Administracinė byla Nr. A-2616-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03055-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 10.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. S. D. V., Y. S. F., S. S. O., B. S. S., L. S. S., E. S. Z., D. V. S., L. V. S. ir N. V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. S. D. V., Y. S. F., S. S. O., B. S. S., L. S. S., E. S. Z., D. V. S., L. V. S. ir N. V. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjai N. S. D. V., Y. S. F., S. S. O., B. S. S., L. S. S., E. S. S., D. V. S., L. V. S. ir N. V. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija, VRM) 2020 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. 1V-645 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad jie kreipėsi į Ministeriją, prašydami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jų senelis (prosenelis) buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. Ministerija Įsakymu nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo. Ministerija savo sprendimą grindė tuo, kad Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas patvirtino, jog M. S. (M. S.), pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus reikalavimus ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, ir darė išvadą, kad M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi jis, priimdamas Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, 1932 m. rugsėjo 23 d. buvo laisva valia atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai pažymėjo, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) rėmėsi tik Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštu, tačiau jokių dokumentų, pagrindžiančių šį šabloną, neturėjo. Iš šio rašto matyti, kad jis nėra M. S. (M. S.) surašytas dokumentas, jame tik įrašyta jo pavardė, tačiau tekstas yra suformuotas kaip bet koks šablonas.

3.       Pareiškėjų teigimu, iki 1932 metų galiojo 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurios 10 straipsnis įtvirtino, jog niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios nors valstybės pilietis, Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių patapęs Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas. 1938 metų Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, tačiau šis draudimas nebuvo absoliutus, šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1931 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. 38605 atsakant į Užsienio reikalų ministerijos klausimą, „ar būtinai reikalingas iš Lietuvos Respublikos pilietybės išėjimo sutikimas“, buvo paaiškinta, kad „Lietuvos įstatymuose apie tai nieko nesakoma, tačiau VRM manymu, Lietuvos pilietybės atleidimo liudijimai tvarkos dėlei turi būti imami“. Asmenys, norintys „išeiti iš Lietuvos pilietybės“, turėdavo paduoti prašymus apskrities viršininkui, o gyvenantys užsienyje – Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulatui. Įstatymuose nebuvo nustatyta, jog asmeniui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę, prieš tai negavus atleidimo iš Lietuvos Respublikos pilietybės, galėtų būti taikomos kokios nors teisinės sankcijos. Lietuvos Respublikos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės tik tuomet, kai tokį sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Tokį sprendimą ji galėjo priimti tik vidaus reikalų ministro siūlymu.

4.       Pareiškėjai nurodė, kad jokių dokumentų, patvirtinančių apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, nėra. Šablonas, naudojamas Meksikoje, įgyjant jos pilietybę, negali būti laikomas įrodymu, kad M. S. Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Be to, jis turėjo jos netekti, prieš priimdamas Meksikos pilietybę, tačiau pareiškėjai pateikė M. S. (M. S.) Lietuvos Respublikos pasą, su kuriuo jis išvyko iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu.

5.       Pareiškėjų vertinimu, Įsakymas priimtas pažeidžiant įstatymo galiojimo laike ir erdvėje principą, kadangi turėjo būti vadovaujamasi teisės aktais, galiojusiais 1932 metais, t. y. kai asmuo neteko Lietuvos pilietybės. Šiuo atveju pareiškėjai pateikė senelio (prosenelio) M. S. (M. S.) Lietuvos Respublikos pasą, patvirtinantį, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. aplinkybė, kad M. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir nebuvo nustatyta tvarka jos netekęs, nėra paneigta, o teiginys, kad jis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, niekuo neparemtas.

6.       Pareiškėjų įsitikinimu, buvo pažeistas jų teisėtų lūkesčių principas, kadangi jiems pateikus seneliui / proseneliui išduotą Lietuvos Respublikos pasą ir nesant kitų įrodymų, kad jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka, jie pagrįstai tikėjosi, jog jiems bus atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

7.       Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

8.       Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjų protėvis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko ne įgijęs kitos valstybės pilietybę, o atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Dėl šios priežasties nėra 1938 metų Konstitucijos ir 1939 metų Pilietybės įstatymo atgalinio taikymo problemos.

9.       Atsakovo įsitikinimu, tai, kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl jos atsisakymo procedūros, netraktuotina pareiškėjų naudai: nėra duomenų, kad pareiškėjų protėvis būtų pranešęs Lietuvai apie Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymą, o tokią pareiškėjo valią patvirtina Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštas – Meksikos natūralizacijos dokumentas, išduotas 1932 m. rugsėjo 23 d. (toliau – ir Raštas), kuriame pažymėta, kad M. S. Meksikos valstybinei institucijai deklaravo, kad yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

10.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

11.       Migracijos departamentas nurodė, kad jis, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, jog remiantis Raštu, M. S., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai negali būti laikomi asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai, todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Raštas patvirtina, kad M. S., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus teisinius reikalavimus ir atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl darytina išvada, kad M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę 1932 m. rugsėjo 23 d. jau buvo laisva valia atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

12.       Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjų skunde išdėstytais teiginiais, kad M. S. nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjų argumentai deklaratyvūs, susiję su bendrųjų teisės aktų citavimu, o ginčijamas Įsakymas priimtas įvertinus konkrečios bylos įrodymus. Aplinkybė, ar pareiškėjai gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal Pilietybės įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju nėra reikalinga analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad M. S. pats atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės.

II.

13.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

14.       Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi su prašymu atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymą grįsdami tuo, jog jie yra M. S. (M. S.) (asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę) palikuonys. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad, remiantis Raštu, M. S., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai negali būti laikomi asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai, todėl jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 29 d. teikimu kreipėsi į Ministeriją su siūlymu netenkinti pareiškėjų prašymo atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Ministerija Įsakymu netenkino pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

15.       Teismas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 38 straipsniu bei teismų praktika, pažymėjo, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina faktą, jog M. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Rašte nurodoma, kad M. S. atvyko į Užsienio reikalų ministeriją, pateikė prašymą suteikti jam Meksikos pilietybę, patvirtino visus keliamus reikalavimus ir kad yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Meksikos Jungtinių Valstijų prezidentas suteikė M. S. (M. S.) Meksikos pilietybę natūralizacijos būdu. Šis raštas yra patvirtintas Apostille.

16.       Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punktą, pagal kurį kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas (arba jo kopija, paliudyta dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) arba vieno asmens prašymas ir prie jo pridėti užsienio valstybėje išduoti dokumentai (arba jų kopijos, paliudytos dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip, teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai (duomenys iš Meksikos pilietybės priėmimo bylos) patvirtina, jog pareiškėjų senelis / prosenelis savo valia 1932 metais atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog tai, kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl jos atsisakymo procedūros, netraktuotina pareiškėjų naudai, nes nėra duomenų, kad pareiškėjų protėvis būtų pranešęs Lietuvai apie atsisakymą Lietuvos Respublikos pilietybės. Kadangi nustatyta, kad M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, laisva savo valia atsisakydamas Lietuvos Respublikos pilietybės, o ne jos neteko kitais pagrindais, todėl pagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

17.       Pareiškėjų argumentus, kad nėra duomenų apie pilietybės netekimą, taip pat argumentus dėl lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo pažeidimo teismas laikė nepagrįstais. Teismas nurodė, kad nenustatyta, jog Raštas yra negaliojantis, neturintis teisinės galios ir kad negali būti tinkamu įrodymu, sprendžiant dėl Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos buvimo. Tai, kad iš Lietuvos senelis / prosenelis išvyko su 1923 metais išduotu Lietuvos Respublikos pasu, nėra pagrindas vertinti, jog pareiškėjai atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygą. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, kad aplinkybė, ar pareiškėjai gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi būti įvertinta pagal galiojančias Pilietybės įstatymo nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo analizuoti teorinių iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, kada asmenys laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi, kaip nustatyta, rašytiniai įrodymai, kurie nėra nuginčyti, nepaneigtas jų tikrumas, patvirtina, kad M. S. pats savo valia atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės.

18.       Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų, todėl šiuo atveju pareiškėjams teisėtų lūkesčių apsauga negali būti taikoma.

19.       Teismas sprendė, kad atsakovas Įsakymą priėmė atsižvelgęs į Migracijos departamento teikimą bei pateiktus įrodymus, atsakovas tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Įsakymą, kurį nėra pagrindo naikinti.

III.

20.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

21.       Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad Įsakymo priėmimo metu galiojo Pilietybės įstatymo 2010 m. gruodžio 2 d. Nr. XI-1196 redakcija. Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir galioja iki šiol. Minėtu įstatymu buvo pakeista Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis ir žodis „pasitraukęs“ pakeistas žodžiu „išvykęs“. Įstatymo pakeitimo projekte buvo nurodyta, kad priežastys, kurios lėmė tokių asmenų išvykimą (pasitraukimas dėl asmeniui iškilusios grėsmės, dėl ekonominių priežasčių arba siekiant išvengti teisinės atsakomybės ir kt.) yra nesvarbios. Pagal galiojančią Pilietybės įstatymo redakciją, skirtingai nei ją aiškino pirmosios instancijos teismas, sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą nėra svarbios politinės priežastys, lėmusios pasitraukimą iš Lietuvos. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog tai, kad nebuvo atliktos pilietybės nustojimo dėl pilietybės atsisakymo procedūros, nėra traktuojama pareiškėjų naudai, ir pažymi, jog nėra duomenų, kad pareiškėjų protėvis atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ar jos neteko, išskyrus Raštą. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ne tik teisėtų lūkesčių, bet ir protingumo principą.

22.       Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir nurodo, jog pareiškėjų protėvis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko. Nėra duomenų, kad pareiškėjų protėvis pranešė apie Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymą. Negavusi pranešimo, Lietuva negalėjo inicijuoti ir priimti akto dėl pilietybės netekimo. Pareiškėjų protėvio valia atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės žinoma iš pateikto Rašto – Meksikos natūralizacijos dokumento, išduoto 1932 m. rugsėjo 23 d., kuriame pažymėta, jog M. S. Meksikos valstybinei institucijai deklaravo, kad yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24.       Migracijos departamento teigimu, pareiškėjų argumentai yra deklaratyvūs, susiję su bendrųjų teisės aktų citavimu. Ginčijamas Įsakymas buvo priimtas įvertinus konkrečios bylos įrodymus. Raštas patvirtino, kad M. S., pateikdamas prašymą Meksikos užsienio reikalų ministerijai priimti Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, atitiko visus tam keliamus teisinius reikalavimus ir atsisakė savo Lietuvos Respublikos pilietybės. Dėl to M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi priimdamas Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę 1932 metų rugsėjo 23 d. jau buvo laisva valia atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Dėl to M. S. yra laikytinas asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

25.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų

N. S. D. V., Y. S. F., S. S. S., B. S. S., L. S. S., E. S. Z., D. V. S., L. V. S. ir N. V. S. skundo reikalavimai panaikinti

26.       Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų skundo reikalavimų, nes nustatė, kad pareiškėjų protėvis M. S. (M. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, laisva savo valia atsisakydamas šios pilietybės, o tai reiškia, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Meksikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus raštu, kuriame nurodyta, kad M. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės 1932 m. rugsėjo 23 d., nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų, jog jie, turėdami ir pateikdami Lietuvos Respublikos pasą, išduotą seneliui / proseneliui 1923 metais, ir nesant įrodymų, kad jis kada nors neteko Lietuvos pilietybės Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka (pareiškėjų teigimu, M. S. buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m kovo 11 d.), atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktą bei 9 straipsnio 2 dalį ir jiems turi būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.

27.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Taigi, ne tik valstybė, bet ir jos pilietis turi tam tikras teises ir pareigas. Valstybės ir piliečio ypatingo santykio reikšmė suponuoja nuolatinio abipusio valstybės ir asmens ryšio palaikymo svarbą. Pažymėtina, kad tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublikos valstybe nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė pilietybės atkūrimo institutą, šis reglamentuotas jau Pilietybės įstatyme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020).

28.       Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžiama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

29.       Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 str. 2 d.).

30.       Aiškinant minėtas Pilietybės įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019).

31.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą pilietybės teisinį reguliavimą ir ją aiškinančią teismų praktiką, asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka šias sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020).

32.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamu atveju šios bylos esminė teisiškai aplinkybė yra ta, ar pareiškėjų protėvis M. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

33.       Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

34.       Po 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įstatymo priėmimo pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos, be kita ko, dėl pilietybės įgijimo, atėmimo ir netekimo pagrindų, taip pat buvo nustatytos bei plėtojamos ir vėlesniuose teisės aktuose (pvz., 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymuose ir pakeitimuose, 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucijoje, 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme), tačiau nurodytuose teisės aktuose buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, kad asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-2019/2020).

35.       Įvertinus pareiškėjų pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui išsakytus argumentus, dėl kurių jų (pareiškėjų) protėvis M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės, pripažintina pagrįsta tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog M. S. 1932 metais atsisakė Lietuvos pilietybės ir 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu. Meksikos pilietybės priėmimo byloje esantys oficialūs dokumentai, susiję su M. S. (M. S.) natūralizacijos procesu, patvirtina aplinkybę, kad M. S., įgydamas Meksikos Jungtinių Valstijų pilietybę, atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjų turimas M. S. (M. S.) užsienio pasas, išduotas 1923 metais, nepatvirtina, kad jis savo valia neatsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Akcentuotina, kad pareiškėjai, kritikuodami Raštą, nepateikia jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog Rašte buvo užfiksuoti neteisingi duomenys apie M. S. (M. S.) atsisakymą Lietuvos Respublikos pilietybės, kad Raštas yra suklastotas ir pan.

36.       Pareiškėjai savo argumentus grindžia 1932 metais galiojusios 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio nuostata: „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios nors valstybės pilietis. Tačiau Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių patapęs Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“, tačiau jie (pareiškėjai) nenurodo, kokias įstatymo nurodytas pareigas vykdė (atliko) jų protėvis.

37.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

38.       Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų N. S. D. V., Y. S. F., S. S. O., B. S. S., L. S. S., E. S. Z., D. V. S., L. V. S. ir N. V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                  Laimutis Alechnavičius

                                                                                           Ramūnas Gadliauskas 

                                                                                                         Dalia Višinskienė