Administracinė byla Nr. A-930-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00003-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Skirgailės Žalimienės teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė), atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. kovo 7 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis: kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jis negalėjo laisvai judėti ir buvo suvaržytas; areštinės kamerose nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas – visose kamerose dirbtinė apšvieta buvo tik 120-130 lx; areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; išvykus iš areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI) nebuvo išduodamas sausas maisto davinys. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų jis patyrė didelius nepatogumus, buvo psichologiškai pažemintas, pažeistas jo orumas, sutriko jo psichinė sveikata.

Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas įvairiose areštinės kamerose buvo laikomas su vienu – keturiais asmenimis. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjui keletą parų teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Be to, atsakovo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m, o mažas kameros plotas EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, jeigu kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Panevėžio AVPK tvirtino, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto, todėl manė, kad minimalaus kamerų ploto pažeidimas sukelti ypatingai stiprių išgyvenimų pareiškėjui negalėjo. Teikdamas paaiškinimus dėl aprūpinimo maisto daviniu konvojavimo dienomis, Panevėžio AVPK nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1 V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių  (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 98 punkte įtvirtinta nuostata, jog konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo konvojavimas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI visais atvejais ilgiau kaip 6 val. netruko. Panevėžio AVPK pažymėjo, kad konvojavimą vykdę pareigūnai Konvojavimo taisyklių nuostatų, susijusių su konvojuojamųjų maitinimu, nepažeidė. Tvirtino, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų naudojęsis savo teise reikšti prašymus ar nusiskundimus konvojaus viršininkui ar pareigūnams. Panevėžio AVPK teigė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog jis buvo priverstas kamerose esančiu tualetu naudotis, matant jose esantiems asmenims ar pareigūnams, yra visiškai nepagrįstos. Asmenys, besinaudojantys areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais, juose gali užsidengti audeklu,  kadangi 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Panevėžio AVPK atkreipė dėmesį, jog kapitališkai neremontuojamoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kurie iš vidaus valomi kamerose esančių asmenų, o iš lauko juos valo įmonės, su kuria sudaryta sutartis, darbuotojai. Teigė, kad kamerų langai yra prižiūrimi ir švarūs. Esant poreikiui, areštinės patalpos apšviečiamos dirbtine šviesa, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Nurodė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras areštinėje atlieka periodinius patikrinimus ir patikrinimus pagal gautus pareiškėjų skundus, o rasti trūkumai pašalinami nedelsiant, todėl mano, kad reali žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, kuriais pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas. Panevėžio AVPK pabrėžė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams, t. y. ilgai delsė ginti tariamai pažeistas teises. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareikštiems reikalavimams už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m gruodžio 31 d. (b. l. 19–25).

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo G. N. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d. atlyginti.

Pasisakydamas dėl Panevėžio AVPK prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ir spręsdamas dėl laikotarpio už kurį pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, bei aiškinant ir taikant ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. gruodžio 31 d., ką patvirtina žyma ant voko (b. l. 12) ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, CK 1.131 straipsnio 2 dalį bei pareiškėjo paaiškinimus dėl kreipimosi į teismą termino, padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Teismas sprendė, kad pareiškėjas jokių duomenų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė, o jo nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio bei negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių senaties terminas gali būti atnaujinamas. Todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo ir ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Dėl šios priežasties ir esant Panevėžio AVPK prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. gruodžio 30 d. taikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo ribas ir į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimą Panevėžio AVPK areštinėje, teismas byloje sprendė dėl G. N. teisės į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

Vadovavosi ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomomis CK nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika bei atsižvelgė į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) nuostatas bei į ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustačiusios Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d. reikalavimus. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (toliau – ir Veiklos taisyklės) bei ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje vidaus tvarką reguliavusias Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Areštinės taisyklės), patvirtintas Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, pakeistas Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 ir 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 50-V-505 (b. l.48–55, 65–70).

Spręsdamas dėl pareiškėjo, kaip vieno iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių, nurodyto vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimo, teismas atsižvelgė į Veiklos taisyklių 80 punkto nuostatas dėl vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dydžio, kuris negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) reikalavimo.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Panevėžio pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d. ir nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 13 d. kameroje Nr. 14 vienas, arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 22 d. – kameroje Nr. 18 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. – kameroje Nr. 14 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 29 d. – kameroje Nr. 18 su dviem asmenimis; nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 7 d. – kameroje Nr. 19 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 28 d. – kameroje Nr. 8 vienas, su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 24 d. – kameroje Nr. 16 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. – kameroje Nr. 25 su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. – kamerose Nr. 13 ir Nr. 17 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio18 d. – kameroje Nr. 14 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. – kameroje Nr. 13 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. – kameroje Nr. 18 vienas, su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. – kameroje Nr. 7 ir kameroje Nr. 17 su vienu asmeniu arba dviem asmenimis; nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. sausio 20 d. – kameroje Nr. 10 vienas arba su vienu asmeniu; nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 14 d. – kameroje Nr. 14 su vienu asmeniu (b. l. 19–21, 28–30). Atsižvelgęs į nurodytus bei Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (b. l. 26–28, 30), padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas iš viso 126 paras, iš jų – 74 paras pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 52 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d. Panevėžio AVPK pareigūnai nevykdė Veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimo ir neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto dydžio užtikrinimą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo, kaip vieno iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių, nurodyto areštinės kamerose dirbtinio apšvietimo užtikrinimo pažeidimo, kai visose kamerose dirbtinė apšvieta, pasak pareiškėjo, buvo tik 120-130 lx., teismas atsižvelgė į HN 37:2009 21 ir 22 punktų nuostatas ir pažymėjo, kad policijos įstaiga turi pareigą areštinės kamerose užtikrinti tinkamas apšvietimo sąlygas.

Teismas įvertino Panevėžio AVPK atsiliepime pateiktus argumentus, jog areštinės patalpos apšviečiamos dirbtine šviesa, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų bei paaiškinimus, jog Panevėžio visuomenės sveikatos centras areštinėje atlieka periodinius patikrinimus ir patikrinimus pagal gautus pareiškėjų skundus, o rasti trūkumai pašalinami nedelsiant. Taip pat įvertino aplinkybę, kad šiems teiginiams pagrįsti Panevėžio AVPK rašytinių duomenų (Panevėžio visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimo aktų, nustatyta tvarka atliktų kamerų apšvietimo rodiklių matavimų ir pan.) nepateikė.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo taisyklę bei LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK nepateikė pakankamų ir tinkamų įrodymų, kuriais remiantis, būtų paneigtos G. N. nurodytos aplinkybės apie ginčo laikotarpiu buvusias netinkamas dirbtinio apšvietimo sąlygas areštinės kamerose. Todėl Panevėžio AVPK nepateikus byloje objektyvių duomenų apie apšvietimo sąlygas, teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir padarė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo argumentus, jog kamerose dirbtinė apšvieta buvo tik 120-130 lx, pripažinti pagrįstais.

Spręsdamas dėl pareiškėjo argumento, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo sudarytos galimybės privačiai ir netrukdomai pasinaudoti sanitariniame mazge įrengtu tualetu, teismas atsižvelgė į HN 37:2009 penkto skyriaus nuostatas bei į Veiklos taisyklių 7.13 punkto nuostatas. Iš bylos medžiagos nustatė, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 11 d. atliko periodinę areštinės kontrolę ir 2013 m. liepos 1 d. parengtame Patikrinimo akte Nr. H5-341 konstatavo, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį (šiose patalpose pareiškėjas nebuvo laikomas), yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis (b. l. 45). Teismas vertino, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko HN 37:2009 20-ojo punkto reikalavimus.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgė į tai, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto izoliuoti, atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Atsižvelgęs į Panevėžio AVPK pateiktus rašytinius duomenis, padarė išvadą, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11–26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1–10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, leidžiančius uždengti sanitarinį mazgą nuo kitos kameros patalpos. Įvertinęs Panevėžio AVPK paaiškinimus dėl asmenų aprūpinimo specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis, bei Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių bei atsižvelgęs į LVAT praktiką, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs realias galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai bei kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis, konvojuojamas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI, negaudavo pietų ar sauso maisto davinio, teismas vadovavosi ginčo laikotarpiui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo taisyklės), patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies, HN 37:2009 8 ir 9 punktų, Veiklos taisyklių 59 punkto nuostatomis bei  Panevėžio AVPK Areštinės taisyklėmis.

Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI buvo konvojuojamas 16 kartų: 2013 m. vasario 6 d. (išvyko 11.25 val., atvyko 14.00 val.); 2013 m. kovo 13 d. (išvyko 11.05 val., atvyko 12.45 val.); 2013 m. kovo 22 d. (išvyko 11.16 val., atvyko 13.10 val.); 2013 m. balandžio 22 d. (išvyko 10.30 val., atvyko 12.00 val.); 2013 m. balandžio 29 d. (išvyko 11.07 val., atvyko 12.45 val.); 2013 m. birželio 7 d. (išvyko 10.48 val., atvyko 12.30 val.); 2013 m. birželio 28 d. (išvyko 11.08 val., atvyko 12.40 val.); 2013 m. liepos 24 d. (išvyko 10.55 val., atvyko 13.30 val.); 2013 m. rugsėjo 20 d. (išvyko 9.25 val., atvyko 10.45 val.); 2013 m. spalio 9 d. (išvyko 11.18 val., atvyko 13.10 val.);  2013 m. spalio 18 d. (išvyko 11.24 val., atvyko 12.40 val.); 2013 m. lapkričio 15 d. (išvyko 11.05 val., atvyko 12.35 val.); 2013 m. lapkričio 27 d. (išvyko 11.06 val., atvyko 13.00 val.); 2013 m. gruodžio 11 d. (išvyko 11.16 val., atvyko 12.55 val.); 2014 m. sausio 20 d. (išvyko 10.15 val., atvyko 11.30 val.); 2014 m. vasario 14 d. (išvyko 10.43 val., atvyko 13.35 val.). Teismo nuomone, nurodyti duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjas iš Panevėžio AVPK areštinės aukščiau išvardintomis dienomis išvykdavo iki Panevėžio AVPK areštinės dienotvarkėje numatyto pietų laiko. Atsižvelgęs į Panevėžio AVPK areštinėje nustatytą dienotvarkę, iki Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo priėmimo pusryčiai būdavo nuo 6 val. iki 6.45 val., o po to – nuo 7.30 val. iki 8 val., bei įvertinęs aukščiau nurodytus duomenis apie pareiškėjo atvykimo į Šiaulių TI laiką, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, išskyrus 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. liepos 24 d., laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo Panevėžio AVPK areštinėje ir atvykimo į Šiaulių TI buvo trumpesnis nei 6 val. Dėl šios priežasties Panevėžio AVPK neprivalėjo pareiškėjui išduoti sauso davinio. Pažymėjo, kad Šiaulių TI pateikti duomenys patvirtina, kad į šią įstaigą atvykęs pareiškėjas būdavo pamaitinamas, išskyrus 2013 m. spalio 18 d., kadangi duomenų apie išduotą maisto davinį pareiškėjui nepateikta, o 2013 m. gruodžio 11 d. ir 2014 m. sausio 20 d. pareiškėjas atsisakė jam skiriamo maisto davinio (b. l. 17–18).

Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis apie ginčo laikotarpiu vykusį pareiškėjo konvojavimą iš Panevėžio AVPK į Šiaulių TI ir jo maitinimą, teismas padarė išvadą, kad 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. liepos 24 d laiko tarpas tarp maitinimų 30 min.–1 val. viršijo nustatytą 6 val. ribą. Tačiau įvertinęs, kad šiomis dienomis pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, buvo pamaitintas, nusprendė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, aukščiau išvardintais atvejais Maitinimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad 2013 m. spalio 18 d. neužtikrinus pareiškėjui teisės į maitinimą, pareiškėjui buvo padaryta esminė ir juntama neturtinė žala. Todėl pareiškėjo argumentus apie ginčo laikotarpiu patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš neužtikrintos teisės konvojavimo dienomis gauti maitinimą, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Atsižvelgęs į LVAT ir EŽTT praktiką bei į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertino kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą, taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo periodiški konvojavimai iš Šiaulių TI, kuriame jis buvo kalinamas nuo 2011 m. rugsėjo 20 d., į Panevėžio AVPK areštinę bei trumpalaikiai buvimai joje būtų sukėlę pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus. Dėl šios priežasties G. N. teiginius apie sutrikdytą psichinę sveikatą, teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus bylos duomenimis. Teismas byloje taip pat nenustatė, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas nusprendė, jog pareiškėjui priteisiami 500,00 Eur laikomi adekvačiomis piniginėmis lėšomis pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.

III.

              Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo dalį dėl 500 Eur žalos priteisimo pareiškėjui ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

Panevėžio AVPK nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde išdėstydamas tokius pat argumentus dėl minimalaus kamerų ploto užtikrinimo ir dėl sulaikymo kamerų apšvietimo, kokius nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Panevėžio AVPK teigimu, įvertinus ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų, nustatančių vienam areštinėje laikomam asmeniui priklausančio minimalaus gyvenamojo ploto, kuris negalėjo būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), reikalavimus, ir atsižvelgus į bylos medžiagą, pareiškėjui 2013-2014 metais ploto teko nežymiai mažiau nei nustatyta teisės aktų reikalavimais. Taip pat atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleido pataisos namuose, kuriuose pagal galiojusių teisės aktų nuostatas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir EŽTT praktiką, atsakovas pažymi, kad asmens teisių fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti.

Pasisakydamas dėl sulaikymo kamerų apšvietimo, Panevėžio AVPK papildomai nurodo, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2016 m. sausio 12 d. teiktame tarnybiniame pranešime Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose, ginčo laikotarpiu, pažeidimų susijusių su kamerų apšvietimu nustatyta nebuvo (papildomai pateikia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto kopijas).

Atsakovas taip pat pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių ginti pažeistas teises, t. y. nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų, todėl daro išvadą, kad nei pažeidimo, nei kitokio savo teisių suvaržymo pareiškėjas ginčo metu nejautė, t. y. jokių neigiamų padarinių ginčo metu realiai nepatyrė. Atsižvelgęs į paminėtą, Panevėžio AVPK mano, kad pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas G. N. prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytu senaties terminu ir nurodo, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika toks terminas iš viso negali būti taikomas.

Pažymi, jog Panevėžio AVPK pateiktoje Panevėžio visuomenės sveikatos centro pažymoje, nėra nurodyta apie apšvietimo ir dienos šviesos kameroje išmatavimų atlikimą.

Teigia, jog iš tos pačios pažymos matyti, kad joje nurodoma, jog tualetai nėra uždari, kas pareiškėjo manymu, neabejotinai patvirtina pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. N. už laikymą Panevėžio AVPK areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. kovo 7 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d. (su pertraukomis) iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus Higienos normos HN 39:2009 21 punkto (dėl dirbtinės apšvietos) ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto (dėl vienam laikomam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto) reikalavimų pažeidimus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą pinigais ir pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Eur.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, kuris savo nesutikimą su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimu iš esmės grindžia nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes šiuo atveju teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti, t. y. atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdu. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą Higienos normos HN 39:2009 21 punkto reikalavimų pažeidimą, kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su areštinės pareigūnų neteisėtais veiksmais (neveikimu) neginčija.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, nes tokį prašymą savo atsiliepime buvo išsakęs atsakovas. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, teisingai nustatė laikotarpį, kuriam taikoma ieškinio senatis, pirmosios instancijos teismo aptariamu klausimu padarytos išvados atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015 ir kt.).

Kaip neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Panevėžio AVPK areštinės) neteisėtus veiksmus pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė jo laikymą perpildytose kamerose, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, kamerų apšvietimo pažeidimus, ir tai, kad jis konvojuojamas iš Panevėžio AVPK areštinės į Šiaulių TI, negaudavo pietų ar sauso maisto davinio. Dėl netinkamų kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, buvo psichologiškai pažemintas, pažeistas jo orumas, sutriko jo psichinė sveikata.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, vertindamas, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, turi atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo (sulaikymo) vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Be to, atsižvelgus į tai, kad žala yra kildinama iš keleto neteisėtų veiksmų buvimo, turi būti įvertinama, ar tokie atskiri neteisėti veiksmai buvo atlikti, kaip jie kumuliatyviai veikė pareiškėją ir tokio vertinimo kontekste turi būti sprendžiama dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip ir buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK kamerose laikotarpius, kamerų plotus ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, asmenų kiekį kamerose, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas iš viso 126 paras, iš jų – 74 paras pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 52 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant.

Įvertinus pritaikytą ieškinio senaties terminą, iš byloje esančio 2016 m. sausio 12 d. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus vyriausiojo specialisto tarnybinių pranešimų (b. l. 26-32) matyti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 6 d.; nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 13 d.; nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. kovo 22 d.; nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. balandžio 22 d.; nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio 29 d.; nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 7 d.; nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 28 d.; nuo 2013 m. liepos 17 d. iki 2013 m. liepos 24 d.; nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d.; nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d.; nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio18 d.; nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.; nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d.; nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d.; nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. sausio 20 d.; nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 14 d. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dienų, kurias pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimus, skaičių. Teisėjų kolegija nustatė, kad 63 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose plotas, tenkantis vienam laikomam asmeniui svyravo nuo 3,29 iki 4,93 kv. m.

Spręstina, kad šie Panevėžio AVPK neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo neteisėtais veiksmais. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog Panevėžio AVPK pareigūnai nevykdė Veiklos taisyklių 80 punkto reikalavimo ir neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai, reguliuojantys minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto dydžio užtikrinimą, yra teisėta ir pagrįsta, o apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjui teko labai nežymiai mažesnis plotas, atmestini.

Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 14 d.) reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; dirbtinė apšvieta – ne mažesnė kaip 200 lx,  šiose patalpose  įrengta dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad Panevėžio AVPK areštinėje su apšvietimu susijusių pažeidimų iš viso nebuvo nustatyta, teisėjų kolegija atmeta jį kaip nepagrįstą ir  sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK nepateikė pakankamų ir tinkamų įrodymų, kuriais remiantis, būtų paneigtos G. N. nurodytos aplinkybės apie ginčo laikotarpiu buvusias netinkamas dirbtinio apšvietimo sąlygas areštinės kamerose. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Panevėžio AVPK nepateikus byloje objektyvių duomenų apie apšvietimo sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, jog kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pabrėžtina, jog kartu su apeliaciniu skundu papildomai pateiktas Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktas Nr. H5-254 (b. l. 89), nedaro įtakos nagrinėjamos bylos aplinkybių vertinimui, nes šiame akte pateikiama informacija apie operatyvųjį patikrinimą pagal piliečio skundą apie laikymo sąlygas areštinės karceryje, kas nagrinėjamu atveju nėra reikšminga.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo argumentai apie ginčo laikotarpiu patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš neužtikrintos galimybės netrukdomai ir privačiai pasinaudoti tualetu bei neužtikrintos teisės konvojavimo dienomis gauti maitinimą yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad kaip jau buvo minėta, iš atsakovo pateikto apeliacinio skundo matyti, jog atsakovas dėl šių teismo vertinimų nepasisako, todėl teisėjų kolegija pritardama šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms remiantis byloje esančia medžiaga, papildomai jų nekartoja (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl tinkamo pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Šiame kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo Areštinėje trukmę (pareiškėjas Areštinėje ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas 126 paras ir su pertraukomis) ir nustatytų pažeidimų pobūdį (neužtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas (63 paras), dirbtinis apšvietimas). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėj poveikį, sprendžia, kad byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė