(S)                   Civilinė byla Nr. 3K-3-52/2008

                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                         35.6.1; 114.11                    

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. vasario 4 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Telematics Klaipėda“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Telematics Klaipėda“ ieškinį atsakovams R. D., D. D., V. K., V. K., I. P., T. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: notarai Edgaras Sutkus ir Birutė Vinogradovienė.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                            I. Ginčo esmė

 

Ieškovas yra atsakovo R. D. kreditorius. Jis, kaip garantas, įvykdė už atsakovą piniginę prievolę – 2001 m. kovo 8 d. sumokėjo bankui 730 000 Lt skolos. Ši suma jam priteista 2005 m. gegužės mėnesį iškėlus civilinę bylą ir priėmus teismo sprendimą 2005 m. gruodžio 22 d.

Vykdant priverstinį skolos išieškojimą buvo nustatyta, kad skolininkas yra nemokus. Vienintelį turėtą nekilnojamąjį turtą – 49/100 dalis ūkinio pastato – jis 2002 m. spalio 22 d. sutartimi padovanojo savo sūnui atsakovui D. D., kuris šį turtą 2005 m. rugpjūčio 23 d. išmainė į atsakovų V. ir V. K. butą. D. D. 2005 m. rugpjūčio 31 d. šį butą perleido atsakovei I. P., kuri 2005 m. lapkričio 24 d. šį butą vėl perleido buvusiems savininkams – atsakovams V. ir V. K.

Ieškovas teigia, kad turto dovanojimo sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, nes po jo sudarymo skolininkas tapo nemokus – neturėjo daugiau turto, iš kurio galima būtų išieškoti skolą. Šio sandorio skolininkas neprivalėjo sudaryti, o tai padarė tik tam, kad išvengtų priverstinio skolos išieškojimo ir išsaugotų turtą. Po dovanojimo sutarties sudaryti dar trys sandoriai – turto mainų ir buto perleidimo – taip pat yra tariami, jie sudaryti tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, todėl yra niekiniai. Visos sandorių šalys veikė nesąžiningai, sandoriai sudaryti artimų giminaičių ir per labai trumpą laiką (nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio iki 2005 m. lapkričio mėnesio).

Ieškovas, vadovaudamasis CK 1.78, 1.86, 6.66 straipsniais ir kt., prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) 2002 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartį; 2) 2005 m. rugpjūčio 23 d. mainų sutartį; 3) 2005 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį; 4) 2005 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį; 5) taikyti restituciją natūra; 6) panaikinti ūkinio pastato ir buto teisinę registraciją viešame registre.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo arba turėjo žinoti.  Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartį, nes šiuo sandoriu kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Iš byloje pateiktos skolininko 2002 metų turto ir pajamų deklaracijos matyti, kad jis turėjo privalomo registruoti turto už 76 122 Lt, vertybinių popierių už 1 338 437 Lt bei 200 000 Lt grynaisiais pinigais. Taigi, perleidęs sūnui dalį turėto turto, skolininkas netapo nemokus, nes dar buvo likę pakankamai turto, iš kurio galima buvo išieškoti skolą. Lėšos skolininko paskolai dengti nuo ieškovo sąskaitos buvo nurašytos 2001 m. rugpjūčio 8 d. ir jau tada ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, tačiau ja nepasinaudojo. Taip pat nėra pagrindo pripažinti šį sandorį tariamu, nes ieškovas neįrodė, kad nesiekė dovanojimo pasekmių ir tokių neatsirado. CK 6.66 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas. Kadangi skolininko sudarytas dovanojimo sandoris nepažeidžia kreditoriaus interesų, tai ir kiti ginčijami sandoriai neturi įtakos ieškovo teisėms ir šių nepažeidžia.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad po ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo skolininkas nuosavybės teise dar turėjo UAB „Nidos rūta“ akcijų, kurių bendra vertė – 1 338 437 Lt. Šią aplinkybę patvirtina teismui pateikti duomenys apie akcijų įsigijimą, jų nominaliąją vertę bei pardavimo kainą. Šie duomenys paneigia ieškovo teiginį, kad skolininko turto ir pajamų deklaracijoje nurodyta turto vertė nepatvirtina realios jo turtinės padėties. Ieškovas neįrodė, kad dėl dovanojimo sandorio sudarymo skolininkas tapo nemokus ir dėl to ieškovas, kaip kreditorius, prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimą.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.

            Kasatoriaus nuomone, teismai netyrė visų ieškovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, taip pažeidė CPK 185 straipsnį, dėl to nepagrįstai netaikė CK 1.78, 1.86, 6.66 straipsnių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos kreditorių teisių gynimo bei tariamų sandorių pripažinimo negaliojančiais teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-3-473/2004, 3K-3-573/2005, Nr.3K-3-619/2005, Nr. 3K-3-68/2005, Nr. 3K-3-191/20060.

         Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

        

        1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus teisių pažeidimu laikytinas ne tik sandorio, dėl kurio skolininkas tapo visiškai nemokus, sudarymas, bet ir dėl tokio sandorio sumažėjęs jo mokumas, kai kreditorius praranda galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės.         

Teismai apsiribojo atsakovo mokumo klausimo tyrimu ir, remdamiesi jo turto ir pajamų deklaracija bei duomenimis apie akcijų nominaliąją vertę, padarė nepagrįstą išvadą, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo mokus, todėl kreditoriaus teisių nepažeidė. Teismai visiškai netyrė kitų ieškovo ieškinio pareiškime ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, patvirtinančių jo teisės pažeidimą. Turto ir pajamų deklaracijos duomenys neparodo tikrosios skolininko turtinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismai neatsižvelgė į kitas svarbias aplinkybes, turinčias įtakos, nustatant tikrąją atsakovo turtinę padėtį, būtent: 1) akcijų nominalioji vertė neatspindi jų rinkos vertės, nes priklauso ne nuo akcijų įsigijimo kainos, o nuo bendrovės turimo turto bei prisiimtų įsipareigojimų santykio, o tokių duomenų byloje nebuvo pateikta; 2) UAB „Nidos rūta“ 2004 m. buvo iškelta bankroto byla,  tai rodo, kad realiai skolininko turimos šios bendrovės akcijos buvo kur kas mažesnės vertės, dėl to kyla abejonių, ar būtų patenkintas iš akcijų kreditoriaus reikalavimas; 3) šios bendrovės akcijų skolininkas įsigijo iš skolinto kapitalo, t. y. paimdamas iš banko paskolą, už kurios grąžinimą garantavo ieškovas; taigi, skolininkas prisiėmė sutartinių įsipareigojimų ir todėl jo bendra turtinė padėtis nepagerėjo; 4) skolininkui negrąžinus paskolos, šią prievolę už jį 2001 m. kovo mėnesį įvykdė ieškovas; akivaizdu, kad jau 2001 m. skolininkas buvo nemokus.

Kadangi liko tiek daug neįvertintų reikšmingų bylos aplinkybių, tai teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnį).

 

2. Teismai visiškai netyrė aplinkybių, kuriomis ieškovas grindė ieškinį ir apeliacinį skundą, dėl to neatskleidė bylos esmės ir nepagrįstai nepripažino ginčijamų sandorių negaliojančiais CK 6.66, 1.86, 1.78 straipsnių pagrindu.

Ieškinyje ieškovas akcentavo, kad atsakovų sudaryti sandoriai yra tariami. Sprendžiant klausimą, ar sandoriai yra tariami, būtina aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia ir kokie buvo jų elgesio motyvai bei tikslai. Pareiga įrodyti, kad prašomi pripažinti tariamais sandoriai yra vykdomi, tenka atsakovams.

Skolininkas nesugebėjo įvardyti dovanojimo sutarties sudarymo tikslo ir teigė, kad neatsimena, kodėl padovanojo sūnui dalį ūkinio pastato. Skolininko sūnus, tapęs šio turto savininku, trejus metus nedarė jokių investicijų įsigytam turtui išlaikyti. Dabartinis šio turto savininkas – atsakovas V. K.– patvirtino aplinkybę, kad šiuo metu ūkiniame pastate gyvena buvusi skolininko žmona, taip pat kad šiuo turtu naudojasi ir kiti skolininko giminaičiai. Akivaizdu, kad dovanojimo sandorio skolininkas neprivalėjo sudaryti, o tikrasis sandorio tikslas – ne neatlygintinai perduoti turtą kitai šaliai nuosavybės teise, bet išvengti galimo priverstinio skolos išieškojimo ir neprarasti nekilnojamojo turto. Po dovanojamo sandorio sudaryti kiti ūkinio pastato bei buto perleidimo sandoriai yra taip pat tariami. Jie yra vienos sudėtinės schemos, kurios tikslas – išsaugoti turėtą nekilnojamąjį turtą patikimose rankose, tąsa, todėl negali būti vertinami atskirai nuo dovanojimo sandorio. Turto mainų sandoris sudarytas tik tam, kad skolininko kreditorius prarastų galimybę reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Skolininko sūnus nesiekė įgyti buto, o atsakovai V. K. ir V. K. – įgyti dalį ūkinio pastato. Mainai buvo pasirinkti tam, kad skolininko sūnus galėtų perleisti dalį ūkinio pastato, prieš tai nepasiūlęs įsigyti jo kitam ūkinio pastato bendraturčiui. Sandorių tariamumą patvirtina ir tai, kad jie sudaryti artimųjų giminaičių ir per labai trumpą laiką: skolininko sūnus išmainytą butą po šešių dienų pardavė atsakovo V. K. seseriai – atsakovei I. P., o ši, praėjus tik trims mėnesiams, butą pardavė ankstesniems jo savininkams – atsakovams K. Atsakovai nesugebėjo pagrįsti šių sandorių tikslų, nepateikė įrodymų, kad realiai rūpinosi įsigytu turtu (gyveno įsigytuose butuose), tai rodo sandorių šalių nesąžiningumą.

Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijami sandoriai yra sudaryti tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių (tariami), todėl jie yra niekiniai ir negalioja.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai V. K., V. K. ir I. P. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Jie nurodė, kad teismai tinkamai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė procesinės teisės normų ir pagrįstai atmetė ieškinį. Atsiliepimo argumentai iš esmės grindžiami faktinių bylos aplinkybių vertinimu.

Atsakovo R. D. atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

                        Dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo

 

            Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu: 1) dėl sandorio sudarymo skolininkas tampa nemokus, 2) nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ir 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kreditoriaus teisių pažeidimų atvejų sąrašas pagal šią normą neišsamus, nes teismų praktika turi teisę pripažinti pagal konkrečios bylos aplinkybes esant atvejį, kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, o ne tik visiško nemokumo sudarymu ar pirmenybės atidavimu kitam kreditoriui.

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išsakęs nuomonę, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė skolininko bendro nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).

Teisės norma turi būti taikoma pagal byloje tinkamai nustatytas aplinkybes. CK 6.66 straipsniui tinkamai taikyti, kai teisinę reikšmę turi skolininko bendrasis mokumas, reikia nustatyti sudaromo sandorio reikšmę skolininko galėjimui atsiskaityti su kreditorium iš turto, kuris liko po sandorio sudarymo, vertės. Apeliacinės instancijos teismas teigė, kad skolininko mokumą sandorio sudarymo metu įrodė jo nuosavybės teise turimos akcijos, jų įgijimo vertė. Skolininko gebėjimas atsiskaityti akcijų verte gali būti pripažįstamas pakankamu, jeigu remiamasi akcijų rinkos verte, nes skolininko skola yra padengiama jo turto rinkos verte skolos grąžinimo metu (geruoju grąžinant skolą; sudarant sandorį dėl atitinkamos vertės turto natūra, taip pat ir akcijomis, perdavimo už skolą ar vykdant priverstinį išieškojimą). Dėl to skolininko gebėjimas atsiskaityti negali būti vertinamas pagal jo turimo turto pobūdį, sudėtį ar turto įgijimo kainą. Pastaroji yra konkrečių sandorio subjektų ir individualiomis pirkimo-pardavimo sąlygomis nustatyta suma, kuri netapati realiai turto rinkos vertei. Nustatant skolininko mokumą ir jo gebėjimą atsiskaityti po sandorio likusiu turtu turi būti vadovaujamasi skolininko nuosavybės teise valdomo turto rinkos verte, o ne to turto įsigijimo kaina. Specifinio turto, kaip akcijų, nominalioji vertė neatspindi jų vertės rinkoje. Akcijų rinkos vertė priklauso nuo daugelio veiksnių – nuo įmonės turtinės padėties, sudarytų sandorių, jos valdomo turto, ūkinės veiklos rezultatų, akcijų rinkos būklės ir kitų veiksnių. Pagal bylos duomenis, teismas rėmėsi dalies akcijų įsigijimu, jų nominaliąja verte bei pardavimo kaina. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1997 metais, vadinasi, tuo metu jos buvo įvertintos siekiant parduoti – nustatyta jų pardavimo kaina. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį jos buvo perduotos pirkėjui keliais aktais nuo 1998 m. iki 2000 m. rugsėjo mėnesio. Ginčijamas skolininko sandoris buvo sudarytas 2002 m. spalio mėnesį. Byloje yra teismo nuosprendis, iš kurio matyti, kad nuo 1999 m. UAB „Nidos rūta“ turtas buvo pasisavinamas ir švaistomas. Jeigu akcinės bendrovės nuosavybės teise valdomo turto mažėja, tai ši aplinkybė turi įtakos akcijų vertei. Įmonei nuosavybės teise priklausantis turtas yra padalytas į akcijas. Akcijos vertė tiesiogiai priklauso nuo įmonės valdomo turto vertės, atitinkamai, jam mažėjant – mažėja akcijų vertė. Svarstydamas dėl akcijų vertės sandorio sudarymo metu apeliacinės instancijos teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo, akcijų rinkos vertės nenustatė ir darydamas išvadas dėl skolininko mokumo negalėjo vadovautis reikiamais faktiniais duomenimis. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos visapusiškai neištyrus svarbių bylos aplinkybių, pažeidus CPK 185 straipsnį ir kartu minėtą materialinės teisės normą.

Teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

           

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.86, 1.78 straipsnių netinkamo taikymo yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl šių normų taikymo yra pateikta tik išvada, jog nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu, sudarytu tik dėl akių, nes ieškovas neįrodė ieškinio. Jokių motyvų, grindžiančių šią išvadą, nutartyje nėra. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis yra be motyvų. Teismų procesiniai sprendimai turi būti aiškūs, motyvai suteikia aiškumo ir CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais yra nustatyti kaip privaloma procesinio teismo dokumento dalis. Šiose normose esančios nuostatos reikalauja, kad teismo teisinės ir faktinės išvados turi būti glaustai suformuluotos teismo procesiniuose dokumentuose. Pateikiami argumentai turi būti aiškūs ir nuoseklūs, o išvados turi būti motyvuojamos. Jeigu apeliacinio skundo argumentai atmetami dėl to, kad ieškovas neįrodė tam tikrų ar visų ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių (jas sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne jų teisinis kvalifikavimas), tai apeliacinės instancijos teismo procesiniame dokumente turi būti nurodyta, kokiose įrodinėjimo priemonėse esančiais įrodymais (faktiniais duomenimis) buvo įrodinėjamos svarbios bylai faktinės aplinkybės ir kodėl daroma bendra išvada, kad šių aplinkybių asmuo neįrodė. Turi būti aptarta, ar į bylą buvo pateiktos tinkamos įrodinėjimo priemonės (ar jos gautos teisėtai, ar leistinos įrodinėti tas aplinkybes ir kt.); ar įrodymai atitinka tikrumo, tikslumo, patikimumo reikalavimus; ar įrodymų visuma atitinka bylos aplinkybių objektyvumo, išsamumo ir visapusiškumo reikalavimus (CPK 177–185 straipsniai). Kadangi nutartyje apeliacinio skundo argumentų atmetimo motyvai nenurodyti, tai pažeisti CPK 177, 185 straipsniai, o apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimų, kartu CK 1.86, 1.78 straipsnių taikymo negalima pripažinti tinkamu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla turi būti nagrinėjama iš naujo apeliacine tvarka, nes CK 1.86, 1.78 straipsnių taikymo klausimas buvo suformuluotas kaip apeliacijos dalykas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniame skunde dėl netinkamo CK 1.86, 1.78 straipsnių taikymo  argumentuojama, kad nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos. Šis argumentas neatitinka kasacijos pagrindų, todėl atmetamas.

Kasacijos pagrindai nustatyti CPK 346 straipsnio 2 dalyje, o tiesiogiai su teismų praktika susiję kasacijos pagrindai – CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punkte. Pagal šios dalies 2 punktą kasacijos pagrindas yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kokia praktika turi būti vertinama kaip suformuota, įstatyme  neapibrėžta, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstyta, kad kaip kasacijos pagrindas ji turi būti suprantama kaip ne vienkartinė, o nuosekli, išdėstyta keliose nutartyse ar taikyta keliose analogiškose faktinėse situacijose taisyklė. Kasaciniame skunde yra išvardijamos kelios nutartys, todėl kiekybės kriterijų skundo motyvai galėtų atitikti. Kasaciniame skunde turi būti padaryta kasacinio teismo nutarčių analizė, nes teisiniai argumentai turi būti išsamūs (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tik nutarčių išvardijimo ir vienos apibendrintos tezės nepakanka, kad būtų įvykdytas šis įstatymo reikalavimas. Kasaciniame skunde nutartys tik išvardytos, jų turinio analizės nepateikta, o suformuota taisyklė pateikiama labai apibendrintai. Be to, nutartys nurodytos dviem klausimais: dėl teismų praktikos civilinėse bylose dėl kreditorių teisių gynimo bei dėl teismų praktikos tariamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Be analizės kasaciniame skunde nėra aišku, kiek, kokio laikotarpio, pagal kokias faktines ir teisines aplinkybes yra kasacinio teismo praktika civilinėse bylose dėl kreditorių teisių gynimo ir atskirai dėl tariamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Atrankos metu ir bylos nagrinėjimo metu neaišku, ar kaip kasacijos pagrindas nurodytos aplinkybės dėl teismų praktikos taikymo atitinka lyginamos teismų praktikos pastovumo (suformavimo) ir kasacijos pagrindo išsamaus argumentavimo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde vartojamas teiginys „nukrypimas nuo formuojamos teismų praktikos“ nėra kasacijos pagrindas, nes nukrypti galima nuo suformuotos praktikos, jau minėta, ne vieną kartą nutartyse išdėstytos ir nuosekliai taikomos tam tikrą laiką kasacinio teismo taisyklės. Jeigu išvardytų požymių nėra, tai kasacijos pagrindu negali būti nurodomas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas arba, šio punkto neminint, neturėtų būti nurodomas kaip pagrindas nukrypimas nuo suformuotos teismų praktikos, bet gali būti remiamasi konkrečiais materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimais konkrečiai argumentuojant. Kasaciniame skunde materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų argumentacija, suformuotos teismų praktikos analizė ar nevienoda kasacinio teismo praktika turi būti atskleista glaustais ir aiškiais argumentais, išsamiai, nuosekliai ir logiškai, o išvados turi būti apibendrintos ir susistemintos, kad dalyvaujantiems byloje asmenims ir teismui būtų aiškiai ir suprantamai suformuluoti kasaciniam nagrinėjimui teikiami teisės klausimai (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5  punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                             Janina Stripeikienė

 

 

 

                                                                                                                         Algis Norkūnas

 

                                                                                                              

 

                                                                                                                         Antanas Simniškis