas iš esmės nekvestionuoja, tik nesutinka su jų teisiniu vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinosios ginties situacijos, įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Teismas padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl įrodymų patikimumo, todėl negalima daryti išvados, kad jis pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė aiškius įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog D. G. tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo gyvybę ar sveikatą ir tai privalėjo suprasti pats D. G.. Tai, kad apylinkės teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo apeliantas, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

    Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                               Arūnas Bartkus

                                                                                                                         Aušra Bielskė

                                                                                                                         Nijolė Žimkienė