Pranešėja L.Garnelienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-2005
Teisėja S.Jurgaitienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.2.; 1.2.4.2.3.; 1.1.14 (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,
teisėjų: Jono Algimanto Venckaus ir Lino Šiukštos,
sekretoriaujant Ingai Kavaliauskaitei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
gynėjai advokatei Reginai Kvalitienei,
asmeniui, kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicininė priemonė, T. B. ,
nukentėjusiajai E. B. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicininė priemonė, jo gynėjos ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria T. B. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 2 p. ir 3 p., ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 17 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant jam priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
T. B. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 2 p. ir 3 p., kaltinant jį tuo, kad 2003 m. gegužės 6 d., apie 1.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sudavė ne mažiau keturis smūgius peiliu į dešinę šlaunį ir pilvo sritį, esančiai bejėgiškoje būklėje, t.y. miegančiai, savo motinai E. B. ir tuo padarė nukentėjusiajai E. B. paviršinę durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo srityje su kepenų ir storosios žarnos sužalojimu, pasireiškusiu kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą pavojingą gyvybei.
Kauno apygardos teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartimi T. B. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 2 p. ir 3 p., ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 17 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant jam priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visetas rodo, jog T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 2 p. ir 3 p. Jis tyčia peiliu sužalojo miegančią motiną E. B. , kuri buvo bejėgiškumo būsenoje. Teismo medicinos aktu nustatyta, kad nukentėjusiajai E. B. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu T. B. sirgo lėtine psichikos liga – paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Nors šiuo metu T. B. supranta su juo atliekamų veiksmų esmę, yra gydomas ambulatoriškai, tačiau padarė sunkų nusikaltimą, yra socialiai pavojingas, todėl jam skirtinas priverstinis gydymas bendro tipo psichiatrijos ligoninėje pagal gyvenamąją vietą – VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninėje.
Apeliaciniu skundu T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, prašo panaikinti apygardos teismo nutartį ir neskirti jam priverstinio gydymo stacionare, nes jis gydosi ambulatoriškai, konsultuojasi Kauno klinikų psichiatrijos skyriuje, vartoja vaistus, griežtai laikosi gydytojų nurodymų, jaučiasi gerai, suvokia savo ligą ir labai gailisi dėl įvykio.
Apeliaciniu skundu T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėja advokatė prašo panaikinti apygardos teismo nutartį. Skunde nurodo, kad nutartis yra neteisinga ir neteisėta. Mano, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 241 str. 2 d. ir 400 str. 2 d. reikalavimus. Teismas, spręsdamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, nepatikrino naujai paaiškėjusių ir esminės reikšmės bylai turinčių aplinkybių. Teismas neiškvietė ir neapklausė jos ginamąjį gydančių gydytojų ir nesprendė klausimo dėl naujos teismo psichiatrinės - psichologinės ekspertizės paskyrimo. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, jog po nusikaltimo padarymo jos ginamasis gydėsi stacionare ir po šio gydymo jo psichikos būklė pagerėjo. Nuo nusikalstamos veikos padarymo ir gydymo stacionare praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai, tačiau teismas išsamiai netyrė dabartinės T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, psichinės būsenos. Teismas vadovavosi byloje esančia ekspertizės išvada, kuri buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu ir šiuo metu neatitinka tikrosios padėties.
Šiuo metu jos ginamasis gydosi ambulatoriškai, jam pritaikytas gydymas bei psichologinė pagalba duoda teigiamus rezultatus. Be to, T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, nuolat vartoja vaistus, kurie taip pat duoda teigiamą efektą. Jis jaučiasi gerai, lanko mokyklą, bendrauja su draugais bei kitais aplinkiniais, suvokia, jog reikia gydytis ir daro tai savo noru. Šios aplinkybės, gynėjos manymu, rodo, kad T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, suvokia savo veiksmų esmę ir juos valdo, gali toliau gydytis ambulatoriškai. Mano, kad T. B. paskyrus stacionarinį gydymą ir pasikeitus medicinos darbuotojams bei psichologams, jam gali būti pakeisti vaistai, o tai gali sukelti sunkiai prognozuojamas pasekmes. Be to, nukentėjusioji dėl jai padaryto sužalojimo buvo gydoma stacionare tik 8 dienas, šiuo metu jos sveikata gera, jokių žalingų pasekmių neliko. Pabrėžia, jog T. B. paskyrus priverčiamąją medicinos priemonę - priverstinį gydymą psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, būtų pažeistos jo teises.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartį. Skunde nurodo, kad T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, sveikata po paskirto gydymo kurso Kauno klinikų psichiatrijos skyriaus stacionare žymiai pagerėjo. Šiuo metu jis gydosi pas šeimos gydytoją, taip pat nuolat konsultuojasi ir yra stebimas kitų gydytojų, vartoja vaistus, kurie duoda teigiamą efektą. Jo psichinė būsena tapo stabili, jis supranta, kad turi vartoti vaistus, suvokia savo veiksmų esmę ir juos valdo. Be to, jis šiuo metu mokosi 12-oje klasėje, ruošiasi būsimiems abitūros egzaminams bei papildomai - studijoms aukštojoje mokykloje, su bendramoksliais bendrauja gerai, žalingų įpročių neturi. Šiuo metu jo elgesys yra visiškai kitoks nei buvo prieš pusantrų metų. Nukentėjusioji nurodo, kad stebėdama sūnaus elgesį pastebėjo, jog jam paskirti tinkami medikamentai ir padeda psichoterapinis gydymas. Mano, kad priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje sutrukdytų pasiruošimą baigiamiesiems egzaminams ir tokiu būdu jam būtų padaryta psichologinė trauma. Todėl, nukentėjusiosios manymu, šiuo metu T. B. apygardos teismo nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis – yra nereikalinga.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė tenkinti nukentėjusiosios, T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjos advokatės apeliacinius skundus. Nukentėjusioji, T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėja advokatė taip pat prašė patenkinti jų apeliacinius skundus.
Nukentėjusiosios, T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjos advokatės apeliaciniai skundai tenkinami.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs faktines bylos aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino, kad T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 2 p. ir 3 p. Apeliaciniais skundais T. B. , kurio atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, jo gynėja advokatė ir nukentėjusioji šios nutarties dalies neginčija, tačiau jie nesutinka su ta apygardos teismo nutarties dalimi, kuria T. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Skundžiamos nutarties priėmimo metu teismas rėmėsi psichiatrinės – psichologinės ekspertizės išvadomis, kurios nustatė, kad T. B. nusikaltimo padarymo metu savo veiksmų esmės nesuprato ir jų valdyti negalėjo (b.l. 80-81). Teismo posėdyje buvo apklausta teismo ekspertė – psichiatrė, kuri patvirtino tokią išvadą ir nurodė, kad T. B. yra socialiai pavojingas, jam rekomenduojama skirti priverstinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygoms psichiatrijos ligoninėje pagal gyvenamąją vietą (b.l. 102-103). Taigi apygardos teismas, remdamasis teismo psichiatrų – psichologų išvadomis, pagrįstai T. B. skyrė priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą bendro tipo psichiatrijos ligoninėje pagal gyvenamąją vietą – VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninėje.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje pareikštus apeliacinius skundus bei papildomai pateiktus medicininius duomenis, iš kurių matyti, kad T. B. po įvykdytos nusikalstamos veikos nuolat gydėsi, vartojo vaistus, jo sveikatos būklė pagerėjo, taip pat tai, kad po pirminės psichiatrinės – psichologinės ekspertizės atlikimo praėjo nemažas laiko tarpas, t.y. siekdamas pilnai ir visapusiškai ištirti tiek apeliacinių skundų argumentus, tiek papildomai pateiktus duomenis, paskyrė T. B. teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar T. B. ir toliau būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taigi, atlikus šią apeliacinės instancijos teismo paskirtą ekspertizę, buvo nustatyta, jog T. B. reguliariai ambulatoriškai lankosi Kauno medicinos universiteto klinikų konsultacinėje poliklinikoje, naudoja atipinius neuroleptikus, jau 2 metai jaučiasi neblogai, mokosi, elgiasi tvarkingai, nepažeidžia visuomenei priimtinų elgesio normų, stengiasi save realizuoti. Ir nors ekspertizės metu buvo stebima šiokia tokia įtampa, nerimas, lėkštos emocijos, rezonavimas, tačiau minčių kryptingumas išlaikytas, jokios produktyvios psichopatologijos nėra, intelektas atitinka turimą gyvenimo patyrimą ir išsilavinimą. Ekspertai pateikė išvadą, jog T. B. serga psichine liga – paranoidine šizofrenija, tačiau šiuo metu jo būklė yra stabili, stebima pilnavertė remisija. Taigi 2005 m. rugsėjo 16 d. teismo psichiatrijos – psichologijos aktu Nr. 334 buvo pateikta išvada, jog šiuo metu T. B. tikslinga skirti ambulatorinį priverstinį gydymą pagal gyvenamąją vietą (b.l. 132-134). Remiantis šiuo ekspertizės aktu apygardos teismo nutarties dalis, kuria T. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, keičiama į kitą priverčiamąją priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos priežiūros sąlygomis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 3 p.,
n u t a r i a :
pakeisti Kauno apygardos teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartį ir T. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos priežiūros sąlygomis.
Kitos nutarties dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Laima Garnelienė
Teisėjai Jonas Algimantas Venckus
Linas Šiukšta