Administracinė byla Nr. eAS-990-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01600-2025-2
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. rugsėjo 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Egidijaus Šileikio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Ministeriją tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka tikrovės.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. liepos 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia ginčyti Ministerijos Raštą, teigdamas, jog minėta institucija netinkamai vykdė jai pavestas funkcijas – nesustabdė, pareiškėjo nuomone, neteisėtų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos veiksmų.
Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo siekiamo ginčyti Rašto turinio matyti, jog Ministerijos pateiktas atsakymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių. Minėtu Raštu pareiškėjas tik informuotas apie tai, kad Ministerija išnagrinėjo jo kreipimąsi ir pateikė bendro pobūdžio informaciją, susijusią su asmens teise į teisminę gynybą. Rašte nėra priimtas joks konkretus administracinis sprendimas, kuriuo būtų nustatytos, pakeistos ar panaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, todėl šis dokumentas laikytinas informacinio pobūdžio raštu, neturinčiu administracinio akto požymių.
Teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Ministerijos Raštą negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Ministeriją atlikti tam tikrus veiksmus.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau buvo pateikęs tapatų skundą, kurį teismas 2025 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10928-780/2025 atsisakė priimti. Ši nutartis buvo palikta galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-557-662/2025, kurioje konstatuota, kad ginčijamas Ministerijos Raštas negali būti administracinės bylos objektu.
Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, nes dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą pripažinti Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus teiginius neatitinkančiais tikrovės, pažymėjo, kad toks reikalavimas negali būti laikomas savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu, todėl nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 18 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį, ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.), Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (Teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų garbės teismui; kreiptis į Konstitucinį Teismą; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės situacijos.
Pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 1 d. pateikė prašymą, kuriame pakartojo prašymus teismui, nurodytus atskirajame skunde, papildomai prašė pripažinti, kad nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų / darbinių santykių pažeidžiami Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinimai, Teisėjų etikos kodekso nuostatas, demokratinės valstybės moralė ir vertybės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytais pagrindais, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad pareiškėjo siekiamas ginčyti Ministerijos Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-10928-780/2025 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, todėl yra pagrindas šioje byloje atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikrus faktus, priimti atskirąją nutartį.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš pareiškėjo skundo atsisakymo priimti teisinių pagrindų, nurodė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes nustatė, kad yra priimta įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-10928-780/2025 tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Pažymėtina, kad sistemiškai aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą sąvoką „įsiteisėjęs teismo sprendimas“, juo turėtų būti suprantamas sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10928-780/2025 atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Ministerijos Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl minėtos teismo nutarties, 2025 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-557-662/2025 atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi įsiteisėjusia Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą dėl to, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10928-780/2025 sprendė analogiško turinio pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir atsisakė jį priimti, netinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą šiuo teisiniu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nes pareiškėjo siekiamas ginčyti Ministerijos Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentu, nesukeliantis jam jokių teisinių pasekmių.
Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo siekiamo ginčyti Ministerijos Rašto turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Raštu iš esmės buvo atsakyta į pareiškėjo Ministerijai pateiktą kreipimąsi, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, jog Ministerija susipažino su jo kreipimusi ir pateikė bendro pobūdžio informaciją apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą bei galimybę pasirinkti gynėją iš Lietuvoje veiklą vykdančių advokatų sąrašo arba kreiptis į tarnybą dėl valstybės lėšomis apmokamo advokato paskyrimo. Šiuo Raštu nenustatyti jokie privalomi nurodymai pareiškėjui, juo taip pat nebuvo pakeistos arba panaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių ir jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus dėl analogiškų reikalavimų kaip ir šioje administracinėje byloje (žr., pvz., 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-662/2025; 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-815/2025), laikėsi pozicijos, jog Ministerijos Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, šį pareiškėjo atskirąjį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas ginčijamą Raštą vertinti kitaip.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą.
Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas, 2025 m. liepos 17 d. kreipdamasis į teismą dėl Ministerijos 2025 m. kovo 4 d. priimto Rašto panaikinimo, yra akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat pareiškėjas prašo pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai), neatitinka faktinės situacijos, kad nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų / darbinių santykių pažeidžiami Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinimai, Teisėjų etikos kodekso nuostatas, demokratinės valstybės moralė ir vertybės.
ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymo dalis pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą, neatitinka tikrovės, tai pat prašymas pripažinti, kad nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų / darbinių santykių pažeidžiami Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinimai, Teisėjų etikos kodekso nuostatas, demokratinės valstybės moralė ir vertybės, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.
ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas proceso teisės normą, nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, tačiau nagrinėjamu atveju yra pagrindai atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas – atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, yra pagrįstas ir teisėtas, dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Egidijus Šileikis
Virginija Volskienė