Civilinė byla Nr. 3K-3-450-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01465-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.16.11.2; 3.2.6.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. J., V. V., V. V. ir D. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Alytaus miesto savivaldybės patikslintą ieškinį atsakovams D. Z., I. J., V. V., V. V., dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su D. Z. nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš nuomojamų patalpų, išvadą duodančios institucijos Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Alytaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, bei pagal atsakovės D. Z. priešieškinį ieškovei Alytaus miesto savivaldybei, atsakovams I. J., V. V., dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą pripažinimo, trečiasis asmuo V. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinių tapatumą, prejudicinių faktų vertinimą, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė nutraukti 1985 m. kovo 12 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą pagal 1979 m. vasario 15 d. orderį Nr. 107 su D. Z. (toliau – ir Nuomos sutartis); iškeldinti atsakovus D. Z., I. J. ir jos šeimos narius V. V., V. V. su nepilnamečiais sūnumis A. V. ir Ž. V. iš ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų.
3. Butą atsakovei D. V. (dabar – Z.) išnuomojo Alytaus namų valdyba. Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2A-538-436/2014 buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kad D. Z. nuo 1987 m. spalio 20 d. iš Buto išsikraustė gyventi kitur ir be nuomotojo žinios žodiniu susitarimu už tam tikrą užmokestį leido Bute apsigyventi atsakovei I. V. (dabar – Janavičienė) su šeima, jie nėra atsakovės D. Z. šeimos nariai ar giminės. Buto nuomininkė atsakovė D. Z. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), tačiau nuomotojui gyvenamųjų patalpų neperdavė. Išnuomoto buto naudojimas ne sau ar savo šeimos nariams gyventi reiškia patalpų naudojimą ne pagal paskirtį ir tai sudaro savarankišką pagrindą reikalauti nutraukti nuomos sutartį. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos butų kodekso 80 straipsnį nuomininko bute gyvenantys subnuomininkai savarankiškos teisės į butą neįgijo, jie nėra sudarę su ieškove gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, todėl iš ginčo buto turi būti iškeldinti.
4. Atsakovė D. Z. priešieškiniu prašė atnaujinti praleistą Butų privatizavimo įstatymo (toliau – ir BPĮ) nustatytą terminą norui privatizuoti Butą pareikšti ir pripažinti jai teisę nuomojamą Butą privatizuoti pagal BPĮ.
5. Nuomos sutarties 3 dalies e punkte įtvirtinta atsakovės teisė subnuomoti gyvenamąją patalpą, jeigu sutinka su ja kartu gyvenantys šeimos nariai ir nuomotojas ir nebuvo reikalavimo gauti rašytinį nuomotojo sutikimą, todėl tarp atsakovų buvo sudaryta žodinė neterminuota  subnuomos sutartis. Nuo 1993 m. atsakovė I. J. ne kartą lankėsi pas ieškovę dėl buto privatizavimo, tačiau ši jokių sprendimų iki 2010 m. nepriėmė. Tik 2013 m. ieškovei Alytaus rajono apylinkės teisme iškėlus civilinę bylą Nr. 2-2306-470/2013 dėl I. V., V. V., V. V. ir A. V. iškeldinimo iš Buto atsakovei tapo žinoma, kad I. J. buto nepavyko privatizuoti. Nuo 1979 m. vasario 28 d. atsakovė nuomininko teisėmis valdo ginčo butą, ji yra tinkamas subjektas, kuris galėjo iki 1992 m. gruodžio 1 d., išreiškęs norą, įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, jas privatizuoti pagal BPĮ. Atsakovė su I. J. ir jos šeima ilgą laiką ryšių nepalaikė, todėl nežinojo, kad I. J. nepavyko privatizuoti buto. Jeigu Alytaus miesto valdyba, 1992 m. lapkričio 17 d. gavusi I. V. pareiškimą dėl leidimo pirkti savivaldybės gyvenamajam fondui priklausantį Butą, būtų nedelsdama informavusi atsakovę D. Z., kad I. J. buto neprivatizavo, atsakovė būtų iki 1992 m. gruodžio 1 d. išreiškusi savo valią.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino; pripažino atsakovei teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), pagal BPĮ ir įpareigojo ieškovę su atsakove D. Z. pasirašyti Buto pirkimo–pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis.
7. Teismas nustatė, kad Alytaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas atsakovei D. V. 1979 m. vasario 15 d. išdavė orderį Nr. 107, kuriuo suteikė teisę apsigyventi bute vietinės Tarybos, valstybinės kooperatinės, visuomeninės organizacijos name. 1979 m. vasario 28 d. Alytaus namų valdyba ir D. V. sudarė buto (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 1985 m. kovo 12 d. Alytaus miesto butų ūkio tarnyba ir D. V. sudarė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį, iš jos matyti, kad nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams teisę neterminuotai naudotis Butu. Valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Alytaus miesto savivaldybei valdyti nuosavybės teise, perdavimo–priėmimo 2010 m. birželio 2 d. aktu Nr. 8.9.-15/PI-56 Butas perduotas Alytaus miesto savivaldybei valdyti nuosavybės teise. Bute gyvenamąją vietą nuo 1983 m. liepos 14 d. iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. deklaravo D. Z., nuo 1987 m. spalio 20 d. iki dabar – I. J., nuo 2002 m. lapkričio 22 d. iki dabar – V. V., nuo 2010 m. spalio 19 d. iki dabar – A. V.. 1992 m. lapkričio 17 d. I. J. Alytaus miesto valdybai pateikė pareiškimą, kuriuo prašė leisti jai pirkti Butą.
8. Teismas rėmėsi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-538-436/2014 nustatytais prejudiciniais faktais, kad Buto nuomos sutartis su atsakove D. Z. nėra nutraukta, galioja, o Voverių šeima ginčo bute gyvena pagal žodinę 1987 m. spalio 20 d. subnuomos sutartį. Teismas rėmėsi apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad subnuomos sutartis gali būti nutraukta tik pareikalavus pagrindinei nuomininkei D. Z. arba pasibaigus pagrindinės sutarties galiojimui, kad subnuomos santykiai šiuo atveju yra teisėti, o ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus – nepagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia beveik tais pačiais motyvais kaip ir civilinėje byloje Nr. 2A-538-436/2014.
9. Dėl priešieškinio reikalavimų teismas nurodė, kad atsakovė D. Z. yra subjektas, turintis teisę privatizuoti Butą, nes yra buto nuomininkė ir Butas gali būti privatizuojamas. I. J., R. V. ir D. Z. 1992 m. lapkričio 17 d. pateikė notarės patvirtintą pareiškimą dėl buto privatizavimo, kuriuo nuomininkai susitarė pirkti ginčo butą atsakovės I. V. vardu, pareiškimas buvo įregistruotas, butas buvo įkainotas. Atsakovė I. J. sumokėjo 332 talonus už dokumentų įforminimą ir pradinį įnašą, bet neišliko tai patvirtinančių dokumentų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė D. Z., kartu su I. J. ir R. V. 1992 m. lapkričio 17 d. pateikusi pareiškimą, išreiškė norą privatizuoti ginčo butą, atliko būtinus veiksmus, kad jį pirktų, todėl tarp ieškovės ir šios atsakovės susiklostė buto pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, bet privatizavimo procesas nebuvo baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovės.
10. Teismas pažymėjo, kad tai, jog dėl įstatymų nežinojimo I. J. buvo nurodyta kaip asmuo, kurio vardu atsakovai norėjo privatizuoti butą, nepaneigia visų atsakovės D. Z. atliktų privalomų veiksmų, suteikiančių teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Ieškovė leido klaidingai pildyti dokumentus, priėmė įmokas, todėl atsakovai pagrįstai tikėjosi privatizuoti butą, o ieškovė šio klausimo neišsprendė. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštas patvirtina, kad I. J. 1992 m. lapkričio 17 d. pateikė prašymą dėl buto privatizavimo, tačiau neaišku, koks sprendimas dėl prašymo buvo priimtas. Ieškovė ir toliau atlieka atsakovus klaidinančius veiksmus: 2010 m. birželio mėn. perėmusi butą, leido jame priregistruoti 2010 m. gimusį atsakovės sūnų A. V. ir 2016 m. gimusį sūnų Ž. V..
11. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 9 d. sprendimu Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino; nusprendė nutraukti Nuomos sutartį, iškeldinti atsakovus D. Z., I. J., V. V. ir V. V. su jų nepilnamečiais vaikais A. V. ir Ž. V. iš Buto, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų; priešieškinį atmetė.
12. Teisėjų kolegija nurodė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013 ieškovė prašė iškeldinti atsakovus ir nepilnametį A. V. iš Buto į atsakovui V. V. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovai savivaldybei priklausančiame bute gyvena be jokio teisinio pagrindo, jie buvo raginti išsikelti iš savivaldybės buto, tačiau gera valia to nepadarė. Atsakovė I. J. paminėtoje byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji su savo šeimos nariais nuo 1987 m. spalio 20 d. iki šio laiko naudojasi Butu nuomininkų teisėmis, ir prašė pripažinti jai teisę privatizuoti šį butą lengvatinėmis sąlygomis pagal BPĮ. Šioje civilinėje byloje atsakovė D. Z. byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų.
13. Teisėjų kolegija sprendė, kad įsiteisėjęs Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013 priimtas tik iš dalies tarp tų pačių šalių kaip ir nagrinėjamoje byloje, nes išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovei D. Z. ieškovė ieškinio nereiškė. Nors įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl atsakovės I. J. ir jos šeimos narių buvo priimtas dėl to paties dalyko (iškeldinimo), tačiau ieškinys buvo grindžiamas ne tais pačiais juridiniais faktais, kuriais jis grindžiamas nagrinėjamoje byloje.
14. Teisėjų kolegija nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas ieškinių tapatumo kaip pagrindo nutraukti bylą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktą nekonstatavo, tačiau teismo padaryta išvada, kad ieškinio reikalavimus ieškovė grindė beveik tais pačiais motyvais kaip ir nagrinėjant Alytaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-2306-470/2013, kad šioje byloje nustatyti prejudiciniai faktai yra pagrindas ieškinį dėl iškeldinimo atmesti, padaryta sprendime nenurodžius motyvų, kokias ieškinio  faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimus, prejudiciniai faktai paneigia (CPK 270 straipsnio 4 dalis).
15. Minėtoje byloje nustatytos reikšmingos šios aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti dėl ieškovės ieškinio reikalavimų: kad atsakovė D. Z. 1987 m. spalio 20 d. iš buto (duomenys neskelbtini), išsikraustė gyventi kitur, tačiau buto ieškovei neperdavė, neišreiškė valios nutraukti nuomos sutartį su ieškove ir nuomos sutartis nenutraukta iki šiol; nuo 1987 m. spalio 20 d. už tam tikrą mokestį žodiniu susitarimu atsakovė D. Z. leido atsakovės I. J. šeimai  neterminuotai gyventi jai išnuomotose patalpose, todėl tarp šalių susiklostę santykiai atitiko tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytus subnuomos santykius, atsakovė I. J. nebuvo atsakovės D. Z. šeimos narė ir jos nėra netgi giminaitės.
16. Minėtoje byloje nustatytos reikšmingos šios aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų: kad atsakovė I. J. 1992 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į tuometinę Alytaus miesto valdybą dėl leidimo privatizuoti butą, kuriame ji gyveno su šeima, už dokumentų įforminimą ji į Alytaus miesto valdybos sąskaitą Taupomajame banke įmokėjo 332 talonus; kad I. J. ir jos šeimos nariai nebuvo Buto pagrindiniai nuomininkai, su kuriais būtų buvusi sudaryta su Alytaus miesto valdyba nuomos sutartis; nėra duomenų, jog atsakovė yra pripažinta trečiojo asmens, pagrindinės buto nuomininkės, šeimos nare; kad nors I. J. ir kreipėsi nustatytu laiku į Alytaus miesto valdybą su pareiškimu pirkti privatizavimo objekto statusą atitinkantį Butą bei sumokėjo už jį pradinę įmoką, tačiau nei atsakovė I. J., nei jos šeimos nariai neatitiko Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto subjekto, turinčio teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, sampratos, dėl to jai pagrįstai nebuvo leista privatizuoti ginčo buto.
17. Atsakovės išsikėlimo iš nuomojamos patalpos metu galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 353 straipsnis reglamentavo, kad nuomotojas gali nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir nuomininkas gali būti iškeldinamas iš jo užimamos gyvenamosios patalpos tiktai teismine tvarka (išskyrus išimtis, nurodytas 361, 363–365 straipsniuose) ir įstatymo nustatytais pagrindais. Pagal 1964 m. CK 352 straipsnio 2 dalį, jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai išvyksta nuolatos gyventi į kitą vietą, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Analogiškas teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 6.609 straipsnio 3 dalyje.
18. Išsikėlimo dieną žodiniu susitarimu atsakovė D. Z. ieškovei priklausančią ir atsakovei išnuomotą  gyvenamąją patalpą už tam tikrą mokestį neterminuotam laikui subnuomojo kitiems atsakovams, kurie nėra nei jos šeimos nariai, nei giminaičiai. D. Z. jai išnuomotomis gyvenamosiomis patalpomis pagal paskirtį daugiau nesinaudojo. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jei nuomininkas gyvenamąją patalpą naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 straipsnis).
19. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovė I. J. ir jos šeima yra ginčo gyvenamosios patalpos subnuomininkai, šį statusą įgiję žodinio susitarimo su atsakove D. Z. pagrindu. Todėl atsakovai, atsisakę išsikelti pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, iškeldintini teismine tvarka.
20. Nuomos sutartis iki šiol nenutraukta, todėl atsakovė Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 1989 m. lapkričio 3 d.) formaliai buvo buto (duomenys neskelbtini). Buto nuomininkė iš buto išvyko gyventi kitur, nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo nuomininkės išvykimo dienos (CK 6.609 straipsnio 3 dalis). Atsakovė D. Z. neatitinka subjekto, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, statuso (BPĮ 4 straipsnis). Atsakovė taip pat neįrodė, kad jos valia privatizuoti nuomojamą butą būtų buvusi išreikšta galiojant BPĮ.
21. Atsakovės valios privatizuoti butą nebuvimą taip pat patvirtina jos pasirašytas 1992 m. lapkričio 17 d. pareiškimas, kad butas bus perkamas I. V. vardu, kuriame I. J. ir R. V. klaidingai buvo įvardyti buto nuomininkais. Atsakovei D. Z. neabejotinai buvo žinomas atsakovės I. V. tos pačios dienos pareiškimo turinys, kuriame sutikimą davę asmenys neteisingai buvo nurodyti kaip pagrindinės nuomininkės giminaičiai. Todėl nesutiktina su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad ieškovė pažeidė atsakovės teisėtus lūkesčius, jos subjektines teises ir teisėtus interesus bei teisinio apibrėžtumo principus.
22. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010), kurioje suformuluoti išaiškinimai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios pažeistai teisei ginti byloje, kurioje ieškovė laiku kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl buto privatizavimo, tačiau atsakovas prarado jos pateiktus dokumentus ir ieškinio senaties klausimas kilo dėl ieškovės pareikšto reikalavimo  pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatyme nustatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju atsakovės reikalavimas atnaujinti jai praleistą Butų privatizavimo įstatyme nustatytą terminą pareikšti norą privatizuoti butą nėra susijęs su ieškinio senaties taikymu pažeistai teisei ginti, o su materialiniu teisiniu reikalavimu – galimybe tame įstatyme numatytomis sąlygomis įgyti jame nurodytas teises, nes jos nebuvo įgytos įstatymo galiojimo metu. Pirmosios instancijos teismas dėl šio atsakovės reikalavimo net nepriėmė sprendimo.
23. Atsakovė D. Z. net nepradėjo įgyvendinti teisės privatizuoti ginčo butą ir šio buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl ieškovės kaltės. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovę sudaryti su atsakove D. Z. buto pirkimo–pardavimo sutartį, nors tokio priešieškinio reikalavimo ši atsakovė nebuvo pareiškusi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovai I. J., V. V., V. V. ir D. Z. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017  m. vasario 9 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ir aiškino ieškinių tapatumo požymius šioje ir civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013, t. y. teismas nurodė, kad ieškinių tapatumo negalima nustatyti, nes civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013 D. Z. buvo patraukta byloje trečiuoju asmeniu, o ne atsakove, be to, ieškinys buvo grindžiamas ne tais pačiais juridiniais faktais, kuriais jis yra grindžiamas nagrinėjamoje byloje. Toks apeliacinės instancijos teismo aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013 ir kt.). Šios ir anksčiau išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2306-470/2013 šalys yra tapačios, o atsakovė D. Z. byloje buvo įtraukta kaip trečiasis asmuo, nors ginčo materialinis santykis reikalavo jos procesinę padėtį nustatyti kaip atsakovės. Šiose bylose teisminio nagrinėjimo objektas buvo šalių teisiniai santykiai, susiklostę dėl ginčo patalpų valdymo, ir reiškiami reikalavimai dėl atsakovų iškeldinimo iš šių patalpų. Tai, kad ieškovė pirmesnėje byloje netinkamai suformulavo savo ieškinio reikalavimus ir nereikalavo nutraukti nuomos sutarties su atsakove D. Z. bei ją iškeldinti, nereiškia, kad ieškinio reikalavimai iš esmės yra netapatūs. Šioje byloje ieškovė ieškinį grindė iš esmės tapačiais faktais, kurie buvo įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013, ir keletu naujų neesminių aplinkybių, susijusių su CK 6.591 straipsnio 3 dalies ir 6.611 straipsnio taikymu ginčo teisiniams santykiams.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 279 straipsnio 4 dalį, nes iš naujo kvalifikavo ir aiškino Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje nustatytus teisinius santykius dėl ginčo buto nuomos sutarties pasibaigimo pagrindų ir iškeldinimo. Apeliacinės instancijos teismas paneigė įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013 nustatytus faktus bei teisinius santykius. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje nustatė, kad nors D. Z. 1987 m. spalio 20 d. ir išsikėlė gyventi kitur, tačiau ji ginčo buto nuomotojui negrąžino, o leido bute vietoj savęs gyventi subnuomininkams. Taigi pagrindinė nuomininkė neišreiškė valios nutraukti nuomos sutartį su ieškove, todėl nuomos sutartis su D. Z. iki šiol yra galiojanti; nuomininkės D. Z. veiksmai neprieštaravo tuo metu galiojančioms teisės normoms (1964 m. CK 336 straipsniui ir Butų kodekso 76 straipsniui), todėl subnuoma teisėta. Nors to aiškiai (lot. expresis verbis) minimoje nutartyje teismas nenurodė, tačiau iš teismo argumentacijos ir motyvų išplaukia, kad, esant teisėtai subnuomai, CK 6.611 straipsnyje nustatytas nuomos sutarties nutraukimo (pasibaigimo) pagrindas, kai nuomininkas gyvenamosiomis patalpomis naudojosi ne pagal paskirtį, yra neįrodytas. Subnuoma buvo galima ne tik remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, bet ji buvo galima ir pagal Nuomos sutartį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, aiškindamas CK 6.609 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad, nuomininkei D. Z. išvykus gyventi kitur, nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos.
3. Teismas konstatavo, kad gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai pasibaigė 1987 m. spalio 20 d. pagal CK 6.609 straipsnio 3 dalį, todėl atsakovė D. Z. nėra tas subjektas, kuriam BPĮ nustatyta tvarka būtų atsiradusi teisė privatizuoti ginčo butą. Su tokiu teismo aiškinimu atsakovai nesutinka, nes Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013, išsprendęs analogišką ginčą, nustatė, kad 1987 m. spalio 20 d. ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su D. Z. CK 6.609 straipsnio 3 dalies pagrindu nepasibaigė, išvykdama D. Z. iš ginčo patalpų jų nuomotojui negrąžino, jas subnuomojo kitiems atsakovams, nenutraukdama nuomos santykių, ir jų pagrindu tarp atsakovų susiklostė subnuomos teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai iš naujo nustatė teisinius santykius, kurie buvo nustatyti nurodomoje ankstesnėje byloje, tokiu būdu pažeisdamas CPK 279 straipsnyje įtvirtintą draudimą ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį dėl buto privatizavimo, nepagrįstai rėmėsi nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015 ir joje pateiktu šios normos išaiškinimu, nes nurodomos bylos aplinkybės, ginčo šalys, teisiniai santykiai ir jų susiformavimo laikotarpis neatitinka šios civilinės bylos aplinkybių ir konteksto, todėl nurodomas CK 6.609 straipsnio 3 dalies aiškinimas negali būti taikomas šios bylos aplinkybėms.
4. Teismas privalėjo įvertinti teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius ne tik nuomininkui, bet ir subnuomininkams. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, nustatęs nuomos sutarties pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos tik įvertinęs tokios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius bei teisės į būstą ribojimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Vien tik nustačius nuomos sutarties pažeidimą pagal CK 6.611 straipsnį nuomos sutartis negali būti visais atvejais nutraukta ir nuomininkas – šiuo atveju subnuomininkų šeima – negali būti iškeldinti iš ginčo patalpų.
5. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Ieškovė neįrodė, kad, neiškeldinus atsakovų, būtų pažeistos kitų asmenų teisės, nepagrindė nurodytos teisinės gynimo formos būtinumo, proporcingumo ir pagrįstumo siekiamam apginti viešajam interesui. Kasacinis teismas ne vienoje civilinėje byloje išaiškino, kad ilgalaikis patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors ir gali nesukurti teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokiomis patalpomis besinaudojančių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes, užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga yra susijusi su nepilnamečiais vaikais. Toks santykių kvalifikavimas būtų proporcingas teisės į būstą užtikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3/2002; 2006 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2006; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-242/2008; 2009 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-485; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2009 ir kt.). Atsakovų iškeldinimas iš ginčo būsto būtų neadekvati priemonė, radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimo forma (jos praradimas), neatitinkanti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, tokiu būdu nukrypo ne tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, bet ir nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos (1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Jungtinę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę; 2008 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje McCarm prieš Jungtinę Karalystę; 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Cosic prieš Kroatiją).
25. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Civilinėse bylose Nr. 2A-538-436/2014 ir Nr. 2A-249-254/2017 sprendimai priimti tik iš dalies tarp tų pačių šalių, ieškovė 2013 metais D. Z. jokių reikalavimų nereiškė. Taigi 2013 metais į teismą buvo kreiptasi dėl iškeldinimo, neturint teisinio pagrindo ten gyventi atsakovams I. J., V. V., V. V., o 2014 metais buvo kreiptasi dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su atsakove D. Z. nutraukimo ir iškeldinimo, tai yra visiškai skirtingi pagrindai ir reiškiami skirtingiems asmenims, skirtingos ne tik reikalavimų lingvistinės formuluotės, bet ir ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. 2014 metais pateiktame ieškinyje dėl atsakovų iškeldinimo nurodomos kitokios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškinių tapatumo.
2. Pirmosios instancijos teismas ieškinių tapatumo kaip pagrindo nutraukti bylą pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą nekonstatavo, tačiau teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindė beveik tais pačiais motyvais kaip ir nagrinėjant Alytaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-2306-470/2013 ir kad šioje byloje nustatyti prejudiciniai faktai yra pagrindas ieškinį dėl iškeldinimo atmesti. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė nenurodydamas motyvų, kokias ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimus, prejudiciniai faktai paneigia.
3. Minėtus proceso teisės normų pažeidimus, padarytus pirmosios instancijos teismo, ištaisė apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas prejudicinius faktus ir dar kartą nurodydamas reikšmingas aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, t. y. kad atsakovė D. Z. 1987 m. spalio 20 d. išsikėlė iš buto gyventi kitur ir nuo išsikėlimo dienos jame negyvena, todėl ieškovės Alytaus miesto savivaldybės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį pagal CK 6. 609 straipsnio 3 dalį yra įrodytas ir pagrįstas. Taigi nėra jokio pagrindo konstatuoti ieškinių tapatumą ir naikinti teisėtą ir pagrįstą Kauno apygardos teismo sprendimą.
4. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas prieštaringai aiškino CK 6.609 ir 6. 611 straipsnius. Be to, atsakovai nesupranta skirtumo tarp nuomos ir subnuomos, t. y. kad nuomininko ir nuomotojo teisiniai santykiai susiklostė tik tarp ieškovės ir atsakovės D. Z.. Apeliacinės instancijos teismas atitinkamai vertino, ar atsakovė pažeidė nuomos sutarties sąlygas. Tarp ieškovės ir atsakovų I. J., V. V. ir V. V. nuomos teisiniai santykiai nesusiklostė, todėl prieštaringumo tarp šių normų taikymo nėra, nes, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, kartu pasibaigia ir subnuomos sutartis.
5. Atsakovai skunde nepagrįstai nurodo, kad Kauno apygardos teismas nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos dėl Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamumą gerbimo ir 2 dalyje reglamentuotų ribojimų dėl šių teisių įgyvendinimo buvimo. Tačiau atsakovams negali būti taikomos numatytos gynimo priemonės pagal Konvencijos 8 straipsnį, kadangi atsakovė prarado nuomininkės statusą išsikeldama iš ginčo patalpų, o atsakovų I. J. ir jos šeimos kaip subnuomininkų teisės pasibaigė nutraukus pagrindinę nuomos sutartį. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Šiuo atveju atsakovų šeimos apsigyvenimas ginčo bute laikomas savavališku, kadangi faktiniai nuomos teisiniai santykiai nesusiklostė. Nei I. J., nei kiti jos šeimos nariai nebuvo pasirašę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties su atitinkama namų valdyba.
6. Alytaus miesto savivaldybė po ilgo bylinėjimosi proceso šioje byloje ir kitose (Alytaus rajono apylinkės teisme atsakovų iniciatyva iškeltos dar 2 civilinės bylos Nr. 2VP-2839-887/2017 ir 2-194-179/2017) vis dar negali šio buto naudoti pagal paskirtį, negali įrašyti šio buto į socialinio būsto sąrašą ir nuomoti jo socialiai pažeidžiamiems asmenims, kuriems šiuo metu reikalinga tokia pagalba, kadangi šis butas yra užimtas atsakovų I. J., V. V. ir V. V..
7. Kauno apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė D. Z. per įstatymų nustatytą terminą neišreiškė noro privatizuoti minėtą ginčo butą, dalyvavo civilinėje byloje Nr. 2-2306-470/2013 ir palaikė atsakovės I. J. priešieškinį pripažinti jai teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis pagal BPĮ, todėl jos valia privatizuoti butą galėjo susiformuoti tik nepripažinus šios teisės atsakovei I. J.. Atsakovės D. Z. pareiškimu privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos neatliko jokių netinkamų veiksmų, kurie galėtų sukelti jai neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinių tapatumo konstatavimo

26. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo teises, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį.
27. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
28. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Ši taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą.
29. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
30. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant minėtas teisės normas, ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad, sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje ar išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014; kt.).
31. Atsakovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai privalėjo atsisakyti priimti ieškovės ieškinį arba pradėtą civilinę bylą nutraukti, nes tapatus nagrinėjamam ginčas jau yra išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2A-538-438/2014 ir priimta Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, kuri jau įsiteisėjo. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 26–30 punktuose nurodytomis proceso teisės normomis, įvertinusi kasacinio teismo praktikoje suformuluotus ieškinių tapatumo nustatymo kriterijus, konstatuoja, kad nurodytas atsakovų argumentas yra teisiškai nepagrįstas.
32. Nurodytoje civilinėje byloje ieškovė Alytaus miesto savivaldybė prašė teismo iškeldinti iš buto (duomenys neskelbtini), atsakovę I. J., nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos, o atsakovus V. V. ir V. V. bei jų nepilnametį sūnų A. V. iškeldinti į atsakovui V. V. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą. Minimoje civilinėje byloje teismas atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą ir iškeldinti atsakovus, nustatęs, kad šie asmenys ieškovės bute gyvena subnuomos sutarties, sudarytos su D. Z., pagrindu. Taip pat teismas nustatė, kad 1985 metų kovo 12 dieną ieškovės ir D. Z. pasirašyta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis yra galiojanti ir kad savaime, nuomininkei D. Z. išvykus iš nuomojamo buto ir jį subnuomojus atsakovams, nepasibaigė. Ieškovė teigė, kad subnuomos sutartis laikytina pasibaigusia, kadangi ieškovės ir D. Z. sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis yra pasibaigusi pagal CK 6.609 straipsnio 3 dalį. Ištyręs ir įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes, Kauno apygardos teismas sprendė, kad minėtoje teisės normoje įtvirtintas gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pasibaigimo pagrindas nėra konstatuotas, todėl nutarė, kad nėra teisinio pagrindo iškeldinti subnuomininkus iš nuomotojai priklausančių patalpų, ir ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovus atmetė. Taigi, Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-538-438/2014, teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas skyrėsi nuo šios bylos nagrinėjimo objekto, t. y. ieškovės reikalavimo nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos  sutartį CK 6.611 straipsnio pagrindu. Pabrėžtina, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo keliamas reikalavimas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį CK 6.611 straipsnio pagrindu, nors ieškovė ir įrodinėjo, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis yra pasibaigusi įvykus CK 6.609 straipsnyje nustatytai sąlygai – nuomininkei išvykus gyventi kitur iš gyvenamosios patalpos. Minėta, išnagrinėtoje byloje teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ši sutartis, neišreiškus jos šalių valios, pasibaigė.
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama, ar pagrįstas yra ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį CK 6.611 straipsnyje nustatytu pagrindu ir atitinkamai pripažinti pasibaigusia D. Z. ir atsakovų sudarytą subnuomos sutartį, tuo tarpu išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovų iškeldinimo iš ieškovei priklausančių patalpų, konstatavus, kad nuomos sutartis pasibaigė pagal CK 6.609 straipsnį.
34. Taigi, tiek išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo sprendžiama ir pasisakoma dėl faktinių aplinkybių, susijusių su 1985 m. kovo 12 d. ieškovės ir D. Z. pasirašyta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipine sutartimi, D. Z. išvykimu gyventi kitur iš nuomojamų patalpų, subnuomos sutarties ir kt. Tačiau, nors šios aplinkybės ir jų vertinimas buvo ir yra reikšmingas abiejų bylų teisingam išnagrinėjimui, atsižvelgus į tai, kad šiose bylose buvo nagrinėjami skirtingi objektai, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl ieškinių tapatumo.

Dėl prejudicinių faktų

35. CPK 182 straipsnyje yra įtvirtintos aplinkybės, nuo kurių įrodinėjimo teismo proceso dalyviai yra atleidžiami. Tarp šių aplinkybių yra aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
36. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
37. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).
38. Atsakovai teigia, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi, kurioje buvo konstatuota, kad subnuomos sutartis su D. Z. nėra pasibaigusi CK 6.609 straipsnio 3 dalies pagrindu, tuo tarpu skundžiamame apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime konstatuota, kad subnuomos sutartis yra pasibaigusi tuo pačiu teisiniu pagrindu.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 32 punkte išdėstytus argumentus, sprendžia, kad atsakovai neteisingai vertina išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje byloje suformuluotas išvadas ir nustatytus faktus. Minėta, kad tiek šioje, tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje teismai sprendė dėl skirtingų reikalavimų ir pasisakė dėl skirtingų aplinkybių. Faktinė aplinkybė, nustatyta išnagrinėtoje byloje, kad atsakovių I. J. ir D. Z. pasirašyta subnuomos sutartis nėra pasibaigusi savaime, vadovaujantis CK 6.609 straipsnio 3 dalies pagrindu, ir dėl to negali būti tenkinamas nuomotojos ieškinys iškeldinti subnuomininkus, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį CK 6.611 straipsnyje nustatytu pagrindu ir atitinkamai pripažinti  subnuomos sutartį pasibaigusia. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas, nors ir vertino išnagrinėtoje byloje nustatytą prejudicinį faktą dėl D. Z. išvykimo gyventi kitur iš nuomojamo buto, tačiau šis faktas nebuvo vertintas kitaip nei išnagrinėtoje byloje. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo argumentai dėl nuomos sutarties nutraukimo yra susiję su nuomininko gyvenamosios patalpos naudojimu ne pagal paskirtį, t. y. ją subnuomojus kitiems asmenims (CK 6.611 straipsnis), o ne su nuomininko išvykimu iš nuomojamos gyvenamosios patalpos gyventi kitur (CK 6.609 straipsnio 3 dalis).
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias tapačius ieškinius bei prejudicinius faktus ir jų vertinimą, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl nuomotojo teisės nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nuomininkui gyvenamąją patalpą naudojant ne pagal paskirtį

1. Kasacinio teismo ne kartą yra išaiškinta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukti taikytinos Civilinio kodekso normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
2. CK 6.217 straipsnyje yra nustatyti bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas reglamentuotas CK 6.611 straipsnyje ir jame nustatytos nuomos sutarties nutraukimo sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu, inter alia (be kita ko), nuomininkas ją naudoja ne pagal paskirtį.
3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant CK 6.611 straipsnyje nurodytą normą būtina nustatyti jos dispozicijoje įtvirtintas sąlygas: pirma, aplinkybę, kad yra sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, antra, šios sutarties sąlygų pažeidimo faktą. Nustatęs nuomos sutarties pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos tik įvertinęs tokios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius bei teisės į būstą ribojimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015).
4. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl jos pažeidimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors vertinant gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumą taikytinos CK normos, tačiau, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo.
5. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo, iškilus tokio dydžio apribojimo pavojui, iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Teismai, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdami dėl griežčiausios teisinės sutarties pažeidimo priemonės – asmens iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitų – privalo spręsti dėl šios teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir būtinumo (CK 6.611 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
6. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad, naudojant išnuomotą gyvenamąją patalpą ne pagal paskirtį, o ją subnuomojus už atlygį, neužtikrinama, kad savivaldybės turtas būtų valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Asmeniui, su kuriuo pasirašyta savivaldybės turto – gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nustojus šią patalpą naudoti savo, kaip valstybės ar savivaldybės remtino asmens, poreikiams ir perleidus šį turtą komerciniais pagrindais (subnuomojant) trečiajam asmeniui, t. y. ėmus tokią patalpą naudoti ne pagal paskirtį, nuomotojas įgyja pagrindą reikalauti teismo nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį pagal CK 6.611 straipsnį.
7. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo, keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį turėti būstą (Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (iki 2003 m. sausio 1 d. buvusio Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo), į kurį perkeltos BPĮ normos (netekusios galios nuo 2001 m. sausio 1 d.), nuostatos, LTSR butų kodekso nuostatos, reglamentavusios piliečių teisę gauti gyvenamąją patalpą, CK XXXI skyriaus „Gyvenamoji patalpų nuoma“ nuostatos).
8. Pabrėžtina, kad iš esmės visais laikotarpiais skirtingiems teisės aktams reguliuojant valstybės ar savivaldybės turto (gyvenamųjų patalpų) nuomos santykius, nuomininkams buvo keliami teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai. Net ir 1985 m. kovo 12 d. ieškovei ir D. Z. pasirašant gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį galiojusio LTSR butų kodekso 28–29 straipsniuose buvo įtvirtinti reikalavimai, taikomi asmenims, siekiantiems gauti teisę naudotis gyvenamąja patalpa valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose.  Pagal tuometį reguliavimą asmenys, kurie turėjo teisę gauti gyvenamąją patalpą, buvo tie, kurie turėjo gyvenamojo ploto kiekvienam šeimos nariui mažiau negu nustatyta norma, gyveno bendrabučiuose arba gyvenamajame name (gyvenamojoje patalpoje), neatitinkančiame nustatytų sanitarinių ir techninių reikalavimų, ir kiti. Taigi ne visiems asmenims buvo suteikiama teisė į butų nuomą lengvatinėmis sąlygomis, o tik tiems, kurie turėjo tokio pobūdžio poreikį.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).
10. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi nuomos sutartis yra atlygintinė, turinti aiškią paskirtį – joje turi būti gyvenama. Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Šios nuomos sutartys turi būti sudaromos rašytine forma. Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi jomis mokėti periodiškai nuomos mokestį yra viena iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šie pagrindai ir teisiniai padariniai nustatyti CK 6.611 straipsnyje.
11. CK 6.595 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas turi teisę subnuomoti gyvenamąsias patalpas, gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą. Ši įstatymo garantuojama teisė sudaro galimybes asmenims apsirūpinti būstu, o nuomininkams, gaunant mokestį už nuomą, sumažinti nuomojamo būsto išlaikymo išlaidas. Nuomotojo sutikimas – jo, kaip nuomojamų patalpų savininko, valia, kad nuomojamomis patalpomis naudosis atitinkamas asmenų skaičius. Tais atvejais, kai nuomininko leidimu, bet be nuomotojo sutikimo, apsigyvena subnuomininkai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad subnuoma būtų pripažinta neteisėta, o subnuomininkai būtų iškeldinti kaip apsigyvenę be teisėto pagrindo (CK 6.595 straipsnio 1 dalis, 6.597 straipsnio 1 dalis).
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad, tai, jog nuomininkas sudaro subnuomos sutartį su trečiuoju asmeniu be nuomotojo sutikimo, per se (pats savaime) nesudaro pagrindo, nevertinant kitų aplinkybių, nutraukti savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Nuomos sutarčiai pripažinti pasibaigusia pagal CK 6.611 straipsnį, t. y. siekiant išsiaiškinti, ar nuomininkas iš esmės pažeidė sutartį, be kitų, gali būti reikšminga aplinkybė, ar nuomininkas subnuomos pagrindu perleido tik dalį nuomojamų patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Taigi svarbi aplinkybė, ar nuomininkas pats naudojasi jam skirtomis patalpomis.
13. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad D. Z. 1987 m. iš ginčo gyvenamosios patalpos išvyko ir joje nuo to laiko nebegyvena. Ši faktinė aplinkybė nustatyta tiek išnagrinėtoje, tiek ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Minėta, kad ieškovė nuomos sutarties nutraukimo pagrindu nagrinėjamoje byloje nurodė CK 6.611 straipsnį. 
14. Asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turintiems asmenims (šeimoms) forma, todėl socialinis būstas turi būti naudojamas pagal tokios patalpos tikslinę paskirtį – jame turi gyventi asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) jis suteiktas. Socialinio būsto nuomos sutartis gali būti nutraukiama, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinami, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tais atvejais, kai jie negyvena socialiniame būste ar jį subnuomoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2009).
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuomininkė iš nuomojamo buto išvyko gyventi kitur ir juo nesinaudoja, šį butą subnuomojo atsakovams komerciniais pagrindais, naudojo išnuomotą gyvenamąją patalpą ne pagal paskirtį, taip pat negavo nuomotojos sutikimo dėl subnuomos sutarties sudarymo bei tinkamai ieškovės neinformavo, pagrįstai sprendė, kad yra teisinis pagrindas nutraukti ieškovės ir atsakovės D. Z. sudarytą nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, sprendęs nutraukti nuomos sutartį, pagrįstai konstatavo, kad jos pagrindu sudaryta subnuomos sutartis taip pat pasibaigė.
16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, todėl teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra.
17. Atsakovai teigia, kad, nutraukus nuomos sutartį ir pripažinus subnuomos sutartį pasibaigusia, galėjo būti pažeistas proporcingumo principas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė dėl atsakovų intereso tęsti ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų subnuomos santykius ir dėl ieškovės pareigos tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisę bei vykdyti jai teisės aktais pavestas funkcijas teikti paramą kitiems asmenims, kad šie įgyvendintų teisę į būstą įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas užtikrino pagrįstą proporcingą santykį tarp taikomų priemonių – nuomos sutarties nutraukimo pagal CK 6.611 straipsnį ir siekiamo tikslo – netrukdomai vykdyti ieškovei įstatymų pavestas funkcijas sudarant savivaldybės socialinio būsto fondą bei vykdant socialinio būsto nuomą. Pažymėtina, kad nėra paneigta, jog atsakovas V. V. nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

18. Kasacinį skundą atmetus, atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 14 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 22,02 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas atmestinas, šios išlaidos valstybei lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų I. J., V. V., V. V. ir D. Z..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 22,02 Eur (dvidešimt du Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartimi, kuria sustabdyti vykdymo veiksmai antstolės A. K. vykdomojoje byloje Nr. 0133/17/00518 pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-56-887.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Virgilijus Grabinskas

              Donatas Šernas

              Dalia Vasarienė