Civilinė byla Nr. e3K-3-89-915/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00721-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.5; 2.3.9.3.2; 3.1.14.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams H. V., M. V. ir E. K., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų byloje, E. S., I. S. ir notarui V. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pagrindus pripažinti sandorius negaliojančiais, teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.244 straipsnio aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas A. S. teismo prašė pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovės H. V. 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. sudarytas pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias atsakovei H. V. buvo padovanota 29 000 Eur suma; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės H. V. 29 000 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovo E. K. 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis, pagal kurias buvo padovanota atsakovui E. K. 29 000 Eur suma; taikyti restituciją ir iš E. K. A. S. naudai priteisti 29 000 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento A. S. ir atsakovo M. V. 2015 m. gruodžio 24 d. pinigų dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovui M. V. buvo padovanota 14 500 Eur suma; taikyti restituciją ir iš M. V. A. S. naudai priteisti 14 500 Eur sumą, kuri paveldėtina paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; priteisti iš atsakovės H. V. A. S. naudai 12 290 Eur be pagrindo įgytų lėšų, kurios paveldėtinos paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; priteisti iš atsakovo E. K. A. S. naudai 5900 Eur be pagrindo įgytų lėšų, kurios paveldėtinos paveldėjimo byloje Nr. 7/2016; pripažinti negaliojančia A. S. ir atsakovo M. V. 2013 m. balandžio 16 d. sudarytą rentos sutartį nuo jos sudarymo momento bei taikyti restituciją ir butą grąžinti A. S.
3. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi A. S. (jos pačios prašymu, dėl amžiaus ir prastos sveikatos negalint savimi pasirūpinti ir spręsti buitinius reikalus bei pačiai dalyvaujant teismo posėdyje), vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 509 straipsnio nuostatomis, nustatyta rūpyba, A. S. sutikimu rūpintoja paskirta atsakovė H. V., su kuria A. S. gyveno ir kuri tvarkė visus jos finansinius reikalus. 2010 m. rugpjūčio 10 d. A. S. sudarė notaro patvirtintą testamentą, kuriuo butas (duomenys neskelbtini), buvo paliktas M. V. ir I. S. lygiomis dalimis.
4. 2013 m. balandžio 16 d. buvo sudaryta ir notaro patvirtinta rentos sutartis (toliau – Rentos sutartis), kuria atsakovės H. V. sūnui M. V. buvo perleistas A. S. nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini).
5. A. S. 2014 m. balandžio 4 d. suteikė H. V. 10 metų įgaliojimą, kuriuo įgaliojo atsakovę atstovauti A. S. visose institucijose, taip pat priimti palikimą, atsiradusį po jos sesers A. A. mirties.
6. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo išgryninta 91 690 Eur dydžio suma (90 851,30 Eur suma yra jai priklausanti A. A. palikimo dalis).
7. A. S. 2015 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur, 2015 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur. Pagal 2015 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį A. S. padovanojo atsakovui E. K. 14 500 Eur, o 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartimi 14 500 Eur ji padovanojo atsakovui M. V.
8. 2016 m. sausio 14 d. A. S. mirė. Po jos mirties vaikai, t. y. ieškovas, atsakovė H. V. ir trečiasis asmuo E. S., priėmė palikimą.
9. Ieškovas nurodo, kad atsakovė H. V., pasinaudodama savo padėtimi, t. y. aplinkybe, jog ji galėjo valdyti A. S. banko sąskaitas, išgrynino visas jos asmeninėje AB DNB banko sąskaitoje buvusias lėšas, įskaitant ir po A. S. sesers mirties paveldėtą palikimą. Iš A. S. priklausančios AB DNB banko sąskaitos nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo išgryninta ir pervesta iš viso 91 690 Eur. Taip pat A. S., be AB DNB banke buvusių lėšų, kiekvieną mėnesį papildomai gaudavo daugiau nei 400 Eur išmokas, kurios visos buvo išgrynintos, jomis buvo apmokami įvairūs pirkiniai, suteiktos paslaugos, ir jų, ieškovo vertinimu, visiškai pakako pačios A. S. poreikiams patenkinti, jai išlaikyti.
10. Ieškovas teigia, kad atsakovei H. V. 2014 m. balandžio 4 d. buvo išduotas įgaliojimas tik dėl palikimo, likusio po A. S. sesers A. A. mirties, priėmimo ir su tuo susijusių procedūrų atlikimo. Atsakovė H. V. dėl leidimo dovanoti rūpintiniui priklausančias lėšas ir kitą turtą – butą nėra kreipusis į teismą ir toks teismo leidimas atsakovei nebuvo išduotas. Dėl to tiek Rentos sutarties sudarymas, tiek 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. lapkričio 15 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartys prieštarauja imperatyvioms CK 3.244 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies nuostatoms, o nurodyti sandoriai yra niekiniai. Be to, ieškovas argumentuoja, kad visos nurodytos dovanojimo sutartys turi būti vertinamos kaip vienas sandoris, nes buvo sudarytos su tais pačiais asmenimis ir viena po kitos. Keturiomis dovanojimo sutartimis įtvirtinti sandoriai, kuriais tiek atsakovei H. V., tiek atsakovui E. K. buvo padovanota iš viso po 29 000 Eur, yra negaliojantys dėl notarinės sandorių formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 3 dalis), nes dovanotina suma viršijo 14 500 Eur sumą ir šie sandoriai privalėjo būti sudaryti ne paprasta rašytine, o notarine forma.
11. Ieškovas argumentuoja, kad vertintinos šiuo atveju aplinkybės, jog ginčijami rentos ir dovanojimo sandoriai buvo sudaryti A. S. esant garbingo amžiaus ir sunkios sveikatos būklės, išimtinai tik rūpintojos H. V. ir jos vaikų naudai, o dovanojimo sutartys sudarytos prieš pat A. S. mirtį. Šie dovanojimo sandoriai, pasak ieškovo, sudaryti apgaulės būdu, siekiant sudarytus sandorius nuslėpti, tai patvirtina, kad atsakovė H. V. ir jos vaikai ne tik kad negynė A. S. interesų, tačiau atsakovė, piktnaudžiaudama savo, kaip rūpintojos, padėtimi, neteisėtai pasisavino A. S. priklausančias lėšas – 91 690 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
12. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
13. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, jog sprendimą sudaryti Rentos sutartį ir pinigų dovanojimo sutartis A. S. priėmė ne savarankiškai, o dėl pašalinių veiksnių. Teisme apklaustiems liudytojams A. S. aplinkos suvokimas abejonių nekėlė, palikėjos bendravimas su aplinkiniais, liudytojų vertinimu, atitiko jos amžių, palikėjai buvo žinomos aplinkybės dėl ginčo lėšų kilmės, jų kiekio.
14. Teismas vertino, kad ieškinio argumentai, jog dėl amžiaus, sveikatos būklės ir atsakovų panaudotos apgaulės ir poveikio A. S. nesuprato Rentos ar pinigų dovanojimo sutarčių esmės (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis), yra paremti tik prielaidomis. Byloje nėra ginčijama palikėjos valia, išreikšta jau po rūpybos nustatymo, jai priklausantį butą po mirties palikti po 1/2 dalį atsakovui M. V. ir trečiajam asmeniui I. S. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, patvirtino palikėjos suvokimą ir siekį atlikti veiksmus, susijusius su jai priklausančiu turtu, t. y. palikėja suvokė galimybę disponuoti jai priklausančiu turtu ir priėmė atitinkamus sprendimus dėl šio turto likimo. Byloje nustatytas A. S. siekis iki mirties išspręsti jai priklausančio turto klausimus, turto perdavimas savo aplinkai artimiems asmenims, kurie ją prižiūrėjo, teismo vertinimu, nesukėlė rūpintinės ir rūpintojos interesų konflikto ir nepadarė atstovaujamajai žalos. Nenustatyta, kad gyvenant su atsakove A. S. buvo daroma artimųjų neteisėta įtaka ar ji buvo apgaudinėjama, t. y. kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų buvo iškreipta A. S. valia ar kad sandoriai sudaryti nepalankiomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad yra pagrindas vertinti, jog lėšos iš bankomato buvo išgrynintos ir naudojamos, vykdant rūpintinės nurodymus.
15. Byloje nustatyta, kad A. S. tiek sandorių sudarymo metu, tiek po jų sudarymo buvo pakankamai rūpinamasi, jai buvo užtikrintos tiek būsto, tiek ir priežiūros, išlaikymo paslaugos. Aplinkybė, kad ginčo sandoriu išreikšta pasikeitusi pareiškėjos valia ieškovui nėra palanki, nesudarė pagrindo daryti išvadą, jog po kelerių metų A. S. dėl garbingo amžiaus bei sveikatos būklės negalėjo išreikšti savo valios.
16. Dėl netinkamos Rentos sutarties vykdymo reikalavimo teismas pažymėjo, kad teisei į išlaikymą iki gyvos galvos yra būdingas asmeninis pobūdis ir jos ieškovas nepaveldėjo, o įsipareigojimai pagal Rentos sutartį A. S. yra įvykdyti. Dėl to ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimo dėl sutarties netinkamo vykdymo, todėl ir ieškinio argumentų dėl Rentos sutarties vykdymo aplinkybių detaliau neanalizavo.
17. Kadangi byloje nenustatyta, jog rūpintinis dėl savo amžiaus ar ligos negalėjo savarankiškai sudaryti sandorių (CK 3.240 straipsnio 3 dalis), todėl, siekiant nuginčyti draudžiamą sandorį, būtina įrodyti ir nustatyti, kad toks sandoris pažeidė rūpintinės A. S. interesus (CK 1.78 straipsnio 2 dalis). Nustatyta, kad dovanojimo sutartys buvo sudarytos tarp tų pačių šalių ir praėjus trumpam laiko tarpui, tačiau vertinti A. S. sudarytas su atsakovais H. V. ir E. K. dovanojimo sutartis kartu kaip vieną sandorį, teismo nuomone, nebuvo pagrindo.
18. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju negali būti vadovaujamasi ieškovo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, nes nesutampa šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės.
19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo A. S. apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
20. Kolegija sprendė, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir įrodymus matyti, jog pati A. S. savo iniciatyva galėjo spręsti dėl jai priklausančių lėšų disponavimo, nurodydama atsakovei iš jos sąskaitos paimti atitinkamo dydžio lėšas, o vėliau šias lėšas pagal rašytines dovanojimo sutartis (asmeniškai pačios pasirašytas) tiesiogiai padovanoti savo artimiesiems giminaičiams. Byloje nė vienas liudytojas nenurodė jokių aplinkybių (faktų ar įvykių), kad A. S. bendraudama su jais ar kitais asmenimis būtų kalbėjusi, jog atsakovė atlieka su jos turtu (pinigais) veiksmus, prieštaraujančius jos valiai. Ieškovo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyti tik epizodiniai A. S. sveikatos sutrikimai, kurie nėra pakankami daryti išvadai, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir šių veiksmų valdyti ginčijamų sandorių sudarymo metu.
21. Pritarta pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad A. S., sudarydama dovanojimo sandorius ir jais dovanodama lėšas atsakovams H. V., M. V. ir E. K., įgyvendino savo valią – dovanoti lėšas savo artimiesiems giminaičiams, o sudarydama Rentos sutartį su atsakovu M. V. – už A. V. priežiūrą perduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatytas A. S. siekis iki mirties išspręsti jai priklausančio turto klausimus, turto perdavimas savo aplinkai artimiems asmenims, kurie ją prižiūrėjo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesukėlė rūpintinės ir rūpintojos interesų konflikto ir nepadarė atstovaujamajai žalos. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad A. S. valia buvo įgyvendinama teismo sprendimu nustatant rūpybą ir jos ribas, galėjo (turėjo) būti ir buvo vertinama notarų sudarant ne vieną ir pas skirtingus notarus notarinius sandorius.
22. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad rūpintojo ir rūpintinio santykiams CK 3.244 straipsnyje įtvirtinti ribojimai taikomi tiek, kiek neprieštarauja jų sudarytai sutarčiai (CK 3.279 straipsnio 5 dalis), nes CK 3.244 straipsnyje nustatyti ribojimai visų pirma skirti neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto ir pajamų naudojimo apsaugai užtikrinti, nustatant papildomas garantijas, tokias kaip teismo leidimas disponuoti atitinkamo dydžio pinigų suma ar nekilnojamuoju turtu, tačiau tai nereiškia, kad šios papildomos garantijos visais atvejais turi būti taikomos ir rūpintojui, tvarkančiam veiksnaus asmens turtinius reikalus CK 3.279 straipsnio pagrindu.
23. Kolegija pažymėjo, kad teisė reikšti reikalavimą dėl Rentos sutarties nutraukimo ar jos netinkamo vykdymo yra išimtinai asmeninė rentos gavėjos – A. S. teisė, kuri pasibaigė jai mirus. Taigi reikalavimą dėl Rentos sutarties nutraukimo galėjo pareikšti tik A. S. Nei ieškovas, nei kitas subjektas tokio reikalavimo pareikšti negali. Po A. S. mirties ieškovui taip pat neperėjo jos neturtinė teisė reikšti reikalavimą dėl Rentos sutarties nutraukimo ar netinkamo Rentos sutarties vykdymo.
24. Spręsta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009 nurodytos faktinės bylos aplinkybės, kuriomis apeliantas grindė aplinkybę, kad dovanojimo sutartys turi būti vertinamos kaip vienas dovanojimo sandoris, nėra tapačios ar iš esmės panašios, todėl nėra pagrindo vadovautis šiose nutartyse pateiktais išaiškinimais.
25. Nepagrįstais laikyti ieškovo argumentai, kad dovanojimo sutartys turi būti vertinamos kaip vienas sandoris, remiantis bendraisiais sutarčių principais, todėl spręsta, kad dovanojimo sandoriai neprieštarauja CK 1.93 straipsnio 3 daliai. Dovanojimo sutartyse (jų turinys yra aiškaus pobūdžio ir būdingas paprastai sudaromoms dovanojimo sutartims) yra pačios A. S. parašai, kuriais ji patvirtina, kad atlieka disponavimo veiksmus savo turimomis lėšomis.
26. Pažymėta, kad nagrinėjamu atveju ieškovas A. S. valios trūkumą įrodinėjo išimtinai liudytojų parodymais ir medicininiais dokumentais, tačiau byloje nereiškė reikalavimo skirti psichiatrinės (psichologinės) ekspertizės jos sveikatos būklei nustatyti ginčijamų sandorių sudarymo metu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl nustatytų diagnozių (lėtinis pienolefritas, lėtinė galvos smegenų išemija) būtų kilęs klausimas dėl veiksnumo apribojimo, priešingai, po šių diagnozių A. S. 2014 m. balandžio 4 d. notarine tvarka išdavė įgaliojimą, o šios valios išraiškos ieškovas neginčijo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
27. Kasaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis dėl visų ieškinio reikalavimų, išskyrus reikalavimą pripažinti negaliojančia A. S. ir atsakovo M. V. 2013 m. balandžio 16 d. sudarytą Rentos sutartį, ir priimti naują sprendimą, šiuos reikalavimus tenkinti arba juos grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Teismai turėjo taikyti CK 3.244 straipsnio nuostatas, nustatančias ribojimus ir saugiklius sandoriams su rūpintiniui priklausančiu turtu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp rūpintinės A. S. ir atsakovės H. V. nebuvo sudaryta notaro patvirtinta pavedimo (įgaliojimo) sutartis ar turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartis, kurioje būtų apibrėžiamos rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Tarp jų buvo sudarytas tik 2014 m. balandžio 4 d. įgaliojimas atlikti palikimo, likusio po A. S. sesers A. A. mirties, priėmimo veiksmus, tačiau šis įgaliojimas nesuteikė teisės nei valdyti ir tvarkyti A. S. asmenines lėšas, nei sudaryti dovanojimo sandorius jau po palikimo priėmimo. Visi ginčijami lėšų dovanojimo sandoriai yra sudaryti su rūpintoja atsakove H. V. ir jos artimaisiais giminaičiais – vaikais (atsakovais E. K. ir M. V.), tai prieštarauja CK 3.244 straipsnio 4 daliai ir teismų turėjo būti vertinta kaip imperatyvių teisės normų pažeidimas. Be to, visų dovanojimo sutarčių sumos viršijo 1500 eurų sumą bei sutartimis buvo padovanotos rūpintinės lėšos, taip esmingai sumažinus A. S. turimą turtą, todėl pagal CK 3.244 straipsnio 2 ir 3 dalis kiekvienam dovanojimo sandoriui sudaryti turėjo būti gautas teismo leidimas. Teismai nepagrįstai sprendė, kad leidimo sudaryti ginčo dovanojimo sandorius nereikėjo, nes sandorius sudarė pati A. S., jie atitiko A. S. valią ir nesukėlė rūpintojos ir rūpintinės interesų konfliktų, nes CK 3.244 straipsnio 2 ir 4 dalys taikomos ir tuo atveju, kai sandorius sudaro pats rūpintinis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad CK 3.244 straipsniu nustatytos papildomos garantijos rūpintojui, tvarkančiam veiksnaus asmens turtinius reikalus CK 3.279 straipsnio pagrindu, neturi būti taikomos visais atvejais.
27.2. Teismai, nesivadovaudami įrodinėjimo taisyklėmis, nepasisakė ir nevertino, kad visi penki dovanojimo sandoriai buvo sudaryti likus porai mėnesių iki A. S. mirties, jai esant prastos sveikatos būklės, medicininiuose įrašuose konstatuotai lėtinei smegenų išemijai, sutrikusiai atminčiai, esant nustatytiems specialiesiems poreikiams, būnant 86 metų, visiškai priklausomai nuo atsakovės H. V. Jeigu iš tiesų A. S. būtų turėjusi valią iš esmės visas savo paveldėtas ir turimas lėšas perleisti atsakovams, ji būtų galėjusi tai padaryti viena sutartimi, kuri būtų patvirtinta notarine tvarka, tiesiogiai pervesti lėšas į atsakovų banko sąskaitą ar paprasčiausiai palikti testamentą. Neatsižvelgta į neįprastą ir nelogišką pinigų dovanojimo būdą. Nepasisakyta dėl esminio rašytinio įrodymo, t. y. elektroninio laiško liudytojai J. S., kuriame pati atsakovė H. V. nurodo tikrąją A. S. valią dėl paveldėtų lėšų, t. y. kad palikimo pinigai priklausys visiems A. S. vaikams ir tik po jos mirties. Atsakovams byloje pateikus prieštaringus ir nenuoseklius paaiškinimus dėl dovanojimo sutarčių parengimo, sumų ir pačių sutarčių pasirašymo, teismai šių prieštaravimų nesistengė pašalinti, todėl nebuvo atskleista šios bylos esmė. Kadangi liudytojai ir medicininiai dokumentai patvirtino A. S. sveikatos būklę, visiškai yra netikslinga prašyti dar atlikti psichologinę ir psichiatrinę teismo ekspertizę.
27.3. Teismai neišsprendė ir nepasisakė dėl dalies ieškinio reikalavimų ir dalies apeliacinio skundo reikalavimų dėl atsakovės H. V. be pagrindo įgytų 12 290 Eur ir atsakovo M. V. be pagrindo įgytų 5950 Eur. Nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės, kurias pripažino patys atsakovai, kad nepateikusi jokios sutarties ar kito teisinio pagrindo, A. S. esant VšĮ Kauno klinikų reanimacijoje, likus kelioms dienoms iki jos mirties, atsakovė H. V. savo sūnui E. K. iš rūpintinės A. S. banko sąskaitos pervedė 5950 Eur, o pati išsigrynino 12 290 Eur.
27.4. Teismai, nors turėjo, neanalizavo dovanojimo sutarčių teisėtumo pagal kiekvieną nurodytą atskirą CK teisinį pagrindą. Iš esmės teismai atsisakė taikyti tiek CK 1.93, tiek 1.81, tiek 1.91 straipsnius tuo pačiu motyvu – kad ieškovas byloje neįrodė, jog rūpintinė A. S. neturėjo valios atsakovams dovanojimo sandoriais padovanoti 72 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvavo CK 1.89 straipsnio netaikymu, nors ieškovas savo reikalavimų šiuo straipsniu negrindė. Ieškovo argumentai dėl dovanojimo sutarčių vertinimo kaip vieno sandorio buvo apeliacinės instancijos teismo atmesti be jokių motyvų. Patys atsakovai pripažino, kad A. S. tariama valia buvo padovanoti jiems daugiau nei 14 500 Eur, o sandoriai buvo sudaryti mažesnėmis sumomis siekiant išvengti jų tvirtinimo notarine tvarka.
27.5. Teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009 pateiktais išaiškinimais, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas nutartyje, priimtoje 2018 m. vasario 7 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję ne su mainų sandorio, o su paslaugų teikimo sutarties pripažinimu negaliojančia, esant visiškai kitoms faktinėms aplinkybėms, vadovavosi ta pačia pirmiau nurodyta kasacinio teismo suformuota praktika.
28. Atsakovai H. V., M. V. ir E. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
28.1. Nepagrįstai kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai turėjo taikyti CK 3.244 straipsnio normas, nes veiksnaus asmens rūpybos atveju pagal CK 3.279 straipsnį CK 3.244 straipsnio normos taikomos tik tada, kai rūpintinis sudarytos sutarties pagrindu perduoda rūpintojui tvarkyti ir valdyti konkretų savo turtą. Sisteminė CK 3.244 straipsnio analizė leidžia teigti, kad ši norma skirta neveiksnaus ir ribotai veiksnaus asmens turto ir pajamų naudojimui reglamentuoti. CK 3.279 straipsnyje išdėstytos teisės normos, reglamentuojančios veiksnaus asmens rūpybą, neapriboja veiksnaus rūpintinio veiksnumo (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, 2.6 straipsnio 1 dalis), nenustato paskirtam rūpintojui teisės tvarkyti rūpintinio turtą (CK 3.239 straipsnio 2 dalis) ir nesuteikia rūpintojui atstovo pagal įstatymą statuso (CK 3.240 straipsnio 1 dalis). Paskyrus rūpybą veiksniam asmeniui, tik jis pats gali sudarytų sandorių pagrindu suteikti rūpintojui teises atstovauti jam atskirais klausimais arba tvarkyti konkretų jo turtą. Pagrindas taikyti CK 3.244 straipsnio normas veiksnaus asmens rūpybos atveju yra tik tada, kai rūpintojui sutartimi yra perduotos teisės valdyti rūpintinio turtą. Teismai nustatė, kad visus ginčijamus sandorius asmeniškai sudarė pati A. S. Būdama veiksni, ji turėjo teisę savo nuožiūra disponuoti savo turtu, ir vien dėl to, kad jai nustatyta rūpyba kaip veiksniam asmeniui, jos sudaromiems sandoriams negalėjo būti taikomi CK 3.244 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai gauti teismo leidimą ar CK 3.244 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas sudaryti sandorius su rūpintoja ir jos artimaisiais giminaičiais.
28.2. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovo ginčijamus sandorius A. S. sudarė ne laisva valia, suklydus, dėl apgaulės ar susidėjusių sunkių aplinkybių. Kadangi ieškovas nėra ginčijamų sandorių šalis, todėl jis negali CK 1.90 straipsnio pagrindu ginčyti sandorių. Ieškovas taip pat nenurodė jokių esminių aplinkybių, dėl kurių A. S. galėjo suklysti. Vien faktas, kad asmuo sudarė neatlygintinį sandorį (dovanojimo sutartį), kurio pagrindu perleido kitam asmeniui savo turtą, negali reikšti, kad sandoris yra nenaudingas ir neatitinka asmens interesų. Kiekvienas asmuo yra laisvas nuspręsti, kokia forma laikyti savo pinigus ar jais disponuoti, ir toks jo sprendimas negali būti vertinamas kaip nelogiškas ar dėl kitokių priežasčių netinkamas. A. S. nepasitikėjo bankų sistema, todėl prašė jos turimas lėšas išgryninti. Byloje esantys įrodymai taip pat neleidžia daryti išvados, kad A. S. sirgo psichikos liga ir dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Į bylą pateikti medicininiai dokumentai galėjo ir turėjo būti įvertinti specialių medicinos mokslo žinių turinčių ekspertų, tačiau ieškovas A. S. psichinės sveikatos būklės sandorių sudarymo metu teismo psichiatrijos ekspertizės išvada neįrodinėjo. Byloje pateikti įrodymai, kad A. S. realiai disponavo sutartyse nurodytomis pinigų sumomis, kurios buvo išgryninamos bankomatuose. Jokiuose byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose, kuriais remiasi ieškovas, nėra užuominų, kad A. S. būtų sirgusi kokia nors psichikos liga ar dėl kitų priežasčių negalėjusi suprasti ar valdyti savo veiksmų, o smegenų liga ar sutrikusi atmintis savaime nereiškia jos veiksnumo trūkumo.
28.3. Dovanojimo sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo turto perdavimo momento – pažadas padovanoti turtą neįpareigoja ir dovanojimo sutartimi nelaikomas, todėl skirtingu metu sudarytos dovanojimo sutartys negali būti laikomos vienu sandoriu, kuriam turėtų būti taikomi griežtesni formos reikalavimai. A. S. negalėjo padovanoti visų pinigų iš karto, vienu sandoriu, nes tokios sumos grynaisiais pinigais ji pati neturėjo.
28.4. Ieškovo nurodytose kasacinio teismo nagrinėtose bylose buvo spręsti klausimai, susiję su apsimestiniais sandoriais, o ne su sandorių formos nesilaikymu, pasisakant, kad šalių sudaryti sandoriai aiškinami ne kaip vienas sandoris, bet aiškinami kartu kaip atskiri sandoriai, nustatant tikrąją šalių valią.
28.5. Už kasacinį skundą ieškovas turėjo sumokėti 1549 Eur žyminio mokesčio, tačiau sumokėjo 500 Eur ir prašė nuo likusios dalies (1049 Eur) mokėjimo jį atleisti dėl jo sunkios turtinės padėties. Teisėjų atrankos kolegija, įvertinusi prašymo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, pripažino prašymą pagrįstu. Atsakovai nurodo, kad ieškovas suklaidino teismą, jog jo turtinė padėtis yra sunki, nes dar 2018 metų kovo mėnesį ieškovas, kaip ir atsakovė H. V. bei trečiasis asmuo E. S., iš palikimo administratoriaus buvo gavę antrąją, trečiąją ir ketvirtąją A. S. paveldėto palikimo dalis – iš viso kiekvienas po 79 288,54 euro. Šias aplinkybes patvirtina prie atsakovų atsiliepimo pridėti dokumentai: ieškovo susirašinėjimas su palikimo administratoriumi bei administratoriaus pateikiama informacija apie išmokamą palikimą, jo paskirstymą ir dalis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl dovanojimo sutarčių sudarymo, kai dovanotojui CK 3.279 straipsnio pagrindu yra nustatyta rūpyba
29. Rūpyba gali būti steigiama ne tik ribotai veiksniam, bet ir veiksniam fiziniam asmeniui, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų (CK 3.279 straipsnio 1 dalis). CK 3.279 straipsniu yra siekiama užtikrinti nors ir veiksnaus, tačiau nesugebančio įgyvendinti savo teisių pilnamečio asmens interesus. Negalėti savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų asmuo turi dėl sveikatos būklės. Pabrėžtina, kad šiuo pagrindu paskirtas rūpintojas atstovauja rūpintiniui atliekant tam tikrus veiksmus, tačiau sprendimą dėl šių veiksmų paprastai priima rūpintinis, kuris yra veiksnus ir gali suprasti savo veiksmų tikslus ir padarinius, tik dėl objektyvių priežasčių jų negali atlikti pats.
30. CK 3.279 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad veiksnus asmuo ir rūpintojas sudaro pavedimo arba turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartį, kurioje nustatomos rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Taigi veiksnus fizinis asmuo, kuriam nustatyta rūpyba, išsaugo neapribotą savo veiksnumą ir gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (CK 2.5 straipsnio 1 dalis), tačiau kartu sutartimi gali pavesti rūpintojui įgyvendinti konkrečias turtines teises ir pareigas, kurių dėl sveikatos būklės negali įgyvendinti savarankiškai. Tuos veiksmus, kuriems atlikti nebuvo sudaryta veiksnaus asmens ir rūpintojos pavedimo ar turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartis, ir sveikatos būklei leidžiant, veiksnus asmuo gali atlikti ir pats.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rūpintojo ir veiksnaus fizinio asmens tarpusavio santykiams turi būti taikoma sutartis, nes, kaip pažymėta pirmiau, rūpintinis negali tam tikrų veiksmų atlikti pats dėl objektyvių, sveikatos sutrikimų nulemtų priežasčių, bet paprastai supranta tų veiksmų tikslus ir padarinius ir juos dažniausiai apibrėžia sutartyje su rūpintoju. Sutarties sąlygos neturi pažeisti šalių, ypač silpnesnės šalies, veiksnaus fizinio asmens, kuriam nustatyta rūpyba, interesų, o rūpintojas nurodytas pareigas turi atlikti sąžiningai bei veikti tik veiksnaus fizinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-687/2017, 17 punktas).
32. Nors veiksnaus asmens rūpyba yra reglamentuota atskirai CK 3.279 straipsnyje, tačiau iš dalies gali būti taikomi ir neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turto ir pajamų naudojimui nustatyti ribojimai, reglamentuoti CK 3.244 straipsnyje. CK 3.279 straipsnio 5 dalies norma nukreipiama į CK 3.244 straipsnį bei nurodoma, kad šiame straipsnyje nustatytais atvejais CK 3.244 straipsnis taikomas tiek, kiek tai neprieštarauja tarp rūpintojo ir veiksnaus asmens sudarytai sutarčiai. CK 3.244 straipsnyje įtvirtinta globėjo ar rūpintojo pareiga neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turtą ir jo duodamas pajamas naudoti išimtinai neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens interesais (1 dalis), taip pat apribojimai bei sąlygos sudaryti sandorius su neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens turtu (2–4 dalys). Remiantis CK 3.244 straipsnio 4 dalimi, globėjas, rūpintojas, jų artimieji giminaičiai negali sudaryti sandorių su globotiniu ar rūpintiniu, išskyrus atvejus, kai turtas globėjui ar rūpintiniui yra dovanojamas ar perduodamas neatlygintinai naudotis, jeigu tai atitinka globotinio ar rūpintinio interesus (CK 3.244 straipsnio 4 dalis). Sistemiškai aiškinant CK 3.279 ir 3.244 straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą, atsižvelgiant į veiksnaus asmens, kuriam nustatyta rūpyba, teisinį statusą, darytina išvada, kad CK 3.244 straipsnyje nustatyti sandorių sudarymo ribojimai taikomi tik tose srityse, kurios patenka į CK 3.279 straipsnio 3 dalyje reglamentuotų sutarčių sritį. Jei veiksnus fizinis asmuo nėra pavedęs rūpintojui įgyvendinti konkrečių jo turtinių teisių ir pareigų, tose srityse veiksnus fizinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina savarankiškai, todėl CK 3.244 straipsnyje nustatyti ribojimai netaikomi, tarp jų netaikomas ir įpareigojimas tokiems sandoriams sudaryti gauti teismo leidimą (CK 3.244 straipsnio 2 dalis) bei draudimas sudaryti sandorį su rūpintiniu ar jo artimaisiais giminaičiais (CK 3.244 straipsnio 4 dalis). Tokį aiškinimą atspindi ir žodinė CK 3.279 straipsnio 5 dalies formuluotė, pagal kurią CK 3.244 straipsnyje nustatyti ribojimai taikomi ne visais atvejais, o tik „šiame straipsnyje numatytais atvejais“, kurie, atsižvelgiant į tolesnę formuluotę „kiek tai neprieštarauja tarp rūpintojo ir veiksnaus asmens sudarytai sutarčiai“, suprantami kaip atvejai, aptarti tarp rūpintojo ir veiksnaus asmens sudarytoje sutartyje. Tuo tarpu priešingas aiškinimas galėtų būti traktuojamas kaip veiksnaus asmens, kuriam nustatyta rūpyba, veiksnumo apribojimas.
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartimi A. S. (jos pačios prašymu, dėl amžiaus ir prastos sveikatos negalint savimi pasirūpinti ir spręsti buitinius reikalus), vadovaujantis CPK 509 straipsnio nuostatomis, nustatyta rūpyba, sutikus rūpintoja paskirta atsakovė H. V.
34. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad iš A. S. priklausančios banko sąskaitos nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 12 d. buvo nuolat paimami ir išgryninami pinigai, kurie vėliau buvo padovanoti ginčo dovanojimo sutartimis. Byloje pateiktas A. S. 2014 m. balandžio 4 d. notarine tvarka išduotas įgaliojimas H. V., pagal jį šiai suteiktos teisės tvarkyti reikalus, susijusius su A. S. sesers A. A. palikimo priėmimu. Sutiktina su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad šis įgaliojimas suteikė teisę H. V. atlikti tik palikimo priėmimo veiksmus, tačiau nesuteikė teisės valdyti ir tvarkyti A. S. asmenines lėšas.
35. Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog A. S. nebuvo išdavusi įgaliojimo H. V. tvarkyti jos lėšas, nereiškia, kad tarp jų nebuvo susiklosčiusių sutartinių atstovavimo teisinių santykių. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad A. S. nurodydavo H. V. paimti iš jos sąskaitos lėšas, darytina išvada, kad tarp jų buvo sudaryta žodinė pavedimo sutartis, t. y. susitarimas sudarytas jų vidiniuose atstovavimo santykiuose. Šiuo pagrindu H. V. buvo perduota A. S. banko kortelė, suteikta informacija apie jos banko kortelės kodus ir suteikta teisė paimti iš sąskaitos lėšas. Disponavimas iš sąskaitos paimtomis lėšomis priklausė pačiai A. S., kaip ir bet kuriam kitam veiksniam asmeniui.
36. Kadangi ginčo dovanojimo sandorius sudarė A. S. pati, šių veiksmų atlikti H. V. nebuvo įgaliojusi, todėl jiems nėra taikomos CK 3.279 straipsnio, taip pat CK 3.244 straipsnio nuostatos. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su CK 3.244 straipsnio taikymu ginčo dovanojimo sutartims, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl asmens teisės į tinkamą teismo procesą
37. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016, 16 punktas).
38. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai turėjo analizuoti dovanojimo sutarčių teisėtumą pagal kiekvieną ieškovo nurodytą atskirą teisinį pagrindą, inter alia (be kita ko), CK 1.91, 1.93, 1.81 straipsnių pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas nutartį motyvavo CK 1.89 straipsnio netaikymu, nors ieškovas savo reikalavimo šiuo straipsniu negrindė.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta nutarties 37 punkte, ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Tačiau nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vadinasi, ginčo šalys gali pasiūlyti teismui ginčo teisinę kvalifikaciją, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes.
40. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), tiek dėl jį sudariusio fizinio asmens būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovas, tiek atsakovai įrodinėjo dovanojimo sutartį sudariusios A. S. tam tikrą psichinę būseną, dėl kurios ji (ne)galėjo suprasti savo veiksmus sudarydama ginčo sandorius. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę šalių įrodinėjamas aplinkybes, tinkamai kvalifikavo ginčą, remdamiesi CK 1.89 straipsniu. Tačiau, priešingai negu nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismai pasisakė ir dėl CK 1.91 straipsnyje įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų buvimo nagrinėjamu atveju, pažymėdami, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo spręsti, jog A. S., gyvendama su atsakove H. V., jos ar kitų atsakovų buvo apgaudinėjama ar jai buvo daroma neteisėta įtaka, t. y. kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų sudarant sandorius buvo iškreipta A. S. valia ar kad sandoriai sudaryti nepalankiomis sąlygomis. Tokiam faktinių aplinkybių vertinimui apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė. Bylą nagrinėję teismai taip pat nurodė motyvus ir dėl CK 1.93 straipsnyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo buvimo ginčo atveju. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo teisė į tinkamą procesą nagrinėjamoje byloje pažeista nebuvo.
Dėl dovanojimo sutarties turinį ir formą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo
41. Dovanojimo sutarties atveju dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanojamajam turtą ar turtinę teisę nuosavybėn, o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti. Dovanojimo sutartis yra ne tik neatlygintinė, vienašalė, bet ir realinė, laikoma sudaryta perdavus dovanojamą daiktą, o įsipareigojimas padovanoti turtą ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-684/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-701-2017; 29 punktą).
42. Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato privalomos rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra dovanojimo sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.469 straipsnyje nustatyta, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip vieno tūkstančio penkių šimtų eurų suma, turi būti rašytinės formos, o nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, turi būti notarinės formos.
43. Remiantis CK 1.93 straipsnio, kuriame įtvirtintas vienas iš sandorio negaliojimo pagrindų, t. y. įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, nuostatomis, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (1 dalis); įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (3 dalis). Taigi sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja. Kaip nurodyta nutarties 42 punkte, dovanojimo sutartims, kuriomis dovanojama suma yra didesnė kaip 14 500 Eur, įstatymu yra keliami atitinkami formos reikalavimai, t. y. sutartys turi būti sudaromos notarinės formos. Šių formos reikalavimų nesilaikymas daro tokias dovanojimo sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.469 straipsnio 2 dalis).
44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. S. 2015 m. spalio 12 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur sumą; 2015 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutartimi A. S. padovanojo atsakovei H. V. 14 500 Eur sumą. Pagal 2015 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį A. S. padovanojo atsakovui E. K. 14 500 Eur sumą. 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartimi A. S. padovanojo atsakovui E. K. 14 500 Eur sumą.
45. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šios dovanojimo sutartys teismų turėjo būti vertinamos kaip vienas sandoris, kurio tikrasis tikslas yra padovanoti tiek H. V., tiek ir E. K. po 29 000 Eur, šią sumą išskaidant po 14 500 Eur, tokiu būdu išvengiant įstatyme įtvirtintos notarinės sandorio formos reikalavimo.
46. Bylą nagrinėję teismai vertino, kad ieškovo argumentai, jog dovanojimo sutartys turi būti vertinamos kaip vienas sandoris, remiantis bendraisiais sutarčių principais, yra nepagrįsti; šiuo atveju negali būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009 pateiktais išaiškinimais, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatytos ir įrodytos tapačios arba labai panašios aplinkybės į nurodytos bylos aplinkybes.
47. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo nurodytų nutarčių turinį ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybes bei keliamus teisės klausimus, sutikdama su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, konstatuoja, kad nagrinėjama ir kasaciniame skunde nurodytos bylos (Nr. 3K-7-288/2009 ir Nr. e3K-3-109-248/2018) skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovo nurodytose nutartyse buvo sprendžiama dėl apsimestinio ir tariamojo sandorio buvimo. Tiek apsimestinis, tiek tariamasis sandoriai turi valios trūkumų, juos sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, tačiau tariamojo sandorio atveju šalys apskritai neketina ir nesukuria jokių teisių ir pareigų pagal sudarytą sandorį, o apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Dėl to jose buvo vadovaujamasi pateiktu išaiškinimu dėl kelių sandorių aiškinimo ne izoliuotai, o kartu, siekiant atskleisti tikrąją šalių valią. Šioje byloje ieškovas remiasi pateiktais išaiškinimais, sprendžiant dėl įstatymo reikalaujamos formos laikymosi sudarant dovanojimo sutartis, todėl nurodytoji kasacinio teismo praktika tiesiogiai negali būti panaudota dėl skirtingų bylos aplinkybių.
49. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant išsiaiškinti dovanojimo sandorių teisėtumą turi būti tiriami ir vertinami tikrieji šalių ketinimai bei sutarčių sudarymo aplinkybės. Turi būti vertinamas laikotarpis, per kurį buvo sudaromi sandoriai, A. S. finansinės galimybės sandorių sudarymo metu, t. y. ar tuo metu ji turėjo visą pinigų sumą, kurią dviem sutartimis galiausiai padovanojo H. V. ir E. K., ar A. S. nepadovanojo (neperdavė) apdovanotiesiems iš karto visos pinigų sumos ir tik vėliau sudarė rašytines sutartis. Nustačius, kad A. S. turėjo finansinių galimybių padovanoti iš karto visą pinigų sumą, turėtų būti įvertinama, kokios aplinkybės lėmė, kad šalys sudarė ne vieną, bet kelias sutartis, kuriomis A. S. padovanojo, o H. V. bei E. K. priėmė tokią pinigų sumą, kuri CK nustatyta kaip maksimali suma, kurios dovanojimo sutartys gali būti sudaromos rašytine, o ne notarine forma.
50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Geros moralės neatitinka ir asmens veiksmai, kuriais yra sąmoningai išskaidoma dovanotina pinigų suma vien tam, kad būtų išvengta įstatymo reikalaujamos sutarties notarinės formos laikymosi. Šie veiksmai ne visada gali būti susiję su įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo pažeidimu (tada sandoris būtų negaliojantis pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį), bet jie gali būti teismo vertinami kaip neatitinkantys viešosios tvarkos ar geros moralės, o tai sudaro pagrindą taikyti CK 1.81 straipsnį. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis).
51. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas bylos faktų netiria, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių; neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ir nevertino nutarties 44 punkte nurodytų šalių sudarytų sutarčių tikrųjų ketinimų, šių sutarčių sudarymo ir kitų reikšmingų aplinkybių, nurodytų nutarties 49 punkte tam, kad nustatytų kelių ginčijamų dovanojimo sutarčių, sudarytų maksimaliomis rašytinę sandorių formą leidžiamomis sumomis, tikslą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis buvo palikta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovės H. V. 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. sudarytas pinigų dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją bei pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovo E. K. 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją, naikintinos ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)
53. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).
55. Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neišsprendė dalies ieškinio reikalavimų, t. y. priteisti iš H. V. A. S. naudai 12 290 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir priteisti iš E. K. A. S. naudai 5900 Eur be pagrindo įgytų lėšų, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį, taigi išsprendė dėl visų jo pareikštų reikalavimų, be kita ko, reikalavimų priteisti iš H. V. ir E. K. be pagrindo įgytas lėšas, t. y. jų netenkino. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime nepateikta pakankamų šios ieškinio dalies atmetimo motyvų, tai sudaro esminį proceso teisės normų pažeidimą (CPK 360 straipsnis). Apeliaciniame skunde ieškovas argumentavo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų dėl minėtų reikalavimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimus, dėl to nepasisakė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai neatitinka CPK 270, 331 straipsnių reikalavimų, taigi šiuo atveju yra pagrindas panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis dėl reikalavimų priteisti iš H. V. ir E. K. be pagrindo įgytas lėšas ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindų
57. CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.
58. Šios nutarties 56 punkte pasisakyta dėl proceso teisės normų pažeidimo sprendžiant dėl reikalavimų priteisti be pagrindo įgytas lėšas. Bylą nagrinėję teismai taip pat netyrė ir nevertino visų, nutarties 49 punkte nurodytų, svarbių aplinkybių, siekdami nustatyti 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. bei 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarčių galiojimą.
59. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi byloje buvo konstatuotas esminis proceso teisės normų pažeidimas, susijęs su motyvų nebuvimu pasisakant dėl dalies reikalavimų (CPK 360 straipsnis), kuris lėmė, kad bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų priteisti iš H. V. A. S. naudai 12 290 Eur be pagrindo įgytų lėšų ir priteisti iš E. K. A. S. naudai 5900 Eur be pagrindo įgytų lėšų turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl ir vadovaudamasi proceso operatyvumo ir koncentracijos principais teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovės H. V. 2015 m. spalio 12 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. sudarytas pinigų dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją bei pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento A. S. ir atsakovo E. K. 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. pinigų dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją taip pat tikslinga perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
60. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad ieškovas suklaidino teismą, jog jo turtinė padėtis yra sunki, nes dar 2018 metų kovo mėnesį ieškovas iš palikimo administratoriaus buvo gavęs A. S. paveldėto palikimo dalis. Kasacinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi įpareigojo ieškovą pateikti paaiškinimus raštu dėl atsakovų argumentų apie jo galimai gautą A. S. paveldėto palikimo dalį ir pateikti visų turimų sąskaitų išrašus apie 2018 m. vasario mėn. – 2018 m. liepos 19 d. laikotarpiu turėtas pinigų sumas ir gautas pajamas. Ieškovui įvykdžius šį teismo nurodymą ir patvirtinus aplinkybes apie gautą palikimo dalį, kasacinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą trūkstamam žyminiam mokesčiui, kuris sudaro 1049 Eur, sumokėti ir duomenims, patvirtinantiems žyminio mokesčio sumokėjimą, pateikti. Ieškovas įvykdė šį kasacinio teismo nurodymą.
61. Nors ieškovas savo paaiškinimuose nurodė, kad buvo įsitikinęs, kad palikimu gautos lėšos neapibūdina jo finansinės padėties, kuri išlieka sunki, teisėjų kolegijos manymu, tokios informacijos nutylėjimas prašant iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio turi teismo klaidinimo ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių (CPK 95 straipsnis). Visgi, įvertinusi visas bylos aplinkybes (šalies padėtį, tokio elgesio pasekmes), teisėjų kolegija šiuo atveju nelaiko tikslinga papildomai taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padarinius ir skirti ieškovui baudą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese
62. Kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (42,43 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasaciniam teismui nusprendus bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, bei teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai dėl 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. lapkričio 15 d. dovanojimo sutarčių, pagal kurias H. V. buvo padovanota 29 000 Eur, pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarčių, pagal kurias E. K. buvo padovanota 29 000 Eur, pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, priteisimo iš H. V. A. S. naudai 13 290 Eur be pagrindo įgytų lėšų, taip pat priteisimo iš E. K. A. S. naudai 5900 Eur be pagrindo įgytų lėšų, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perduoti šias bylos dalis iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus
Algis Norkūnas