Civilinė byla Nr. 2A-64/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 42.9, 114.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės
Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovams Edui Pangoniui, advokatėms Ramunei Dulevičienei, Jūratei
Tamulevičiūtei,
atsakovo
atstovams Tadui Bukauskui, advokatams Ramūnui Kontrauskui, Andriui Smaliukui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ir
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ apeliacinius skundus dėl
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje
byloje Nr. 2-399-262/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili
linija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ dėl sutartinio
papildomo komisinio atlyginimo priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „Tele2“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Mobili
linija“ dėl permokėto komisinio atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
Į Vilniaus apygardos
teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Tele2“ kreipėsi ieškovas UAB „Mobili linija“
ir prašė priteisti iš atsakovo 2 042 226 Lt, kaip papildomus komisinius
pagal 2002 m. vasario 1 d. tarp šalių sudarytą skaitmeninio ryšio
apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį, 6 procentų dydžio palūkanas nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi
išlaidas.
Ieškovas ieškinyje
nurodė, kad 2002 m. vasario 1 d. su atsakovu UAB „Tele2“ jis pasirašė Tele2
mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo komiso
sutartį, pagal kurią atsakovas UAB „Tele2“ įsipareigojo ieškovui už kiekvieną
sutartį, sudarytą su jo surastu mokiu klientu, priskaičiuoti kas mėnesį 15 Lt
(be PVM) dydžio komisinius, o už kiekvieną sutartį, sudarytą su nemokiu
klientu, mažinti komisinį atlyginimą 75 Lt (be PVM). Sutarties 10.7 ir 10.8
punktais atsakovas UAB „Tele2“ įsipareigojo kas mėnesį siųsti ieškovui
(komisionieriui) ataskaitas apie nemokius klientus ir ataskaitas apie
papildomus komisinius. Pagal sutarties 10.2 punktą atsiskaitymai tarp šalių
turėjo būti vykdomi pasirašant aktą, kuriame įvertinama komisionieriui -
ieškovui UAB „Mobili linija“ - priklausanti papildomų komisinių suma be
paskaičiuotos baudos už nemokius klientus. Ieškovo teigimu, atsakovas
nepateikinėjo jam nemokių klientų sąrašų, todėl šalys nederino ir
nepasirašinėjo aktų, numatytų sutarties 10.2 punkte. Ieškovo skaičiavimu, nuo
2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. jis atsakovui
surado 115 380 klientų, tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie
papildomą komisinį atlyginimą ir nesumokėjo papildomo komisinio atlyginimo už
surastus klientus, o taip pat nepateikė duomenų apie priskaičiuotas baudas.
Siekdamas tinkamo sutarties vykdymo, ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą,
prašydamas pateikti klientų, kurių atžvilgiu galima taikyti baudų išieškojimą,
sąrašą, suderinti tarp šalių finansinių prievolių dydį, nustatant mokėtinas
sumas. Atsakovas nederino ieškovo pateikto akto dėl papildomų komisinių ir
baudų bei nenurodė tokio elgesio argumentų. Ieškovo nuomone, atsakovas neturi
išsamių duomenų apie nemokius klientus ir sutartinės baudos už šiuos klientus
neskaičiuotinos, tačiau tai neatleidžia jo nuo sutartinės prievolės sumokėti
papildomą komisinį mokestį už surastus klientus pagal sutarties 10.2 punktą.
Ieškovo teigimu, dėl to, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų - nepateikė
išsamios informacijos apie nemokius klientus, galėjo nukentėti abiejų šalių
teisėti interesai, nes atsakovas galėjo negauti pajamų, o ieškovas neturėjo
galimybės užtikrinti veiksmingą nemokių klientų prevenciją bei kontrolę. Dėl
šių aplinkybių sutarties nuostatos dėl baudų taikymo už piktybiškai nemokius
klientus neturėtų būti taikomos už laikotarpį, kada atsakovas neteikė
informacijos apie nemokius ir mokius klientus. Ieškovo skaičiavimu, už
laikotarpį nuo 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gruodžio 31 d. jam
priklausanti komisinių suma sudaro 2 042 226 Lt, kuri paskaičiuota imant minėtu
laikotarpiu atsakovo naudai sudarytų sutarčių skaičių ir jį dauginant iš 15 Lt
papildomo komisinio atlyginimo pagal sutarties 10.2 punktą.
Atsakovas UAB
„Tele2“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 830 265 Lt
permokėtą komisinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m.
gegužės mėnesio, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi
išlaidas.
Priešieškinyje
atsakovas nurodė, jog ataskaitos pagal šalių sudarytos sutarties 10.7 ir 10.8
punktus ieškovui nebuvo siunčiamos todėl, kad iki 2004 m. balandžio 8 d.
naudota verslo valdymo programa nebuvo adaptuota apdoroti duomenis ir pateikti
ataskaitas. Įdiegus tinkamą programinę įrangą, atsakovas pateikė ieškovui
komisinių ataskaitą dėl ieškovui priklausančių komisinių bei komisinio
atlyginimo sumažinimo pagal kiekvieną pardavimo vietą už laikotarpį nuo 2002 m.
balandžio iki 2004 m. gegužės mėn. Atsakovo nuomone, ieškovo elgesys liudija,
kad jis žinojo arba galėjo numanyti, kad atsakovas yra susidūręs su papildomų
komisinių apskaičiavimo problemomis ir kokiu būdu bando jas spręsti. Ieškovas,
kiekvieno mėnesio pradžioje negavęs ataskaitų, pats nesiėmė jokių veiksmų, kad
šios ataskaitos būtų gautos, elgėsi neprotingai bei nerūpestingai, ir tokiu
būdu sąmoningai siekė išvengti pagal sutartį jam mokamo komisinio atlyginimo
mažinimo. Aktyvių veiksmų ieškovas ėmėsi tik praėjus daugiau nei dvejiems
metams nuo sutarties sudarymo - 2004 m. gegužės 18 d., kai pradėjo kelti
klausimą dėl jam mokėtino komisinio atlyginimo. Iš komisinių ataskaitos matyti,
kad ieškovui už jo veiklą 2002 m. balandžio mėn. iki 2004 m. gegužės mėnesio
paskaičiuota 820 770 Lt papildomų komisinių (be PVM). Tačiau, atsižvelgiant į sutarties
10.1 straipsnio 2 dalyje numatytą komisinio atlyginimo tvarką, dėl didelio
nemokių klientų skaičiaus ieškovo komisinis atlyginimas už minėtą laikotarpį
mažintinas 1 651 035 Lt. Atsižvelgiant į sutarties 10.1 ir 10.2 punktų
nuostatas, pagal rizikos tarp šalių paskirstymo taisyklę už minėtą laikotarpį
atsakovas permokėjo ieškovui 830 265 Lt komisinio atlyginimo.
Vilniaus apygardos
teismas 2008 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė,
priteisė iš UAB „Mobili linija“ ir iš UAB „Tele2“ į valstybės pajamas po 55 Lt
procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas sprendime
nurodė, kad byloje ginčas dėl atsiskaitymų kilo todėl, kad atsakovas netinkamai
vykdė savo pareigą siųsti ieškovui ataskaitas apie nemokius klientus ir
papildomus komisinius. Teismas nustatė, kad tik 2004 m. balandžio 2 d.
atsakovas ieškovui pateikė ataskaitą už 2002 m. balandžio – 2003 m. liepos
mėn., pagal kurią ieškovui buvo priskaičiuota 198 555 Lt papildomų komisinių
suma, bet ir dėl šios sumos suderinimo šalys nesusitarė. Teismo teigimu, pagal
CPK 178 straipsnio nuostatą ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 2 042
226 Lt papildomų komisinių, privalo savo reikalavimą įrodyti leistinais
įrodymais (CPK 178 str.). Lietuvos apeliaciniam teismui 2006 m. spalio 24 d.
nutartyje konstatavus, kad sprendimas buvo priimtas, remiantis ne įrodymais, o
prielaidomis, ieškovui atsirado pareiga, iš naujo nagrinėjant bylą, pateikti
įrodymus. Teismas pažymėjo, kad jis ne kartą siūlė šalims (pirmiausiai –
ieškovui) teikti papildomus įrodymus. Tarp šalių sudarytą 2002 m. vasario 1 d.
sutartį ir susiklosčiusius teisinius santykius, vykdant minėtą sutartį, teismas
vertino kaip komercinio atstovavimo teisinius santykius, kuriuos reglamentuoja
CK antrosios knygos XII skyrius. Teismas atsižvelgė į CK 2.160 straipsnio 6
dalies nuostatas, pagal kurias, kilus ginčui dėl atlyginimo mokėjimo, prekybos
agentas (šiuo atveju - ieškovas) turi teisę reikalauti atlikti auditą
atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti, o atstovaujamajam (atsakovui)
atsisakius leisti atlikti auditą ar nesusitarus dėl auditoriaus, prekybos
agentas (ieškovas) turi teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito
paskyrimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas šia įstatymo suteikta galimybe
nepasinaudojo, nors teismas jam siūlė tokiu būdu teikti įrodymus. Teismas taip
pat nurodė, kad, paskyrus finansinę buhalterinę ekspertizę, bylos šalys
priešingai CPK 7, 8 straipsniuose įtvirtintiems proceso koncentracijos,
ekonomiškumo bei kooperacijos principams, trukdė atlikti šią ekspertizę,
skųsdamos teismo nutartis, kol ieškovas pareiškė, kad atsisako prašymo skirti
ekspertizę. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimų
neįrodė (CPK 178 str.). Atsakovo priešieškinį teismas atmetė dėl tų pačių
motyvų, t.y. dėl to, kad atsakovas neįrodė priešieškinio (CPK 178 str.).
Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo vadovautis atsakovo pateiktais
apskaičiavimais dėl netinkamai vestos ir nepatikimos apskaitos. Ši aplinkybė
buvo konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 11 d. sprendime.
Nagrinėjant bylą iš naujo, atsakovas, kaip ir ieškovas, jokių papildomų įrodymų
nepateikė.
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Mobili linija“ prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą,
atnaujinti bylą ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, priteisti
bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovas nepasinaudojo
galimybe prašyti skirti auditą. Byloje yra įrodymai, jog ieškovas inicijavo
audito atlikimą, o gavęs atsakovo nustatytus reikalavimus audito kompanijoms
kreipėsi į audito bendroves, tačiau jos atsisako atlikti auditą prašomomis
sąlygomis. Teisme buvo diskutuojama dėl galimybės skirti auditą teismine
tvarka, tačiau auditorių įkainiai buvo neproporcingai dideli, o už mažesnį
įkainį auditoriai nesutiktų audituoti bendrovės. Todėl toks galimas gynybos
būdas yra neekonomiškas. Teismas nesiaiškino, dėl kokių ir ar dėl pagrįstų
priežasčių atsakovas nustatė aukštus reikalavimus auditoriams. Tokiu būdu
teismas atleido atsakovą nuo būtinybės laikytis protingumo principo bylos
nagrinėjimo metu.
2. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad
ginčo šalys trukdė atlikti ekspertizę, skųsdamos nutartį. Pirmasis nutartį
apskundė atsakovas, o ieškovas, neskųsdamas nutarties, pirmiausia pateikė
teismui 2007 m. liepos 17 d. prašymą įpareigoti atsakovą pateikti pirminius
duomenis ekspertizei atlikt. Šio prašymo teismas neišsprendė. Šis prašymas ir
2008 m. sausio 20 d. prašymas yra laikytini ieškovo kreipimusi į teismą su
prašymu padėti gauti įrodymus. Teismas ieškovo prašymus ignoravo, taip
užkirsdamas kelią papildomiems įrodymams pateikti, ir pats niekaip neprisidėjo
prie įrodymų, reikalingų ekspertizei, surinkimo. Byloje liko nepaneigta, jog
visi įrodymai yra atsakovo dispozicijoje pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo
nuostatas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, šalims nepalaikant prašymo skirti
ekspertizę, ieškovas neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos. Teismas nepasisakė
apie pareigą įrodinėti atsakovui, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir
rungtyniškumo procese principus.
3. Ieškovas, siekdamas tinkamo sutarties vykdymo, ne kartą
(2004 m. gegužės 18 d., 2004 m. birželio 14 d., 2004 m. liepos 1 d.)
kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti sąrašą klientų, kurių atžvilgiu galima
taikyti baudų išieškojimą, ir tuo pagrindu suderinti tarp sutarties šalių
finansinių prievolių dydį, nustatant mokėtinas sumas ir atsiskaitymo tvarką.
Kartu su šiais prašymais atsakovui buvo pateikiamas akto dėl papildomų
komisinių ir baudų už nemokius klientus už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio
mėnesio iki 2004 m. vasario mėnesio projektas ir buvo prašoma jį suderinti.
Tačiau atsakovas nederino šio akto projekto ir iki šiol nenurodė argumentų,
kodėl nesutinka derinti šį aktą.
4. Atsakovas nepagrįstai naudojasi savo, kaip stipresnės
sandorio šalies, ir kaip vienos didžiausių įmonių Lietuvoje, padėtimi. Žinant,
kad ieškovas turi teisę į auditą ir, vertinant atsakovo elgesį, būtų galima
daryti išvadą, kad atsakovas tyčia siekia apsunkinti bylinėjimąsi ir padaryti
jį beveik neįmanomą.
5. Tai, kad ieškovas negali gauti reikiamų įrodymų, teismui
buvo žinoma iš byloje esančios medžiagos. Ieškovas ne kartą nurodė, kad
įrodymai yra atsakovo žinioje. Atsakovas užėmė pasyvią įrodinėjimo poziciją,
todėl ieškovas turėjo vadovautis teisinėje doktrinoje žinomu principu omnia
praesumuntur contra spoliatorem, reiškiančiu, jog egzistuoja patys
nepalankiausi faktai tai ginčo šaliai, kurios dispozicijoje yra ir privalo būti
įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys esminės reikšmės turinčius bylai
faktus. Dėl šio argumento teismas sprendime nepasisakė.
6. Atsakovui nurodžius didelę pateiktinų dokumentų apimtį,
teismas nesivadovavo CPK 199 straipsnio norma ir nepagrįstai pamiršo ieškovo
prašymus. Papildomas komisinis atlygis, dėl kurio šalys ginčijasi šioje byloje,
turėtų būti mokamas ieškovui ir apskaičiuojamas atsakovo pateikiamų duomenų
pagrindu. Teismas paneigė ieškovo teisę į papildomą komisinį atlyginimą pagal
sutartį, nepaisydamas to, kad ieškovas ne kartą prašė padėti surinkti reikiamus
įrodymus.
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Tele2“ prašo panaikinti
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį dėl
priešieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą: patenkinti priešieškinį,
priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Byloje ieškovo ir atsakovo įrodinėjimo pareiga negali
būti traktuojama vienodai. Ieškovas nesinaudojo CK 2.160 straipsnyje numatyta
galimybe reikalauti audito atlyginimo ir atsiskaitymo tikslumui nustatyti,
kreipėsi dėl ekspertizės skyrimo, vėliau tokio prašymo atsisakė, nepateikė
papildomų įrodymų. Ieškovas nesilaikė rungtyniškumo principo ir nepaneigė
atsakovo pateiktų duomenų atitikimo tikrovei. Ieškovui šių duomenų nepaneigus,
jais nėra pagrindo abejoti, todėl teismo aiškinimas, kad atsakovas neįrodė
priešieškinio, nepagrįstas.
2. Pagal sutarties 10.7 ir 10.8 punktų nuostatas, duomenis
apie nemokius klientus ir papildomus komisinius pateikia atsakovas. Tokie
duomenys, kurių ieškovas nepaneigė, į bylą pateikti. Teismas neturėjo pagrindo
jais abejoti. Atsakovo priešieškinis pagrįstas rašytiniais įrodymais (CPK 197
str.), byloje nėra jokių duomenų dėl pateiktų įrodymų nepatikimumo. Komisinių
ataskaitos parengtos remiantis buhalteriniais duomenimis, tad teismas be jokio
pagrindo nesivadovavo atsakovo pateiktais apskaičiavimais.
3. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio
teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartimi panaikintu Vilniaus apygardos teismo 2006
m. sausio 11 d. sprendimu. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 11 d.
sprendime nebuvo neatsižvelgta į tai, kad atsakovui po 2004 m. balandžio 8 d.
įdiegus tinkamą programinę įrangą, vedama apskaita buvo/yra patikima ir ieškovo
pateikti skaičiavimai atitinka buhalterinius duomenis.
4. Teismas pagrįstai nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš
naujo, atsakovas papildomų įrodymų nepateikė. Tačiau tai nepagrindžia
priešieškinio atmetimo dėl tos priežasties, jog ieškovas pagal sutartį pateikė
teismui paskaičiavimus, pagrįstus buhalteriniais dokumentais, tinkamai
įvykdydamas CPK 178 straipsnyje nustatytą pareigą.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas UAB
„Mobili linija“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovo apeliacinį
skundą patenkinti. Atsiliepime teigia, kad savo paskaičiavimuose atsakovas yra
padaręs nemažai klaidų ir byloje yra eilė dokumentų, ieškovo pateiktų kaip
pastabos dėl atsakovo pateiktų paskaičiavimų. Ieškovas yra pateikęs fizinių
asmenų pareiškimus su pridėtais mokėjimo dokumentais, kurie paneigia atsakovo
ataskaitose pateiktus duomenis. Šių ieškovo pateiktų dokumentų ir surastų
klaidų atsakovas nepaneigė. Tai, jog savo paskaičiavimus atsakovas teikė keletą
kartų ir kas kartą jie buvo netikslūs, patvirtina, kad atsakovo buhalterinė
apskaita buvo tvarkoma netiksliai. Tačiau tai neatleidžia atsakovo nuo pareigos
mokėti ginčo sutartyje nustatytą papildomą komisinį atlygį. Bylą grąžinus
nagrinėti iš naujo pirmojoje instancijoje, naujų įrodymų apie tai, kad
buhalterinė apskaita yra patikima, atsakovas nepateikė. Atsakovas abejingai
stebėjo, kaip ieškovas bando surinkti pas jį esančius reikiamus įrodymus
protingomis ir proporcingomis priemonėmis. Iš skundo neaišku, kodėl netinkamai
aiškinama atsakovo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi. Atsakovas
nepaneigė ieškovo pateiktų dokumentų - duomenų, prieštaraujančių atsakovo
duomenims. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patikimai patvirtintų, jog atsakovo
pateikti teismui paskaičiavimai atitinka buhalterinės apskaitos dokumentus.
Darytina išvada, jog atsakovas savo ataskaitoms pagrįsti neturi jokių
dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė klausimą apie pirminių
buhalterinės apskaitos dokumentų svarbą šiai bylai. Šiais dokumentais
disponuoja atsakovas. Tik iš atsakovo pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų
galima sužinoti apie nemokių klientų skaičių. Buhalterinės apskaitos dokumentus
ūkio subjektas privalo saugoti 10 metų, be atsakovo valios ieškovas jų gauti
negali. Ieškovo teisės į gynybą negali suvaržyti neteisėti atsakovo veiksmai.
Situacija turėtų būti aiškinama ieškovo naudai. Teismas paneigė įstatymo
garantuotą ieškovo teisę į papildomą komisinį atlyginimą pagal sutartį,
nepaisydamas to, kad ieškovas ne kartą prašė padėti surinkti reikiamus
įrodymus.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB
„Tele2“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo
2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys,
palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad pagrįstas yra pirmosios instancijos
teiginys, jog ieškovas dėl savo kaltės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių
ieškinio reikalavimus. Ieškovas
prisiima pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi, todėl teismo kaltinimas įrodymų nerinkimu ir
teisinimasis įrodymų rinkimo kaštais
neatitinka civilinio proceso principų ir normų. Ieškinio tenkinimo
atveju išlaidos, susijusios su audito atlikimu, galėtų būti priteisiamos
ieškovui. Ieškovas nesilaikė CPK 12 straipsnyje nustatyto rungimosi principo.
Kaltinimas dėl esą neišspręstų ieškovo prašymų dėl įrodymų rinkimo taip pat
nepagrįstas ir neatitinka tikrovės. Teismas 2007 m. liepos 3 d. nutartimi
paskyrė buhalterinę finansinę ekspertizę, tačiau, nesutariant dėl apmokėjimo už
ekspertizę, pats ieškovas apskundė nutartį dėl ekspertizės skyrimo ir prašymo
dėl tokios ekspertizės skyrimo atsisakė. Tad ieškovas dėl savo kaltės atsisakė
surinkti įrodymus. Buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimas būtų
neracionalus dėl savo apimties ir tokių įrodymų įvertinimas teisme fiziškai
būtų neįmanomas. Tokiems įrodymams įvertinti reikalingos specialios žinios (CPK
212 str.). Duomenys apie nemokius klientus ir papildomus komisinius pateikti į
bylą. Ieškovui šių duomenų nepaneigus, teismui nėra
pagrindo jais abejoti. Atsakovo priešieškinis pagrįstas rašytiniais įrodymais
(CPK 197 str.), byloje nėra jokių duomenų dėl šių įrodymų nepatikimumo,
komisinių ataskaitos parengtos remiantis buhalteriniais duomenimis. Abi
šalys yra profesionalūs verslininkai, turintys vienodas galimybes įrodinėti
pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ieškovo nurodomos aplinkybės dėl šio
iniciatyvos suderinti finansinius įsipareigojimus nepagrįstos, kadangi tarp
šalių būtent ir kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal sutartį. Teismas išsprendė
visus byloje pateiktus prašymus, netgi siūlė ir nurodė ieškovui pateikti
įrodymus ir naudotis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Skunde nurodomas
principas galėtų būti taikomas tuo atveju, jei atsakovas nevykdytų teismo
įpareigojimo pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau tokio įpareigojimo nebuvo. Pats ieškovas veikė prieš greitą ir
teisingą bylos išnagrinėjimą, priešindamasis
leistinų procesinių įrodinėjimo priemonių taikymui. Ieškovui priklauso papildomi komisiniai
tik tuo atveju, jeigu ieškovo vienos pardavimo vietos piktybiškai nemokių klientų procentas yra mažesnis arba lygus
4%. Dėl didelio nemokių klientų
skaičiaus laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio iki 2004 m. gegužės mėnesio ieškovo
komisinis atlyginimas mažintinas 1 651 035
Lt. Už šį laikotarpį atsakovui sumokėjus pagal sutartį komisinį
atlyginimą ieškovui (5 810 042,62 Lt), buvo permokėta 830 265 Lt, tad skolingas
yra ne atsakovas, o ieškovas.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320
straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos
teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas
taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „Mobili linija“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“
apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18
d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329
bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo
sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais
motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio
sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Šioje byloje yra nagrinėjamas ginčas,
kilęs iš dviejų privačių juridinių asmenų sutartinių santykių, todėl byla nėra
susijusi su viešojo intereso gynimu ir pagrindo peržengti apeliaciniuose
skunduose nustatytas ribas nėra.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsiskaitymo tarp
šalių kilo, vykdant 2002 m. vasario 1 d. ieškovo UAB ,,Mobili linija“ ir
atsakovo UAB „Tele2“ pasirašytą „Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio
apmokėjimo paslaugų platinimo komiso sutartį“, kuria atsakovas UAB „Tele2“
pavedė ieškovui UAB ,,Mobili linija“, sutartyje pavadintam komisionieriumi, o
pastarasis įsipareigojo parduoti UAB „Tele2“ priklausančias prekes ir surinkti
įmokas (sutarties 1.1 punktas), o atsakovas UAB „Tele2“ įsipareigojo sumokėti
sutarties 10.1 punkte nurodytą komisinį atlyginimą (sutarties 1.2 p.). Tačiau
sutarties 10.1 punktas ne tik nustatė komisinio atlyginimo dydį, kuris sudarė
70 Lt (be PVM) už kiekvienos mėnesinio apmokėjimo sutarties tarp UAB „Tele2“ ir
kliento sudarymą, bet ir nustatė tokio atlyginimo mažinimo pagrindą bei dydį:
pagal to paties sutarties punkto nuostatą už visas sutartis, sudarytas su
klientais, neatsiskaičiusiais už Tele2 mėnesinio apmokėjimo paslaugas (visais
nemokiais klientais), komisinis atlyginimas mažinamas 75 Lt (be PVM). Šis
sutarties punktas taip pat apibrėžė ir nemokių klientų nustatymo būdą, pagal
kurį nemokus klientas nustatomas praėjus dviejų mėnesių laikotarpiui,
skaičiuojant nuo pirmos neapmokėtos sąskaitos. Tuo tarpu sutarties 10.2 punktas
nustatė papildomų komisinių už sudarytas sutartis su mokiais klientais mokėjimo
galimybę, pagrindą bei tvarką.
Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo būtent
dėl to, ar ieškovui, pagal sudarytą sutartį veikusiam atsakovo pavedimu ir jo
vardu, pagal sutarties nuostatas ir jos vykdymo pasekmes priklauso papildomas
komisinis atlyginimas, jeigu priklauso, tai kokio dydžio, taip pat ir tai, ar
yra pagrindas mažinti ieškovui priklausantį ir sumokėtą pagrindinį komisinį
atlyginimą dėl sutarčių su nemokiais klientais (kaip sutartyje nurodyta
piktybiškai nemokiais klientais) sudarymo fakto, o jeigu taip, tai kokiu
dydžiu.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš
esmės, ieškovo ieškinį dėl papildomo komisinio atlyginimo ir atsakovo
priešieškinį dėl permokėto komisinio atlyginimo priteisimo atmetė iš esmės tuo
pagrindu, jog šalys neįrodė savo reikalavimų. Tokią išvadą pirmosios
instancijos teismas padarė nurodęs, kad šalims ne kartą buvo siūloma pateikti
papildomus įrodymus, kad ieškovas nepasinaudojo įstatymo nustatyta galimybe
kreiptis į teismą dėl audito paskyrimo, šalys trukdė atlikti
finansinę-buhalterinę ekspertizę, atsakovas atsisakė savo prašymo dėl tokios
ekspertizės atlikimo.
Tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniuose skunduose,
kuriais skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, išdėstyti
argumentai iš esmės yra susiję su šalių įrodinėjimo pareigos, sprendžiant
ieškinyje bei priešieškinyje nurodytus reikalavimus, paskirstymu, šalių
veiksmais, įrodinėjant ieškinio bei priešieškinio pagrindu nurodytas
aplinkybes, bei teismo vaidmeniu ir pareigomis įrodinėjimo procese. Todėl
kolegija toliau šioje nutartyje ir pasisako dėl šių šalių apeliaciniuose
skunduose išdėstytų aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas teisinius
santykius, susiklosčiusius tarp šios bylos šalių, vykdant 2002 m. vasario 1 d. pasirašytą
„Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo
komiso sutartį“ bei nustatydamas jų esmę, nustatė, kad šie santykiai savo esme
atitinka komercinio atstovavimo teisinius santykius. Apeliaciniuose skunduose
ši teismo išvada nėra ginčijama. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
nustatė, kad pagal CK 2.160 straipsnio 6 dalies nuostatą, kilus ginčui dėl
atlyginimo mokėjimo, ieškovas, kaip prekybos agentas, įgijo teisę reikalauti
atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti. Teismas taip pat
pagrįstai nurodė, kad atstovaujamajam (šiuo atveju atsakovui) atsisakius leisti
atlikti auditą ar šalims nesusitarus dėl auditoriaus, ieškovas, kaip prekybos
agentas, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio audito paskyrimo,
tačiau šia teise nepasinaudojo.
Pažymėtina, kad, reikšdamas ieškinį šioje byloje, ieškovas
nereiškė reikalavimo dėl priverstinio audito paskyrimo ir nepateikė duomenų
apie tai, kad jis reikalavo atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui
nustatyti, o atsakovas atsisakė leisti atlikti auditą ar šalys nesusitarė dėl
auditoriaus. Galimybę atlikti priverstinį atsakovo auditą ieškovas ėmė
svarstyti tik apeliacinės instancijos teismui šioje byloje priėmus 2006 m.
spalio 24 d. nutartį ir nurodžius apie teisę reikalauti atlikti tokį auditą (t.
4, b.l. 100, 114). Tačiau nei duomenų, kad atsakovas atsisakė leisti atlikti
auditą ar šalys nesusitarė dėl auditoriaus, nei reikalavimo teismui dėl
priverstinio audito paskyrimo ieškovas nepareiškė. Todėl vien ieškovo
apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad atsakovo reikalavimai auditoriams
buvo itin aukšti, o auditorių įkainiai - neproporcingai dideli, kilus ginčui
dėl atlyginimo mokėjimo, negali pagrįsti ieškovo elgesio, nepasinaudojant teise
reikalauti atlikti auditą atlyginimo ir atsiskaitymų tikslumui nustatyti ir
nereiškiant reikalavimo dėl priverstinio audito paskyrimo. Pažymėtina, kad,
skiriant priverstinį auditą, reikalavimus auditoriui ir auditoriaus kandidatūrą
nustatytų teismas. Todėl galimai per aukšti atsakovo nustatyti reikalavimai
auditoriui ir galimai aukšti įkainiai, neišsprendus priverstinio audito
paskyrimo klausimo, negali būti tinkamas ir pakankamas motyvas tokio audito
atsisakyti. Taigi, negalima sutikti ir su apelianto (ieškovo) teiginiu, kad
pirmosios instancijos teismas atleido atsakovą nuo būtinybės laikytis
protingumo principo bylos nagrinėjimo metu.
Pažymėtina, kad ieškovas UAB ,,Mobili linija“ 2007 m.
balandžio 20 d. teismo posėdžio metu, informavęs teismą, kad audito bendrovės,
į kurias jis kreipėsi dėl audito atlikimo, tokio audito atlikti nesutinka,
pareiškė prašymą skirti buhalterinę finansinę ekspertizę, nurodė ekspertams
užduoti siūlomus klausimus ir pasiūlė teismui įpareigoti ginčo šalis
ekspertinei įstaigai mokėtinas sumas įmokėti proporcingai pareikštų reikalavimų
dydžiui (t. 4, b.l. 138-144). Atsakovas tokiam prašymui iš esmės neprieštaravo,
tačiau pateikė savo pasiūlymą dėl ekspertams užduotinų klausimų ir nurodė, kad
pats ieškovas turėtų padengti ekspertizės išlaidas (t. 4, b.l. 147-149). Tačiau
nei viena iš šalių ekspertų ar ekspertinės įstaigos kandidatūrų nepasiūlė.
Pirmosios instancijos teismas 2007 m. liepos 3 d. nutartimi paskyrė
finansinę buhalterinę ekspertizę, pavedė ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės
centrui ir įpareigojo šalis lygiomis dalimis sumokėti užstatą bylinėjimosi
išlaidoms (ekspertizės išlaidoms) padengti. Su minėtos pirmosios instancijos
nutarties dalimi, kuria šalys buvo įpareigotos sumokėti užstatą ekspertizės
išlaidoms padengti, nesutiko tiek atsakovas, apskųsdamas nutartį atskiruoju
skundu (t. 4, b.l. 172-173), tiek ieškovas, tokią poziciją išreikšdamas
atsiliepime į atskirąjį skundą (t. 4, b.l. 172-173) bei atskirajame skunde,
apskųsdamas pirmosios instancijos teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį (t. 4,
b.l. 215). Šalys iš esmės nesutiko su užstato dydžiu ir, kaip pagrįstai nustatė
pirmosios instancijos teismas, ieškovas atsisakė savo ankstesniojo prašymo dėl
ekspertizės skyrimo, tokį atsisakymą taip pat motyvuodamas nepriimtina
ekspertizės kaina, o taip pat ir tuo, kad atsakovas nepateikė reikiamų
buhalterinės apskaitos dokumentų. Tačiau tokie argumentai, nulėmę ieškovo
atsisakymą nuo prašymo skirti ekspertizę, nėra pakankami ir pagrįsti.
Kaip jau minėta, nei viena iš šalių ekspertų ar ekspertinės
įstaigos kandidatūrų nepasiūlė, t.y. šioje proceso stadijoje iš esmės nesilaikė
proceso kooperacijos principo, kuris įpareigoja tiek teismą, tiek ir šalis
bendradarbiauti, imantis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8
str.). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės neturėjo galimybės
parinkti ekspertus ar ekspertinę organizaciją, kuri ekspertizę atliktų už
žymiai mažesnę kainą. Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakovas nepateikė teismui
reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų, nesudaro pagrindo teigti, kad
teismas ignoravo ieškovo prašymus, užkirsdamas kelią papildomiems įrodymams
pateikti, neprisidėjo prie įrodymų, reikalingų ekspertizei, surinkimo, nes,
atsižvelgiant į itin didelį tokių dokumentų kiekį, jų pateikimas tiesiogiai
teismui nebuvo tikslingas ir ekonomiškas, o paskirtiesiems ekspertams šie
dokumentai galėjo būti pateikti tiesiogiai, atliekant ekspertizę. Tai, kad
tokių dokumentų pateikimas tiesiogiai teismui nebuvo tikslingas ir ekonomiškas,
patvirtina ir ta aplinkybė, kad, tenkinant ieškovo prašymą pateikti pirminius
apskaitos dokumentus vien tik už 2004 m. pirmąjį pusmetį, buvo pateikti itin
didelės apimties dokumentai, kurių surinkimui, pateikimui ir saugojimui
reikalingos pakankamai didelės sąnaudos.
Taigi aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas
neišreikalavo iš atsakovo pirminių buhalterinės apskaitos ir finansinės
atskaitomybės dokumentų, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos
teismas ignoravo ieškovo prašymą padėti gauti įrodymus ir/ar neprisidėjo prie
jų surinkimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, apeliacinės
instancijos teismui patenkinus ieškovo prašymą dėl jo nurodytų pirminių
apskaitos dokumentų pateikimo už 2004 m. pirmąjį pusmetį (t. 5, b.l. 104) ir
pateikus itin didelės apimties apskaitos dokumentus (t. 5, b.l. 107), kurių
sisteminimui, vertinimui bei juose esančių faktinių duomenų, reikšmingų šios
bylos aplinkybėms, nustatymui būtinos tiek specialios žinios buhalterinės
apskaitos ir finansų srityje, tiek ir didelės darbo bei laiko sąnaudos, nei
ieškovas, nei atsakovas prašymų paskirti auditą ar ekspertizę pateiktiems
dokumentams įvertinti bei byloje kylantiems šalių atsiskaitymo klausimams bent
jau už minėtą laikotarpį išaiškinti apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
Nesant šalių prašymo skirti ekspertizę ir šalių sutikimo mokėti užstatą
(avansinę įmoką) ekspertizės atlikimui, tokios ekspertizės teismas skirti
negali (CPK 101 str. 3 d.). Todėl iš esmės pagrįsta yra pirmosios instancijos
teismo išvada, kad šalys savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė.
Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 178 straipsnyje yra įtvirtinta pagrindinė įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus, t.y. įrodinėja tas, kas tvirtina (teigia tam
tikras aplinkybes egzistuojant). Pareiškęs
reikalavimą asmuo reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes turi įrodyti,
kitaip jo reikalavimas atmetamas kaip neįrodytas. Ši įrodinėjimo naštos
paskirstymo taisyklė akcentuojama ir taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009,
2010 m. kovo 23 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-133/2010).
Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis negali
gauti reikiamų įrodymų, kad įrodymai yra atsakovo, kuris užėmė pasyvią
įrodinėjimo poziciją, žinioje, todėl ieškovas turėjo vadovautis teisinėje
doktrinoje žinomu principu omnia praesumuntur contra spoliatorem, pagal
kurį egzistuoja patys nepalankiausi faktai tai ginčo šaliai, kurios
dispozicijoje yra ir privalo būti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys
esminės reikšmės turinčius bylai faktus.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą,
2010 m. birželio 14 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-176/2010) nurodė, kad, ieškovui
prašant priteisti nesumokėtus pagrindinius ir papildomus komisinius, o
atsakovui teigiant, kad tokia prievolė pagal sutarties sąlygas jam
neatsirado dėl nemokių klientų buvimo, kasatoriui (atsakovui) teko pareiga
įrodyti tokių klientų buvimo faktą ir
skaičių. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad atsakovas nepateikė
pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl finansų (buhalterinė)
ekspertizė negalėjo įvertinti šalių tarpusavio atsiskaitymų teisingumo. Būtent
dėl šios aplinkybės minėtoje byloje buvo taikoma contra spoliatorem prezumpcija.
Taigi, negalima nesutikti su
atsakovo atstovų teiginiu, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi patvirtino taisykles dėl įrodinėjimo
naštos paskirstymo panašaus pobūdžio bylose, pagal kurias atsakovas turi
pagrįsti savo atsikirtimus, jog nemokių klientų
buvo, ir todėl turi pateikti pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių
pagrindu ieškovas galėtų įgyvendinti
savo įrodinėjimo pareigą ir atlikti finansų (buhalterinę) ekspertizę, kad
paneigtų atsakovo atsikirtimus. Taigi ne tik atsakovas turi įrodyti nemokių klientų buvimo faktą ir skaičių, bet ir ieškovui kyla pareiga nuginčyti atsakovo pateiktus duomenis dėl nemokių klientų
fakto ir skaičiaus ir tuo pačiu pagrįsti, kad jam priklauso papildomi komisiniai ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovas gali būti atleidžiamas nuo
įrodinėjimo naštos, ją perkeliant tik atsakovui.
Kaip jau minėta, dalį dokumentų,
kuriuos pats ieškovas reikalavo pateikti apeliacinės instancijos teisme,
atsakovas pateikė. Be to, nėra nustatyta, kad atsakovo dispozicijoje nėra visų
dokumentų, būtinų kilusiems šalių atsiskaitymo klausimams išspręsti ir negalima
konstatuoti, kad tokie dokumentai nebūtų pateikti ekspertams, jeigu tokia
ekspertizė būtų paskirta ir atliekama. Esant didelei šių dokumentų apimčiai bei
būtinybei jų analizavimui bei vertinimui pasitelkti specialias žinias
buhalterinės apskaitos ir finansų srityje, tačiau nesant galimybės jomis
pasinaudoti dėl abiejų šalių užimtos pozicijos audito ar ekspertizės paskyrimo
ir atlikimo atžvilgiu, nėra pagrindo taikyti ieškovo nurodyto principo omnia
praesumuntur contra spoliatorem.
Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad,
atsakovui nurodžius didelę pateiktinų dokumentų apimtį, teismas nesivadovavo
CPK 199 straipsnio norma, nustatančia, kad jeigu pateikti teismui dokumentus
yra sunku, pavyzdžiui, kad jų yra daug arba tik dalis iš jų turi bylai
reikšmės, teismas gali pareikalauti pateikti patvirtintus rašytinių įrodymų
išrašus arba apžiūrėti ir ištirti šiuos įrodymus toje vietoje, kur jie laikomi.
Iš tiesų, CPK 199 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta proceso teisės norma numato
galimybę pareikalauti, kad šalis pateiktų rašytinių įrodymų išrašus, arba
ištirti įrodymus vietoje. Tačiau atsižvelgiant į itin didelį būtinų ištirti ir
įvertinti rašytinių įrodymų kiekį, į dideles laiko,
darbo ir finansines sąnaudas visų būtinų įrodymų nuorašų ar išrašų darymui bei
pateikimui teismui (ieškovas nurodo, kad yra jis yra suradęs 115 380
klientų, taigi pirminių apskaitos dokumentų, kurių pagrindu galima būtų
nustatyti mokių ir nemokių klientų faktus bei skaičių, kiekis būtų itin
didelis), bei į tai, kad, nepaisant to, jog šių
dokumentų vertinimui būtina pasitelkti specialias žinias apskaitos ir finansų srityje, pasinaudoti CPK 199
straipsnyje numatyta galimybe ir reikalauti teikti visų dokumentų išrašus ar
nuorašus teismui, bet ne paskirtiems ekspertams tiesiogiai, netikslinga ir
neekonomiška.
Kaip jau minėta šioje nutartyje, ši byla nėra susijusi su
viešojo intereso gynimu, šalys yra privatūs juridiniai asmenys, o ginčas tarp
jų kilo iš sutartinių teisinių santykių, kilusių iš abiejų šalių gera valia
sudarytos sutarties ir nei vienos iš šalių nėra pagrindo laikyti stipresniąja
šalimi, galinčia diktuoti savo sąlygas tarpusavio santykiuose. Abi šalys yra
pajėgios apmokėti išlaidas, būtinas auditui ar ekspertizei šioje byloje
atlikti. Šalims nepasinaudojus teise atlikti byloje auditą ar ekspertizę ir
nebendradarbiaujant su teismu, kad tokia teisė būtų tinkamai įgyvendinta,
nesant viešojo intereso, valstybė negali prisiimti neproporcingų išlaidų, tad
ir pareigos apmokėti avansu už ekspertizę ar turėti kitų neproporcingai didelių
išlaidų. Todėl negalima sutikti su ieškovo apeliacinio skundo teiginiu, kad
pirmosios instancijos teismas paneigė ieškovo teisę į papildomą komisinį
atlyginimą pagal sutartį, nes tokią teisę įrodyti turi pats ieškovas (CPK 178
str.).
Ieškovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad,
siekdamas tinkamo sutarties vykdymo, jis ne kartą (2004 m. gegužės 18 d., 2004
m. birželio 14 d., 2004 m. liepos 1 d.) kreipėsi į atsakovą, prašydamas
pateikti sąrašą klientų, kurių atžvilgiu galima taikyti baudų išieškojimą, ir
tuo pagrindu suderinti tarp sutarties šalių finansinių prievolių dydį,
nustatant mokėtinas sumas ir atsiskaitymo tvarką.
Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo
paslaugų platinimo komiso sutartį, dėl kurios vykdymo kilo šioje byloje
nagrinėjamas ginčas, šalys pasirašė dar 2002 m. vasario 1 d. Šios sutarties
10.7 ir 10.8 punktuose nustatyta, kad ataskaitos už nemokius klientus ir apie
papildomus komisinius komisionieriui (ieškovui) siunčiamos kiekvieno mėnesio
pradžioje.
Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad tokios
ataskaitos nuo sutarties sudarymo momento iki 2004 m. balandžio mėnesio
ieškovui nebuvo siunčiamos ar kitaip pateikiamos, papildomas komisinis
atlyginimas nebuvo mokamas. Ieškovas, žinodamas minėtas sutarties nuostatas ir
siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti papildomą komisinį atlyginimą, privalėjo
siekti, kad šios nuostatos būtų įgyvendinamos ir reikalauti tokių ataskaitų
pateikimo laiku. Šalys privalėjo suvokti ir numatyti, kad ataskaitų
nepateikimas žymiai apsunkins tarpusavio atsiskaitymų nustatymą, nes,
atsižvelgiant į didelį sudaromų sutarčių kiekį, nebus galima tinkamai ir laiku
nustatyti ir kontroliuoti mokių ir nemokių klientų faktus ir skaičius, nemokių
klientų kiekį procentine išraiška. Tačiau nepaisant minėtų sutarties nuostatų
pažeidimo, šalys toliau tęsė savo sutartinius santykius, vykdė sutartį ir
nesiekė jos nuostatų pakeitimo tuo atveju, jei šių nuostatų dėl objektyvių
priežasčių nebuvo galima įgyvendinti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors sutartyje (jos
10.1 punkte) nustatytas komisinio atlyginimo (pagrindinio) dydis sudarė 70 Lt
(be PVM) už kiekvienos mėnesinio apmokėjimo sutarties tarp UAB ,,Tele2“ ir
kliento sudarymą, tačiau faktiškai ieškovui buvo mokamas ir kitokio dydžio
komisinis atlyginimas, nors kitokio dydžio atlyginimo sutartis nenumatė (t. 1,
b.l. 101-146).
Šios aplinkybės rodo, kad sudarytos sutarties nuostatų,
nustatančių tarpusavio atsiskaitymus, šalys iš esmės nesilaikė ir šiuos
pažeidimus toleravo ilgą laiką.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties aiškinimui svarbu ir
faktinės aplinkybės,
susijusios su sutarties vykdymu, nes faktiniai šalių veiksmai aiškintini,
siekiant nustatyti tikruosius
šalių ketinimus. Tais atvejais, kai sutarties šalys nevykdo ar netinkamai vykdo
sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tai
abi toleruoja, t. y. abi sutarties šalys sutinka, kad būtų nevykdomos atitinkamos sutarties
nuostatos, kurių laikymasis labai palengvintų ginčų išsprendimą, kilus nesutarimams, tai pačios šalys prisiima riziką
dėl teisine prasme komplikuojamo
įrodinėjimo proceso, kai, kilus ginčui, siekiama nustatyti tikrąsias faktines
bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso
tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas bei teismo sprendimas dėl kilusio ginčo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2009 m. gruodžio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-561/2009.)
Taigi abi
šios bylos šalys, toleravusios sutarties nuostatų, nustatančių
tarpusavio atsiskaitymus ir jų kontrolę, pažeidinėjimą, prisiėmė riziką dėl teisine prasme komplikuojamo įrodinėjimo proceso,
siekiant nustatyti aplinkybes, susijusias su tarpusavio atsiskaitymo tikslumu
ir teisingumu, ir su tuo susijusių pasekmių.
Atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, kad byloje
ieškovo ir jo įrodinėjimo pareiga negali būti traktuojama vienodai. Atsakovo
teigimu, ieškovas nepaneigė jo pateiktų duomenų atitikimo tikrovei, o šių
duomenų nepaneigus, jais nėra pagrindo abejoti. Tačiau su tokiu atsakovo
teiginiu sutikti negalima. Kaip jau minėta, atsakovas ilgą laikotarpį po
sutarties sudarymo neteikė sutarties 10.7 ir 10.8 punktuose nurodytų ataskaitų,
jas pateikė tik 2004 m. Kilus ginčui dėl ataskaitų ir jose pateiktų duomenų
teisingumo ir tikslumo, siekiant nustatyti tarpusavio atsiskaitymo teisingumą
bei tikslumą, atsakovo pateiktos ataskaitos nėra pakankami įrodymai šioms
aplinkybėms nustatyti, tokios aplinkybės gali būti nustatytos pagal pirminius
finansinius dokumentus. Atsakovo teiginio, kad, 2004 m. balandžio 8 d. įdiegus
tinkamą programinę įrangą, jo vedama apskaita buvo ir yra patikima ir pateikti
skaičiavimai atitinka buhalterinius duomenis, pagrįstumo patikrinimas taip pat
reikalauja specialių žinių, tačiau priemonių tokį teiginį įrodyti atsakovas
nesiėmė (CPK 7 str., 8 str., 90 str. 1 d., 101 str., 178 str., 212 str.).
Šioje nutartyje jau minėta, kad pareiga įrodyti nemokių klientų buvimo faktą ir
skaičių, pateikiant pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, kyla
atsakovui. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokių dokumentų skaičius yra itin
didelis ir visų jų pateikimas teismui reikalauja didelių sąnaudų, atsakovas,
teigdamas apie nemokių klientų buvimo faktą ir pareiškęs priešieškinį dėl
dalies ieškovui išmokėto komisinio grąžinimo (atlyginimo sumažinimo), savo
dispozicijoje turėdamas pirminius dokumentus, laikydamasis proceso ekonomiškumo
ir kooperacijos principų, turėjo siekti, kad šie dokumentai būtų ištirti ir
įvertinti, pasitelkiant audito paslaugas atliekančias įmones ar skiriant
ekspertus. Nesilaikydamas šių principų, ieškovas turi prisiimti procesines
tokio elgesio pasekmes: jo priešieškinyje išdėstyto reikalavimo pagrindu
nurodytos aplinkybės liko neįrodytos, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį
reikalavimą (CPK 178 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje
išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad šios bylos šalys, pareiškusios
viena kitai reikalavimus dėl atsiskaitymo pagal 2002 m. vasario 1 d. pasirašytą
Tele2 mobiliojo skaitmeninio ryšio mėnesinio apmokėjimo paslaugų platinimo
komiso sutartį, neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo pareigos:
neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė abiejų šalių pareikštus
reikalavimus ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Dėl šios priežasties
apeliaciniai skundai, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimą, netenkinami.
Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus ir palikus
pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, šalių patirtos bylinėjimosi
išlaidos paliekamos šalims (CPK 93 str.), iš šalių lygiomis dalimis
priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei
(CPK 96 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK
326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 18 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili
linija“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tele2“ po 3,55 Lt iš
kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės
instancijos teisme.
Teisėjai Danutė
Milašienė
Marytė Mitkuvienė
Donatas
Šernas