Civilinė byla Nr. e3K-3-89-916/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11834-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.2.;

3.1.14.8.2.; 3.6.1.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui M. F. (M. F.) dėl garbės ir orumo gynimo, neteisėto asmens atvaizdo naudojimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai Lietuvoje reziduojantis asmuo pareiškia ieškinį Rusijos Federacijos piliečiui dėl garbės ir orumo gynimo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. F. dėl asmens garbės ir orumo gynimo, neteisėto asmens atvaizdo naudojimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje paskleidė tikrovės neatitinkančią, ieškovo garbę ir orumą žeminančią žinią, taip pat neteisėtai panaudojo ieškovo atvaizdą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.

3.1.                      Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudarytos tarptautinės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – ir Dvišalė sutartis) 21 straipsnio 1 dalimi ir 40 straipsniu, nusprendė, kad ieškovo pareikšti reikalavimai yra teismingi Rusijos Federacijos teismams, nes keliamas ginčas nėra susijęs su Lietuvos Respublika. Teiginiai, kuriuos skundžia ieškovas, yra išsakyti rusų kalba Rusijos Federacijos gyventojo ir adresuoti rusakalbei auditorijai, gyvenančiai Rusijoje ir Ukrainoje. Ieškovas nepateikė duomenų, kad teiginiai paskelbti Lietuvos Respublikoje ar išsakyti apie ieškovo vykdytą veiklą Lietuvos Respublikoje, taip pat kad žala atsirado Lietuvoje.

3.2.                      Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas turi savo sekėjų ir Lietuvoje, taigi garbę ir orumą žeminančios informacijos paskleidimo vieta yra, be kita ko, Lietuvos Respublika, ir žala ieškovui yra daroma, be kita ko, ir Lietuvos Respublikoje.

3.3.                      Teismas nurodė, kad, esant Dvišalei sutarčiai, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas) negali būti taikomas.

4.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. S. atskirąjį skundą, 2020 m. birželio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį.

4.1.                      Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodomi argumentai, jog atsakovo socialinio tinklo „Twitter“ paskyra yra vieša, t. y. pasiekiama ir Lietuvos Respublikoje, nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovo paskleista informacija pasiekė ir Lietuvos gyventojus, taip sukeldama žalą Lietuvos Respublikoje, nes tokia galimybė yra tik hipotetinė.

II.       Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartį, ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo socialinio tinklo „Twitter“ paskyra yra vieša, t. y. prieinama Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tarp atsakovo sekėjų yra asmenų su lietuviškais vardais ir pavardėmis, taigi, su paskelbtais teiginiais gali susipažinti bet kuris asmuo, esantis Lietuvos Respublikoje, todėl žala ieškovui atsirado Lietuvos Respublikoje. Nėra svarbu, kam adresuoti skundžiami teiginiai, nes su paskleista informacija gali susipažinti ir asmenys, kuriems ji nebuvo konkrečiai adresuota. Nustatant ieškinio teismingumą svarbu nustatyti, kur skundžiami teiginiai buvo paskleisti ir ar apie juos sužinojo bent vienas pašalinis asmuo, t. y. asmuo, esantis Lietuvos Respublikoje arba Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos Respublikoje gyvena ne tik lietuvių tautybės asmenys, todėl nepagrįstas teismų argumentas, kad ginčo teiginiai skirti ne Lietuvos Respublikos gyventojams, nes jie išsakyti rusų kalba.

1.2.                      Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai priskiriama vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formavimas. Vilniaus apygardos teismas, vertindamas iš esmės tapačias aplinkybes, turinčias reikšmės bylų teismingumui, skirtingose bylose jas vertina skirtingai, nes Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-927-643/2020, priešingai nei šioje byloje, nurodyta, kad vaizdo įrašai, įkelti į socialinį tinklą „Youtube“, yra prieinami iš bet kurios pasaulio vietos, todėl nėra įmanoma tiksliai nustatyti, kokiai auditorijai vaizdo įrašas buvo skirtas; aplinkybės, kad vaizdo įrašas buvo rengiamas rusų kalba ir ne Lietuvos televizijai (ne Lietuvos gyventojams), nėra reikšmingos sprendžiant dėl žalos kilimo vietos.

6.       Atsakovas atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šioje byloje pareikštus reikalavimus

7.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškintos tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo procedūrinės taisyklės – teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką, o tais atvejais, kai ieškiniu pareiškiami keli reikalavimai, teismas juos vertina atskirai, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, leidžia juos vertinti kartu. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs šiuos duomenis (inter alia (be kita ko), susijusią valstybę (valstybes), bylos šalių duomenis, ginčo dalyką ir kt.), teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui dėl atitinkamo reikalavimo. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pavyzdžiui, konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis: 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laike. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60 ir 61 punktai).

8.       Nagrinėjamoje byloje Lietuvoje gyvenantis asmuo, kuriam suteiktas prieglobstis įstatymų nustatyta tvarka, padavė ieškinį Rusijos Federacijoje gyvenančiam asmeniui, reikalaudamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigoti atsakovą atlikti atitinkamus veiksmus. Nustatyta, kad ieškovas A. S., Ukrainos pilietis, reziduojantis Vilniuje, Lietuvoje, siekia Lietuvos teismuose bylinėtis su atsakovu M. F., reziduojančiu Maskvoje, Rusijos Federacijoje, dėl atsakovo apie ieškovą paskleistų teiginių, kuriuos ieškovas laiko šmeižikiškais, žeminančiais jo garbę ir orumą. Taip pat ieškovas teigia, kad atsakovas neteisėtai naudojo jo atvaizdą. Ieškovas nurodo, kad atsakovo teiginiai nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. kovo 7 d. buvo skleidžiami atsakovo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“. Ieškinyje suformuluoti tokie reikalavimai: pripažinti, kad ieškinyje nurodyti teiginiai žemina ieškovo garbę ir orumą; įpareigoti atsakovą ištrinti atitinkamas žinutes ir komentarus; paskelbti atitinkamos informacijos paneigimą; priteisti iš atsakovo 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9.       Analizuojama teisinė bei faktinė situacija susiklostė ir ieškinys paduotas galiojant Dvišalei sutarčiai, todėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti šioje byloje pareikštus reikalavimus apibrėžiama aiškinant būtent šios sutarties nuostatas. Aplinkybė, jog ieškovas yra Ukrainos pilietis, neturi įtakos Dvišalės sutarties taikymui, nes, pirma, ieškovas teisėtai reziduoja Lietuvos Respublikoje, o antra, atsakovas reziduoja Rusijos Federacijoje. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad Dvišalės sutarties nuostatos taikomos ir tuomet, kai ieškovas iš trečiosios valstybės vienoje susitariančiojoje valstybėje kreipiasi į teismą su ieškiniu kitoje susitariančiojoje valstybėje esančiam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-73-421/2017, 33–37 punktai).

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-692-706/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Dvišalės sutarties 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos taikymo, nurodyta, kad Dvišalės sutarties nuostatos apima ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Tokį aiškinimą teismas grindė Dvišale sutartimi reglamentuojamų santykių esme, t. y. teisiniais santykiais, susijusiais su keliomis susitariančiosiomis valstybėmis.

11.       Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas jos teritorijoje turi gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenustato kitaip.

12.       Dvišalės sutarties 40 straipsnio, reglamentuojančio taikytinos teisės klausimus, 1 dalyje nurodyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų.

13.       To paties straipsnio 3 dalyje, susiejančioje jurisdikcijos klausimą su taikytinos teisės klausimais, nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą.

14.       Dvišalė sutartis neįtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisyklių, skirtų konkrečiai difamacijai, juo labiau difamacijai internete. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog visuomenėje besiklostantys santykiai, ypač kiek jie yra susiję su technologijų skvarba ir vis didėjančia jų reikšme visuomenės gyvenime, abejose susitariančiose valstybėse nuo Dvišalės sutarties sudarymo 1992 metais sparčiai progresavo, Dvišalės sutarties nuostatos vertintinos atsižvelgiant į šiuolaikinio gyvenimo realijas, naujas informacijos sklaidos ir vartojimo (prieinamumo) formas. Siekdamas maksimaliai veiksmingo ir susitariančiųjų valstybių gyventojams patogaus Dvišalės sutarties taikymo, kasacinis teismas toliau pasisako, kokie yra tarptautiniai standartai atitinkamoje srityje.

15.       Europos Sąjungos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, taikomo 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.

16.       Ankstesniame punkte cituotą Reglamento nuostatą išaiškinęs Teisingumo Teismas byloje, susijusioje su fiziniu asmeniu, nusprendė, kad, įkėlus turinį į interneto svetainę ir taip galimai pažeidus asmenines teises, asmuo, kuris mano, kad jo teisės buvo pažeistos, turi teisę pareikšti ieškinį dėl visos žalos atlyginimo valstybės narės, kur yra jo interesų centras, teismuose (2011 m. spalio 25 d. sprendimas byloje eDate Advertising ir kt., C-509/09 ir C-161/10, 52 punktas). Dėl tokio turinio įkėlimo platformos specifiškumo galimas pažeidimas paprastai geriausiai atsiskleidžia nurodyto asmens interesų centro buvimo vietoje, atsižvelgiant į reputaciją, kurią jis turi šioje vietoje. Taigi nukentėjusiojo interesų centro kriterijus atspindi vietą, kurioje iš esmės kyla didžiausia žala, patirta dėl interneto svetainėje paskelbto turinio.

17.       Vertindamas su juridinio asmens dalykinės reputacijos galimu pažeidimu susijusią situaciją, Teisingumo Teismas Reglamento 7 straipsnio 2 punktą aiškino taip, kad juridinis asmuo, teigiantis, jog apie jį internete paskelbus klaidingą informaciją ir nepašalinus su juo susijusių komentarų buvo pažeistos jo asmeninės teisės, gali kreiptis į valstybės narės, kuri yra jo interesų centras, teismus su ieškiniu, kuriuo prašoma ištaisyti šią informaciją, pašalinti komentarus ir atlyginti visą jo patirtą žalą. Jeigu atitinkamas juridinis asmuo vykdo didžiąją savo veiklos dalį kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra jo oficiali buveinės vieta, toks asmuo gali iškelti bylą pažeidimą tariamai padariusiam subjektui pagal žalos atsiradimo vietą minėtoje kitoje valstybėje narėje (Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2017 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Bolagsupplysningen OÜ, C-194/16).   

18.       Taigi, Europos Sąjungos teisiniame reglamentavime tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tokio pobūdžio ieškinius, be atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismų, galinčių nagrinėti bylą pagal bendrosios jurisdikcijos taisyklę, suteikiama valstybės narės, kurioje yra ieškovo interesų centras, teismams.

19.       Rusijos Federacijos civilinio proceso kodekso 402 straipsnio 3 dalies 9 punkte taip pat įtvirtinta, kad Rusijos Federacijos teismai turi teisę nagrinėti garbės, orumo ir dalykinės reputacijos apsaugos bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, jei ieškovas turi gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje. Savo turiniu analogiška taisyklė įtvirtinta verslo subjektams taikomo Rusijos Federacijos arbitražo proceso kodekso 247 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

20.       Rusijos autorių teisės mokslo darbuose nurodyta, kad minėtos taisyklės skirtos sukurti ieškovui palankias galimybes ginti savo teises, suteikiant jam teismo pasirinkimo teisę (Talimončik, V. P. Meždunarodnoe-pravovoe regulirovanie otnošenij informacionnogo obmena. Sankt-Peterburg: Juridičeskij centr, 2011, p. 265 (?????????? ?. ?., ????????????-???????? ????????????? ????????? ??????????????? ??????, ??????????? ?????-?????, 2011)). Rusijos teisės doktrinoje, aptariant skirtingų valstybių teisinėse sistemose įtvirtintas jurisdikcijos paskirstymo taisykles, taip pat nurodoma, kad „nepaisant tam tikrų požiūrio skirtumų į bylų dėl difamacijos teismingumo apibrėžimą skirtingose valstybėse, galima išskirti bendrą tendenciją: bylose dėl difamacijos dažniausiai nustatomas alternatyvus teismingumas. Be ieškinio pareiškimo pagal bendrojo teismingumo taisykles, ieškovas gauna teisę reikšti ieškinį taip pat pagal savo gyvenamąją (buvimo) vietą arba pagal teisę pažeidžiančių veiksmų atlikimo vietą“ (ten pat, p. 267).

21.       Ieškovo gyvenamosios vietos teismų jurisdikcija konstatuota ir užsienio teismų praktikoje. Pavyzdžiui, Kanados Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti Kanadoje pareikštą ieškinį dėl difamacija padarytos žalos atlyginimo dešimčiai atsakovų dėl atitinkamų teiginių publikavimo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės interneto svetainėje ir vėlesnio perpublikavimo Kanados žiniasklaidoje, nurodęs, kad Kanados įstatymuose yra nusistovėjusi nuostata, jog difamacijos deliktas įvyksta paskelbus šmeižikišką pareiškimą trečiajai šaliai. Šiuo atveju publikacija įvyko, kai trys laikraščiai ginčijamus pareiškimus perskaitė, atsisiuntė ir perspausdino Ontarijuje (Kanados Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. sprendimas byloje Breeden v. Black, bylos Nr. 33900, 20 punktas).

22.       Jungtinių Amerikos Valstijų apygardos teismas Arizonos apygardai yra pasisakęs, kad kai tyčiniai veiksmai yra aiškiai nukreipti į teismo valstybę ir padaro numatomą (angl. foreseeable) žalą ieškovui, jurisdikcija egzistuoja teismo valstybėje. Teismas pagal minėtos bylos aplinkybes konstatavo, kad elektroninis laiškas, tinklalapis ir forumo pranešimas buvo nukreipti į Arizoną ir tariamai padarė numatomą žalą bendrovei EDIAS. Bendrovė BASIS nukreipė el. laišką, tinklalapį ir forumo pranešimą į Arizoną, nes Arizona yra pagrindinė EDIAS verslo vieta. Bendrovė EDIAS tariamai pajuto šmeižikiškų pareiškimų Arizonoje ekonominį poveikį (1996 m. lapkričio 21 d. nutartis byloje Edias Software International, L.L.C prieš Basis International LTD, bylos Nr. CIV 96-0932 PHX PGR; taip pat žr. JAV Aukščiausiojo Teismo 1984 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Calder v Jones, bylos Nr. 82-1401).

23.       Asmeninės neturtinės teisės yra neatsiejamai susijusios su asmenybe ir negali būti kokiu nors būdu nuo jos atskirtos. Skirtingai nei turtinių teisių atveju, neturtinių teisių negalima parduoti, dovanoti, mainyti ir kt. Dalis neturtinių gėrių priklauso asmenims nuo gimimo (pvz., gyvybė, sveikata, orumas, garbė ir geras vardas), kita dalis – pagal įstatymą (asmeninio gyvenimo neliečiamumas, judėjimo laisvė, gyvenamosios ir buvimo vietos pasirinkimas ir kt.) (Pičugina, T. T. Zaščita česti i dostoinstva. Laboratoriya knigi, 2010, p. 10 (???????? ?. ?., ?????? ????? ? ???????????, ??????????? ?????, 2010)). Teisės normos dėl nematerialiųjų gėrių sukonstruotos tokiu būdu, kad nustatytų jų gynybą pažeidimo atveju. Be to, šios teisės normos pagal turinį nukreiptos į pažeistos teisės atkūrimą. Pavyzdžiui, neturtinės žalos atlyginimas pinigais, paneigimo platinimas žiniasklaidoje ir kt. (ten pat, p. 11–12).

24.       Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), prie kurios yra prisijungusi tiek Lietuvos Respublika, tiek Rusijos Federacija, nereikalaujama, kad konkrečiu atveju būtų taikomos būtent tam tikros konkrečios priemonės ar kad jų taikymas visada būtų rezultatyvus, tačiau pagal Konvencijos 19 straipsnį ir vadovaujantis principu, kad Konvencija siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, teismas turi užtikrinti, kad valstybės pareiga apsaugoti jos jurisdikcijoje esančių asmenų teises būtų vykdoma tinkamai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 3564/11, par. 50–51; 2013 m. kovo 26 d. sprendimo byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 75–77).

25.       Atsižvelgiant į nurodytus doktrinoje įtvirtintus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos suformuotus standartus, į difamacijos delikto esmę ir jo formaliuosius požymius, pažeistų asmens teisių gynybą reglamentuojantys teisės aktai turi būti aiškinami taip, kad užtikrintų realią ir veiksmingą, o ne teorinę ar iliuzinę pažeistų teisių gynybą. 

26.       Pagal Dvišalės sutarties 40 straipsnį, siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją, „veiksmo, tapusio pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ vieta gali būti laikoma (i) neteisėtų veiksmų fizinio atlikimo vieta – valstybė, kurioje buvo atliktas fizinis atitinkamos informacijos publikavimo veiksmas (paviešintas įrašas socialiniame tinkle). Ši vieta dažniausiai sutampa su atsakovo gyvenamąja (buveinės) vieta. Vis dėlto tam tikrais atvejais fizinio veiksmo atlikimo vieta gali būti nesusijusi nei su deliktu, nei su jo pasekmėmis. Atsižvelgiant į didelį žmonių mobilumą ir tai, kad veiksmų atlikimas internete mažai koreliuoja su fizine asmens buvimo vieta, taip pat į tai, kad internetinės publikacijos įprastai turi savo tikslinę auditoriją, tokia vieta taip pat gali būti pripažįstama ir (ii) valstybė, į kurią yra nukreipta atitinkama publikacija. Ši vieta dažniausiai bus ieškovo gyvenamoji (buveinės) vieta. Informacijos nukreipimo aplinkybę gali rodyti atitinkamo interneto resurso lankytojų pasiskirstymo geografija, lankomumo statistika, informacijos kalba, informacijos turinys, aktualumas tam tikrai vietai ar regionui ir kt. Galiausiai, kadangi paskleidimo būtinoji sąlyga yra tai, kad informacija būtų sužinota, o žala reputacijai galima tik kitam asmeniui sužinojus atitinkamą informaciją, reikia pripažinti, kad tokia vieta gali būti ir (iii) valstybė, kurioje atitinkama informacija buvo jos adresatų sužinota, nes būtent šioje vietoje dažniausiai atsiras žala. Sužinojimas atitinka „kitos aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ sąvoką. Šis jurisdikcijos pagrindas taip pat dažniausiai atitiks nukentėjusio asmens gyvenamąją (buveinės) vietą.

27.       Nors Dvišalės sutarties 40 straipsnyje vartojama sąvoka „prievolė atlyginti žalą“ gali sudaryti įspūdį, kad normos taikymo sritis apribota konkrečiu teisių gynybos būdu – žalos atlyginimu, pagal tokią formuluotę teismas, kurio teritorijoje „įvyko veiksmas“ arba „kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, turėtų jurisdikciją spręsti reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo, bet neturėtų jurisdikcijos spręsti dėl kitų reikalavimų (pavyzdžiui, reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus). Toks reguliavimas, atsižvelgiant į jau nurodytą aptariamo delikto specifiką, būtų neracionalus (pavyzdžiui, jeigu vienos susitariančiosios valstybės pilietis kitoje susitariančiojoje valstybėje padarytų deliktą, tuomet nukentėjęs asmuo savo gyvenamosios vietos susitariančiojoje valstybėje pagal „žalos padarymo vietos“ ir (ar) „kitos aplinkybės <...>“ (t. y. neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo vietos) kriterijų galėtų bylinėtis tik dėl žalos atlyginimo priteisimo, o kitus reikalavimus turėtų reikšti kitos susitariančiosios valstybės teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą). Iš esmės toks teisės aiškinimas reikštų, kad: a) ieškovas dėl visų reikalavimų turėtų kreiptis į atsakovo gyvenamosios vietos susitariančiosios valstybės teismą; arba b) tai lemtų proceso fragmentavimą – dėl dalies reikalavimų ieškovas turėtų kreiptis į atsakovo gyvenamosios vietos teismą, o dėl žalos atlyginimo priteisimo galėtų bylinėtis pagal jau minėtą specialiąją jurisdikcijos taisyklę.

28.       Kadangi difamacijos deliktu padaroma žala tokiai kompleksiškai ir sudėtingai teisinei vertybei kaip asmens garbė ir orumas, reputacija, tokio pobūdžio žalos ištaisymo teisinės priemonės taip pat yra kompleksinės, tarp jų egzistuoja tarpusavio ryšys. Taigi, siekiant visiškai ištaisyti difamacijos deliktu asmeniui padarytą žalą, gali tekti taikyti kelių priemonių (gynybos būdų) kompleksą, derinant piniginį žalos atlyginimą su kitais pažeistų teisių gynimo būdais. Ieškovo pareiga dėl visų reikalavimų kreiptis į atsakovo gyvenamosios vietos teismą arba proceso fragmentavimas gali neužtikrinti asmeniui realios galimybės pasinaudoti teismine gynyba. Tokios pareigos nustatymas, kaip ir proceso fragmentavimas, neužtikrintų tinkamos sudėtingu deliktu pažeistos asmens teisės gynybos, neatitiktų šiuolaikinių teisinio reguliavimo ir teismų praktikos vystymosi tendencijų, o analizuojama Dvišalės sutarties norma taptų neveiksminga. Todėl siekiant užtikrinti analizuojamos teisės normos veiksmingumą, atsižvelgiant į difamacijos delikto esmę bei jau minėtus iš Konvencijos kylančius teisės kreiptis į teismą realumo ir efektyvumo užtikrinimo kriterijus, ši teisės norma turėtų apimti ir jurisdikciją taikyti kitus difamacijos atveju pasitelkiamus teisių gynybos būdus.

29.       Dėl interneto decentralizacijos bei jau minėtų menkų tokio pobūdžio deliktų sąsajų su vieta difamacijos ginčai yra labai palankūs teisiniam reiškiniui, vadinamajam forum shopping (palankiausio teismo paieška). Taip yra todėl, kad šio delikto esmę sudaro informacijos perdavimas iš esmės neribotoje informacinėje erdvėje. Internetu daromo delikto atveju paviešintos informacijos sklaida yra didelė, todėl teoriškai galbūt šmeižikiška informacija trečiųjų asmenų gali būti sužinota bet kur, kur yra interneto ryšys. Dėl šios priežasties ieškovas gali siekti pasirinkti maksimaliai jam palankų teismą, todėl tokiose bylose yra ypač svarbu atriboti atvejus, kada subjektas sąžiningai naudojasi teise į teisminę gynybą, nuo atvejų, kai jis siekia užsitikrinti maksimaliai palankų teisinį režimą bylinėtis ar turi kitų tikslų.

30.       Europos Tarybos Studijos apie atsakomybės formas ir jurisdikcijos klausimus taikant civilinius ir administracinius šmeižto įstatymus Europos Tarybos valstybėse narėse (DGI(2019)04) išvadose suformuluotose gerosios praktikos gairėse nurodyta, kad „teismai ir tribunolai turi jurisdikciją dėl bylos, jeigu yra stiprus ryšys tarp bylos ir jurisdikcijos, kuriai jie priklauso“ (angl. Courts and tribunals have jurisdiction over a case if there is a strong connection between the case and the jurisdiction they belong to).

31.       Jungtinės Karalystės Lordų Rūmai (dab. Aukščiausiasis Teismas) 2000 m. gegužės 11 d. sprendime byloje Berezovsky prieš Michaels ir kt. konstatavo, kad Jungtinės Karalystės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovų reikalavimus JAV leidiniui „Forbes“, nurodę, kad šmeižikiška medžiaga Anglijoje buvo labai paplitusi, ieškovai turi reputaciją Anglijoje, kurią jie turi apsaugoti. Tokiais atvejais nėra nesąžininga, kad užsienio leidėjas turėtų būti paduotas į teismą Anglijoje. Pasisakydamas dėl jurisdikcinių alternatyvų – galimybės bylą nagrinėti kitose su deliktu susijusiose valstybėse, teismas akcentavo, jog yra du esminiai indikatoriai, rodantys, kad Rusija nėra tinkama jurisdikcija nagrinėti ieškinį. Pirmasis yra tas, kad Rusijoje buvo išplatinta tik 19 žurnalo egzempliorių. Antra, ieškovams palankus Rusijos teismo sprendimas neatitaisytų žalos ieškovų reputacijai Anglijoje. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Rusija nėra tinkama jurisdikcija, kur galima pasiekti teisingumo tikslus. Teismas nurodė, kad nors Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo gausiai išplatintas žurnalas ir JAV yra jurisdikcija, kurioje galima veiksmingai ir teisingai išnagrinėti ieškinius dėl šmeižto, tačiau abiejų ieškovų ryšiai su JAV yra minimalūs. Ieškovai negali realiai tvirtinti, kad turi reputaciją, kurią reikia saugoti JAV. Todėl teismas darė išvadą, kad JAV taip pat nėra tinkama jursdikcija.

32.       Šioje Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų byloje išanalizuota keletas reikšmingų aspektų, naudingų atribojant sąžiningą naudojimąsi teise nuo taktinio bylinėjimosi: i) ar asmuo atitinkamoje jurisdikcijoje turi reputaciją, kurią reikia ginti; ii) ar informacijos išplatinimas buvo tokio masto, kad padarė asmeniui realios žalos. Šie kriterijai leidžia atskirti teisėtą interesą bylinėtis atitinkamoje valstybėje nuo forum shopping.

33.       Kadangi, minėta, būtina atskirti taktinio bylinėjimosi atvejus nuo naudojimosi teise pasirinkti teismą, aiškinant „kitos aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ kriterijų, reikia analizuoti: 1) ar asmuo Lietuvos Respublikoje turi reputaciją (t. y. ar jo sąsajos su Lietuva nėra atsitiktinės ar epizodinės); 2) ar Lietuvoje buvo pasiekta pakankama informacijos sklaida, kad atitinkama informacija darytų žalą ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams.

34.       Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad ieškovas Lietuvoje turi reputaciją, kuri yra saugotina. Tokią išvadą suponuoja ieškovo gyvenimo Lietuvoje faktas, trukmė, turimas prieglobsčio statusas (Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovui suteikė prieglobstį). Šios aplinkybės rodo, kad ieškovo buvimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ar epizodinis, šioje šalyje ieškovas turi interesų. Vis dėlto byloje trūksta duomenų dėl to, ar jo reputacijai Lietuvoje galėjo būti padaryta žala – t. y. ar Lietuvoje buvo pakankama ginčo teiginių apie ieškovą sklaida, ar ji buvo tik nominali, teorinė.

35.       Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 25 punktas). Jeigu nagrinėjant ieškinio priėmimo klausimą paaiškėtų, kad trūksta duomenų ieškovės nuolatinei gyvenamajai vietai ir trukmei joje nustatyti, tai pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką teismas turėtų ieškovei nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2018, 25 ir 26 punktai).

36.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nesiaiškino, ar ieškovo reputacijai Lietuvoje galėjo būti padaryta žala (ar Lietuvoje buvo pasiekta pakankama informacijos sklaida), todėl nepagrįstai sprendė, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pateikto ieškinio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškinį, naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 ir 2 dalimis,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti, ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Gediminas Sagatys

        Dalia Vasarienė