Civilinė byla Nr. e2A-275-464/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00420-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.4.2.5; 3.3.1.13

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 27 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsakovių I. Š., I. Š., M. Š., uždarosios akcinės bendrovės ,,Donelaičio namai“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-510-730/2020 pagal ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį atsakovėms I. Š., I. Š., M. Š., uždarajai akcinei bendrovei ,,Donelaičio namai“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys E. Š. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą 2019 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2019 m. lapkričio 28 d. patikslinusi prašė:

1.1.       atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą reikalavimui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pareikšti ir pripažinti: (a) 2006 m. balandžio 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartį Nr. MV7-4351, (b) 2007 m. rugpjūčio 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. MV7-14514, (c) 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 356, (d) 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 357 negaliojančiomis;

1.2.       pripažinti vienintelio atsakovės UAB „Donelaičio namai“ akcininko 2018 m. spalio 18 d. sprendimo dalį dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo turtiniu įnašu – žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia;

1.3.       pripažinti 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarčių Nr. BV8-5633, Nr. BV8-5634 ir Nr. BV8-5635 dalis dėl atsakovės UAB „Donelaičio namai“ įstatinio kapitalo padidinimo akcininkų nepiniginiu įnašu – žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini),  atitinkamai, 411/1271, 389/1271 ir 471/1271 dalimis ir jų perdavimo atsakovės UAB „Donelaičio namai“ nuosavybėn negaliojančiomis;

1.4.       pripažinus sandorius negaliojančiais, žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybės nuosavybėn, o iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti atsakovei I. Š. 164,15 Eur (567,64 Lt), sumokėtus pagal 2006 m. balandžio 20 d. sutartį, ir 42,57 Eur (147,22 Lt), sumokėtus pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutartį, atsakovei M. Š. – 3 451,64 Eur (11 935,8 Lt), sumokėtus pagal 2014 m. sausio 17 d. sutartį Nr. 356, atsakovei I. Š. – 4 370,67 Eur (15 113,79 Lt), sumokėtus pagal 2014 m. sausio 17 d. sutartį Nr. 357;

1.5.       atnaujinti terminą reikalavimui dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo pareikšti ir pripažinti negaliojančiu 2015 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos statytojai I. Š. išduotą leidimą Nr. LNS-31-150804-00196 rekonstruoti statinį statybos vietoje žemės sklype (duomenys neskelbtini); 

1.6.       įpareigoti statytoją I. Š. per 3 mėnesius nugriauti priestatą, statomą pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotą leidimą Nr. LNS-31-150804-00196; 

1.7.       priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad atsakovė I. Š. laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 12 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. sudarė septynis turto pirkimo–pardavimo sandorius, kurių pagrindu įgijo nuosavybės teisę į patalpas ir butus, esančius (duomenys neskelbtini) name, Nr. 1-6, t. y. įgijo nuosavybės teises į visus tame pastate suformuotus ir įregistruotus 6 nekilnojamojo turto objektus (butus). Atsakovė I. Š. 2013 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi Nr. 6407 butą Nr. 1 padovanojo dukrai (atsakovei) I. Š., tą pačią dieną sudaryta kita dovanojimo sutartimi Nr. 6406 butą Nr. 5 padovanojo dukrai (atsakovei) M. Š.. Be to, atsakovė I. Š. 2006 m. balandžio 20 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybėn įgijo dalį (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo, t. y. 374 kv. m, už 567,64 Lt, o 2007 m. rugpjūčio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo dar 97 kv. m šio sklypo, už jį sumokėdama 147,22 Lt. Po to, kai buvo sudarytos dviejų butų (Nr. 1 ir Nr. 5) dovanojimo sutartys, jo naujosios savininkės atsakovės M. Š. ir I. Š. 2014 m. sausio 17 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal 2014 m. sausio 17 d. sutartį atsakovė I. Š. nuosavybėn įgijo 389 kv. m žemės sklypo, už jį valstybei sumokėdama 15 113,79 Lt, o atsakovė M. Š. – 411 kv. m, už jį sumokėdama 11 935,80 Lt.

3.       Pasak ieškovės, atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2015 m. rugpjūčio 4 d. statytojai (turinčiam statytojo teisę asmeniui) atsakovei I. Š., esant atsakovių M. Š. ir I. Š. sutikimui, išdavė leidimą Nr. LNS-31-150804-00196 rekonstruoti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esantį ginčo žemės sklype, pagal UAB „Uostamiesčio projektas“ parengtą projektą. Šiuo leidimu atsakovei I. Š. buvo leista visame ginčo žemės sklype rekonstruoti gyvenamąjį namą ir pastatyti priestatą. Išduoto  leidimo pagrindu ginčo žemės sklype jau yra pradėta statyba, prie (šalia) gyvenamojo namo yra statomas priestatas.

4.       Kadangi atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ vienintelio akcininko 2018 m. spalio 18 d. sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta šios bendrovės įstatinį kapitalą padidinti turtiniu įnašu – ginčo žemės sklypu, jį vykdydamos atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutartimis Nr. BV8-5633, Nr. BV-5634 ir Nr. BV-5635 joms priklausančias ginčo žemės sklypo dalis, kaip nepiniginį įnašą, perdavė atsakovei UAB ,,Donelaičio namai“.

5.       Ieškovė prašė visas keturias valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.81 straipsnių pagrindais, teigdama, kad šie ginčijami sandoriai prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir jį detalizuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) imperatyvams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 1 straipsnio 2 daliai, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui, 6 daliai; Taisyklių 2.1, 3, 7-8, 12.4 ir 15 punktams).

6.       Ieškovė nurodė, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas trims jame buvusiems statiniams eksploatuoti, tačiau atsakovės šeimos iniciatyva bei lėšomis nugriovus ir 2011 m. kovo 21 d. iš Nekilnojamojo turto registro išregistravus sandėlį, o 2013 m. gegužės 14 d. – ir skalbyklą, kurie nuosavybės teise priklausė valstybei, nebuvo inicijuotas žemės sklypo performavimas, sumažinant jo plotą, taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas, ar žemės sklypas nėra per didelis gyvenamajam namui eksploatuoti. Be to, prieš atsakovėms parduodant valstybei priklausiusį ginčo žemės sklypą (jos dalis) nebuvo parengtas parduodamo valstybinės žemės sklypo planas, kuriame būtų išskirta dalis, reikalinga būtent gyvenamajam namui eksploatuoti. Kadangi atsakovėms priklausė ne visi šiame žemės sklype buvę statiniai, kuriems eksploatuoti taip pat buvo priskirtos atitinkamos sklypo dalys, joms negalėjo būti perleista nuosavybės teisė į visą ginčo žemės sklypą.

7.       Ieškovės teigimu, šalys, sudarydamos ginčijamus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorius, pažeidė ir viešąjį interesą, kad valstybės turtas būtų valdomas, naudojamas ir disponuojamas taip, jog tenkintų ne kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, o bendrą visos visuomenės poreikį. Todėl šie sandoriai pripažinti negaliojančiais dar ir pagal CK 1.81 straipsnį.  Dėl šių aptartų aplinkybių turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ir 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarčių Nr. BV8-5633, Nr. BV8-5634 ir Nr. BV8-5635 dalys, kuriomis atitinkamos ginčo žemės sklypo dalys buvo perleistos atsakovei UAB ,,Donelaičio namai“. Atsakovės, pačios būdamos neteisėtomis ginčo turto įgijėjomis (savininkėmis), negalėjo jo perleisti kitam asmeniui. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija, įpareigojant atsakovę UAB ,,Donelaičio namai“ grąžinti valstybei ginčo žemės sklypą, o iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos priteisiant atsakovėms I. Š., I. Š. ir M. Š. už sklypo dalis sumokėtas pinigų sumas. 

8.       Ieškovės vertinimu, atsakovei I. Š., kaip statytojai, neteisėtai 2015 m. rugpjūčio 4 d. buvo išduotas leidimas rekonstruoti pastatą, todėl ir šis leidimas turi būti panaikintas. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėtas žemės sklypo valdymas ir naudojimas yra pirminė sąlyga statytojos teisei įgyvendinti, kuri šiuo atveju neegzistuoja. Kadangi pastato rekonstrukcija yra pradėta – buvusios skalbyklos vietoje pradėtas statyti priestatas, prašo atsakovę I. Š. įpareigoti nugriauti šį priestatą ir sutvarkyti statybvietę.

9.       Ieškovė akcentavo ir tokias aplinkybes, kad atsakovei I. Š., kuri yra ilgametė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkos skyriaus vedėja, turėjo būti žinomas nagrinėjamam klausimui aktualus teisinis reguliavimas. Be to, būtent trečiajam asmeniui E. Š., atsakovės I. Š. sutuoktiniui bei atsakovių I. Š. ir M. Š. tėvui, buvo suteiktas leidimas savo lėšomis nugriauti skalbyklą.

10.       Ieškovė prašė atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą statybos leidimui ginčyti. Nurodė, kad tyrimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo pradėtas 2018 m. gruodžio 19 d., kuomet Generalinė prokuratūra persiuntė 2018 m. gruodžio 13 d. gautą asmenų pareiškimą dėl galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su statybomis ginčo sklype. Tik 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. 13.12.-62 Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui panaikinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2019 m. balandžio 11 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, buvo pradėtas tyrimas, kurio pagrindu surinktais duomenimis ir buvo kreiptasi į teismą. Dėl tų pačių priežasčių prašo atnaujinti ir praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Teigia, kad apie galimai pažeistą viešąjį interesą ieškovei tapo žinoma tik 2018 m. gruodžio 19 d. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį patenkino iš dalies:

11.1.       pripažino negaliojančiomis 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 356 ir Nr. 357, kuriomis M. Š. įgijo 411/1271, o atsakovė I. Š. – 389/1271 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini);

11.2.       taikė restituciją: (a) panaikino atsakovių UAB „Donelaičio namai“ ir M. Š. sudarytos 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarties Nr. BV8-5633 dalį dėl 411/1271 žemės sklypo dalių perleidimo, grąžinant atsakovės UAB „Donelaičio namai“ nuosavybėn paprastąsias vardines nematerialiąsias akcijas, kuriomis buvo apmokėtos 411/1271 žemės sklypo dalys; (b) panaikino atsakovių UAB „Donelaičio namai“ ir atsakovės I. Š. sudarytos 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarties Nr. BV8-5634 dalį dėl 389/1271 dalių žemės sklypo perleidimo, grąžinant atsakovės UAB „Donelaičio namai“ nuosavybėn paprastąsias vardines nematerialiąsias akcijas, kurios buvo apmokėtos 389/1271 žemės sklypo dalimis; (c) grąžino valstybei žemės sklypo 411/1271 dalis, priteisiant iš valstybės, atstovaujamos atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos, atsakovei M. Š. 3 451,64 Eur (11 935,8 Lt); (d) grąžino valstybei žemės sklypo 389/1271 dalis, priteisiant iš valstybės, atstovaujamos atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos, atsakovei I. Š. 4 370,67 EUR (15 113,79 Lt);

11.3.       pripažino negaliojančia 2015 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos statytojai I. Š. išduoto leidimo Nr. LNS-31-150804-00196 rekonstruoti statinį statybos vietoje žemės sklype (duomenys neskelbtini), dalį dėl 2-ų aukštų su mansarda priestato, sklypo plane pažymėto Nr. 2, statybos;

11.4.       įpareigojo statytoją I. Š. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis nugriauti 2-ų aukštų su mansarda priestatą, sklypo plane pažymėtą Nr. 2;

11.5.       kitoje dalyje ieškinį atmetė;

11.6.       priteisė ieškovei iš visų atsakovių lygiomis dalimis po 166,66 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovės atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai priteisė 961,95 Eur, atsakovei I. Š. – 1 018,75 Eur, o UAB ,,Donelaičio namai“ – 250 Eur, bylinėjimosi išlaidų;

11.7.       paliko galioti 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki sprendimo įvykdymo.

12.       Teismas, įvertinęs ginčijamų valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir 6 dalį, 40 straipsnį, Taisyklių 2.4, 3, 7, 8 punktus ir kt.) bei ginčui aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendė, kad asmeniui priklausančių statinių konkrečiame žemės sklype buvimas yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kurios pagrindu šio teisinio santykio subjektams gali būti sukurtos teisės bei pareigos valstybinių žemės sklypų naudojimo srityje – teisė išsinuomoti arba įsigyti nuosavybėn konkretų valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka atitinkamam tikslui, t. y. turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Valstybės pareiga yra šį žemės sklypą asmeniui išnuomoti arba parduoti, tačiau asmuo turi būti teisėtas statinių, kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, savininkas. Ir priešingai, kai tokių statinių konkrečiame valstybinės žemės sklype nėra, tai negali atsirasti ir minėtos teisės bei pareigos šio teisinio santykio subjektams.

13.       Kadangi byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovėms I. Š., I. Š. ir M. Š. buvo parduota didesnė valstybinės žemės sklypo dalis nei priklausė pagal jų nuosavybės teise valdomų patalpų plotus, teismas, siekdamas nustatyti kokio dydžio ginčo žemės sklypas buvo reikalingas jame esančiam pastatui eksploatuoti, sudarant ginčo žemės sklypų pardavimo sutartis, buvo skyręs teismo ekspertizę. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertės D. V. 2020 m. gegužė 4 d. ekspertizės akto išvadų byloje dalyvaujantys asmenys neginčijo ir su jomis sutiko.

14.       Pasisakydamas dėl ekspertės išvadų, teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo dalys, priskirtos jame esančių (tuo metu buvusių) pastatų ar jų dalių savininkams, buvo nustatytos Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 13.16-1469 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Klaipėdos mieste, įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo“. Teismo ekspertė savo išvadoje konstatavo, kad įsakymu Nr. 13.16-1469 žemės sklypo dalys pirmiausiai buvo nustatytos proporcingai pagal visų pastatų užstatytą plotą, o papildomai – pagal valdomų gyvenamojo namo butų plotą (teismo ekspertizės akto 14 psl.). Tai suponavo teismo vertinimą, kad šiuo įsakymu nustatyti žemės sklypų plotai buvo proporcingi buvusioms gyvenamosioms patalpoms pagal jų tiesioginę paskirtį eksploatuoti. Byloje  nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, kad atsakovėms buvo reikalingi didesni žemės sklypų plotai nuosavybės teise priklausantiems butams ar negyvenamosioms patalpoms eksploatuoti, nei buvo nustatyta šiuo įsakymu.

15.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2006 m. balandžio 20 d. ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys su atsakove I. Š. buvo sudarytos galiojant minėtam  įsakymui Nr. 13.16-1469 ir būtent jo pagrindu atsakovei I. Š. buvo perleistos jame nustatytos ginčo žemės sklypo dalys, sprendė, kad nėra pagrindo šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais. Pažymėjo, kad pirmojo sandorio sudarymo metu atsakovei I. Š. priklausė pastate esantys butai Nr. 2, 3 ir 4, kurių bendras plotas buvo 151,15 kv. m, o pagal sutartį perleista 0,0374 ha žemės sklypo dalis, t. y. būtent tokia dalis, kokia ir buvo numatyta įsakyme Nr. 13.16-1469. Antrojo sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo įgijusi ir nuosavybės teises į dalį buto Nr. 5 (19,52 kv. m) bei į visą butą Nr. 6 (18,86 kv. m), kurių bendras plotas 38,38 kv. m. Kadangi antrąja žemės pirkimo–pardavimo sutartimi jai buvo perleista 0,0097 ha ploto žemės sklypo dalis, o pagal įsakymą Nr. 13.16-1469 buto Nr. 5 daliai buvo priskirta 0,0050 ha, o butui Nr. 6 – 0,0047 ha, teismas pripažino, kad ir šis sandoris atitiko tuo metu galiojusį įsakymą dėl žemės sklypo dalių pardavimo.

16.       Visgi, teismo vertinimu, vėliau su atsakovėmis I. Š. ir M. Š. sudaryti 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriai buvo pasirašyti pažeidžiant tiek Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir jo 6 dalį, ne aukciono tvarka pardavus didesnes dalis žemės sklypo ploto, nei buvo reikalinga atsakovėms nuosavybės teise turimoms patalpoms eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, tiek Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 9 straipsnį, kadangi sudarant šias sutartis buvo pažeisti visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės principai, naudojant valstybės turtą.

17.       Teismas padarė išvadą, kad, sudarant 2014 m. sausio 17 d. sutartis, parduodamo žemės sklypo atitinkamos dalys buvo nustatytos ne pagal įsakymą Nr. 13.16-1469, o pagal jį pakeitusį 2013 m. gruodžio 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 13VĮ-(14.13.2.)-537. Pagal naują įsakymą Nr. 13VĮ-(14.13.2.)-537 valstybinės žemės sklypo dalies, sudarančios 0,0800 ha, dalys buvo nustatytos atsižvelgiant vien į gyvenamajame pastate esančias patalpų dalis, o konkrečiai: 1) butui Nr. 1 – 0,0389 ha, t. y.  prie ankstesniu įsakymu Nr. 13.16-1469 šiam butui priskirtos 0,0099 ha dalies buvo pridėta papildoma 0,0290 ha dalis; 2) butui Nr. 5 (jo 68/100 dalims) – 0,0411 ha, t. y. prie anksčiau šiai buto daliai priskirtos 0,0105 ha žemės sklypo dalies buvo pridėta papildoma 0,0306 ha dalis.  Iš ekspertizės akto išvadų teismas sprendė, kad papildomai pridėto žemės sklypo plotą sudarė žemės sklypo dalys, iš viso 0,0596 ha, ant kurių anksčiau stovėjo skalbykla ir sandėlis ir kurie ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nugriauti ir išregistruoti (teismo ekspertizės 17 puslapis).

18.       Teismas pažymėjo, kad 2014 m. sausio 17 d. sutarčių sudarymo metu nebuvo parengta projektų, susijusių su pastato rekonstravimu, kitų dokumentų, pagrindžiančių, jog atsakovės turimoms nuosavybės teise gyvenamosioms patalpoms eksploatuoti buvo reikalingi didesni žemės sklypo plotai, nei buvo nustatyta ankstesniame 2006 m. kovo 31 d. įsakyme Nr. 13.16-1469. Be to, ginčijamų sutarčių sudarymo metu gyvenamasis namas jau buvo pripažintas avariniu, o ekspertizės akte nurodyta, kad tokios būklės gyvenamasis namas negalėjo būti eksploatuojamas pagal jo tiesioginę paskirtį, todėl jam būtinas žemės sklypo plotas buvo tik toks, kuris buvo užstatytas paties pastato (atitiko užstatymo plotą) ir tam tikriems apsaugos įrengimams, t. y. apie 0,0280 ha (teismo ekspertizės akto 26 puslapis.).

19.       Teismas nurodė, kad nugriovus Klaipėdos miesto savivaldybei priklausiusią skalbyklą ir sandėlį padidėjo tik žemės sklypo pritaikymo galimybės, bet ne paties gyvenamojo namo naudojimo poreikiai. Skalbyklos ir sandėlio (sandėliuko) nugriovimas galėjo atlaisvinti 0,0596 ha dalį valstybinės žemės. Toks plotas yra pakankamai didelis, todėl jame būtų galima išvystyti tam tikrą atskirą statybos veiklą, tačiau, nesant (ar neįvardijant) padidėjusių gyvenamojo namo naudotojų poreikių, visas atsilaisvinęs plotas nepagrįstai buvo priskirtas ir parduotas tik dviejų butų – Nr. 1 ir Nr. 5 – savininkėms, atsakovėms M. Š. ir I. Š..    

20.       Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja būtent CK 1.80 straipsnyje numatytas pagrindas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2014 m. sausio 17 d. sutartis pripažinti negaliojančiomis, o CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas 10 metų ieškinio senaties terminas sutartims ginčyti nėra suėjęs. Tačiau, kaip pasisakoma kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015), byloje nebuvo įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, todėl CK 1.81 straipsnio taikymo sąlygų teismas nenustatė.

21.       Teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovė nereiškia reikalavimų dėl administracinių aktų, susijusių su valstybinės žemės pardavimu ne aukciono tvarka, panaikinimo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinis aktas pats savaime materialinių teisinių santykių nesukuria, o sukuria tik prielaidą jiems atsirasti, sudarant sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016), todėl vertino, jog ginčyti administracinius aktus, susijusius su ginčo sklypo dalių perleidimu, šiuo atveju yra nereikalinga, kadangi jie faktiškai jokių teisinių pasekmių nesukūrė, teisines pasekmes sukūrė sutartys.

22.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 2018 m. spalio 18 d. vienintelio UAB „Donelaičio namai“ akcininko sprendimo dalį dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo, teismas nurodė, kad ieškovė aplinkybių, pagrindžiančių šio sprendimo neteisėtumą, nenurodė, ir įrodymų dėl šio reikalavimo neteikė. Todėl šį reikalavimą atmetė kaip neįrodytą, akcentuodamas kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl akcininko teisių įgyvendinimo ir jų gynimo būdų apžvalgoje, kad ieškovas, siekdamas bendrovės organų sprendimų ir iš jų kilusių sandorių pripažinimo negaliojančiais, turi reikšti du savarankiškus reikalavimus ir pateikti kiekvieno iš jų neteisėtumo įrodymus.

23.       Pasisakydamas dėl restitucijos būdo pripažintinų negaliojančiomis sutarčių kontekste, teismas pažymėjo, kad kliūčių taikyti restituciją natūra šiuo atveju nėra. Atsakovės I. Š. ir M. Š. 2014 m. sausio 17 d. sandorių pagrindu įgytas žemės sklypo dalis perleido atsakovei UAB ,,Donelaičio namai“ pagal 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutartis, t. y. mainais į bendrovės akcijas perleido nuosavybės teises į žemės sklypą, o pastaroji bendrovė nesigina, kad yra sąžininga turto įgijėja ir iš jos turtas negali būti išreikalautas.     

24.       Kita vertus, sprendžiant dėl sandorio šalies (ne)sąžiningumo, visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes.

25.       Vertindamas atsakovės UAB „Donelaičio namai“ sąžiningumą, teismas nustatė, kad atsakovė M. Š. 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarties Nr. BV8-5633 sudarymo metu buvo UAB „Donelaičio namai“ direktorė, kitaip tariant, atsakovė M. Š. perdavė iš valstybės įsigytą žemės sklypą juridiniam asmeniui, kuriam pati vadovavo. Atsakovė I. Š. 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarties Nr. BV8-5634 pagrindu iš valstybės ginčo sutartimi įsigytą žemės sklypą perdavė juridiniam asmeniui, kurio direktore buvo jos sesuo M. Š.. Dar daugiau, iki 2018 m. lapkričio 13 d. akcijų pasirašymo sutarčių sudarymo atsakovės UAB „Donelaičio namai“ vienintele akcininke buvo atsakovė I. Š.. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad atsakovės UAB „Donelaičio namai“ sąžiningumas paneigtas taikant CK 6.67 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.153 straipsnis).

26.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė gina valstybės, kaip  žemės sklypo savininko, interesus, kad, sandorius nuginčijus, bet kuriuo atveju tenka spręsti jų negaliojimo padarinių šalinimo klausimą, taip pat į bendrąjį teisės principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur), ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą atnaujino ir ginčą dėl administracinio akto – statybą leidžiančio dokumento panaikinimo – taip pat išsprendė iš esmės.    

27.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad žemės sklypo, kuriame planuojama statinio statyba, teisėtas valdymas yra būtinoji statytojo teisės įgyvendinimo bei statybą leidžiančio dokumento išdavimo sąlyga. Byloje nustačius, kad atsakovės M. Š. ir I. Š. neturėjo teisės ne aukciono tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypo atitinkamos dalies, kurioje dabar yra vykdoma priestato statyba, teismas sprendė, kad tokiai statybai vykdyti Statybos įstatymo 23 straipsnio 23 dalies 2 punkto prasme negalėjo būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

28.       Visgi, teismo vertinimu, panaikintina tik dalis 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduoto leidimo. Projekte yra numatyta rekonstruoti ir gyvenamąjį namą, projekto sklypo plane pažymėtą Nr. 1, su šio namo 2-ų aukštų su mansarda priestatu, sklypo plane pažymėtu Nr. 2. Taigi, ginčo statybą leidžiantis dokumentas yra neteisėtai išduotas tik dėl priestato statybos, todėl teismas pripažino negaliojančia tik 2015 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos statytojai I. Š. išduoto leidimo Nr. LNS-31-150804-00196 rekonstruoti statinį statybos vietoje žemės sklype (duomenys neskelbtini), dalį dėl 2-ų aukštų su mansarda priestato, sklypo plane pažymėto Nr. 2, statybos.    

29.       Pasisakydamas dėl to, kas yra statytojas pagal ginčijamą leidimą statybai, teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju statytoja yra atsakovė I. Š.. Tačiau neteisėto priestato atsiradimą iš esmės sąlygojo aplinkybė, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, nesilaikydama imperatyvių įstatymo nuostatų, lengvatine tvarka atsakovėms M. Š. ir I. Š. pardavė žemės sklypo atitinkamas dalis, kuriose yra statomas priestatas, todėl, pripažinus negaliojančiu statybą leidžiančio dokumento dalį dėl priestato statybos, priestatas turi būti nugriaunamas Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis, sutvarkant statybvietę. Ši valdžios institucija ir turėjo užtikrinti sklypo pardavimo procedūrų atitikimą įstatymų reikalavimams (CK 4.103 straipsnio 3 dalis, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

30.       Ieškovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jos reikalavimai dėl 2018 m. spalio 18 d. vienintelio UAB ,,Donelaičio namai“ akcininko sprendimo panaikinimo, dėl 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduoto statybos leidimo panaikinimo (visa apimtimi)  ir neteisėtų statybos padarinių pašalinimo, ir šioje ginčo dalyje priimti naują sprendimą – šiuos reikalavimus visiškai patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1.       Teismas, pripažinęs negaliojančiomis 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 356 ir Nr. 357 kaip prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis), turėjo patenkinti ir išvestinį reikalavimą dėl 2018 m. spalio 18 d. vienintelio atsakovės UAB „Donelaičio namai“ akcininko sprendimo dalies dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo apmokant turtiniu įnašu – žemės sklypu, pripažinimo negaliojančia. Teismas, atmesdamas šį reikalavimą netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paneigė bendrąjį teisės principą, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Be to, priimant akcininko sprendimą atsakovės naudojosi teise, kurios neturėjo, todėl sprendimas taip pat prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.

30.2.       Ginčo statybos leidime gyvenamojo namo priestatas, dėl kurio statybos teismas leidimą panaikino tik iš dalies, kaip atskiras pastatas nėra išskirtas. Leidimas išduotas rekonstruoti gyvenamąjį namą kaip vieningą objektą. Iš projektinės dokumentacijos nėra pagrindo daryti išvadą, kad gyvenamasis namas ir priestatas konstrukcijomis, inžineriniais tinklais ir funkciškai išskirtini kaip atskiri nepriklausomi statiniai. Priešingai, šis projekto sprendinių matyti, kad jie susiję technine patalpa, plane pažymėta numeriu 121 (l a eksplikacija). Šių aplinkybių teismas nepagrįstai neįvertino.

30.3.       Atsakovė I. Š. būdama Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėja, ne tik turėjo galimybę daryti įtaką valstybės institucijoms, bet ir ją darė tiek pati, tiek per savo sutuoktinį E. Š., kuris pagal 2013 m. vasario 20 d. su Klaipėdos miesto savivaldybės administracija sudarytos paramos sutarties pagrindu įsipareigojo savo lėšomis nugriauti skalbyklą. Atsakovėms M. Š. ir I. Š. šios aplinkybės turėjo būti žinomos. Atsakovės siekė nesąžiningai įgyti visą žemės sklypą lengvatine tvarka ir jame vykdyti statybos darbus. Atsakovės savo neteisėtais veiksmais reikšmingai prisidėjo prie susidariusios situacijos, todėl neteisėtos statybos padarinius turi būti įpareigota šalinti statytoja I. Š., išlaidas lygiomis dalimis priteisiant iš I. Š. ir Nacionalinės žemės tarnybos.  

30.4.       Sprendimo dalis, kuria iš ieškovės atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai priteista 961,95 Eur bylinėjimosi išlaidos, priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalį ir neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovės patirtos išlaidos nėra būtinos ir pagrįstos, kadangi jai galėjo atstovauti jos darbuotojai, turintys teisinį išsilavinimą, o ne samdomi advokatai taip nepagrįstai didinant bylinėjimosi kaštus. 

31.       Atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį atmesti visiškai, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

31.1.       Teismas nepagrįstai atnaujino terminą statybos leidimui apskųsti. Viešą interesą ginančio subjekto priimto sprendimo teisėtumo vertinimas negali būti laikomas pagrindu atnaujinti praleistą administracinio akto apskundimo terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020m. vasario 5 d nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-135-662/2020). Ta aplinkybė, kad, Generalinės prokuratūros nuomone, Klaipėdos apygardos prokuratūra padarė neteisingas išvadas dėl viešo intereso pažeidimo, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą, ypač atsižvelgiant į tai, jog pirmasis skundas buvo adresuotas būtent Generalinei prokuratūrai bei į tai, kad po Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimo jokia nauja priešingą išvadą lemianti informacija nebuvo surinkta.

31.2.       Teismas, atnaujindamas terminą, ignoravo administracinių terminų svarbą, jų nustatymu siekiamus tikslus, o taip pat grubiai pažeidė teisinio stabilumo, saugumo ir apibrėžtumo principus ir nepagrįstai panaikino statybos leidimo dalį, todėl sprendimas skundžiamoje dalyje naikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

31.3.       Teismas nevertino to, ar tik deklaratyviai nurodytas viešasis interesas iš tiesų buvo pažeistas ir ar pasirinktomis ieškovės gynimo priemonėmis pasiektas rezultatas realiai sukurs siekiamą teigiamą rezultatą, o taip pat ar deklaruojamo viešojo intereso gynimas nereikš konkuruojančio viešojo intereso – racionaliai naudoti viešųjų biudžetų lėšas – neproporcingą pažeidimą. Priėmus skundžiamą sprendimą buvo sukurta tokia situacija, kuomet sklypą bendrąja daline nuosavybe valdo valstybė ir privatus asmuo. Teisės aktuose nėra numatyta galimybė valstybei parduoti aukciono būdu ar išnuomoti sklypo dalį, kaip ir galimybė parduoti savo dalį bendraturčiams. Taigi, valstybė iš to negaus jokios naudos.   

31.4.       Šalia esančių žemės sklypų savininkai nuosavybės teises į juos įgijo analogišku kaip ir atsakovės būdu. Ieškovė selektyviai išsirinko tik vieno sklypo savininkus, akivaizdžiai vadovaudamasis diskriminaciniu kriterijumi – faktu, kad atsakovė I. Š. ir jos sutuoktinis yra valstybės tarnautojai, šeimos turtą investavę į nekilnojamojo turto plėtros bendrovę.

31.5.       Sprendimas, kuriuo 2014 m. sausio 17 d. sutartys ir statybos leidimas pripažinti negaliojančiais, įpareigojant nugriauti bebaigiamą statyti priestatą, neatitinka pusiausvyros tarp viešojo intereso bei atsakovių ir UAB „Donelaičio namai“ nuosavybės teisės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio stabilumo principų. Juolab kad valstybė tik 2019 metais ėmėsi veiksmų dėl 2014 metais sudarytų sutarčių ginčijimo.   

31.6.       Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymas, kuriuo 0,080 ha sklypo buvo priskirta butams, sukūrė aiškias teisines materialines pasekmes, kurios sudarė pagrindą ginčijamos sklypo dalies pardavimui, todėl tokio sprendimo nepanaikinus     2014 m. sausio 17 d. sutartys negalėjo būti pripažintos negaliojančiomis. Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad nenuginčijus administracinio akto, sukuriančio materialines teisines pasekmes ir kurio pagrindu sudarytas atitinkamas sandoris, šio administracinio akto pagrindu sudaryto sandorio panaikinimas nėra galimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-969/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-403/2020).

31.7.       Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymo priėmimo ir ginčo sutarčių sudarymo metu neegzistavo joks teisinis reguliavimas, pagal kurį keliems statiniams eksploatuoti suformuotas žemės sklypas turėjo būti performuotas (mažinamas) arba jame turėjo būti išskiriamos neparduotinos laisvos dalys nugriovus vieną ar kelis iš buvusių statinių bei draudžiantis likusio pagal teritorijų planavimo dokumentą suformuotame sklype statinio eksploatavimui priskirti visą sklypą, tokių nuostatų nėra ir Taisyklėse.

31.8.       Skalbykla ir sandėlis, kurių eksploatavimui priskirtos sklypo dalys šiuos pastatus nugriovus buvo priskirtos sklype likusiam gyvenamajam namui, buvo funkciniai namo priklausiniai, kurie neturėjo savarankiškų naudotojų. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai sprendė, kad visas sklypas yra reikalingas gyvenamajam namui su priklausiniais eksploatuoti, o priklausinius nugriovus gyvenamajam namui eksploatuoti reikalingas plotas nesumažėjo. Todėl 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu buvo ištaisyta ankstesniame įsakyme, kuriuo skalbyklai ir sandėliui buvo priskirtos dalys sklypo, klaida.

31.9.       Teismas neteisėtu laikė tik 0,0596 ha dalies priskyrimą butams Nr. 1 ir Nr. 5 ir šios dalies pardavimą butų savininkėms. Tuo tarpu anksčiau butams priskirtos 0,0204 ha ploto sklypo dalies (0,0099 ha butui Nr. 1 ir 0,0105 ha butui Nr. 5) pagrįstumo teismas nekvestionavo ir laikė jį teisėtu. Todėl teismas nepagrįstai 2014 m. sausio 17 d. sutartis negaliojančiomis pripažino visoje apimtyje ir visoje apimtyje taikė restituciją.

31.10.       Nuo 2018 m. lapkričio 13 d., t. y. jau ir statybos darbų metu rekonstruojamo gyvenamojo namo (jame esančių butų) bei sklypo savininke buvo atsakovė UAB „Donelaičio namai“. Todėl atsakovė UAB „Donelaičio namai“ buvo ginčo statybų statytoja (užsakove). Perėmus statytojo teises, naujo statybos leidimo gavimas nėra būtinas ir naujasis statytojas statybos darbus vykdo pagal kitam subjektui jau išduotą statybos leidimą. Vadinasi, atsakovė I. Š. nėra statytoja, todėl ji negalėjo būti įpareigota jį nugriauti.

31.11.       Net jeigu sprendime nurodyta sklypo dalis (0,080 ha) turėtų būti grąžinta valstybei, atsakovė UAB „Donelaičio namai“ ir toliau būtų 0,047 ha (ar net 0,0675 ha) ploto sklypo dalies savininke, o šis plotas yra pakankamas tiek gyvenamojo namo, tiek pagal statybos leidimą statomo priestato lokalizavimui jame. Todėl teismas nepagrįstai panaikino statybos leidimą ir įpareigojo nugriauti priestatą.

31.12.       Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 suformuotas restitucijos taikymo taisykles, neatsižvelgė į tai, kad pritaikius restituciją natūra atsakovė UAB ,,Donelaičio namai“ ne tik neteks teisės į žemė sklypo dalį, bet ir beveik baigto statyti pastato, dėl ko patirs didelius nuostolius, kuriuos turės atlyginti valstybė. Atgavusi žemės sklypo dalį valstybė jo negalės realizuoti.

32.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

32.1.       Atsakovėms valstybinės žemės sklypo dalys buvo parduotos Nekilnojamojo turto kadastre įregistruotiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį. Sutartys sudarytos atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas (projekto Nr. 11) buvo suprojektuotas teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvių ir Skulptūrų parko detaliajame plane, patvirtintame Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 173 „Dėl Teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvių ir Skulptūrų parko detaliojo plano patvirtinimo“.

32.2.       Skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 13VĮ-(14.13.2.)-31 buvo priimtas nesivadovaujant Taisyklių 7 punkto nuostata, kadangi nebuvo pateiktas piliečių prašymas perskaičiuoti jiems tenkančias sklypo dalis. Be to, šis skyriaus vedėjo įsakymas nebuvo apskųstas, nors bendraturčiai tokią teisę turėjo.

32.3.       Parduotos didesnės valstybinės žemės dalys atsakovėms I. Š. ir M. Š. pagrįstos Taisyklių 6 punktu, t. y. faktiniu žemės sklypo naudojimu ir negalėjimu suformuoti atskiro žemės sklypo bei įvertinus jau suformuoto žemės sklypo dalis, o taip pat poreikį užtikrinti esamo statinio naudojimą pagal paskirtį.

32.4.       Ekspertė išvadoje, be kita ko, nurodė, kad sklype esančiam gyvenamajam namui be priestato eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį yra reikalingas mažesnis žemės sklypas, nei dabar esantis 0,1271 ha ploto, tačiau šiuo atveju atskiro žemės sklypo suformavimas, nepažeidžiant Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosios savybės – istorinių sklypų ribos, nėra galimas. Šios aplinkybės taip pat patvirtina sandorio teisėtumą.

33.       Atsakovė UAB ,,Donelaičio namai“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

33.1.       Ginčo sklypas patenka į valstybės saugomą Klaipėdos miesto istorinę dalį, vadinamą Naujamiesčiu, kurios viena iš vertingųjų savybių yra istorinių sklypų ribos. Teismo ekspertizės aktu nustatyta, kad atskiro žemės sklypo suformavimas, nepažeidžiant minėtos vertingos savybės, nėra galimas net ir tuo atveju, jei esančiam gyvenamajam namui eksploatuoti pagal jo paskirtį reikia mažesnio žemės sklypo ploto nei dabar esantis 0,1271 ha. Todėl ir ginčo sklypo dalys turėjo būti perleidžiamos atsakovėms kaip sklype esančio pastato savininkėms.

33.2.       Teismas, pasisakydamas dėl Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto ir 6 dalies pažeidimo, t. y. ne aukciono tvarka perleidimo didesnės dalies žemės sklypo ploto nei buvo reikalinga eksploatuoti gyvenamąjį namą pagal jo paskirtį, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypų pardavimą ar nuomą aukcione. Būtent to, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 nauji sklypai aukcione gali būti parduoti tik kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Kadangi ginčo sklypas negali būti atidalinamas, jo dalis negali būti parduodama aukcione.

33.3.       Nugriautam sandėliui eksploatuoti priskirta žemės sklypo dalis (0,0218 ha) bet kuriuo atveju galėjo ir privalėjo būti perduota nuosavybėn ar kitokiam teisėtam naudojimui tik gyvenamojo namo savininkams, nes toks šios žemės sklypo dalies panaudojimas buvo ir yra numatytas galiojančiame 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 173 patvirtintame detaliajame plane. Todėl bet koks kitoks veikimas būtų neteisėtas, nes prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, taip pat visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms.

34.       Ieškovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į atsakovių I. Š., I. Š., M. Š., UAB ,,Donelaičio namai“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Nurodo tokius argumentus:

34.1.       Ginčo sklypo detaliojo plano sprendiniais, skirtingai nei savo apeliaciniuose skunduose teigia atsakovės, nebuvo ir negalėjo būti įtvirtintas ginčo žemės sklypo įsigijimo lengvatine tvarka būdas. Detaliuoju planu suprojektuotas ginčo žemės sklypas buvo matuojamas, formuojamas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre 2006 metais.    

34.2.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės nekėlė klausimo dėl 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 13.16-1469 teisėtumo ir tik apeliaciniuose skunduose nurodė tokius naujus argumentus, kad šiame įsakyme padarytos klaidos, susijusios su žemės sklypo dalių priskyrimų pastatui, ištaisytos 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537.    

34.3.       Atsakovių teiginiai, kad skalbykla ir sandėlis, kurių eksploatavimui skirtos žemės sklypo dalys šiuos pastatus nugriovus priskirtos gyvenamajam namui, buvo funkciniai gyvenamojo namo priklausiniai, kad iki nugriovimo neturėjo savarankiškų naudotojų, nėra patvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad abu statiniai buvo užregistruoti kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai, nuosavybės teise priklausę valstybei ir Klaipėdos miesto savivaldybei, jokiais funkciniais ryšiais nesusiję su gyvenamuoju namu. Skalbyklai, kurios griovimas pagal detaliojo plano sprendinius nebuvo numatytas, buvo suteiktas net ir atskiras adresas –             (duomenys neskelbtini).

34.4.       Teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo valstybei būti žemės sklypo bendrasavininke kartu su privačiu asmeniu. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad, nugriovus Klaipėdos miesto savivaldybei priklausiusią skalbyklą ir sandėlį, padidėjo žemės sklypo galimybės. Skalbyklos ir sandėlio nugriovimas galėjo atlaisvinti 0,0596 ha dalį valstybinės žemės, o toks plotas yra pakankamai didelis, kad jame būtų galima išvystyti tam tikrą atskirą statybos veiklą. Todėl valstybės institucijos turėjo įvertinti galimybę suformuoti atskiras žemės sklypo dalis ir nustatyti jų naudojimosi tvarką taip, kad būtų aišku, kuri dalis turi būti naudojama gyvenamojo namo eksploatavimui, o kuri tenka valstybei. 

34.5.       Teismas, iš dalies panaikindamas statybos leidimą, pagrįstai statytoju pagal šį dokumentą laikė būtent atsakovę I. Š. ir įpareigojo ją nugriauti ginčo žemės sklype pastatytą priestatą. Duomenų, kad statytojo teises yra perėmusi atsakovė UAB „Donelaičio namai“, į bylą nebuvo pateikta. Į bylą pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos patikrinimo aktas nėra pakankamas įrodymas, iš kurio galima būtų spręsti, jog pagal ginčijamą statybos leidimą statytojo teises yra perėmusi atsakovė UAB „Donelaičio namai“.   

34.6.       Teismas pagrįstai ieškinyje nurodytas termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, atsižvelgė į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę (ginami valstybės interesai), prokurorės (ieškovės) elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus.

35.       Atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą atmesti, atsakovių UAB ,,Donelaičio namai“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

35.1.       Ieškovė deklaravo ginanti viešąjį interesą, kad valstybinė žemė, nesant tam pagrindo, nebūtų parduodama lengvatinėmis sąlygomis (be aukciono), taip negaunat didžiausios naudos iš žemės pardavimo. Tačiau nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip šį viešąjį interesą pažeidžia atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ akcininko sprendimas. Akcininko sprendimas pats savaime jokių teisių į sklypo ginčo dalį nesukuria. Šis sprendimas nedaro jokio poveikio viešajam interesui, todėl ieškovė neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo jį ginčyti, o tai yra savarankiškas pagrindas tokį reikalavimą atmesti.

35.2.       Ieškovė nenurodė jokių savarankiškų argumentų akcininko sprendimo neteisėtumui pagrįsti, o rėmėsi tik ta aplinkybe, kad 2014 m. sausio 17 d. sutartys prieštarauja imperatyvioms valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančioms teisės normoms, kurių taikymas neturi nieko bendro su akcininko sprendimu. Nepateikė įrodymų, kad toks sprendimas prieštarauja bendrovės steigimo dokumentams, juo labiau kad jį priimant sutartys buvo galiojančios.

35.3.       Statybos leidimas negalėjo būti panaikintas, todėl ieškovės argumentai dėl to, kad jis negali būti naikinamas dalyje, neturi reikšmės.

35.4.       Įpareigojimas nugriauti priestatą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovės I. Š. įpareigojimas tą padaryti yra nepagrįstas, kadangi ji nėra statytoja, šias teises yra perėmusi atsakovė UAB „Donelaičio namai“. Atsakovė I. Š. neatliko ir jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų prisidėjusi prie statybos leidimo gavimo.

36.       Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundo prašo jį atmesti. Nurodo tokius argumentus:

36.1.       Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad 2011 metais nugriovus ir išregistravus sandėlį, o 2013 metais – ir skalbyklą, neįvertinta galimybė suformuoti atskiras žemės sklypo dalis. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į registrą“, atskiro žemės sklypo suformavimas, nepažeidžiant Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosios savybės – istorinių sklypų ribos, nėra galimas.   

36.2.       Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimis buvo pažeistas ekonominis interesas, valstybinės žemės dalis parduota nepagrįstai mažomis kainomis ir be teisinio pagrindo.

36.3.       Neinicijavus sklypo performavimo, sumažinant žemės sklypo plotą gyvenamajam namui eksploatuoti, gyvenamojo namo dalių (patalpų) savininkai įgijo teisę įsigyti žemės sklypo dalis, kurios buvo nustatytos pagal Taisyklių 7 punktą.

37.       Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, atsakovių I. Š., I. Š., M. Š., UAB ,,Donelaičio namai“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

37.1.       Teismas nenustatė ir nenurodė, su kuriuo momentu sietinas ieškovės sužinojimas apie galimai pažeistą viešąjį interesą, ar su 2018 m. gruodžio 19 d., kuomet buvo gautas Seimo nario pareiškimas, ar su 2019 m. gegužės 14 d., kuomet buvo gautas skundas dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimo. Nuo 2019 m. gegužės 14 d. ieškovė turėjo visą pareiškimo tyrimo medžiagą, todėl jau tuo metu turėjo ir galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu.

37.2.       Teismo sprendimu valstybei nėra sukuriama jokia pridėtinė ekonominė vertė, kadangi atsakovės I. Š., Š. Š. ir M. Š. vis tiek yra vieninteliai subjektai, turintys teisę į valstybinės žemės po pastatu įsigijimą. Kadangi naujas žemės sklypas dėl patekimo į Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, istorines ribas negali būti formuojamas, šio žemės sklypo dalies nėra galimybės parduoti aukciono tvarka. Vadinasi, būtent atsakovės turi teisę atlikti tą pačią procedūrą, o valstybė neturi teisės atsisakyti joms parduoti ginčo žemės sklypo dalį ne aukciono tvarka.

37.3.       Teismas nepagrįstai nesiaiškino, ar dėl 2014 m. sausio 17 d. sutarčių panaikinimo statytoja neteko teisių į tokią sklypo dalį, kuri savaime yra pakankama statybos leidimo išdavimui. Atsakovėms likęs sklypo plotas yra pakankamas pastato rekonstrukcijai su priestato statyba atlikti. Be to, naudojimosi sklypu tvarka nėra nustatyta, todėl neaišku, kodėl griautinas būtent priestatas.

37.4.       Aukcione ginčo pastatui pagal funkcinę paskirtį eksploatuoti galimai perteklinė valstybinės žemės sklypo dalis negalėjo būti parduodama net hipotetiškai, nes ją būtina suformuoti kaip atskirą nekilnojamojo turto vienetą, o tai yra neįmanoma. Todėl ginčo sklypo dalys galėjo būti parduotos tik atsakovėms I. Š. ir M. Š..   

37.5.       Ieškovė neįrodinėjo vienintelio akcininko 2018 m. spalio 18 d. sprendimo negaliojimo pagrindų. Iš ieškovės apeliacinio skundo taip pat nėra aišku, kokiais teisiniai pagrindais yra prašoma pripažinti negaliojančiu tokį sprendimą.

37.6.       Pripažintomis negaliojančiomis sutartimis atsakovės įgijo idealiąją, o ne realiąją žemės sklypo dalį. Tai reiškia, kad jų įgytos sklypo dalies lokalizacija nėra nustatyta. Todėl negalima teigti, kad pripažinus negaliojančiomis sutartis statytojas nevaldė nuosavybės teise būtent tos žemės sklypo dalies, kuri yra po priestatu.

37.7.       Statybos leidimą buvo prašoma pripažinti negaliojančiu dėl priežasčių, susijusių su valstybinės žemės įsigijimo tvarkos pažeidimais, o savivaldybė šioje srityje jokių funkcijų neatliko, todėl savivaldybės teisininkų kvalifikacija ir įgūdžiai buvo nepakankami. Savivaldybė buvo priversta pasitelkti šios srities specialistus, advokatus.

38.       Atsakovė UAB ,,Donelaičio namai“ atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo palaikanti atsakovių I. Š., I. Š., M. Š., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

39.       Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su ta ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūras apeliacinio skundo dalimi, kuria prašoma panaikinti statybos leidimą. Nurodo tokius argumentus:

39.1.       Galiojantis teisinis reguliavimas nenumato dalies statybos leidimo panaikinimo galimybės.

39.2.       Priestato, sklypo plane pažymėto Nr. 2, dalimi yra ir techninė patalpa (1 aukšto plane žymima indeksu 121), todėl tolesnis projekto sprendinių įgyvendinimas likusia galioti sprendinių apimtimi būtų negalimas. Į paminėtą techninę patalpą atvedami projektuojami vandentiekio, šilumos, elektros tinklai, bendri visam pastatui ir skirti viso pastato aptarnavimui ir užtikrinantys tinkamą jo funkcionavimą. Todėl panaikinus projekto sprendinių dalį dėl priestato statybos, įskaitant ir paminėtą techninę patalpą, likę sprendiniai turėtų būti keičiami, iš naujo sprendžiant rekonstruojamo pastato inžinerinių sprendinių, užtikrinančių likusios pastato dalies aprūpinimą vandeniu, elektra ir šilumos tiekimu, parinkimą ir suplanavimą.

39.3.       Suprojektuoti inžineriniai tinklai skirti tarnauti pagrindiniam statiniui – rekonstruojamam gyvenamajam namui, ir pagal savo savybes yra nuolat su juo susiję, todėl pagrįstai gali būti laikomi gyvenamojo namo priklausiniais. Nors nustatyti pažeidimai apima tik priestato dalį, tačiau įvertinus tai, kad inžineriniai statiniai negali savarankiškai funkcionuoti be pagrindinio statinio ir tokiomis aplinkybės jų naudojimas būtų neįmanomas, o likusios rekonstruojamo gyvenamojo namo, sklypo plane pažymėtos Nr. 1, dalies sprendinių realizavimas ir visiškas pastato statybos užbaigimas nebūtų įmanomas nepakeitus likusių galioti inžinerinės dalies sprendinių, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl viso statybos leidimo panaikinimo.           

IV. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis ir dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

40.       Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, byloje dalyvaujantys asmenys buvo informuoti apie teisėjų kolegijos ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas, pasiūlant jiems pateikti paaiškinimus dėl administracinių aktų, t. y. (1) Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537 dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 13.6-1469 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo“ pakeitimo, (2) Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymų Nr. 13VĮ-(14.13.2)-31 ir Nr. 13VĮ-(14.13.2)-32 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, pardavimo, priėmimo procedūrų teisėtumo bei pagrįstumo.

41.       Ieškovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra paaiškinimuose nurodė tokius argumentus:

41.1.       Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537 gyvenamojo namo butams Nr. 1 ir Nr. 5 buvo priskirtos tiek skalbyklai, tiek sandėliui, kurie priklausė Klaipėdos miesto savivaldybei, anksčiau skirtos žemės sklypo dalys. Tačiau šiuo įsakymu nebuvo nustatyti jokie gyvenamojo namo, t. y. butų Nr. 1 ir Nr. 5, savininkų poreikių pakitimai, lėmę būtinybę jiems paskirti papildomas ginčo sklypo dalis. 

41.2.       Be jokio teisinio pagrindo butams Nr. 1 ir Nr. 5 buvo priskirta itin reikšminga valstybei priklausiusi 0,0596 ha ploto žemės sklypo dalis. Administraciniai aktai priimti pažeidžiant Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto imperatyvą, todėl laikytini neteisėtais ir nepagrįstais.

42.       Atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodo tokius pagrindinius argumentus:

42.1.       Apeliacinės instancijos teismas ketina peržengti ne tik apeliacinių skundų, bet ir ginčo ribas, kadangi administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyku, be to, pati ieškovė aiškiai išreiškė savo valią dėl šių aktų neginčijimo.     

42.2.       Administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas negali būti sprendžiamas, kadangi yra praleistas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas skundui dėl jų paduoti. Apie ginčo aktų egzistavimą bei jų turinį ieškovei buvo žinoma dar iki  kreipiantis į teismą su ieškiniu, t. y. daugiau nei dvejus metus. Neegzistuoja jokios aplinkybės, pateisinančios tokį ilgą termino praleidimą.

42.3.       Byloje egzistuoja kitas, nei ieškovės įrodinėjamas ar Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodytas viešasis interesas – efektyvus, racionalus ir taupus viešųjų biudžeto lėšų naudojimas ir teisinis stabilumas, kuris, inicijavus nagrinėjamą bylą, yra pažeidžiamas.

42.4.       Tuo atveju, jei būtų sprendžiamas aktų teisėtumo klausimas, tai galėtų būti daroma tik dėl tos dalies, kuria ginčo butams priskirta 0,0596 ha ploto žemės klypo dalis, o ne dėl viso 0,080 ha ploto. Nugriautiems skalbyklai ir sandėliui buvo priskirta 0,0596 ha ploto dalis, kuri buvo pridėta prie butams iki tol priskirtos žemės sklypo dalies, dėl kurios ginčo nėra.

43.       Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija savo paaiškinimus grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

43.1.       Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad šioje byloje egzistuoja viešasis interesas ir dėl to egzistuoja būtinybė peržengti apeliacinio skundo ribas, nemotyvuota. Be to, šis klausimas (ar viešasis interesas egzistuoja) sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką.   

43.2.       Bandymas retrospektyviai, negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalinti ieškinio trūkumus, suteikti ieškovei galimybę tikslinti reikalavimą, nesuderinamas su proceso teisės normomis.

43.3.       Praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl ginčo administracinių aktų panaikinimo pareikšti ir nėra prašoma jo atnaujinti, nenurodomos jo praleidimo priežastys, todėl vien dėl šių aplinkybių aktų teisėtumas negali būti tikrinamas.

43.4.       Žemės sklypo dalys turėjo būti perskaičiuotos atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. 2014 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 13VĮ-(14.13.2.)-31 buvo priimtas nesivadovaujant Taisyklių 7 punktu, kadangi nebuvo pateiktas kitų piliečių prašymas. Kol nėra suinteresuotų asmenų skundo dėl netinkamai paskirstyto atsiradusio viršpločio tarp bendraturčių, tol nėra ir pagrindo šių dalių dydžio perskaičiavimui.

43.5.       Net ir nustačius, kad gyvenamajam namui pagal jo tiesioginę paskirtį eksploatuoti valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu buvo reikalingas mažesnio ploto sklypas, atskiro žemės sklypo suformavimas, nepažeidžiant Klaipėdos miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu, vertingosios savybės – istorinių sklypų ribos, nėra ir nebuvo galimas. Todėl net hipotetiškai negalima teigti, kad su šiuo viršpločiu buvo ir yra įmanoma pasielgti kitaip, nei parduoti ne aukciono tvarka statinio bendraturčiams.

43.6.       Byloje nėra duomenų, kad sklypo suformavimo metu trims pastatams buvo suformuotas būtent toks sklypas, kurio dydis yra pakankamas visiems trims pastatams eksploatuoti. Ginčo sklypas buvo formuojamas atsižvelgiant į istorines ribas, todėl tikėtina, kad jau tuo metu jo dydis buvo nepakankamas visiems trims pastatams, o po dviejų pastatų nugriovimo buvo būtina atlikti perskaičiavimą, atsilaisvinusias dalis priskiriant prašymą pateikusiam likusio pastato butų savininkams. Kadangi sklypo performavimas buvo neįmanomas nei faktiškai, nei teisiškai, galėjo būti priimti tik kvestionuojami administraciniai aktai.

44.       Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos paaiškinimai grindžiami tokiais pagrindiniais argumentais:

44.1.       Įsakymas, priimtas 2013 m. gruodžio 10 d., atitiko tuometinį reglamentavimą, pagal kurį gyvenamojo namo eksploatavimui reikalingo žemės sklypo plotas nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą (detalųjį planą).

44.2.       Nepaisant to, kad žemės sklypas buvo suprojektuotas jo projektavimo metu jame buvusiems trims statiniams eksploatuoti, tačiau du statinius nugriovus ir išregistravus, buvusių statinių savininkai prarado teisę pirkti arba nuomotis žemės sklypo dalis lengvatine tvarka esamiems statiniams eksploatuoti. Neinicijavus žemės sklypo performavimo, sumažinant jo plotą gyvenamajam namui eksploatuoti, gyvenamojo namo dalių (patalpų) savininkai įgijo teisę įsigyti sklypo dalis, kurios buvo nustatytos pagal Taisyklių 7 punktą.

44.3.       Ginčo tarp gyvenamojo namo dalių (patalpų) bendraturčių dėl žemės sklypo dalių nustatymo nebuvo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo imtis priemonių viešajam interesui ginti.

45.       Atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ paaiškinimai grindžiami tokiais pagrindiniais argumentais:

45.1.       Sklype pasikeitus faktinei situacijai, t. y. nugriovus jame buvusius du pastatus, bei esant draudimui sklypą skaidyti į atskirus nekilnojamojo turto vienetus, pagrįstai ir teisėtai 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu neprivatizuota sklypo dalis buvo priskirta ginčo patalpoms.

45.2.       Pagal Taisyklių 6 punktą, ploto perviršio, jei toks buvo, gyvenamajam namui eksploatuoti pardavimas buvo galimas, todėl administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų  

46.       Atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2018 m. lapkričio 30 d. statybos rangos sutartį dėl priestato rekonstravimo, 2015 m. gyvenamojo pastato fasado remonto darbų techninį projektą, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašus ir ginčo žemės sklypo nuotrauką iš oro.      

47.       CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), o ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, todėl ir apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme.

48.       Procesų abiejų instancijų teismuose skirtumai, be kita ko, lemia, kad visi įrodymai turi būti teikiami pirmosios instancijos teisme – su ieškiniu arba rengiantis bylos nagrinėjimui (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 198 straipsnis, 226 straipsnis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama optimizuoti bylos proceso eigą, juo skatinamas proceso koncentruotumas, nustatoma kiekvieno proceso dalyvio pareiga rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, t. y. rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir / ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į reikalavimus.

49.       Įstatymų leidėjo valia apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas taip pat yra nustatytas atsižvelgiant į apeliacinio proceso specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas įvertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei visų pirma paties šio teismo įvertintus duomenis. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar visus juos ištyrė ir tinkamai, nepažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo  ir kitų įrodinėjimo proceso taisyklių, įvertino.

50.       Kaip nurodyta, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 36 punktas).

51.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės ir neįvardija jokių aplinkybių, objektyviai joms sukliudžiusių ar galėjusių sukliudyti prie apeliacinio skundo pridėtus įrodymus pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat neįrodinėja, kad juos teikė arba ketino teikti, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti, juo labiau kad visi šie įrodymai (dokumentai) neabejotinai egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, atsakovės turėjo ir galimybę, ir procesinę pareigą teikti visus, jų manymu, nagrinėjamo ginčo teisingam išsprendimui aktualius įrodymus iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnis, 178 straipsnis).

52.       Toks šalies procesinis elgesys, kai tik priėmus tai šaliai nepalankų teismo sprendimą yra teikiami papildomi įrodymai, kartu neįrodinėjant jokių objektyviai egzistavusių kliūčių juos pateikti proceso pirmosios instancijos teisme metu, negali pateisinti išimties iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės taikymo. Įstatymų leidėjas, CPK 314 straipsnyje įtvirtinęs tik dvi išimtis pirmosios instancijos teisme neįvertintų įrodymų pateikimui į bylą ir jų priėmimui aukštesnės instancijos teisme, siekė panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, skatindamas bylos dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis (informaciją) pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant antrajai šaliai netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

53.       Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, taip pat atsižvelgdama į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, atsakovių I. Š., I. Š. ir M. Š. su apeliaciniu skundu teikiamų naujų dokumentų nepriima.      

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

54.       Atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. 2021 m. gegužės 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kurie Lietuvos apeliaciniame teisme gauti 2021 m. gegužės 10 d., prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovių teigimu, tik išklausius jų ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus galės būti teisingai nustatyta, dėl kokios žemės sklypo dalies yra kilęs ginčas, t. y. ar dėl viso ginčo sutartimis perleisto 0,080 ha ploto, ar tik dėl tos dalies, kuri buvo papildomai priskirta butams Nr. 1 ir Nr. 5 po to, kai buvo nugriauta skalbykla ir sandėliukas, t. y. dėl 0,0596 ha. Be to, šalims būtų suteikta galimybė ginčą baigti taikiai.

55.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pasisakyta, kad įstatymas įtvirtina teismo diskrecijos teisę tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais (išimtis iš bendrosios taisyklės). Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visgi išimtinė teisė nuspręsti, ar toks procesas iš tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti. Pažymėtina, kad teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas aukštesnės instancijos teismuose yra pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).  

56.       Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos proceso, vykusio pirmosios instancijos teisme, atsakovės ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys bei jų atstovai dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, teikė juose paaiškinimus, taigi turėjo visas galimybes taip pat ir žodžiu nurodyti visas, jų manymu, reikšmingas ginčui išspręsti aplinkybes, be kita ko, ir dėl ginčo sutartimis perleistų sklypo dalių (kokia konkrečiai sklypo dalis yra ginčo objektas, o kokia nėra). Be to, byloje dalyvaujančių asmenų pozicija dėl ginčo esmės taip pat yra išdėstyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, įskaitant ir apeliacinės instancijos teismo siūlymu pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Todėl atsakovių nurodytos aplinkybės žodinio proceso poreikio nelemia ir neteikia pagrindo tokiam jų prašymui patenkinti.  

57.       Atsakovių argumentai, kad paskyrus žodinį procesą šalims atsirastų galimybė sudaryti taikos sutartį, kitokio vertinimo taip pat nesuponuoja, juolab kad šalys turėjo pakankamai laiko tokią sutartį sudaryti, jeigu įžvelgė galimybę rasti visų jų, o kartu ir viešąjį interesą atitinkantį kompromisą. Jokių konkrečių duomenų, kad ieškovė ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys mato galimybę bylą baigti taikiai, dėl to derasi, ir nėra pateikta.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir pagrindo jas peržengti

58.       Įprastoje situacijoje bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindų įvertinimas, taip pat absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, apeliacinio proceso metu paprastai atsižvelgiama į tuos faktinius bei teisinius argumentus, kurių pagrindu kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.

59.       Tačiau, antra vertus, nurodyta taisyklė nėra absoliuti. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai priešingo elgesio reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakoma, kad CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nėra absoliutus, yra šio principo išimčių. Vienas iš atvejų, kai apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas, – siekis apginti viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-212-969/2020, 26 punktas).

60.       Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Tokia procesinė procedūra (pranešimas apie ketinimą peržengti apeliacinių skundų ribas) nagrinėjamoje byloje buvo atlikta, nurodant, kad bus tikrinamas ir administracinių aktų, kurių pagrindu buvo sudarytos ginčo pirkimo–pardavimo sutartys, teisėtumas ir pagrįstumas, kartu šalims sudarant galimybę pasisakyti ir dėl tokių klausimų, kurių jos pačios apeliaciniuose skunduose nekelia, tačiau jų aptarimo poreikį konstatavo bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas.

61.       Taigi, vertinant pagal bendrąją taisyklę bei atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų pateiktuose apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius ir teisinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindus, apeliacijos dalyku tapo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalies, kuria yra pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys ir išspręsti reikalavimai dėl restitucijos taikymo, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir neteisėtų statybų padarinių šalinimo, taip pat tos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ 2018 m. spalio 18 d. vienintelio akcininko sprendimą (jo dalį), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų, pateikę apeliacinius skundus, nekvestionuoja tos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl 2006 m. balandžio 20 d. ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarytų valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, taip pat atmestas reikalavimas visas ginčijamas ieškiniu sutartis pripažinti negaliojančiomis dar ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Todėl teisėjų kolegija pasisakys  dėl šalių apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų reikšmės jų skundžiamų atitinkamų teismo sprendimo dalių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 320 straipsnio 1 dalis).   

62.       Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdus pagrindas peržengti apeliacinių skundų ribas, siekiant patikrinti ir nustatyti, ar ginčo objektu tapęs ir iki ginčo sandorių sudarymo valstybei priklausęs turtas nebuvo valdomas bei juo disponuojama taip, kad jis tenkintų ne visos visuomenės, o atskirų asmenų interesus ir (ar) poreikius, šiuo atveju – atsakovės I. Š. ir jos šeimos narių interesus.

63.       Kaip pirmiau minėta, būtinoji apeliacinių skundų ribų peržengimo sąlyga (lot. conditio sine qua non), numatyta CPK 320 straipsnio 2 dalyje, t. y. pranešimas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą imtis tokio procesinio veiksmo, kaip apeliacinių skundų ribų peržengimas, buvo įgyvendinta. Byloje dalyvaujantys asmenys paaiškinimuose išdėstė savo pozicijas ne tik dėl administracinių aktų, kurie sudarė sąlygas ieškiniu ginčijamiems sandoriams pasirašyti,  teisėtumo bei pagrįstumo, bet ir dėl galimybės (būtinybės) peržengti nagrinėjamų apeliacinių skundų ribas (žr. šios nutarties 41-45 punktus).

64.       Rašytiniuose paaiškinimuose, be kita ko, teigiama, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, tačiau tokie argumentai aiškiai stokoja pagrįstumo. Viešojo intereso gynimas yra vieno pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesniosios šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus. Viešojo intereso gynimą civiliniame procese nulemia taip pat ir kitos priežastys, viena jų – privatinių santykių įvairovė, nes yra tokių civilinės teisės pošakių ir institutų, kurių visuomeninis reikšmingumas yra didesnis nei kitų. Viešasis ir privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas – dar viena priežasčių, dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas.

65.       Teisės doktrinoje nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms kreiptis į teismą, lyg iš anksto numato, kad konkretūs santykiai, iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2013; 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).

66.       Nagrinėjamu atveju, pirma, pati byla buvo inicijuota viešajam interesui ginti, ją iniciavo specialų subjektiškumą turintis asmuo – prokuroras (CPK 49 straipsnis). Antra, nėra jokios abejonės, kad netinkamas ir formalus nagrinėjamo ginčo išsprendimas vien tuo pagrindu, kad viešąjį interesą ginanti prokurorė, išdėstydama ieškinyje aplinkybes, susijusias su administracinių aktų, kuriuos įgyvendinat ir buvo sudarytos žemės sklypų dalių pirkimo–sutartys, priėmimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, jų neginčijo (t. y. tinkamai nesuformulavo faktinį ieškinio pagrindą atitinkančio dalyko), kai pagal ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką tokiu atveju turi būti sprendžiamas ir administracinių aktų galiojimo klausimas (žr. šioje byloje priimtos Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutarties dėl ketinimo peržengti skundų ribas 7 punktą), nebūtų suderinamas nei su konstitucinės teisės doktrina ir teismui tenkančia pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), nei su civilinės teisės bendraisiais principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Formalus bylos dėl viešosios nuosavybės (bendrojo turto) teisinio likimo išsprendimas neabejotinai neigiamai paveiktų ir pačios valstybės, kaip buvusios ginčo turto savininkės, ir didelio skaičiaus asmenų (ne tik Klaipėdos miesto gyventojų) teises bei teisėtus interesus.  

67.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisakys ne tik dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, bet ir dėl su jais susijusių aplinkybių – dėl 2021 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodytų administracinių aktų teisėtumo vertinimo.

Dėl 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumo  

68.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pasisakęs, kad iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko), jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti; visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei; valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, juo negali būti disponuojama taip, kad jis tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus arba poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT26-N13/2016).

69.       Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kaip matyti iš šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jo taikymą apibrėžiančios nuostatos, šis įstatymas taikomas kaip bendrasis įstatymas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje tiek, kiek jos nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai.

70.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimą, yra viešosios teisės normos, kurios įtvirtina imperatyvųjį teisinį reguliavimą, kai viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, yra draudžiama. Todėl sandoriai dėl valstybinės (savivaldybių) žemės perleidimo turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kartu šio teisinio reglamentavimo imperatyvus pobūdis reiškia, kad sandoriai dėl valstybinės (savivaldybių) žemės perleidimo, sudaryti pažeidus viešosios teisės principą, kai valstybės (savivaldybių) turtas įgytas kitaip negu nustatyta imperatyviu reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes), yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471-611/2015; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-684/2017, 21 punktas; 2019 m. vasario 13 d. nutartis Nr. e3K-3-18-248/2019, 37 punktas; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 39, 40, 42 punktai).

71.       Valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės perleidimą reglamentuoja Žemės įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai. Ginčijamų 2014 m. sausio 17 d. sandorių sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Šios bendrosios taisyklės išimtys buvo įtvirtintos Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, kurios 1 punkte nurodyta, kad be aukciono valstybinės žemės sklypai parduodami, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.          

72.       Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės pardavimą, 2 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokia tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse. 

73.       Pagal Taisyklių 3 punktą prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 ir 22 straipsniuose nurodytuose ir įstatymų nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose arba žemės sklypų planuose, prilyginamuose detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Tų pačių Taisyklių 7 punkte numatyta, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.

74.       Nurodytas teisinis reguliavimas bei efektyvumo principas, kuriuo turi būti grindžiami valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisiniai santykiai, siekiant maksimalios naudos visuomenei, teikia pagrindą padaryti išvadą, kad pagal bendrąją įstatymų leidėjo įtvirtintą taisyklę valstybinės žemės sklypai parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais įstatymų nustatytais atvejais, kai egzistuoja valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės perleidimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, kurie, be kita ko, negali būti aiškinami pernelyg plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-690/2019, 32 punktas).

75.       Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo tai, kad ginčo sandoriais buvo pažeistas Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas imperatyvas, kadangi ginčo 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimis ne aukciono būdu atsakovėms I. Š. ir M. Š. buvo perleista nuosavybės teisė į didesnes valstybinės žemės sklypo dalis nei buvo būtina joms nuosavybės teise priklausančioms statinio (gyvenamojo namo), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalims eksploatuoti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

76.       Išvadą, kad atsakovėms buvo perleista didesnė nei galėjo būti valstybinės žemės dalis, teismas padarė atsižvelgęs tiek į pirmiau aptartą šiam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, tiek į byloje esančių įrodymų visumą, be kita ko, ir į teismo ekspertės dr. D. V. 2020 m. gegužės 4 d. ekspertizės akto išvadas (el. b. 4 t., b. l. 88). Teismo ekspertė nurodė, kad ginčo žemės sklype esančiam visam gyvenamajam namui pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį eksploatuoti 2014 metais sudarytų valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių metu buvo reikalinga 0,0712 ha žemės sklypo dalis (visas žemės sklypo plotas – 0,1271 ha). Po ginčijamų sutarčių sudarymo faktiškai susiklostė tokia situacija, kad atsakovė I. Š. tapo 0,0471 ha, o atsakovės I. Š. ir M. Š. kartu – 0,0800 ha žemės sklypo savininkėmis. Kitaip tariant, po ginčo sandorių sudarymo viso 0,1271 ha valstybei priklausiusio žemės sklypo nuosavybės teisės lengvatine tvarka perėjo privatiems asmenims.

77.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teismo ekspertės padarytų išvadų bei jos skaičiavimų teisingumas šalių nebuvo ginčijamas, kitokie skaičiavimai dėl šiam pastatui eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies neteikiami. Atsakovės I. Š., M. Š., I. Š. ir UAB ,,Donelaičio namai“ apeliaciniuose skunduose žemės sklypo dalių paskirstymo bendraturčiams tinkamumą grindžia tokiomis aplinkybėmis, kad šis sklypas yra istorinėje Klaipėdos miesto senamiesčio dalyje, Naujamiestyje, todėl, nepažeidžiant istorinių ir saugomų sklypų ribų, atskiros privatiems savininkams ir valstybei priklausančios sklypų dalys – atskiri sklypai – negali būti formuojami. Atsakovių vertinimu, tokiu teismo sprendimu yra pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti viešųjų biudžetų lėšas, skundžiamas sprendimas nėra naudingas nei visuomenei, nei valstybei, kadangi sklypas negali būti atidalintas ar jo dalis parduota aukciono būdu.

78.       Panašios pozicijos savo apeliaciniame skunde laikosi ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, papildomai paaiškinimuose nurodžiusi, kad skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. 13VĮ-(14.13.2.)-31 buvo priimtas nesivadovaujant Taisyklių 7 punkto nuostata, kadangi nebuvo pateiktas piliečių prašymas perskaičiuoti jiems tenkančias sklypo dalis, šis skyriaus vedėjo įsakymas nebuvo apskųstas, nors bendraturčiai tokią teisę turėjo. Tačiau nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustačius, kad viso pastato bendraturčiais palaipsniui tapo artimos giminystės santykiais susiję asmenys, kurie privatizavę ir supirkę iš privačių asmenų bei valstybės visas patalpas, dar daugiau, iniciavę bei savo lėšomis atlikę ginčo sklype buvusio atskiro nekilnojamojo daikto – skalbyklos, nuosavybės teise priklausiusios valstybei, griovimo darbus (šis nekilnojamasis daiktas išregistruotas 2013 m. gegužės 14 d.), o vėliau, tapę viso pastato ir žemės sklypo savininkais, įsteigė juridinį asmenį (UAB ,,Donelaičio namai“), kuriam perleido šio žemės sklypo dalis ir pradėjo jame statybas, neturėjo nei intereso prašyti perskaičiuoti sklypo dalis, nei, juo labiau, skųsti tik jų pačių naudai priimtą įsakymą.

79.       Koks kitas, su atsakovų šeima nesusijęs, bendraturtis turėjo inicijuoti parduodamos atsakovėms didesnės, nei joms priklausytų naudotis namo patalpomis pagal paskirtį žemės sklypo dalies, perskaičiavimo procesą ar skųsti įsakymą, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliaciniame skunde neįvardyta. Šioje situacijoje, viena vertus, pati atsakovė, būdama ir valstybės, žemės sklypo bendraturtės, įgaliota institucija turėjo pareigą užtikrinti, kad valstybei priklausantis žemės sklypas / jo dalis būtų parduotas privačion nuosavybėn nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų, kad būtent tokia faktinė situacija, kuomet lengvatinėmis sąlygomis fiziniams asmenims buvo perleista didesnė nei priklausytų pagal faktines aplinkybes valstybinės žemės sklypo dalis, susiklostė ne tik dėl valstybės institucijų padarytų klaidų, bet ir dėl atsakovės I. Š. bei jos šeimos narių aktyvių veiksmų. 

80.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė I. Š. 1994 m. spalio 21 d. sutartimi, sudaryta Klaipėdos miesto valdybos 1994 m. balandžio 28 d. potvarkio Nr. 273, Valstybinės komisijos posėdžio 1994 m. spalio 3 d. protokolo Nr. 67 ir įkainavimo akto pagrindu, iš Klaipėdos miesto valdybos įsigijo 53,53 kv. m ploto kūrybines dirbtuves, esančias adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 t., b. l. 21). Šis tikslinės paskirties (kūrybinės dirbtuvės) turtas buvo įsigytas privatizavimo būdu, atsakovei tampant vienos iš šešių pastate–gyvenamajame name buvusių  patalpų savininke. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų nei apie tai, kad šios patalpos buvo naudojamos pagal tokią tikslinę jų paskirtį, nei apie tai, kad jas įgijusi atsakovė, kaip leidžia spręsti nagrinėjamos bylos medžiaga – tos pačios Klaipėdos miesto valdybos darbuotoja, tokia veikla užsiėmė.    

81.       Po kūrybinių dirbtuvių privatizavimo sutarties pasirašymo atsakovė I. Š. sudarė dar šešis sandorius, kuriais iš fizinių asmenų bei Klaipėdos mieto savivaldybės įsigijo ir likusius penkis butus, esančius tame pačiame pastate. Iš fizinių asmenų 1996 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ji įsigijo butą Nr. 3, 2003 m. liepos 8 d. sutartimi –  butą Nr. 4, 2006 m. gruodžio 5 d. sutartimi dalį buto Nr. 5, 2007 m. birželio 20 d. sutartimi – butą Nr. 6, 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutartimi – butą Nr. 1, o 2011 m. balandžio 14 d. sutartimi, kuri buvo sudaryta jau ne su fiziniais asmenimis, o su Klaipėdos miesto savivaldybe, įsigijo likusią buto Nr. 5 dalį (el. b. 1 t., b. l. 23–48). Taigi nuo 2011 m. balandžio 14 d. atsakovė I. Š. tapo visų (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name esančių patalpų savininke ir valdytoja.

82.       Atsakovė I. Š. 2006 m. balandžio 20 d. ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. su Lietuvos Respublika, atstovaujama Klaipėdos apskrities viršininko įgalioto asmens Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, sudarė valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis (el. b. 1 t., b. l. 58-61, 65-68). Sutarčių pagrindu atsakovė nuosavybėn įgijo 0,0471 ha (34 proc. viso sklypo) ploto žemės sklypą.

83.       Šių sutarčių 1 punktuose yra nurodyta, kad jų sudarymo pagrindas – Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 13.6.-1469 dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo bei su juo susiję kiti administraciniai aktai. Nors, kaip minėta pirmiau, šalys neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys šioje dalyje buvo atmestas, teismui pripažinus, kad 2006 m. balandžio 20 d. bei 2007 m. rugpjūčio 8 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos nepažeidžiant galiojusių teisės aktų, o atsakovei I. Š. nuosavybėn perleista 0,0471 ha ploto žemės sklypo dalis buvo proporcinga jos tuo metu valdomai pastato ir jam eksploatuoti reikalingai daliai, visgi nagrinėjamo ginčo kontekste  svarbu aptarti ir šių sandorių sudarymo aplinkybes.

84.       Iš bylos medžiagos matyti, kad minėto 2006 m. kovo 31 d. įsakymo priėmimo metu pagal 2006 m. sausio 31 d. parengtus žemės sklypo kadastro duomenis ginčo sklype be gyvenamojo namo buvo dar du pastatai, viešosios nuosavybės objektai, t. y. skalbykla 2HIp, kuriai suteiktas atskiras adresas – (duomenys neskelbtini), bei sandėlis 4I1p, kurių savininke įvardijama Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (el. b. 1 t., b. l. 106-108).

85.       Priimant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 31 d. įsakymą, kuriuo buvo nustatytos bendraturčiams tenkančios sklypo dalys, taip pat buvo vertinta, kad žemės sklypas yra užstatytas trimis statiniais, du jų yra viešoji (valstybės) nuosavybė. Šiuo įsakymu, atsižvelgiant į kiekvieno bendraturčio turimą į gyvenamojo namo ar kito pastato dalį, 0,1271 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys – 0,0105 ha, 0,0378 ha ir 0,0218 ha, 2.3-2.5 punktuose buvo priskirtos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai (el. b. 1 t., b. l. 55). Šio įsakymo priede dėl parduodamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), duomenų ir sąlygų, buvo nurodyta, kad I. Š. už 567,64 Lt valstybės vienkartines išmokas parduodamos sklypo dalies plotas yra 0,0374 ha (7.1.1 –7.1.2 punktai), o valstybinės žemės sklypo dalies plotas yra 0,0897 ha (7.2.1 punktas (el. b. 1 t., b. l. 56-57). Pažymėtina, kad ankstesniame Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 14 d. įsakyme privatizavimui buvo skirta 0,0274 ha sklypo dalis iš bendro 0,1271 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (1.1 punktas; el. b. 1 t., b. l. 109).

86.       Atsakovei I. Š. tapus visų gyvenamajame pastate esančių patalpų savininke, buvo pradėti ginčo sklype esančių pastatų griovimo darbai. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo E. Š. (atsakovės I. Š. sutuoktinis) 2013 m. vasario 20 d. sudarė paramos sutartį, kurios objektas – savivaldybei priklausančio statinio (duomenys neskelbtini) (skalbyklos), griovimo darbai (el. b. 1 t., b. l. 119-120). Šia sutartimi trečiasis asmuo E. Š., kaip paramos teikėjas, įsipareigojo savo lėšomis parengti pastato griovimo darbų aprašą, gauti darbų leidimą ir savo lėšomis atlikti griovimo darbus. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2013 m. kovo 25 d. išdavė rašytinį pritarimą griauti statinį.

87.       Pagal 2013 m. birželio 19 d. parengtus žemės sklypo kadastro duomenis, ginčo žemės sklype liko tik vienas pastatas – gyvenamas namas, kuriame esančios visos patalpos tuo metu nuosavybės teise jau priklausė atsakovei I. Š.. Parengtame žemės sklypo plane nurodyta, kad A dalis, sudaranti 471 kv. m plotą, yra privati, 800 kv. m – valstybinė. Sutikimą su tokiomis sklypo ribomis bei nustatytais privačios ir viešosios nuosavybės plotais, du kartus pasirašė vienas asmuo – atsakovė I. Š. (el. b. 1 t., b. l. 117). Kitaip tariant, atsakovė, nuo 2011 m. balandžio 14 d. jau būdama visų (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name esančių patalpų savininke, bet nebūdama valstybei priklausančių šio sklypo 800/1271 dalių savininke, savo parašu už valstybę patvirtino ir nustatytų ribų, ir kiekvienam bendraturčiui priskirto sklypo ploto teisingumą bei priimtinumą. 

88.       Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537 dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 13.6-1469 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo“ pakeitimo nustatyta, kad 0,0389 ha žemės sklypo dalis priskirtina patalpai, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. butui Nr. 1; 0,0411 ha žemės sklypo dalis – 68/100 patalpai, kuriuos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. daliai buto Nr. 5 (el. b. 1 t., b. l. 69). Pažymėtina, kad šio įsakymo įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimamas atsižvelgiant į VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus ir į I. Š. 2013 m. lapkričio 12 d. gautą prašymą.

89.       Taigi, iš to kas paminėta, matyti, kad atsakovės iniciatyva ir jos šeimos lėšomis nugriovus valstybei priklausančiose žemės sklypo dalyse buvusius viešosios nuosavybės objektus – sandėlį ir skalbyklą, po jais buvusi žemės sklypo dalis kartu su kita neprivatizuota dalimi, be kita ko, ir dėl atsakovės I. Š. bei jos sutuoktinio atliktų veiksmų, 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu buvo priskirta dviem gyvenamojo pastato patalpoms – butams Nr. 1 ir Nr. 5, o vėliau atsakovės įgyta lengvatine tvarka. Vertinant šių asmenų pastangas, susikuriant reikiamas sąlygas visam žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), įsigyti nuosavybėn lengvatine tvarka, yra aktualios ir tokios ieškinyje nurodytos bei viešai prieinamais duomenimis patvirtinamos aplinkybės, kad atsakovė I. Š. užima Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkos skyriaus vedėjos pareigas, jos sutuoktinis, trečiasis asmuo E. Š., nagrinėjamoje byloje ginčijamų sandorių sudarymo metu užėmė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo vadovo pareigas. Todėl labiau tikėtina, kad šiems asmenims dėl jų užimamų pareigų buvo prieinama atitinkama informacija, susijusi su tuo, kas yra žemės sklypo ir jame buvusių pastatų, savininkai, buvo žinomos ir suprantamos arba turėjo būti žinomos ir suprantamos tiek valstybinio turto privatizavimo, tiek Žemės įstatyme nustatytos valstybinės žemės lengvatine tvarka įsigijimo procedūros, suprantami savo atliktų veiksmų padariniai bei priimtų administracinių aktų, kuriais remiantis ir buvo sudaryti pirmosios instancijos teismo negaliojančiais pripažinti sandoriai, neatitikimas įstatymo reikalavimams. Todėl ir tokie atsakovių apeliacinių skundų argumentai, kad teismams panaikinus ieškovės ginčijamus sandorius bus pažeistos naujųjų savininkių teisės ir teisėti interesai, deklaratyvūs ir nepagrįsti, nenustačius teisėto (t. y. teisės aktams neprieštaraujančio) intereso į viso 0,1271 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimą lengvatine tvarka.

90.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė I. Š., įsigijusi nuosavybėn abi patalpas, kurioms buvo priskirta anksčiau jos dar neprivatizuota valstybinės žemės sklypo dalis, t. y. butus Nr. 1 ir Nr. 5, naujai priskirto šiems dviem butams žemės sklypo ploto išpirkti savo vardu nepretendavo, abu butus 2013 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimis perleidusi dukroms, atsakovėms I. Š. ir M. Š.. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovė I. Š. 2013 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi Nr. 6407 atsakovei I. Š. padovanojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutartimi įgytą butą Nr. 1 (39,41 kv. m ploto), o kita tą pačią dieną sudaryta dovanojimo sutartimi Nr. 6406 atsakovei M. Š. padovanojo 2006 m. gruodžio 5 d. ir 2011 m. balandžio 14 d. sutarčių pagrindu iš privataus asmens ir savivaldybės įgytas buto Nr. 5 atitinkamas dalis (bendras buto plotas 61,10 kv. m).    

91.       Naujųjų patalpų savininkių, atsakovių I. Š. ir M. Š., prašymu Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymais Nr. 13VĮ-(14.13.2)-31 ir Nr. 13VĮ-(14.13.2)-32 dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo (el. b. 1 t., b. l. 70,73) buvo nustatytos atsakovėms parduodamų žemės sklypų kainos, suteikiant 40 proc. kainos nuolaidą. Pagal pirmosios instancijos teismo pripažintas negaliojančiomis 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 356 ir Nr. 357 atsakovė M. Š. tapo 0,0411 ha ploto, o I. Š. – 0,0389 ha ploto valstybinės žemės savininkėmis (el. b. 1 t., b. l. 76-83, 84-91).

92.       Kaip minėta, teismo ekspertė, atsakydama į jai pateiktus klausimus, pažymėjo ir tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybei priklausiusių pastatų (skalbyklos ir sandėlio) nugriovimas vertintinas kaip žemės sklypo teikiamų galimybių padidėjimas, bet ne paties gyvenamojo namo naudojimo poreikių padidėjimas (žr. ekspertizės akto 17 puslapį). Be to, įvertinusi jai pateiktus duomenis, ekspertė nurodė, kad faktinė situacija 2014 m. sausio 17 d. sutarčių sudarymo metu, lyginant su buvusia sudarant ankstesnes 2006 m. balandžio 20 d. ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, buvo pakitusi ne tik dėl to, kad buvo nugriauti sklype buvę pastatai – skalbykla ir sandėlis, bet ir dėl to, kad gyvenamasis namas 2009 m. lapkričio 17 d. aktu pripažintas avariniu (el. b. 3 t., b. l. 32-33). Ekspertės vertinimu, šie faktai taip pat nesuponuoja gyvenamojo namo naudojimo poreikių padidėjimo pripažinimo, dėl kurio patalpų turėtojams turėtų būti priskirta didesnė nei buvo numatyta 2006 m. kovo 31 d. įsakymu žemės sklypo dalis (žr. ekspertizės 24-25 lapus).

93.       Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl pačios atsakovės I. Š. aktyvių veiksmų bei jų įtakos būtent tokios faktinės situacijos susidarymui, kad atsakovėms I. Š. ir M. Š. lengvatine tvarka nepagrįstai buvo perleista didesnė valstybinės žemės sklypo dalis, nei priklausytų pagal galiojusius teisės aktus. Abu 2014 m. sausio 17 d. sandoriai sudaryti pažeidžiant Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Taisyklių 3, 7 punktus, todėl teismas pagrįstai juos įvertino kaip niekinius ir negaliojančius CK 1.80 straipsnio pagrindu.

94.       Atmestini ir kaip nepagrįsti, ir kaip visiškai neaktualūs tokie apeliacinių skundų argumentai, kad sklypo atidalijimas bendraturčiams (privatiems asmenims ir valstybei) ir valstybei priklausančios dalies pardavimas aukcione, gaunant maksimalią naudą, nebuvo įmanomas dėl šio sklypo lokacijos (buvimo vietos) išskirtinumo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, jog sklypo atidalijimas dėl jo istorinių savybių nėra galimas, todėl ir nuosavybės teisės jokiu kitu būdu negalėjo būti perleistos nei atsakovėms, kaip gyvenamojo namo savininkėms, nei juo labiau kitiems asmenims.

95.       Pirma, nei Žemės įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra draudimo valstybei nuosavybės teise valdyti žemės sklypo dalį kartu su bendraturčiais (fiziniais ar juridiniais asmenimis), valstybei priklausančią dalį skirti visos visuomenės poreikiams, o ne asmeniniams atsakovių interesams ir jų privatiems ekonominiams poreikiams tenkinti. Aktualu ir tai, kad ginčo sklypas yra centrinėje miesto dalyje, šalia lankytino objekto – Klaipėdos skulptūrų parko, todėl jo panaudojimo galimybės visuomenės poreikiams, be kita ko, net ir gaunat iš to ekonominės naudos, yra itin didelės (pavyzdžiui, įrengiant požemines / antžemines automobilių stovėjimo vietas, nuomojant šį sklypą ir pan.). Kaip matyti iš statybų, vykdomų ginčo sklype, projektinių dokumentų, iš atsakovėms priklausančiu pastatu neužstatytos žemės sklypo pusės galimas (yra suprojektuotas) antrasis įvažiavimas į šį sklypą, be to, atsakovės, parengusios statinio rekonstrukcijos projektą, yra susiprojektavusios laisvoje (neužstatytoje) sklypo dalyje automobilių stovėjimo vietas, sandėlius, saugyklas.      

96.       Antra, nėra jokios abejonės, kad sandoris, kuriuo ne aukciono būdu ir suteikiant 40 proc. nuolaidą, t. y. pažeidžiant įstatymo imperatyvus, buvo perleista valstybės turto dalis, nebuvo naudinga nei visuomenei, nei valstybei. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad maksimalios naudos gavimo galimybę užtikrina valstybinės žemės pardavimas aukciono būdu, todėl nagrinėjamos kategorijos bylose, kai valstybinės žemės pardavimo sandoris ginčijamas dėl to, kad jis buvo sudarytas be aukciono parduodant valstybinės žemės sklypą, ieškovas neturi atskirai įrodinėti, kad, pavyzdžiui, valstybinės žemės sklypo pardavimas aukciono būdu būtų buvęs naudingesnis visuomenei ar kad pardavus valstybinę žemę be aukciono valstybė nukentėjo ekonomiškai. Vien tai, kad parduodant valstybinės žemės sklypą lengvatine (ne aukciono) tvarka sandoris buvo atlygintinis, nereiškia, kad ši nauda buvo maksimali ir kad valstybė dėl jo nenukentėjo ekonomiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 42 punktas).

97.       Trečia, net ir tokia byloje esančiais įrodymais nustatyta aplinkybė, kad atsakovės yra pasirinkusios atitinkamą veikimo būdą (strategiją), skirdamos lėšas nė avarinės būklės joms priklausančiam pastatui suremontuoti, bet iš karto pradėjusios naujo pastato, jų vadinamo priestatu, kuris statomas vietoje jų nugriautos skalbyklos, statybos darbus, įrodo akivaizdų siekį kuo greičiau įgyvendinti nepagrįstai įgytas teises į visą ginčo žemės sklypą, jį užstatant, ir taip sudarant kliūtis sklypui atlaisvinti. Kaip buvo nurodyta, atsakovė ir jos sutuoktinis dėl jų užimamų pareigų turėjo pakankamai žinių bei patirties net tik suvokti savo atliekamų veiksmų esmę ir jų galimus neigiamus padarinius ateityje, bet ir savo siekius galėjo įgyvendinti gerokai lengviau. Tai, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ne pačios I. Š. vardu, bet jos dukterų vardu, nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis neturi teisinės reikšmės. Atsakovė I. Š. dukterų vardu veikė ir santykiuose su jų įsteigtu juridiniu asmeniu UAB „Donelaičio namai“, netgi pasirašydama iš esmės pati su savimi sandorius kaip dukterų įgaliotinė. Todėl apeliacinių skundų argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo padarinių atsakovių materialinėms teisėms, atsižvelgiant į atsakovų turimas žinias, patirtį bei faktinį elgesį, kitokio negaliojančiais pripažintų sandorių vertinimo nesuponuoja, tokio veikimo pasekmės atsakovėms turėjo ir galėjo būti suprantamos.

98.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant įstatymo imperatyvus, todėl laikytinos niekiniais ir negaliojančiais sandoriais.   

Dėl administracinių aktų teisėtumo ir termino skundui dėl jų paduoti

99.       Atsakovės I. Š., M. Š., I. Š., UAB ,,Donelaičio namai“ bei Nacionalinė žemės tarnyba savo apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad ieškovei nepareiškus savarankiško reikalavimo dėl administracinių aktų nuginčijimo (pripažinimo negaliojančiais) vien dėl to ir reikalavimai dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis negalėjo būti tenkinami.

100.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš tiesų yra suformuota tokia taisyklė, kad ginčijant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti ginčijami ir administraciniai aktai, kurių pagrindu tos sutartys buvo sudarytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-969/2018; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690/2019). Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys negali būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis nenuginčijus administracinių aktų, kurių pagrindu tos sutartys buvo sudarytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-403/2020, 90-91 punktai).

101.       Ieškovė, kaip subjektas, kurio kompetencijai priskirtas viešojo intereso gynimas, kreipėsi į teismą su ieškiniu siekdama apginti viešąjį interesą, kad, parduodant valstybinę žemę, visuomenė gautų maksimalią naudą ir kad tokiu turtu būtų disponuojama teisėtai, tam esant teisiniam ir faktiniam pagrindui. Taigi valstybės ir visuomenės vardu, ginant tokį viešąjį interesą, veikė specialius įgalinimus turintis valstybės pareigūnas – prokuroras, kuriam ne tik teko pareiga nurodyti visas ginčui aktualias faktines aplinkybes bei pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, bet ir imtis visų priemonių tam, kad byla būtų išspręsta teisingai, priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

102.       Kaip minėta, pagal kasacinio teismo išaiškinimus tokio pobūdžio sutartys turi būti ginčijamos kartu ginčijant ir administracinius aktus, kurių pagrindu jos buvo priimtos, ir kurie dėl to tampa pardavimo proceso sudėtine dalimi. Tačiau ieškinį viešajam interesui ginti pareiškusi ieškovė, siekdama nuginčyti neteisėtai sudarytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkamų reikalavimų ir dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais nesuformulavo, nors savo procesiniuose dokumentuose (ir ieškinyje taip pat) visgi yra pateikusi šių aktų, sudariusių prielaidas teismo pripažintomis negaliojančiomis sutartims sudaryti, teisinį vertinimą, įvardijusi jų priėmimo nepagrįstumo faktines aplinkybes.

103.       Bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja ir atsakovų atstovai ne kartą kėlė galimybės ginčyti tik pirkimo–pardavimo sutartis, neginčijant pačių administracinių aktų, kurių pagrindu jos buvo sudarytos, klausimą. Tačiau ieškovės atstovė 2019 m. lapkričio 22 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje, atsakydama į teisėjos ir į atsakovų atstovų klausimus, nurodė palaikanti reikalavimą dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, o įsakymų neprašanti naikinti (2019 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:44:20; nuo 00:53:35). Kitame teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. vasario 3 d., ieškovės atstovė dar kartą patvirtino nesvarsčiusi galimybės ginčyti administracinius aktus, nes, jos nuomone, jie nesukuria nuosavybės teisių atsakovėms, taip pat mano, kad panaikinus sutartis patys viešojo administravimo subjektai pagal kompetenciją turės keisti ir priimtus įsakymus, kurių pagrindu buvo sudarytos ginčo sutartys (2020 m. vasario 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:26:46; nuo 00:28:35).

104.       Taigi nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia išskirtinė faktinė situacija, kad prokurorė nesiėmė visų reikalingų (pakankamų) priemonių pažeistam viešajam interesui ginti, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nors ir atkreipęs ieškovės dėmesį į administracinio akto ginčijimo poreikį, taip pat ex officio (pagal pareigas) šių aktų teisėtumo tų pačių faktinių aplinkybių, kaip ir jų pagrindu sudarytų valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, kontekste neįvertinimo ir dėl jų atitikties įstatymo imperatyvams nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaiso pasinaudodamas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodyta teise peržengti apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas.

105.       Kadangi atsakovės I. Š., M. Š., I. Š. ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad administracinių aktų teisėtumo klausimas negali būti sprendžiamas, nes yra suėjęs specialiame įstatyme numatytas terminas, per kurį jie galėjo būti apskųsti, visų pirma pasisakytina dėl šių argumentų pagrįstumo.

106.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021, 23 punktas).

107.       ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, viena vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kad specialiame įstatyme numatytas terminas administraciniams aktams, priimtiems 2013 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. sausio 14 d., kvestionuoti yra suėjęs. Kita vertus, nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvios aplinkybės, sudarančios pagrindą šiam terminui atnaujinti.

108.       ABTĮ 30 straipsnio, reglamentuojančio praleisto termino atnaujinimo sąlygas, 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, tačiau skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-684/2021).    

109.       Kasacinio teismo konstatuota, kad klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 21 punktas; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-701/2020, 71 punktas).

110.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei ne vėliau kaip kreipimosi su ieškiniu dieną turėjo ir galėjo būti suprantama tai, kad administraciniai aktai galėjo būti priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, juo labiau kad ieškinyje buvo išdėstyti tiek faktinis, tiek teisinis jų negaliojimo pagrindai, tik nepareikštas (nesuformuluotas) reikalavimas aktus pripažinti negaliojančiais.

111.       Ir nors ieškinys byloje buvo pareikštas specialaus subjekto – prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kuriam keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai, visgi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi ekstraordinari valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo situacija ir byloje vyraujantis viešas interesas vertintini kaip sudarantys pagrindą praleistam ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytam procesiniam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegijai pirmiau jau pritarus pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas valstybinės žemės perleidimo lengvatine tvarka sąlygas, taip pažeidžiant imperatyvią valstybinės žemės pardavimo tvarką, taip pat pripažinus, kad tokių sandorių sudarymą lėmė ir atsakovės I. Š. bei jos šeimos narių aktyvūs veiksmai, siekiant susikurti sau tokią teisę ir privilegiją lengvatinėmis sąlygomis įgyti didesnę nei priklausytų žemės sklypo dalį, atitinkamai spręstina ir dėl jų veiksmų analogiškos įtakos administracinių aktų priėmimui. Nustačius tai, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, vien formalus teisės normos, reglamentuojančios skundo dėl administracinio akto padavimo terminus, taikymas ne tik pažeistų sąžiningumo ir teisingumo principus, bet ir neužtikrintų viešo intereso apsaugos.

112.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje konkrečioje byloje ir joje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis egzistuoja objektyvios priežastys praleistam terminui, per kurį gali būti tikrinamas priimtų administracinių aktų teisėtumas ir pagrįstumas, atnaujinti.

113.       Kaip šioje nutartyje buvo nurodyta, 2014 m. sausio 17 d. sutartimis atsakovei I. Š. ir M. Š. perleistos didesnės nei priklausė pagal įstatymą valstybinės žemės sklypo dalys joms atsakovės I. Š. padovanotoms pastato patalpų dalims eksploatuoti. Šios sutartys buvo sudarytos administracinių aktų pagrindu, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537 Dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 13.6-1469 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo“ pakeitimo (el. b. 1 t., b. l. 69) bei Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymais Nr. 13VĮ-(14.13.2)-31 ir Nr. 13VĮ-(14.13.2)-32 Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo (el. b. 1 t., b. l. 70,73).

114.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad administraciniais aktais ir sandoriais, kaip vieningu procesu, buvo pažeisti imperatyvieji teisės normų reikalavimai ir dviem namo dalių bendraturtėms nustatyti nepagrįstai dideli parduodamos lengvatine tvarka valstybinės žemės plotai. Tokiu atveju objektyviai yra poreikis ne tik sandorius, bet ir pačius aktus pripažinti niekiniais.  Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad tiek valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, tiek administracinis aktas, kurio pagrindu tokia sutartis buvo sudaryta, gali būti pripažįstami negaliojančiais dėl tų pačių faktinių ir teisinių pagrindų, šiuo atveju dėl Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte, Taisyklių 3, 7 punkte įtvirtintų imperatyvų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-969/2018). 

115.       Pažymėtina, kad dėl atsakovių rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodytų argumentų, susijusių su ginčo sklypo vieta, galimybės atidalinti privatiems bendraturčiams ir valstybei priklausančių jo dalių nebuvimu, nepažeidžiant teritorijų planavimo dokumentų bei istorinio jo suplanavimo vertingumo, bendraturčių prašymo perskaičiuoti sklypo dalis nebuvimo, turto savininkėmis tapusių atsakovių I. Š. ir M. Š. teisių pažeidimo, iš esmės jau buvo pasisakyta vertinant, ar teisingai yra išspręstas sutarčių galiojimo klausimas, padarius išvadą, kad visi šie argumentai negali paneigti to, kad lengvatine tvarka atsakovėms perleidus didesnes nei priklausė valstybinės žemės sklypo dalis buvo pažeistos imperatyvios įstatymų normos. Jokio pagrindo administracinių aktų teisėtumo tikrinimo kontekste tokius atsakovių argumentus vertinti kitaip, nei jie buvo įvertinti sprendžiant pirkimo–pardavimo sutarčių galiojimo klausimą, teisėjų kolegija neįžvelgia. Todėl dėl šių argumentų pakartotinai nepasisakoma.

116.       Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovės I. Š., M. Š. ir I. Š. taip pat teigia,  kad, jų nuomone, nėra pagrindo naikinti 2013 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. sausio 14 d. įsakymų dalis, kuriomis butui Nr. 5 priskirtos 0,0105 ha, butui Nr. 1 – 0,0099 ha dalys žemės sklypo, kadangi šios dalys buvo nustatytos 2006 m. kovo 31 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-1469 (2.1, 2.3 punktai), kurio teisėtumas buvo patvirtintas neskundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi.

117.       Teisėjų kolegija, nesutikdama ir su tokiais atsakovių argumentais, pažymi, kad visos priimant 2013 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. sausio 14 d. administracinius aktus procedūros buvo atliktos pažeidžiant įstatymo imperatyvus, taip pat nustatant ir kainą, kuri mokėtina už perleidžiamas  žemės sklypo dalis. Pripažinus aktus negaliojančiais, atsakovės turės galimybę iš naujo, laikantis teisės aktų reikalavimų, siekti joms priklausančių teisų realizavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pripažinus negaliojančiomis tik administracinių aktų dalis, susidarytų tokia situacija, kuomet galiotų du tapatūs aktai, t. y. 2006 m. kovo 31 d. įsakymas ir 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymo dalis.

118.       Teismo konstitucinė pareiga yra vykdyti teisingumą ir atkurti pažeistas asmens teises bei teisėtus interesus. Nagrinėjamoje byloje nustatytų išimtinių faktinių aplinkybių kontekste tokia pareiga gali būti įgyvendinta, t. y. atkurtos pažeistos valstybės ir visos visuomenės teisės, tik panaikinus aptartus administracinius aktus (visa apimtimi). Priėmus kitokį sprendimą, susiklostytų tokia teisiškai ydinga ir netoleruotina situacija, kad įstatymo imperatyvui prieštaraujantys sandoriai liktų nenuginčyti.

119.       Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeistinas (CPK 330 straipsnis), panaikinant Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537 Dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 13.6-1469 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo“ pakeitimo ir Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymus Nr. 13VĮ-(14.13.2)-31 ir Nr. 13VĮ-(14.13.2)-32 Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pardavimo, teisėjų kolegijai pripažinus, kad šie administraciniai aktai taip pat buvo priimti pažeidžiant įstatymų imperatyvus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

Dėl termino reikalavimui pripažinti statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu ir jo atnaujinimo

120.       Atsakovės I. Š., I. Š., M. Š. ir UAB ,,Donelaičio namai“ apeliaciniuose skunduose nurodė nesutinkančios ir su teismo sprendimu atnaujinti 1 mėnesio terminą 2015 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos statytojai I. Š. išduotam leidimui Nr. LNS-31-150804-00196 rekonstruoti statinį statybos vietoje žemės sklype (duomenys neskelbtini), nuginčyti. Mano, kad teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškinį pareiškusiu subjektu, atlikto tyrimo trukme, nelaikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą praleistam terminui atnaujinti, o kitokia teismo pozicija suformuota ignoruojant administracinių terminų svarbą, jų tikslus, pažeidžiant teisinio stabilumo, saugumo, apibrėžtumo principus. Teisėjų kolegija ir su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka.

121.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi vienodos nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010).

122.       Prokuroras, spręsdamas, ar konkrečiu atveju pažeistas viešasis interesas, ar ne, ar yra pagrindas kreiptis dėl viešojo intereso gynimo į teismą, ar ne, šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį, protingą laiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taigi, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio terminas viešąjį interesą ginančiam prokurorui kreiptis į teismą šiuo atveju skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

123.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad išvadai apie tai, kada prokuroras gavo, turėjo ar galėjo gauti pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, padaryti nustatomos bei vertinamos konkrečiai bylai reikšmingos aplinkybės, taip pat atsižvelgiant ir į bendruosius teisės principus – teisingumą, protingumą bei sąžiningumą.   

124.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2018 m. gruodžio 19 d. buvo pradėtas tyrimas dėl ginčo žemės sklypo įgijimo ir jame vykdomų statybos darbų teisėtumo, iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros gavus Seimo nario 2018 m. gruodžio 13 d. pareiškimą. Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2019 m. balandžio 11 d. priėmė nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, kurį Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu panaikino, patenkinęs 2019 m. gegužės 14 d. Seimo nario skundą.

125.       Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad duomenys, susiję su statybos leidimu ir jo išdavimu, Generalinėje prokuratūroje buvo pradėti rinkti ir gauti 2019 m. birželio 26-28 d., liepos 23 d., rugpjūčio 13-14 d., šias aplinkybes patikslintame ieškinyje nurodė ieškovė. Iš bylos medžiagos matyti, kad atitinkamu metu buvo gauta informacija iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apie išduotą statybos leidimą, informacija, susijusi su žemės sklypo formavimu, dalių gyvenamojo pastato butams priskyrimo (el. b. 2 t., b. l. 169-182).

126.       Nesant byloje duomenų, kodėl atitinkami dokumentai negalėjo būti gauti ir įvertinti tyrimą jį atliekant Klaipėdos apygardos prokuratūroje, sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad nuo galėjimo ir turėjimo sužinoti apie pažeistą viešąjį interesą bei kreipimąsi į teismą su atitinkamu ieškiniu praėjo daugiau nei 1 mėnuo, kitaip tariant, reikalavimas panaikinti statybą leidžiantį dokumentą pareikštas praleidus ABĮ nustatytą tokiam veiksmui atlikti terminą.

127.        Nepaisant konstatuoto termino praleidimo, teismai visgi turi diskreciją vertinti bet kurio praleisto termino priežasčių svarbą (išskyrus naikinamuosius terminus), o šiuo konkrečiu atveju spręsti, kad pirmosios instancijos teismas tokia diskrecija naudojosi netinkamai, teisėjų kolegija pagrindo nenustatė. Apeliacinių skundų argumentais nėra paneigta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės įvardytos termino praleidimo priežastys leidžia jas vertinti kaip svarbias ir atnaujinti praleistą terminą. Nenustatyta jokių prielaidų vertinimui, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, vilkino tyrimą ar jį atliko pasyviai. Nuo paskutinių ginčui aktualių duomenų apie valstybinės žemės sklypo dalies suformavimą gavimo iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2019 m. rugpjūčio 14 d. iki ieškinio pateikimo praėjo vos 13 dienų, t. y. ganėtinai trumpas laiko tarpas. Nors Klaipėdos apygardos prokuratūra duomenų ieškiniui dėl viešojo intereso gynimo pareikšti ir nerinko, vien tai savaime nelemia išvados, kad Generalinė prokuratūra, operatyviai atlikusi tokį tyrimą, negali realizuoti jai tenkančios pareigos ginti viešąjį interesą ir kreiptis į teismą su ieškiniu.  

128.       Sutikti su tokiais apeliacinių skundų teiginiais, kad, atnaujinus praleistą terminą, buvo pažeisti bendrieji principai, susiję su teisiniu stabilumu, saugumu bei apibrėžtumu, neleidžia šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybė bei dėl jų padarytos teisinės išvados. Valstybei priklausiusios žemės sklypo dalys buvo perleistos pažeidžiant įstatymo imperatyvus, o atsakovė I. Š. ir jos šeimos nariai savo aktyviais veiksmais yra prisidėję prie tokių padarinių atsiradimo. Taigi, siekiant užtikrinti, kad ant neteisėtai perleistos žemės sklypo dalies nebūtų vykdomi statybos darbai, neabejotinai turėjo būti išspręstas ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimas, atnaujinant praleistą terminą. Tik taikant restituciją galėjo būti atkurta padėtis, buvusi iki neteisėtais pripažintų sandorių sudarymo ir tik tokiu būdu galėjo ir buvo užtikrintas tiek viešojo intereso, tiek ir pačių atsakovių teisių apsauga.

Dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo

129.       Su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo pripažinta negaliojančia 2015 m. gruodžio 4 d. išduoto leidimo rekonstruoti statinį dalis dėl dviejų aukštų su mansarda priestato statybos bei su ta sprendimo dalimi, kuria atsakovė I. Š. įpareigota atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis nugriauti priestatą, nesutinka tiek ieškovė, tiek ir atsakovės I. Š., I. Š., M. Š. ir UAB ,,Donelaičio namai“.

130.       Ieškovės įsitikinimu, naikintinas visas statybą leidžiantis dokumentas, kadangi leidimas buvo išduotas rekonstruoti gyvenamąjį namą kaip vieningą objektą, neišskiriant jo dalių. Tuo tarpu atsakovės tvirtina, kad net ir tuo atveju, jei valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys bus pripažintos negaliojančiomis, gyvenamajam namui priskirtos žemės sklypo dalies pakankant ginčo priestato statyboms, leidimo panaikinimo pagrindo nėra. Be to, ieškovė mano, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidos turi būti priteisiamos lygiomis dalimis iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos ir statytojos I. Š., kuri aktyviais veiksmais prisidėjo prie neteisėto leidimo išdavimo. Atsakovės apeliaciniame skunde tvirtina, kad statytoja yra ne atsakovė I. Š., o atsakovė UAB ,,Donelaičio namai“, kuriai ši teisė buvo perleista, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovę I. Š. nugriauti pastatą.

131.       Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą žemės sklypo, kuriame planuojama vykdyti statinio statybą, teisėtas valdymas ir naudojimas yra sąlyga, be kurios nėra galimas statytojo teisės įgyvendinimas (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai, 23 straipsnio 23 dalies 2 punktas). Todėl ir statybą leidžiantis dokumentas, išduotas tokių faktinių aplinkybių kontekste, t. y. kai žemės sklypo dalis neteisėtai buvo perleista atsakovių nuosavybėn, negali būti laikomas teisėtu.

132.       Pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalį, statybą leidžiantis dokumentas tai: leidimas statyti naują (naujus) statinį (statinius); leidimas rekonstruoti statinį (statinius); leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą (pastatus); statinio projektas, kuriam raštu pritarė įgaliotas (įgalioti) valstybės tarnautojas (tarnautojai); rašytinis (rašytiniai) žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininko (savininkų) ar valdytojo (valdytojų) sutikimas (sutikimai) dėl statybos; leidimas tęsti sustabdytą statybą.

133.       Grąžinus sklypo dalį valstybės nuosavybėn, atitinkamai turi būti iš naujo atliktos ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros, atsižvelgiant į faktą, kad sklypas nuosavybės teises priklauso ir valstybei, t. y. gauti atitinkami sutikimai, susitarta dėl naudojamų žemės sklypo dalių ir pan. Todėl ir aplinkybė, kad atsakovei priklausančios žemės sklypo dalies iš esmės pakaktų ginčo priestatui pagal esamą projektą statyti, neturi teisinės reikšmės. Be to,  pagal statybą leidžiantį dokumentą priestatas faktiškai buvo pastatytas vietoje buvusio statinio – valstybei priklausiusios ir atsakovų iniciatyva bei lėšomis nugriautos skalbyklos.   

134.       Teisėjų kolegija pritaria ieškovės apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nuspręsdamas, kad naikintina tik ta statybą leidžiančio dokumento dalis, kuria leista priestato statyba. Tokia išvada darytina ir dėl byloje nustatytų bei nepaneigtų faktinių aplinkybių, kad pagal išduotą leidimą pagrindinio, avariniu pripažinto ir nepradėto rekonstruoti  pastato funkcionavimas yra neatsiejamai susijęs su priestato techniniais sprendiniais. Iš byloje esančio UAB ,,Uostamiesčio projektai“ parengto projekto, kurio pagrindu ir buvo išduotas ginčo statybos leidimas, matyti, kad priestato dalyje, kuri plane pažymėta Nr. 121 (el. b. 3 t., b. l. 95), numatyta įrengti techninę patalpą, į kurią turėtų būti atvesti projektuojami vandentiekio, šilumos, elektros tinklai, skirti ne tik priestato, bet ir pagrindinio pastato eksploatacijai. Todėl tokio projekto ir pagal jį išduoto leidimo įgyvendinimas faktiškai nebūtų įmanomas, pagrindinis pastatas negalėtų būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį.      

135.       Todėl teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta negaliojančia tik statybos leidimo dalis, susijusi su priestato statybomis, taip pat pakeistina, pripažįstant negaliojančiu visą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotą leidimą Nr. LNS-31-150804-00196 (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

136.       Teisėjų kolegija sutinka ir su ta ieškovės apeliacinio skundo dalimi, kuria prašoma pakeisti teismo sprendimo dalį dėl neteisėtai pastatyto priestato nugriovimo tik atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Minėta norma nenurodo kaltų dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą asmenų padengti tokių padarinių šalinimo išlaidas formos.

137.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, turėtų įvertinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 86 punktas).

138.       Valdžios institucijos klaidas, net ir padarytas dėl savo pačių nerūpestingumo, turi taisyti neužkraudamos neproporcingos naštos asmenims. Statytojo įpareigojimas dėl lėšų, panaudotų neteisėtoms statyboms nugriauti, išsiieškojimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, be to, valstybės institucijoms tenkanti dėl padarytos klaidos našta perkeliama būtent galimai nesusijusiems su neteisėtu statybos leidimo išdavimu asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, 46 punktas).

139.       Byloje panaikinus statybos leidimą ir taikant neteisėtos statybos teisinius padarinius, turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018, 34 punktas).

140.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent valstybės institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis turi būti šalinami neteisėtos statybos padariniai – griaunamas priestatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau šioje nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias ir su pačios statytojos, atsakovės I. Š., bei jos šeimos narių aktyviais veiksmais bei dalykiniais ryšiais, siekiant įgyvendinti nepriklausančią teisę į viso žemės sklypo įsigijimą, t. y. atlaisvinant ginčo sklypą, inicijavus jame buvusio valstybei priklausiusio pastato griovimo darbus, į pasirinktą statybų įgyvendinimo eigą, vietoje avariniu tapusio pastato rekonstravimo darbų ir jo bendrųjų savybių atkūrimo / atstatymo pradėjus visiškai naujo gyvenamosios paskirties statinio, vadinamo priestatu, statybos darbus, o kartu ir naujos žemės sklypo dalies užstatymą, sprendžia, kad ir šios atsakovės veiksmai turėjo įtakos tam, kad buvo išduotas ginčo statybos leidimas ir pastatytas statinys, kurį dabar reikia nugriauti. Tokiais savo veiksmais atsakovė siekė kuo greičiau realizuoti abejotiną statybos teisę ginčo sklype, sukuriant kliūtis tokių neteisėtų veiksmų rezultato pašalinimui. Tokių veiksmų padariniai atsakovei neabejotinai turėjo ir galėjo būti žinomi bei suprantami.

141.       Vadinasi, kitaip nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju ne tik valstybės institucijų veiksmai, bet ir pačios atsakovės I. Š. aktyvūs veiksmai lėmė neteisėto statybos leidimo išdavimą ir statinio pastatymą, todėl neteisėtų statybų šalinimo darbų kaštai priskirtini taip pat ir šiai atsakovei. Neteisėtos statybos padarinių šalinimo, t. y. priestato griovimo, išlaidos paskirstytinos Nacionalinei žemės tarnybai ir I. Š. lygiomis dalimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia faktinė aplinkybė, kad I. Š. galbūt perleido turėtą statytojos teisę atsakovei UAB ,,Donelaičio namai“, neturi teisinės reikšmės, nes statybos leidime statytoja nurodyta būtent atsakovė I. Š., kuri bylos duomenimis yra ir vienintelė atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ akcininkė, o bendrovės vadovė yra atsakovė M. Š.. Pažymėtina ir tai, kad nors nuo 2018 m. lapkričio 13 d. atsakovei UAB ,,Donelaičio namai“ buvo perleistos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, tačiau duomenų, kad buvo pakeista statytoja, į bylą nebuvo pateikta. Taip pat nėra pateikta ir tokių įrodymų, kad statybos darbai, kurių rezultatą dabar yra būtina nugriauti, buvo pradėti ir atlikti po 2018 m. lapkričio 13 d. Atitinkamai, nėra ir pagrindo dėl atsakovės I. Š., kaip statytojos, statuso spręsti kitaip, nei sprendė pirmosios instancijos teismas.     

142.       Tokiu atveju pakeistina ir ta teismo sprendimo dalis, kuria dviejų aukštų su mansarda priestatą atsakovė I. Š. įpareigota nugriauti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos lėšomis, nustatant, kad griovimo išlaidos tenka I. Š. ir Nacionalinei žemės tarnybai lygiomis dalimis.

Dėl atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ 2018 m. spalio 18 d. vienintelio akcininko sprendimo dalies teisėtumo ir restitucijos būdo 

143.       Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiomis 2014 m. sausio 17 d. valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, automatiškai tais pačiais teisiniais pagrindais turėjo pripažinti negaliojančiu ir 2018 m. spalio 18 d. vienintelio atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ akcininko sprendimo dalį dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo apmokant turtiniu įnašu – žemės sklypu.

144.       Juridinių asmenų organų sprendimų nuginčijimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja CK 2.82 straipsnio 4 dalis. Joje įtvirtinta, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinti trys juridinių asmenų organų sprendimų peržiūrėjimo pagrindai: prieštaravimas imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams ir protingumo bei sąžiningumo principams.

145.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad ši įstatymo nuostata įtvirtina savarankiškus juridinių asmenų organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindus ir tiesiogiai nesieja jų su sandorių negaliojimo pagrindais, o tai reiškia, kad tais atvejais, kai yra ginčijami juridinių asmenų organų sprendimai, nepriskirtini prie sandorių, taikytina CK 2.82 straipsnio 4 dalis ir joje įtvirtinti sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2009; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2011; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-421/2017, 41-42 punktai).

146.       Kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė jokių konkrečių įstatyme aptartų pagrindų akcininko sprendimo daliai pripažinti negaliojančia nenurodė ir neįrodinėjo. Atitinkamai, neįvardijus tokio reikalavimo faktinio pagrindo, priešingos bylos šalys neturėjo galimybės tinkamai gintis nuo tokio reikalavimo, t. y. teikti jį paneigiančius argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus. Be to, akcininko sprendimo teisėtumo vertinimas, jo galiojimas ar negaliojimas nėra susiję su viešuoju interesu bei jo užtikrinimu. Todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

147.       Atsakovės I. Š., I. Š. ir M. Š. taip pat nesutinka su tuo, kad ginčo 2014 m. sausio 17 d. sutartys turi būti panaikintinos visa apimtimi, keldamos ir restitucijos taikymo klausimą. Atsakovių vertinimu, pritaikius restituciją natūra atsakovė UAB ,,Donelaičio namai“ neteko ne tik teisės į ginčo žemės sklypo atitinkamas dalis, bet ir teisės į beveik pabaigtą statyti pastatą, dėl ko patirs didelius finansinius nuostolius.

148.       Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad negaliojančiais pripažinus ir administracinius aktus, kuriais remiantis sutartys buvo sudarytos, išnyko pagrindas tokių sutarčių sudarymui. Todėl ginčo sutartys pagrįstai buvo panaikintos visa apimtimi, o jomis perleistos žemės sklypo dalys grąžintos valstybei. Restitucija yra sandorių negaliojimo pasekmė, kurios taikymo tikslas – sandorio šalių grąžinimas į iki pažeidimo buvusią padėtį. Gyvenamajam namui eksploatuoti reikalinga žemės sklypo dalis galės būti nustatoma iš naujo, atliekant teisėtas procedūras, atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu nustatytą valstybei priklausančio turto perleidimo kitiems asmenims tvarką bei sąlygas.      

149.       Anksčiau aptartos aplinkybės, susijusios su atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ dalyviais ir valdymo organais bei jų kryptingais veiksmais, susikuriant sau palankią situaciją, taip pat statybos proceso organizavimas, neabejotinai žinant valstybei priklausiusio žemės sklypo perleidimo aplinkybes, neleidžia teisėjų kolegijai vertinti, kad bendrovei teismo sprendimas, priimtas tokiai teisiškai ydingai situacijai išspręsti, būtų itin netikėtas. Pačioms atsakovėms ir tenka tokių finansinių nuostolių atsiradimo rizika.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

150.       Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas ir pirmosios instancijos teisme susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

151.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, iš šešių pareikštų ieškovės reikalavimų visiškai patenkinti keturi, t. y. dėl akcijų pasirašymo sutarčių panaikinimo, restitucijos taikymo ir jos būdo, statybos leidimo panaikinimo bei neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Vienas reikalavimas patenkintas iš dalies (50 proc.), t. y. iš keturių valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojančiomis pripažintos dvi, o vienas reikalavimas dėl akcininko sprendimo dalies pripažinimo negaliojančiu atmestas visiškai. Todėl, atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, ieškovei atlygintina 75 proc., o atsakovėms – 25 proc. bylinėjimosi išlaidų (100 proc. x 4 + 50 proc. + 0 proc. / 6), patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

152.       Atitinkamai, ieškovei iš jos patirtų 2 000 Eur išlaidų atlygintina 1 500 Eur (2 000 Eur x 75 proc.), t. y. iš kiekvieno atsakovo po 250 Eur (1 500 Eur / 6). Atsakovei I. Š. iš ieškovės priteistinas 509 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš patirtos 2 037,50 Eur jų sumos (2 037,50 Eur x 25 proc.), o atsakovei UAB ,,Donelaičio namai“ – 125 Eur iš patirtos 500 Eur išlaidų sumos (500 Eur x 25 proc.).   

153.       Pasisakant dėl atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos patirtų 1 923,90 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginimo, pažymėtina, kad ieškovės apeliaciniame skunde yra nurodyti ir tokie argumentai, jog šios bylos šalies išlaidos neturėtų būti atlyginamos, kadangi jos nebuvo būtinos – atsakovė galėjo vesti bylą per savo teisininkus. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

154.       Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija yra viešojo administravimo subjektas. Pagal šiam procesiniam klausimui išspręsti aktualius kasacinio teismo išaiškinimus, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas tokio subjekto naudai ir kokio dydžio jas priteisti, teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, atsižvelgiama į byloje keliamų klausimų naujumą, bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat viešajam interesui ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016, 45 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 72 punktas).

155.       Nors Klaipėdos miesto savivaldybės administracija neabejotinai turi ir savo teisininkų, kuriems galėjo deleguoti atitinkamas pareigas nagrinėjamos bylos procese, visgi nagrinėjama byla yra pakankami didelės apimties, joje surinkta daug įrodymų ir, ginant viešąjį interesą, pareikštą daug susijusių reikalavimų, kurių išsprendimas turi įtakos ne tik pačių šalių, bet ir kitų asmenų teisėms bei interesams, pasitikėjimui valstybe ir jos teisine sistema, nesudarant sąlygų viešosios nuosavybės objektais disponuoti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose, panaikinant netesėtais veiksmais bei sprendimais sukurtus padarinius.

156.       Todėl dalis advokatų teisinės pagalbos išlaidų pripažintinos pagrįstomis, atitinkamai, iš ieškovės atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos naudai priteistina  atstovavimo išlaidų suma mažintina iki teisėjų kolegijos pagrįsta ir protinga pripažintos sumos, t. y. ik 250 Eur.

157.       Atlikus priteistinų sumų tarpusavio įskaitymą, ieškovei iš atsakovės UAB ,,Donelaičio namai“ priteisiama 125 Eur (250 Eur – 125 Eur), atsakovei I. Š. iš ieškovės – 259 Eur (509 Eur – 250 Eur), ieškovės ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vienai iš kitos patirtos išlaidos nepriteisiamos, nes po įskaitymo jų yra 0 Eur (250 Eur – 250 Eur). Iš kitų atsakovių, t. y. iš Nacionalinės žemės tarnybos, I. Š. ir M. Š. ieškovei priteisiama po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.      

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų  

158.       Atsakovė I. Š. prašė priteisti 251 Eur, atsakovė UAB ,,Donelaičio namai“ – 751 Eur išlaidas, patirtas rengiant apeliacinius skundus. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašė priteisti 2 398,80 Eur išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimus į ieškovės ir atsakovių apeliacinius skundus. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė.

159.       Atsakovių I. Š. ir UAB ,,Donelaičio namai“ apeliacinius skundus atmetus, juos rengiant patirtos išlaidos atsakovėms neatlygintinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, neatlygintinos ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos bylinėjimosi išlaidos, nes atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimui jos nebuvo būtinos, atsakovė galėjo remtis vidiniais resursais ir pasitelkti savo pačios teisininkus. Be to, dalis ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų yra patenkinta, o ši atsakovė laikėsi bendros su kitomis atsakovėmis procesinės pozicijos, atsiliepimuose palaikė kitų atsakovių apeliacinius skundus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą iš dalies pakeisti.            

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. 13VĮ-(14.13.2)-537 Dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 13.6-1469 ,,Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo, dalių nustatymo ir pardavimo“ pakeitimo.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 13VĮ-(14.13.2)-31 Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Klaipėdos mieste, pardavimo.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. 13VĮ-(14.13.2)-32 Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Klaipėdos mieste, pardavimo.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria reikalavimas pripažinti negaliojančiu leidimą rekonstruoti statinį patenkintas tik iš dalies, šį reikalavimą patenkinti visiškai ir pripažinti 2015 m. rugpjūčio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos statytojai I. Š. išduotą leidimą Nr. LNS-31-150804-00196 rekonstruoti statinį statybos vietoje žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), negaliojančiu.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria statytoja I. Š. įpareigota atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lėšomis atlikti priestato griovimo darbus, nustatant, kad tokie darbai atliktini statytojos I. Š. ir atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos lėšomis, lygiomis dalimis.    

Pakeisti sprendimo dalį, kuria šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai (juridinio asmens kodas 288603320) iš atsakovių I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (juridinio asmens kodas 188704927) po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų), o iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Donelaičio namai“ (juridinio asmens kodas 304923408) – 125 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei I. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (juridinio asmens kodas 288603320) 259 Eur (du šimtus penkiasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                        Dalia Kačinskienė

                                                                        Danguolė Martinavičienė