Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-60-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00347-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.17.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Artūro Pažarskio, Vladislavo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistajam N. U.,

gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu N. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Knygą „Triodas Cvetnaja“ nutarta grąžinti N. U..

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

N. U. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda. Knyga ,,Triodas Cvetnaja” konfiskuota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

N. U. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. lapkričio 10 d. 18.08 val. AB „Lietuvos paštas“ Šiaulių 16-ajame pašte, esančiame Šiauliuose, Aido g. 8, pažeisdamas Vyriausybės 2004 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1424 pavirtintų Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų išvežimo iš Lietuvos Respublikos taisyklių 6 punktą, neturėdamas leidimo išvežti iš Lietuvos Respublikos antikvarinio daikto, įtraukto į kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąrašą, adresuodamas J. H. (J. H.), (duomenys neskelbtini), USA, paštu išsiuntė antikvarinę knygą „Triodas Cvetnaja“, išleistą spaustuvininko Andronikovo Timofejaus Nevežos Maskvoje 1591 m.; taip neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną antikvarinį daiktą, kol 2012 m. lapkričio 12 d. 17.15 val. AB „Lietuvos paštas“ Šiaulių regiono paskirstymo skyriuje, esančiame Šiauliuose, Dubijos g. 42, ši pašto siunta su antikvarine knyga buvo sulaikyta Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnų.

Nuteistasis N. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 199 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tiek prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu, tiek apeliacinės instancijos teismas neteisingai sutapatino gabenimą per sieną ir daikto pateikimą muitiniam tikrinimui užpildžius deklaraciją pašte. Kasatoriaus, kaip ir pirmosios instancijos teismo, nuomone, pateikus daiktą muitinei su deklaracija, kontrabanda šiuo atveju negalima. Deklaracijos užpildymas reiškia, kad asmuo tampa deklarantu, t. y. jam atsiranda teisės ir pareigos muitinei; prekė pateikiama muitinės patikrinimui, t. y. klausiama muitinės, ar galima ją išvežti; vykdomoje eksporto procedūroje sprendimą išleisti prekę apyvarton ar ne priima ne deklarantas, o muitinė. Pasak kasatoriaus, užpildęs deklaraciją ir pateikęs prekę muitinės tikrinimui asmuo nebegali jos gabenti per sieną, nes nuo muitinės priklauso, ar prekė bus išleista apyvarton, ar ne. Pagal Bendrijos muitinės kodeksą (kuriuo teismai nesirėmė) asmuo, užpildęs deklaraciją, pateikia prekę muitiniam tikrinimui ir laukia jos sprendimo, ar išleisti prekę laisvon apyvarton, ar ne. Pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo 1992 m. spalio 12 d. nustatytas Bendrijos muitinės kodeksas, 4 straipsnio 17 punktą muitinės deklaracija – nustatytos formos ir nustatytu būdu atliekamas veiksmas, kuriuo asmuo pareiškia savo pageidavimą, kad prekėms būtų įforminta muitinės procedūra (deklaracijos užpildymu kasatorius pareiškė pageidavimą, kad muitinė priimtų sprendimą dėl eksporto); pagal 4 straipsnio 20 punktą prekių išleidimas – muitinės veiksmas, kuriuo suteikiama teisė su prekėmis atlikti veiksmus, leidžiamus taikant joms įformintą muitinės procedūrą. Taigi, kasatoriaus manymu, prekes deklaruojant muitinei, asmuo prašo, kad ši atliktų veiksmą – priimtų sprendimą išleisti prekes į užsienį, todėl jis negali būti apkaltintas kontrabanda. Muitinės kodekso normos aiškiai nurodo, kad valinis sprendimas deklaravus prekes dėl procedūros įforminimo priklauso muitinei, o pagal BK 199 straipsnį valinis sprendimas gabenti daiktą per sieną priklauso gabentojui (asmeniui, kuris padaro nusikaltimą). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė esmines baudžiamosios atsakomybės sąlygas – nulla crimen, nulla poena sine lege, nes nuteisdamas jį rėmėsi išplėstiniu baudžiamosios teisės normos aiškinimu, t. y. išaiškino, kad prekių gabenimas per sieną atitinka prekės pateikimą muitinės procedūrai, siekiant muitinės sprendimo prekę eksportuoti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi, kaip būtų, jei knyga būtų siųsta ne paštu, o užpildant deklaraciją per muitinę. Liudytojas E. K. (muitinės prevencijos skyriaus viršininkas) paaiškino, kad tokiu atveju kasatorius būtų nukreiptas pas muitinės tarpininkus; deklaraciją turėtų užpildyti muitinės tarpininkas, kuris privalėtų prašyti iš jo leidimo išsiųsti daiktus iš Lietuvos, ir jei tokio leidimo jis nepateiktų, muitinės tarpininkas negalėtų priimti daikto deklaruoti; atsakomybė už deklaraciją atsirastų tarpininkui, jei šis tokį daiktą deklaruoti priimtų ir deklaruotų (T. 2, b. l. 35).

Kasatorius pažymi, kad ant jo užpildytos deklaracijos matyti, jog paštas taip pat muitinei deklaruoja siuntą: pusę deklaracijos pildo siuntėjas (deklarantas), pusę – paštas. Iš pašto pateiktų dokumentų aišku, kad pašto taisyklėse nedraudžiama siųsti antikvarinių daiktų, net jeigu jie yra be leidimo išvežti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš AB „Lietuvos paštas“ pateikto Pašto siuntų apdorojimo tvarkos aprašo, patvirtinto generalinio direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 1-308, išrašo matyti, kad draudimų ir neleistinų priimti siuntų sąraše knygos nėra nurodytos kaip antikvariniai daiktai ir kad jos būtų draudžiamos siųsti, pašto darbuotojas negalėjo žinoti ar suprasti, ar šiai antikvarinei knygai taikomi kokie nors apribojimai dėl išsiuntimo į užsienį, antikvarinių daiktų siuntimas paštu nėra pakankamai aiškiai reglamentuotas Vyriausybės nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais. Taigi šiame apraše nenustatyta jokių pašto darbuotojo veiksmų dėl antikvarinių daiktų. Tačiau pagal Muitinės departamento 2009 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1B-124 „Dėl pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ 3 punktą AB „Lietuvos paštas“, priimdamas iš siuntėjų išsiunčiamas pašto siuntas, privalo patikrinti, ar tais atvejais, kai CN 22 arba CN 23 formos muitinės deklaracijoje (arba kitame siuntėjo pareiškime muitinei ir gavėjui) nurodytos prekės, kurias iš Bendrijos muitų teritorijos galima išsiųsti tik su atitinkamų valstybės institucijų leidimais, šie leidimai yra pateikti; pagal 4 punktą, jeigu pašto siuntoje yra draudžiamų išsiųsti iš Bendrijos muitų teritorijos prekių arba nepateikti prekėms išsiųsti būtini leidimai, AB „Lietuvos paštas“ pašto siuntos iš siuntėjo nepriima. Taigi šiuo teisės aktu Lietuvos paštui nustatyta prievolė pareikalauti leidimo, o jei toks nepateiktas – siuntos nepriimti, tačiau pašto vidiniame dokumente dėl siuntų aptarnavimo apie tai nenurodyta, pašto darbuotoja D. D., priėmusi ir įpakavusi knygą, apie tokią nustatytą prievolę nežinojo (T. 2, b. l. 53).

Kasatorius pažymi, kad: a) paštas įpareigotas tikrinti siuntas ir reikalauti leidimo; b) vidiniuose pašto dokumentuose tie įpareigojimai neaptarti, darbuotojai apie juos nieko nežino; c) knygą jis padavė atvirai, pašto darbuotoja ją suvyniojo, įpakavo, aprišo; d) paštui jis sumokėjo pinigus, kad jam būtų suteiktos kokybiškos ir legalios paslaugos. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju paštas jam nesuteikė kokybiškos paslaugos, neatliko savo pareigų, nustatytų Muitinės įsakymu Nr. 1B-124. Paštas priėmė deklaraciją, įformino savo dalį deklaracijoje, pateikė ją ir siuntinį muitinei ir nors iš esmės veikė kaip muitinės tarpininkas, tačiau šio darbo neatliko – kartu su preke nepareikalavo leidimo.

Pasak kasatoriaus, esant neapibrėžtam teisiniam reguliavimui, kyla tyčios klausimas, nes nebuvo valios atlikti nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad yra objektyvieji nusikaltimo požymiai (gabenimas be leidimo per sieną), tačiau nepaaiškino, kaip tai įmanoma užpildžius deklaraciją ir pateikus daiktą muitinei tikrinti. Šis teismas nurodė, kad kaltinamasis veikė tyčia, nors pirmosios instancijos teismas išaiškino priešingai. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė, kad daikto pateikimas muitiniam tikrinimui yra tapatus gabenimui per valstybės sieną ir kad jo veiksmuose yra tyčia pažeisti BK 199 straipsnį, nors nustatyta, kad savo pareigų neatliko pašto įstaiga.

Kasatorius taip pat nurodo, kad specialisto išvada, nustačiusi, jog knyga išleista 1591 m., neteisinga. Jo nuomone, ji išleista XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, nes neturi vandens ženklų. Visos knygos, išleistos iki XIX a. vidurio, turėjo vandens ženklus. Rusiškos knygos turi labai aiškius vandens ženklus: jų visas popierius yra liniuotas, atstumas tarp šviesą praleidžiančių linijų yra apie 1–1,5 cm. Todėl pirmas veiksmas, kurį kolekcionierius daro gavęs seną rusišką knygą be titulinio lapo, – pažiūri prieš šviesą, ar yra linijos lape, toliau knyga nustatinėjama pagal bibliografijas. Jei tokių linijų nėra, preziumuojama, kad tai XIX a. vidurio–XX a. pradžios mažavertis leidinys, kurio rinkos kaina yra apie 500 Lt (144,81 Eur). Specialisto išvadą surašęs P. A. Miksa teisme paaiškino: „Knygoje nemačiau vandens ženklų, bet jie turi būti. Knygos amžiui nustatyti pakako kitų duomenų. XVI a. knygos yra senos knygos ir turi turėti vandens ženklus“ (T. 2, b. l. 55). Kasatoriui akivaizdu, kad jei 16 a. knyga turi turėti vandens ženklus, bet jų neturi, tai gali būti ne 16 a. knyga. Kai popierius neatitinka 16 a. knygų popieriaus reikalavimų, knygos amžių nustatyti pagal bibliografiją neįmanoma. Specialistas teigė, kad jis nustatė knygos laiką ir vietą pasitaręs su P. G., o šis – su V. S.. Specialisto išvadoje (T. 1, b. l. 10–11) nepaaiškinus, kaip nustatytas knygos amžius iš bibliografijos, iškart pateikta išvada, kad knyga išleista Maskvoje 1591 m. Androniko Nevėžos spaustuvėje, nurodyta, kad pasinaudota Zernovo 1958 m. ir Karatajevo 1878 m. bibliografijomis. Kasatoriaus manymu, pažeistas pats knygos identifikavimo principas iš bibliografijos: bibliografijos rašomos ir naudojamos tiems atvejams, kai knygos leidimo metai, vieta, neaiškūs, t. y. kai pamesti titulo lapai (šiuo atveju taip ir yra). Bibliografijoje būna nurodytas bendras knygos lapų skaičius, lapų numeriai, kuriais prasideda knygos skyriai; nesant titulinio lapo, skaičiuojami knygų skyrių lapai ir jie lyginami su bibliografijos duomenimis. Bibliografijoje būna įrašas, pvz., „Triod Cvetnaja“, M., 1591, bendras lapų skaičius 2000, Verbų sekmadienio skyrius – 30 l.; Didžiojo penktadienio skyrius – 90 l.; Didysis šeštadienis – 121 l.; Prisikėlimo Sekmadienis – 200 l.; ir taip toliau išdėstomi visi sekmadieniai iki sekminių. Pasak kasatoriaus, specialisto išvada turėtų būti tokia: pateikta knyga atitinka aprašymus tokioje bibliografijoje, nes knygos skyriai išdėstyti tokiuose puslapiuose, kaip nurodyta bibliografijoje. Taigi specialistas turėjo nurodyti, ar duomenys apie 1591 m. Maskvos leidinį, kurie nurodyti bibliografijose, atitinka jam pateiktą knygą. Abstraktus pasakymas, kad knyga atitinka aprašymą, netinka, nes bibliografijoje tokioms storoms knygoms nurodoma apie 20–30 požymių (dažniausiai lapų skaičiai skyrių pradžioje), taip pat turi būti nurodyta, ar tie požymiai atitinka. Pasak kasatoriaus, specialistas šio darbo neatliko, dėl to tikėti pateikta specialisto išvada nėra pagrindo, juo labiau kad tiriant bylą teisme paaiškėjo, jog specialistas konsultavosi su kitais asmenimis, kurie nėra specialistai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. S. parodė, kad nieko apie knygą nežino, nieko tais klausimais nekonsultavo, o P. A. Mikša teigė, kad su niekuo nesikonsultavo. Teismo posėdžio metu abu liudytojai pakeitė parodymus: V. S. sakė, kad su juo konsultavosi P. G. (T. 2, b. l. 35), o P. A. Mikša – kad knygos ekspertizė yra jų su P. G. išvada iš katalogų (T. 2, b. l. 55). Pasak kasatoriaus, praktika, kai specialistas, teikdamas išvadą, konsultuojasi su asmenimis, kurie nenurodyti specialisto išvadoje, kai jis nekompetentingas, prieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo 12, 13 straipsniams. Specialistas konsultavosi su kitais asmenimis, jo išvada neatitinka darbui su bibliografija būtino aprašo, o Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnis nustato, kad akte turi būti atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės, gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas. Kasatoriui akivaizdu, kad specialistas nepagrindė, kodėl jo minimose bibliografijose minima „Triod Cvetnaja“ atitinka iš kasatoriaus paimtą knygą. Dėl to teismas, remdamasis šia specialisto išvada, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalį.

Be to, pasak kasatoriaus, pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis bei Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos Pirmasis protokolas, nes iš jo paimta knyga buvo jo nuosavybė. Jam inkriminuojama, kad vežė knygą per sieną neturėdamas tam leidimo, tačiau Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad valstybė turi arba leisti išvežti daiktą arba jį nupirkti. Jis siūlė pirkti knygą Šiaulių Aušros muziejui, kuris yra valstybinis. Todėl valstybė, jei knyga jai patiko, turėjo iš jo ją nupirkti, ir tik valstybei atsisakius pirkti, jis ieškojo pirkėjo kitur. Be to, pagal teismų praktiką, kai antikvarinis daiktas pateikiamas pašte muitiniam tikrinimui (deklaruojamas) ir nėra leidimo, tokia veika vertinama pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2092 straipsnį kaip prekių deklaravimo tvarkos pažeidimas. Dėl to, kasatoriaus manymu, šiuo atveju ir jam turėjo būti taikomos šio kodekso normos.

Nuteistojo N. U. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismas N. U. dėl antikvarinės knygos „Triodas Cvetnaja“ kontrabandos išteisino nustatęs, kad nenustatytas subjektyvusis požymis – tyčia gabenti kontrabandą. Toks sprendimas priimtas, vadovaujantis šiais motyvais: nors specialistas P. A. Mikša nurodė, kad knyga „Triodas Cvetnaja“ yra antikvarinė ir jos negalima be leidimo išsiųsti, tačiau iš AB „Lietuvos paštas“ pateikto Pašto siuntų apdorojimo tvarkos aprašo (patvirtinto generalinio direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. 1-308) išrašo matyti, kad draudimų ir neleistinų priimti siuntų sąraše knygos nėra nurodytos kaip antikvariniai daiktai ir kad jos būtų draudžiamos siųsti, tai reiškia, jog pašto darbuotojas, kaip ir siuntėjas, nebūdami specialistai, negalėjo žinoti ir suprasti, ar šiai antikvarinei knygai taikomi kokie nors apribojimai dėl išsiuntimo į užsienį. Nors pagal specialisto išvadą be leidimo antikvarinės knygos siuntimas neleistinas, tačiau vien tai nereiškia, jog N. U. padarė nusikaltimą, nes jis atnešė knygą į paštą jos nesupakavęs, neslėpė, muitinės deklaracijoje nurodė siunčiamą daiktą – rusišką knygą, kurią įvertino 100 Lt (28,10 Eur), nors ir pardavė už 250 JAV dolerių. Antikvarinių daiktų išsiuntimas paštu nėra pakankamai aiškiai reglamentuotas Vyriausybės nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais. Nei pašto specialistė, priėmusi knygą ir kaltinamojo užpildytą muitinės deklaraciją, nei muitinės darbuotojas, sulaikęs knygą, nei kaltinamasis nežinojo, kad reikalingas leidimas gabenti antikvarinę knygą per valstybės sieną, ir tik specialistai nustatė, kad toks leidimas buvo reikalingas. N. U. negabeno per sieną antikvarinių daiktų, o pateikė knygą muitinės kontrolei per Lietuvos paštą.

Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytus faktus įvertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas ir konstatavo, kad N. U. veikoje yra visi BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyti objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Šis teismas padarė išvadą, kad N. U., daugiau nei dvidešimt penkerius metus būdamas senovinių knygų kolekcionieriumi, žinodamas, kad antikvariniai daiktai, tarp jų ir antikvarinės knygos, yra daiktai, kuriems yra daugiau nei šimtas metų, suprato, kad knyga ,,Triodas Cvetnaja“ yra antikvarinė ir negalėjo nežinoti, kad įstatymai nustato tam tikrą disponavimo senovinėmis, antikvarinėmis knygomis tvarką, t. y. jis žinojo ir suprato, jog, norint antikvarinį daiktą išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, reikalingas atitinkamas leidimas.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis argumentuodamas, kad jo veikoje nėra visų būtinų kontrabandos nusikaltimo sudėties požymių (neteisėto gabenimo per valstybės sieną, tyčios), taip pat ginčija specialisto išvados, nustačiusios knygos amžių ir vertę, patikimumą.

Kasacinio skundo argumentai pagrįsti, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pagal kaltinimą kontrabanda (BK 199 straipsnio 1 dalis), teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą pagal BK 199 straipsnio 1 dalį pirmiausia siejama su daiktų, kuriems taikytinos muitinės priežiūros priemonės ir kurių vertė viršija 250 MGL (BBND), neteisėtu gabenimu per valstybės sieną: 1) nepateikiant jų muitinės kontrolei arba 2) kitaip jos išvengiant. Kartu BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyta speciali kilnojamųjų kultūros vertybių ar antikvarinių daiktų kontrabandos rūšis, kurios baudžiamumas siejamas su leidimo gabenti tokius daiktus neturėjimu. Šios alternatyvios kontrabandos rūšies turinys glaudžiai susijęs su kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų teisinės apsaugos subtilybėmis. Antai Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 2 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad kilnojamosios kultūros vertybės ir antikvariniai daiktai, įrašyti į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, gali būti išvežami tik turint leidimą. Remiantis BK 199 straipsnio 1 dalimi, šių vertybių (kaip ir BK 199 straipsnio 2 dalyje nurodytų narkotinių, psichotropinių, sprogstamųjų, radioaktyviųjų medžiagų, ginklų, šaudmenų ir kt) gabenimo per valstybės sieną pripažinimas kontrabanda gali būti ir nesusijęs su muitinės kontrolės vengimu, pakanka neturėti atitinkamo leidimo. Taigi, formaliai žiūrint, baudžiamajai atsakomybei kilti nesvarbu net ir tai, kad šie daiktai deklaruojami ir pateikiami muitinės kontrolei, o jų vertė mažesnė nei 250 MGL (BBND) dydis. Tačiau pažymėtina, kad pagal savo teisinį statusą kilnojamosios kultūros vertybės ir antikvariniai daiktai skiriasi nuo anksčiau minėtų BK 199 straipsnio 2 dalyje nurodytų pavojingų daiktų (narkotinių medžiagų ir kt), jų apyvartai taikomi visai kitokio pobūdžio ribojimai. Antai į valstybės apskaitą (registrą) įtrauktų kultūros vertybių savininkai, pardavę (perdavę) jas kitam asmeniui, privalo raštu informuoti apie tai Kultūros paveldą departamentą (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 straipsnis). Tačiau į tokią apskaitą (registrą) neįtraukti antikvariniai daiktai dalyvauja civilinėje apyvartoje neribotai, ribojamas tik jų išvežimas iš šalies teritorijos. Pagal Vyriausybės patvirtintą Kilnojamųjų kultūros vertybių ir antikvarinių daiktų, kuriuos išvežant iš Lietuvos Respublikos būtina turėti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, sąrašą prie tokių daiktų priskirti plataus asortimento daiktai, senesni kaip 100 metų, o kai kuriais atvejais – kaip 50 metų. Toks reguliavimas suponuoja prezumpciją, kad visi tokių daiktų turėtojai žino jų amžių ir, norėdami juos gabenti į užsienį, supranta būtinumą gauti atitinkamą leidimą. Kita vertus, ši antikvarinių daiktų teisinei apsaugai būdinga prezumpcija negali būti lemiamas veiksnys nustatant asmens nusikalstamą tyčią vykdyti kontrabandą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, ir kad nustatytos teisinės priemonės neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta. Nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Todėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymas už antikvarinių daiktų kontrabandą pagal leidimo neturėjimo požymį visada turi būti pagrįstas teismo įsitikinimu, kad šių daiktų gabentojas iš tiesų suvokė ne tik formalų būtinumą turėti leidimą, bet ir faktą, kad gabenamas daiktas turi kultūrinę vertę, dėl kurios šiam taikoma valstybės apsauga, ir kad jis veikia priešingai šios apsaugos tikslams – išsaugoti kultūros vertybes dabarties ir ateitiems kartoms. Tik tada galima daryti išvadą apie tyčinį veikos pobūdį ir pakankamą jos pavojingumą baudžiamajai atsakomybei taikyti.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės rodo, kad N. U., nors ir suprato, kad turimai knygai ,,Triodas Cvetnaja“ gali būti daugiau kaip 100 metų, tačiau nelaikė jos turinčia didelę kultūrinę vertę, todėl, pasinaudojęs internetinių aukcionų ir elektroninės prekybos svetainės „eBay“ teikiama paslauga, pardavė ją tik už 250 JAV dolerių. Proceso metu N. U. pateikė logiškus ir specialiomis žiniomis pagrįstus argumentus, kodėl taip vertino knygą, nuosekliai ginčijo specialisto išvadą, nustačiusią knygos amžių, didelę išliekamąją kultūrinę vertę bei kainą (18 000 Lt, t. y. 5213,16 Eur). Šie kaltinamojo argumentai proceso metu iš esmės nepaneigti. Specialisto išvada yra trumpa ir lakoniška, joje neaprašyta, pagal kokius požymius nustatytos jos išleidimo data bei vertė ir kokia metodika taikyta (T. 1, b. l. 10-11). Šių duomenų teismui neatskleidė nei specialisto išvadą surašęs P. A. Mikša, nei jį konsultavęs V. S.. Gynybos argumentų dėl daugkartinio knygos perspausdinimo, vandens ženklų nebuvimo, turimų defektų ir pan. šie asmenys paneigti nesugebėjo, net iš dalies juos patvirtino, pvz., P. A. Mikša sutiko su kaltinamojo teiginiais, kad XVI amžiaus knygos turi turėti vandens ženklus, kurių šiuo atveju nėra (T. 2, b. l. 55).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad turėta knyga priklausė N. U. nuosavybės teise, nėra jokių duomenų, kad jis ją galėtų įsigyti neteisėtai. Ši knyga į Kultūros vertybių registrą nebuvo įtraukta. N. U. knygą į paštą atsinešė nesupakuotą, neslėpdamas, ją siuntė užpildęs atitinkamą muitinės deklaraciją. Pagal Lietuvos pašte galiojančią tvarką antikvarinės knygos nėra įtrauktos į draudžiamų siųsti į užsienio šalis daiktų sąrašą (T. 2, b. l. 68-70). Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintose pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklėse nurodyta, kad privalu tikrinti, ar tais atvejais, kai muitinės deklaracijoje nurodytos prekės, kurias iš Bendrijos muitų teritorijos galima išsiųsti tik su atitinkamų valstybės institucijų leidimais, šie leidimai yra pateikti (3.3 punktas); jeigu tokie leidimai nepateikti, AB „Lietuvos paštas“ siuntos iš siuntėjo nepriima (4 punktas). Toks reguliavimas daikto savininkui leidžia manyti, kad, nustačius, jog siunčiamam daiktui reikalingas leidimas, kuris nepateiktas, daiktas bus jam tiesiog grąžintas ir šis privalės pasirūpinti atitinkamo leidimo gavimu.

Minėtos aplinkybės verčia abejoti, kad N. U., siųsdamas į JAV jam nuosavybės teise priklausiančią antikvarinę knygą be reikiamo leidimo, veikė kontrabandos nusikaltimui būdinga tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad tokiam daiktui gabenti būtinas leidimas ir kad knygos išsiuntimas iš Lietuvos pažeidžia tokiems daiktams taikomą valstybės teisinę apsaugą, ir norėdamas ją pažeisti. Šios abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, būtent tokiu principu vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįvertinus visų aplinkybių, eliminuojančių kaltinamojo tyčią, taigi netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 punktas), todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                                              Viktoras Aidukas

Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas,

Artūras Pažarskis

Vladislavas Ranonis

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas