Civilinė byla Nr. e3K-3-161-916/2024
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02272-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.7; 3.2.4.4; 3.2.4.8.3.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei V. D. dėl daiktinių teisių į statinius išregistravimo ir teritorijos sutvarkymo, išvadą teikiančios institucijos Marijampolės savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statinio sunykimą, kaip pagrindą išregistruoti nuosavybės teises į statinį, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sutvarkyti teritoriją, esančią valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro pastatą – sargo namelį ir kitus inžinerinius statinius – automobilių stovėjimo aikštelę, tvorą – ir atsakovės nuosavybės teises į juos, o atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leisti ieškovei išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro pastatą ir kitus inžinerinius statinius bei atsakovės nuosavybės teises į juos.
3. Ieškovė nurodė, kad jos Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus (toliau – NŽT skyrius) vedėjo 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymu nuspręsta prieš terminą nutraukti 2004 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N18/2004-74, kurios pagrindu buvo išnuomotas 0,6896 ha ploto valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). NŽT skyrius 2022 m. kovo 31 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas iki 2022 m. gegužės 6 d. atlaisvinti žemės sklypą ir nustatyta tvarka kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl statinių ir daiktinių teisių į juos išregistravimo. Atsakovė su tuo nesutiko ir atsisakė atlikti prašomus veiksmus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1276-301/2019 ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 buvo nagrinėtos bylos pagal pareikštą reikalavimą pripažinti 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymą „Dėl 2004-08-30 Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N18/2004-74 nutraukimo“ Nr. 20VĮ-2882-(14.20.2) negaliojančiu ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vykdyti 2004 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N18/2004-74. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog, siekiant įvertinti reikalavimo pagrįstumą, buvo įrodinėjamos ir teismo sprendimais vertinamos aplinkybės išimtinai dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo (neteisėtumo). Žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo teisėtumas (neteisėtumas) buvo analizuojamas vertinant, ar žemės sklypas buvo naudojamas pagal tikslinę paskirtį. Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje buvo įrodinėtos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo nuomos sutarties galiojimo (nutraukimo), kurios nebuvo ir negali būti tapatinamos su aplinkybėmis, reikšmingomis sprendžiant klausimą dėl statinių ir nuosavybės teisių į juos išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, nes aplinkybių, kurių pakanka žemės sklypo nuomos sutarčiai nutraukti, visumos negali pakakti statiniams išregistruoti. Teismo vertinimu, sutinkant su ieškovės argumentais dėl prejudicinių faktų taikymo, būtų pažeistos jų taikymo taisyklės, kadangi pirminėje civilinėje byloje Nr. e2-1276-301/2019 ir šioje civilinėje byloje vertinamos ir įrodinėjamos aplinkybės nėra tapačios ir turi skirtingą reikšmę.
6. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindė tuo, jog ginčo objektas yra išnykęs, t. y. kad pastatas – sargo namelis yra fiziškai sunykęs, likę tik jo fragmentai ir metalinis turėklas, tvora ir žole apaugusi automobilių stovėjimo aikštelė, negalima nustatyti stovėjimo aikštelės dangos rūšies. Anot teismo, ieškovė šias aplinkybes argumentavo vadovaudamasi pirminės bylos aplinkybėmis, tačiau šioje byloje nepateikė jokių tai patvirtinančių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo objektas yra išnykęs. Priešingai, teismas pažymėjo, kad Marijampolės savivaldybės administracija nustatė priešingas aplinkybes, pateikė išvadą su nuotraukomis, kuriose matyti tvarkinga sargo namelio fasado sienų apdaila; langai su stiklais; durys iš PVC; apskardinta pastato stogo konstrukcija; korozijos paveikta įėjimo metalinių laiptų konstrukcija; pastatas galimai nėra eksploatuojamas, nes matosi atjungti kabantys elektros maitinimo kabeliai; vizualiai matyti, kad pats pastatas savininko yra prižiūrėtas; pati teritorija prižiūrėta; automobilių stovėjimo aikštelės danga tvarkinga, galimai grunto arba žvyro dangos. Iš nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ginčo objektas yra išnykęs, o tai sudarytų pagrindą išregistruoti pastatą – sargo namelį, kitus inžinerinius statinius – automobilių stovėjimo aikštelę, tvorą – ir atsakovės nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro.
7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. sausio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, įpareigojo atsakovę per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti pastatą – sargo namelį, kitus inžinerinius statinius – automobilių stovėjimo aikštelę, tvorą – ir atsakovės nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro; atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leido ieškovei išregistruoti pastatą – sargo namelį, kitus inžinerinius statinius – automobilių stovėjimo aikštelę, tvorą – ir atsakovės nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro. Dėl kitos ieškinio reikalavimų dalies (įpareigoti atsakovę per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sutvarkyti teritoriją) perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kitoje civilinėje byloje teismai, spręsdami klausimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, be kita ko, tyrė, nustatinėjo ir pasisakė dėl ginčo statinių fizinės būklės, t. y. ar valstybiniame žemės sklype atsakovei priklausantys statiniai yra sunykę. Todėl teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmetė atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, kad nurodytos aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalyku kitoje byloje.
9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas, pasisakydamas dėl kitų inžinerinių statinių – tvoros ir automobilių stovėjimo aikštelės, 2020 m. balandžio 20 d. nutartyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šie statiniai priskirtini neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniams. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo valstybinės žemės sklype kitų inžinerinių statinių buvimas nesuteikia teisės ieškovei V. D. į šio sklypo nuomą be aukciono. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog nagrinėjamoje byloje kaip prejudiciniu faktu yra pagrindas vadovautis Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendime ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartyje konstatuota aplinkybe (padaryta išvada), jog statinys (sargo namelis) yra fiziškai sunykęs ir todėl jis neturi šiam statiniui būdingų naudingųjų savybių, o inžineriniai statiniai – aikštelė ir tvora – yra priskirtini prie kitos paskirties inžinerinių statinių, neturinčių aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, kaip tarnaujančių pagrindiniam daiktui.
10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ automobilių stovėjimo aikštelės yra priskirtos prie kitų inžinerinių statinių, neturinčių aiškios funkcinės priklausomybės, o tvoros – neturinčios apibrėžto naudojimo, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui (12 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre valstybinio žemės sklypo naudojimo būdas nurodytas kaip komercinės paskirties objektų teritorija. Marijampolės miesto mero 1996 m. balandžio 15 d. potvarkiu Nr. 171 leista išnuomoti žemės sklypą pirminiam jo nuomininkui A. B. individualiai įmonei ne konkurso tvarka automobilių saugojimo aikštelei įrengti. NŽT skyriaus vedėjo 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 20VĮ-2882-(14.20.2) minėta valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta dėl to, kad valstybinės žemės sklypas be aukciono išnuomotas pastatui – sargo nameliui ir kitiems inžineriniams statiniams – kiemo statiniams eksploatuoti, tačiau šie yra sunykę ir neeksploatuojami, žemės sklype nevykdoma ūkinė veikla.
11. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, automobilių aikštelė dėl savo savybių gali būti naudojama ir savarankiškai, taip panaudojant šio daikto vertingąsias savybes ir jos valdytojui gaunant tam tikrą ekonominę naudą. Tačiau aikštelės naudojimas kad ir pagal panašią kaip pagrindinio daikto paskirtį, kai nėra ketinimo pastatyti (įrengti) aikštelę kaip pagrindinį statinį ir jį eksploatuoti pagal paskirtį, negali patvirtinti, jog valstybinės žemės sklypo naudojimas yra būtinas tokiam daiktui eksploatuoti. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais minėta aplinkybė ir buvo konstatuota – valstybinės žemės sklypo naudojimas nėra būtinas nei sargo nameliui, nei automobilių stovėjimo aikštelei, nei tvorai eksploatuoti, nes jokia ūkinė komercinė veikla žemės sklype nevykdoma ir šie statiniai yra sunykę.
1. Pasisakydamas dėl atsakovės į bylą 2022 m. lapkričio 21 d. pateiktų sargo namelio, automobilių stovėjimo aikštelės ir tvoros fotonuotraukų, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktos nuotraukos yra padarytos 2022 m. rudenį, antstolės Svajonės Žukaitienės faktinių aplinkybių protokolas parengtas 2022 m. lapkričio 18 d., taigi tuo metu, kai šalių ginčas jau buvo pradėtas nagrinėti teisme. Antstolė, 2022 m. lapkričio 18 d. nuvykusi į ginčo objektą, esantį (duomenys neskelbtini), nufotografavo atsakovei nuosavybės teise priklausančius tris nekilnojamojo turto vienetus ir konstatavo: 1) vieno aukšto pastatas – sargo namelis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) automobilių stovėjimo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalis yra asfaltuota, kita dalis užpilta skalda; 3) tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Anot apeliacinės instancijos teismo, iš pateiktų nuotraukų matyti, jog ant blokų pamatų stovi naujai pastatytas sargo namelis, su baltomis durimis, vientisais plastikiniais langais, tamsiai mėlynos spalvos (iš nuotraukų negalima nustatyti, iš kokios medžiagos). Didžiąją automobilių aikštelės dalį sudaro žolė, matyti nedideli asfalto dangos lopinėliai. Iš pateikto į bylą Marijampolės savivaldybės administracijos 2023 m. sausio 18 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. AL-604 (13.4.) matyti, kad sargo namelis neturi pamatų, jis yra užkeltas ant surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų, langai su stiklais, durys iš PVC, pastato stogo konstrukcija apskardinta, įėjimo metalinių laiptų konstrukcija paveikta korozijos, pastatas galimai nėra eksploatuojamas, nes matosi atjungti kabantys elektros maitinimo kabeliai. Automobilių stovėjimo aikštelės danga galimai grunto arba žvyro, aikštelėje sandėliuojamos pavojingos atliekos – panaudotos padangos ir automobilių metalo laužas. Tvora yra iš gelžbetoninių segmentų, vietomis nubyrėjęs tinkas, dažai nublukę.
12. Remdamasis atsakovės pateiktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad minėti įrodymai patvirtina faktą, jog sargo namelis yra naujo statinio statybos rezultatas, jis pastatytas sudegusio namelio vietoje ant surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų. Didžioji automobilių stovėjimo aikštelės dangos dalis yra apaugusi žole, nors, pagal kadastro duomenis, 4128 kv. m plotas buvo padengtas skalda, pati aikštelė naudojama ne pagal paskirtį, nes joje sandėliuojamos pavojingos atliekos – panaudotos padangos ir automobilių metalo laužas.
13. Atsižvelgdama į kitoje civilinėje byloje konstatuotas aplinkybes ir į atsakovės naujai pateiktų įrodymų sudarymo laiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad iki ieškinio šioje byloje pateikimo sargo namelis ir automobilių stovėjimo aikštelė buvo visiškai sunykę, sargo namelis 2022 m. rudenį buvo pastatytas naujai, automobilių saugojimo aikštelės ir tvoros būklė, kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nėra pasikeitusi, o pati aikštelė naudojama ne pagal paskirtį.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog atsakovė, įgyvendindama nuosavybės teisę į ginčo statinius (sargo namelį, aikštelę ir tvorą), per visą valdymo laikotarpį nuo 2008 metų iki valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo ir šio ieškinio teismui pateikimo naudojo valstybinės žemės sklypą ir jame esančius statinius pagal tiesioginę jų paskirtį, ėmėsi teisinių veiksmų dėl nekilnojamojo turto objektų išsaugojimo, jų rekonstrukcijos ir jų duomenų tikslinimo. Nutraukus valstybinės žemės nuomos sutartį teismo sprendimu, lieka neaišku, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė naudojasi valstybine žeme, kad patektų prie savo nekilnojamojo turto objektų (nėra nustatytas žemės servitutas ir nesudaryti kiti sandoriai su valstybinės žemės savininku).
15. Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, teisinį ginčijamo klausimo reglamentavimą ir šiuo klausimu suformuotą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų ginčo statinių (sargo namelio ir automobilių stovėjimo aikštelės) pagal įregistruotą jų paskirtį natūroje realiai nėra, jie yra sunykę ir atsakovė jais negali naudotis, o tvora priskirtina prie tarnaujančių pagrindiniam daiktui priklausinių, nes neturi apibrėžto naudojimo.
16. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovė, reikšdama savarankišką reikalavimą dėl teritorijos sutvarkymo, nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė šio reikalavimo atsiradimo pagrindo arba, kitaip tariant, tinkamai nesuformulavo vieno iš ieškinio elementų – ieškinio pagrindo. Todėl vien tik abstraktus ieškinio reikalavimas – įpareigoti atsakovę per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sutvarkyti teritoriją – ne tik neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 dalies reikalavimų, bet ir negali sukelti konkrečių materialinių padarinių, kurių siekia ieškovė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aptariamu atveju ieškovės ieškinys turėjo būti vertinamas kaip turintis trūkumų, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą šiems trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovę tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą bei dalyką.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo materialinį santykį, konkrečiai statinių priverstinį išregistravimą iš Nekilnojamojo turto registro, rėmėsi privatinės teisės, reglamentuojančios valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo tvarką ir sąlygas, o ne viešosios teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo remiamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta žemės nuomos sutarties nutraukimo sąlyga – kai nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ir paskirtį, nors ieškiniu buvo prašoma įpareigoti atsakovę išregistruoti jai nuosavybės teise priklausančius tris savarankiškus statinius. Tarp šalių kilusio ginčo teisinis santykis reglamentuojamas ne privatinės teisės, o viešosios teisės normomis. Konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) 69 punktu, kuriame apibrėžtas baigtinis daiktinių teisių išregistravimo sąrašas: i) kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas, arba ii) nekilnojamasis daiktas žūva, arba iii) nekilnojamasis daiktas išnyksta. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino įrodymų, nenustatė reikšmingų aplinkybių, nepritaikė ir neišaiškino ginčo santykį reglamentuojančio teisės akto, tokiu būdu neišsprendė ieškovės reikalavimo pagrįstumo klausimo.
17.2. Apeliacinės instancijos teismas ieškinio tenkinimą ir atsakovės įpareigojimą išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro siejo ne su statinių, t. y. automobilių aikštelės, faktine būkle, o su joje nevykdoma komercine veikla. Komercinės veiklos nevykdymas bei žemės naudojimas ne pagal sutartį pagal CK 6.564 straipsnį yra sąlyga nutraukti žemės nuomos sutartį, bet ne priverstinai išregistruoti statinius iš Nekilnojamojo turto registro.
17.3. Ieškovė tiek reikšdama ieškinį dėl statinių ir nuosavybės teisės į juos išregistravimo Nekilnojamojo turto registre, tiek apeliaciniame skunde nurodo konkretų daiktinių teisių išregistravimo pagrindą – statinių išnykimą. Tokiu būdu, atsižvelgiant į CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigų paskirstymą, ieškovė turėjo įrodinėti, kad visi statiniai, dėl kurių išregistravimo pareikštas reikalavimas, yra išnykę. Ieškovė nei ieškinyje, nei teismo posėdžių metu, nei apeliaciniame skunde neįrodinėjo daiktinių teisių išregistravimo pagrindo – statinių išnykimo, o apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais apie vieno iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio statinio – sargo namelio – sunykimą. Ieškovė, priešingai nei atsakovė, į bylą apskritai neteikė jokių įrodinėjimo priemonių, patvirtinančių automobilių aikštelės faktinę būklę ir jos išregistravimo pagrindą – statinio išnykimą.
17.4. Nei privatinės, nei viešosios teisės aktai nenustato, kad kai statinys dėvisi ar yra pasiekęs 75 proc. nusidėvėjimo (dangai apaugus žole ir pan.), jis yra laikomas išnykusiu ir privalo būti išregistruojamas iš Nekilnojamojo turto registro. Ieškovei neįrodžius automobilių stovėjimo aikštelės išnykimo, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai reikalavimo dėl jos išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro netenkino. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad didžiąją automobilių aikštelės dalį sudaro žolė, matyti nedideli asfalto dangos lopinėliai. Asfaltuotas plotas nuo aikštelės įrengimo momento sudarė tik 356 kv. m, o likusi dalis yra iš skaldos. Iš į bylą pateiktų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų akivaizdžiai matyti, kad, be nedidelio asfalto ploto, visa aikštelė išklota skalda, kaip ir nurodyta kadastrinių matavimų byloje.
17.5. Teisės aktai nepateikia nekilnojamojo daikto išnykimo sampratos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, statinys negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto. Toks išnykęs statinys gali būti atkurtas (atstatytas) naujo statinio statybos būdu. Naujo statinio ar jo dalies (nebaigto statinio) pastatymas yra savarankiškas pagrindas suformuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir įregistruoti jį bei daiktines teises į jį viešame registre. Tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu. Atitinkamai teismas suformulavo teisės aiškinimo taisyklę. Tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą, t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, sprendžiant ginčą dėl statinio ir daiktinių teisių į jį išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar ginčo statinys yra išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį. Tuo atveju, jei statinio, dėl kurio išregistravimo vyksta ginčas, vietoje stovi naujas statinys ar jo dalis (pvz., nauji pamatai), teisiškai reikšminga aplinkybė yra tai, ar šis statinys (jo dalis) yra būtent tas pats statinys (jo dalis), dėl kurio išregistravimo kilo ginčas. Pažymėtina, kad statinys laikomas tapačiu ir tais atvejais, jei jis rekonstruotas (rekonstruojamas) arba kapitaliai suremontuotas (remontuojamas). Nustačius šias aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti statinio išnykimo fakto, todėl neatsiranda pagrindas išregistruoti jį ir daiktines teises į jį. Ir atvirkščiai, nustačius, kad statinys yra naujo statinio statybos rezultatas arba dalinis rezultatas (nebaigta statyba), ankstesnis statinys laikytinas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017).
17.6. Tik nustačius, kad statiniai yra išnykę ir nenaudojami bei negali būti naudojami ateityje pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, negali būti atkurti, galima būtų daryti išvadą, kad jie yra išnykę. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad visi atsakovei nuosavybės teise priklausantys statiniai nėra išnykę ir realiai egzistuoja. Apeliacinės instancijos teismo išvada tik dėl vieno iš atsakovei nuosavybės teise priklausančių statinių – sargo namelio – faktinio statuso, nevertinant automobilių aikštelės faktinės būklės, o tik konstatuojant, kad ji eksploatuojama ne pagal paskirtį, gali būti pakankama žemės nuomos sutarčiai nutraukti, bet ne visiems atsakovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
17.7. Ieškovės nurodomuose Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1276-301/2019 ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 pagal pareikštą reikalavimą pripažinti 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymą „Dėl 2004 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N18/2004-74 nutraukimo“ Nr. 20VĮ-2882-(14.20.2) negaliojančiu ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vykdyti 2004 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N18/2004-74 buvo įrodinėjamos ir teismų vertinamos aplinkybės išimtinai dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo (neteisėtumo). Žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo teisėtumas (neteisėtumas) buvo analizuojamas vertinant, ar žemės sklypas buvo naudojamas pagal tikslinę paskirtį. Tokiu būdu darytina išvada, kad byloje buvo įrodinėtos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo nuomos sutarties galiojimo (nutraukimo), kurios nebuvo ir negali būti tapatinamos su aplinkybėmis, reikšmingomis sprendžiant klausimą dėl statinių ir nuosavybės teisių į juos išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro. Aplinkybių, kurių pakanka žemės sklypo nuomos sutarčiai nutraukti, visumos negali pakakti statiniams išregistruoti. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ankstesnių teismų sprendimų prejudicinės galios yra nepagrįsta ir neteisėta.
17.8. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, jog aikštelės, vartai, tvoros yra priskirtini prie kitos paskirties inžinerinių statinių, neturinčių aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo bei tarnaujančių pagrindiniam daiktui, todėl šių statinių buvimas ginčo valstybinės žemės sklype nesuteikia teisės į šio sklypo nuomą be aukciono (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesirėmė aktualiausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuota, kad automobilių stovėjimo aikštelė dėl savo savybių gali tarnauti pagal savarankišką paskirtį, nes ji gali būti naudojama transporto priemonėms stovėti. Dėl šių daikto savybių ir naudojimo daiktas nevertinamas kaip neturintis apibrėžtos paskirties – aikštelė sudaro savarankišką daiktą, turintį savarankišką paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020). Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, atsakovė nuosavybės teise disponuoja ne neaiškios funkcinės priklausomybės ar neapibrėžto naudojimo objektu, kuris tarnauja pagrindiniam daiktui, o savarankišku inžineriniu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, kuri yra savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, netarnaujantis jokiam pagrindiniam daiktui.
17.9. Nors apeliacinės instancijos teismas ir konstatavo, kad automobilių stovėjimo aikštelė dėl savo savybių gali būti naudojama ir savarankiškai, taip panaudojant šio daikto vertingąsias savybes ir valdytojui gaunant tam tikrą ekonominę naudą, tačiau padarė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui prieštaraujančią išvadą, jog automobilių stovėjimo aikštelei eksploatuoti valstybinės žemės sklypo naudojimas nėra būtinas.
18. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad statinių išregistravimas iš Nekilnojamojo turto registro siejamas ne su pačių statinių išnykimu, bet su aplinkybėmis, kurių egzistavimas suponuoja valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą, o ne statinių išregistravimą iš Nekilnojamojo turto registro. Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog yra išlikusi tik statinio dalis – pamatai ir metaliniai laiptai su turėklu, todėl jis fiziškai sunykęs ir nenaudojamas bei negali būti naudojamas pagal paskirtį. Pažymėtina, kad gaisras įvyko 2011 m. liepos 17 d. ir byloje nėra jokių duomenų, kad sargo namelis buvo atkurtas – rekonstruotas. Šiuo įsiteisėjusiu sprendimu yra konstatuota, kad statinys yra praradęs savo naudingąsias savybes. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir nustatytoms aplinkybėms dėl ginčo statinių išlikimo (sunykimo), t. y. kad yra išlikusi tik statinio – sargo namelio – dalis, t. y. pamatai ir metaliniai laiptai su turėklu, todėl jis fiziškai yra sunykęs ir nenaudojamas bei negali būti naudojamas pagal paskirtį.
18.2. Atsižvelgiant į Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1276-301/2019 ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 nustatytą prejudicinį faktą, kad pastatas – sargo namelis – yra fiziškai sunykęs, ir vadovaujantis Nuostatų 69 punktu, atsakovė, kaip daiktinės teisės turėtoja, išnykus pačiam nekilnojamajam daiktui, turi kreiptis į teritorinį registratorių dėl daiktinių teisių į statinius išregistravimo. Ginčo statinių savininkai (ir valstybinės žemės nuomininkai) nuo 2011 m. liepos 17 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. priimto sprendimo nutraukti prieš terminą 2004 m. rugpjūčio 30 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N18/2004-74 visiškai nesirūpino savo nuosavybe, jos atstatymu po gaisro, nebuvo rūpestingi ir leido statiniams išnykti.
18.3. Atsakovė į bylą pateikė sargo namelio, automobilių stovėjimo aikštelės ir tvoros fotonuotraukas, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nurodydama, kad visi minėti nekilnojamieji daiktai yra išlikę ir nėra sunykę, tik 2022 m. lapkričio 21 d., t. y. tada, kai jau vyko apeliacinis teismo procesas. Tačiau pateikti dokumentai tik patvirtino faktą, kad sargo namelis buvo pastatytas naujai, automobilių saugojimo aikštelės ir tvoros būklė, kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nėra pasikeitusi. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog sargo namelio kadastriniai duomenys nuo 2001 m. lapkričio 6 d. nebuvo keisti ir (ar) tikslinti, automobilių stovėjimo aikštelės ir tvoros kadastriniai duomenys nustatyti 2019 m. gegužės 22 d. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad iki ieškinio šioje byloje pateikimo sargo namelis ir automobilių stovėjimo aikštelė buvo visiškai sunykę, sargo namelis 2022 m. rudenį buvo pastatytas naujai, automobilių saugojimo aikštelės ir tvoros būklė, kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nėra pasikeitusi, o pati aikštelė naudojama ne pagal paskirtį.
18.4. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ji nuosavybės teise disponuoja ne neaiškios funkcinės priklausomybės ar neapibrėžto naudojimo objektu, kuris tarnauja pagrindiniam daiktui, o savarankišku inžineriniu statiniu – automobilių stovėjimo aikštele, kuri yra savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas, netarnaujantis jokiam pagrindiniam daiktui. Automobilių aikštelė dėl savo savybių gali būti naudojama ir savarankiškai, taip panaudojant šio daikto vertingąsias savybes ir jos valdytojui gaunant tam tikrą ekonominę naudą. Tačiau aikštelės naudojimas kad ir pagal panašią kaip pagrindinio daikto paskirtį, kai nėra ketinimo pastatyti (įrengti) aikštelę kaip pagrindinį statinį ir jį eksploatuoti pagal paskirtį, negali patvirtinti, jog valstybinės žemės sklypo naudojimas yra būtinas tokiam daiktui eksploatuoti. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais minėta aplinkybė ir buvo konstatuota – valstybinės žemės sklypo naudojimas nėra būtinas nei sargo nameliui, nei automobilių stovėjimo aikštelei, nei tvorai eksploatuoti, nes jokia ūkinė komercinė veikla žemės sklype nevykdoma ir šie statiniai yra sunykę. Valstybinės žemės sklypas išnuomotas jame esantiems statiniams eksploatuoti, šių statinių išnykimas reiškia, kad nebeliko teisėto lengvatinės valstybinės žemės nuomos pagrindo, nes žemės sklypas nebegali būti reikalingas nesančiam statiniui eksploatuoti.
18.5. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė, įgyvendindama nuosavybės teisę į ginčo statinius (sargo namelį, aikštelę ir tvorą), per visą valdymo laikotarpį nuo 2008 metų iki valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo 2019 metais naudojo valstybinės žemės sklypą ir jame esančius statinius pagal tiesioginę jų paskirtį, ėmėsi teisinių veiksmų dėl nekilnojamojo turto objektų išsaugojimo, jų rekonstrukcijos ir jų duomenų tikslinimo. Valstybė, sudarydama valstybinės žemės sklypo, skirto automobilių saugojimo aikštelei įrengti, nuomos sutartį, turėjo ne tik tikslą gauti nuompinigius ir tinkamą žemės sklypo priežiūrą, bet ir turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad žemės sklype bus vykdoma ir plėtojama nuomos sutartyje nustatyta veikla.
18.6. Vienas iš statinio savininko nuosavybės įgyvendinimo būdų yra teisė atkurti statinį, kuris nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar sugriautas. Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir poįstatyminių statybą reglamentuojančių teisės aktų normas, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Tačiau išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, statinys negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto. Toks išnykęs statinys gali būti atkurtas (atstatytas) naujo statinio statybos būdu. Naujo statinio ar jo dalies (nebaigto statinio) pastatymas yra savarankiškas pagrindas suformuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir įregistruoti jį bei daiktines teises į jį viešame registre. Todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sargo namelis yra naujo statinio statybos rezultatas, jis pastatytas naujai 2022 metų rudenį sudegusio namelio vietoje ant surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų, tačiau automobilių stovėjimo aikštelės ir tvoros būklė, kuri buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nėra pasikeitusi, o pati aikštelė naudojama ne pagal paskirtį. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad naujas statinys – sargo namelis, pastatytas be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, pažeidžiant imperatyvias Žemės įstatymo nuostatas, yra sukurtas neteisėtai, todėl privalo būti išregistruotas, o valstybinė žemė – atlaisvinta. Atsakovė negali turėti teisėtų lūkesčių, priėmusi sprendimus savo nuožiūra, nesivadovaudama teisės aktais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įpareigojimo išregistruoti nuosavybės teises
19. CK 4.254 straipsnio 9 punkte įtvirtinta, kad viešame registre, be kita ko, turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. Remiantis ginčo laikotarpiu aktualios redakcijos Nuostatų 69 punktu, daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.
20. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia (be kita ko), reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Nekilnojamojo daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).
21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą, reikalaudama įpareigoti atsakovę išregistruoti jos turimas daiktines teises į nuosavybės teise priklausančius objektus – pastatą ir statinius – iš Nekilnojamojo turto registro ir sutvarkyti savo lėšomis teritoriją, esančią valstybinės žemės sklype.
22. Kasacinis teismas, sistemiškai aiškindamas šią sampratą, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, jog tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, sprendžiant ginčą dėl statinio ir daiktinių teisių į jį išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar ginčo statinys yra išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį. Tuo atveju, jei statinio, dėl kurio išregistravimo vyksta ginčas, vietoje stovi naujas statinys ar jo dalis (pvz., nauji pamatai), teisiškai reikšminga aplinkybė yra tai, ar šis statinys (jo dalis) yra būtent tas pats statinys (jo dalis), dėl kurio išregistravimo kilo ginčas. Pažymėtina, kad statinys laikomas tapačiu ir tais atvejais, jei jis rekonstruotas (rekonstruojamas) arba kapitaliai suremontuotas (remontuojamas). Nustačius šias aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti statinio išnykimo fakto, todėl neatsiranda pagrindas išregistruoti jį ir daiktines teises į jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 44 punktas; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-969/2023, 29 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad valstybinės žemės nuomos kontekste statinio savininko teisės bendrąja prasme ir statinio savininko teisės valstybinėje žemėje, kai ją siekiama išsinuomoti, negali būti tapatinamos, nes šių teisių apimtį riboja anksčiau aptartos visuomeninės naudos ir viešojo intereso apsaugos sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas Statybos įstatymo ir poįstatyminių statybą reglamentuojančių teisės aktų normas, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 36, 43 punktai; 2022 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2022, 37 punktas). Taigi, tais atvejais, kai statinys yra nusidėvėjęs, tik remonto ir rekonstrukcijos darbai, o ne nauja statyba reiškia statinio naudojimą pagal paskirtį Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-701/2024, 64 punktas).
24. Kasacine tvarka skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas konstatavo ieškovės reikalavimo pagrįstumą, patenkino ieškovės ieškinį ir įpareigojo atsakovę per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išregistruoti pastatą – sargo namelį, kitus inžinerinius statinius – automobilių stovėjimo aikštelę, tvorą – ir atsakovės nuosavybės teises į juos iš Nekilnojamojo turto registro, padaręs išvadą, kad sargo namelis yra iš esmės naujo statinio statybos rezultatas, jis pastatytas sudegusio namelio vietoje ant surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų.
25. Anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020, kurioje spręstas ginčas tarp tų pačių šalių dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo, teismai konstatavo, kad ieškovei priklausantis turtas nusidėvėjęs, išlikusi tik dalis statinio – pamatai ir metaliniai laiptai su turėklu, matosi gaisro pasekmės, statinys nebuvo rekonstruotas, o automobilių stovėjimo aikštelė neįrengta, auga žolė, ji nušienauta, teritorija prižiūrima, tačiau komercinė veikla joje nėra vykdoma. Teismai nusprendė, kad valstybinės žemės nuomos sutartis buvo teisėtai nutraukta dviem pagrindais, t. y. dėl atsakovei priklausančių nuosavybės teisės objektų – automobilių stovėjimo aikštelės ir sargo namelio bei kitų inžinierinių statinių – sunykimo ir komercinės veiklos nevykdymo.
26. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje iš esmės nusprendė, kad yra pagrindas remtis civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 nustatytomis aplinkybėmis dėl atsakovei priklausančių nekilnojamojo turto objektų, t. y. kad yra išlikusi tik statinio dalis – pamatai ir metaliniai laiptai su turėklu, todėl nekilnojamasis turtas fiziškai sunykęs ir nenaudojamas, jis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kaip prejudiciniais faktais.
27. Atsakovės teigimu, priešingai nei šioje, anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 nebuvo konstatuotas sargo namelio visiško išnykimo ar žuvimo faktas. Anoje byloje teismų padaryta išvada dėl sargo namelio fiziško sunykimo, kad jis negali būti naudojamas pagal paskirtį, tačiau tai nereiškia visiško daikto išnykimo kaip pagrindo išregistruoti nuosavybės teises.
28. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimo netenkino ir ieškinį atmetė iš esmės konstatavęs, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, jog žuvo ar išnyko atsakovei nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai. Teismas nurodė, kad bylose, kuriose sprendžiama dėl lengvatine tvarka sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių nutraukimo teisėtumo, ir tokiose bylose, kuriose sprendžiama dėl įpareigojimo išregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto objektus, turi būti įrodinėjamos skirtingo pobūdžio aplinkybės, todėl šios bylos ieškovė, siekdama savo reikalavimo patenkinimo, privalėjo įrodyti atsakovei priklausančių nekilnojamojo turto objektų išnykimo ar žuvimo faktą. Šiais argumentais teismas grindė savo sprendimą nesivadovauti ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir vertinimais kaip prejudiciniais faktais.
31. Pabrėžtina, kad tais atvejais, kai nėra pakankamo pagrindo aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, pripažinti prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, teismo sprendimas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, jo įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui vertintina kartu su kitais šioje byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2013; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 85 punktas).
32. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad, be kita ko, ankstesnėje civilinėje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės (ieškovei priklausantis turtas nusidėvėjęs, išlikusi tik dalis sargo namelio – pamatai ir metaliniai laiptai su turėklu, matosi gaisro pasekmės, statinys nebuvo rekonstruotas, automobilių stovėjimo aikštelė neįrengta, auga žolė, ji nušienauta, teritorija prižiūrima) taip pat nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo išvados apie egzistuojantį teisinį pagrindą įpareigoti atsakovę išregistruoti jos turimas daiktines teises. Pabrėžtina, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad vėliau atstatytas sargo namelis būtų neteisėtos statybos rezultatas. Priešingai, tokie savininko veiksmai laikytini patvirtinančiais atsakovės ketinimą statinį naudoti pagal paskirtį Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme, kaip išaiškinta šios nutarties 23 punkte nurodytoje kasacinio teismo praktikoje.
33. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, konstatavęs, kad ieškovė iš esmės nepateikė jokių jos reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, tik rėmėsi ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2A-521-254/2020 nustatytomis aplinkybėmis, o to, teismo nuomone, nėra pagrindo vertinti kaip tinkamai įvykdytos įrodinėjimo pareigos pagrindžiant ginčo objekto išnykimo ar žuvimo aplinkybes.
34. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 26, 27 punktai).
35. Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei teko pareiga įrodyti aplinkybes, jog atsakovei priklausantys daiktai yra išnykę ar žuvę, tam, kad teismai turėtų teisinį pagrindą spręsti dėl atsakovės įpareigojimo išregistruoti jos turimas daiktines teises. Kadangi, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįgyvendino jai tenkančios įrodinėjimo naštos, jai tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
36. Apibendrinusi tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą ir faktų pripažinimą prejudiciniais, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino. Dėl to, kas nurodyta, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme.
38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
39. Nagrinėjamu atveju atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 109 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie kitas kasaciniame teisme patirtas išlaidas (atstovavimo) iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovė nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovė taip pat nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Todėl atsakovei iš ieškovės priteistinas tik 109 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 22 d. nutartį, kuriuo ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinys tenkintas, ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. liepos 18 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 188704927) 109 (vieną šimtą devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė
Dalia Vasarienė