Baudžiamoji byla Nr. 1A-622-966/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24483-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2;

 (S)

2.1.15.3.3.1; 2.4.2.1; 2.4.2.2; 2.4.6.4.1;

2.4.6.4.4; 2.4.7

Kauno apygardos teismas

N u o S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Mariui Žukauskui,

dalyvaujant prokurorui Audriui Armui,

nuteistajam T. D., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo ir nuteistojo T. D. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 185 straipsnį ir nuteistas 51 MGL (2 550 Eur) baudos bausme, įpareigojant ją sumokėti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       T. D. nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 27 d. atsitiktinai į savo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, klaidingu pavedimu iš UAB „(duomenys neskelbtini) gavęs 18 755 Eur, šiuos pinigus pasisavino, jų negrąžindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei juos užvaldydamas, tai yra: 1) 2020 m. gegužės 29 d. 1 300 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini); 2) 2020 m. gegužės 30 d. 3 300 Eur vykdė pirkimus, kurių turinio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybės atskleisti; 3) 2020 m. birželio 2 d. 1 000 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“ adresu, (duomenys neskelbtini); 2020 m. birželio 2 d. 8 000 Eur banko pavedimu vykdė papildymus (du po 4 000 Eur), kurių turinio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybės atskleisti; 4) 2020 m. birželio 2 d. 2 000 Eur banko pavedimu pervedė į D. R. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 5) 2020 m. birželio 3 d. 1 280 Eur banko pavedimu pervedė į kitą savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) banke; 6) 2020 m. birželio 4 d. 2 000 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“ adresu, (duomenys neskelbtini); 7) 2020 m. birželio 4 d. 500 Eur pavedimu pervedė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB "(duomenys neskelbtini) " (iki 2019 m. sausio 2 d. buvusi (duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) ”); 8) 2020 m. birželio 5 d. 2 000 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“ adresu (duomenys neskelbtini), kartu su kitomis buvusiomis sąskaitoje lėšomis. Nurodytais veiksmais T. D. neteisėtai ir nepagrįstai pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 18 755 Eur lėšas.

2.       Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors T. D. kaltu neprisipažino, kėlė nepagrįstas versijas dėl pinigų kilmės ir nežinojimo kam juos grąžinti, baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad T. D., klaidingu pavedimu į savo banko sąskaitą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavęs 18 755 Eur, šiuos pinigus pasisavino, jų negrąžino ir neteisėtai juos užvaldė. Tačiau įvertinęs tai, kad svetimas turtas į T. D. sąskaitą pateko ir tapo jo valdomas be jo paties valios pasireiškimo, teismas sprendė, kad T. D. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir perkvalifikavo pagal BK 185 straipsnį. Taip pat teismas, įvertinęs, kad T. D. su civiliniu ieškiniu sutiko ir jį atlygino, konstatavo, kad civilinio ieškinio klausimas byloje išspręstas.

3.       Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Audrius Armas (toliau – prokuroras) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį: T. D. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 185 straipsnio į BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti naują bausmę – vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti T. D. kitokią, nei BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė – 90 parų arešto bausmę, jos vykdymą atidedant vienerių metų laikotarpiui BK 75 straipsnio 1 dalies pagrindu, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis; UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį atmesti; likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

3.1.                      Skunde nurodoma, kad vertinant T. D. veiksmus vagystės kontekste, esminę reikšmę turi pagrobimo elemento buvimas ar nebuvimas jo veiksmuose, leidžiantis atriboti vagystę nuo radinio pasisavinimo. Pagrobimu teismų praktikoje laikomas tyčinis ir neteisėtas svetimo turto užvaldymas. Akivaizdu ir visuotinai žinoma, kad pinigai, kaip finansinis turtas, banko sąskaitoje iš niekur neatsirado, o banko sąskaitą valdyti be banko žinios ir paslaugų, galimybės nėra. Dėl to vertinant T. D. veiksmus, atsižvelgiant į tai, kad jis pinigais nedelsdamas pasinaudojo ir juos išgrynino bankomate bei panaudojo, galima daryti išvadą, kad pinigai tokiu būdu buvo pagrobti, o ne rasti ir pasisavinti.

3.2.                      Skunde pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje remiasi baudžiamąja byla Nr. 2K-362-942/2015, šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teisės požiūriu daiktas jį radusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko ar jo savininkas nėra žinomas. Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę. Bylos duomenys patvirtina, kad į T. D. banko sąskaitą patekusių pinigų mokėtojas buvo aiškus ir žinomas T. D.. Jis, gavęs didelę pinigų sumą, galėjo įsitikinti ir žinoti, kam priklauso pinigai, mokėtojas aiškiai nurodytas banko sąskaitos išraše. Duomenų, kad T. D. kas nors galėjo tokiu būdu apdovanoti, byloje nėra.

3.3.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tai yra pagrindas nuosprendį pakeisti, veiką perkvalifikuojant iš BK 185 straipsnio į BK 178 straipsnio 3 dalį, ir paskirti T. D. naują bausmę. T. D. apibūdinamas teigiamai, neteistas, turi nepilnamečių vaikų, dirba, nusikaltimas atsitiktinis, prie jo padarymo neprisidėjo, o tik pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis, veika nesukėlė sunkių padarinių, žalą atlygino geranoriškai, atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Tai rodo, kad BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Kadangi žala yra atlyginta, o civilinio ieškinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiėmė, neatsisakė, yra pagrindas jį atmesti.

4.       Apeliaciniame skunde nuteistojo T. D. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas (toliau – nuteistojo gynėjas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4.1.                      Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl BK 185 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių T. D. veikoje, neatitinka aplinkybių, nustatytų teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pagal BK 185 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas tik tas, kas pasisavino atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą. Toks baudžiamojo įstatymo dispozicijos formulavimas reiškia, kad iki to momento, kol asmuo atsitiktinai jam patekusiu didelės vertės svetimu turtu nepradeda disponuoti, kaip savu, jokia nusikalstama veika nevykdoma. Tokios nusikalstamos veikos subjektyviai pusei būdina tiesioginė tyčia.

4.2.                      Skunde nurodoma, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinimo pateiktais įrodymais T. D. versija, kad, jo įsitikinimu, sąskaitoje atsiradę pinigai jam nebuvo svetimi, nebuvo paneigta. Teismo priekaištą, kad nuteistasis negrąžino pinigų, galima būtų suprasti, jeigu būtų nustatyta, kad T. D. iš kažkokių požymių suprato, jog tie pinigai skirti ne jam. Tačiau bylos aplinkybės leidžia manyti, kad nebuvo jokių apčiuopiamų požymių, leidusių manyti, jog tais pinigais negalima naudotis. Iš byloje esančių įrodymų galima manyti, kad T. D. turėjo pagrindą galvoti, jog tai pinigai, kuriuos už perkamą buto dalį turėjo sumokėti T. J..

4.3.                      Iš AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto dokumento matosi, kad į T. D. sąskaitą 2020 m. gegužės 27 d. (duomenys neskelbtini)“ pervedė 18 755 Eur. Dokumente neparašyta, kad pinigus pervedė T. J.. Kita vertus, iš jame esančios santrumpos ((duomenys neskelbtini)) sunku būtų atspėti, koks ūkio subjektas padarė pavedimą. Byloje nustatyta, kad T. D. neturėjo jokių reikalų su UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl nebuvo preteksto manyti, kad pavedimą inicijavo ne T. J.. Dėl to teismo padaryta išvada, jog turto savininkas buvo žinomas nuo pats pradžių, pakankamai abejotina. Abejotina ir nuosprendyje padaryta išvada, kad nebuvo objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių turtą grąžinti savininkui, nes pinigų grąžinimo klausimas iki 2020 m. birželio 9 d. net nebuvo kilęs.

4.4.                      Nuteistojo žiniomis, asmuo, turėjęs pervesti pinigus už perkamą buto dalį, verslo reikalų turėjo ne su vienu fiziniu ar juridiniu asmeniu, kurie T. J. pavedimu galėjo sumokėti pinigus už pirkėją. T. D., pamatęs sąskaitoje pinigus, nesusisiekė su T. J.. Kita vertus, jis žinojo apie T. J. vykimą į (duomenys neskelbtini), todėl suprantama priežastis nesiaiškinti, kodėl pervesta tik 18 755, kadangi visus klausimus galima išspręsti Lietuvoje. Beje, T. D. nebuvo itin aktualu aiškintis su T. J., kodėl šis pasirūpino padaryti 18 755 Eur pavedimą, bet ne 20 000 Eur pavedimą, nes praktiškai vos ne visi pinigai buvo T. D. sąskaitoje, o buto dalies savininku ir toliau liko nuteistasis. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms buvo logiška manyti, kad pirkėjas turėtų rodyti pastangas susitikti su T. D.. Praktiškai dvi savaites tų pinigų niekas nepasigedo. Iš susirašinėjimo elektroniniais laiškais matosi, kad tik 2020 m. birželio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja A. S. informavo T. D., kad išrašant sąskaitą už paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ klaidingai buvo nurodytas gavėjo sąskaitos numeris, todėl būtų dėkinga, jeigu T. D. 18 755 Eur grąžintų UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroniniu paštu tik 2020 m. birželio 11 d atsiuntė T. D. pretenziją, kurioje pareikalavo iki 2020 m. birželio 15 d. grąžinti per klaidą pervestus 18 755 Eur. Priešingu atveju grasino kreiptis į teisėsaugos institucijas. Iki A. S. laiško nebuvo akivaizdžių požymių apie tai, kad sąskaitoje esantys pinigai yra ne už buto dalį, kad juos reikia grąžinti teisėtam savininkui. Visos finansinės operacijos iki nurodyto laiko nerodo, kad T. D. suprato, jog naudojasi jam nepriklausančiais pinigais.

4.5.                      Skunde teigiama, kad apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl liudytojo T. J. parodymų, kaip paneigiančių nuteistojo aiškinimą, vertinimo nėra teisinga. Liudytojo T. J. parodymuose galima rasti smulkių neatitikimų, tačiau šis asmuo patvirtino esmines aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šio liudytojo parodymai sutampa su buto bendraturčio J. D. parodymais. Šioje byloje nėra nei vieno nuteistajam palankius parodymus davusio liudytojo, kiurį būtų galima įtarti turint interesą padėti T. D.. Daugiau priežasčių yra galvoti, kad tam tikrą suinteresuotumą turėjo kaltinimo liudytojai, bet ir iš jų parodymų matosi, jog nuteistasis buvo tikras, kad disponuoja jam priklausančiais pinigais. Iš liudytojos A. S. teisme duotų parodymų susidaro įspūdis, kad T. D. minėjo apie butą. Liudytojas D. V. taip pat teisme patvirtino, kad iš finansininkės jam žinoma, jog buvo kalbama apie butą.

4.6.                      Skunde nurodoma, kad T. D. versiją patvirtina byloje esantys dokumentai. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas rodo, kad pagal 2019 m. gruodžio 16 d. ir 2019 m. gruodžio 17 d. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus T. D. ir J. D. paveldėjo po 1/2 dalį dviejų kambarių buto. J. D. priklausančią buto dalį 2021 m. sausio 11 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo V. Š.. Šie faktiniai duomenys suponuoja išvadą, kad iš tikrųjų 2020 m. gegužės mėnesį buvo siekiama butą realizuoti, kad pinigų atsiradimas sąskaitoje visiškai atsitiktinai sutapo su T. D. lūkesčiais gauti juos už butą. Aptartos aplinkybės rodo, kad T. D. į sąskaitą gautais pinigais disponavo kaip savo turtu, nes vargu ar žinodamas, kad turtas jam yra svetimas, nuteistasis būtų daręs viešas finansines operacijas. Priešingai, jeigu būtų norėjęs pasisavinti atsitiktinai jo sąskaitoje atsiradusį turtą, jis būtų slėpęs pinigų naudojimo faktus. Be to, finansinės operacijos buvo daromos iki to laiko, kai iš A. S. laiško tapo aišku, kieno pinigai atsirado T. D. sąskaitoje.

4.7.                      Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad T. D. suvokė, jog atsitiktinai jo banko sąskaitoje atsiradę pinigai yra svetimas didelės vertės turtas ir disponavimas juo yra neteisėtas bei daro žalą tikrajam savininkui, ir kad jis norėjo tokią žalą padaryti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į akivaizdžius faktus, paneigiančius nusikaltimo sudėties požymių buvimą kaltininko veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad T. D. negrąžino jo sąskaitoje atsiradusių pinigų. Iš tikrųjų nuteistasis tik teisminio bylos nagrinėjimo metu atsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad nepadaręs to anksčiau, T. D. įvykdė nusikalstamą veiką. Sužinojęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansininkės A. S., kad jo sąskaitoje atsirado UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigai, T. D. sutiko pinigus grąžinti, pasiūlė suinteresuotiems asmenims iš pradžių sumokėti 12 000 Eur, nes tuo metu dagiau neturėjo. Dėl likusios sumos siūlė sudaryti atsiskaitymo grafiką, sutiko įkeisti turimą buto dalį. Prašė organizuoti susitikimą ir geranoriškai išspręsti finansines problemas, nes į pinigus, kaip suprato, pretendavo keli subjektai. Pasak T. D., jam susidarė įspūdis, kad pinigai turi atitekti UAB (duomenys neskelbtini)“, nes su šiuo universitetu turėjo atsiskaityti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš bendravimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ kancleriu D. V. jam pasirodė, kad 18 755 Eur yra būtent to asmens, todėl jis nori gauti tuos pinigus. Iš D. V. teisme duotų parodymų paaiškėjo, kad T. D. buvo pagrindas galvoti, jog jis pasisavino D. V. pinigus. Pinigų prašė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pinigus atnešti reikalavo ir policijos darbuotojas. Tokioje situacijoje T. D. noras visiems susitikti ir išsiaiškinti, su kuo jis turi atsiskaityti, buvo logiškas ir suprantamas. Tačiau D. V. valia derybos buvo nutrauktos ir buvo nutarta kreiptis į teisėsaugos institucijas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. birželio 12 d. prašymas demonstruoja, kad bendrovė, nelaukdama pačių nustatyto pinigų grąžinimo termino, kreipėsi į policijos įstaigą ir 2020 m. birželio 2 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Apribojus T. D. nuosavybės teisę į bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas, iš jo atimta galimybė geranoriškai atsiskaityti su pretendentais į atsitiktinai jo sąskaitoje atsiradusius 18 755 Eur. Faktiniai duomenys rodo, kad iš tikrųjų buvo visos prielaidos pinigų grąžinimo klausimą išspręsti be teisėsaugos institucijų įsikišimo.

4.8.                      Skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojo D. V. parodymus, kurie atitinka T. D. parodymus, kad buvo keli pretendentai į pinigus, todėl jis ir norėjo, kad būtų susitikimas su visais suinteresuotais asmenimis, kad būtų aišku, kam mokėti. Tokius T. D. parodymus patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas apie universiteto patirtus 18 755 Eur nuostolius. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ikiteisminiame tyrime pareiškė 2020 m. gruodžio 8 d. civilinį ieškinį dėl 18 755 Eur išieškojimo. Bylos medžiaga rodo, kad T. D. neneigė fakto, kad jo banko sąskaitoje, kaip paaiškėjo, atsitiktinai atsirado jam nepriklausantys pinigai. Jis sutiko tokią sumą grąžinti, prašė priimti jo turimus 12 000 Eur, o dėl likusios sumos sudaryti atsiskaitymo grafiką, priimti kaip garantą, turto įkeitimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad piniginio atsiskaitymo klausimus buvo galima išspręsti civilinio proceso tvarka, kadangi skolininkas buvo žinomas, jis nepadarė nieko, kas būtų kliudę jį identifikuoti ir panašiai. Jis net neslėpė savo turimo turto. Duomenys apie skolininką buvo gerai žinomi kreditoriams. Todėl akivaizdu, kad kreditorių interesai galėjo būti apginti kitų teisės šakų. Susidariusioje situacijoje praktiškai nebuvo ginčo dėl to, kad T. D. turi grąžinti pinigus. Ginčas kilo tik dėl atsiskaitymo terminų. Pirmosios instancijos teismas be teise ir faktinėmis aplinkybėmis paremto pagrindo padarė išvadą, kad T. D. kaltas įvykdęs BK 185 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, kad tik baudžiamosios teisės normų pagalba galima atstatyti pirminę padėtį, pagal kurią pinigai turi grįžti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą.                         

5.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, nuteistojo gynėjo skundą prašė atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroro skundą prašė atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį skundžia prokuroras ir nuteistojo gynėjas. Prokuroro skunde keliamas klausimas dėl T. D. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo teigiant, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo T. D. veiksmus iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į BK 185 straipsnį. Nuteistojo gynėjo skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl T. D. kaltės padarius BK 185 straipsnyje numatytą nusikaltimą, tokį nesutikimą motyvuojant tuo, kad T. D. neturėjo pagrindo manyti, kad disponuoja ne jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis, o sužinoję apie tikrąją šių lėšų priklausomybę, pareigos grąžinti pinigus neneigė, tarėsi dėl jų grąžinimo ir juos grąžino.

7.       Bylos duomenimis nustatyta, kad T. D. baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota nagrinėti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad T. D., atsitiktinai į savo banko sąskaitą gavęs klaidingu pavedimu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestus 18 755 Eur, šiuos pinigus pasisavino jų negrąžindamas ir juos užvaldydamas. Taip pat sprendė, kad aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios T. D. savalaikiai grąžinti atsitiktinai pas jį patekusį turtą savininkui, byloje nenustatytos. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs šią išvadą, taip pat sprendė, kad T. D. padaryta nusikalstama veika turi būtų kvalifikuojama ne pagal kaltinamajame akte nurodytą BK 178 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 185 straipsnį, kadangi pinigai į T. D. sąskaitą pateko ir tapo jo valdomi be paties T. D. valios pasireiškimo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu T. D. veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 185 straipsnį, neturi pagrindo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, baudžiamąjį įstatymą T. D. pritaikė neteisingai.

8.       Baudžiamoji atsakomybė už vagystę numatyta BK 178 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Svetimu laikomas toks turtas, kuris grobimo metu priklauso kitam asmeniui. Svetimo turto pagrobimas, tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą turtą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori.  Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147511/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357-139/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-151-628/2018 ir kt.). Šios nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su turto pasisavinimo momentu, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra. Vagystė, pagrobiant didelės vertės svetimą turtą yra tuomet, kai pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

9.       BK 185 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą. Pagal šį BK straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą. Taigi, kaip ir vagystės atveju, šio nusikaltimo objektas yra nuosavybė, dalykas – svetimas didelės vertės radinys, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės ar rastas lobis, kuris taip pat gali turėti istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, arba kitoks didelės vertės svetimas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-222/2019). Atsitiktinai patekęs yra toks svetimas turtas, kuris be kaltininko valios pasireiškimo tampa jo valdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2012). Tačiau pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės už radinio pasisavinimą kontekste, pasisavinamas gali būti tik toks daiktas, kurio savininkas yra nežinomas arba kuris neturi savininko, t. y. yra bešeimininkis. Tokią išvadą suponuoja radinio samprata, kurios apibrėžimo BK nenumato, tačiau jis yra pateiktas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

10.       Pagal CK 4.62 straipsnio 1 dalį radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. Pagal CK 4.57 straipsnio 1, 3 dalis, radinys yra bešeimininkis daiktas ir tai kartu suponuoja, kad toks daiktas jį radusiam asmeniui nėra svetimas, kadangi svetimu turtu laikomas turtas, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už CK 4.61, 4.62 straipsniuose įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (BK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-942/2015). Taigi pagal aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą pagal BK 185 straipsnį galima, kai yra pasisavinamas surastas ar atsitiktinai asmeniui patekęs, CK 4.62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą radinio sampratą atitinkantis, turtas ir tik tada, kai toks turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę vertę. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad esminis atsakomybės už svetimo turto pagrobimą (BK 178 straipsnis) ir radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis) atribojimo kriterijus yra tai, kad radinio pasisavinimo atveju turto savininkas yra nežinomas.

11.       Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes 18 755 Eur į nuteistojo T. D. AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą 2020 m. gegužės 27 d. buvo pervesti per klaidą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė pinigus pervedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. gegužės 20 d. sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) klaidingai nurodytą šio juridinio asmens banko sąskaitą, kuri, kaip išaiškėjo, priklausė ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuteistajam T. D.. Pinigų pervedimo į nuteistojo T. D. banko sąskaitą faktą patvirtina AB „(duomenys neskelbtini)“ bankas 2020 m. liepos 20 d. pateikti nuteistojo T. D. bako sąskaitos išrašo duomenys (sąskaitų išklotinės), iš kurių matyti, kad 2020 m. gegužės 27 d. į T. D. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 18 755 Eur, pinigai pervesti pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), pinigų siuntėjas (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 172, 174). Pinigų pervedimo per klaidą aplinkybės nustatytos liudytojų V. N., L. Ž., A. S., D. V. parodymais. Iš šių liudytojų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2020 m. gegužės 20 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gauta sąskaita už paslaugas, kurioje nurodytas ir atsiskaitomosios banko sąskaitos numeris, sąskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo 2020 m. gegužės 27 d., tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavus pinigų ir pradėjus aiškintis situaciją, išaiškėjo, kad sąskaitoje buvo nurodytas klaidingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos numeris, t. y. buvo nurodytas buhalterinėje programoje likęs T. D., anksčiau mokėjusio už kursus, banko sąskaitos numeris (2 t., b. l. 147–151, 169, 170). Fakto, kad 18 755 Eur į nuteistojo T. D. banko sąskaitą buvo pervesti per klaidą, neginčijo ir pats nuteistasis.

12.       Taigi aptartais įrodymais neabejotinai įrodyta, kad į T. D. banko sąskaitą pervesti pinigai nebuvo bešeimininkis turtas (radinys), juos į nuteistojo sąskaitą per klaidą pervedė aiškiai identifikuojamas asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris tuo metu ir buvo pinigų savininkas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo T. D. veiksmus, jam neteisėtai ir neatlygintinai užvaldžius kitam asmeniui priklausantį turtą (pinigus), perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 185 straipsnį nebuvo pagrindo. Kaip minėta, svetimo turto pagrobimą (vagystę) nuo radinio pasisavinimo atskiria tai, kad radinio pasisavinimo atveju savininkas yra nežinomas. Tačiau šioje byloje tokia situacija nenustatyta. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliama versija, kad nuteistasis T. D., gavęs į savo bako sąskaitą 18 755 Eur, turėjo pagrindą manyti, kad šie pinigai priklauso jam ir jis turi teisę jais laisvai disponuoti (buvo įsitikinęs, kad pinigus pervedė T. J.), teisėjų kolegija šią versiją vertina kaip gynybinę poziciją ir ją atmeta, kaip nepagrįstą.

13.       Pažymima, kad nuteistojo tyčios turinys nustatomas ne vien tik pagal jo paties paaiškinimus ir pareiškimus. Teismas apie tyčios turinį sprendžia ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir kt. Vertinant nuteistojo T. D. parodymus šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pinigų patekimu į nuteistojo T. D. sąskaitą ir disponavimu jais, kontekste, taip pat palyginus nuteistojo parodymus su kitais bylos duomenimis, sutikti su nuteistojo gynėjo skundo argumentais ir konstatuoti, kad nuteistasis T. D. neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad turtas (į jo banko sąskaitą pervesti pinigai) yra svetimas ir jis neturi teisės šiuo turtu disponuoti, kaip savu, nėra pagrindo.

14.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme T. D. neneigė, kad pinigai jam buvo pervesti per klaidą, tačiau tvirtino, kad apie šią aplinkybę jis sužinojo tik tada, kai su juo susisiekė (duomenys neskelbtini)  įmonės (UAB „(duomenys neskelbtini)“) buhalterė. Birželio 9 d. gavęs elektroninį laišką sužinojo, kad pinigai priklauso kitiems. Po to iš karto susisiekė su T. J., kuris pasakė, kad nepervedė pinigų. Taip pat T. D. parodė, kad turėjo butą (duomenys neskelbtini), butas priklauso jam ir J. D.. Jis 2020 m. pavasarį pasiūlė pirkti T. J. dalį buto, kurį būtų kartu suremontavę ir pardavę. T. J. siūlė pirkti savo buto dalį, o jis pats (nuteistasis) ketino nupirkti pigiau J. D. buto dalį, iš pradžių tarėsi pirkti už 16 000 Eur, paskui už 18 000 Eur, vėliau J. D. pardavė savo buto dalį  už 20 000 Eur. Susitarė su T. J., kad šis perves į jo banko sąskaitą 20 000 eurų. Todėl kai jis pamatė, kad sąskaitoje yra pinigai, pagalvojo, kad juos pervedė T. J., nes lygiai tokia pat suma, kitus pinigus būtų padavęs grynais. Gavęs pinigus, su T. J. nesusisiekė, nes žinojo, kad jis nuo gegužės mėnesio yra išvykęs į (duomenys neskelbtini). T. J. taip pat neskambino, kad pervedė pinigus. Netikrino, kas pervedė pinigus, nesigilino, pamatė, kad atėjo tokia suma, kokia ir turėjo ateiti ir pradėjo naudotis. Tik paskui, kai jam pranešė, pradėjo aiškintis. Tokie pinigai į sąskaitą dažnai neateidavo, per metus tokios sumos nėra gavęs. Pervestų pinigų dalis būtų panaudota buto remontui, o kita dalis jam (nuteistajam). Kai butas būtų parduotas, pinigus būtų atsidalinę su T. J.. T. J. žinojo, kad reikės butą remontuoti prieš parduodant. Į sąskaitą gautus pinigus panaudojo dalies skolų atidavimui, pervedė į kitą savo sąskaitą, dalį išsigrynino ir nežino kur panaudojo. Išsigrynino, nes reikėjo mokėti už remontą, remonto darbų nepradėjo. Mokėjimus darė elektronine bankininkyste. Atsakyti, kodėl taip greitai ištuštino sąskaitą, negali (2 t., b. l. 145, 146). 

15.       Liudytojas T. J. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme parodė, kad gegužės mėnesio viduryje susitarė su T. D., kad nupirks T. D. giminaičio buto dalį, kartu suremontuos ir parduos. Jis (liudytojas) turėjo įsigyti nuteistojo giminaičio buto dalį. Pasirašė preliminarų susitarimą, kad jis pirks T. D. giminaičio buto dalį, pinigus sumokės ne T. D. giminaičiui, o T. D.. Pinigų pervedimas susitarime nebuvo aptartas, nežino, ar susitarime buvo nurodyta T. D. banko sąskaita. Nuteistajam T. D. turėjo sumokėti 20 000 Eur. Pinigai turėjo būti panaudoti pusei buto įsigyti. Susitarime buvo nurodyta 20 000 Eur. Nebuvo sutarę, ar pinigus perves, ar duos grynais. T. D. nežinojo, kada jis (liudytojas) išvažiavo į (duomenys neskelbtini)  ir kada grįžo iš (duomenys neskelbtini). Taip pat liudytojas paaiškino, kad grįžęs iš (duomenys neskelbtini)  birželio mėnesio pradžioje susiskambino su T. D., jis (T. D.) sakė, kad jam kažkas pervedė pinigus, buvo susierzinęs. Pokalbis su T. D. vyko birželio pirmą savaitę, galėjo būti birželio 5 d. Birželio 6 d. yra jo (liudytojo) gimtadienis, o su T. D. buvo kalbėjęs kelios dienos iki gimtadienio (2 t., b. l. 151, 152).

16.       Išanalizavus nuteistojo T. D. ir liudytojo T. J. parodymus, palyginus juos tarpusavyje, matyti, kad liudytojas T. J. iš esmės patvirtino tik tai, kad su T. D. buvo kalbamasi apie buto pardavimą. Liudytojas patvirtino, kad buvo pokalbis su T. D. apie T. D. ir jo giminaičiui priklausančio buto pardavimą, buvo ketinama nupirkti nuteistojo giminaičio buto dalį, suremontuoti ir parduoti. Tačiau, kaip matyti iš liudytojo T. J. parodymų, konkretaus susitarimo, kada tiksliai jis (liudytojas) ir kokiu būdu sumokės už butą, nebuvo. Šią aplinkybę liudytojas T. J. nurodė tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Liudytojas paaiškino, kad kada ir kaip sumokės pinigus, datos ir laiko, su T. D. konkrečiai nebuvo sutaręs, nes nežinojo, taip pat paaiškino, kad su T. D. buvo sudaryta sutartis, tačiau ta sutartis buvo preliminari (3 t., b. l. 93). Be to, iš šio liudytojo parodymų matyti, kad iš esmės buvo tik sumanymas, kad jis (liudytojas) nupirks T. D. giminaičio buto dalį, investuos 20 000 Eur nupirkimui ir remontui, ir parduos. Taigi, liudytojas T. J. patvirtino tik tai, kad interesas dėl buvo dalies įsigijimo, jo suremontavimo ir pardavimo buvo, tačiau jis nebuvo konkretizuotas, nebuvo susitarta, kada ir kaip liudytojas sumokės pinigus, nors nuteistojo teigimu, su T. J. buvo susitarta, kad jis (liudytojas) į nuteistojo bako sąskaitą perves 20 000 Eur.

17.       Išvadą, kad buvo tik nuteistojo interesas parduoti butą, įsigyjant giminaičio buto dalį, jį suremontuojant ir parduodant, o ne aiškus ir konkretus susitarimas, patvirtina ir liudytojo J. D. parodymai. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad iš tikrųjų kalba apie buto dalies pardavimą buvo, liudytojas norėjo įsigyti T. D. buto dalį, tačiau jam nepavyko surinkti T. D. prašomos sumos (15 000 Eur). 2020 m. gegužės pabaigoje jam jau skambino agentai dėl buto pardavimo, kurie, kaip suprato, pažįsta T. D., tačiau dėl buto pardavimo apsisprendė tik rudenį, butą pardavė tik 2021 m. sausio mėnesį. Taip pat iš liudytojo parodymų matyti, kad T. D. jam už butą buvo siūlęs 18 000 Eur, tačiau jis nesutiko, o tokio pasiūlymo butą parduoti už 20 000 Eur neatsimena (3 t., b. l. 30, 31). Taigi liudytojas J. D., kaip ir liudytojas T. J., patvirtino tik tai, kad nuteistasis T. D. planų dėl buto pardavimo turėjo, tačiau jokie konkretūs vykdytini susitarimai (dėl J. D. buto dalies nupirkimo, T. J. 20 000 Eur sumokėjimo, šiuos pinigus pervedant į T. D. banko sąskaitą) sudaryti nebuvo. 

18.       Atsižvelgiant į tai, kad nei liudytojas T. J., nei J. D. nepatvirtino nuteistojo versijos, kad 2020 m. gegužės mėnesį buvo sudarytas konkretus susitarimas nupirkti J. D. buto dalį, kad T. J. susitarė su T. D. jam į banko sąskaitą pervesti 20 000 Eur, byloje nesant jokių kitų objektyvių nuteistojo iškeltą versiją patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, kad jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog į banko sąskaitą pervesti pinigai yra T. J. už butą sumokėta sutarta suma, T. D. nebuvo.

19.       Pagrindo tokiam manymui nesuteikė ir 2020 m. birželio 27 d. į T. D. sąskaitą per klaidą pervestos sumos dydis – 18 755 Eur. Nuteistasis T. D., duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, parodė, kad pagalvojo, jog pinigai pervesti T. J., nes buvo lygiai tokia pati suma, tačiau tuo pačiu metu nuteistasis tvirtino, kad su T. J. buvo tartasi, jog jis perves 20 000 Eur. Be to, nuteistasis T. D. nurodė ir tai, kad kitus pinigus T. J. būtų padavęs grynais, nors nei pats nuteistasis, nei liudytojas T. J. aplinkybės, kad buvo tartasi, jog T. J. 20 000 Eur sumą gali sumokėti dalimis, tiek pervedant į banko sąskaitą, tiek grynais, neužsiminė. Kaip minėta, liudytojas T. J., tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje iš viso neigė konkretaus susitarimo, kada ir kokiu būdu sumokės 20 000 Eur, buvimą ir šie liudytojo parodymai jokiais objektyviais duomenimis nėra paneigti. Nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pateikta preliminari sutartis, kurioje nurodyta, kad T. J. iki 2020 m. gegužės 31 d. į nuteistojo banko sąskaitą turi pervesti 20 000 Eur (3 t., b. l. 79), šios sutarties, aptartų liudytojų T. J., J. D. parodymų kontekste, teisėjų kolegija nelaiko T. D. versiją patikimai patvirtinančiu ir tuo pačiu minėtų liudytojų parodymus paneigiančiu, įrodymu. Pažymėtina ir tai, kad minėta sutartis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu pateikta nebuvo, kas taip pat kelia abejonių dėl jos autentiškumo.

20.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartais duomenimis nuteistojo T. D. versija, kad jis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog į jo banko sąskaitą 2020 m. gegužės 27 d. pervesti 18 755 Eur yra liudytojo T. J. už butą pervesti pinigai, yra patikimai paneigta. Tokią išvadą suponuoja ne tik tai, kad T. D. nurodytų aplinkybių dėl jo ir T. J. konkretaus susitarimo sutartu laiku ir būdu pervesti į nuteistojo banko sąskaitą 20 000 Eur jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtina, bet ir paties nuteistojo elgesys į savo banko sąskaitą gavus ženklią pinigų sumą. Per trumpą laiką (nuo 2020 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 5 d.) dalis pinigų buvo išgryninta bankomatuose, dalis pervesta į kitas sąskaitas, vykdyti pirkimai. Nelogiška, kad nuteistasis, kaip jis tikino, manydamas, kad pinigus, kuriuos neva pervedė T. J., kurie skirti buto dalies įsigijimui ir remontui, juos naudojo visai kitais, asmeniniais tikslais. Pats nuteistasis paaiškinti, kodėl taip greitai išleido pinigus, negalėjo. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ į nuteistojo banko sąskaitą per klaidą pervedus 18 755 Eur, iš nuteistojo banko sąskaitos buvo atliekami bankiniai pavedimai, kas neabejotinai sudarė galimybę nuteistajam matyti, kad 18 755 Eur siuntėjas yra ne T. J., o kitas asmuo – (duomenys neskelbtini), kad pavedimas padarytas jam nežinomos pavedime nurodytos PVM sąskaitos faktūros pagrindu.

21.       Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, akcentuojamas T. D. sužinojimo, kad pinigus pervedė ne T. J., momentas, teigiant, kad T. D. ši aplinkybė tapo žinoma tik tada, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė elektroniniu laišku pranešė apie padarytą klaidą ir paprašė grąžinti pinigus. Šią versiją paneigia jau aukščiau aptartos aplinkybės. Be to, T. D. dėl šios aplinkybės duotų parodymų, kad apie tai, jog pinigai į jo sąskaitą buvo pervesti per klaidą ir juos pervedė ne T. J., jis sužinojo tik birželio 9 d., gavęs elektroninį laišką, iš karto po to susisiekė su T. J., su kuriuo anksčiau susisiekti nebandė, nes žinojo, kad T. J. yra išvykęs į (duomenys neskelbtini), liudytojas T. J. nepatvirtino. Kaip matyti iš liudytojo T. J. parodymų, apie jo (liudytojo) išvykimo į (duomenys neskelbtini) ir grįžimo iš jos laiką T. D. nebuvo žinoma, liudytojas su T. D. dėl į nuteistojo banko sąskaitą pervestų pinigų bendravo dar iki savo gimtadienio, kuris yra birželio 6 d. Liudytojas T. J. parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, buvo apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje, skirtingu proceso metu davė iš esmės nuoseklius, neprieštaringus parodymus. Liudytojo asmeninis suinteresuotumas byloje nenustatytas. Taigi nesivadovauti liudytojo T. J. parodymais nėra pagrindo.

22.       Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms, susijusioms su nuteistojo elgesiu po to, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikalavo grąžinti pinigus, akcentuojant aplinkybes, kad pinigus grąžinti reikalavo keli asmenys ir nuteistais nežinojo, kam grąžinti, kad nuteistasis pareigos grąžinti pinigus neneigė, siūlė variantus dėl pinigų grąžinimo. Pagrindžiant su šiomis aplinkybėmis susijusius skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateiktas 2021 m. spalio 22 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuotas nuteistojo T. D. 2020 m. birželio 11 d. ir 2020 m. birželio 19 d. pokalbių įrašų su D. V. ir V. N. turinys. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad T. D. su minėtais asmenimis kalba apie tai, kad pinigų sąskaitoje nebeturi, siūlo susėsti, pakalbėti, D. V. liepia grąžinti pinigus, informuoja, kad klausimas bus perduotas policijai. Su V. N. kalbama, kad nuteistasis laukia pinigų už butą, problemos dėl pinigų grąžinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemato, pinigus galėtų grąžinti, jeigu turėtų, kalba apie galimybę klausimą išspręsti be policijos, teismų (3 t., b. l. 85–87). Vertinant šiuos duomenis visų pirma pažymėtina, kad ginčo dėl to, jog pareikalavus grąžinti pinigus, T. D. bendravo su D. V. ir V. N., iš esmės nebuvo ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Minėti asmenys, apklausti kaip liudytojai, neneigė, kad vyko pokalbiai su T. D. dėl pinigų grąžinimo, T. D. sakė, kad pinigų neturi, siūlė susitikti, ėjo kalba apie buto įkeitimą, grąžinimą dalimis (2 t., b. l. 149, 150, 151, 169, 170). Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad bendravimas dėl pinigų grąžinimo vyko jau po to, kai nuteistasis padarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą – per klaidą 2020 m. gegužės 27 d. į jo banko sąskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedus pinigus, šių pinigų nuteistasis iš karto savininkui negrąžino, juos neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė. Taigi bendravimo su minėtais asmenimis dėl pinigų grąžinimo faktas, ketinimas susitarti dėl pinigų grąžinimo ir realus šių pinigų grąžinimas savininkui tik po to, kai pradėjus aiškintis pinigų pervedimo aplinkybes išaiškėjo, kad pinigai per klaidą buvo pervesti į T. D. sąskaitą, jokios reikšmės T. D. veiksmų teisiniam vertinimui neturi. Šios aplinkybės gali turėti reikšmės sprendžiant nuteistajam skirtinos bausmės klausimą, tačiau jo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nešalina.

23.       Įvertinus aptartas teisines ir faktines aplinkybes darytina išvada, kad nuteistasis T. D. objektyvaus pagrindo manyti, kad 18 755 Eur jam pervedė T. J., kad šie pinigai yra skirti buto dalies įsigijimui ir remontui, ir nuteistasis jais gali laisvai disponuoti, neturėjo. Šią nuteistojo versiją paneigia liudytojų T. J. viso proceso metu nuoseklūs parodymai, kuriuose esminiai prieštaravimai nenustatyti, taip pat liudytojo J. D. parodymai, rašytiniai bylos duomenys (banko sąskaitų išrašai), paties nuteistojo elgesys. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių, kad T. D., gavęs į savo banko sąskaitą ženklią pinigų sumą, suprato, kad šie pinigai skirti ne jam ir jam nepriklauso, jais disponuoti jis neturi teisės, tačiau jų savininkui, dėl kurio tapatybės jokių abejonių nekilo, negrąžino, juos užvaldė. Užvaldydamas (pasisavindamas) į banko sąskaitą per klaidą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervestus pinigus, nuteistasis suprato, kad užvaldo svetimą turtą ir, kad dėl tokių veiksmų pinigų savininkas šio turto neteks, o nuteistasis jį turės kaip savą ir to norėjo. Taigi, tiek objektyvieji tiek subjektyvieji BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, įvertinus ir pasisavinto turto didesnę, negu 250 MGL, vertę, šioje byloje neabejotinai nustatyti ir įrodyti. Pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, pagrįstai nuteistojo T. D. parodymus vertino kaip nenuoseklius, nelogiškus, paneigtus kitais bylos įrodymais. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo T. D. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į BK 185 straipsnį tuo pagrindu, kad pinigai į nuteistojo T. D. sąskaitą pateko be jo paties valios. Kaip minėta, sprendžiant vagystės ir radinio pasisavinimo, kaip nusikalstamų veikų, atribojimo klausimą pagrindinis kriterijus yra tai, ar turto savininkas yra žinomas. Šioje byloje dėl to, kas pervedė pinigus į nuteistojo T. D. banko sąskaitą, jokių abejonių nekyla, pinigus pervedusio subjekto duomenys buvo aiškūs iš bakinio pavedimo informacijos tą pačią dieną, kai jie buvo pervesti. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo T. D. padaryta nusikalstama veika iš BK 185 straipsnio perkvalifikuojama į BK 178 straipsnio 3 dalį.

24.       Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, nustato, kad: T. D. 2020 m. gegužės 27 d. atsitiktinai į savo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, klaidingu pavedimu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavęs 18 755 Eur, šiuos pinigus pasisavino juos pagrobdamas ir negrąžindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei juos užvaldydamas, tai yra: 1) 2020 m. gegužės 29 d. 1 300 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini); 2) 2020 m. gegužės 30 d. 3 300 Eur vykdė pirkimus, kurių turinio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybės atskleisti; 3) 2020 m. birželio 2 d. 1 000 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“ adresu, (duomenys neskelbtini); 2020 m. birželio 2 d. 8 000 Eur banko pavedimu vykdė papildymus (du po 4 000 Eur), kurių turinio ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybės atskleisti; 4) 2020 m. birželio 2 d. 2 000 Eur banko pavedimu pervedė į D. R. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 5) 2020 m. birželio 3 d. 1 280 Eur banko pavedimu pervedė į kitą savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) banke; 6) 2020 m. birželio 4 d. 2 000 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“ adresu, (duomenys neskelbtini); 7) 2020 m. birželio 4 d. 500 Eur pavedimu pervedė į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB "(duomenys neskelbtini) " (iki 2019 m. sausio 2 d. buvusi (duomenys neskelbtini) “ (duomenys neskelbtini) ”); 8) 2020 m. birželio 5 d. 2 000 Eur išgrynino bankomate „(duomenys neskelbtini)“ adresu (duomenys neskelbtini), kartu su kitomis buvusiomis sąskaitoje lėšomis. Nurodytais veiksmais T. D. pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas – 18 755 Eur ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.

25.       Nuteistojo T. D. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 185 straipsnio perkvalifikavus į BK 178 straipsnio 3 dalį, iš naujo spręstinas jam skirtinos bausmės klausimas. Prokuroro skunde prašoma nuteistajam T. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti BK 178 straipsnio 3 dalyje nenumatytos rūšies arešto bausmę, jos vykdymą atidedant.

26.       Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį.

27.       Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-311/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018).

28.       BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienos rūšies bausmė – terminuotas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Šis nusikaltimas yra tyčinis ir pagal BK 11 straipsnio nuostatas laikomas sunkiu nusikaltimu. Nuteistasis T. D. savo kaltės dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto (18 755 Eur) vagystės nepripažino, atsakomybę sunkinančios aplinkybės byloje nenustatytos. T. D. neteistas (teistumas išnykęs) (2 t., b. l. 73–80), baustas administracine tvarka, tačiau visos baudos sumokėtos (2 t., b. l. 91–94). Turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, turi nepilnametį vaiką (2 t., b. l. 95). Nuteistasis nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, nusikaltimas nebuvo planuotas iš anksto, įvykdytas nuteistajam pasinaudojus susiklosčiusiomis aplinkybėmis, sunkių padarinių nusikalstama veika nesukėlė, padarytą žalą nuteistasis atlygino geranoriškai dar iki nuosprendžio priėmimo ir tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, į BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės skyrimas nuteistajam neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties, ir būtų neteisingas, tokia bausmė pasiektų tik vieną BK 41 straipsnyje numatytą tikslą – nubaudimą. Todėl nuteistajam, įvertinus jos padaryto nusikaltimo mažesnį rūšinį pavojingumą, atsitiktinį pobūdį, geranorišką žalos atlyginimą, skirtina prokuroro skunde prašoma bausmė – 90 parų areštas, šios bausmės vykdymą atidedant 1 metams su intensyvia priežiūra.

29.       Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl civilinio ieškinio išsprendimo, atkreipiant dėmesį į tai, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys nebuvo atsiimtas, nors yra atlygintas, todėl teismas jį turėjo atmesti. Teisėjų kolegija su šiais prokuroro skundo argumentais sutinka.

30.       Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam <...> civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinio ieškinio išsprendimas reglamentuotas BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta.

31.       Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė civilinį ieškinį dėl 18 755 Eur turtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 24–26). Nuteistasis T. D. civilinio ieškinio dydžio neginčijo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą turtinę žalą atlygino teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Civilinio ieškovo atstovas V. N. šią aplinkybę patvirtino (2 t., b. l. 169). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistajam atlyginus padarytą turtinę žalą, civilinio ieškinio klausimas yra išspręstas ir atskiro sprendimo dėl civilinio ieškinio nepriėmė, nors BPK 115 straipsnis, taip pat BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas nustato teismo pareigą priimti sprendimą dėl civilinio ieškinio, jeigu toks byloje yra pareikštas. Šioje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ir nors jį nuteistasis atlygino dar iki nuosprendžio priėmimo, civilinis ieškovas ieškinio neatsiėmė, reikalavimo priteisti turtinę žalą neatsisakė. Taigi pirmosios instancijos teismas, esant aptartoms aplinkybėms, turėjo civilinį ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį pakeisti: T. D. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 185 straipsnio perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti 90 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams paskiriant intensyvią priežiūrą, nustatant, kad visą intensyvios priežiūros laiką nuteistasis T. D. turi būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl 18 755 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistojo T. D. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai                                         Algirdas Giedraitis

Jurga Vasiliauskienė

Aušra Vingilė