KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 7 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Venpaltranso logistika“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Venpaltranso logistika“ ieškinį atsakovei SIA „Dax Logistic“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 5046,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal iš atsakovo gautus užsakymus dėl krovinio pervežimo, ieškovas sudarė su atsakovu dvi šaldytos žuvies pervežimo iš Klaipėdos į Uzbekistano Respubliką, sutartis. Šalys sutarė 6000 JAV dolerių krovinio pervežimo kainą pagal kiekvieną sutartį. Ieškovas pervežė krovinius ir perdavė juos krovinių gavėjams. Konvertavus JAV dolerius į eurus, 10187,65 Eur apmokėjimui už suteiktas paslaugas, ieškovas pateikė atsakovui dvi PVM sąskaitas – faktūras, tačiau atsakovas vieną sąskaitą apmokėjo, tačiau 5046,26 Eur antrosios sąskaitos (PVM s-f LOG Nr. 385) neapmokėjo.

2.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštais reikalavimais nesutinka visiškai. Nurodė, jog ginčo dėl to, kad šalys buvo susitarusios dėl vieno krovinio pervežimo iš Klaipėdos į Uzbekistano Respubliką ir už jį atsakovė yra tinkamai atsiskaičiusi. Atsakovė pažymėjo, jog iš esmės laikosi nuostatos, jog ši byla turėjo būti nagrinėjama pagal teismingumą Latvijos Respublikoje, kadangi atsakovė nebuvo sutartiniuose santykiuose su ieškove dėl ginčo krovinio pervežimo, nebuvo nei užsakovė, tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, užsakymas, todėl atsakovė neturi jokios prievolės mokėti ieškovei už paslaugą, kurios neprašė, ir kuri nebuvo suteikta. Atsakovė niekada nevykdo jokių užsakymų pervežimui be sutarčių, nes tokia yra įmonės politika, todėl šiuo atveju ieškovė ir atsakovė nebuvo sutarties šalys ir šis ginčas negali būti nagrinėjamas pagal CMR konvencijos nuostatas, kadangi konvencija apskritai šiuo atveju negali būti taikoma.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

4.       Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovės pusės liudytojo D. V. patvirtinimu, kad pagal susiformavusią praktiką ieškovės įmonėje, kurioje jis anksčiau dirbo, krovinys negalėjo būti gabenamas nesant rašytinės sutarties ir (ar) užsakymo formos. Taip pat atkreipė dėmesį į atsakovės įmonės politiką, kad joks krovinio pervežimo užsakymas negali būti vykdomas be šalių pasirašytos rašytinės sutarties, kurią gali pasirašyti tik įmonės vadovas M. I. (M. I.), o šio ginčo atveju jokios sutarties ar užsakymo formos tarp šalių pasirašyta nebuvo.

5.       Teismas sutiko su atsakovės atstovo argumentu, jog iš ieškovės pateikto susirašinėjimo „Whatsapp“ programėlėje nėra galimybės nustatyti, kad šalys, iš tiesų, susitarė dėl krovinio gabenimo kainos, pristatymo sąlygų, apmokėjimo už krovinio vežimą ir kitų būtinų sąlygų, t. y. vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, turi būti nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė buvo įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią, susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų.

6.       Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog atsakovė 2020 m. spalio 15 d. būtų pateikusi rašytinį užsakymą (užklausą) krovinio į Uzbekistaną pervežimui.

7.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. K. (M. K.) buvęs atsakovės įmonės darbuotojas, kuris neturėjo parašo teisės ir negalėjo suderinti rašytinio užsakymo krovinio pervežimui be įmonės vadovo M. I. (M. I.) patvirtinimo ir parašo. Be to, atsižvelgė ir į tai, kad M. K. (M. K.) dirbo atsakovės įmonėje pagal darbo sutartį. Todėl atmetė ieškovės argumentus, jog M. K. (M. K.) užsakydamas per „Whatsapp“ krovinio pervežimą, dėl kurio nagrinėjamas šis ginčas, veikė įmonės vardu kaip jos atstovas pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) antrosios knygos XI skyriaus nuostatas.  

8.       Teismo vertinimu, byloje ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai negali būti vertinami kaip pakankami duomenys, patvirtinantys žodinį susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės, pagal kurį jos buvo įsipareigojusios viena kitos atžvilgiu ir tarpusavyje suderinusios valią (pasiekę konsensusą) dėl ginčo krovinio pervežimo.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl krovinio pervežimo sutarties, tarptautiniais maršrutais, nurodė, kad sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Todėl, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis).

10.       Atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi reikšdama ieškinį. Todėl išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatytas aplinkybes, šalių atstovų paaiškinimus, teismas pripažino, kad ieškovės ieškinys neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.        Apeliacinio skundo argumentai

11.       Ieškovė UAB „Venpaltranso logistika“ (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nėra įrodymų, jog ginčo šalys sudarė krovinio pervežimo sutartį, kurią ieškovė įvykdė. Atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, pirmosios instancijos teismas ginčo šalių sutartinių teisinių santykių nustatymui ir aiškinimui turėjo taikyti 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR konvencija). CMR konvencijos netaikymas aiškinant šalių sudarytą krovinio pervežimo sutartį, lėmė, kad teismas padarė klaidingą išvadą, kad nėra įrodymų, kad ginčo šalys yra sutartiniuose teisiniuose santykiuose.

11.2.                      Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad važtaraštis patvirtina krovinio vežimo sutartį ir jos sąlygas ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą preziumuoti, kad ginčo šalys sudarė krovinio pervežimo sutartį ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.

11.3.                      Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad ieškovė su atsakove krovinio vežimo sutarties nesudarė, sprendime turėjo būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, tačiau teismas jokių įrodymų, kuriais grindė išvadą, kad krovinio vežimo sutartis nesudaryta nenurodė ir nevertino, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas.

11.4.                      Pirmosios instancijos teismas netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, nurodytų CK 6.193 – 6.195 straipsniuose. Ieškovei įrodinėjant, kad krovinio vežimo sutartį ji su atsakove iš Lietuvos į Uzbekistaną pagal CMR važtaraštį VE 0002688 sudarė, o atsakovei nepaneigus CMR konvencijos 4 ir 9 straipsnio 1 punkte nurodytos teisinės prezumpcijos, teismas pagal bylos įrodymus turėjo nagrinėti tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, atkreipti dėmesį į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

11.5.                      Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų taikęs sisteminį dviejų viena po kitos sudarytų sutarčių aiškinimo principą, teismas būtų nustatęs, kad ginčo šalys per trumpą laiką sudarė dvi labai panašias krovinio pervežimo sutartis dėl tokio paties krovinio, vežamo tokiu pačiu maršrutu ir už tokį patį atlygį.

11.6.                      Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad M. K. (M. K.) buvęs atsakovės darbuotojas, kuris neturėjo parašo teisės ir negalėjo suderinti rašytinio užsakymo krovinio pervežimui be įmonės vadovo M. I. (M. I.) patvirtinimo ir parašo, todėl teismas atmetė ieškovės atstovo argumentus, jog M. K., užsakydamas per „Whatsapp“ krovinio pervežimą, dėl kurio nagrinėjamas šis ginčas, veikė įmonės vardu kaip jos atstovas pagal CK antrosios knygos XI skyriaus nuostatas.

12.       Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

14.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

15.       Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

16.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl skolos už krovinio pervežimo paslaugas apmokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.  

17.       Byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės skolą dėl apmokėjimo už krovinio pervežimą iš Lietuvos į Uzbekistaną, motyvuodama tuo, kad ieškovė krovinį pervežė, perdavė krovinio gavėjui, o atsakovė už suteiktas paslaugas su ieškove neatsiskaitė.

18.       Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko motyvuodama tuo, kad šalys buvo susitarusios dėl vieno krovinio pervežimo iš Klaipėdos į Uzbekistano Respubliką, tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, užsakymas, todėl atsakovė neturi jokios prievolės mokėti ieškovei už paslaugą.  

19.       Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus atmetė, konstatuodamas, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai negali būti vertinami kaip pakankami duomenys, patvirtinantys žodinio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės pagal kurį jos buvo įsipareigojusios viena kitos atžvilgiu ir tarpusavyje suderinusios valią dėl ginčo krovinio pervežimo. Be kita ko, teismas nurodė, kad buvęs atsakovės darbuotojas neturėjo parašo teisės ir negalėjo suderinti rašytinio užsakymo krovinio pervežimui be įmonės vadovo M. I. patvirtinimo ir parašo.

20.       Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. 

21.       Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais: sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

Dėl pervežimo sutarties sudarymo fakto nustatymo

22.       CK 6.808 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu (CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Tarptautiniam vežimui taikoma Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežimo sutartis taip pat suprantama kaip susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja pristatyti krovinį į paskirties vietą siuntėjo nurodytam gavėjui, o siuntėjas – sumokėti vežimo mokestį.

23.       Nagrinėjamoje byloje ieškovės pateiktas važtaraštis nepatvirtina krovinio vežimo sutartinių teisinių santykių tarp ieškovės (krovinio siuntėjos) ir atsakovės (krovinio vežėjos). Atsižvelgiant į ieškovės įrodinėjamą teisinį santykį tarp ieškovės ir atsakovės, į tai, kad atsakovės buveinės ir registracijos vieta yra Lietuvoje, krovinio pakrovimo vieta taip pat yra Lietuvoje, vadovaujantis 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 5 straipsnio 1 dalimi, ginčo santykiui subsidiariai ir tiek, kiek neprieštarauja CMR konvencijai, taikytinos Lietuvos teisės, konkrečiai CK, nuostatos.

24.       Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).

25.       Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

26.       Vežimo sutartinius santykius reglamentuojantis CK šeštosios knygos IV dalies XL skyrius nenustato specialių taisyklių vežimo sutarties formai. CMR konvencija taip pat nenustato vežimo sutarties formos. Tai reiškia, kad šiai sutarčiai sudaryti pakanka veiksnių šalių susitarimo ir valios išreiškimo. Tokią valią šalys gali išreikšti ir sudarydamos rašytinės formos sutartį, ir žodžiu, ir konkliudentiniais veiksmais.

27.       CK pateiktas krovinio vežimo sutarties apibrėžimas suponuoja, kad krovinio vežimo sutartis bus laikoma sudaryta, kai šalys susitars dėl esminių šios sutarties sąlygų, t. y. tai konsensualinė, o ne realinė sutartis. Tokios pozicijos – kad krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė – nuosekliai savo praktikoje laikosi kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012; 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-706/2015; 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2019, 25 punktas).

28.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog šiuo atveju ginčas yra kilęs iš tarptautinio krovinių vežimo teisinių santykių. Taisyklės dėl ginčų, kylančių iš tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarčių, jurisdikcijos yra nustatytos CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje. Aptariamoje normoje nurodyta, kad visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių konvencijos šalyse dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje: a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta. Vadinasi, ieškinys šiuo atveju pagrįstai nagrinėjamas Lietuvos teismuose pagal nurodytą krovinio priėmimo vežti vietą.

29.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos surinktus įrodymus, pritaria apeliantės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino byloje esančių duomenų ir nepagrįstai sprendė, kad dėl krovinio pervežimo nebuvo susitarta. 

30.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčo šalys viena po kitos sudarė dvi krovinio pervežimo sutartis, kurių pagrindu vežtas toks pats krovinys – šaldyta žuvis, krovinys gabentas tokiu pačiu maršrutu – iš Klaipėdos į Uzbekistaną, sutartas krovinio pervežimo atlygis sudarė 6000 JAV dolerių, tačiau pirmoji sutartis sudaryta nustatant detalias krovinio pervežimo sąlygas transporto užsakymo – sutartimi Nr. RB 938/2020, o antroji sutartis sudaryta nesudarius detalios transporto užsakymo sutarties, tačiau šalims pasiekus konsensusą dėl tokio pačio krovinio tokiu pačiu maršrutu pervežimo. Pagal pirmąją krovinio pervežimo sutartį atsakovė sumokėjo 6000 JAV dolerių atlygį, tačiau pagal antrąją sutartį tokio paties dydžio atlygio nesumokėjo, atsiliepime nurodė nesumokėjimo priežastį – nepasirašė rašytinės krovinio pervežimo sutarties. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal pirmąją sutartį (transporto užsakymo – sutarties numeris: RB 938/2020) krovinys perduotas ieškovei vežti 2020 m. spalio 6 d., o antrasis krovinys perduotas vežti 2020 m. spalio 20 d. Pagal pirmąją sutartį krovinys nuvežtas į paskirties vietą 2020 m. spalio 15 d. (CMR važtaraščiai VE 0002706 ir VE 0002707), o antrasis krovinys nuvežtas į paskirties vietą 2020 m. spalio 31 d. (CMR važtaraštis VE 0002688). Tai reiškia, kad antrasis krovinio pervežimas buvo vykdomas nebaigus krovinio pervežimo pagal pirmąją sutartį. Iš ieškinyje pateikto šalių atstovų susirašinėjimo matyti, kad 2020 m. spalio 22 d. ieškovės atstovas D. V. praneša atsakovo atstovui: „pažiūrėk, ten yra toks uzbekiškas veterinarinis leidimas įvežti, aš suprantu, kad jis gal būti yra sistemoje, bet prašau užklausk jo numerio, todėl kad kiekvienas leidimas turi savo numerį, be šio numerio mūsų neįleis į Uzbekiją, kai gausi, atsiųsk prašau į Whatsapp“. Į ieškovės atstovo siųstą žinutę 2020 m. spalio 22 d. atsakovės atstovas nurodė: „taip, tegul važiuoja, pakeliui užklausim, viską išspręsiu, viską leidžia, juk jūs pirmą kartą jau važiavot, todėl nepergyvenkit, viskas bus gerai“. Pateiktas susirašinėjimas įrodo antrosios krovinio pervežimo sutarties buvimą, kadangi atsakovės atstovui buvo ne tik žinoma dėl antrojo krovinio pervežimo, tačiau jis iš esmės savo atsakymu patvirtina, kad dėl jo buvo susitarta, kaip ir dėl pirmojo krovinio pervežimo, kadangi pirmą kartą krovinį ieškovė jau pristatė, o šiuo atveju dėl antrojo krovinio pervežimo neturėtų kilti nepagrįstų abejonių. Nors antroji sutartis buvo sudaryta nesudarius detalios transporto užsakymo sutarties, tačiau krovinio vežimo sutarties sudarymo faktą pagrindžia atsakovės atstovo M. K. ir ieškovės atstovo D. V. susirašinėjimas internetu ir balso žinutėmis, taip pat CMR važtaraščio VE 0002688 turinys, 2020 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaita – faktūra LOG Nr. 385 5 046,26 Eur apmokėjimui už krovinio pervežimą. Todėl iš esmės laikytina, kad šalys viena po kitos sudarė dvi krovinio pervežimo sutartis, kurių pagrindu vežtas tas pats krovinys be kita ko, vykusio teisminio proceso metu, atsakovei turint galimybę paneigti minėtus ieškovės įrodymus, ji šia teise nesinaudojo, kas iš esmės laikytina, kad ieškovė su atsakove bendravo, tarėsi dėl krovinio atvykimo ir pervežimo sutarties vykdymo.

31.       Esminė krovinio vežimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. siuntėjo perduoto krovinio nugabenimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti, kokį konkrečiai krovinį šalis įsipareigoja nugabenti į paskirties punktą. Šių sutarčių specifika lemia, kad krovinio perdavimas vežėjui nugabenti į paskirties punktą neabejotinai patvirtina šalių valią dėl krovinio vežimo sutarties sudarymo. Atlygintinumas yra vienas vežimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos vežimo sutartį, išreikštų valią – susitartų ir dėl paties siuntėjo (gavėjo) įsipareigojimo atlyginti už suteiktą paslaugą.

Dėl skolos priteisimo

32.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taikydamas sisteminį sutarties aiškinimo principą, turėjo pagrindą 2020 m. lapkričio 26 d. PVM sąskaitą – faktūrą LOG Nr. 385 5 046,26 Eur apmokėjimui ir CMR važtaraštį VE 0002688, patvirtinantį krovinio pervežimą, vertinti kartu, kadangi atsakovė įgijo pareigą sumokėti ieškovei 5 046,26 Eur atlygį už krovinio pervežimą.

33.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, todėl pritaria apeliantės motyvams ir jų nekartoja, o tik juos papildo.

34.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovės darbuotojas M. K. užsakė krovinio pervežimą, pagal M. K. užsakymą krovinys buvo nuvežtas iš Klaipėdos į Uzbekistaną ir perduotas gavėjui. Tai reiškia, kad nors formaliai antroji krovinio pervežimo sutartis pasirašyta nebuvo, tačiau antroji krovinio pervežimo sutartis buvo sudaryta šalims savo veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos ne tik turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas, tačiau teises ir pareigas faktiškai sukūrė – pagal šalių sudarytą krovinio pervežimo sutartį ieškovė pervežė krovinį, o atsakovė įgijo pareigą sumokėti ieškovei 5046,26 Eur atlygį už krovinio pervežimą.  

35.       Šiuo atveju byloje nustatyta, kad pagal pirmąją sutartį vežta šaldyta skumbrė ir  šaldyta silkė, pagal antrąją sutartį – šaldyta silkė. Kroviniai pagal abi sutartis vežti iš Klaipėdos į Uzbekistaną. Pagal abi sutartis šalys sutarė dėl 6000 JAV dolerių atlygio už krovinio pervežimą. Kadangi pagal pirmą sutartį atlygis ieškovei buvo sumokėtas Uzbekistane, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad ir pagal antrąją sutartį atlygis bus sumokėtas Uzbekistane. Pirmoje sutartyje 6000 JAV dolerių atlygis nurodytas pačioje sutartyje, pagal antrą sutartį susitarimą dėl 6000 JAV dolerių atlygio patvirtina ieškinyje pateiktas šalių atstovų susirašinėjimas ir balso skambučių išklotinė: 2020 m. spalio 31 d. ieškovės atstovas D. V. praneša atsakovo atstovui „labas M., mes iškrovėm, dabar mašina Taškente, ten niekas nenori atiduoti pinigus, 6000 USD, patikslink kada atiduos vairuotojui“. Šiuo atveju ieškovės atstovo prašymas atsakovės atstovui patikslinti „kada atiduos pinigus” nesukėlė klausimų nei dėl pinigų paskirties, nei dėl pinigų kiekio, todėl jis (M. K.) 2020 m. lapkričio 2 d. pranešė ieškovės atstovui „labas, patikslinsiu ir informuosiu“. Tai reiškia, kad ginčo šalys buvo susitarusios dėl to paties kaip ir pirmojo krovinio pervežimo 6000 JAV dolerių atlygio pagal antrąją sutartį. Atsakovės aiškinimas, kad jos darbuotojo duotas atsakymas nereiškia sutikimo dėl skolos, o buvo tik gautos informacijos patvirtinimas, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, yra tik gynybinė pozicija bei vertintinas kritiškai. Be to, ieškovė atsakovei elektroniniu paštu siuntė priminimus dėl įsiskolinimo, PVM sąskaitą – faktūrą apmokėjimui, tačiau jau po krovinio pervežimo sutarties įvykdymo atsakovė nurodžiusi, kad ji jos nepriima.

36.       Pažymėtina, kad transporto užsakyme – sutartyje Nr. RB 938/2020, kuri yra įvykdyta, šalių ginčo dėl jos nėra, todėl nėra ginčo ir dėl to, kad M. K. buvo tinkamas atsakovės atstovas pagal pirmąją sutartį. Pirmąją sutartį atsakovė pasirašė sudarydama QR kodą, tačiau teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad QR kodą formuoja sekretorė, o ne įmonės vadovas M. I.. Liudytojas D. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad M. K. užsakė ir administravo pirmąją sutartį. Todėl pagrįstai ieškovė pasitikėjo ir antrojo krovinio pervežimo metu M. K. pateiktu užsakymu, kuris, be kita ko, atstovaudamas atsakovei administravo krovinio pervežimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad atstovo teisės taip pat gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (pardavėjas mažmeninėje prekyboje, kasininkas ir pan.). Jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises (CK 2.133 straipsnio 9 dalis). Be to, savo įgaliojimus viršijusio atstovo sandoriai nėra niekiniai, jie gali būti tik nuginčyti (CK 1.92 straipsnis), ko atsakovė nagrinėjamu atveju nedarė. Dėl šių priežasčių nepagrįsti atsakovės argumentai, kad atsakovė negalėjo leisti (ir nebūtų leidusi) atsakovės atstovui užsakyti krovinio pervežimą, realiai identišką krovinį kaip pagal pirmąją sutartį.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai rūpestingas ir sąžiningas verslo subjektas, žinodamas, kad kiti asmenys neteisėtai jo vardu sudarė komercinius sandorius, turėtų būti aktyvus, ginant savo pažeistas teises, reputaciją, turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas, savo iniciatyva bendradarbiauti su nukentėjusiais asmenimis, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė tokių duomenų į bylą nepateikė.

38.       Sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais kad CMR važtaraštyje ir neturi būti žymos apie SIA „Dax Logistic“, kadangi atsakovė buvo sutartinis, o ne faktinis siuntėjas. Faktinis krovinio siuntėjas buvo Pelagia AS, Bergenas, Norvegija iš UAB „VPA Logistics“ sandėlio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis).

39.       Be to, pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą, net jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

40.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais išaiškinimais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus reglamentuojančius krovinių pervežimus, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 330 ir 176 straipsniai), dėl to netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, spręsdamas dėl šalių bendradarbiavimo per pasitelktus atstovus ir pareigos apmokėti už ieškovės suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Nurodytos išvados sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovei 5 046,26 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. liepos 21 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos procesinį rezultatą – atsakovė pralaimėjo šį ginčą, todėl teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė.

42.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 114 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 532,40 (302,50+229,90) už dokumentų vertimo paslaugas, 1 600 (800+400+200+200) Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, 113,97 Eur už procesinių dokumentų įteikimą atsakovei išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš viso: 2 360,37 Eur išlaidų. 

43.       Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, bendra prašoma priteisti suma už advokato teisines paslaugas neviršija maksimalaus rekomendacijose numatyto dydžio, todėl ieškovės prašymas tenkinamas ir jos naudai iš atsakovės priteistina 2 360,37 Eur ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

44.       Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantė prašė jos naudai priteisti 1 214 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro sumokėtas 114 Eur žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą 1100 Eur užmokesčio už advokato teisines paslaugas, todėl patenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš atsakovės ieškovei priteisiama 1 214 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Klaipėdos  apylinkės teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Venpaltranso logistika“ ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Venpaltranso logistika“ (juridinio asmens kodas 304724527) iš atsakovės SIA „DAX Logistic“ (juridinio asmens kodas 50103625391) 5 046,26 Eur (penkis tūkstančius keturiasdešimt šešis eurus ir 26 ct) skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. liepos 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Venpaltranso logistika“ (juridinio asmens kodas 304724527) iš atsakovės SIA „DAX Logistic“ (juridinio asmens kodas 50103625391) 2 360,37 Eur (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt eurų ir 37 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Venpaltranso logistika“ (juridinio asmens kodas 304724527) iš atsakovės SIA „DAX Logistic“ (juridinio asmens kodas 50103625391) 1 214 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                         Aurimas Brazdeikis

                                                                                Giedrė Seselskytė

                                                                                Milda Skersienė