Civilinė byla Nr. 2S-1950-340/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19666-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1;122.2;122.4;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. patikslintą ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovė, patikslinusi reikalavimus, kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą Vilniuje ir nustatyti, kad nepilnamečių vaikų: D. B. ir G. B. gyvenamoji vieta nustatoma su motina A. Š. jos gyvenamojoje vietoje; nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką iki vaikai gyvens su mama užsienyje. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti, kad nepilnamečių vaikų D. B. ir G. B. laikina gyvenamoji vieta nustatoma su motina A. Š.. Nurodė, kad būtina užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą nelaukiant, kol jis įsiteisės. Taip pat nurodė, jog ketina laikinai (trijų metų kadencijai) išvykti gyventi bei dirbti į Čikagą, Jungtinės Amerikos Valstijas (toliau - JAV), todėl, siekiant užtikrinti vaikų interesus ir toliau gyventi su ja, gauti geresnį materialinį aprūpinimą, išsilavinimą, universalesnes ugdymo sąlygas, iki bus išspręstas šalių ginčas, ar pagrįstas yra šalių susitarimas santuokos nutraukimo byloje nustatyti vaikams gyvenamąją vietą Vilniuje, teigė esant tikslinga taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

Atsakovas atsiliepimu su prašymu nesutiko. Teigė, kad tenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės būtų išspręstas ieškinio reikalavimas, kas prieštarautų šiuo metu galiojančioms įstatymų nuostatoms. Nurodė, kad su juo niekas konkrečiai nederino jokių sąlygų, tik buvo pastatytas prieš faktą, kad buvusi sutuoktinė su jų vaikais išvyksta dirbti ir gyventi į JAV. Išreiškė abejones dėl to, kad, anot ieškovės, vaikams bus tinkamai suteiktos sąlygos mokytis. Teigė, kad Lietuvoje vaikų mama netinkamai jais rūpinasi ir sprendžia kilusias problemas. Nurodė, kad nebus skirta pakankamai lėšų vaikų ugdymui ir pragyvenimui, iki šiol jam nėra žinoma kur vaikai lankys ir kokia ugdymo įstaigą, kur gyvens.

Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadoje pateikta nepilnamečių vaikų nuomonė dėl gyvenimo su mama, o būtent, kad vaikai D. B., a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. B., a.k.(duomenys neskelbtini) nurodė, kad nori gyventi su mama, nori kartu su ja išvykti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovės A. Š. prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę tenkino. Nustatė laikiną nepilnamečių vaikų D. B. ir G. B. gyvenamąją vietą su ieškove A. Š., nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos, iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, buvo panaikintas šalių santuokos įrašas bei patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 2 dalyje nurodoma – „Šalys susitaria, jog santuokoje gimę nepilnamečiai vaikai: sūnus D. B., gim. (duomenys neskelbtini), (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), gimimo liudijimas (duomenys neskelbtini), (įrašas gimimo metrikų knygoje įrašytas (duomenys neskelbtini), įrašo Nr.5298) ir sūnus G. B., (duomenys neskelbtini), (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimimo liudijimas (duomenys neskelbtini), įrašas gimimo metrikų knygoje įrašytas (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. 1279), gyvenantys (duomenys neskelbtini), turi gyventi kartu ir negali būti išskiriami. Dėl šios priežasties vaikų gyvenamoji vieta šiuo metu nustatoma su vaikų motina A. B. (CK 3.169 str.) Vilniuje jų šiuo metu gyvenamuoju adresu, kad skyrium gyvenantis vaikų tėvas A. B. galėtų šioje sutartyje žemiau nustatytomis sąlygomis bendrauti su vaikais.“, t.y. vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama, nurodant konkretų gyvenamosios vietos adresą. Nurodė, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutartyje nurodytu adresu ieškovė šiuo metu negyvena, vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove šalių bendru sutarimu. Taip pat nustatė, kad ieškovė, vadovaujantis 2014-04-07 Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos kanclerio potvarkiu Nr. DP-130, nuo 2014-07-14 perkeliama laikinai dirbti (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino šią aplinkybę konkrečiu faktu, leidžiančiu daryti išvadą, kad netaikius ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, gali būti pažeistos vaikų teisės ir interesai, t.y. iškils grėsmė dėl galimybės vaikams gyventi kartu su mama. Pažymėjo, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, atsakovas yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Sprendė, kad šioje proceso stadijoje yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir laikinai, iki bus priimtas teismo sprendimas šioje byloje, nustatyti nepilnamečių vaikų D. ir G. B. gyvenamąją vietą kartu su ieškove, nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, arba panaikinus teismo nutartį perduoti klausimą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1.Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo teisena pareikštas ieškovės reikalavimas teisme negalėjo būti priimtas ir nagrinėtas, nes ginčo šalių santuoka buvo nutraukta ne ginčo teisena, o supaprastinto proceso tvarka, egzistuojant santuokos nutraukimo sąlygoms. Pažymi, jog CPK 538 straipsnis reglamentuoja, kad tuo atveju, jeigu buvę sutuoktiniai ar vienas iš jų kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šių bylų nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos šio skyriaus nuostatos. Taigi, anot apelianto, pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti ir nagrinėti ieškovės ieškinio, nes buvo priimtas pažeidžiant tokio proceso nagrinėjimui taikytinas normas, t.y. buvo galimas tik supaprastintas procesas;

2. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, jeigu teisinis ginčas tarp sutuoktinių nėra išnagrinėtas ir nėra išspręsti visi su santuokos nutraukimu susiję klausimai, tame tarpe ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymas. Vilniaus miesto 1 –o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.N2-4178-501/2009 panaikinant santuokos tarp ginčo šalių akto įrašą, buvo išspręsti visi, tokiu būdu nutrauktinos santuokos, klausimai, tame tarpe ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, nurodant, jog vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su vaikų motina Vilniuje jų šiuo metu gyvenamuoju adresu, kad skyriumi gyvenantis vaikų tėvas galėtų sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatytomis sąlygomis bendrauti su vaikais. Taigi iki šiol galiojančiame ir privalomai vykdytiname Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendime buvo nustatyta vaikų gyvenamoji vieta ir jos laikinai, kaip teismas ginčijamoje nutartyje nusprendė, nustatyti taikant CK 3.65 straipsnio 2 dalį iki bus priimtas teismo sprendimas ginčo byloje, mano, nebuvo prasmės, tikslingumo ir teisinio pagrindo;

3. Palyginus materialinį ieškinio reikalavimą su jo įvykdymo užtikrinimui prašomu procesiniu teisiniu reikalavimu, pažymi, jog jie yra visiškai vienodi, t.y. identiški, todėl teismui patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo iš esmės išnagrinėtas pareikštas ieškovės ieškinys;

4. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmos instancijos teismas ignoravo ekonomiškumo, proporcingumo, tiek ir elementaraus teisingumo ir žmogiškumo reikalavimus, nes priimta teismo nutartimi ieškovei suteikė nepagrįstą pranašumą ginčo byloje, atimdamas iš atsakovo galimybę ne tik apklausti vaikus, dalyvaujant psichologui, kurių apsisprendimo dėl byloje pareikštų ieškovė reikalavimų negalėtų įtakoti motina, kuri tai darė iki šiol, bet ir pareikšti ne formalų, o tinkamą priešieškinį, kurio išsprendimas ir patenkinimas bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymas jiems įprastoje aplinkoje, nepaveiktų vaikų, šiuo metu jau išvykusių į JAV. Be to, priimta ginčijama nutartimi buvo ypatingai apsunkinta ir suvaržyta atsakovo galimybė realiai vykdyti Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. privalomai vykdytiną sprendimą;

5. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmos instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė kokius turtinius praradimus jo taikytos laikinosios apsaugos priemonės sukels atsakovui, jei jis, vykdydamas savo, kaip vaikų tėvo, pareigas norės pasimatyti su savo vaikas ir pabendrauti su jais vis dar galiojančio sprendimo nustatyta tvarka. Pažymi, jog jam buvo atimta teisė ne tik praleisti vasaros atostogas su visais savo vaikais, bet ir galimybė matyti savo vaikus, nes norint įgyvendinti galiojantį teismo sprendimą, teks nuolat skraidyti į JAV, kas kainuoja nemažas pinigų sumas, kurių kompensavimo klausimas atmetant ieškinį ir ieškovės galimybes tai padaryti, taikant laikinąsias apsaugos priemones pirmos instancijos teismas net nebuvo sprendžiamos.

Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikritimus atskirajam skundui:

1.Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo kartu su motina, nurodant tikslią gyvenamąją vietą Vilniuje ir dėl laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, kol vaikai bus išvykę į užsienį. Atsakovas nesutiko ir prieštaravo vaikų išvykimui iš Vilniaus, tad tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas ginčo, o ne ypatingąją teisena;

2. Kasacinio teismo išaiškinta, jog CK 3.65 straipsnyje teisės norma laikytina bendrąja CK trečios knygos „Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurio patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms. Šiuo atveju, anot ieškovės, yra visi pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų netaikius būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai, jie prarastų galimybę gyventi kartu su motina, būtų pažeista jų konstitucinė teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą. Pažymi, jog vaikų gyvenamoji vieta yra nustatoma su vienu iš tėvų, o ne konkrečiu adresu;

3. Aplinkybė, kad laikinoji apsaugos priemonė iš dalies sutampa su ieškinio reikalavimu, negali būti suprantama, kad ieškinio reikalavimas patenkintas, o byla išnagrinėta. Vien tai, kad pritaikytos ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas priims ieškovei palankų sprendimą;

4. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi nepilnamečių vaikų interesais, nes kitu atveju, vaikai nebūtų galėję išvykti į užsienį kartu su savo motina, o tai iš esmės pažeistų vaikų interesus, varžytų vaikų teisę keliauti, gyventi kartu su motina;

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.

Bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu buvo nutraukta buvusių sutuoktinių (ginčo šalių) santuoka ir patvirtinta sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šalių nepilnamečių vaikų D. ir G. B. gyvenamoji vieta nustatyta su motina, A. Š., Vilniuje; nurodyta, kad vaikai negali būti išskiriami; nustatyta vaikų bendravimo su tėvu tvarka. Ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama pakeisti minėto teismo sprendimo pagrindu nustatytą vaikų gyvenamąją vietą Vilniuje ir nustatyti, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove, jos gyvenamojoje vietoje, taip pat nustatyti laikiną vaikų ir tėvo bendravimo tvarką. Nurodė, jog 2014-04-07 Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos kanclerio potvarkiu Nr.DP-130, nuo 2014-07-14 buvo (duomenys neskelbtini) pareigas, todėl ketina su nepilnamečiais vaikais nuo 2014-07-06 išvykti ir laikinai dirbti bei gyventi JAV. Kadangi vaikų tėvas – atsakovas nesutinka leisti sūnums išvykti į užsienį, prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo sprendimu patvirtintą šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodyta, kad vaikų gyvenamoji vieta su ieškove yra nustatoma būtent Vilniuje. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti, kad nepilnamečių vaikų: D. B. ir G. B. laikina gyvenamoji vieta nustatoma su motina A. Š.. Pirmos instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino. Savo procesinį sprendimą motyvavo tuo, jog Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendime nurodyta, jog vaikai turi gyventi kartu ir negali būti išskiriami, tuo tarpu jų gyvenamoji vieta su ieškove buvo nustatyta šalių bendru sutarimu, todėl atsižvelgdamas į pasikeitusią ieškovės gyvenamąją vietą, sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pažeisti vaikų teisės ir interesai, t.y. iškils grėsmė dėl galimybės vaikams gyventi kartu su mama.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Pabrėžtina, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai.

Nesutikimą su pirmos instancijos teismo nutartimi apeliantas grindžia tuo, jog vadovaujantis CPK 538 straipsnio 5 dalimi, teismas neturėjo pagrindo priimti ir nagrinėti ieškovės ieškinio, kadangi Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimas dėl šalių santuokos nutraukimo ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo buvo priimtas supaprastinto proceso tvarka, tuo tarpu minėta teisės norma reglamentuoja, jog jeigu buvę sutuoktiniai ar vienas iš jų kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šių bylų nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos šio skyriaus nuostatos. Taigi, anot apelianto, pirmos instancijos teismas, priėmęs ieškovės ieškinį, pažeidė proceso teisės normas. Kaip teisingai atsiliepime į atskirąjį skundą pažymėjo ieškovė, pagal CPK įtvirtintas ypatingosios teisenos taisykles, supaprastinto proceso tvarka sprendžiamos tik tokios civilinės bylos, kuriose nekyla ginčo dėl teisės, tuo tarpu sprendžiant bylas ypatingosios teisenos tvarka, teismas nesprendžia šalių ginčo dėl teisės, o tik patvirtina nagrinėjamas subjektines teises. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas CPK 538 straipsnio 5 dalies taikymą nurodė, jog tuo atveju, kai šalys nesusitaria dėl sutarties sąlygų pakeitimo, teismo sprendimu patvirtintas šalių susitarimas dėl vaiko išlaikymo dydžio ir (ar) formos pakeitimo sprendžiamas ginčo teisenos tvarka vadovaujantis CK 3.201 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismas Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 54 patvirtintoje apžvalgoje „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo"). Kasacinis teismas pažymėjo, jog ypatingąja teisena vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo klausimas yra nagrinėjamas tuo atveju, kai šalys dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo susitaria taikiai ir abi teikia prašymą pakeisti sutarties sąlygas, tačiau jeigu viena iš šalių tokiam sąlygų pakeitimui prieštarauja, tuo atveju, toks klausimas jau sprendžiamas ne supaprastinta tvarka (ypatingoji teisena), o ginčo teisena. Nors nurodytu atveju kasacinis teismas pasisakė dėl ypatingosios teisenos taikymo negalimumo esant ginčui dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos, kuria buvo nustatytas vaiko išlaikymo dydis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslinga atsižvelgti į pateiktą kasacinio teismo išaiškinimą, kadangi nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių taip pat kilęs dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, tuo tarpu tiek supaprastinto proceso paskirtis, tiek minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas suponuoja, jog CPK 538 straipsnio 5 dalis taikytina tik tuo atveju, jeigu tarp šalių ginčo dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo nekyla. Šiuo atveju tiek iš ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, tiek iš apelianto pateiktų į bylą procesinių dokumentų matyti, jog šalys nesutaria dėl jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su motina, nenurodant konkrečios vietos, bei apelianto bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su argumentu, jog ieškovės ieškinys buvo priimtas ir nagrinėjamas pažeidžiant procesinio įstatymo normas.

Dėl apelianto argumentų, jog Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu buvo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir jos laikinai keisti, esant galiojančiam ir vykdytinam teismo sprendimui, nėra prasmės, tikslingumo ir teisinio pagrindo, pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje pritaikė atsižvelgdamas į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesą, kuris, kaip matyti tiek iš paties Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu patvirtintos šalių suderinta valia sudarytos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties nuostatos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove bei į bylą pateiktos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvados, kurioje pateikta nepilnamečių vaikų nuomonė dėl gyvenimo su mama, o būtent, kad vaikai D. B. ir G. B. nurodė, kad nori gyventi su mama, nori kartu su ja išvykti, yra jų gyvenamosios vietos nustatytas su motina, nepaisant to, kur yra jos gyvenamoji vieta. Tai, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sutampa su vienu iš ieškovės ieškinio reikalavimu, t.y. vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ja jos gyvenamojoje vietoje, nereiškia, jog ginčas skundžiamu procesiniu sprendimu buvo išspręstas iš esmės, nes tai yra tik laikino pobūdžio ieškovo interesų gynimas ir užtikrinimas iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo, tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013).

Atmesdamas apelianto argumentus dėl ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų principų pažeidimo, taip pat nepagrįsto pranašumo ieškovei suteikimo bei pažeistų atsakovo procesinių teisių apklausti vaikus bei parengti tinkamą priešieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo siekiama užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus, kurie, kaip minėta, šiuo atveju yra prioritetiniai, vertinant juos su apelianto nurodytais bendraisiais principais, procesinėmis teisėmis bei jo, kaip tėvo, teisėmis. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje 2014 m. liepos 17 d. nutartimi patenkino  papildomą ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr.0174/14/20065, pagal 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-4178-501/2009 dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nors kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, minėtas teismo procesinis sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau vykdytinas skubiai, todėl šiuo metu Vilniaus miesto 1 – o apylinkės teismo sprendimo vykdymas yra sustabdytas (CPK 152 str.1 d., 3 d.).

2014-08-25 teisme buvo gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis pateikia argumentus ieškovės atsiliepimui į atskirąjį skundą. Apeliantas pateikia ieškovės nurodytos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2A-1149-516/2009 vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas savo procesinio sprendimo minėtos nutarties pagrindu negrindė, todėl ir apelianto nurodytų argumentų, susijusių su šia nutartimi, nevertina ir dėl jų nepasisako. Taip pat nevertintinos apelianto nurodytos aplinkybės dėl ieškovės sudaromų kliūčių nepilnamečiams vaikams nuotoliniu būdu bendrauti su juo bei Lietuvoje likusiais jų broliais  ir seserimis, kadangi šios aplinkybės nepagrįstos jokiais įrodymais.

Taigi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios byloje pareikštiems reikalavimams, nėra pažeisti protingumo, teisingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai, pritaikant laikinąsias apsaugos priemones. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                        Tatjana Žukauskienė