Civilinė byla Nr. e3K-3-176-684/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09030-2023-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.2.3.8; 1.2.2.4.5.1

                         (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Open Agency“ dėl darbo ginčo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuotolinį darbą ir atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir laikyti, kad jos ir atsakovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovės naudai iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 392,69 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

3.       Ieškovė nurodė, kad ji dirbo pas atsakovę interneto planuotoja nuo 2022 m. kovo 15 d. iki 2023 m. vasario 10 d. Darbo santykių metu atsakovė, naudodama psichologinį smurtą, bandė nutraukti darbo santykius su ieškove, tačiau galiausiai darbo santykiai nutrūko nepagrįstai konstatavus ieškovės šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Dėl to 2023 m. vasario 10 d. ieškovė buvo atleista iš darbo. Ieškovė teigė, kad buvo nepagrįstai konstatuotas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas 2023 m. sausio 27 d. – vasario 10 d., nes tuo laikotarpiu ji dirbo nuotoliu, teikė prašymus dirbti tokį darbą, t. y. laikėsi darbdavės nustatytos vidaus darbo tvarkos. Be to, 2023 m. vasario 2 d. jai buvo suteiktos atostogos, todėl ši diena negalėjo būti laikoma pravaikšta.

4.       Iki 2023 m. sausio 26 d. ieškovė nuotoliniu būdu (iš namų) dirbdavo vidutiniškai 1–2 kartus per savaitę, tačiau pasitaikė ir atvejų, kai iš namų dirbdavo visą savaitę. Bendrovės darbuotojams niekada nebuvo paaiškinta, kad apskritai gali būti atmestas prašymas dėl darbo iš namų, kokiais atvejais jis atmetamas, dėl kokių aplinkybių negalimas darbas nuotoliu ir pan. Ieškovės darbas nuotoliu 2023 m. sausio 27 d. – 2023 m. vasario 10 d. niekuo nesiskyrė nuo tokio darbo ankstesniais atvejais.

5.       Iki įsidarbint pas atsakovę ieškovės psichikos būklė buvo labai gera, ieškovė neturėjo psichikos sveikatos sutrikimų. Ieškovė patyrė diskriminaciją, atsakovei pašalinus ją iš koordinatorių grupės, jos fizinę darbo vietą perkėlus į kitą, tinkamai neįrengtą vietą. Be ieškovės sutikimo buvo pakeistos darbo funkcijos, iš jos buvo reikalaujama nurodyti nuotolinio darbo priežastis, jai nebuvo leidžiama dalyvauti pasitarimuose. Dėl netinkamo darbdavės elgesio ir neteisėto atleidimo ieškovė patyrė 20 000 Eur neturtinės žalos.

6.       Ieškovės teigimu, darbo ginčų komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos prašymą.

7.       Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra teisėtas, psichologinė prievarta prieš ieškovę nevykdyta. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui labai suprastėjo ieškovės darbo kokybė, todėl atsakovė ne kartą kalbėjosi su ja dėl darbo kokybės gerinimo. Ieškovė, kai jai nepavyko įgyvendinti sudaryto darbo rezultatų gerinimo plano, pradėjo konfliktuoti su vadovybe ir kolegomis, todėl, neradus sutarimo su tiesioginiu vadovu, darbdavės vadovas inicijavo pokalbius dėl darbo sutarties nutraukimo abipusiu susitarimu. Šalims nepavyko susitarti dėl darbo sutarties nutraukimo nei darbdavės, nei ieškovės sąlygomis. Ieškovė pradėjo neatvykti į darbą, pažeidinėti darbo drausmę. Ieškovė buvo supažindinta su vidaus darbo tvarka; tuo metu galiojo tokia taisyklė, kad apie nebuvimą darbe reikėjo informuoti per „Absence“ programėlę; ieškovė el. paštu darbo reikalais laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2023 m. vasario 10 d. su niekuo nebendravo, jokie darbo pavedimai jai nebuvo duoti. Ieškovei neatvykus į darbą nuo 2023 m. sausio 27 d. iki vasario 10 d. (ji nedalyvavo kassavaitiniuose susitikimuose 2023 m. vasario 2 d. bei vasario 9 d.) buvo priimtas sprendimas atleisti ją dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Nors ieškovė buvo pateikusi nuotolinio darbo prašymą 2023 m. sausio 27 d., darbdavė nedavė tokio sutikimo, nes manė, kad jai bus skiriamas nedarbingumas, su ieškove nepavyko susisiekti. Atsakovė 2023 m. sausio 31 d. pateikė ieškovei pranešimą, kad ši paaiškintų neatvykimo į darbą priežastis, bet ieškovė pateikė kitus, nei buvo nurodyta prašyme, paaiškinimus. Pažymėjo, kad ieškovė galėjo dirbti nuotoliu tik gavusi tiesioginio vadovo sutikimą, tačiau tokio nebuvo gavusi.

8.       Ieškovė nebuvo diskriminuojama, lyginant situaciją su kitais darbuotojais, nes iš visų darbuotojų vienodai buvo reikalaujama pateikti prašymus, nurodant priežastis dirbti nuotoliu. Susitikimo su darbo inspektore 2023 m. sausio 26 d. metu darbdavė nurodė, kad negali ieškovei leisti dirbti nuotoliu, nes ši darbo laiką naudoja asmeninėms reikmėms. Darbo inspektorė siūlė ieškovei dirbti nuotoliu tik esant darbdavės sutikimui, taip pat informavo, kad, darbdavei nesutikus, darbuotoja galėjo inicijuoti darbo ginčą. Atsakovė aktyviai bandė suprasti tikrąsias neatvykimo priežastis ir sugrąžinti ieškovę į darbo vietą, tačiau ši į darbo vietą neatvyko. Atsakovė nepadarė ieškovei nei turtinės, nei neturtinės žalos, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės susirgimų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, išsprendė ginčą iš esmės: pripažino, kad ieškovė iš darbo atleista neteisėtai, panaikino atsakovės 2023 m. vasario 10 d. įsakymą dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo ir darbo sutarties nutraukimo, laikė, kad sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė ieškovei iš atsakovės devynių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką už priverstinę pravaikštą (20 767,05 Eur, į sumą įskaičiuoti visi darbuotojos privalomi mokėti mokesčiai ir neįskaičiuoti darbdavės privalomi mokėti mokesčiai), 3299,66 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

10.       Teismas, įvertinęs, kad ieškovė garso įrašus darė darbo vietoje, darbo klausimais bendraudama su tiesioginiu vadovu ir atsakovės vadovu, bendravimo vieta – darbo patalpos, į kurias galėjo užeiti darbuotojai, nusprendė, jog garso įrašai padaryti ne privačioje aplinkoje, nėra skirti duomenims apie kurio nors asmens privatų gyvenimą rinkti, juose nėra duomenų apie nė vieno asmens privatų gyvenimą, todėl padarė išvadą, kad jie surinkti pagrįstai, siekiant apsaugoti darbuotojo teises ir teisėtus interesus.

11.       Teismas laikė nepagrįstu atsakovės sprendimą ieškovės neatvykimą į darbą nuo 2023 m. sausio 27 d. iki vasario 10 d. pripažinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnyje nustatytu šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu:

11.1.                      ieškovė ir atsakovės vadovas 2023 m. sausio 26 d. – vasario 10 d. kelis kartus bendravo dėl ieškovės atvykimo į darbo vietą; ieškovė 2023 m. sausio 26 d. – vasario 10 d. atliko tam tikrus darbus, teikė jų atlikimo ataskaitas, o atsakovės vadovas, teikdamas paaiškinimus, pripažino, jog ji iki 2023 m. sausio 31 d. turėjo užduočių; ieškovė kiekvieną dieną teikė atsakovei prašymus leisti dirbti nuotoliu, bet ši prašymų nesvarstė, kelis kartus kvietė atvykti ieškovę į fizinę darbo vietą ir aptarti darbus bei susiklosčiusią situaciją. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovė netinkamai vykdė jai DK 52 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą nagrinėti darbuotojo prašymą dėl darbo nuotoliu, t. y. nepagrįstai nenagrinėjo ieškovės prašymų leisti dirbti nuotoliniu būdu, neįvertino jos atliktų darbų 2023 m. sausio 27 d. – vasario 10 d., netinkamai įvertino 2023 m. vasario 3 d. paaiškinimą. Dėl to nepagrįsta pripažinta atsakovės išvada, jog ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Atsakovė nepaneigė ieškovės argumentų, kad ji 2023 m. sausio 27 d. – vasario 10 d. (išskyrus 2023 m. vasario 2 d.) iš esmės dirbo nuotoliu. Tai, kad atsakovė 2023 m. vasario 1 d. – vasario 10 d. (išskyrus vasario 2 d.) nedavė ieškovei naujų darbo užduočių, savaime nelemia išvados, jog ieškovė apskritai nedirbo nuotoliu. Pažymėta, kad atsakovė taikė labai lanksčią leidimų dirbti nuotolinį darbą praktiką: pakakdavo apie nuotolinį darbą pranešti prieš prasidedant darbo dienai. Dėl to laikytina, kad ieškovė, pranešusi tiesioginiam vadovui, galėjo dirbti nuotolinėje darbo vietoje;

11.2.                      ieškovė 2023 m. sausio 26 d. prašymą grindė tuo, kad jos darbo vieta neatitinka higienos reikalavimų, o 2023 m. sausio 27 d. žinutėje nurodė ir tai, jog prastai jaučiasi ir ketina vykti pas gydytoją. Atsakovė turėjo išnagrinėti tokius ieškovės prašymus leisti dirbti nuotoliniu būdu ir pateikti motyvuotą atsakymą, o ne apsiriboti 2023 m. sausio 31 d. prašymu pasiaiškinti, kodėl ieškovė neatvyksta į darbą. Pagal DK 52 straipsnio 2 dalį, darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, kai jis to reikalauja pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, jeigu jis neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas. Šiuo atveju ieškovė tiek žodžiu 2023 m. sausio 26 d. pasitarime, tiek vėliau rašytuose prašymuose nurodė, kad nuotolinis darbas reikalingas ir dėl sveikatos problemų, todėl atsakovė turėjo pasiūlyti ieškovei pateikti gydytojo išvadą dėl nuotolinio darbo, bet to nepadarė. Kaip vėliau paaiškėjo, ieškovė 2023 m. kovo 7 d. tokią gydytojo išvadą gavo, todėl teismas laikė tikėtinu faktą, kad tokią išvadą ieškovė būtų gavusi ir 2023 m. sausio 27 d., jeigu būtų kreipusis į gydytoją su tokiu prašymu;

11.3.                      nors darbdavys, atsižvelgdamas į įmonės tikslus, vykdomą veiklą, sprendžia dėl tinkamiausios darbo organizavimo formos, tačiau šiuo atveju darbdavės veiksmai nebuvo pakankamai atsargūs, rūpestingi ir nuspėjami ieškovės atžvilgiu (atsakovė kelis kartus kvietė  ieškovę atvykti ir kalbėtis, tačiau tinkamai nepaaiškino tokių pasikalbėjimų tikslo – ar norėjo atnaujinti diskusijas dėl darbo sutarties nutraukimo, ar kalbėtis apie naujas darbo užduotis ieškovei; prašydama ieškovės paaiškinimo, nenurodė tokio prašymo tikslo, neįspėjo apie savo sprendžiamą ieškovės atleidimo klausimą). Šiuo atveju svarbu ir tai, kad ieškovė atsakydavo į kiekvieną darbdavės kvietimą, paaiškindama, kodėl jai nepriimtina atvykti ir kalbėtis gyvai. Dėl to negalima išvada, kad ieškovė privalėjo dirbti vien tik atvykusi į darbo vietą arba kad yra pagrindas taikyti DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas;

11.4.                       atsakovė nebuvo sukūrusi tinkamų ir aiškių nuotolinio darbo taisyklių, jos praktika vertinant, ar leisti darbuotojams dirbti nuotoliu, nebuvo pakankamai nuosekli. Ieškovės byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad vienais atvejais darbdavė leisdavo dirbti nuotoliu informavus prieš darbo pradžią, kitais – jau prasidėjus darbui. Be to, darbdavės pristatoma nuotolinio darbo politika netgi galėjo sudaryti regimybę darbuotojams, kad darbas nuotoliu reiškė ir galimybę tvarkytis asmeninius reikalus darbo metu. Taigi darbdavė nesilaikė racionalaus, rūpestingo ir protingo asmens elgesio dėl nuotolinio darbo organizavimo, todėl prarado teisę reikalauti idealaus elgesio iš darbuotojų ir taikyti jiems griežčiausią atsakomybę (atleidimą iš darbo) už tai, kad įvyko nesusikalbėjimas su darbuotoju dėl nuotolinio darbo;

11.5.                      atsakovė neatliko išsamaus tyrimo dėl ieškovės padaryto darbo pareigų pažeidimo, t. y. byloje nėra pateikta kokia nors tyrimo išvada, kurioje būtų išsamiai analizuojamos kiekvienos dienos ieškovės neatvykimo į darbą aplinkybės, todėl atsakovė suklydo įsakyme nurodydama, jog ieškovė neatvyko į darbą ir 2023 m. vasario 2 d., kai jai buvo suteikta laisva (atostogų) diena. Toks atsakovės elgesys nesuderinamas su DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes darbdavys turi įrodyti ir būti visiškai įsitikinęs, kad padarytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas;

11.6.                      atsakovė neįrodė ir ieškovės tyčinės kaltės formos, būtinos norint padarytą pažeidimą priskirti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui. Atsakovės 2023 m. vasario 10 d. įsakyme teigiama, kad ieškovei neišduotas biuletenis, nepatvirtintas nuotolinis darbas, tačiau nenustatyta, kodėl ieškovė neatvyksta į darbą. Tokia įsakymo formuluotė leido teismui prieiti prie išvados, kad atsakovė nelaikė ieškovės pažeidimų padarytais tyčia, juo labiau siekiant pakenkti darbdavės interesams. Atsakovė neįrodė ir aplinkybės, kad dėl ieškovės veiksmų ji būtų patyrusi kokios nors žalos ar nuostolių; 

11.7.                      ieškovės elgesys neatvykstant į darbą pagal vadovo kvietimą turi darbo pareigų pažeidimo požymių (DK 32 straipsnio 2 dalis), tačiau toks jos elgesys, įvertinus jo padarymo aplinkybes ir priežastis, nepriskirtinas prie šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Ieškovė, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, laikydamasi DK 24, 25 straipsnių nuostatų (veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo, laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą), siekdama išvengti konflikto su darbdave, privalėjo šiai paklusti, imtis priemonių ir atvykti į darbo vietą bei susitikti su vadovu. To nepadarius, laikytina, kad ieškovė elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, savo neatsargiu elgesiu prisidėjo prie kilusių pasekmių – atleidimo iš darbo, tačiau toks jos elgesys neįrodo, kad 2023 m. vasario 10 d. įsakymas dėl atleidimo yra teisėtas ir DK nustatytos pasekmės darbdavei netaikytinos. Teismo nuomone, tokios aplinkybės dėl ieškovės elgesio gali turėti įtakos darbdavei taikytinos atsakomybės laipsniui.

12.       Teismas, atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, panaikino atsakovės 2023 m. vasario 10 d. įsakymą ir ieškovės ir atsakovės 2022 m. kovo 15 d. sudarytą darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

13.       Spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, teismas pažymėjo, kad, pripažinus ieškovės atleidimą neteisėtu, ieškovei galėtų būti priteisimas vidutinis darbo užmokestis už dvylika mėnesių, jei sprendimas būtų skundžiamas apeliacine tvarka. Tačiau, teismo vertinimu, tokia didelė suma (27 689 Eur) neatitiktų priteistinos sumos socialinės paskirties, nes ieškovė pas atsakovę dirbo tik 10 mėn., iš jų apie 4 mėn. turėjo nedarbingumą, taip pat tarpusavio santykiai buvo blogi, ieškovė į teismą kreipėsi praėjus trims mėnesiams nuo darbo santykių pabaigos, nors galėjo tą padaryti per vieną mėnesį kreipdamasi į darbo ginčų komisiją, taip pat bylos nagrinėjimas buvo atidėtas vienam mėnesiui pagal ieškovės prašymą. Dėl to buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už devynis mėnesius (20 767,05 Eur (9 × 2307,45) (teismo nuomone, tai labiau atitiktų DK 218 straipsnio 2 dalies paskirtį, užtikrintų mokėjimo termino stabilumą, dėl užsitęsusios teisminio nagrinėjimo trukmės nelemtų nepagrįstai neigiamų pasekmių darbdavei, kartu būtų protinga ir pakankama kompensuojančia suma ieškovės praradimams dėl neteisėto atleidimo).

14.       Teismas atmetė reikalavimą priteisti 392,69 Eur turtinės žalos atlyginimo, nes byloje nepagrįsta, jog ieškovės patirtos vaistų įsigijimo išlaidos yra tiesioginiai nuostoliai, nulemti neteisėto atsakovės elgesio. Teismas atmetė ir reikalavimą priteisti 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto atleidimo, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog būtent dėl atleidimo iš darbo ji patyrė dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, kitų nepatogumų.

15.       Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos už patirtą psichologinį smurtą darbo santykių metu atlyginimo. Nors atsakovės elgesys ne visais atvejais buvo nepriekaištingas, tačiau byloje esančių įrodymų visuma neduoda pagrindo atsakovės veiksmus laikyti psichologiniu smurtu, padariusiu neturtinės žalos ar nulėmusiu ieškovės ligą:

15.1.                      ieškovės pateiktos garso įrašų stenogramos neteikia pagrindo vertinti, kad atsakovės atstovai viršijo atidaus ir rūpestingo darbdavio veikimo ribas ar nesilaikė DK 30 straipsnio 1 dalies sąlygų. Teismo nuomone, minėtuose įrodymuose užfiksuota konstruktyvi darbdavės kritika, neįžeidžiantis pastabų išsakymas, darbdavės reiklumas ir reikalavimas atlikti darbą, pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nevertintinas kaip psichologinis smurtas. Nors atsakovės atstovo L. P. 2022 m. rugpjūčio 31 d. teiginys, kad yra nuspręsta su ieškove nutraukti darbo santykius, nėra visiškai nepriekaištingas, bet darbdavys gali būti atviras ir darbuotoją informuoti apie savo ketinimus. Kituose garso įrašuose užfiksuotas iš esmės pagarbus, neperžengiantis tinkamos darbdavio ir darbuotojo bendravimo kultūros ir etikos vadovo bendravimas su ieškove;

15.2.                      psichologiniu smurtu nelaikytinas atsakovės elgesys, kai ji nesutiko nutraukti darbo santykių pagal ieškovės nustatytą sąlygą – išmokant jai šešių mėnesių darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Atsakovės pasiūlymas išmokėti 1,5 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką laikytinas atitinkančiu DK 54 straipsnio nuostatas, todėl toks siūlymas negali žeminti ieškovės, kelti jai streso, jos menkinti;

15.3.                      2023 m. sausio 2 d. ir sausio 4 d. aplinkybės dėl darbo vietos daiktų perstumdymo ir įpareigojimo pateikti paaiškinimą taip pat nelaikytos psichologiniu smurtu, nes darbdavys turi teisę ir pareigą darbo vietoje palaikyti darbo drausmę bei tvarką. Dėl to darbuotojų darbo priemonių perstumdymai gali būti darbdavio netoleruojami, jei darbo vietos buvo sukurtos laikantis tam tikros logikos ir nuoseklumo. Teismas neįžvelgė to, kad, darbdavei nustatant darbo vietas ir jas suskirstant, ieškovė būtų buvusi kaip nors diskriminuojama. Ieškovės teiginius dėl nepakankamo apšvietimo ar nepakankamo skaičiaus elektros kištukinių lizdų suteikimo teismas vertino kritiškai dėl to, kad jie neparemti bylos medžiaga, priešingai, ieškovė pati pripažino, jog atsakovė tenkino jos prašymus ir suteikė papildomą apšvietimą, papildomą galimybę įkrauti elektros prietaisus;

15.4.                       teismas atsakovės elgesį, kai ši neatsakė į ieškovės prašymus dirbti nuotoliniu būdu, laikė nepakankamai apdairiu ir rūpestingu. Kartu teismas pripažino, kad ir ieškovės elgesys 2023 m. sausio 27 d. – vasario 10 d. nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, tiek ieškovė, tiek atsakovė manipuliavo turimomis teisėmis. Teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė atleista iš darbo nepagrįstai, nors ir nepakluso darbdavės kvietimui atvykti į darbą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad 2023 m. sausio 27 d. – vasario 10 d. atsakovė taikė ieškovei psichologinį smurtą;

15.5.                      ieškovė nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, kad 2022 m. rugsėjo 13 d. jai diagnozuota liga, apibūdinama kaip adaptacijos sutrikimai, ir 2022 m. rugsėjo 8 d. diagnozuota liga (miego sutrikimai) išsivystė vien dėl atsakovės elgesio. Viešai skelbiamais duomenimis, adaptacijos sutrikimai yra subjektyvaus distreso ir emocijų sutrikimo būsena, paprastai sukelianti socialinės veiklos ir įgūdžių sutrikimus ir pasireiškianti prisitaikymo prie stresogeniškų gyvenimo pokyčių ar įvykių laikotarpiu. Stresą sukeliantis veiksnys gali paveikti individo socialinę aplinką (gedėjimas, išsiskyrimas) arba platesnes asmens socialines atramas ir vertybes (migracija, pabėgėlio statusas). Byloje nustatyta, kad 2022 m. liepos 25 d. ieškovė palaidojo savo tėvą, todėl natūrali galima asmens gedėjimo reakcija, nors negalima atmesti, kad atsakovės diskusijos apie netinkamą darbo kokybę, darbo santykių nutraukimą galėjo papildomai turėti įtakos ieškovės ligai. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovės reakcija ir susirgimas buvo ne subjektyvaus charakterio. Nenustačius, kad ieškovės įvardytomis dienomis atsakovė būtų elgusis netinkamai, nėra pagrindo ir išvadai, jog ji atsakinga už ieškovės susirgimus.

16.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2024 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė, o atsakovės tenkino, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir pripažino ieškovės atleidimą teisėtu; taip pat pakeitė sprendimo dalį dėl 20 767,05 Eur atlyginimo už priverstinę pravaikštą priteisimo ir šį reikalavimą atmetė; atitinkamai pakeitė ir sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atsakovei iš ieškovės priteisė 4840 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 3630,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

17.       Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai ieškovės padarytam pažeidimui netaikyti DK 58 straipsnio nuostatos. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės darbo nuotoliu aplinkybė byloje buvo įrodyta.

18.       Įvertinusi byloje esančius duomenis, šalių, liudytojų paaiškinimus, kolegija pripažino, kad ieškovė buvo informuota apie tai, jog darbas nuotoliu, esant svarbioms aplinkybėms, gali būti suderintas ir vyksta tik gavus tiesioginio vadovo ar direktoriaus sutikimą. Priešingu atveju neatvykimas į darbo vietą (Goštauto g. 40) yra laikomas šiurkščiu pažeidimu.

19.       Bylos duomenimis, ieškovei buvo nuolat elektroniniais laiškais primenama, jog darbas iš namų įmanomas suderinus tai su vadovu. Ieškovė neginčijo tokios tvarkos. Laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 27 d. iki 2023 m. vasario 10 d. (išskyrus vasario 2 d.) nebuvo gautas nei tiesioginio vadovo L. P., nei atsakovės direktoriaus sutikimai. 2023 m. sausio 24 d. buvo atšauktas ieškovės darbas nuotoliu kitą dieną – sausio 25 d., iš anksto pranešta, jog darbas iš namų nebus skiriamas; paaiškintos tokio sprendimo priežastys (ieškovė tvarkosi asmeninius reikalus darbo metu, iš anksto to nesuderinusi, nėra pasiekiama darbo metu, neatlieka savo funkcijų, nesilaiko darbams skirtų terminų, kolegoms nepavyksta sklandžiai susisiekti su ja darbo metu). Susitikimo su VDI inspektore metu ieškovei buvo nurodyta, kad nuotolinis darbas nebus teikiamas ir 2023 m. sausio 26 d. Kadangi ieškovė neturėjo darbdavės sutikimo dirbti nuotoliu, tai laikytina, kad ieškovė neįrodė svarbių neatvykimo į darbą priežasčių.

20.       Darbo santykiams būdingas pavaldumas reiškia, jog darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo. Bylos duomenimis, atsakovė daugiau nei dvi savaites kvietė ieškovę atvykti į darbą, tačiau ši nevykdė tokių nurodymų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, jog neplanavo atvykti į darbą, iki nebus paskirtas mediatorius ir kol atsakovė neprisiims atsakomybės, kitų svarbių priežasčių nenurodė. Tokios aplinkybės,  kolegijos nuomone, iš esmės patvirtina, kad ieškovė nepakluso darbdavės reikalavimams atvykti į darbo vietą.

21.       Byloje nustatyta ir tai, kad, ieškovei nustatytu laikotarpiu nevykstant į darbo vietą, buvo fiksuojama ieškovės pravaikšta, todėl atsakovė neskyrė jai jokios darbinės užduoties. Atsakovė pažymėjo, kad ji organizuoja savaitinius nuotolinius susitikimus, kurie visiems darbuotojams yra privalomi, tačiau ieškovė į juos nesijungė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė minėtu laikotarpiu būtų vykdžiusi darbo funkcijas, atlikusi užduotis. Ieškovė nepateikė jokių duomenų ar savo realiai vykdytų darbo funkcijų, įvykdytų ar vykdytų darbų įrodymų dirbant nuotoliu. Dėl to kolegija pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti buvus šalių susitarimą ir suderinimą dėl ieškovės darbo nuotoliu ginčo laikotarpiu. Užfiksavusi ieškovės pareigos atvykti į darbą pažeidimus, atsakovė turėjo pagrindą konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nutraukti darbo sutartį (DK 58 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas, 3 dalies 1 punktas).

22.       Pripažinus atsakovės veiksmus teisėtais, atmesti kiti ieškovės reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 52 straipsnio nuostatas. Pagal DK 52 straipsnio 1, 5, 7 dalių nuostatas, nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma, kurią pasirenka ir taiko darbdavys. Dėl to darbdaviui, pasirinkusiam įmonėje taikyti nuotolinio darbo organizavimo formą, nustatyta pareiga parengti darbo organizavimo nuotoliniu būdu tvarką, darbo laiko žymėjimą, komunikacijos būdus, kt. DK 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą dirbti nuotoliniu būdu gavęs darbdavys privalo jį apsvarstyti ir prašymą tenkinti arba jo netenkinti. Nagrinėjamu atveju darbdavė neturėjo nustatytos darbo organizavimo nuotoliu tvarkos, sąlygų, žymėjimo, darbuotojo ir darbdavio bendravimo taisyklių ir pan., darbuotojai galėjo dirbti nuotoliu, kada panorėję, tereikėjo apie tai pažymėti programėlėje „Absence“, kad matytų kolegos; darbdavė neturėjo ir prašymų dirbti nuotoliu pateikimo ir jų vertinimo praktikos, nebuvo supažindinusi ieškovės su tuo, kokiomis aplinkybėmis neleidžiama dirbti nuotoliu. Taigi ieškovė, informavusi darbdavę apie savo darbą nuotoliu, galėjo pagrįstai tikėti, kad darbo tvarkos nepažeidžia, nors darbdavė ir nereagavo į tokius jos prašymus. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią darbuotojo nebuvimas darbe nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos, jeigu įvertinus darbo pobūdį, santykius, susiklosčiusią situaciją ir pan. nustatoma, kad darbuotojas, nors ir būdamas kitoje vietoje, vykdė darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams. Teismas neanalizavo DK 52 straipsnyje nustatytų darbdaviui pareigų, juolab kad ieškovė nurodė, jog nuotoliu dirba dėl nesaugios ir sveikatai kenksmingos darbo aplinkos, o gyvi susitikimai kenkia jos psichologinei sveikatai.

23.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas laikytinas šiurkščiu, būtina analizuoti darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui ir kitas svarbias aplinkybes, taip pat įvertintina, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kaip aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovė, dirbdama nuotoliu, atliko darbo funkcijas ir pateikė atlikto darbo įrodymus, nuotoliniu būdu dirbti prašė kiekvieną dieną iki pat atleidimo iš darbo dienos dėl svarbių priežasčių (nesaugios ir priešiškos darbo aplinkos), o darbdavė žinojo, kad ji būdama namuose dirba (nurodė savo pasiaiškinime ir bendraudama su darbdave). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad darbdavė priėmė pagrįstą, teisėtą ir proporcingą sprendimą.

23.3.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas. DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata gali būti taikoma tik tokiu atveju, kai darbuotojas ne tik nepasirodo darbe, bet ir nedirba (nevykdo jokių darbo funkcijų). DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos gali būti taikomos ir tada, kai darbuotojas nepasirodo darbe be svarbių priežasčių, neinformuoja darbdavio. Nagrinėjamu atveju ieškovė fiziškai neatvyko į darbdavės patalpas atlikti darbo funkcijų, bet jas atliko dirbdama nuotoliniu būdu, nuolat bendravo su darbdave, taip pat nurodė itin svarbias priežastis, kodėl ji dirba nuotoliu. Taigi atleidžiant ieškovę iš darbo buvo pritaikytas nieko bendro su faktine situacija neturintis atleidimo iš darbo pagrindas, kuris yra neteisėtas ir nepagrįstas.

23.4.                      Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl darbuotojo patirto psichologinio smurto darbe, netinkamai aiškino ir taikė DK 30 straipsnį, nevertino patirto psichologinio smurto darbe santykio su darbdavio DK 30 straipsnyje nustatytomis pareigomis sukurti saugią darbo aplinką. DK 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdaviui pareiga sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar darbuotojų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojo ar darbuotojų grupes garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar darbuotojų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. DK 30 straipsnio 2 dalies formuluotė leidžia teigti, kad darbuotojas, patyręs nepriimtiną psichologinį poveikį, įskaitant priešišką atmosferą, akivaizdų ignoravimą (nuolatinį darbuotojo klausimų, prašymų ir poreikių nepaisymą), siekį darbuotoją įstumti į beginklę padėtį, bet tuo neapsiribojant, ir patyręs turtinę ir (ar) neturtinę žalą, turi teisę į tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimą. Ieškovė teigia, kad byloje buvo nurodžiusi visus psichologinio smurto darbe atvejus (darbdavė, net nenutraukusi darbo sutarties, liepė perduoti darbus, pašalino ieškovę iš struktūros, panaikino jos vietą koordinatorių skyriuje, nebedavė įprastinių darbo funkcijų ir pan.), patirdama psichologinį smurtą, jautėsi itin nesaugiai darbo vietoje. Pablogėjo jos sveikata, pirmą kartą jai buvo diagnozuotos psichikos ligos, o tai smarkiai pakenkė jos gyvenimo kokybei. Taigi šiuo atveju darbdavei taikytina civilinė atsakomybė ir ieškovei priteistinas žalos atlyginimas. Byloje esančios aplinkybės leidžia pripažinti esant visas civilinės atsakomybės sąlygas.

23.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų tyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021, kt.). Teismai neanalizavo visų byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių ieškovės patirtą neturtinę žalą, kilusią dėl jai taikyto psichologinio smurto darbe: medicininių išrašų, nedarbingumo priežasčių, netinkamai vertino atsakovės pokalbių įrašus, pagal kuriuos aiškiai matomi neteisėti atsakovės veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ir įrodymus dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, pvz., kad laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 26 d. iki 2023 m. vasario 10 d. ji faktiškai vykdė darbo funkcijas dirbdama nuotoliu; kad atsakovė mokėjo ieškovei atlyginimą ir atostoginius fiksuotos pravaikštos metu. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes ištyrė labai išsamiai.

23.6.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsakovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis (į prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme įtrauktos ir išlaidos už atsiliepimą į ieškovės ieškinį, nors tokio prašymo pateikimo dieną toks procesinis dokumentas dar net nebuvo teismui pateiktas), nebuvo sąžininga (byla nenauja, nebuvo sudėtinga, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai iš esmės panašūs į atsiliepimo į ieškinį argumentus; atsakovės atstovas dalyvavo byloje nuo pat jos pradžios, netgi prieš darbo santykių pabaigą konsultavo atsakovę). Dėl to iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti sumažintas.

24.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1.                      DK 52 straipsnio 1 dalyje nurodomas nuotolinis darbas atliekamas: 1) su darbdaviu suderinta tvarka; 2) sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje negu darbovietė vietoje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė buvo informuota, jog darbas nuotoliu, esant svarbioms aplinkybėms, gali būti suderintas ir vyksta tik kai gaunamas tiesioginio vadovo ar direktoriaus sutikimas. Ieškovei apie tai buvo nuolat primenama, ji tokios tvarkos neginčijo. Ji pati pripažino, kad apie tai reikėjo pažymėti per „Absence“ programėlę ir darbą nuotoliu turėjo patvirtinti vadovas. Tik gavęs patvirtinimą darbuotojas galėjo dirbti nuotoliu. Byloje nagrinėjamu atveju sutikimai nebuvo gauti ir nuotolinis darbas nebuvo patvirtintas. Tačiau ieškovė piktybiškai po nuolatinio kvietimo atvykti į darbo vietą neatvyko. Pažymėta, kad, pagal DK 52 straipsnio 2 dalį, dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu ar šalių susitarimu. Šalių susitarimo dėl darbo nuotoliu nebuvo, nes darbdavė tokio pritarimo nedavė. Ieškovė nenurodė ir nepagrindė DK 52 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kada nuotolinis darbas privalomas tvirtinti. Nors ieškovė savo prašymą dirbti nuotoliu grindė sveikatos priežastimis, tačiau tokia jos pozicija nėra pagrįsta (nėra nė vieno dokumento, patvirtinančio būtinybę dirbti iš namų; ji pati patvirtino, kad neturėjo gydytojo rekomendacijų dirbti iš namų). Pažymėta ir tai, kad darbdavė nežinojo apie ieškovės sveikatos problemų pobūdį, nes ieškovė niekada jų neatskleidė (visuomet nurodydavo, kad serga angina, gripu, peršalimu, o apie psichikos ligas niekuomet neužsiminė). Byloje esantys duomenys pagrindžia atsakovės poziciją nesutikti su ieškovės darbu per nuotolį, nes ieškovė painiojo darbo nuotoliu ir asmeninį laiką. Be to, teikdama prašymą, ieškovė nenurodė nuotolinio darbo nei pradžios, nei pabaigos datos.

24.2.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad DK 52 straipsnio 5, 7 dalyse nustatyta darbdaviui pareiga organizuoti darbo nuotoliu tvarką. Nė viena paminėta teisės norma nereglamentuoja tokios darbdavio pareigos. DK 52 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kokie reikalavimai taikomi skiriant dirbti nuotoliniu būdu, kokios priemonės suteikiamos, kokia jų aprūpinimo ir naudojimosi jomis tvarka. Šiuo atveju ieškovei nuotolinis darbas nebuvo skiriamas. Darbdavė lanksčiai žiūrėjo, todėl, esant tam tikroms svarbioms aplinkybėms, leisdavo suderinus dirbti nuotoliu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bylos medžiaga nepatvirtina, jog buvo teisės aktų reikalavimus atitinkantis šalių susitarimas dėl nuotolinio darbo, taigi toks faktas byloje nėra patvirtintas, tokia darbo sąlyga nebuvo nustatyta darbo sutartyje, todėl ieškovės elgesys pagrįstai vertintas kaip pravaikšta. Byloje surinkta įrodymų, kad nuotolinis darbas ieškovei nebuvo suteiktas, todėl nėra pagrindo taikyti DK 52 straipsnį.

24.3.                      Ieškovė neteisingai interpretuoja DK 52 straipsnio 7 dalį. Minėta norma nustato ne pareigą darbdaviui skirti darbus, o bendrauti su darbuotoju, kai šiam suteikiama galimybė dirbti iš namų. Šiuo atveju nuotolinis darbas nevyko, nes leidimas tokį darbą dirbti nebuvo suteiktas, nebuvo šalių susitarimo dėl tokio darbo vykdymo. Ieškovei neatvykstant į darbą, kai nebuvo duotas sutikimas dirbti nuotoliu, nebuvo aiškios neatvykimo priežastys, buvo fiksuojama pravaikšta ir neskiriamos jokios darbo užduotys. Atsakovė aktyviai kvietė ieškovę atvykti į darbo vietą, ne kartą bandė susisiekti, išsiaiškinti priežastis, tačiau ieškovė ignoravo bet kokį kvietimą, nesijungė į privalomus nuotolinius susitikimus. Be to, DK nustato darbuotojo pavaldumą ir pareigą paklusti darbdavio nurodymams, tačiau ieškovė tokios pareigos nesilaikė.

24.4.                      Darbdavys turi teisę kontroliuoti visą darbo procesą ar jam vadovauti, o darbuotojai turi paklusti darbdavio nurodymams ar darbe galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnis). Teismų praktikoje pažymima, kad darbo funkcijų atlikimas neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-109-684/2023). Ieškovė, būdama pavaldi atsakovei ir jos teisėtiems nurodymams, nepakluso jos nurodymams atvykti į darbą biure, manipuliatyviai teikė prašymą dirbti iš namų ir nesulaukusi atsakymo daugiau į darbą neatvyko, nors ne kartą vėliau buvo kviečiama atvykti. Taigi ieškovė piktnaudžiavo savo teise (DK 24 straipsnio 1 dalis). 

24.5.                      Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto nuostatas. Byloje nustatyta, kad atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 10.4.2 punkte įtvirtinta, jog neatvykimas į darbą yra laikomas šiurkščiu pažeidimu, vieno tokio fakto konstatavimas yra pakankamas pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo dėl šiurkštaus pažeidimo. Teismų praktikoje aiškinant DK 58 straipsnio normą nurodyta, kad darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta įrodžius darbuotojo neatvykimo į darbą faktą ir atitinkamai darbuotojui neįrodžius priežasčių, kodėl jis negalėjo atvykti į darbą. DK 58 straipsnio 5 dalyje papildomai akcentuojama, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbo pareigų pažeidimo darbdavys turi priimti, be kita ko, įvertinęs ir darbuotojo kaltę, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo padarymo. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018). Ieškovė neginčija aplinkybės, kad dvi savaites darbe nepasirodė, jai nebuvo patvirtintas darbas iš namų, jokios darbo pareigos nebuvo pavestos, atitinkamai darbo funkcijų ji neatliko, nereagavo į nuolatinius darbdavės kvietimus, nesijungė į kassavaitinius susitikimus, taigi darbdavė turėjo teisėtą pagrindą atleisti ieškovę dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.

24.6.                      DK 159 straipsnyje nustatyta darbuotojo teisė atsisakyti dirbti ir neatvykti į darbą, jeigu yra realus pavojus saugai ir sveikatai. Šią nuostatą patikslina Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 22 straipsnio 9 dalis, kurioje išaiškinta, kad darbuotojas turi teisę neatvykti, kai darbo aplinka kenksminga ar (ir) pavojinga sveikatai ir gyvybei. Darbdavė nebuvo gavusi ieškovės skundų, kad darbo vieta yra netinkama, nesaugi. Į ieškovės nurodytas priežastis (apšvietimo trūkumą ir pan.) darbdavė reagavo, reikiamas priemones suteikė. Buvo atliktas profesinės rizikos vertinimas ir nenustatyta pažeidimų, ieškovė su šiuo vertinimu supažindinta pasirašytinai ir jo neginčijo. Pažymėta ir tai, kad ieškovė apie psichikos ligas atsakovės neinformavo, tokios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių svarbias neatvykimo į darbą priežastis, nors VDI inspektorė nurodė su prašymu pateikti tai patvirtinančius įrodymus. 

24.7.                      Ieškovė nenurodo nė vieno Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje nustatyto kasacinio pagrindo, susijusio su neturtinės žalos atlyginimu. Visi ieškovės nurodomi kaltinimai atsakovei yra išgalvoti ir melagingi. Atsakovė yra patvirtinusi smurto ir priekabiavimo prevencijos politiką, su šia ieškovė supažindinta, ji informuota apie tai raštu nedelsiant pranešti vadovui. Tokia tvarka ieškovė nepasinaudojo. Argumentai dėl psichologinio smurto nėra pagrindžiami jokiais įrodymais, tokių aplinkybių teismai nenustatė. Pažymėta, kad kasacinis teismas naujų aplinkybių nenustato. Nėra nustatyta ir neteisėtų atsakovės veiksmų, t. y. byloje nėra įrodymų, patvirtinančių užgaulų ar įžeidžiantį atsakovės bendravimą su ieškove, priešingai – ieškovė visuose elektroniniuose laiškuose dėkoja už pagalbą, supratingumą. Konstruktyvi darbdavio kritika, be įžeidžiančių pasisakymų negali būti vertinama kaip psichologinis smurtas. Ieškovė melagingai nurodo, kad atsakovė siekė nutraukti darbo sutartį tik savo valia: atsakovė siūlė nutraukti sutartį bendru sutarimu, ieškovė su tuo sutiko, pati siūlė sau priimtinas darbo sutarties nutraukimo išmokas; gavus jos sutikimą buvo inicijuotas darbų perdavimas ir jai priklausančių išmokų skaičiavimas, kt. Būtent darbuotojo veiksmai, kai jis nepaklūsta darbdavio nustatytai darbo tvarkai ir nurodymams, leidžia tokį darbuotoją atleisti iš darbo. Atsakovė nepadarė ieškovei jos įvardijamos neturtinės žalos, nėra priežastinio ryšio tarp tokios žalos ir atsakovės veiksmų. Nėra ir atsakovės kaltės.

24.8.                      Bylinėjimosi išlaidos paskirstytos pagal CPK nuostatas, teismo priteistas išlaidų atlyginimas neviršija patvirtintų dydžių. Pažymėta, kad ieškovės teiktos išlaidos advokato pagalbai buvo net didesnės. Byla buvo itin didelės apimties, sudėtinga. Ieškovė teikė didelės apimties ieškinį ir net 104 jo priedus, taip pat nemažai paaiškinimų, garso įrašų. Taigi susipažinti su šiais įrodymais reikėjo gana daug laiko. Be to, byloje buvo rengti net 8 teismo posėdžiai. Argumentas dėl atsakovės teiktos sąskaitos ankstesne data nelaikytina nesąžiningu elgesiu, nes, remiantis Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsniu, klientas ir advokatas yra laisvi susitarti dėl užmokesčio. Šiuo atveju konkreti suma buvo sutarta už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme ir ji neviršijo Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, atitinkamai nėra ir pagrindo mažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, juolab kai itin didelė bylos apimtis, vyko daug posėdžių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 52 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl darbuotojo padaryto pažeidimo – neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties 

25.       Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl DK 52 straipsnio nuostatų taikymo ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtą teisės normą, nuspręsdamas dėl atleidimo iš darbo pagrindu nurodytų aplinkybių (nuotolinio darbo pas atsakovę organizavimo); pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, darydamas išvadą dėl nuotoliniu būdu ieškovės vykdytų darbo funkcijų.   

26.       DK 52 straipsnio 1 dalyje nuotolinis darbas apibrėžiamas kaip darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbovietė, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas (teledarbas).

27.       DK 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu. Darbuotojo atsisakymas dirbti nuotoliniu būdu negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį ar pakeisti darbo sąlygas. Jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, jeigu to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, arba darbuotojas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį.

28.       Pagal DK 52 straipsnio 5 dalį, nuotolinio darbo atveju darbuotojo dirbtas laikas apskaičiuojamas darbdavio nustatyta tvarka. Savo darbo laiką darbuotojas skirsto savo nuožiūra, nepažeisdamas maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. 

29.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad nuotoliniu darbu laikytinas darbas, kai darbuotojas visas ar dalį savo funkcijų atlieka, visą ar dalį savo darbo laiko dirba: 1) kitoje vietoje, nei yra darbovietė, arba 2) naudodamasis informacinėmis technologijomis (teledarbas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943-2021, 23 punktas). Be to, DK 52 straipsnio 1, 3–5, 7 dalių nuostatos leidžia spręsti, kad nuotoliniam darbui būdingas ir kitas požymis, jog jis vyksta pagal nustatytą nuotolinio darbo tvarką. Nuotolinį darbą dirbantis darbuotojas nėra nuolatinėje darbdavio priežiūroje, todėl darbdaviui, pasirinkusiam taikyti tokią darbo organizavimo formą, tenka ir pareiga nustatyti tokio darbo organizavimo tvarką, kurioje, be kita ko, turėtų būti aptariami visi tokio darbo organizavimo ypatumai, bendravimo su darbuotoju būdai ir (ar) taisyklės, darbo laiko apskaitos taisyklės, darbo vietai keliami reikalavimai, jeigu tokie būtini pagal darbo pobūdį, nustatoma suteikiamų darbo priemonių naudojimo tvarka, dėl tokio darbo patiriamų išlaidų kompensavimas ir pan.

30.       Pažymėtina ir tai, kad darbas nuotoliniu būdu turi tam tikrą specifiką – įstatymų leidėjas nustatė galimybę darbuotojui, dirbančiam nuotoliniu būdu, savo darbo laiką skirstyti savo nuožiūra, nepažeidžiant maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. Taigi pats darbuotojas yra atsakingas už savo darbo laiką ir jo apskaitos tvarkymą (DK 52 straipsnio 5 dalis). Dėl to darbdavys, siekdamas apibrėžti nuotoliu dirbančio darbuotojo laiką, turi aiškiai reglamentuoti ir supažindinti darbuotoją, kaip vykdoma laiko apskaita dirbant tokiu būdu, kaip fiksuojamas darbo laikas. Darbdavys gali turėti interesą kontroliuoti darbuotoją, kad šis nepiktnaudžiautų tokia teise, tačiau tai turėtų daryti nepažeisdamas darbuotojo privatumo, jo asmens duomenų apsaugos, t. y. galėtų patikrinti, ar darbuotojas vykdo jam pavestas funkcijas, fiksuodamas darbuotojo prisijungimą prie tam tikrų sistemų, aktyvų ir pasyvų prisijungimo laiką, nustatydamas kitokias darbo valandas arba darbo funkcijų vykdymą kontroliuodamas ne pagal laiko apskaitą, bet per atliktų darbų ir jų rezultatų fiksavimą ir pan.

31.       Minėta, teisės normose nustatyta, kad nuotolinis darbas gali būti skiriamas tiek darbuotojo prašymu, tiek ir šalių susitarimu. Darbdavys privalo apsvarstyti tokį darbuotojo prašymą ir gali jį tenkinti arba ne. DK 52 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama tik tokių prašymų ir atmetimų tenkinimo tvarka dėl socialiai jautresnės kategorijos darbuotojų prašymų, nustatant pareigą darbdaviui tokiais atvejais tenkinti darbuotojų prašymus ir leidžiant darbdaviui atsisakyti tenkinti tokį prašymą esant per didelėmis sąnaudomis, patiriamomis dėl gamybinio būtino ar darbo organizavimo ypatumų. Jeigu tokių priežasčių nėra, nuotolinio darbo forma gali būti taikoma dirbti ne mažiau kaip penktadalį visos darbo laikos normos. Dėl kitų darbuotojų prašymų tenkinimo ir atmetimo tvarkos įstatyme nereglamentuota, bet tokių prašymų pateikimo tvarką, jų tenkinimo ar atmetimo atvejus ir priežastis gali nustatyti (aptarti) darbdavys, patvirtindamas darbo nuotoliu organizavimo tvarką.

32.       Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pagrįstu atsakovės sprendimą atleisti ieškovę, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta ieškovės darbo nuotoliu aplinkybė, ją grįsdamas tuo, kad: 1) atsakovės įmonėje egzistavo vidinė tvarka, kad nuotolinis darbas vyksta su darbdave suderinta tvarka; 2) norint dirbti nuotoliu, būtinas pagal Darbo tvarkos taisyklių 5.7 punktą darbdavės sutikimas; 3) 2023 m. sausio 27 d. – 2023 m. vasario 10 d. laikotarpiu (išskyrus vasario 2 d.) nei tiesioginio, nei atsakovės vadovo sutikimai nebuvo gauti, taigi ieškovei nebuvo skirtas nuotolinis darbas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokia teismo išvada nėra tinkamai pagrindžiama, aplinkybių įvertinimas neatitinka pirmiau aptarto DK reglamentavimo.  

33.       Darbo funkcijų tinkamam vykdymui patikrinti apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turėjo įvertinti, kiek aiškiai buvo reglamentuota darbuotojo pareigų atlikimas dirbant nuotoliu, tokių prašymų pateikimo ir tenkinimo tvarka, jei tokios tvarkos nebuvo, ar buvo ir kokia buvo susiklosčiusi praktika darbovietėje, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju byloje nebuvo aplinkybių, leidusių pripažinti, kad atsakovės įmonėje buvo reglamentuota nuotolinio darbo organizavimo tvarka, t. y. kad atsakovė būtų sukūrusi tinkamas ir aiškias taisykles, kaip organizuojamas nuotolinis darbas, kaip vykdoma tokio darbo apskaita, kokia tvarka teikiami ir vertinami prašymai dirbti tokį darbą, kaip darbuotojas turi bendrauti su darbdave ir pan. Nesant taisyklių, kuriomis būtų galima vadovautis darbdavei konstatuojant darbo pareigų pažeidimą, leidusį nutraukti su darbuotoju darbo sutartį, nėra pagrindo išvadai, kad darbdavė įrodė tokių pareigų pažeidimą (žr. nutarties 46 punktą). Atsakovės vadovas byloje patvirtino egzistavusią praktiką dėl darbo nuotoliu – darbdavė sudarydavo galimybę darbuotojams esant būtinybei dirbti iš namų, apie nebuvimą biure informuojant vieniems kitus per programėlę „Absence“, taip pat taikė praktiką, kad darbuotojas, norėdamas dirbti iš namų, turėjo per programėlę gauti tiesioginio vadovo patvirtinimą arba sutikimą žodžiu. Taigi nors bendrovėje darbas nuotoliniu būdu ir buvo atliekamas pagal tam tikrą susiklosčiusią praktiką, tačiau tokios aplinkybės neleido spręsti, jog buvo tinkamai, aiškiai nustatyta tokio darbo organizavimo tvarka, o būtent tokios aiškios tvarkos nebuvimas ir sukūrė konfliktinę situaciją dėl darbo santykių tarp šalių tęstinumo. Be kita ko, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis).  

34.       Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad darbdavės praktika, vertinant jos sutikimą, jog darbuotojas dirbtų nuotoliu, nebuvo nuosekli: vienais atvejais nuotolinis darbas turėjo būti derinamas su tiesioginiu vadovu, kitais atvejais – neturėjo, vienais atvejais darbdavė leisdavo dirbti nuotolinį darbą darbuotojui informavus prieš darbo pradžią, kitais – jau prasidėjus darbui. Pirmosios instancijos teismo nustatytais duomenimis, darbas nuotoliu galėjo būti patvirtinamas ir žodžiu (atsakovės vadovo paaiškinimai). Be to, darbdavės pristatoma nuotolinio darbo politika galėjo darbuotojams sudaryti regimybę, kad darbas nuotoliu reiškė ir galimybę tvarkytis asmeninius reikalus darbo metu. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tai, jog bendrovėje nebuvo aiškaus nuotolinio darbo reglamentavimo, iš esmės apribojo darbdavės teisę reikalauti iš darbuotojo rūpestingo ir atsakingo elgesio, atitinkamai taikyti jam griežčiausią atsakomybę už tai, kad įvyko darbuotojo ir darbdavio nesusikalbėjimas dėl nuotolinio darbo. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas kitokią išvadą apie egzistavusią nuotolinio darbo tvarką, nenurodė motyvų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jomis nesivadovauja, kokios nustatytos aplinkybės ir kokie įrodymai leidžia daryti kitokią išvadą.  

35.       Išvadą, kad būtinas tiesioginio vadovo sutikimas, apeliacinės instancijos teismas grindė ir atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.7 punkto nuostata, pagal kurią dėl laikino nebuvimo darbo vietoje (daugiau kaip 30 min.) darbuotojas turi gauti išankstinį tiesioginio vadovo sutikimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo aptartos Darbo tvarkos taisyklių nuostatos, įtvirtintos darbo ir poilsio laiką reglamentuojančiame skyriuje, formuluotė, taip pat jos vertinimas kartu su kitomis šio skyriaus nuostatomis leidžia spręsti, kad ja reglamentuojama darbo organizavimo tvarka darbuotojui darbo funkcijas atliekant įprastoje darbo vietoje, bet tai nėra sąlyga nuotoliniam darbui reglamentuoti. Darbo funkcijas atliekant nuotoliniu būdu, darbovietės ir darbo funkcijų atlikimo vietos paprastai skiriasi, todėl jų atlikimą darbdavys kontroliuoja nustatydamas nuotolinio darbą tvarką (žr. nutarties 29 punktą). Dėl to atsakovės Darbo tvarkos taisyklių 5.7 punkto nuostata nesudarė pagrindo ja remtis, apeliacinės instancijos teismui aiškinant nuotolinio darbo organizavimo tvarką.

36.       Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2023 m. sausio 27 d. – 2023 m. vasario 10 d. laikotarpiu ieškovė nebuvo gavusi nei tiesioginio vadovo, nei atsakovės direktoriaus sutikimų, grindžiama aplinkybe, kad 2024 m. sausio 24 d. nuotolinis darbas atšauktas ir pranešta, jog darbas iš namų nebus skiriamas. Šiuo atveju dėl atsakovės įvardyto atšaukimo iš nuotolinio darbo pažymėtina tai, jog atsakovė atšaukė darbą nuotoliu nurodydama, kad kolegoms nepavyksta sklandžiai susisiekti su ieškove darbo metu, ji nesilaiko darbo terminų ir pan. Tačiau, minėta, darbas nuotoliu turi tam tikrą specifiką, nes darbuotojas skirsto darbo laiką savo nuožiūra, nepažeisdamas maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. Minėta, atsakovė nebuvo aiškiai ir detaliai reglamentavusi nuotolinio darbo organizavimo tvarkos, taigi ir darbo laiko apskaitos, bendravimo taisyklių, pvz., per kiek laiko darbuotojas turi atsakyti į praleistą skambutį ar laišką, kokių taisyklių laikytis darbuotojui planuojant savo laiką ir pan., todėl tai nebūtų pagrindas neleisti darbuotojui dirbti nuotoliu. Kita vertus, nesant aiškaus darbo nuotoliu organizavimo tvarkos reglamentavimo, iš susiklosčiusios praktikos darbuotojui buvo aiški tik prašymo užregistravimo „Absence“ programėlėje tvarka, bet nebuvo aiški jų tenkinimo tvarka, sąlygos, priežastys, dėl kurių darbuotojui toks prašymas nebūtų tenkintas, kokias aplinkybes darbdavė vertina kaip būtinybę, leidžiančią dirbti iš namų, kaip spręstinas individualus darbo ginčas dėl teisės dirbti nuotoliu nagrinėjimo. Dėl to, darbdavei net ir atšaukus ieškovės darbą nuotoliu sausio 25 d. ir paprašius dirbti biure, ieškovei išliko teisė pagal susiklosčiusią praktiką iš naujo kitą dieną vėl teikti prašymą dėl darbo nuotoliu. Apeliacinės instancijos teismo liko neįvertintos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė kiekvieną dieną, kurią atsakovė vertino kaip pravaikštą, teikė atsakovei prašymus leisti dirbti nuotoliniu būdu, tačiau atsakovė jų nesvarstė, niekaip nereagavo, tik kelis kartus kvietė atvykti į fizinę darbo vietą ir aptarti darbus, susiklosčiusią situaciją, nepaaiškindama, kad tokį ieškovės darbą nuotoliu laiko pravaikšta ir kad dėl to ieškovei gali kilti tam tikrų padarinių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė netinkamai vykdė jai DK 52 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą nagrinėti darbuotojo prašymą dėl darbo nuotoliniu būdu. Tokios nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padaryta išvada leidžia spręsti, kad ieškovė, ginčo dienomis teikdama prašymus ir dirbdama nuotoliniu būdu, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, jog jai nefiksuojamos pravaikštos ir toks jos elgesys nevertintinas kaip darbo pareigų pažeidimas.

37.       Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad už visą laikotarpį iki ieškovės atleidimo iš darbo atsakovė mokėjo ieškovei nustatytą darbo užmokestį. Tokia aplinkybė kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis leido daryti išvadą, kad atsakovės veiksmai sustiprino ieškovės lūkestį, kad, informavusi darbdavę apie darbą nuotoliu darbdavei įprasta tvarka, ji savo elgesiu darbo pareigų nepažeidžia. 

38.       Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog 2023 m. sausio 27 d. – vasario 10 d. prašymą dirbti nuotoliu „Absence“ programėlėje privalėjo patvirtinti vadovas, nėra pagrindžiama bylos duomenimis. Minėta, kad atsakovė nebuvo patvirtinusi kokios nors tvarkos, kurioje būtų nustatyta, jog privalomas gauti išankstinis darbdavės sutikimas dirbti nuotoliu. Atsakovės bendrose vidaus taisyklėse tik labai apibendrinai nurodyta, kad esant būtinybei yra galimybės dirbti iš namų, o apie nebuvimą biure būtina vieniems kitus informuoti per „Absence“ programėlę, o reikalavimas Darbo tvarkos taisyklių 5.7 punkto nuostatoje skirtas darbuotojui, darbo funkcijas atliekančiam įprastoje darbo vietoje.

39.       Apibendrindama teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir byloje nustatytoms aplinkybėms taikė DK 52 straipsnio normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog darbdavė įrodė darbuotojos neatvykimo į darbą faktą 2023 m. sausio 27 m. – 2023 m. vasario 10 d. laikotarpiu. Šiuo atveju byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo pagrindo išvadai, kad ieškovė neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių, nes nurodytu laikotarpiu ji savo darbą dirbo nuotoliniu būdu.   

Dėl sąlygų taikyti DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 dalies 1 punkte nustatytą atleidimo iš darbo pagrindą

40.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Kasaciniu skundu teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto nuostatas, pripažindamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ieškovės darbą nuotoliu ir pritaikydamas neadekvačią poveikio priemonę.

41.       DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal DK 58 straipsnio 2 dalį, priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti: 1) šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; 2) per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, be kita ko, gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). DK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

42.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad esminė darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį sąlyga – darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtina sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 98 punktas).

43.       Sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 29 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, jog darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštos, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011).

44.       Teismų praktikoje pažymėta, kad darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 85 punktas).

45.       Pažymėtina ir tai, kad darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, jog vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 49 punktas).

46.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys; darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020, 33 punktas). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis Nr. e3K-3-116-943-2021, 12 punktas; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022, 28 punktas).

47.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė neturėjo pagrindo ieškovės veiksmus vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nes atsakovė netinkamai vykdė pareigą nagrinėti darbuotojos prašymą dėl darbo nuotoliu; bylos duomenimis pagrįsta, kad ieškovė galėjo ir dirbo nuotoliu; atsakovė nebuvo sukūrusi tinkamų ir aiškių nuotolinio darbo taisyklių; atsakovės veiksmai nebuvo pakankamai atidūs, rūpestingi ir nuspėjami dėl ieškovės; atsakovė neatliko išsamaus tyrimo dėl ieškovės darbo pareigų pažeidimo; byloje atsakovė neįrodė tyčinės darbuotojos kaltės formos, būtinos pažeidimui kaip šiurkščiam kvalifikuoti.

48.       Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, iš esmės pritardamas atsakovės vertinimui, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, leidžiantį nutraukti su ja darbo sutartį, remdamasis iš esmės trimis grupėmis argumentų:1) ji neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties; 2) ieškovė nepakluso darbdavės reikalavimams atvykti į darbo vietą, taip pažeisdama DK 32 straipsnio nuostatą; 3) atsakovės įvardijamu laikotarpiu ieškovė realiai nevykdė darbo funkcijų.

49.       Dėl nurodytų pirmos grupės apeliacinės instancijos teismo argumentų, leidžiančių ieškovės pareigų pažeidimą pripažinti šiurkščiu, vertinimo pasisakyta nutarties 39 punkte – darbdavys neturėjo pagrindo išvadai, kad ieškovė pažeidė pareigą atvykti į darbą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad ieškovė, neatvykdama į fizinę darbo vietą pagal atsakovės vadovo kvietimą, nepakluso darbdavės reikalavimams, o toks elgesys leido atsakovei spręsti apie šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir taikyti atitinkamą poveikio priemonę. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju buvo pagrindas ieškovės elgesį vertinti kaip pažeidžiantį vieną iš darbo sutarties požymių.

50.       DK 32 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sąvoką, 2 dalyje nustatyta, kad pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.

51.       Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad darbuotojo pavaldumas darbo santykiuose reiškia darbdavio teisę vienašališkai, bet nepažeidžiant sutarties ir imperatyviųjų viešosios teisės reikalavimų, duoti nurodymus ar nustatyti taisykles, pagal kurias atliekamas darbas; darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 49 punktas). Darbo funkcija gali būti laikomas veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 85 punktas). Taigi tiek įstatyme nustatytas darbuotojo pavaldumo principas, tiek kitos darbuotojui nustatytos teisės ir pareigos (darbuotojas privalo saugoti darbdavio turtinius ir neturtinius interesus (DK 31 straipsnio 2 dalis), įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (DK 24 straipsnio 1 dalis), darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis) lemia ir pareigą darbuotojui atsižvelgti ir reaguoti į teisėtus darbdavio nurodymus, derinti savo elgesį pagal darbovietėje galiojančią tvarką.

52.       Nagrinėjamu atveju tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek ir pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi nuomonės, kad ieškovės elgesys neatitiko DK 32 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad kai darbdavė pakvietė ieškovę atvykti į fizinę darbo vietą, ieškovė, vengdama konflikto su darbdave, vis dėlto privalėjo ieškoti galimybių tai padaryti. Darbo santykiuose galiojantys principai veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, vengti interesų konflikto, siekti bendros gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi, kitos šalies teisėtų interesų gynimo ir pan. lėmė ieškovės pareigą imtis priemonių ir ieškoti būdų susitikti su atsakovės vadovu, juo labiau kai bylos aplinkybės leidžia spręsti apie tam tikrą šalių tarpusavio santykių aklavietę, kai šalims nepavyko išspręsti bendru susitarimu darbo santykių nutraukimo klausimo, kartu abi šalys nematė daug galimybių toliau bendradarbiauti ir kiekviena jų laikėsi savo pozicijos, laikydama kitos šalies elgesį nepriimtinu, neteisingu. Taigi nesiekdama bendradarbiauti, atvykti darbdavės kvietimu į darbo vietą, vengti nesusikalbėjimo ir pan., ieškovė elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai ir savo neatsargiu elgesiu prisidėjo prie kilusių pasekmių.

53.       Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, net pripažinus apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovė nepaisė darbdavės kvietimo ir liko dirbti nuotoliu, pagrįsta, šiuo atveju toks ieškovės elgesys negalėtų būti vertinamas kaip savarankiškas darbo pareigų pažeidimas, už kurį galima taikyti griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš darbo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad toks ieškovės elgesys gali turėti reikšmės sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. 

54.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad darbo pareigų pažeidimo įvertinimui turėjo ir tai, kad ginčo laikotarpiu ieškovė realiai nevykdė darbo funkcijų. Tačiau tokia teismo išvada padaryta neįvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, taip pat netinkamai vadovaujantis nutarties 43 punkte nurodyta teismų praktika. Byloje nustatytais duomenimis, ieškovė darbo funkcijas atliko dirbdama nuotoliniu būdu ir pateikė atliktų užduočių įrodymus (atliktus darbus persiuntė tiesioginiam vadovui, darbus kėlė į bendrovės naudojamą sistemą), taip pat, elektroninius laiškus, ekranvaizdžio nuotraukas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepaneigė ieškovės argumentų, jog ji iš esmės dirbo nuotoliu. Nors atsakovė teigė, kad ieškovė nesijungė į privalomus darbuotojams kassavaitinius nuotolinius susitikimus, blogai atliko jai pavestus darbus, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė juos fiksavo kaip darbo pareigų pažeidimus, informavo apie tai ieškovę, paaiškino dėl to galinčius kilti padarinius. Aplinkybė, kad atsakovė 2023 m. vasario 1–10 d. laikotarpiu nedavė ieškovei jokių užduočių, savaime neleidžia paneigti išvados, kad ieškovė nurodomu laikotarpiu dirbo. Bylos duomenimis patvirtinama, kad darbdavė tokią situaciją toleravo, neformino darbo prastovos, kiekvieną kitą dieną ieškovei vėl žymint apie savo darbą iš namų nenurodė ieškovei, kad jos veiksmus (fizinį neatvykimą į darbo vietą) vertina kaip pravaikštą, ir už visą šį laiką mokėjo ieškovei atlyginimą. Šiuo atveju svarbi ir pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad atsakovė neatliko išsamaus tyrimo dėl ieškovės darbo pareigų pažeidimo ir nesurašė išvados, kurioje būtų išsamiai analizuojama ieškovės neatvykimas į darbą kiekvieną dieną bei fiksuojami darbo rezultatai ar darbo funkcijų neatlikimas ir rezultatų nepateikimas.

55.       Apibendrindama teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog atsakovė įrodė ieškovę padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir pritaikė už jį proporcingą poveikio priemonę – atleidimą iš darbo, netinkamai vertino bylos duomenis, išvada padaryta netinkamai motyvuojant ir nepagrindžiant jos byloje esančių įrodymų visetu. Dėl to spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytoms aplinkybėms netinkamai pritaikė DK 58 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos baigties

56.       Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 39 ir 55 punktuose padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, netinkamai motyvavo padarytas išvadas byloje keliamais klausimais, netinkamai aiškino ir taikė DK 52 straipsnio, 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto nuostatas. Padarytas teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovės apeliacinis skundas, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir jai priteistas vidutinis darbo užmokestis.  

57.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovės neatvykimą į darbą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, o atleidimą iš darbo laikydamas adekvačia poveikio priemone, plačiau nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovės reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo atveju spręstina, kad byloje nustatytos aplinkybės, pateikti įrodymai ir jų pagrindu padarytos išvados leidžia kasaciniam teismui įvertinti tokio reikalavimo įrodytinumą ir teisėtumą pagal kasacinio skunde nurodytus argumentus.

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą neteisėtai atleidus ieškovę iš darbo, rėmėsi teismų praktikoje pateiktu aiškinimu, kokios aplinkybės vertintinos, pripažįstant darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą (darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 59 punktas), taip pat atsižvelgė į tai, kad neturtinė žala išieškoma tik tais atvejais, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į teismų praktikos išaiškinimą, kad darbuotojas, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo, neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti konkrečias aplinkybes, lėmusias jo išgyvenimus, nepatogumus, kitokio pobūdžio praradimus, patirtus dėl darbdavio padarytų darbo įstatymų pažeidimų jo atžvilgiu; kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014). Dėl to nustatęs, kad ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai, tačiau ji ir pati nepakluso atsakovės vadovo kvietimams atvykti į fizinę darbo vietą, taip nesilaikė DK 32 straipsnio 2 dalies nuostatų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė savo neatsargiais veiksmais prisidėjo prie kilusių pasekmių ir sudarė prielaidas darbdavei pasielgti neteisėtai. Nors ieškovė nurodė dėl nutrūkusių darbo santykių patirtus dvasinius sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tačiau teismas tai pripažino įprastomis neigiamomis pasekmėmis, kurias darbuotojai patiria nutrūkus darbo santykiams. Be to, teisei į neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo atlyginimą reikšminga teismas laikė ir tai, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti jos atleidimą neteisėtu, atsakovė turės sumokėti ieškovei 20 767,05 Eur, o tai kartu pripažinta pakankama satisfakcija neturtinei žalai dėl neteisėto atleidimo atlyginti.

59.       Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią ieškovė patyrė dėl psichologinio smurto darbe, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, koks darbdavio elgesys laikytinas psichologiniu smurtu, neetišku, nepagarbiu elgesiu, taip pat koks elgesys nelaikomas tokiu smurtu. Teismas atidžiai ir kruopščiai peržiūrėjo visas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos įvardyto kaip patirto psichologinio smurto, įvertino, ar pateikiamais įrodymais ir nurodomais argumentais yra pagrindžiami ieškovės teiginiai, išsamiai ir detaliai aptarė nurodytas aplinkybes, pateikė išsamius motyvus, kodėl ieškovės argumentus atmeta kaip nepatvirtinančius ir nepagrindžiančius fakto, jog darbdavė ieškovės atžvilgiu elgėsi netinkamai, panaudojo psichologinį smurtą. Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, buvo netinkamai įvertintos byloje esančios aplinkybės ir tokioms aplinkybėms netinkamai taikytos teisės normos.

60.       Pažymėtina ir tai, kad ieškovė kasaciniame skunde kelia klausimą tik dėl teismų netinkamai išspręsto jos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl psichologinio smurto darbe. Tačiau, keldama šį klausimą, ieškovė iš esmės ne nurodo argumentus, pagrindžiančius CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą, bet nesutinka su išvadomis, padarytomis įvertinus įrodymus dėl civilinės atsakomybės sąlygų nekonstatavimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog aplinkybė, kad bylos šalis su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismai, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020, 50 punktas). 

61.       Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas atmesti ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo pripažintinas padarytu įvertinus byloje esančias aplinkybes, tinkamai vadovaujantis proceso teisės normomis, išsamiai ir motyvuotai pagrindžiant tokį sprendimą bei tinkamai taikant materialiosios teisės normas. Dėl to pripažintina teisėta ir nekeistina apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinio reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62.       Pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, keistina ir procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kasaciniam teismui padarius galutines išvadas dėl ieškovės reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr. nutarties 56 ir 61 punktus), laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus nebuvo pakeistas,  todėl šalims paliekamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos ir jų atlyginimas iš kitos šalies nepriteistinas.  

63.       Laikytina, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintas iš dalies (50 proc.). Ieškovė nepateikė duomenų apie kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

64.       Atsakovė pateikė duomenis, kad kasaciniame teisme patyrė 2420 Eur atstovavimo išlaidų, jos neviršija už tokio pobūdžio paslaugas mokamo maksimalaus užmokesčio, nustatyto Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.14 punkte, todėl iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 1210 Eur šių išlaidų atlyginimo.

65.       Ieškovė, paduodama kasacinį skundą, nemokėjo žyminio mokesčio, nes ji atleista nuo šio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 dalį. Atsižvelgus į tenkintą ieškovės kasacinio skundo dalį, valstybei priteistinas iš atsakovės 576 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 1 dalis). 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 27 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.“

Priteisti iš ieškovės K. M. (a. k. (duomenys neskebtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Open Agency“ (j. a. k. 302414298) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ (j. a. k. 302414298) 576 (penkis šimtus septyniasdešimt šešis) Eur žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė 

        Virgilijus Grabinskas

        Sigita Rudėnaitė