Administracinė byla Nr. I-2432-815/2009
(Proceso Nr. 3-61-3-01295-2009-1)
Procesinio sprendimo kategorija 55.2; 73
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. spalio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Henriko Sadausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus miesto savivaldybės mero atstovei – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Sutarčių skyriaus vyriausiajai specialistei Živilei Jasaitienei, atsakovės – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovei – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorei Deimantei Nikitinienei, atsakovės – Vilniaus apygardos prokuratūros atstovei – Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei Irmai Zaikienei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto savivaldybės mero skundą atsakovėms – Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl nutarimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, nagrinėdamas bylą,
n u s t a t ė :
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus miesto savivaldybės meras (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1 panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. gegužės 21d. nutarimą „Atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo“ (toliau – ir Nutarimas);
1.2. panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2009 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 13.12-251 „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2009-05-21 sprendimo atsisakyti ginti viešąjį interesą“ (toliau – ir nutarimas Nr. 13.12-251);
1.3. įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą arba Generalinę prokuratūrą pagal kompetenciją kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl 2008 m. balandžio 30 d. Nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutarties Nr. A72-562(5.2-TR2.), kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) dešimčiai metų perėmė nuomininko teises ir pareigas pagal 2 216,64 kv. m ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartį, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus planas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto gama“.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovės savo neteisėtu neveikimu pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintą pareigą ir nesikreipė į teismą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, t. y. atsisakė atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, skundą grindžia tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas prašyme Vilniaus apygardos prokuratūrai ir skunde Generalinei prokuratūrai nurodė faktines aplinkybes dėl 2007 m. gruodžio 10 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. N-71210-7 (toliau – ir sutartis Nr. N-71210-7), sudarytos tarp SĮ „Vilniaus planas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto gama“ dėl patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos, bei 2008 m. balandžio 30 d. Nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutarties Nr. A72-562(5.2-TR2.) (toliau – ir sutartis Nr. A72-562(5.2-TR2.)), sudarytos tarp SĮ „Vilniaus planas“ ir Savivaldybės administracijos dėl patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos teisių ir pareigų perleidimo.
2.2. Atsižvelgiant į sutarties Nr. N-71210-7 bei sutarties Nr. A72-562(5.2-TR2.) objektą ir dalyką, šios sutartys negalėjo būti sudarytos neskelbiamų derybų būdu, kadangi toks atvejis nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 „Dėl Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir nutarimas Nr. 841) patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) taikymo sritį ir neatitinka nė vienos jame nurodytos sąlygos, o todėl kilo pagrįstų abejonių, ar SĮ „Vilniaus planas“ ir Savivaldybės administracija galėjo vykdyti neskelbiamų derybų procedūrą ir ar nepažeidė nutarimo Nr. 841 imperatyvių nuostatų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuomos teisė į negyvenamąsias patalpas buvo įgyta kaip teisių ir pareigų perėmimas pagal sutartį Nr. A72-562(5.2-TR2.), galimai buvo apribota perkančiosios organizacijos – Savivaldybės administracijos – galimybė derėtis ir palankiausiomis sąlygomis įvykdyti pirkimus, o kartu galimai pažeisti viešojo juridinio asmens – Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) finansiniai interesai.
2.3. Savivaldybės administracijos sprendimas įsigyti komercinės nuomos teises iš konkretaus asmens – SĮ „Vilniaus planas“, o faktiškai iš UAB „Nekilnojamojo turto gama“, galimai neatitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, nes minėtieji asmenys nėra vieninteliai negyvenamųjų patalpų savininkai ar valdytojai, galintys rinkoje pasiūlyti patalpų nuomos paslaugas.
Konkurencijos teisės normų laikymasis yra susijęs su viešuoju interesu, kadangi šių normų laikymasis ir tinkamas taikymas užtikrina sąžiningos konkurencijos laisvę viešojo administravimo srityje, taigi, atsakovės privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio galimo pažeidimo, įgyjant nuomos teisę neskelbiamų derybų būdu, tačiau to neįvykdė.
2.4. Atsakovės, konstatuodamos, kad nebuvo pažeistos imperatyvios teisės aktų normos, nepagrįstai pažymėjo, kad patalpos, reikalingos Savivaldybės funkcijų vykdymui turėjo būti lokalizuotos greta Savivaldybės buveinės, esančios adresu: Konstitucijos pr. 3, Vilnius, todėl Savivaldybė turėjo teisę vykdyti pirkimą neskelbtinų derybų būdu ir į derybas kviesti tik vieną kandidatą; padarydama šią išvadą Generalinė prokuratūra visiškai nevertino tos aplinkybės, kad Savivaldybės administracija turi nemažai nuo pagrindinio pastato nutolusių padalinių, taigi, vien ta aplinkybė, kad patalpos yra šalia Savivaldybės pagrindinio pastato, negali būti laikoma tokia reikšminga, kuria remiantis galima būtų atmesti visus Savivaldybės argumentus dėl galimų imperatyvių teisės normų pažeidimo.
Be to, Vilniaus apygardos prokuratūra visiškai nevertino tos aplinkybės, kad šalia pagrindinio Savivaldybės pastato Konstitucijos pr. 3, Vilniuje, yra kitų pastatų bei rinkos dalyvių, kurie taip pat galėtų pasiūlyti išnuomoti patalpas Savivaldybės veiklai vykdyti.
2.5. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 432 patvirtintu Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų ilgiau kaip 3 metams, terminų nustatymo kriterijų ir atvejų, kuriais gali būti sudaromos tokios sutartys, aprašu (toliau – ir Aprašas), SĮ „Vilniaus planas“, pasirašydama sutartis su UAB „Nekilnojamojo turto gama“ ir Savivaldybės administracija, bei Savivaldybės administracija, pasirašydama sutartį Nr. A72-562(5.2-TR2.), galimai pažeidė Aprašo imperatyvias nuostatas.
Be to, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų esmę ir paskirtį perkančiajai organizacijai pasirinkti optimaliausią ir ekonomiškiausią paslaugos tiekėją, o taip pat užtikrinti skaidrumo, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų laikymąsi, Savivaldybės administracijos veiksmai galimai neatitiko viešojo intereso, nes neskelbiamų derybų būdu įsigyjant paslaugas, nesirenkant jokių alternatyvų, galimybė suderėti palankesnes sutarties sąlygas ženkliai sumažėjo, tai tiesiogiai įtakoja viešojo juridinio asmens – Vilniaus miesto savivaldybės finansinius interesus.
2.6. Pasirašant sutartį Nr. A72-562(5.2-TR2.) galimai buvo pažeistos Vilniaus miesto tarybos 1997 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 84 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės sutarčių ir susitarimų sudarymo tvarkos nuostatos ir tai galėjo sukelti viešojo intereso pažeidimą: pagal minėtos tvarkos nuostatas Savivaldybės administracijos direktorius neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų dėl sutarties Nr. A72-562(5.2-TR2.) pasirašymo ir negalėjo įgalioti kito asmens Savivaldybės administracijos vardu sudaryti tokį sandorį; be to, Savivaldybės taryba, būdama atskaitinga vietos gyventojams, nesprendė klausimo dėl negyvenamųjų patalpų nuomos reikalingumo ir lėšų panaudojimo tikslingumo. Tačiau atsakovės šios aplinkybės visiškai netyrė, o tik konstatavo, kad Savivaldybės administracijos direktorius, kaip įstaigos vadovas, turėjo teisę pats pasirašyti minėtą sutartį, o taip pat pavesti tai padaryti Aprūpinimo skyriaus vedėjui.
2.7. Nutarimo Nr. 13.12-251 teiginys, jog aplinkybė, kad sutarties vykdymui naudojamos savivaldybės lėšos savaime nereiškia esant viešąjį interesą, yra visiškai nepagrįstas.
Atsakovės, vykdydamos pareigą išsamiai ir visapusiškai ištirti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, turėjo įvertinti, ar nebuvo pažeistas tikslas užtikrinti racionalų valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų naudojimą, įsigyjant paslaugas, reikalingas užtikrinti valstybės ir savivaldybės darnią ir tinkamą veiklą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra apsiribojo tik formaliu teisės aktų aiškinimu ir visiškai nepagrįstai nereikšmingomis aplinkybėmis laikė Savivaldybės nurodytus galimus Tvarkos aprašo, Konkurencijos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus, o Generalinė prokuratūra, konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas netaikomas, apskritai nenagrinėjo, ar šiuo atveju nebuvo pažeisti minėti principai ir tikslai.
2.8. Atsakovės, priimdamos skundžiamus nutarimus, netinkamai aiškino Tvarkos aprašo nuostatas:
2.8.1. Dėl Tvarkos aprašo 2 punkto
Generalinė prokuratūra tik pažymėjo, jog nėra numatyta, kokiu dokumentu turi būti įforminamas pirkimo ekonominis ir socialinis pagrindimas bei iš esmės nenagrinėjo, ar ginčijama sutartimi nebuvo pažeisti anksčiau minėti principai, o tuo pačiu ir viešasis interesas.
2.8.2. Dėl subjekto, pakviesto į neskelbiamas derybas
Atsakovės neištyrė, ar į neskelbiamas derybas pakvietus ne negyvenamųjų patalpų savininką, o šių patalpų nuomininką – SĮ „Vilniaus planas“ nebuvo pažeistos ne tik imperatyvios teisės aktų nuostatos, bet ir viešasis interesas. Vadovaujantis Tvarkos aprašu, paraiškas dalyvauti derybose teikia kandidatai (30 punktas), kandidatu yra laikomas turto savininkas ar jo įgaliotas asmuo, siekiantis būti pakviestas dalyvauti derybose dėl turto pardavimo arba nuomos ar kitų teisių į turtą suteikimo (3 punktas).
Generalinė prokuratūra skundžiamame nutarime nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas Tvarkos apraše įtvirtintų taisyklių pažeidimas, tačiau tik konstatavo, jog tokiu būdu patalpų savininko teisės pažeistos nebuvo, ir neanalizavo, ar toks pažeidimas neturėjo įtakos galimam viešojo intereso pažeidimui.
II
Atsakovė – Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 7.2-981 (b. l. 67), be kita ko, nurodė, kad vieningą prokuratūros poziciją dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo pateiks Generalinė prokuratūra.
III
Atsakovė – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 61-62) pateikia tokius argumentus.
1. Generalinė prokuratūra, tirdama Vilniaus miesto savivaldybės mero 2009 m. birželio 5 d. skundą Nr. A51-13132 (3.3.2.5-PD4) dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2009 m. gegužės 21 d. Nutarimo atliko procesinę veiklą, numatytą Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje.
2. Pareiškėjo skundas dėl nutarimo Nr. 13.12-251 nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. lapkričio 8 d. nutartyje išsprendė bylų dėl prokuroro veiksmų, susijusių su viešojo intereso gynimu, teismingumo klausimą: remiantis Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, 15 straipsnio 5 dalimi bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, analizuojamo pobūdžio bylos nėra teismingos administraciniam teismui, tačiau, kadangi pagal Prokuratūros įstatymo nuostatas toks reikalavimas teisme nagrinėtinas, jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme; be to, Specialioji teisėjų kolegija dar 2004 m. nagrinėjo bylos dėl prokuroro veiksmų, susijusių su viešojo intereso gynimo klausimu, teismingumo klausimą ir nusprendė dėl bylos priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr. TK-2004-87).
3. Kadangi pareiškėjo reikalavimas nepriskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, nagrinėjama administracinė byla nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
IV
Pareiškėjas, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento direktoriaus E. V. (2007 m. gruodžio 23 d. įgaliojimas Nr. A117-84(3.18-PD-4.) (b. l. 75)), atsižvelgdamas į Generalinės prokuratūros atsiliepimą, 2009 m. spalio 12 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje Nr. I-2432-815/2009 (b. l. 72-74), kuriuose nurodė tokius argumentus.
1. Atsakovės – Generalinės prokuratūros išvada, kad pareiškėjo skundas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, yra nepagrįsta. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalimis, administraciniams teismams nepriskirtos nagrinėti bylos tik dėl tų prokurorų veiksmų, kurie yra tiesiogiai susiję su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, tačiau skundžiami Generalinės prokuratūros nutarimas Nr. 13.12-251 bei Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. gegužės 21 d. nutarimas nėra tiesiogiai susiję su minėtais veiksmais: skundžiamais nutarimais prokuratūra atsakė į Vilniaus miesto savivaldybės mero 2009 m. kovo 17 d. rašte išdėstytus argumentus bei pateiktą informaciją, todėl tarp prokuratūros ir pareiškėjo susiklostė administracinio pobūdžio teisiniai santykiai, o atsakant į pareiškėjo kreipimąsi priimti nutarimai gali būti laikomi administracinio pobūdžio aktais. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovės nesikreipė į teismą dėl viešojo intereso gynimo, todėl procedūra, tiesiogiai susijusi su teisingumo vykdymu, net nebuvo pradėta. Taigi, skundžiami nutarimai nepriskirtini prie Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje išvardytų aktų, todėl gali būti nagrinėjami administraciniame teisme.
Be to, kilus abejonių dėl bylos teismingumo, turėtų būti vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi.
2. Generalinė prokuratūra nepagrįstai teigia, kad ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, o todėl nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu: remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS17-388/2007, teismui nusprendus, kad nagrinėjama byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui bei pripažinus, kad skundas administraciniame teisme buvo priimtas nepagrįstai, turėtų būti vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. byla pagal teismingumą turėtų būti perduodama nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
V
1. Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus miesto savivaldybės mero atstovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Sutarčių skyriaus vyriausioji specialistė Živilė Jasaitienė (2009 m. spalio 9 d. įgaliojimas Nr. A117-114(3.11.5-PD4) (b. l. 85)), remdamasi skunde bei rašytiniuose paaiškinimuose pateiktais argumentais pabrėžė, kad ši byla teisminga administraciniam teismui, tačiau kilus abejonei dėl bylos teismingumo reikėtų kreiptis į Specialią teisėjų kolegija bylos teismingumo klausimui išspręsti.
2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė – Generalinės prokuratūros prokurorė Deimantė Nikitinienė, remdamasi atsiliepime pateiktais argumentais, prašė perduoti šią bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
3. Teismo posėdyje atsakovės – Vilniaus apygardos prokuratūros atstovė – Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Irma Zaikienė pritarė Generalinės prokuratūros atstovės nuomonei ir prašė perduoti bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
Teismas, išnagrinėjęs skundo, rašytinių paaiškinimų ir atsiliepimo motyvus, rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,
k o n s t a t u o j a :
1. Nagrinėjamoje byloje skunde yra prašoma, be kita ko, panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. gegužės 21d. nutarimą „Atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo“ (b. l. 16-20), taip pat panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2009 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 13.12-251 „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2009-05-21 sprendimo atsisakyti ginti viešąjį interesą“ (b. l. 9-15), o kiti reikalavimai, išdėstyti skunde, t. y. įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą arba Generalinę prokuratūrą pagal kompetenciją kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl 2008 m. balandžio 30 d. Nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutarties Nr. A72-562(5.2-TR2.), kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija dešimčiai metų perėmė nuomininko teises ir pareigas pagal 2 216,64 kv. m ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartį, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus planas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto gama“, yra išvestinio pobūdžio.
2. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčijamais nutarimais tiek Vilniaus apygardos prokuratūra, tiek Generalinė prokuratūra atsisakė ginti, pasak pareiškėjo, viešąjį interesą teisme; dar daugiau, skunde pateiktas išvestinis reikalavimas įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą arba Generalinę prokuratūrą pagal kompetenciją kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą dėl 2008 m. balandžio 30 d. Nuomininko teisių ir pareigų perleidimo sutarties Nr. A72-562(5.2-TR2.), kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracija dešimčiai metų perėmė nuomininko teises ir pareigas pagal 2 216,64 kv. m ploto negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuomos sutartį, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus planas“ ir UAB „Nekilnojamojo turto gama“, tiesiogiai nurodo, kad pareiškėjas siekia, jog tiek Vilniaus apygardos prokuratūra, tiek Generalinė prokuratūra kreiptųsi būtent į teismą. Todėl pareiškėjo atstovo rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 72-74) išdėstyta pozicija, kad minėti ginčijami nutarimai nėra tiesiogiai susiję su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, nepagrįsti, nes minėti ginčijami nutarimai yra procesiniai prokurorų veiksmai.
3. Ypač pažymėtina, kad teismas, prieš nagrinėdamas bylą iš esmės, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo skundas teismingas administraciniams teismams. Šiame kontekste pažymėtina, kad tai nustatydamas administracinis teismas privalo vadovautis ne tik Administracinių bylų teisenos įstatymu ir kitais įstatymais, bet ir Konstitucija bei iš jos kylančiu imperatyvu, įpareigojančiu teismus vadovautis galiojančiais precedentais: konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, sudaro prielaidas formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Administracinį teismą saisto ir Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti priimtos nutartys. Akcentuotina, kad Specialioji teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 3 d. nutartyje (b. l. 78-81) nutarė, o 2007 m. lapkričio 8 d. nutartyje (b. l. 86-87) pakartojo, kad prokuroras, spręsdamas dėl viešojo intereso gynimo (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktas), vykdo vieną iš savo funkcijų – padeda užtikrinti teisėtumą (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) – atlikdamas atitinkamus procesinius veiksmus, numatytus Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje; kad Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui; kad to paties įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje (Pastaba: dabar ši dalis yra šešta) nustatyta, kad proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui; kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu; kad analizuojamo pobūdžio bylos nėra teismingos administraciniam teismui, tačiau, kadangi pagal Prokuratūros įstatymo nuostatas toks reikalavimas teisme nagrinėtinas, jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Ypač pažymėtina, kad Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 8 d. nutartyje (b. l. 86-87) yra konstatuota, jog Specialioji teisėjų kolegija jau yra nagrinėjusi bylos dėl prokuroro veiksmų, susijusių su viešojo intereso gynimu, teismingumo klausimą (Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis Nr. TK-2004-87 (b. l. 78-81)) ir nusprendusi dėl bylos priskirtinumo bendrosios kompetencijos teismui.
Šiame kontekste pažymėtina, jog analogiška pozicija atkartota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS63-250/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog ši byla (įvardyta administracine byla Nr. I-2432-815/2009 (Proceso Nr. 3-61-3-01295-2009-1)) yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, o tenkinti pareiškėjo atstovės prašymą kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl tos kolegijos iš esmės išspręsto tokio paties klausimo nėra jokio teisinio pagrindo. Dar daugiau, priešingas teismo elgesys (nepagrįstas kreipimasis į Specialiąją teisėjų kolegiją) sudarytų prielaidas manyti, jog teismas nepagrįstai ilgai veda teismo procesą.
4. Kartu teismas sutinka su pareiškėjo atstovės argumentais, kad bylos nutraukti nėra jokio teisinio pagrindo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS17-388/2007, teismui nusprendus, kad nagrinėjama byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui bei pripažinus, kad skundas administraciniame teisme buvo priimtas nepagrįstai, turėtų būti vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. byla pagal teismingumą turėtų būti perduodama nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ši byla (įvardyta administracine byla Nr. I-2432-815/2009 (Proceso Nr. 3-61-3-01295-2009-1)) pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto savivaldybės mero skundą atsakovėms – Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl nutarimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus perduotina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 70 straipsnio 3 dalimi, 105, 106 straipsniais,
n u t a r i a :
Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Bylą (įvardytą administracine byla Nr. I-2432-815/2009 (Proceso Nr. 3-61-3-01295-2009-1)) pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto savivaldybės mero skundą atsakovėms – Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl nutarimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus perduoti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Violeta Balčytienė
Henrikas Sadauskas
Ernestas Spruogis