Civilinė byla Nr. 3K-3-449/2007
Procesinio
sprendimo kategorijos: 114.11; 123.6; 124.4; 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo
Taminsko (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. M.
C. ir suinteresuoto asmens J. G. L. kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės
teismo 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. M. C. pareiškimą nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą; suinteresuoti asmenys P. A. B., J. G. L., I. U.,
Alytaus apskrities viršininko administracija, A. M., A. P., A. S., P. J.,
S. K., Č. V., J. S., J. D., M. K., M. B., A. Č., M. K., D. J., R. Z.,
V. P., V. P., M. P., A. Š., V. N., Z. Ž., L. M. M., V. D., G. M., A. S., M. M.,
T. U., A. M., V. M., A. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Pareiškėja 2003
m. gruodžio 3 d. pateikė teismui pareiškimą, kurį 2004 m. vasario 26 d.
patikslinusi, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis P.
B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 30 ha (1/2 valako) žemės sklypą (duomenys
neskelbtini). Nurodė, kad P. B. vieną valaką (60 ha) žemės paveldėjo iš
savo tėvo, tačiau 1934 m. pusę žemės, t. y. 30 ha, padalijo savo sūnums M. ir
J. Likusią pusę valako valdė pats iki 1940 m. nacionalizavimo. Vieninteliai
dokumentai, patvirtinę pareiškėjos senelio nuosavybės teisę į žemę buvo 1931 m.
Valstybinio leidinio „Bialostocki Dzennik Wojewodzki“ Nr. 14 ištraukos kopija
ir išlikęs 1928 m. nutarimas Nr. 6, kuriuose minimas P. B. kaip žemės
savininkas, tačiau nėra nurodytas turėtos žemės kiekis ar konkretus sklypas.
Druskininkų
miesto apylinkės teismas 2005 m. sausio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjos
pareiškimą iš dalies, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinę
reikšmę turintį faktą, kad P. B. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė
28,9 ha žemės (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis pažymomis,
nurodė, kad išlikusiuose archyvo dokumentuose nebuvo duomenų apie P. B. turėtą
žemę, o faktą, kad būtent P. B. valdė 28,9 ha žemės sklypą iki jos
nacionalizacijos 1940 m., patvirtino liudytojų parodymai ir byloje esantys 1995
m. rugsėjo 12 d. ir 1997 m. lapkričio 24 d. teismo sprendimai, 1928 m. gruodžio
24 d. nutarimas Nr. 19, 1931 m. rugpjūčio 24 d. leidinio „Bialostocki Dzennik
Wojewodzki“ Nr. 14 ištraukos kopija ir kiti įrodymai.
Suinteresuoti
asmenys A. M., A. S., S. K., J. S., M. K., M. P., A. Č., D. J., V. P., A. P.,
P. J., Č. V., J. D., M. B., V. P., T. K., R. Z. 2006 m. kovo 23 d. pateikė
teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl turinčio juridinę
reikšmę fakto nustatymo, panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m.
sausio 17 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad
P. B. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 28,9 ha žemės (duomenys
neskelbtini).
Druskininkų miesto
apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje
byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad P. B. iki
nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 30 ha žemės sklypą (duomenys
neskelbtini). Teismas nurodė, kad Druskininkų miesto apylinkės teismas,
priimdamas 2005 m. sausio 17 d. sprendimą, kuriuo nustatė juridinę reikšmę
turintį faktą, kad P. B. iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 28,9 ha
žemės (duomenys neskelbtini) pažeidė CPK 368 straipsnio nuostatas; šio
juridinio fakto nustatymas tiesiogiai susijęs su suinteresuotų asmenų teisėmis,
nes laisva žemė kaimo rėžinėje sistemoje grąžinama natūra piliečiams
proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo
tvarkos ir sąlygų pakeitimo“). Atkūrus nuosavybės teisę, sumažėjo suinteresuotų
asmenų atkuriamų žemės sklypų dydžiai. Teismas nustatė,
kad CPK 368 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo praleistas,
nes tikėtina, kad suinteresuoti asmenys apie teismo sprendimą sužinojo 2006 metų vasario 17–22 dienomis, gavę Alytaus apskrities viršininko 2006 m. sausio 20 d.
įsakymą ir Alytaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 20 d.
sprendimus, pagal kuriuos jiems buvo atkuriama nuosavybė į žemę, taip pat iš
trečiojo asmens A. P. Teismas netenkino prašymo atnaujinti civilinės bylos
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad P. B. mirė 1940 m.
rugpjūčio 18 d. (duomenys neskelbtini)
nagrinėjimą, nes nenustatė CPK 366 straipsnyje nurodytų pagrindų
atnaujinti procesą.
Pareiškėja
teismo prašė palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio
17 d. sprendimą, kuriuo nuosavybės teisės į žemę atkūrimo tikslu nustatytas
juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos senelis iki žemės nacionalizavimo
nuosavybės teise valdė 28,9 ha žemės (duomenys neskelbtini) pagal
dabartinį administracinį suskirstymą Druskininkų savivaldybėje; nurodė, kad jos
senelis turėjo vieną valaką žemės, tačiau pusę jo padalijo savo vaikams M. ir J.,
o likusią pusę valako dalį valdė pats. Žemę sūnums jis perleido, kai šie vedė
ir sukūrė savo šeimas. 1940 m. senelio valdyta žemė – pusė valako – buvo
nacionalizuota. Tvarkant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus paaiškėjo, kad
nėra galimybių atkurti nuosavybės teises į jos seneliui priklausiusią žemę, nes
neišliko pakankamai duomenų apie jo iki nacionalizacijos turėtą žemę.
Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris atsiuntė 1931
m. valstybinio leidinio „Bialostocki Dziennik Wojewodski“ Nr. 14 ištraukos
kopiją, kurioje pareiškėjos senelis minimas kaip žemės savininkas, tačiau jame
nenurodytas turėtos žemės kiekis, taip pat yra išlikęs 1928 m. nutarimas
(uchvala) Nr. 6, kuriame minimas pareiškėjos senelis kaip žemės savininkas,
tačiau ir šiame dokumente nenurodytas jo nuosavybės teisėmis valdomos žemės
kiekis. Pareiškėja neturi ir negali pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių,
kad jos senelis iki žemės nacionalizavimo valdė pusę valako žemės, todėl mano,
kad Druskininkų miesto apylinkės teismas, rėmęsis liudytojų parodymais ir
pateiktais rašytiniais įrodymais, 2005 m. sausio 17 d. sprendimu iš dalies
tenkindamas jos pareiškimą, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, nustatydamas
juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos senelis iki žemės nacionalizavimo
nuosavybės teise valdė 28,9 ha žemės (duomenys neskelbtini) pagal
dabartinį administracinį suskirstymą Druskininkų savivaldybėje. Į tėvo M. B.
valdytą žemę nuosavybės teises jai ir suinteresuotiems asmenims A. P. B., J. G.
L. atkurtos Druskininkų miesto apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 24 d.
sprendimu, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog M. B. iki
žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 14,45 ha žemės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Druskininkų
miesto apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu panaikino Druskininkų
miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 17 d. sprendimo
dalį, kuria nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos
senelis iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 28,9 ha žemės (duomenys
neskelbtini) ir priėmė naują sprendimą –
pareiškėjos pareiškimo dalį nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl
nuosavybės teisės valdymo atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad pateikti 1928 m. gruodžio 21 d. nutarimas (uchvala) ir 1931 m. rugpjūčio 24 d. Valstybinio leidinio „Bialostocki Dzennik Wojewodzki“ Nr. 14
ištrauka patvirtino faktą, jog pareiškėjos senelis buvo žemės savininkas 1928 m.
ir 1931 m., bet ne žemės nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 21 d.), tačiau šiuose
dokumentuose nenurodyta, kokį kiekį žemės nuosavybės teisėmis valdė pareiškėjos
senelis. Teismas, remdamasis suinteresuotų asmenų paaiškinimais, padarė išvadą,
kad pareiškėjos senelis nuosavybės teisėmis iš viso valdė pusę valako žemės,
kurią dar iki žemės nacionalizavimo padalijo savo dviem sūnums. Be to, suinteresuoti
asmenys teismui paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kaime nė vienas gyventojas nuosavybės teise nevaldė viso
valako žemės; šias aplinkybes taip pat patvirtino suinteresuoto asmens Alytaus
apskrities viršininko administracijos atstovė, nurodžiusi, kad nėra duomenų,
patvirtinančių, jog bent vienas asmuo, taip pat ir pareiškėjos senelis, (duomenys
neskelbtini) būtų valdęs visą valaką žemės. Teismas
pažymėjo, kad žemės grąžinimo procedūra (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Druskininkų
savivaldybėje), buvo baigta iki užvedant civilinę bylą dėl juridinio fakto
nustatymo, žemė grąžinta jos buvusiems savininkams arba jų įpėdiniams ir
laisvos žemės natūra daugiau nėra. Teismas atmetė pareiškėjos ir suinteresuotų
asmenų J. G. L., I. U., A. P. B. paaiškinimus, nes jie buvo
nenuoseklūs, prieštaravo kitų byloje dalyvaujančių suinteresuotų asmenų
paaiškinimams, jų nepatvirtino liudytojų parodymai ir kita bylos medžiaga. Be
to, teismas nustatė, kad pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims A. P. B., I.
U., J. G. L. nuosavybės teisės į jų tėvų M. ir J. iki nacionalizavimo valdytą
žemę atkurtos Druskininkų miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 12 d. ir 1997 m. lapkričio 24 d. sprendimais, kurie yra įsiteisėję, jų teismas peržiūrėti
neturi galimybės, nes procesai šiose bylose neatnaujinti, taip pat nustatytais
juridinę reikšmę turinčiais faktais, kad pareiškėjos senelis bendrai nuosavybės
teise valdė pusę valako iki nacionalizavimo; vadovaujantis teisingumo,
sąžiningumo ir protingumo principais, netikslinga peržiūrėti nurodytus teismų
sprendimus, nes pareiškėja ir suinteresuoti asmenys A. P. B., I. U., J. G. L. įgyvendino
savo teises į senelio valdytą žemę atkurdami nuosavybės teises į tėvų M. ir J.
valdytą žemę. Teismas konstatavo, kad pareiškėja teismui nepateikė
nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių jos prašymo pagrįstumą, tuo tarpu
suinteresuotų asmenų paaiškinimai neprieštaravo vieni kitiems, sutapo su byloje
esančiais rašytiniais įrodymais, juos patvirtino byloje apklausti liudytojai,
todėl teismas nurodė, kad neturėjo pagrindo jais netikėti.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal pareiškėjos ir suinteresuoto asmens J. G. L. apeliacinį
skundą, 2007 m. vasario 21 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą
pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, nurodžiusi, kad nors teismo
nutartis, kuria atnaujintas procesas, nebuvo skundžiama, tačiau vertino
apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo ir
konstatavo, kad suinteresuoti asmenys apie teismo sprendimą, kuriuo buvo
pažeidžiamos jų teisės ir interesai (suinteresuotų asmenų teisių pažeidimas
tiesiogiai buvo susijęs su ginčijamo juridinio fakto, kad pareiškėjos senelis
nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė pusę valako žemės Ratnyčios
kaime nustatymu), sužinojo 2006 m. vasario 17-22 d., kai gavo Alytaus
apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 20 d. sprendimus, kuriais
nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos kartu su pareiškėja ir suinteresuotais
asmenimis J. G. L. ir I. U., todėl laikė, kad suinteresuoti asmenys, 2006 m.
kovo 23 d. pateikdami prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, nepraleido
įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino, todėl šiuos apeliacinio skundo
argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Kolegija, pasisakydama dėl teismo
sprendimo, išnagrinėjus bylą iš esmės, pagrįstumo, nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas, atnaujinęs procesą, objektyviai įvertino prisiekusių
suinteresuotų asmenų ir liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, išnagrinėjo
visas aplinkybes, tiek patvirtinusias, tiek paneigusias galimo juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymą, todėl padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą
sprendimą. Be to, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai,
suinteresuotiems asmenims A. P. B., I. U., J. G. L. nuosavybės teisės
į jų tėvų M. ir J. iki nacionalizavimo valdytą žemę, kurią jie gavo iš savo
tėvo P. B., jau atkurtos remiantis Druskininkų miesto apylinkės teismo 1995 m.
rugsėjo 12 d. ir 1997 m. lapkričio 24 d. sprendimais, o apeliantės skunde
nenurodė kitų duomenų, nepateikė naujų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos
teismo padarytas išvadas.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu pareiškėja ir suinteresuotas asmuo J. G. L.
prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 3 d.
sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį ir, sprendžiant bylą iš esmės, atmesti
suinteresuotų asmenų prašymą atnaujinti procesą ir palikti galioti Druskininkų
miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 17 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę
reikšmę turintis faktas, kad P. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė
30 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini),
priteisti iš suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias
procesinės teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad bylose dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo paprastai yra remiamasi netiesioginiais įrodymais,
todėl teismų išvada, kad pareiškėja nepateikė teismui naujų įrodymų ar kitų
papildomų duomenų, kurie būtų pagrindę jos prašymo pagrįstumą, yra nepagrįsti,
nes pareiškėja šioje byloje objektyviai negalėjo pateikti nenuginčijamų
įrodymų; kitu atveju nebūtų buvę reikalo prašyti nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą teismine tvarka. Bylą nagrinėję teismai, kasatorių manymu, taip
pat nepagrįstai vertino ir rėmėsi tik suinteresuotų asmenų (P. J., M. B., A. M.,
A. P. ir kt.), su kuriais kasatorės nesutaria, parodymais.
2.
Bylą nagrinėję teismai, nagrinėdami atnaujintą civilinę bylą, iš esmės
rėmėsi tik įsiteisėjusiame Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio
17 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, tuo tarpu turėjo analizuoti byloje
pareikštus reikalavimus pagal tuo metu egzistavusias ir naujai atsiradusias
aplinkybes. Dėl to, kasatorių teigimu, bylą po proceso atnaujinimo nagrinėję
teismai neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad, 2006 m. rugpjūčio 9 d.
nutartimi atnaujinus procesą, visi bylos baigtimi suinteresuoti asmenys jau
buvo atkūrę nuosavybės teises į jiems priklausančią žemę, jau buvo tapę žemės
sklypų savininkais, t. y. sprendžiant klausimą dėl atnaujinimo, teismui nebuvo
pagrindo jį atnaujinti, nes nebeliko dviejų būtinų sąlygų bylai dėl juridinę
reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėti: pareiškėja ir suinteresuoti asmenys
turėjo nuosavybės teisės dokumentus, susijusius su prašomu nustatyti juridinę
reikšmę turinčiu faktu, ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas negalėjo
sukelti nei pareiškėjai, nei suinteresuotiems asmenims jokių teisinių pasekmių.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d.
nutarimu Nr. 56 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio
proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčius faktus“
patvirtintoje apžvalgoje nurodyta, kad jeigu pareiškėjas turi nuosavybės teisę
patvirtinančius dokumentus, pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas
negali būti nustatomas.
3.
Teismas, 2006 m. rugpjūčio 9 d. priėmęs nutartį atnaujinti procesą, pažeidė
CPK 368 straipsnio 1 dalį, nes priėmė suinteresuotų asmenų prašymą atnaujinti
procesą praleidus įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą. Iš byloje esančių
duomenų matyti, kad suinteresuoti asmenys apie teismo priimtą sprendimą dėl
juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sužinojo 2005 metų pradžioje,
todėl jų 2006 m. kovo 23 d. pateiktas prašymas atnaujinti procesą paduotas praleidus
terminą. Be to, teismas nepagrįstai atnaujino procesą civilinėje byloje, nes nesiaiškino,
kokiomis aplinkybėmis ir kada suinteresuoti asmenys sužinojo apie jiems
grąžinamos žemės kiekį.
Atsiliepimu į pareiškėjos
ir suinteresuoto asmens kasacinį skundą suinteresuoti asmenys L. M. M., A.
M., D. J., Z. Ž., G. M., M. M., T. U., A. M., V. M., A. M., V. P., M.
P., A. S., Č. V., M. K. prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistus
skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti suinteresuotam asmeniui A.
M. bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė
įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, teisingai
įvertino visus byloje esančius įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes,
priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
Atsiliepimu į
pareiškėjos ir suinteresuoto asmens kasacinį skundą suinteresuoti asmenys A. P.,
P. J., S. K., J. S., M. B., A. Č., R. Z., V. P., M. K. atstovė T. K. prašo
teismo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius
sprendimus. Jie nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK 176 ir 185
straipsnių, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtus ir
pagrįstus sprendimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai
aiškino ir taikė CPK 368 straipsnio 1 dalį, pagrįstai pripažino, kad
suinteresuoti asmenys, prašę atnaujinti procesą civilinėje byloje, apie
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 17 d. sprendimą sužinojo
gavę Alytaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 20 d.
sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Druskininkų
miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų, kurių teisės buvo
pažeistos ankstesniu teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo, 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje
byloje, 2005 m. sausio 17 d. sprendimu panaikino anksčiau priimtą teismo
sprendimą, pripažindamas, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinusių
faktą, jog pareiškėjos senelis iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė
pusę valako žemės (duomenys neskelbtini).
V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Kasacija yra
išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai
yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pasisako tik dėl teisės
klausimų ir tik dėl tų teismų sprendimų, kurie buvo peržiūrėti apeliacine
tvarka, tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami
pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos
senelis iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pusę valako žemės
(duomenys neskelbtini) pagrįstumą, nepažeidė įrodymų įvertinimą
reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos
šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl kasacijos
objekto pagal CPK 341 straipsnį. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme esmė
yra tie teismų sprendimai, kuriuose byla buvo išnagrinėta iš esmės, atnaujinus
procesą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl
teisėjų kolegija pasisako ir vertina tik tuos kasacinio skundo argumentus,
kurie yra susiję su pirmosios instancijos teismų sprendimo, peržiūrėto
apeliacine tvarka, teisėtumu ir nurodo, kad kasacinio teismo teisėjų kolegija
neperžiūri Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarties,
kuria buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje, teisėtumo, nes ši nutartis negali
būti peržiūrėta apeliacine tvarka, o tik ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas,
peržiūrėdamas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 3 d.
sprendimą iš esmės, kartu pasisakė ir dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo
2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, nesudaro teisėjų kolegijai pagrindo
peržiūrėti šią nutartį teisės taikymo aspektu, nes Druskininkų miesto apylinkės
teismo 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutartis nėra kasacijos objektas pagal CPK 341
straipsnio 1 dalį.
Dėl proceso
atnaujinimo instituto svarbos. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso
atnaujinimo baigtoje nagrinėti civilinėje byloje institutas yra svarbi
priemonė, suteikianti galimybę suinteresuotam asmeniui apginti savo pažeistas
teises ir interesus, kai nebėra galimybės jų apginti teismų sprendimų teisėtumo
ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Teismas, iš naujo
išnagrinėjęs civilinę bylą, pasisako dėl ginčo baigties, galutinai nuspręsdamas
dėl šalių teisių ir pareigų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tai
reiškia, kad, atnaujinus procesą, išnagrinėjus bylą ir priėmus teismo sprendimą,
kuriuo pakeičiamas ankstesnis teismo sprendimas arba panaikinamas ir priimamas
naujas sprendimas, byla laikoma išnagrinėta iš esmės. Dėl to šiam procesui
taikytinos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios bylos nagrinėjimą
pirmosios instancijos teisme tvarką, ir CPK normos, reglamentuojančios teismų
sprendimų apskundimo tvarką. Bylą išnagrinėjus iš naujo ir teismams priėmus
naujus sprendimus, pareiškėja ir suinteresuotas asmuo J. G. L. apskundė juos
kasacine tvarka ir kasaciniame skunde kelia klausimus dėl neteisingo įrodymų
vertinimo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl CPK normų, reglamentuojančių
įrodinėjimo procesą, aiškinimo ir taikymo teisės taikymo aspektu.
Dėl įrodymų
vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų. Šioje byloje kasatorės
kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl
byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176
straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą
galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai
įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas
civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai –
civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio
2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia
remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia
teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai
egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais,
tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo
ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Teismas
privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių
byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir
įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų
įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų
reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta
įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie
leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal
įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia
įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje
pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atnaujintą civilinę bylą iš esmės,
2006 m. lapkričio 3 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš naujo vertino
tiek Druskininkų miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 17 d. sprendime nustatytas
faktines aplinkybes (liudytojų parodymus apie pareiškėjos seneliui nuosavybės
teise priklausiusią žemę, Druskininkų miesto apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo
12 d. ir 1997 m. lapkričio 24 d. sprendimus, 1928 m. gruodžio 24 d.
nutarimą Nr. 19, 1931 m. rugpjūčio 24 d. leidinio „Bialostocki Dzennik
Wojewodzki“ Nr. 14 ištraukos kopiją), taip pat aiškinosi naujas aplinkybes
(įrodymai patvirtino faktą, kad pareiškėjos senelis iki žemės nacionalizavimo
nuosavybės teise valdė žemę (duomenys neskelbtini), tačiau neaišku,
kokio dydžio), apklausė naujus liudytojus (suinteresuoto
asmens Alytaus apskrities viršininko administracijos atstovę, kitus
suinteresuotus asmenis), kuriais remdamasis padarė išvadą, jog byloje neužteko
įrodymų, patvirtinusių pareiškėjos prašomą nustatyti faktą. Teisėjų kolegija dar
kartą pažymi, kad ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros
principu, t. y. nagrinėjamoje byloje negalima sutikti su kasatorių argumentu,
jog teismai netyrė ir nevertino įrodymų; priešingai, teismai juos tyrė,
pasisakė dėl jų, taip pat vertino pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasaciniam
teismui neanalizuojant faktų, teisėjų kolegija tik vertina ir pasisako, ar
procese nebuvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos,
atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad bylą iš naujo
nagrinėję teismai, vertindami įrodymus ir nustatydami bylai reikšmingas
aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas,
padarė argumentuotas išvadas remdamiesi nustatytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija
atmeta kaip nepagrįstą kasatorių argumentą, kad bylą nagrinėję teismai
nevertino naujų aplinkybių – Druskininkų apylinkės teismui 2006 m. rugpjūčio 9
d. priimant nutartį atnaujinti procesą civilinėje byloje, nes pareiškėja ir
suinteresuoti asmenys jau buvo atkūrę nuosavybės teises ir tapę žemės
savininkais; motyvuoja, kad visų pirma kasacinis teismas neperžiūri šios
nutarties kasacine tvarka, antra, remiasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis
aplinkybėmis, kad pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims A. P. B., I. U., J. G. L.
nuosavybės teisės į jų tėvų M. ir J. iki nacionalizavimo valdytą žemę, kurią
jie gavo iš savo tėvo P. B., jau buvo atkurtos remiantis Druskininkų miesto
apylinkės teismo 1995 m. rugsėjo 12 d. ir 1997 m. lapkričio 24 d. sprendimais, todėl teismams šios aplinkybės neturėjo įtakos, jos egzistavo ir Druskininkų
miesto apylinkės teismui 2005 m. sausio 17 d. priimant sprendimą ir
nustatant vėliau skundžiamais teismų sprendimais pripažintą neteisingu juridinę
reikšmę turintį faktą dėl pareiškėjos senelio žemės valdymo nuosavybės teise
nustatymo. Teisingumo, kurį pagal Konstitucijos 109 straipsnį Lietuvoje
įgyvendina teismai, klausydami tik įstatymo, tikslas yra siekti, kad Lietuvos
Respublikoje būtų įgyvendinamas teisingumas ir ginamos pažeistos teisės
(nagrinėjamoje byloje ginčijamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas
tiesiogiai susijęs su suinteresuotų asmenų teisėmis), kad dėl to paties dalyko
(šiuo atveju juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) negali būti priimti du,
vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai. Esant išvardytoms aplinkybėms,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
iš naujo nagrinėję civilinę bylą, tyrė ir vertino visus byloje esančius pareiškėjos
senelio nuosavybės teisę, bet ne valdomo žemės sklypo dydį, patvirtinančius
dokumentus, apklausė liudytojus ir rėmėsi jų parodymais, padarė atitinkamas
išvadas pagal byloje esančius įrodymus, t. y. tinkamai taikė įrodymų tyrimo ir
įvertinimo taisykles, nepažeidė CPK 176, 183 ir 185 straipsnių.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nenustačiusi absoliučių
sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo
nutartį kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2
dalis). Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi
įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių
dokumentų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų
sprendimus kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl atstovavimo išlaidų suinteresuotam asmeniui priteisimo.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai
priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš
antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad suinteresuoti asmenys L. M. M., A. M.,
D. J., Z. Ž., G. M., M. M., T. U., A. M., V. M., A. M., V. P., M. P., A. S., Č.
V., M. K., pateikdami atsiliepimą į pareiškėjos ir suinteresuoto asmens J. G. L.
kasacinį skundą, turėjo 3000 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant
šį procesinį dokumentą (pinigus sumokėjo ir pinigų mokėjimo kvitą pasirašė
suinteresuotas asmuo A. M.); netenkinus kasacinio skundo, prašo šią sumą
priteisti iš kasatorių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse
bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami
priteisti užmokesčio už advokato civilinėse
bylose teikiamas
teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus
koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta
minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2006 m. kovo 27 d.
nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2007 m. sausio
1 d. patvirtino minimalios mėnesinės algos dydį – 600 Lt. Nurodytų
Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus
užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą
koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad suinteresuotų asmenų sumokėtas advokatui
mokestis už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neatitinka rekomenduotino
maksimalaus užmokesčio už procesinio dokumento surašymą, todėl ši suma, atmetus
pareiškėjos ir suinteresuoto asmens kasacinį skundą, mažintina iki įsakymu
rekomenduotino maksimalaus dydžio ir suinteresuotiems asmenims iš kasatorių
priteistina 1200 Lt bylinėjimosi kasaciniame teisme turėtų išlaidų,
rezoliucinėje nutarties dalyje nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos
suinteresuotam asmeniui A. M., nes ši pasirašė pinigų mokėjimo kvitą.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
suinteresuotam asmeniui A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš
pareiškėjos O. M. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir
suinteresuoto asmens J. G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1200
Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant
atsiliepimą į kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Pranas Žeimys
Dangutė Ambrasienė
Algirdas Taminskas