Civilinė byla Nr. 2A-127-340/11

Teisminio proceso Nr. 2-04-3-00143-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.7; 21.4.2.8; 21.6; 28.2; 41; 121.15; 121.18; 121.21

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. sausio 17 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,

susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,

kolegijos teisėjų R. Gudžiūnienės, P. Jaržemskio,

sekretoriaujant A. Ivanovui,

dalyvaujant ieškovui G. S., ieškovo atstovei advokatei J. Vilutytei,

vertėjai O. Jakšto,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių O. G. ir Z. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovėms O. G. ir Z. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretysis asmuo Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia 1998-12-11 sudarytą 600 kv.m žemės sklypo ir jame esančio sodo namo pirkimo-pardavimo sutartį tarp O. G. ir Z. Š.; taikyti vienašalę restituciją, grąžinant ieškovo nuosavybėn nurodytus nekilnojamuosius daiktus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad O. G., pasinaudodama ieškovo išduotu įgaliojimu, be jo žinios pardavė savo motinai Z. Š. ieškovui nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą ir nebaigtos statybos sodo pastatą už 30 000 Lt, apie įvykusį sandorį ieškovui nieko nepranešė, nurodytos pinigų sumos jam nedavė. Kadangi sudarydama ginčijamą sandorį O. G. veikė ne įgaliotojo, o savo ir motinos Z. Š. interesais, be to, Z. Š., sudarydama tokį sandorį ir žinodama, kad jai perleidžiamas ieškovui priklausantis turtas, veikė nesąžiningai, 1998-12-11 Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure sudaryta žemės sklypo ir jame esančio sodo namo, esančių sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia.

Atsakovės atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovui buvo žinoma apie tarp O. G. ir Z. Š. ketintą sudaryti žemės sklypo ir jame esančio sodo namo pirkimo-pardavimo sandorį, o už nurodytą nekilnojamąjį turtą pagal pirkimo-pardavimo sutartį gauti pinigai buvo perduoti ieškovui. Dėl įgaliojimo suklastojimo pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Tretysis asmuo Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarė D. Š. atsiliepime į ieškinį prašė ginčą nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad O. G. pateikė visus dokumentus, būtinus pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti. Apie atsakovių giminystės ryšį sandorio sudarymo metu notarei nebuvo žinoma. Ar O. G. grąžino ieškovui pagal pirkimo-pardavimo sutartį gautus pinigus, notarė nežino.

Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2010-02-02 sprendimu ieškinį patenkino; pripažino nuo sudarymo negaliojančia 1998-12-11 Vilniaus m. 6-ajame notarų biure sudarytą žemės sklypo ir jame esančio nebaigtos statybos sodo namo, sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. 1-10876; taikė vienašalę restituciją, grąžinant ieškovo G. S. nuosavybėn 600 kv.m žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantį nebaigtos statybos 109,16 kv. m bendro naudingo ploto sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priteisė ieškovui G. S. iš atsakovių O. G. ir Z. Š. lygiomis dalimis po 100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, po 750 Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovių O. G. ir Z. Š. lygiomis dalimis po 350 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, po 20,62 Lt pašto išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme siunčiant šalims procesinius dokumentus. Teismas nustatė, kad 1998-09-22 ieškovas G. S. įgaliojo atsakovę O. G. naudotis, valdyti, disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir sodo nameliu, esančiais sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), t. y. išdavė atsakovei generalinį įgaliojimą nurodyto turto atžvilgiu, įskaitant ir teisę nurodytą turtą perleisti tretiesiems asmenims. Ieškovas įgaliojimo neginčija. 1998-12-11 atsakovė O. G., įgaliojimo pagrindu atstovaudama ieškovą, sudarė nurodyto žemės sklypo su sodo nameliu pirkimo pardavimo sutartį su atsakove Z. Š.. Už ginčo žemės sklypą su sodo nameliu mokėjo O. G. su vyru R. G. iš šeimos santaupų ir jame gyvena su šeima. Teismas iš šalių ir liudytojų paaiškinimų padarė išvadą, jog tikroji pirkėja buvo O. G., iš esmės, atstovaudama ieškovą, sudariusi sandorį su pačia savimi savo interesais, t. y. siekdama įsigyti nuosavybėn ieškovo turtą. Siekiant dėl akių apeiti įstatymo reikalavimą nesudaryti sandorių, susijusių su atstovaujamo asmens turtu, su pačiu savimi, pirkimo-pardavimo sutarties šalimi pasirinktas artimas atsakovei O. G. asmuo – jos motina, atsakovė Z. Š., kuri nei mokėjo už ginčo turtą, nei jame gyveno ar juo rūpinosi. Be to, kaip nurodo atsakovės ir liudytojas R. G. su ieškovu susitarta dėl 15 000 JAV dolerių sumokėjimo už ginčo turtą. Tuo tarpu atsakovė O. G., atstovaudama ieškovą, pirkimo-pardavimo sutartyje nurodė, jog ginčo turto kaina 30 000 Lt, kai pagal sutarties metu galiojusį oficialų lito ir JAV dolerio kursą būtų sudarę 60 000 Lt. Taigi ginčo sandoryje buvo nurodyta netikra pirkimo-pardavimo kaina, nors pati atsakovė teigia, jog tinkamai atstovavo ieškovą ir nemelavo dėl ginčo sutarties tikrųjų sąlygų. Nustatęs, jog ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties šalimi – pirkėja, faktiškai buvo pati O. G., kuri sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį ieškovą – pardavėją – atstovavo pagal įgaliojimą, teismas konstatavo, jog ginčo sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvią sandorio sudarymo metu galiojusią draudžiamąją teisės normą – draudimą atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi (1964 m. CK 65 str.). Teismas nesutiko su atsakovių atstovo nuomone, jog tik nuginčijus įgaliojimą, galimas pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimas, kadangi tiek įgaliojimas (vienašalis sandoris), tiek pirkimo-pardavimo sutartis (dvišalis sandoris) yra atskiri sandoriai, nors ir susiję, todėl ir galimas atskiras kiekvieno nurodyto sandorio ginčijimas visais įstatyme numatytais pagrindais. Atsakovės neįrodė, kad už ginčo turtą, perleistą ginčijama sutartimi atsakovei Z. Š., buvo sumokėta, jog už tą turtą buvo sumokėta reali turto kaina, jog ieškovo atstovė pagal įgaliojimą O. G. nepažeidė įstatyme numatytų atstovės pagal įgaliojimą pareigų, pareigas atliko sąžiningai, geriausiu ir naudingiausiu atstovaujamam asmeniui būdu, pateikė jam ataskaitą dėl parduoto turto, atsiskaitė su juo už perleistą turtą, sumokėdama sutartą kainą. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas prašo taikyti vienašalę restituciją ir tai, jog iš esmės ieškinio pagrindu nurodomas 1964 m. CK 57 str., kuris numato tik vienašalę restituciją, jog atsakovės neįrodinėjo pinigų sumokėjimo, neprašė taikyti dvišalės restitucijos, o ieškovas teigia, jog už ginčo turtą negavo apskritai pinigų, neperžengiant ieškinio ribų, teismas taikė vienašalę restituciją, grąžinant ieškovo nuosavybėn pagal pripažintą negaliojančia sutartį perleistus nurodytus nekilnojamuosius daiktus.

Apeliaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2010-02-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliančių nuomone, sprendimas pagrįstas tikrovės neatitinkančiais faktais bei neteisingai aiškinant įstatymo raidę. Nurodo, kad 1998-12-11 sutartis teisėta, ieškovas žinojo apie sudaromą sandorį, įgaliojimą pasirašė išreikšdamas savo valią, be to su juo buvo atsiskaityta, tai patvirtina paties ieškovo teiginiai. Atsakovė O. G. veikė griežtai pagal įgaliojime nustatytų įgalinimų apimtį ir turinį išreiškiant G. S. valią parduoti nuosavybėje esantį turtą. Nurodo, kad ieškovas negalėjo ginčyti įgaliojimo, kurį nuginčijus būtų galima ginčyti ir įgaliojimo pagrindu 1998-12-11 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Nei notarė, nei atsakovės pagal tuo metu galiojusius įstatymus sudarant pirkimo-pardavimo sandorį pagal išduotą įgaliojimą neperžengė įstatymo ribų ir nebuvo jokios apgaulės ar sukčiavimo bei interesų konflikto, todėl sutartis yra teisėta ir nėra jos pripažinimo negaliojančia pagrindų. Nėra atstovo ir atstovaujamojo interesų konflikto. Apeliančių vertinimu, vienašalė restitucija taikyta nepagrįstai, kadangi vadovaujantis CK 1.80 str. 4 d. turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 str. 1, 2 ir 3 d. numatytus atvejus; sprendime nebuvo įrodyta, kad Z. Š. yra nesąžininga įgijėja ar nekilnojamasis daiktas prarastas dėl nusikaltimo. Pažymi, kad pagal CK 6.145 str. 2 d. išimtiniai atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šiuo atveju turtas yra žymiai pagerintas, nebaigtos statybos namas pastatytas ir pritaikytas gyvenimui, sutvarkyta aplinka.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovių apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantės be pagrindo ginčija pirmosios instancijos teismo remiantis byloje dalyvaujančių asmenų bei liudytojų parodymais teisingai nustatytas aplinkybes. Nurodo, jog šioje byloje įgaliojimas nebuvo ginčijamas.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką;

Pirmas apeliacinio skundo argumentas – kad ieškovas G. S. žinojo apie sudaromą sandorį, įgaliojimą pasirašė išreikšdamas savo valią, be to, su ieškovu buvo atsiskaityta, o atsakovė O. G. veikė griežtai pagal įgaliojime nustatytų atstovo įgalinimų apimti ir turinį, paneigtas bylos medžiaga ir atmetamas.

Apeliantės nurodo, kad ieškovo G. S. teiginys, jog įgaliojimas atsakovei O. G. buvo išduotas apgaulės būdu, byloje nepasitvirtino, tačiau šis argumentas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Reikalavimas dėl generalinio įgaliojimo, išduoto O. G., pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės patikslintu ieškiniu nebuvo pareikštas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio fakto nenustatinėjo. Apelianto teiginiai, kad baudžiamoji byla pagal G. S. pareiškimą dėl įgaliojimo suklastojimo buvo prokuroro nutarimu nutraukta, o liudytojai A. B., S. Š. ir kiti paliudijo, jog ieškovas pasirašė įgaliojimą pats, kad ieškovo teiginiai kelia abejonių dėl notarės sąžiningumo ir pan., atmetami dėl analogiškų motyvų. G. S. patikslintas ieškinys pareikštas 1964 m. CK 65, 57 str. numatytais pagrindais; ieškovas įrodinėjo ir prašė teisiškai įvertinti kitus faktus: faktą, kad O. G. jai duoto įgaliojimo pagrindu dėl akių pardavė ieškovui G. S. priklausantį turtą savo motinai, atsakovei Z. Š., t. y. faktiškai sudarė sandorį pati su savimi ir neatsiskaitymo už parduotą turtą faktą; teismas pagrįstai pripažino juos įrodytais. Dėl išdėstyto apelianto argumentas, kad nenuginčijus įgaliojimo negalima buvo ginčyti jo pagrindu sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.

Apeliantės nurodo, kad pagal 1964 m. CK 65 str. nuostatas atstovas negalėjo sudaryti atstovaujamojo vardu sandorių nei su pačiu savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis yra tuo pačiu metu, tačiau ši norma nedraudė atstovui sudaryti sandorį su artimais giminaičiais, todėl atsakovė O. G., pardavusi ieškovo turtą savo motinai Z. Š., šios normos nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija su apeliančių teiginiais nesutinka, nes jie pagrįsti netinkamu šios teisės normos aiškinimu. Įgaliotinio ir įgaliotojo santykiai pagrindžiami pasitikėjimu (fiduciariniai), taigi tiek 1964 m. CK 65 str., tiek galiojančio CK 2.134 str. normos įgyvendina bendrą atstovavimo principą – atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais ir vengti interesų konflikto. Teismai, taikydami teisę, privalo atsižvelgti į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamoje byloje yra aktualios 1964 m. CK 65 str. nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuotos apelianto paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus nutartyse; taip, 1999-05-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-157/1999 teisėjų kolegija nagrinėdama situaciją, kai atstovė, veikdama įgaliojimo pagrindu, sudarė turto perleidimo sandorį (dovanojimo) su savo dukra, pripažino esant atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą, kai atstovas sudaro sutartį atstovaujamojo vardu su savo artimais giminaičiais bei plečiamai išaiškindama 1964 m. CK 65 str., konstatavo, kad atstovas negali sudarinėti sandorių atstovaujamojo vardu ne tik su pačiu savimi, bet ir su savo artimais giminaičiais, nes tokių sandorių sudarymas sukelia interesų konfliktą.

Apeliančių argumentas, kad Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išnagrinėtų bylų (3K-3-157/1999 ir 3K-3-721/1999) faktinės aplinkybės nėra tapačios faktinėms aplinkybėms nagrinėjamoje byloje, nes paminėtose bylose ginčo dalyku buvo neatlygintinų turto perleidimo sandorių (dovanojimo) teisėtumas, be to, buvo ginčijami ir įgaliojimai, atmetamas, nes Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra labai panašios, o pagal precedentą taikomos 1964 m. CK 65 str. aiškinimo nuostatas.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad atsakovė O. G., atstovaudama ieškovą bei sudariusi sandorį su savo motina, iš tikrųjų veikė savo interesais, siekdama įsigyti nuosavybėn ieškovo turtą, pažeidė 1964 m. CK 65 str. nuostatas; dėl to 1998-12-11 Vilniaus miesto 6-ajame notarų biure sudaryta žemės sklypo ir jame esančio nebaigtos statybos sodo pastato pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų ir negalioja (1964 m. CK 47 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma vienašalė restitucija, tačiau nesutinka su teismo nurodytu vienašalės restitucijos taikymo įstatyminiu pagrindu (1964 m. CK 57 str.), nes byloje nėra duomenų apie atsakovės O. G. (atstovės) ir atsakovės Z. Š. (turto įgijėjos) piktavališką susitarimą. Pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš jos šalių privalo grąžinti antrai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį (1964 m. CK 47 str.); teismas konstatavo, jog pinigų už parduotą turtą ieškovas negavo. Atsakovė O. G. įrodinėjo atsiskaitymo faktą savo paaiškinimais ir savo sutuoktinio liudytojo R. G. bei liudytojo V. B. parodymais, nurodė, kad visa suma (15 000 JAV dolerių) buvo ieškovui sumokėta grynais pinigais, doleriais per kelis etapus. Teismas pagrįstai nurodė, kad šių asmenų parodymai turi esminių prieštaravimų: pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad sklypas su sodo pastatu parduotas Z. Š. už 30 000 Lt (b.l. 4. t.1), turto pardavimo metu tai atitiko 7 500 JAV dolerių sumą. Teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad tikroji sandorio kaina buvo 15 000 JAV dolerių, nes nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta žodine forma, be to, ieškovas tokio žodinio sandorio sudarymo fakto nepatvirtina. Atsakovės O. G. paaiškinimai ir liudytojo R. G. parodymai, kad iš tiktųjų turto pardavimo kaina buvo 15 000 JAV dolerių, atmetami, nes prieštarauja ieškovo vardu sudarytos ir notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygoms bei ieškovo paaiškinimams; ieškovas tokio fakto pripažinęs nebuvo. Baudžiamojoje byloje yra R. G. skolos raštelis, surašytas po sandorio sudarymo, 1999-01-05, kuriuo jis įsipareigoja perduoti ieškovui 7000 JAV dolerių sumą trijų mėnesių bėgyje (b.l. 32 ). Raštelis liko pas ieškovą, rašytinių įrodymų apie pinigų grąžinimą (ieškovo pakvitavimo, įrašo apie grąžinimą skolos dokumente) taip pat nėra; tai įrodo, kad prievolė liko neįvykdyta, pinigai nebuvo perduoti ieškovui (1964 m. CK 244 str. 2 d.). Tokios bylos aplinkybės paneigia atsakovės O. G. ir jos liudytojų parodymus apie visišką atsiskaitymą su ieškovu. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta ir, pripažinus sandorį negaliojančiu jis nieko neprivalo grąžinti atsakovėms.

Apeliantės nesutinka su teismo sprendimu taikyti restituciją, motyvuodamos, kad atsakovė Z. Š. yra sąžininga turto įgijėja. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d. nuostatas Civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančias Civiliniam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie buvo sudaryti, taigi CK 4.96 str. 2 d. taikymo nagrinėjamoje byloje problema yra aktuali. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė Z. Š. nėra sąžininga įgijėja. Pirma, atsakovė Z. Š. yra ginčijamos turto pirkimo-pardavimo sutarties šalis – šio turto pirkėja, ji nėra turtą įgijęs sąžiningas trečiasis asmuo CK 4.96 str. 2 d. prasme. Atsakovė O. G., jos sutuoktinis liudytojas R. G. bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad žemės sklypą ir sodo pastatą pirko sau, mokėjo iš savo šeimos pinigų, tik įregistravo Z. Š. vardu, nes paaiškėjo, jog O. G. negali pirkti šio sodo sklypo savo vardu (b.l. 61, t). Atsakovė Z. Š. patvirtino, kad už tą sklypą su sodo nameliu nemokėjo, žinojo, kad O. G. yra jos duktė, kad pas notarą turto perleidimo jai sutartį pasirašė ne turto savininkas, bet jos duktė įgaliojimo pagrindu; jos pasirašytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog O. G. gavo iš jos 30 000 Lt už perleistą turtą, nors pati pripažino, kad jokių pinigų turto savininkui per jo įgaliotinę (atsakovę O. G.) nemokėjo. Sandorio sudarymo aplinkybės įrodo, kad Z. Š. buvo žinoma, jog jos duktė, veikdama turto savininko įgaliojimo pagrindu, faktiškai veikia savo interesais, perka turtą sau, t. y. Z. Š., kaip sandorio šalis nebuvo sąžininga.

Apeliantės savo skunde taip pat remiasi CK 6.145 str. 2 d. nuostatomis, leidžiančiomis išimtinais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu vienos iš sandorio šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos pagerėtų ir nurodo, kad restitucija negali būti taikoma, nes nupirktas iš G. S. nekilnojamas turtas yra ženkliai pagerintas, į jį investuota daug lėšų – nebaigtos statybos namas yra pastatytas ir pritaikytas gyvenimui bei sutvarkyta aplinka, dėl to visiškai neįmanoma fiziškai įvykdyti teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pardavimo metu 1998 m. pastato statybos darbų jau buvo atlikta 96 proc. (b.l. 4, t.1); bylos nagrinėjimo metu apeliantės neteikė teismui jokių įrodymų apie jų investicijas į sodo pastato statybų baigiamąjį etapą bei sklypo sutvarkymo darbus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šias aplinkybes neįrodytomis bei pažymėjo, jog teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje neužkerta apeliantams kelio reikalauti priteisti turto pagerinimo išlaidas kitoje civilinėje byloje. Pagal bylos medžiagą su ieškovu nebuvo atsiskaityta už parduotą turtą, todėl apeliančių argumentas dėl ieškovo turtinės padėties nepagrįsto ir nesąžiningo pagerėjimo atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš apeliančių priteisiamos lygiomis dalimis advokatės atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 500 Lt (CPK 98 str. 1 d.).

Apeliantės sumokėjo 300 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (b.l. 88), likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas (600 Lt) buvo atidėtas 2010-03-31 teismo nutartimi iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (b.l. 93-94, t.2). Atmetus apeliacinį skundą, likusi žyminio mokesčio dalis priteisiama iš apeliančių valstybei lygiomis dalimis (CPK 93 str. 4 d., 96 str. 2 d.). Iš atsakovių valstybei taip pat priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 103, t.2) (CPK 79, 88 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

n u t a r ė :

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui G. S. iš atsakovių O. G. ir Z. Š. lygiomis dalimis 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovių O. G. ir Z. Š. lygiomis dalimis valstybės biudžetui 600 Lt (šešis šimtus litų) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

Priteisti iš atsakovių O. G. ir Z. Š. lygiomis dalimis 11,40 Lt (vienuolika litų, 40 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                           T. Žukauskienė

 

Teisėjai                                                                                                R. Gudžiūnienė

 

                                                                                                            P. Jaržemskis