Administracinė byla Nr. P-14-602/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 6.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. G.-R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Vitvela“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja Č. G. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus m. savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo sklypas, Ginčo teritorija), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius).
2. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. spalio 24 d. raštu Nr. 49SF-2059-(14.49.104) „Dėl Žemės sklypų esančių (duomenys neskelbtini)“ informavo, kad teritorija prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra užstatyta infrastruktūros statiniais. Prie minėto rašto buvo pridėtas ir Administracijos 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. A51-21338/17(2.14.2.12-MP8), kuriame nurodyta, jog nurodytoje vietoje yra įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Pareiškėja kreipėsi VĮ Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – ir Registrų centras), kuris pateikė informaciją, kad duomenų apie nekilnojamąjį daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę Ginčo sklype Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) nėra. Gavusi minėtą informaciją, pareiškėja atsakovui 2018 m. sausio 8 d. pateikė prašymą, kuriame paprašė suformuoti Ginčo sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams. Atsakovas Raštu informavo, kad prašymo negali patenkinti, nes pakartotinai įvertinus visą kartografinę medžiagą nustatyta, kad Ginčo sklypas užstatytas infrastruktūros statiniais – įrengta automobilių aikštelė. Ši žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama. Pareiškėja su Raštu nesutiko ir teigė, kad Registro centro informacija patvirtina, jog Ginčo sklype nėra registruota jokia automobilių stovėjimo aikštelė, todėl laikytina, kad žemė yra laisva ir gali būti grąžinama natūra. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentu, kad Ginčo sklype nėra galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo, pažymėdama, kad Ginčo sklype yra 16 arų laisvos valstybinės žemės.
3. Pareiškėja, gavusi atsakovo atsiliepimą į skundą, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose akcentavo, kad vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui. Nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant jį natūra, nes, priešingu atveju, be konstituciškai pateisinamo pagrindo būtų suvaržomos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja paaiškinimuose kvestionavo automobilių aikštelės įrengimo teisėtumą ir nurodė, kad nors ir yra priimtas detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 (toliau – ir Detalusis planas), tačiau iš Detaliojo plano aiškinamojo rašto matyti, kad žemės sklypą ketinta pritaikyti komercijai, o ne konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti. Pareiškėjos įsitikinimu, 2004 m. balandžio 14 d. Sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (toliau – ir 2004 m. balandžio 14 d. Sutartis) suteikė ne tik teisę ginčo teritorijoje statyti automobilių stovėjimo aikštelę, bet nustatė ir pareigas, kurių statytojas neįvykdė. Taip pat pareiškėja nurodė, kad 2004 m. balandžio 27 d. Statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 statytojui leido statyti automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribose, bet ne valstybinėje žemėje.
4. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas 2017 m. vasario 8 d. priėmė įsakymą „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ Nr. A30-393 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nustatė, kad pradedamas rengti apie 8 890 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo. Tas įsiterpęs laisvas valstybinės žemės plotas, kurį norima prijungti prie besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra ginčo žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Priimdamas 2017 m. vasario 8 d. įsakymą, atsakovas pats pripažino, kad ši valstybinė žemė yra laisva (neužstatyta). O ginčo žemės plote formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui atsakovas atsisako būtent dėl to, kad ši žemė yra užstatyta. Pabrėžė, jog ginčo teritorijoje yra galimybė suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, į kurį galėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.
5. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundo netenkinti.
6. Atsakovas nurodė, kad pagal Detaliojo plano sprendinius ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3. Detaliojo plano aiškinamojo rašto 1.2 punkte nurodyta, kad „atsižvelgiant į sparčiai augantį mieste automobilių kiekį, siūloma prie sklypo, (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų zonoje įrengti miesto automobilių parkavimo aikštelę, brėžinyje pažymėta ženklu „A“. Šiai zonai palei nagrinėjamo sklypo rytinę ribą nustatomas žemės naudojimo būdas: I3 – teritorijos susisiekimo sistemą aptarnaujamiems objektams įrengti ir eksploatuoti“. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 buvo ne tik patvirtintas minėtas teritorijų planavimo dokumentas, bet patvirtinta ir Vilniaus miesto savivaldybės ir žemės sklypų savininkų sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų (sudaryta 2004 m. balandžio 14 d.). Pagal šios sutarties 2.3 punktą, statytojas įsipareigojo „savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės“. Paminėjo ir tai, kad 2004 m. balandžio 27 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 statyti žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
7. Atsakovas pabrėžė, jog šioje byloje aktualus ir esminis ne statinio statybos teisėtumo, o jo faktinio egzistavimo klausimas. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas), ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas.
8. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 19 straipsnio 6 dalimi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra.
9. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad infrastruktūros statinys – automobilių stovėjimo aikštelė ginčo žemėje faktiškai yra, aikštelė įrengta Detaliojo plano, 2004 m. balandžio 14 d. Sutarties dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimo Nr. NS/487/04-0543 pagrindu, sklypas, kurį pareiškėja pageidautų susigrąžinti natūra, laikytinas užstatytu, be to, vadovaujantis atsiliepime analizuotų teritorijų planavimo dokumentų pagrindu: Bendruoju planu ir Detaliuoju planu, žemės naudojimas pagal paskirtį galimas iš esmės tik infrastruktūros objektų statybai ir eksploatacijai, įvertinus gretimybes (žemės sklype (duomenys neskelbtini) esamą užstatymą, šalia esančią intensyvią (duomenys neskelbtini) gatvę, esamų ir galimų statinių statybos atstumų reglamentavimą ir pan.), ginčo teritorijoje esantį šlaitą, atkūrimui natūra suformuotas sklypas nebūtų tinkamas naudoti racionalios žemėnaudos, pagrindinės žemės naudojimo paskirties bei būdo požiūriu, o nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas taptų tik faktiniu veiksmu, formaliai įgyvendinant teisės aktus.
10. Atsakydamas į pareiškėjos pateiktus papildomus paaiškinimus, atsakovas taip pat pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Administracija, racionaliai įvertinusi visuomenės poreikius, sudarė detalųjį planą, kuriame nurodyta, jog ginčo teritorija yra skirta teritorijos susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams. Detaliojo plano aiškinamojo rašto 1.2 punkte numatyta, kad ginčo teritorijoje prognozuojamas didelis auto paslaugų spektras, todėl detalusis planas papildo žemės naudojimo paskirties specifiką. Ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtis – teritorijos susisiekimo sistemą aptarnaujančių objektų įrengimas ir eksploatavimas. Be to, duomenų, kad būtų panaikintas ar ginčijamas šis detalusis planas, nėra, todėl nėra prasmės spręsti ginčo žemės sklypo užstatymo teisėtumo klausimo. Šioje administracinėje byloje nėra nustatyta, jog automobilių stovėjimo aikštelė buvo įrengta nesilaikant teisės aktų, o pateikti duomenys nepagrindžia automobilių aikštelės neteisėtumo fakto.
11. Dėl pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose nurodyto argumento, kad šiuo metu Administracija priėmė Įsakymą, paaiškino, kad Raštą atsakovas priėmė 2018 m. gegužės 5 d., todėl turi būti vertinami teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra patvirtinti ir galiojo Rašto priėmimo metu. Pati pareiškėja nurodė, jog projektas Nr. A30-393 yra pradėtas rengti, tačiau jo tolesnis rengimas buvo sustabdytas ir iki šiol yra priimtas tik įsakymas, šiuo metu dokumentai yra tvirtinimo stadijoje, tačiau šiuo projektu siekiamas tikslas (sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu) nėra pasiektas. Dėl objektyvių priežasčių (nagrinėjamo ginčo) projektas net nepradėtas įgyvendinti ir visas procesas sustabdytas, kol nebus išspręstas ginčas. Pati pareiškėja, rašytiniuose paaiškinimuose akcentuodama projektą Nr. A30-393, pagrindė faktą, jog ginčo žemėje nėra objektyvios galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir planų rengimas. NŽT, veikdama savo kompetencijos ribose, negali konkrečiai įvertinti, ar savivaldybės pozicija yra pakankamai išsami ir motyvuota, kodėl konkreti žemė laikoma valstybės išperkama.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitvela“ (toliau – ir Bendrovė) rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad palaiko atsakovo poziciją ir prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
15. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Fabijoniškių rėžiniame kaime turėtą nuosavybę. Šalys nesutaria dėl Ginčo sklypo priskirtinumo, t. y., pareiškėjos teigimu, nors automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta, tačiau ji nėra įregistruota NTR, todėl laikytina, kad Ginčo sklypas yra neužstatytas, todėl nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra. Pareiškėja taip pat teigė, kad automobilių aikštelė įrengta nesilaikant reikalavimų. Atsakovas teigė priešingai – pagal Detaliojo plano sprendinius Ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3. Pažymėjo, kad Ginčo teritorija yra užstatyta infrastruktūros statiniais – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštele ir tai, jog automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota NTR, lemiamos reikšmės neturi, nes reikšminga yra faktinė situacija.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja į žemės sklypo suformavimą nuosavybės teisių atkūrimui natūra iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje, kurioje yra patvirtintas Detalusis planas. Iš Detaliojo plano sprendinių matyti, kad ginčo teritorija numatyta kaip teritorija susisiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti – I3. Taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į sparčiai augantį mieste automobilių kiekį, siūloma prie sklypo, (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų zonoje įrengti miesto automobilių parkavimo aikštelę, brėžinyje pažymėta ženklu „A“. Šiai zonai palei nagrinėjamo sklypo rytinę ribą nustatomas žemės naudojimo būdas I3 – teritorijos susiekimo sistemą aptarnaujantiems objektams įrengti ir eksploatuoti. Teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 buvo ne tik patvirtintas Detalusis planas, bet patvirtinta ir atsakovo ir žemės sklypų savininkų sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų, kuri buvo sudaryta 2004 m. balandžio 14 d., pagal kurią statytojas įsipareigojo savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės. 2004 m. balandžio 27 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543. Pagal Bendrąjį planą Ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas. Taigi, Ginčo teritorijai Detaliuoju planu neabejotinai nustatytas visuomenės poreikis. Teismas nurodė, jog tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas.
17. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad Ginčo teritorija yra laisva – automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota NTR, todėl Ginčo teritorija laikytina laisva ir gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Teismas pažymėjo, jog kilusiam ginčui yra aktualus faktinis situacijos vertinimas ir Ginčo teritorijos priskirtinumas visuomenės poreikiams, bet ne registravimo duomenys. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta, to iš esmės neneigė ir pareiškėja. Taigi Ginčo teritorijai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, ir teritorija yra užstatyta infrastruktūros statiniu – bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, todėl toks sklypas nėra laikomas laisvu ir grąžintinu natūra.
18. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė pastatyta neteisėtai. Dar daugiau, į bylą nebuvo pateiktas joks kompetentingos institucijos sprendimas, kuris patvirtintų pareiškėjos dėstomus teiginius. Pažymėta ir tai, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas kilęs dėl Ginčo sklypo priskyrimo visuomenės poreikiams, kuris reguliuojamas Atkūrimo įstatymo nuostatomis, tačiau nėra ir negali būti kvestionuojami galiojantys ir nepanaikinti teritorijų planavimo dokumentai, atsakovo sudarytos sutartys ir išduoto statybos leidimo teisėtumas.
19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos papildomuose paaiškinimuose buvo nurodytas argumentas, kad atsakovas 2017 m. vasario 8 d. priėmė Įsakymą, kuriuo nustatė, kad pradedamas rengti apie 8 890 kv. m ploto kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo. Tas įsiterpęs laisvas valstybinės žemės plotas, kurį norima prijungti prie besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), yra ne kas kita, o Ginčo žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Priimdamas paminėtą 2017 m. vasario 8 d. įsakymą, suteikusį teisę rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ginčo žemei prijungti prie besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), atsakovas pats pripažino, kad ši valstybinė žemė yra laisva (neužstatyta). Atsakovas teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad projektas Nr. A30-393 yra pradėtas rengti, tačiau jo tolesnis rengimas buvo sustabdytas ir iki šiol yra priimtas tik įsakymas, šiuo metu dokumentai yra tvirtinimo stadijoje, tačiau šiuo projektu siekiamas tikslas (sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu) nėra pasiektas, kad minėtas įsakymas buvo priimtas 2017 m. vasario 8 d., o skundžiamas Raštas buvo priimtas 2018 m. gegužės 9 d., iš naujo įvertinus visą kartografinę medžiagą, todėl turi būti vertinami teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra patvirtinti ir galiojo ginčijamo Rašto priėmimo metu. Teismas pažymėjo, jog situacija vertintina pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir pabrėžė, kad teritorijų planavimo procesas, pasikeitus situacijai, gali būti įvertintas kitaip. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, miesto žemė negrąžinama natūra piliečiams ir yra valstybės išperkama, jeigu ji skirta tam tikram šioje normoje įvardytam visuomenės poreikiui patenkinti, t. y. reikalinga bendroms gyventojų reikmėms. Suteikti žemę kitam privačiam / juridiniam asmeniui, neatkuriant į ją nuosavybės teisių natūra turi būti nustatytas pakankamas teisinis pagrindas, nes, kaip jau minėta, Ginčo sklype, kuriame yra įrengta bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė, yra skirta gyventojų reikmėms ir todėl pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas yra valstybės išperkama.
20. Teismas konstatavo, kad Ginčo žemės sklypas yra užstatytas infrastruktūros statiniais, todėl Ginčo teritorija, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, negali būti traktuojama kaip laisva, dėl ko atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus ir, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, priskiriama valstybės išperkamai žemei. Todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nuosavybės teisės natūra į šią teritoriją negali būti atkuriamos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.
21. Teismui konstatavus ginčijamo Rašto teisėtumą, atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti NŽT Vilniaus miesto skyriui.
III.
22. Pareiškėja Č. G. R. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
23. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Detaliojo plano buvimą, išsamiau paties Detaliojo plano (jo aiškinamojo rašto) bei ginčo žemės faktinio naudojimo nenagrinėjo. Pareiškėjos teigimu, pats savaime Detaliojo plano buvimas nepatvirtina visuomenės poreikio šiai teritorijai. Detaliajame plane nėra jokių žymų, kad ginčo teritorija bus naudojama konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo teritoriją grąžinus natūra nebus patenkinti konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai. Akivaizdu, kad ginčo teritorija yra naudojama išimtinai šalia veikiančio verslo poreikiams tenkinti, tačiau tai nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises.
24. Pareiškėja nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas 2004 m. balandžio 14 d. Sutartimi dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų rėmėsi kaip dokumentu, pagrindžiančiu visuomenės poreikio ginčo žemei buvimą, tačiau jos turinio bei neįvykdymo teisinių pasekmių visiškai neanalizavo. Pareiškėja pažymėjo, kad pripažinimo tinkamu naudoti aktas išduotas nebuvo, todėl darytina išvada, kad statytojas 2004 m. balandžio 14 d. Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Nesant dokumentų, pagrindžiančių tiek 2004 m. balandžio 14 d. Sutarties, tiek ir Sutarties prie techninių sąlygų su jos papildymu tinkamo įvykdymo fakto, nei viena iš šių sutarčių negali būti laikoma dokumentu, pagrindžiančiu, kad automobilių stovėjimo aikštelė ginčo teritorijoje buvo pastatyta teisėtai ir jai yra visuomenės poreikis.
25. Dėl ginčo teritorijos užstatymo teisėtumą ir visuomenės poreikio buvimą neva patvirtinančio 2004 m. balandžio 27 d. Statybos leidimo Nr. NS/487/04-0543 pareiškėja pažymėjo, kad šis statybos leidimas statytojui leido statyti automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau tik žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribose, bet ne valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai.
26. Pareiškėjos teigimu, jei kvartale, kuriame yra Ginčo sklypas, buvo visuomenės poreikis automobilių stovėjimo aukštelei, tai toks poreikis buvo patenkintas savivaldybės įmonei įrengus „Statyk ir važiuok“ aikštelę netoli Ginčo sklypo.
27. Aplinkybė, kad ginčo žemė pagal Bendrąjį planą iki 2015 m. patenka į infrastruktūros teritorijas, pati savaime taip pat negali būti laikoma pagrindu atsisakyti vykdyti atkūrimą į šią žemę, kadangi ginčo teritorijoje suformavus ir atkūrus žemės sklypą, jo savininkai (pretendentai), net ir nekeičiant Bendrojo plano sprendinių, galės jį naudoti įvairiems tikslams: automobilių saugojimo aikštelei, sandėliavimui, automobilių savitarnos plovyklai įrengti ir pan.
28. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir teigė, jog, sprendžiant dėl galimybės atkurti nuosavybės teisę į tam tikrą žemę, be kita ko turi būti nustatyta, ar ši žemė yra užstatyta. Žemės užstatymas (užimtumas) gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai statiniai yra pastatyti (įrengti) faktiškai ir teisėtai. Žemė laikytina užstatyta ir todėl negrąžintina tik nustačius abu šiuos kriterijus. Todėl teismo sprendimo motyvai, kad nagrinėjamojoje byloje yra svarbus tik faktinis ginčo žemės užstatymas, yra nepagrįsti, prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai. Pareiškėjos teigimu, neįrodžius aikštelės pastatymo Ginčo sklype teisėtumo, darytina išvada, jog ji yra pastatyta neteisėtai. Pareiškėja nesutiko ir su teismo sprendimo motyvu, kad aikštelės pastatymo neteisėtumui įrodyti pareiškėja į bylą turėjo pateikti kokį nors kompetentingos institucijos sprendimą, patvirtinantį pastarąją aplinkybę. Aikštelės pastatymo neteisėtumą pagrindžia jos statybos teisėtumo dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.) stoka, todėl nors tam tikros kompetentingos institucijos sprendimas yra galimas, tačiau nebūtinas, nes teismas išvadą dėl statybos teisėtumo gali padaryti remdamasis kita bylos medžiaga, kurios šiuo atveju yra pakankamai tokiai išvadai padaryti.
29. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas situaciją dėl Įsakymo, tik pažymėjo, jog situacija vertintina pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir pabrėžė, kad teritorijų planavimo procesas, pasikeitus situacijai, gali būti įvertintas kitaip. Taigi, nukreipęs į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, teismas susiklosčiusios situacijos (o tiksliau – Administracijos veiksmų, kai žemę grąžinti pretendentams atsisakoma, nes ji neva yra užstatyta, ir tuo pačiu metu yra priimamas įsakymas, suteikiantis teisę tą pačią žemę prijungti kaip laisvą ir įsiterpusią šalia veikiančiam verslo subjektui) pareiškėjos nurodytu aspektu nenagrinėjo ir dėl jos nepasisakė.
30. Pareiškėjos teigimu, ginčo plote yra galimybė suformuoti apie 16 arų dydžio, taisyklingos stačiakampio formos žemės sklypą su įvažiavimu iš kelio, jungiančio (duomenys neskelbtini) gatves. Kitaip tariant, ginčo teritorijoje yra galimybė suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą, į kurį galėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.
31. Be to, šiuo metu rengiamame naujajame Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytą ginčo teritoriją yra numatyta priskirti prie didelio užstatymo intensyvumo teritorijų, su galimybe statyti įvairaus tipo statinius. Todėl perspektyvoje pagal bendrojo plano sprendinius pakoregavus galiojantį Detalųjį planą, ginčo žemė galėtų būti naudojama ne tik automobilių stovėjimo aikštelei ir jos grąžinimas pretendentams nebūtų tik faktinis veiksmas, formaliai įgyvendinantis teisės aktus.
32. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
33. Atsakovo teigimu, įvertinus byloje esančią medžiagą, jis aiškiai pagrindė visuomenės poreikį ginčo žemės sklype. Procesiniuose dokumentuose ne kartą buvo pabrėžiamas automobilių aikštelės įrengimo būtinumas. Vien ta aplinkybė, kad šalia yra kelios automobilių aikštelės, nesudaro pagrįstos išvados, jog šioje teritorijoje negali būti pernelyg didelio automobilių eismo. Be to, visiškai nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog žemės sklypą ketinta pritaikyti komercijai, o ne konkretiems visuomenės poreikiams tenkinti, kadangi pats statinys, bendrojo naudojimo automobilių aikštelė, vien savo paskirtimi nurodo visuomenės poreikį, ji skirta bendram visuomenės poreikių patenkinimui, o ne konkrečių fizinių ar juridinių asmenų interesų užtikrinimui.
34. Atsakovas nurodė, kad ginčo teritorijoje yra įrengtas infrastruktūros statinys – bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė, kuri numatyta tiek de jure, tiek egzistuoja de facto. Nepateikiama jokių konkrečių duomenų, įrodančių tariamai neteisėtos aikštelės statybą. Tačiau statinio teisėtumą pagrindžia kartu su 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimu Nr. NS/487/04-0543 pateiktas brėžinys („Dangų planas M1:500“). Be to, šioje byloje esminis aspektas yra ne aikštelės teisėtumo, bet jos faktinio egzistavimo klausimas. Pareiškėja nepateikė byloje jokių pagrindžiančių duomenų, kad buvo panaikintas ar bent teismuose ginčijamas Detalusis planas, todėl nėra prasmės spręsti ginčo žemės sklypo užstatymo teisėtumo klausimo.
35. Atsakovas pažymėjo, kad pagal LAT praktiką sprendžiant, ar žemės sklypas yra naujas ar naudojamas, lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas.
36. Atsakovas nurodė, kad šioje byloje turi būti vertinami teritorijų planavimo dokumentai, kurie yra patvirtinti ir galiojo ginčijamo rašto (bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo) priėmimo metu. 2004 m. yra parengtas, patvirtintas ir galiojantis teisingam ginčo išsprendimui aktualus detalusis planas, todėl nėra prasmės analizuoti dar nepriimto, neįsigaliojusio, derinimo lygmenyje esančio projekto.
37. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitvela“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
38. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja tendencingai interpretavo Detaliojo plano sprendinius. Ji apeliaciniame skunde rėmėsi teismų sprendimais bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kurios būtų pažeistos įrengiant aikštelę. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, jei aikštelė būtų įrengta neteisėtai, kompetentingos institucijos jau būtų priėmusios atitinkamus sprendimus, kuriais būtų konstatuota savavališka statyba. Tuo atveju, jei ginčo teritorija būtų formuojama kaip atskiras žemės sklypas, jame turėtų būti numatyti didelės apimties servitutai, kurie bus reikalingi gretimame sklype esančio pastato eksploatavimui. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo teritorijoje nėra galimybės suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo.
39. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir planų rengimas. NŽT, veikdama savo kompetencijos ribose, negali konkrečiai įvertinti, ar savivaldybės pozicija yra pakankamai išsami ir motyvuota, kodėl konkreti žemė laikoma valstybės išperkama.
IV.
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos skundą, panaikino Raštą ir įpareigojo Administraciją Ginčo sklype suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti NŽT Vilniaus miesto skyriui.
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus atsakymas Administracijai į 2017 m. balandžio 12 d. raštą Nr. ZSFP-32428 – Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai 2017 m. balandžio 20 d. Nr. SPF-1064-(14.49.36.) (toliau – ir Reikalavimai), kurie skirti pertvarkyti 7260 kv. m ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei greta esančią apie 1 630 kv. m ploto teritoriją. Projekto tikslas – atsižvelgiant į Administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 21338/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo projektavimo rėžinio kaimo teritorijoje“ suformuoti įsiterpusį apie 1 630 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą ir sujungti su besiribojančiu žemės sklypu (kadastro Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), nes šiame įsiterpusiame plote negalima suformuoti atskirų žemės sklypų. Šiais administraciniais aktais buvo konstatuota, jog minėtas žemės sklypas yra laisvas ir jo nereikia visuomenei viešiesiems poreikiams tenkinti, bei kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šio fakto įrodomąją reikšmę sprendžiant dėl Ginčo sklypo priskirtinumo laisvai žemei. Taigi tiek Administracijos Miesto plėtros departamento 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 21338/17(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypo projektavimo rėžinio kaimo teritorijoje“, tiek Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo 2017 m. balandžio 20 d. reikalavimai Nr. SPF-1064-(14.49.36.) yra galiojantys viešojo administravimo subjektų sprendimai, kuriuose užfiksuotų duomenų teisingumu teismui nėra pagrindo abejoti. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjos argumentus dėl minėtuose aktuose užfiksuoto fakto dėl įsiterpusio žemės sklypo kaip laisvo žemės ploto, kuriam nėra visuomenės poreikio, prijungimo prie kitam subjektui, užsiimančiam ūkine komercine veikla suformuoto žemės sklypo, nurodė, kad pertvarkymo projektas šiuo metu nėra įgyvendinamas, todėl turi būti vertinami ginčijamo Rašto priėmimo metu galiojantys teritorijų planavimo dokumentai. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vitvela“ teikiamuose procesiniuose dokumentuose teigiama priešingai – kad žemės sklypo pertvarkymo ir projektavimo darbai yra vykdomi, tai papildomai pagrindė, kad būtina atsižvelgti ir į nurodytus administracinius aktus.
42. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog tiek viešieji visuomenės poreikiai, tiek teritorijų planavimo tikslai bei procesai nėra statiški reiškiniai, yra kintantys laikui bėgant, todėl individualiu atveju sprendžiant, ar yra išlikęs visuomenės poreikis konkrečiai teritorijai, ar teritorijų planavimo dokumentuose numatyti sprendiniai vis dar aktualūs, turi būti įvertintos tos aplinkybės, kurios objektyviai egzistuoja tarp šalių sprendžiamo ginčo metu. Taigi šiuo aspektu sprendžiant dėl Ginčo sklypo priskirtinumo laisvam žemės sklypui laikytini reikšmingais galiojantys administraciniai aktai – tiek Įsakymas, tiek Reikalavimai, tiek naujai rengiamo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai konkrečioje teritorijoje. Tik įvertinus šių duomenų visetą, galima daryti išvadas, ar yra šiuo metu objektyviai išreikštas poreikis konkrečiai teritorijai, kokio pobūdžio šis poreikis, ar jis išlieka artimiausioje ateityje, ar jis gali būti tenkinamas kitoje vietoje, kitomis priemonėmis. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-312 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių keitimo ir sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, plotas 7 260 kv. m, patvirtintas bendrojo plano sprendinių, susijusių su šio sklypo naudojimo būdu, keitimas iš infrastruktūros teritorijos (I) į komercinės paskirties teritoriją (K) pagal pridedamą brėžinį, taip pat patvirtinta sutartis dėl infrastruktūros objekto plėtojimo sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad sprendimu dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo nebuvo spręsta dėl Ginčo teritorijos planavimo, todėl juo nėra pagrindo remtis sprendžiant dėl Ginčo teritorijos paskirties ar jos poreikio visuomenei viešiesiems interesams tenkinti. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Ginčo teritorijoje esanti asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota viešame registre – t. y. nesuformuota kaip nekilnojamojo turto objektas ir į jį nėra įregistruotos daiktinės teisės, taigi, kad galėtų būti formuojamas šio statinio naudojimui būtinas žemės sklypas, turi būti pateikti jo sukūrimo teisėtumą pagrindžiantys dokumentai. Atsakovas pastarąsias aplinkybes įrodinėjo Vilniaus miesto savivaldybės 2004 m. kovo 31 d. sudaryta sutartimi dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų su privačia įmone (statytoju), kuri nuosavybės teise valdė žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); sutarties 2.3 punkte buvo numatyta, kad statytojas įsipareigoja savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelę prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir perduoti ją į Miesto ūkio skyriaus balansą; sutarties 7 punkte („Kitos sąlygos“) numatyta, kad statytojui neįvykdžius sutarties įsipareigojimų, nepasirašomas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Statybos leidimas buvo išduotas 2004 m. balandžio 27 d. Nr. NS/487/04-0543 autosalono su aptarnavimo centru (projekto korektūra) žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini). Todėl pagrįstais laikyti pareiškėjos argumentai, jog nėra teisinio nei faktinio pagrindo teigti, kad statybos leidimas neapėmė objektų, nepatenkančių į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), statybos; taip pat nėra duomenų, kad sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų būtų įvykdyta, nes nepasirašytas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir aikštelė neperduota į Miesto ūkio skyriaus balansą. Teismo vertinimu, atsakovas negali remtis nei statybos leidimu, nei susitarimu, kuris teisinių pasekmių prasme nebuvo įvykdytas, kaip statinio sukūrimo teisėtumą patvirtinančiais pagrindais. Todėl atmestas atsakovo argumentas, kad nurodomas brėžinys „Dangų planas M1:500“, projekto korektūra gali patvirtinti ginčo aikštelės sukūrimo teisėtumą, nes brėžinys galėtų būti vertinamas tik kaip viena iš būtinųjų sąlygų visumos statinio sukūrimo teisėtumui pagrįsti. Pagal Bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į infrastruktūros teritorijas (I3). Tačiau remtis išimtinai šiais duomenimis nepakanka, nes, minėta, teritorijų planavimas yra besikeičiantis procesas, tai patvirtina pareiškėjos pateikiami duomenys apie 2018 m. rengiamo Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius Ginčo teritorijoje, numatančius ginčo teritorijos priskyrimą prie funkcinės zonos tipo „Miesto dalies (rajonų) centro zona“, kurioje numatyti ir kitokie žemės naudojimo būdai – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos (G2); komercinės paskirties objektų teritorijos (K), visuomeninės paskirties teritorijos (V), todėl ateityje ginčo žemės sklypas galėtų būti naudojamas nebūtinai automobilių aikštelei eksploatuoti. Atsakovas neteikė argumentų, kuriais būti paneigti šie pareiškėjos teiginiai, jos gi nurodytos aplinkybės pripažintinos reikšmingomis sprendžiant, kad nėra realaus Ginčo teritorijos poreikio viešiesiems visuomenės interesams tenkinti tiek šiuo metu, tiek nenumatomas toks poreikis ateityje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį Ginčo sklypo poreikį visuomenės viešiesiems poreikiams tenkinti, taip pat neįrodė, kad ginčo statinys – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, gali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas; priešingai, teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leido teigti, kad galiojančiais administraciniais sprendimais Ginčo sklypą planuojama kaip laisvą žemę perduoti ūkine komercine veikla užsiimančiam subjektui, taigi suteikti prioritetą ne nuosavybės teisių atkūrimui, ir ne viešajam, bet privačiam interesui, kas neatitinka Atkūrimo įstatymo keliamų tikslų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai pritaikė Atkūrimo įstatymo materialiosios teisės nuostatas dėl Ginčo sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo sprendimo neformuoti žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą.
V.
43. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vitvela“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teigia, jog Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1827-1097/2023 pagal G. G. R. ieškinį buvo konstatuota esminė aplinkybė – kelių (gatvių)-automobilių stovėjimo aikštelių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėto sukūrimo ir teisėto ginčo teritorijos užstatymo (buvimo užstatyta) aplinkybė, egzistavusi nuo pat jų projektavimo iki statybos užbaigimo dienos, t. y. ir LVAT sprendimo priėmimo metu. Ši aplinkybė, kuri nebuvo žinoma LVAT sprendimo priėmimo metu, naujai paaiškėjo tik tuomet, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo sprendimas, t. y. 2023 m. lapkričio 21 d., todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjo teigimu, nors civilinėje byloje ieškinys ir buvo patenkintas, o deklaracija apie statybos užbaigimą ir minėtų aikštelių registracija NTR UAB „Vitvela“ vardu panaikintos, tai buvo padaryta išimtinai tik dėl naujausios LAT 2023 m. vasario 23 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023, suformuotos praktikos, išaiškinusios, kad tokiu būdu, pvz., savivaldybės pavedimu privačiam juridiniam asmeniui savivaldybės teritorijoje plėtojant reikalingą infrastruktūrą jis nėra laikytinas statytoju, o jo suprojektuoti ir pastatyti / sukurti tokie nekilnojamieji daiktai, kaip automobilių stovėjimo aikštelės, nuosavybės teise turi priklausyti tam, kieno pavedimu (pvz., savivaldybės) tai buvo atlikta.
45. Priimant LVAT sprendimą taip pat buvo padarytas esminis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34, 106 ir 1061 punktų materialiųjų teisės normų, neleidžiančių tokioje užstatytoje (ne laisvoje) teritorijoje formuoti žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui natūra ir vykdyti kitų susijusių procedūrų, pažeidimas jas taikant, neabejotinai galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT sprendimą.
46. Taip pat, trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, LVAT, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo LVAT praktikos, pagal kurią žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokių atveju, yra užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (žr., LVAT 2002 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; 2017 m. gegužės 3 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-492/2017; LAT 2006 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2006; 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-380/2012 ir kt.). Be to, LVAT yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į miesto žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise. Viena iš esminių sąlygų pareiškėjų pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra ta, kad grąžinamas žemės sklypas turi būti laisvas (neužstatytas) (LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-517-261/2020).
47. Pareiškėjos Č. G. R. teisių perėmėjas – G. G. R., atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vitvela“ prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.
48. Pareiškėjas nurodo, kad UAB „Vitvela“ prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas tuo, kad LVAT neteisingai įvertino įrodymus ir todėl klaidingai nusprendė, jog ginčo statiniai yra neteisėti. Nors tokie UAB „Vitvela“ argumentai nepatvirtina jokio proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, tačiau LVAT 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas nėra grindžiamas vien tuo, kad statiniai neteisėti. Iš LVAT sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas, remiantis argumentų visuma, o argumentas dėl statinių neteisėtumo yra tik vienas iš jų. Procesas gali būti atnaujinamas ne dėl bet kokių aplinkybių, o tik tuo atveju, jei tai lemia iš esmės kitokio teismo sprendimo dėl bylos baigties priėmimą. Šiuo atveju, net jei nebūtų UAB „Vitvela“ ginčijamų LVAT argumentų dėl statinių neteisėtumo, tai vis tiek dar liktų kiti sprendimą tenkinti apeliacinį skundą pagrindžiantys LVAT argumentai, t. y. ginčo sklypas nėra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, ketinama suteikti prioritetą ne viešajam, bet privačiam interesui, kas neatitinka Atkūrimo įstatymo keliamų tikslų ir t. t.
49. Pareiškėjo teigimu, trečiasis suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą, siekia bylinėtis dar kartą, o tai nesuderinama su proceso atnaujinimo instituto paskirtimi. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
50. UAB „Vitvela“, grįsdama prašymą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1827-1097/2023 darė išvadą, jog ginčo statiniai yra teisėti. Tačiau klausimas dėl statinių teisėtumo nėra naujas, dėl šio klausimo pasisakė ir LVAT 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020. Taigi tariamas statinių teisėtumas nėra naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri negalėjo būti žinoma nagrinėjant administracinę bylą. Pasak UAB „Vitvela“, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime buvo konstatuota teisėto ginčo teritorijos užstatymo (buvimo užstatyta) aplinkybė, tačiau tokios išvados tame sprendime nėra, priešingai, sprendime pažymėta, kad LVAT 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 išspręstas ginčo žemės teisinio statuso klausimas, kad LVAT įpareigojo suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, ir kad tas LVAT sprendimas įsiteisėjęs, turi res judicata galią ir yra visuotinai privalomas. UAB „Vitvela“ prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo jokių administracinės bylos Nr. A-1022-492/2020 nagrinėjimo metu egzistavusių juridinių faktų, sukeliančių ginčijamų teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.
51. Pareiškėjas pažymi, jog UAB „Vitvela“ jau buvo pateikusi prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, tačiau šį prašymą buvo atsisakyta priimti, kaip pateiktą praleidus terminą (žr., LVAT 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-74-261/2021). Taigi ir šiuo atveju laikytina, kad UAB „Vitvela“ praleido terminą pateikti prašymą atnaujinti procesą.
52. Pareiškėjo teigimu, UAB „Vitvela“ nepagrindė, kad nei buvo padarytas materialinės teisės normos pažeidimas ją aiškinant, nei tai, kad tas pažeidimas akivaizdus, nei tai, kad tas pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Šiuo atveju UAB „Vitvela“ nepagrindė jokio akivaizdžiai klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo. Iš UAB „Vitvela“ prašymo matyti, kad joks klaidingo teisės normų aiškinimo klausimas šiuo apskritai nekyla – UAB „Vitvela“ tiesiog nori, kad LVAT iš naujo įvertintų įrodymus, kitaip nuspręstų dėl statinių teisėtumo ir konstatuotų, kad žemė natūra negrąžinama, tačiau ABTĮ toks pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatytas.
53. Šiuo atveju UAB „Vitvela“, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pareiškėjo manymu, nepateikė jokios jo prašyme minimų LVAT bylų faktinių aplinkybių analizės, ir nepagrindė to, kad nurodomų bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje siekiama atnaujinti procesą. UAB „Vitvela“ taip pat nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų skirtingo teisės normų aiškinimo tose bylose buvimą.
54. Atsakovas Administracija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą pažymi, jog ginčas kilo dėl galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teises natūra teritorijoje, kurioje yra įrengta asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. LVAT 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje akcentavo aplinkybę, jog ginčo teritorijoje esanti asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota viešame registre, t. y. nesuformuota kaip nekilnojamojo turto objektas ir į jį nėra įregistruotos daiktinės teisės, taigi, kad galėtų būti formuojamas šio statinio naudojimui būtinas žemės sklypas, turi būti pateikti jo sukūrimo teisėtumą pagrindžiantys dokumentai. LVAT, išanalizavęs byloje esančius dokumentus, padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį ginčo teritorijos poreikį visuomenės viešiesiems poreikiams tenkinti, taip pat neįrodė, kad ginčo statinys – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė – gali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas. LVAT neskundžiamu 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 nusprendė: 1) panaikinti Raštą; 2) įpareigoti Administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti NŽT. Vykdydama LVAT sprendimą, Administracija priėmė 2021 m. liepos 16 d. įsakymą „Dėl sklypo Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano patvirtinimo“ Nr. A30-2501/21, kuriuo laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo 1 626 kv. m. ploto sklypą Nr. 1 tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), patvirtino žemės sklypo Nr. 1 planą ir nustatė, kad šio žemės sklypo dokumentai perduodami NŽT. Šis Įsakymas UAB „Vitvela“ buvo apskųstas administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI3-597-1066/2024).
55. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą nurodo, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tiek Atkūrimo įstatyme numatytais atvejais grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, tiek, jeigu toks turtas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybės išperkamam turtui, atlyginant piliečiams už tokį valstybės išperkamą turtą minėtame įstatyme numatytais būdais. Informaciją dėl laisvų (neužstatytų) žemės plotų NŽT Vilniaus miesto skyriui turi pateikti Administracija, todėl NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. NŽT ir Vilniaus miesto savivaldybė yra viena kitai nepavaldžios institucijos ir kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ne NŽT, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra ar negalima bei atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai bei nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis. NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinė ir vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių subjektų, negali veikti viršydama turimos kompetencijos ribų ir priimti sprendimų dėl valstybinės žemės plotų priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Teisinis reguliavimas nesuteikia NŽT vertinti savivaldybės administracijos pateiktų duomenų teisėtumo dėl valstybės išperkamos žemės statuso, nes tokia funkcija yra suteikta savivaldybės administracijos direktoriui. Kitu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros bus tęsiamos ir už iki nacionalizacijos valdytą žemės plotą galės būti kompensuojama kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais.
VI.
56. Trečiasis suinteresuotas asmuo siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktų pagrindais.
57. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.).
58. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).
59. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
60. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).
61. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
62. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindo
63. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; ir kt.).
64. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje. Tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).
65. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitvela“ prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nurodo, kad esminės naujai paaiškėjusios aplinkybės yra tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1827-1097/2023 darė išvadą, jog Ginčo teritorijoje esantys statiniai (automobilių stovėjimo aikštelė) yra teisėti.
66. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo matyti, kad teismas vertino aplinkybes, susijusias su Ginčo sklypo priskirtinumu valstybės išperkamai žemei. LVAT nustatė, kad ginčo teritorijoje esanti asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruota viešame registre – t. y. nesuformuota kaip nekilnojamojo turto objektas ir į jį nėra įregistruotos daiktinės teisės, todėl tam, kad galėtų būti formuojamas šio statinio naudojimui būtinas žemės sklypas, turi būti pateikti jo sukūrimo teisėtumą pagrindžiantys dokumentai. LVAT sprendė, jog nėra teisinio nei faktinio pagrindo teigti, kad 2004 m. balandžio 27 d. statybos leidimas Nr. NS/487/04-0543 neapėmė objektų, nepatenkančių į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), statybos; taip pat nėra duomenų, kad sutartis dėl infrastruktūros objektų plėtojimo sąlygų būtų įvykdyta, nes nepasirašytas objekto pripažinimo tinkamu naudoti aktas ir aikštelė neperduota į Miesto ūkio skyriaus balansą. LVAT nurodė, kad, sprendžiant dėl aikštelių statybos teisėtumo, negalima remtis nei statybos leidimu, nei susitarimu, kuris teisinių pasekmių prasme nebuvo įvykdytas, kaip statinio sukūrimo teisėtumą patvirtinančiais pagrindais. Apibendrindamas LVAT sprendė, kad nebuvo įrodyta, jog ginčo statinys – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, gali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas; priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad galiojančiais administraciniais sprendimais ginčo sklypą planuojama kaip laisvą žemę perduoti ūkine komercine veikla užsiimančiam subjektui, taigi suteikti prioritetą ne nuosavybės teisių atkūrimui, ir ne viešajam, bet privačiam interesui, kas neatitinka Atkūrimo įstatymo keliamų tikslų.
67. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime minėtomis aplinkybėmis rėmėsi kaip apibendrinta išvada, padaryta administracinėje byloje.
68. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime konstatavo, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020, nelaikytinas turinčiu prejudicinę galią civilinėje byloje sprendžiant dėl ginčo aikštelių statybos (ne)teisėtumo, tačiau šis sprendimas yra itin reikšmingas tuo aspektu, kad buvo išspręstas žemės, kurioje yra ginčo aikštelės, teisinio režimo klausimas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota žemėje, esančioje tarp žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams. Atitinkamai, UAB ,,Vitvela“, neturėdama teisės naudotis žeme įstatymų nustatytais pagrindais, negalėjo surašyti Deklaracijos, o, ją surašius, Deklaracija apie statybos darbų pabaigą turi būti panaikinta.
69. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. e2A-1827-1097/2023), pasisakydamas dėl ginčo aikštelių statybos (ne)teisėtumo, pabrėžė, kad suderinus su Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir įsipareigojus UAB „Vitvela“ lėšomis išvystyti aplinkinę teritoriją ((duomenys neskelbtini) sankryžos transporto mazgą su viaduku ir susisiekiančiomis jungiamosiomis gatvėmis), ginčo aikštelės buvo suprojektuotos ir teisėtai pastatytos UAB „Vitvela“ lėšomis (duomenys neskelbtini) raudonųjų linijų ribose (kurios patenka į savivaldybės administracijos kompetencijos ir reguliavimo sritį). Teismas sprendė, kad šiuo pagrindu neturėjo būti tenkintas reikalavimas dėl deklaracijų panaikinimo.
70. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime (civilinėje byloje Nr. e2A-1827-1097/2023), pasisakydamas dėl Infrastruktūros sutarties reikšmės pabrėžė, kad ginčo aikštelės pagal Infrastruktūros sutartį turėjo būti perduotos savivaldybei, o tai lemia Deklaracijos ir jos pagrindu atliktos ginčo aikštelių teisinės registracijos neteisėtumą.
71. Taigi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimas, kuriuo patenkintas G. G. R. reikalavimas UAB „Vitvela“, yra priimtas, remiantis minėtais dviem pagrindais, kurie paminėti šios nutarties 68 ir 70 punktuose. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimas nėra priimtas UAB ,,Vitvela“ naudai, priimant šį teismo sprendimą buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo išvadomis ir jų prejudicine reikšme civilinei bylai ir tai buvo vienas iš reikalavimo tenkinimo pagrindų.
72. Taigi, vertinant Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai, nėra pagrindo tvirtinti, kad šio sprendimo priėmimas yra palanki pareiškėjui aplinkybė, kuri turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Akcentuotina ir tai, kad klausimas išspręstas minėtu teismo sprendimu (deklaracijų panaikinimas, kaip ir jų surašymas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo) vertintinas kaip naujai atsiradusi, o ne naujai paaiškėjusi aplinkybė. Naujai atsiradusi aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti proceso galutiniu teismo sprendimu užbaigtoje byloje. Nors pareiškėjas akcentuoja ir naujai paaiškėjusiomis aplinkybes įvardija statybos teisėtumo fakto konstatavimą, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. sprendime pažymėta, kad šis įrodinėtas faktas buvo reikšmingas būtent civilinei bylai ir nebuvo siejamas su administracinėje byloje įrodinėtais ir nustatytais faktais. Taigi šių dviejų įsiteisėjusių procesinių sprendimų buvimas nesuponuoja išvados, kad juose padarytos išvados yra prieštaringos ir dėl to būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje. Priešingai, kaip minėta, civilinę bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi tiek administracinėje byloje nustatytais faktais, tiek šio teismo res judicata galia ir kaip vienu iš reikalavimo patenkinimo pagrindu.
73. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje, inter alia (be kita ko) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte, įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas neleidžia atnaujinti proceso vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos, įvertintos ir ištirtos bylos aplinkybės, t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.
74. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme išdėstytus argumentus, kuriais Bendrovė grindžia proceso atnaujinimo būtinybę, daro išvadą, kad ji iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl materialiosios teisės normų taikymo.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo
75. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
76. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
77. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P602-71/2012).
78. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą atnaujinti procesą nurodė, kad buvo padarytas esminis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Tvarkos 34, 106 ir 1061 punktų, neleidžiančių tokioje užstatytoje (ne laisvoje) teritorijoje formuoti žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui natūra ir vykdyti kitų susijusių procedūrų, pažeidimas jas taikant, neabejotinai galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT sprendimą.
79. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas, kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.
80. Teisėjų kolegija, įvertinusi Bendrovės prašyme nurodytus argumentus, dėl, jo teigimu, apeliacinės instancijos teismo padaryto pažeidimo, pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nenurodė jokių akivaizdžių aplinkybių, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Vitvela“ prašymas grindžiamas subjektyviu apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų traktavimu. Prašymu dėl proceso atnaujinimo Bendrovė iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindo
81. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
82. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo praktikos, pagal kurią žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas, taip pat nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
83. Nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).
84. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vitvela“ prašyme nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl pagal prašyme nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
85. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
86. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nors pareiškėjas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų, todėl jo prašymas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 pagal pareiškėjos Č. G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. G.-R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Vitvela“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan