Civilinė byla Nr. 2A-1748-577/2011
Teisminio proceso numeris 2-09-3-00425-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija:
35.3.6.; 35.4.; 84.; 121.1.;121.13.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič,
kolegijos teisėjų Loretos Lipnickienės ir Henricho Jaglinskio,
sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,
dalyvaujant ieškovų atstovei adv. V.Viešūnaitei,
apelianto – atsakovo atstovams R. R., adv. S.Drazdauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos (AGATA) ir Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūros (LATGA-A) ieškinį atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl autorinių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo ir atlyginimo sumokėjimo.
Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovai kreipdamiesi į teismą prašė: priteisti iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)” ieškovų Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos naudai 8190 Lt bei Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos - Agentūros naudai 4810 Lt kompensacijas už neteisėtą autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), kuriose yra įsikūręs atsakovo viešbutis „(duomenys neskelbtini)“, už laikotarpį iki šio ieškinio pareiškimo dienos; įpareigoti atsakovą UAB „(duomenys neskelbtini)” savo lėšomis ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, skelbiant teismo sprendimo rezoliucinę dalį dienraštyje „Lietuvos rytas”; uždrausti atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)” vykdant veiklą naudoti autorių bei gretutinių teisių objektus – viešai bet kokiais būdais ir priemonėmis atlikti kūrinius ir (ar) skelbti fonogramas, nesudarius autorinės- licencinės sutarties dėl autorių ir (ar) gretutinių teisių objektų, į kuriuos turtines teises administruoja LATGA-A ir AGATA, naudojimo, ir (ar) nemokant teisės aktų numatyto atlyginimo; priteisti iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)” ieškovų Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos bei Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos-Agentūros naudai 5 % dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)” ieškovų Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos bei Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos-Agentūros naudai bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį, išlaidas advokato pagalbai apmokėti, išlaidas antstoliui).
Atsakovas ir jo atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovo Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos (AGATA) naudai 2816 Lt kompensaciją už neteisėtą autorių teisių naudojimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. bei 5 % dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y., 2010 m. balandžio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat iš atsakovo priteisė ieškovo Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos-Agentūros (LATGA-A) naudai 4224 Lt kompensaciją už neteisėtą autorių teisių naudojimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. bei 5 % dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y., 2010 m. balandžio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įpareigojo atsakovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo lėšomis ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, skelbiant teismo sprendimo rezoliucinę dalį dienraštyje „Lietuvos rytas“. Uždraudė atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdant veiklą naudoti autorių bei gretutinių teisių objektus – viešai bet kokiais būdais ir priemonėmis atlikti kūrinius ir (ar) skelbti fonogramas, nesudarius autorinės-licencinės sutarties dėl autorių ir (ar) gretutinių teisių objektų, į kuriuos turtines teises administruoja LATGA-A ir AGATA, naudojimo, ir (ar) nemokant teisės aktų numatyto atlyginimo. Priteisė iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovo Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos (AGATA) naudai bylinėjimosi išlaidas –217 Lt žyminio mokesčio, 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 594 Lt išlaidų antstolio paslaugoms apmokėti, iš viso 2311 Lt. Priteisė iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovo Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos-Agentūros (LATGA-A) naudai bylinėjimosi išlaidas – 260 Lt žyminio mokesčio, 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 594 Lt išlaidų antstolio paslaugoms apmokėti, iš viso 2354 Lt. Priteisė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ valstybės naudai 51,40 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad atsakovas negali būti laikomas viešai naudojusiu autorių ir gretutinių teisių objektus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino kūrinių naudojimo atsakovo viešbučio kambariuose pobūdį ir konstatavo, kad atsakovas viešai naudojo ieškovų administruojamus kūrinius viešbučio kambariuose esančių televizorių pagalba. Atsakovo nuomone, viešbučio kambarys (jis yra nuomojamas konkrečiam asmeniui, viešbučio kambariuose neleistina vykdyti asmenų stebėjimą ir kitus veiksmus, kurie gal būt leistini viešose vietose, viešbučio kambarys nėra vieta, kur tuo pačiu metu dalyvauja ar gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė) negali būti laikomas vieša vieta ATGTĮ nuostatų prasme. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir įstatymo nuostatas ir dėl šių priežasčių neteisingai kvalifikavo atsakovo kūrinių naudojimo pobūdį. Pirmos instancijos teismo nurodomas viešas paskelbimas, kuomet visuomenės nariai gali kūrinius pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, yra suprantamas ne kaip kūrinių skelbimas televizijos transliacijų ar retransliacijų būdu, o kūrinių skelbimas būdais, kurie suteikia galimybę kūrinį pasiekti bet kuriuo norimu laiku. Atsakovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai įgyvendina tarptautines sutartis bei Europos Sąjungos teisės aktus; todėl atsakovas ir rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika – byla C-306/05, kurioje konstatuojama, kad “... vien pats fizinių priemonių, pvz., viešbučio kambariuose įrengiamų televizorių, teikimas nereiškia viešo paskelbimo Direktyvos 2001/29 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo prasme.“ Atsakovas negali būti laikomas privalančiu mokėti ieškovams už viešą kūrinių paskelbimą ar atlikimą už tą laikotarpį, kuomet viešbutyje nebuvo įrengta kabelinė televizija, nes atsakovas savo veiksmais niekaip neprisidėjo prie signalo paskirstymo televizijos kambariuose. Atsakovo valdomam viešbučiui televizijos paslaugas teikianti įmonė moka LATGA-A ir AGATA už kūrinių naudojimą įstatymų nustatyta tvarka, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas viešai skelbė kūrinius per jo valdomame viešbutyje įrengtus televizorius. Atsakovui nenaudojant kūrinių, teises į kuriuos administruoja ieškovai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Be to, atsakovas savo paaiškinimuose yra nurodęs, kad net jei teismas ir tenkintų ieškovų reikalavimus ir pripažintų kūrinių naudojimą viešu, kompensacijos dydis turėtų būti skaičiuojamas remiantis atsakovo naudojamų ir užimtų kambarių skaičiumi. Atlyginimas ieškovams bet kuriuo atveju gali būti skaičiuojamas tik nuo 2010 m. sausio 1 d., nes tik nuo šios dienos buvo sudaryta sutartis su kabelinės televizijos paslaugų teikėju. Net jeigu visi atsakovo argumentai būtų atmesti ir atlyginimas būtų skaičiuojamas ir už laikotarpį nuo veiklos pradžios, jis sudarytų 1 406,25 Lt. Taigi, bendra priteistina suma jokiu atveju negalėtų būti didesnė nei 1 631,25 Lt. Atsakovas taip pat nurodė, kad remiantis byloje pateikta medžiaga yra nustatyta, kad viešbučio užimtumas yra 16,91 procentų, taigi aukščiau pateikiamas mokestis turėtų būti proporcingai mažinamas ir sudarytų 275,89 Lt. Atsakovas pabrėžia, kad tik toks skaičiavimo metodas – kai mokestis skaičiuojamas nuo užimtų kambarių skaičiaus, atitinka atlyginimo autoriams ir gretutinių teisių turėtojams prigimtį ir įstatyme įtvirtintus kriterijus. Patys ieškovai savo taikomo atlygio skaičiavimo dokumentuose nurodo, kad mokestis turi būti skaičiuojamas atsižvelgiant į viešbučio faktinį užimtumą. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, net ir atmetęs atsakovo argumentus dėl neviešo kūrinių naudojimo pobūdžio, negalėjo konstatuoti, kad maksimali reikalaujamos kompensacijos suma yra du kartus didesnė nei pagal parengtų naudoti kambarių kiekį paskaičiuotas atlyginimas ieškovams. Būtent paskaičiuotą, o ne du kartus padidintą atlyginimo sumą pirmosios instancijos teismas turėjo mažinti atsižvelgdamas į sunkią atsakovo finansinę padėtį ir gresiantį bankrotą. Be to, atsakovas pažymi, kad pirmos instancijos teismas neteisingai paskaičiavo atlyginimo, kuris turėtų būti mokamas pagal parengtų naudoti kambarių skaičių, dydį. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą savo lėšomis paskelbti teismo sprendimą dienraštyje „Lietuvos rytas”. Kiekviena teisių gynybos ir įgyvendinimo priemonė, kaip ir atsakomybės forma, privalo būti adekvati teisės pažeidimui. Galiausiai, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovo argumentai dėl atsakovo veiksmų piktavališkumo ir atsisakymo reaguoti į reikalavimus neatitinka tikrovės. Atsakovas nebuvo gavęs ieškovų laiško mokėti mokesčius už autorių ir gretutinių teisių objektų naudojimą ir nežinojo apie galimai daromą pažeidimą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, atsakovas pažymi, kad jo veiksmuose, net, jei ir būtų nustatyta, kad atsakovas privalėjo mokėti atlygį ieškovams, nėra kaltės ar siekio piktybiškai vengti atlygio mokėjimo. Be to, pažymėjo ir tai, kad sprendimo paskelbimas galėtų pakenkti atsakovo reputacijai, taigi, dar labiau pablogintų jo finansinę padėtį ir padidintų bankroto tikimybę.
Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad autoriai, atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, komerciniais tikslais išleistų fonogramų ar jų kopijų tiesioginį ar netiesioginį transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą atlikimą bei viešą paskelbimą. Už viešą kūrinio atlikimą autorius turi teisę gauti atlyginimą, tiek kai kūrinys atliekamas tiesiogiai, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Atlyginimą privalo mokėti fiziniai arba juridiniai asmenys, naudojantys kūrinius. Kūrinio naudotoju laikomas asmuo, kuris kūrinį atgamina, išleidžia, parduoda ar kitaip platina, naudoja viešam atlikimui, rodymui, o nustatant už autorių teisių pažeidimus atsakingus asmenis, vertinami ne tik tų asmenų, kurie tiesiogiai atliko teisės pažeidimą, veiksmai, bet ir tų, kurie prisidėjo prie teisę pažeidusių veiksmų. Byloje buvo nustatyta, jog atsakovui priklausančio viešbučio kambariuose yra įrengti televizoriai, kuriais transliuojamos eterinės ir palydovinės televizijos programos, be to, atsakovo kavinėje muzikai leisti yra naudojamas kompaktinių diskų grotuvas. Tokiu būdu atsakovas savo veikloje nuolatos naudoja autorių ir gretutinių teisių objektus, todėl privalo mokėti atlyginimą už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą – viešai atliekamus kūrinius, viešai skelbiamas fonogramas ir muzikos kūrinių įrašus, įskaitant ir viešbučių kambariuose rodomas eterines, satelitines, kabelines radijo/TV stočių programas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Europos Teisingumo Teismo aiškinimu, jog viešbučio kambarių privatus pobūdis neprieštarauja tam, kad kūrinio paskelbimas per televizorių reikštų viešą paskelbimą. Atsakovas, siekdamas komercinės naudos, sąmoningai bei aktyviais veiksmais suteikia savo klientams priėjimą prie kūrinio. Taigi, paskelbimas tokiomis aplinkybėmis aiškinamas kaip paskelbimas, kai tai daro kita, ne pradinė transliavimo organizacija. Toks transliavimas yra skirtas visai kitai visuomenės narių grupei nei ta, kuriai skirtas pradinis kūrinio transliavimas. Tuo pasireiškia kambario viešas pobūdis kūrinių naudojimo kontekste. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog apelianto UAB „(duomenys neskelbtini)” viešbučio kambariuose ir kavinėje televizorių ir muzikos grotuvo pagalba naudojamų kūrinių atlikimas ir paskelbimas yra viešas atlikimas ir paskelbimas, turintis komercinį pobūdį, todėl už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą apeliantas nuo pat veiklos pradžios turėjo įstatymo nustatytą pareigą mokėti autorinį atlyginimą, tačiau šios pareigos nevykdė. Pažymėjo, kad ieškovai reikalavimą reiškė ne dėl konkretaus atlyginimo, o dėl kompensacijos priteisimo, kurios dydis iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių yra siejamas ne tik su nustatytais tarifais, kaip stengiasi įrodyti apeliantas, bet ir yra nustatomas atsižvelgiant į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas apelianto apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Taip pat nepagrįsti yra apelianto teiginiai, kad atlyginimas gali būti skaičiuojamas tik nuo 2010 m. sausio 1 d., kai buvo pasirašyta sutartis dėl kabelinės televizijos, kadangi atlyginimas privalo būti mokamas ne tik už kabelines, bet ir už eterines televizijos ir radijo programas, kurios apelianto veikloje naudojamos nuo veiklos pradžios. Taip pat nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog teismas turėjo vadovautis atsakovo nurodomu neva faktiškai užimtų kambarių skaičiumi, negali būti laikomi pagrįstais. Tiek ieškovo LATGA-A, tiek ieškovo AGATA tarifai nustato, jog mokestis už kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimą viešbučiuose skaičiuojamas nuo faktinio kambarių skaičiaus, nepriklausomai nuo viešbučio kambarių užimtumo. Be to, atsakovas, nurodydamas savo argumentus, kartu nepateikė jokių leistinų įrodymų dėl faktiškai užimtų kambarių skaičiaus, todėl jo argumentai negali būti laikomi pagrįstais. Į vidutinį kambarių užimtumą galėtų (bet ne privalėtų) būti atsižvelgta tik tuo atveju, jei atsakovas kūriniais būtų naudojęsis teisėtai, t.y. sudaręs sutartį su LATGA-A prieš pradėdamas vykdyti veiklą. Atsakovo kaltę dėl neteisėto kūrinių naudojimo, priešingai atsakovo teiginiams, pagrindžia ne tik atsakovo dėl trečiojo asmens nusikalstamų veiksmų negauta ieškovų siųsta pretenzija, bet ir tai, jog, kaip paaiškėjo nagrinėjant bylą, atsakovas žinojo apie pareigą mokėti, kas buvo patvirtinta paties atsakovo paaiškinimais bei numatyta teismui pateiktose pastatų panaudos sutartyse. Pažymi, jog teismo sprendimo paskelbimas intelektinės nuosavybės teisių gynimo bylose yra papildoma pažeistų teisių atstatymo priemonė, kuri, ieškovo pasirinkimu, gali būti taikoma greta kitų teisių gynimo būdų. Šis teisių gynimo būdas nėra siejamas nei su padarytos žalos, nei su pažeidėjo gautos naudos dydžiu, kalte ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, o užtenka neteisėtų veiksmų konstatavimo. Svarbu ir tai, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nuo bendrovės įsteigimo žinojo apie pareigą mokėti atlyginimą už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą savo veikloje, tačiau šios pareigos vengė. Be to, tai, jog Lietuvos teismų praktika vertinant kūrinių naudojimą viešbučiuose dar tik formuojasi, tik patvirtina teismo sprendimo paskelbimo būtinybę, ypač atsižvelgiant į prevencinius tokios pažeistų teisių atstatymo priemonės tikslus.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.
Bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1d. iki 2010 m. vasario 5 d. panaudos pagrindais viešbučio paslaugoms teikti naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas adresu (duomenys neskelbtini). Iš antstolio Vitalio Milevičiaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2010-01-15 adresu Maironio g. 3, Druskininkuose, viešbučio kambaryje Nr. 204 yra televizorius, per kurį galima matyti 35 kanalus, o viešbučio rūsyje esančioje kavinėje yra grotuvas „Pioneer“, per kurį transliuojama muzika. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia trijų žvaigždučių lygio viešbučio paslaugas, pagrįstai konstatavo, jog kiekviename jų viešbučio kambaryje pagal nustatytus reikalavimus turi būti televizorius, kuris transliuotų televizijos programas ne mažiau kaip trimis kalbomis, bei nustatė, kad visuose veikiančiuose UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešbučio kambariuose bendrovės veiklos laikotarpiu, naudojantis pastatais adresu (duomenys neskelbtini), buvo televizoriai, kuriais transliuojamos eterinės ar palydovinės televizijos programos. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, paneigiančių pirmos instancijos padarytą išvadą, jų nebuvo pateikta ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Taip pat byloje nustatyta, kad nuo 2008-05-01 iki 2008-12-31 atsakovas užtikrino eterinės televizijos transliavimą, o nuo 2009-01-01 buvo naudojamasi kabelinės televizijos paslaugomis.
Druskininkų miesto apylinkės teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešbučio kambariuose televizorių pagalba naudojamų kūrinių paskelbimas gali būti laikomas viešu paskelbimu, nes tik už tokį kūrinių naudojimą pagal ATGTĮ atsakovui kyla pareiga mokėti atlyginimą LATGA-A‘i ir AGATA‘i. Tuo pačiu teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra suformuotos praktikos šiuo klausimu, o kadangi autorių kūrinių paskelbimo teisę reglamentuoja Europos Sąjungos bendrijos teisė, todėl, aiškinant ir taikant nacionalinės teisės aktus, būtina analizuoti ir atsižvelgti į Bendrijos teisę.
Teisė viešai atlikti kūrinį ir viešai skelbti kūrinį yra autorių, atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisė (Berno konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“ 9 str., 11 str., Tarptautinės Romos konvencijos dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų apsaugos 12 str., 1996 m. gruodžio 20 d. Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos atlikimų ir fonogramų sutarties 15 str. 1 d., ATGTĮ 15 str., 53 str., 54 str.). Pagal ATGTĮ 2 str. 29 p., kūrinio viešas atlikimas – kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiek tiesiogiai (gyvas atlikimas), tiek pasitelkus bet kokias priemones ar įrangą kokioje nors viešoje vietoje, kur tuo pačiu metu dalyvauja arba gali dalyvauti neapibrėžta visuomenės narių grupė. Minėto straipsnio 30 p. nurodoma, jog gretutinių teisių objekto viešas paskelbimas – bet koks gretutinių teisių objekto viešas perdavimas, įskaitant fonogramoje įrašytų garsų arba garsų išraiškos padarymą viešai girdimais, išskyrus transliaciją. Išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių ar, atitinkamai, atlikimo įrašų ar fonogramų viešą skelbimą ar kitokį padarymą viešai prieinamais laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, autoriams, atlikėjams ir fonogramų gamintojams nustato ir 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 2001/29/EB (toliau – Direktyva 2001/29/EB) 3 str.
ATGTĮ 15 str., 55 str. nurodo, jog autoriai, atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, komerciniais tikslais išleistų fonogramų ar jų kopijų tiesioginį ar netiesioginį transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą atlikimą bei viešą paskelbimą. Už viešą kūrinio atlikimą autorius turi teisę gauti atlyginimą, tiek kai kūrinys atliekamas tiesiogiai (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Atlyginimą privalo mokėti fiziniai arba juridiniai asmenys, naudojantys kūrinius. Kūrinio naudotoju laikomas asmuo, kuris kūrinį atgamina, išleidžia, parduoda ar kitaip platina, naudoja viešam atlikimui, rodymui, o nustatant už autorių teisių pažeidimus atsakingus asmenis, vertinami ne tik tų asmenų, kurie tiesiogiai atliko teisės pažeidimą, veiksmai, bet ir tų, kurie prisidėjo prie teisę pažeidusių veiksmų (ATGTĮ 2 str. 20 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Leidykla „Briedis“ v. Leidykla „Saulabrolis“, UAB „Arlila“, bylos Nr. 3K-3-48/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Hesona“ v. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), bylos Nr. 3K-3-302/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Hesonos klubas“ v. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), bylos Nr. 3K-3-347/2009, ir kt.). Atitinkamą šių teisės normų aiškinimą, kartu ir pareigą mokėti atlyginimą, patvirtina ir pirmosios instancijos teismo cituojama Europos Teisingumo Teismo praktika (2006 m. gruodžio 7 d. ETT sprendimas byloje Nr. C‑306/05).
Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino Europos Teisingumo Teismo (toliau ETT) praktiką ir to pasėkoje padarė neteisingą išvadą, kad jis viešai naudojo ieškovų administruojamus kūrinius viešbučio kambariuose esančių televizorių pagalba. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, pažymi, kad apeliantas cituoja iš ETT 2006-12-07 sprendime byloje Nr. C-306/05 padarytų išvadų sau naudingą ištrauką, visiškai iškreipdamas ETT minėtame sprendime padarytų išvadų esmę. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad jo apeliaciniame skunde nurodytoje teisinėje literatūroje („Autorių teisės“ V.Mizaras, Vilnius: Justitia, 2008, 2 ir 3 dalys) yra išsamiai analizuojama viešo paskelbimo sąvoka, atskirai pasisakyta dėl pagrindinių kriterijų: viešos vietos, neapibrėžtos visuomenės narių grupės, pasisakyta dėl paskelbimo būdų ir priemonių (transliavimo, retransliavimo ir kt.); be kita ko, minėtos teisinės literatūros autorius analizavo ir ETT minėtame teismo sprendime padarytas išvadas bei akcentavo 3 pagrindines pozicijas (I t. 458-461 psl.) Pažymėtina, kad ETT sprendime yra aiškiai nurodoma, kad „Nors vien tik fizinių priemonių teikimas pats savaime nereiškia viešo paskelbimo 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo prasme, viešbučių atliekamas signalo išplatinimas viešbučių kambariuose gyvenantiems klientams per televizorius, nepaisant gaunamo signalo transliavimo technikos, yra viešas paskelbimas šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme.
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog apelianto UAB „(duomenys neskelbtini)“ viešbučio kambariuose ir kavinėje televizorių ir muzikos grotuvo pagalba naudojamų kūrinių paskelbimas yra viešas paskelbimas, turintis komercinį pobūdį, todėl už autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą apeliantas nuo pat veiklos pradžios turėjo ATGTĮ nustatytą pareigą mokėti autorinį atlyginimą. Pažymėtina, kad minėtoje ETT byloje nurodoma, jog viešbučio kambarių privatus pobūdis neprieštarauja tam, kad kūrinio paskelbimas per televizorių reikštų viešą paskelbimą.
Pažymėtina, jog Valstybinio turizmo departamento 1998-07-08 įsakymu Nr. 27 patvirtintuose „Viešbučių, motelių klasifikavimo reikalavimuose“ nurodoma, jog televizorių buvimas visuose kambariuose yra privalomas reikalavimas 3 žvaigždučių viešbučiams. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos padaryta išvada, kad atsakovas, siekdamas komercinės naudos – atitikti 3 žvaigždučių viešbučio klasifikaciją, sąmoningai bei aktyviais veiksmais suteikia savo klientams priėjimą prie transliuojamo kūrinio. Paskelbimas tokiomis aplinkybėmis remiantis Berno konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“ 11a str. aiškinamas kaip paskelbimas, kai tai daro kita, ne pradinė transliavimo organizacija. Tokia išvada akivaizdi dar ir dėl to, jog toks transliavimas yra skirtas visai kitai visuomenės narių grupei nei ta, kuriai skirtas pradinis kūrinio transliavimas, t.y. ne galutiniams vartotojams, televizorių žiūrintiems namuose, o viešbučio klientams. ETT išaiškino, jog iš esmės transliuojamo kūrinio platinimas šiems klientams per televizorius nėra paprasta techninė priemonė, atvirkščiai, viešbutis yra įstaiga, kuri, labai gerai žinodama savo elgesio pasekmes, įsikiša suteikdama savo klientams priėjimą prie saugomų kūrinių, todėl nesant tokio įsikišimo jos klientai, esantys paminėtoje zonoje, iš esmės negalėtų matyti ir/ar girdėti transliuojamo kūrinio. Tokiu būdu apeliantas savo veikloje nuolatos naudoja autorių ir gretutinių teisių objektus, todėl, remiantis ATGTĮ 15 str., 55 str., privalo mokėti atlyginimą LATGA-A‘i ir AGATA‘i už viešai atliekamus kūrinius, viešai skelbiamas fonogramas (muzikos kūrinių įrašus), įskaitant viešbučių kambariuose rodomas eterines, satelitines, kebelines radijo/TV stočių programas.
Pažymėtina, kad pagal LATGA-A tarifų 8.1 punktus ir AGATA tarifų 1.1 punktus atlyginimas privalo būti mokamas ir už eterinės televizijos ir radijo programas. Todėl nepagrįstas ir atmestinas atsakovo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė atlyginimą už tą laikotarpį, kuomet viešbutyje nebuvo įrengta kabelinė televizija. Beje, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pirmos instancijos teismo padarytas išvadas, kad nuo 2008-05-01 iki 2008-12-31 viešbutyje buvo transliuojama eterinė televizija (CPK 178 str.). Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad kompensacijos dydis turėjo būti skaičiuojamas remiantis atsakovo naudojamų ir užimtų kambarių skaičiumi, kadangi ieškovo LATGA-A, o taip pat ir AGATA tarifai nustato, jog mokestis už kūrinių ir gretutinių teisių objektų naudojimą viešbučiuose skaičiuojamas nuo faktinio kambarių skaičiaus, nepriklausomai nuo viešbučio kambarių užimtumo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi oficialia atsakovo pateikta statistika. Be to, teisėjų kolegija sutinka su ieškovų argumentu, kad į faktinį kambarių užimtumą galėtų būti atsižvelgta tik tuo atveju, jei atsakovas kūriniais būtų naudojęsis teisėtai. Tuo tarpu neteisėto naudojimo atveju nuolaidos negali būti daromos. Todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atsakovo pateikiamą skaičiavimą, kokio dydžio suma galėtų būti iš jo priteistina, atsižvelgiant į skaičiuojamą laikotarpį, užimtumą bei proporcingą mažinimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinis atlyginimas, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu atsakovas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ir gretutinių teisių objektais, yra tik orientacinis kriterijus, kuriuo pirmos instancijos teismas vadovavosi nustatydamas atsakovo mokėtiną kompensaciją. Jos dydis neturi būti tapatus atlyginimui, šiuo atveju teismo priteistos kompensacijos dydis yra ženkliai mažesnis nei atlyginimas, kurį būtų privalėjęs sumokėti atsakovas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovo veiksmai laikytini dideliu neatsargumu. Apeliantas yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni rūpestingumo, apdairumo ir teisėtumo laikymosi savo veikloje reikalavimai. Tyčios ar didelio neatsargumo reikšmė nustatyta ATGTĮ 83 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad esant paprastam neatsargumui, kompensacija nedidinama, kvalifikuotos kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo) atveju gali būti didinama iki dviejų kartų. Tarptautinėje praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad dvigubo atlyginimo taikymo tikslai yra tokie: 1) užkirsti kelią, kad neteisėtas teisių naudotojas neprisiimtų jokios neigiamos sau rizikos dėl kito asmens teisių pažeidimo. Jeigu būtų palikta tik paprasto autorinio atlyginimo galimybė, pažeidėjas, neteisėtai naudodamasis teisėmis, niekuo nerizikuoja, t.y. jis atsiduria tokioje pačioje padėtyje kaip ir teisėtas naudotojas; 2) prevencijos funkcijos įgyvendinimas. Taip siekiama įspėti ir pažeidėją, kad neteisėtai naudodamas kūrinį jis gali atsidurti blogesnėje padėtyje negu naudodamas kūrinį kaip reikalauja įstatymas, bei atgrasyti pažeidėją nuo teisės pažeidimo. Pripažįstama, kad ATGTĮ 86 str. 3 dalyje numatyta kolektyvinio administravimo asociacijų teisė reikalauti esant jų administruojamų teisių pažeidimui du kartus didesnio negu įprastai atlyginimo taip pat grindžiama kolektyvinio administravimo asociacijų patiriamų teisės pažeidimo nustatymo išlaidų kompensavimo būtinybe ir jų kompensavimo neperkėlimu teisių subjektams ir teisėtiems naudotojams.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, ar apeliantas gali padengti žalą, tuo pačiu siekiant, kad atlyginimas nebūtų toks mažas, jog nepadengtų kreditoriaus minimalių nuostolių arba reikštų apelianto atleidimą nuo žalos atlyginimo, arba būtų pernelyg finansiškai nepakeliamas.
Pirmosios instancijos teismo priteistos kompensacijos dydis atlyginimo ir prevencijos tikslų prasme yra adekvatus ir teisingas, pagrįstas kolektyvinio administravimo asociacijų taikomais atlyginimo už viešą kūrinių atlikimą ir skelbimą tarifais, viešbučių kambarių skaičiumi, plotu, kuriame skamba muzika, neteisėtos veiklos laikotarpiu, daromo teisės pažeidimo pobūdžiu, atsakovo veiksmais ir kaltės forma, komercine veikla ir gaunamomis pajamomis, apelianto turtine padėtimi.
Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo jis įpareigotas savo lėšomis paskelbti teismo sprendimą dienraštyje „Lietuvos rytas“, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo paskelbimas intelektinės nuosavybės teisių gynimo bylose yra papildoma pažeistų teisių atstatymo priemonė, kuri gali būti taikoma greta kitų teisių gynimo būdų. Viešu teismo sprendimo paskelbimu siekiama papildomai atsakovą bei kitus asmenis atgrasyti nuo kitų pažeidimų, taip pat informuoti visuomenę apie padarytą teisės pažeidimą, t.y. siekiama prevencinių bei teisių subjekto reabilitacijos tikslų.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, pagrįstai ir teisingai taikė Europos Teisingumo Teismo praktiką, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto ieškovams priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų atstovo apeliacinėje instancijoje laiko sąnaudas (teismo posėdžio trukmė) bei LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, atsižvelgdama į pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, į tai, kad abiems ieškovams atstovavo viena atstovė, buvo surašytas vienas procesinis dokumentas – atsiliepimas į apeliacinį skundą, iš atsakovo priteisia 1320 Lt, t.y. po 660 Lt atstovavimo išlaidų kiekvienam iš ieškovų, kitoje dalyje ieškovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme atmestinas (CPK 93 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB “(duomenys neskelbtini)” (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovų Lietuvos Gretutinių Teisių Asociacijos (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) ir Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūros (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1320 Lt, t.y. po 660 Lt kiekvienam iš ieškovų jų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kolegijos pirmininkė Jadvyga Mardosevič
Teisėjai Loreta Lipnickienė
Henrichas Jaglinskis