LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TOMADAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3442-345/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TOMADAS“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl atlyginimo už automobilių pasaugą, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo – Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „TOMADAS“ teismo prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, priteisti 45 160,67 Eur skolos už konfiskuotų transporto priemonių: Audi 100 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Ford escort 75, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo transporto priemonės), saugojimą už laikotarpį nuo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarimų konfiskuoti transporto priemones administracinėse bylose įsiteisėjimo dienos iki faktinio transporto priemonių atsiėmimo dienos (2017 m. gegužės 16 d.), 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji ir trečiasis asmuo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. gruodžio 18 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 64-IL-5674 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė teikė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas. Sutartyje nustatyta tvarka pagal trečiojo asmens nurodymą ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. nuvežė ir iki 2017 m. gegužės 16 d. saugojo ginčo transporto priemones, kurios iš ankstesnių savininkų buvo konfiskuotos teismo nutarimais. Įsiteisėjus šiems Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarimams, priimtiems administracinių teisės pažeidimų bylose, nuosavybės teisė į ginčo transporto priemones perėjo valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento. Atsakovei atsiėmus transporto priemones iš ieškovės, ji už suteiktas saugojimo paslaugas ieškovei liko skolinga 45 160,67 Eur sumą.

3.       Atsakovei atstovaujantis Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė pripažįstantis ieškovės teisę gauti atlygį už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, tačiau nesutiko su ieškovės nurodytu laikotarpiu, už kurį ieškovė reikalauja priteisti skolą. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė, apskaičiuodama teiktų paslaugų įkainius ir susidariusią skolą, nepagrįstai taiko Sutarties 6.1 papunktyje nurodytą įkainį, kuris yra 6 kartus didesnis už Sutarties 6.2 papunktyje nurodytą atlygio už konfiskuotų transporto priemonių saugojimo dydį. Ieškinio tenkinimo atveju, atsakovė prašė atidėti teismo sprendimo (į)vykdymą.

4.       Trečiasis asmuo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareikštu ieškiniu sutiko ir nurodė, kad valstybė turi apmokėti visas išlaidas, susijusias su valstybei perduoto konfiskuoto turto saugojimu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 2 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovės, atstovaujamos Muitinės departamento, ieškovei priteisė 7 513,8 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos (7 513,8 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 150,26 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas nustatė, kad 2013 m. gruodžio 18 d. ieškovė ir trečiasis asmuo sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo sutartį Nr. 64-IL-5674, kurios pagrindu ieškovė teikė transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas (Sutartis). Ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. nuvežė ir iki 2017 m. gegužės 16 d. saugojo devynias transporto priemones, kurios Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose buvo konfiskuotos iš buvusių savininkų už įvairių Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą. Minėtos transporto priemonės 2017 m. gegužės 16 d. buvo perduotos atsakovės atstovui (Muitinės departamentui). 

7.       Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir Sutarties nuostatas, taip pat ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, sprendė, kad UAB „TOMADAS“ įgijo teisę reikalauti transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo, tačiau pažymėjo, kad Sutarties nuostatose atvejis, kai paslaugų teikėjas (ieškovė) į savo teritoriją priima saugoti transporto priemones, konfiskuotas iš administracine tvarka nubaustų asmenų, ir tokiu atveju, įsiteisėjus administracinių teisės pažeidimų bylose priimtiems nutarimams, turi teisę gauti atlygį iš naujos transporto priemonių savininkės – valstybės – nėra numatytas.

8.       Teismas nurodė, kad Sutarties 6.1 papunktis negali būti taikomas, kadangi jame reglamentuojama paslaugos teikėjo teisė gauti atlyginimą už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą iš administracine tvarka baudžiamų asmenų iki transporto priemonių tapimo valstybės nuosavybe momento, t. y. nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose įsiteisėjimo. Teismas pažymėjo, kad Sutarties 6.2 papunktis taip pat netaikomas, kadangi jame nustatyta paslaugų teikėjo teisė reikalauti atlygio už transporto priemonių saugojimą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, taip pat tada, kai saugoma ikiteisminio tyrimo metu policijos paimta transporto priemonė, bei tada, kai teismo sprendimu transporto priemonės konfiskuojamos pagal Baudžiamojo kodekso normas.

9.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įsiskolinimas už transporto priemonių saugojimą apskaičiuotinas pagal Sutarties 6.2 papunktį, kuriame nustatyta paslaugos teikėjo teisė gauti atlygį iš valstybės institucijos, pažymint, kad ši nuostata apima ir nagrinėjamu atveju aktualią situaciją, kai transporto priemonės savininkas pasikeičia. Teismas nurodė, kad nors šiuo atveju transporto priemonės buvo konfiskuotos pažeidėjams taikant administracinę atsakomybę, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad turto konfiskavimas pagal savo prigimtį ir pasekmes yra analogiškas baudžiamojo kodekso poveikio priemonei – turto konfiskavimui, taip pat kad Sutarties 6.2 papunktyje nurodytos teisenos rūšis sutarties esmės nekeičia, nes šalys šia nuostata iš esmės siekė susitarti dėl paslaugų teikimo įkainių atlyginimo tais atvejais, kai pasikeičia konfiskuotos transporto priemonės savininkas ir paslaugų teikėjas įgyja teisę reikalauti atlyginimo už teiktas paslaugas ne iš kalto dėl pažeidimo asmens, teismas ieškovei iš atsakovės priteistinos skolos (7 513,8 Eur) dydį apskaičiavo pagal Sutarties 6.2 papunktyje nustatytą įkainį (1,05 Eur su PVM), kuris, teismo įsitikinimu, be kita ko, atitinka ir protingo įkainio už transporto priemonės saugojimą dydį.

10.       Teismas atmetė atsakovės prašymą atidėti sprendimo vykdymą kaip nepagrįstą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „TOMADAS“ teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Teismas neteisingai taikė bei aiškino Sutarties 6.1 ir 6.2 papunkčių nuostatas. Valstybė, kaip konfiskuotino turto savininkė, prisiėmė pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksmais, tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą, todėl teismas nepagrįstai sumažino apeliantės prašomą priteisti sumą.

11.2.                      Konfiskuoti automobiliai buvo saugomi pasaugos sutarties, sudarytos trečiojo asmens su saugotoju (apeliante) pagrindu. Pasaugos sutarties ypatybė yra ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai, o transporto priemonės savininkui specialiosios teisės normos pagrindu (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis). Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016).

11.3.                      Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantės ir trečiojo asmens 2014 m. gruodžio 17 d. pasirašytą susitarimą dėl Sutarties papildymo ir pakeitimo, kurio 2 punkte nutarta pakeisti Sutarties 5.10 papunktį ir Sutartį papildyti 5.101 papunkčiu, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ieškovė turi teisę reikalauti įsiskolinimo už suteiktas paslaugas (ar teisėto adekvataus prievolės atlyginti saugotojo patirtas išlaidas užtikrinimo), arba iš transporto priemonės savininko, arba teisėto valdytojo, arba įgalioto asmens.

11.4.                      Automobiliai teismo nutarimais buvo konfiskuoti nepraėjus vienam mėnesiui nuo jų priverstinio nuvežimo, o juos perimti atsakovė galėjo nepraėjus nė dviem mėnesiams po jų sulaikymo, tačiau automobiliai buvo perimti tik po 2–3 metų nuo jų sulaikymo, todėl dėl atsakovės kaltės automobilių saugojimo kaštai nuolat augo.

11.5.                      Teismas be jokio teisinio pagrindo nusprendė taikyti Sutarties 6.2 papunktyje, o ne Sutarties 6.1 papunktyje nustatytus įkainius. Ginčo transporto priemonės buvo sulaikytos ir konfiskuotos dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) normų pažeidimų, todėl ir paslaugos įkainis turi būti taikomas vadovaujantis Sutarties 6.1 papunkčiu, pagal kurį (taip pat pagal susitarimą ir įstatyminį reguliavimą) saugotojui (apeliantei) transporto priemonių saugojimo išlaidas turi atlyginti transporto priemonių savininkai (valdytojai). Pagal Sutarties 6.2. papunktį apeliantei už transporto priemonių saugojimą atlygina vyriausiasis policijos komisariatas, t. y. ne transporto priemonės savininkas (valdytojas). Nėra jokio pagrindo taikyti Sutarties 6.2 papunktyje nustatytą įkainį ginčo atveju, nes automobiliai nebuvo priverstinai nuvežti ir konfiskuoti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų pažeidimų ar priverstinai nuvežti dėl kitų pagrindų, numatytų Sutarties 6.2 papunktyje.

11.6.                      Sutartis buvo sudaryta tik todėl, kad ieškovė pasiūlė mažiausią transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo kainą, o Policijos departamentas niekada nekėlė pretenzijų dėl įkainių diferencijavimo ar nepagrįstai didelių įkainių. Atsakovės atstovai dėl ieškovės įkainių pretenzijų iki bylos iškėlimo teisme dienos irgi niekada nereiškė.

11.       Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublika, atstovaujama Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, teismo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Sutartimi yra nustatytos tik dvi įkainių rūšys, taikytinos apskaičiuojant atlygį už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą. Sutarties 6.1 papunktyje nustatytas įkainis taikomas apskaičiuojant atlygį už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą, gaunamą iš administracine tvarka baudžiamų asmenų iki transporto priemonių tapimo valstybės nuosavybe momento, o Sutarties 6.2 papunktyje nurodytas įkainis taikomas tuomet, kai transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo išlaidas lemia policijos įstaigos vykdomos viešojo saugomo užtikrinimo funkcijos, taip pat, kai priverstinio saugojimo metu transporto priemonės dėl teismo taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – pereina valstybei.

11.2.                      Sutartyje nėra numatyta paslaugų teikėjui (apeliantei) teisė reikalauti atlyginti transporto priemonių saugojimo išlaidas ne iš administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų, bet iš naujos transporto priemonių savininkės (valstybės), kuriai nuosavybės teisė iš ankstesnių savininkų šių transporto priemonių priverstinio saugojimo metu perėjo valstybei dėl teismo taikytos administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo.

11.3.                      Sutarties 6.2 papunktyje šalys susitarė dėl paslaugų teikimo įkainių taikymo apskaičiuojant atlygį, paslaugos teikėjo gaunamą tais atvejais, kai pasikeičia konfiskuotos transporto priemonės savininkas ir paslaugų teikėjas įgyja teisę reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas ne iš pripažinto pažeidusiu teisės normą asmens, o teisenos, kurios pagrindu taikytas turto konfiskavimas, rūšis nėra teisiškai reikšminga ir Sutarties esmės nekeičia, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad Sutarties 6.2 papunktyje įtvirtintos nuostatos apima nagrinėjamą ginčo atvejį ir teisingai nustatė transporto priemonių saugojimo įkainį.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teismo prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju įsiskolinimas už transporto priemonių saugojimą apskaičiuotinas pagal Sutarties 6.2 papunktį. Sutarties 6.2 papunktyje nustatyta paslaugos teikėjo teisė gauti atlygį iš valstybės institucijos, be to, ši Sutarties nuostata apima ir nagrinėjamu atveju aktualią situaciją, kai transporto priemonės savininkas pasikeičia, t. y. kai po nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjimo dienos konfiskuoto turto savininke tampa valstybė.

12.2.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad už transporto priemonių saugojimą nuo nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose įsiteisėjimo dienos iki jų grąžinimo savininkei Lietuvos Respublikai privalo atlyginti valstybę atstovaujantis Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pagal Sutarties 6.2 papunktyje nustatytus transporto priemonių saugojimo įkainius. Be to, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė, kad 1,05 Eur paros saugojimo įkainis pagal Sutarties 6.2 papunktį yra neteisingas ar neprotingo dydžio, priešingai, jis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytą protingo įkainio už transporto priemonės saugojimą dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos objekto

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo (jo dalies), kuriuo atsisakyta visa apimtimi tenkinti ieškovės UAB „TOMADAS“ reikalavimą iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Muitinės departamento, priteisti skolą už konfiskuotų (ginčo) transporto priemonių saugojimo paslaugas, teiktas pagal ieškovės ir trečiojo asmens Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 64-IL-5674 (su priedais ir susitarimais) (Sutartis), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir priteistinos skolos dydžio

15.       Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ieškovė Sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu, pagrindu ir vadovaujantis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. surašytais transporto priemonių priverstinio nuvežimo aktais, priėmė saugoti devynias transporto priemones (Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Ford Escort75, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl jų keliamos grėsmės eismo saugumui, kurias savo žinioje turėjo iki 2017 m. gegužės 16 d. (t. y. iki jos buvo perduotos Muitinės departamentui). Apeliacinėje instancijoje taip pat nekyla ginčo dėl to, kad įsiteisėjus Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarimams, priimtiems administracinių teisės pažeidimų bylose, visos šios transporto priemonės, dėl jų konfiskavimo iš savininkų, padariusių administracinius teisės pažeidimus, tapo valstybės nuosavybe, todėl būtent valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento, kyla pareiga atlyginti ieškovei už jos suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas už laikotarpį nuo konkretaus Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarimo dėl konkrečios transporto priemonės konfiskavimo įsiteisėjimo iki 2017 m. gegužės 16 d., t. y. faktinio transporto priemonių atsiėmimo iš ieškovės dienos. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal ieškovės skundą apeliacine tvarka, vadovaujasi šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis bei šalių neginčijamomis aplinkybėmis dėl atsakomybės subjekto, atsakovės, atstovaujamos Muitinės departamento, pareigos atlyginti ieškovei už jos suteiktas paslaugas, ginčo laikotarpio (nuo teismo nutarimų įsiteisėjimo dienos iki transporto priemonių atsiėmimo) ir, nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į skundo argumentus (apeliacijos ribas), vertina, ar pirmosios instancijos teismas, ieškovei priteisdamas 7 513,8 Eur skolą už transporto priemonių saugojimą, vietoje ieškiniu prašytos priteisti 45 160,67 Eur sumos, pagrįstai vadovavosi Sutarties 6.2 papunktyje įtvirtintu įkainiu.

16.       Byloje kilus ginčui dėl ieškovei iš atsakovės priteistinos skolos už transporto priemonių saugojimo paslaugas dydžio (ieškovė apeliaciniame skunde prašo ieškinį tenkinti visa apimtimi, kai atsakovė, atstovaujama Muitinės departamento, ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą), visų pirma atsižvelgtina į Sutarties nuostatas dėl atlygio už paslaugas dydžio ir jo mokėjimo tvarkos bei atvejų. 

17.       Sutarties 6.1 papunktyje įtvirtinta, kad paslaugos teikėjas (UAB „TOMADAS“) turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normas, gauti atlygį už paslaugą iš administracine tvarka baudžiamų asmenų, nustatant, kad kai transporto priemonė yra iki 3,5 t – vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis su PVM yra 21,78 Lt (6,31 Eur). Pažymėtina, kad šiuo įkainiu byloje vadovaujasi ieškovė, prašydama iš atsakovės už ginčo transporto priemonių saugojimą priteisti bendrą 45 160,67 Eur sumą.

18.       Pagal Sutarties 6.2 papunktį už priverstinį transporto priemonių nuvežimą, saugojimą, vykdomą SEAKĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais ir (ar) saugomą ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtas transporto priemones, o taip pat tais atvejais, kai teismo sprendimu transporto priemonės yra konfiskuojamos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normas (nuvežamos, perkeliamos, saugojamos), paslaugos teikėjas (UAB „TOMADAS“) turi teisę gauti atlygį iš policijos įstaigos, nustatant, kad kai transporto priemonė yra iki 3,5 t – vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis su PVM yra 3,63 Lt (1,05 Eur). Iš atsakovės byloje išreikštos pozicijos matyti, kad ji sutinka ieškovei atlyginti ne didesnę, nei vadovaujantis šiuo Sutarties 6.2 papunktyje nustatytu dydžiu, apskaičiuotą skolą už ieškovės suteiktas saugojimo paslaugas.

19.       Kitos nuostatos, kuriose būtų aptarti ieškovei mokėtino atlyginimo už suteiktas paslaugas atvejai ir įkainių dydžiai, Sutartyje nėra įtvirtintos.

20.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias Sutarties nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, kad nuo atitinkamų Vilkaviškio rajono apylinkės teismo priimtų nutarimų įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisė į ginčo transporto priemones perėjo valstybei, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Sutartyje nėra sulygtas atvejis, kai paslaugų teikėjas (ieškovė) įgyja teisę reikalauti transporto priemonių saugojimo išlaidų iš naujos transporto priemonių savininkės – valstybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į minėtose Sutarties nuostatose nurodytus subjektus, turinčius pareigą atlyginti ieškovei už jos suteiktas paslaugas (6.1 papunktyje – administracine tvarka baudžiami asmenys; 6.2 papunktyje – policijos įstaiga), taip pat į jų turinį (numatytus atlyginimo mokėjimo atvejus). Pagrindo spręsti, kad apeliaciniame skunde ieškovės nurodyta pozicija, jog administracine tvarka baudžiamo asmens sąvoka atitinka transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo sampratą, todėl valstybei, esančiai transporto priemonių savininke, taikytinas Sutarties 6.1 papunktyje įtvirtintas įkainio dydis, galėtų būti vertintina kaip pagrįsta, nenustatyta. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokios išvados nesuponuoja pagrindo daryti nei Sutarties (kartu su jos pakeitimu) nuostatos, nei nurodomi teisės aktai, teismų praktika. Kaip nustatyta byloje, Sutarties šalys atskirai Sutartyje neįtvirtino atvejo, kokio dydžio įkainiu vadovaujantis turėtų būti apskaičiuojamas ieškovei mokėtinas atlygis už transporto priemonių saugojimą tuo atveju, kai konfiskavus transporto priemones teismo nutarimais, jos tampa valstybės nuosavybe. Tai, kad 2014 m. gruodžio 17 d. Susitarime dėl Sutarties pakeitimo nutarta Sutartį papildyti 5.101 nuostata, kurioje atsiranda transporto priemonės savininko, teisėto valdytojo, įgalioto asmens sąvokos ir jo (jų) pareiga, atsiimant transporto priemonę, užtikrinti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų atlyginimą, nesuponuoja pagrindo spręsti, kad atlyginimas ieškovei mokėtinas pagal Sutarties 6.1 papunktį, minėtoje nuostatoje nesant jokių nuorodų į jį.

21.       Pažymėtina, kad Susitarimu Sutartis taip pat papildyta 6.6 papunkčiu, kuriame įtvirtinta paslaugos teikėjo teisė reikalauti iš ikiteisminio tyrimo metu paimtos transporto priemonės savininko, teisėto valdytojo, įgalioto asmens sumokėti transporto priemonės išlaidas pagal Sutarties 6.1 papunktyje nurodytus įkainius, už laikotarpį nuo policijos pareigūno sprendimo grąžinti transporto priemonę savininkui, teisėtam valdytojui ar įgaliotam asmeniui išdavimo dienos iki jos faktiško atsiėmimo dienos, tačiau nagrinėjamu atveju ši nuostata taip pat netaikytina, kaip neatitinkanti faktinės byloje susiklosčiusios situacijos (žr. į šios nutarties 15 punktą).

22.       Savo ruožtu apeliantės nurodomi kasacinio teismo išaiškinimai, kad pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialiosios viešosios teisės normos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016), taip pat SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies norma, pagal kurią išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, nagrinėjamu atveju apskritai nelaikytinos teisiškai reikšmingomis, nes apeliacinėje instancijoje sprendžiamas tik ieškovei mokėtino teisingo atlyginimo dydžio už suteiktas paslaugas klausimas, o ne atsakovės (valstybės) pareigos sumokėti skolą egzistavimo faktas (ši aplinkybė nėra ginčijama).

23.       Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teisinius motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo situacijoje pagrįstai netaikė Sutarties 6.1 papunktyje įvirtinto įkainio, apskaičiuodamas atsakovės (valstybės) skolos ieškovei už transporto priemonių saugojimą mokėtino atlyginimo, tačiau nesutiktina su teismo pozicija priteistinos ieškovei skolos dydį skaičiuoti vadovaujantis Sutarties 6.2 papunkčiu (jame nurodytu vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainio dydžiu).

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, nagrinėdamas iš esmės panašiomis faktinėmis aplinkybėmis kilusį ginčą (dėl atsakovės (valstybės) už transporto priemonės saugojimą mokėtinos sumos dydžio, kai valstybė transporto priemonės savininke tapo teismui nutarimu ją konfiskavus, o reikalaujamos priteisti skolos dydis buvo grindžiamas su trečiuoju asmeniu Vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytos priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatomis), nurodė, kad esant tokiai situacijai, kai pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas kyla Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui <...> automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad automatiškas įkainių taikymas pernelyg ribotų teismų diskreciją dėl bylos dalyko įrodytumo spręsti atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visetą, susiaurintų šalių rungimosi principo ribas, liktų neatsižvelgta į tai, ar atskirų bylų atveju situacija priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo rinkoje buvo tapati arba labai panaši, t. y. ar neegzistavo konkrečios aplinkybės, suponuojančios pareigą spręsti dėl didesnio (ar mažesnio) saugojimo paslaugų įkainio priteisimo.

25.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan.  <...>.

26.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tiriamos ir vertinamos aukščiau kasacinio teismo išskirtos aplinkybės, kurios, dėl bylų panašumo, laikytinos reikšmingomis ir šioje situacijoje, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškovei priteistinos skolos dydį apskaičiuoti vadovaujantis vienu iš Sutartyje įtvirtintų įkainių (pagal Sutarties 6.2 papunktį) nagrinėjamu atveju negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, juo labiau kad pats teismas pripažino, jog iš esmės Sutartyje nėra įtvirtintas atvejis, kai paslaugų teikėjas įgyja teisę reikalauti transporto saugojimo išlaidų iš naujos transporto priemonių savininkės – valstybės.

27.       Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

28.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė, įrodinėdama prašomos priteisti skolos dydžio pagrįstumą, rėmėsi ir duomenimis apie rinkoje vyraujančius transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugos įkainius, pateikė jų dydžius pagrindžiančius įrodymus: 1) ieškovės ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. lapkričio 4 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį Nr. 10-ST2-286, kurios 1 priede nustatytas vienos paros saugojimo įkainis – 10,51 Eur; 2) UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. gegužės 10 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį Nr. 10-ST2-74, kurios 1 priede nustatytas vienos paros saugojimo įkainis – 15 Eur; 3) UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 8 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį Nr. 10-ST2-89, kurios 1 priede nustatytas vienos paros saugojimo įkainis – 14 Eur; 4) IĮ „Jomamotors“ ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 14 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį Nr. 64-ST2-30, kurios 1 priede nustatytas vienos paros saugojimo įkainis – 6,05 Eur; 5) UAB „Keleriškių metalistas“ ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gegužės 18 d. sudarytą viešojo pirkimo sutartį, kurios 2 punkte nustatytas vienos paros saugojimo įkainis – 8,7 Eur. Ieškovės teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad ieškovės paslaugų kaina rinkoje yra viena mažiausių, todėl ji pagrįstai siekia prisiteisti atlygį, apskaičiuotą pagal Sutarties 6.1 papunktyje įtvirtintą 6,31 Eur vienos paros saugojimo įkainį už vieną transporto priemonę.

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos ieškovės į bylą pateiktus duomenis, neturi pagrindo jais vadovautis sprendžiant dėl šioje byloje ieškovei iš atsakovės priteistino teisingo atlygio už transporto priemonių saugojimą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į skirtingus laikotarpius (iš esmės tik viena iš penkių sutarčių sudaryta ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau ne dėl toje pačioje vietovėje teiktinų paslaugų), taip pat į skirtingas vietoves, kuriose susitarta teikti transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. Kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ginčui aktualių paslaugų rinkos kainą toje pačioje ar panašioje vietovėje už tą patį ar panašų laikotarpį, į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis). 

30.       Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus bylos faktines aplinkybes (Sutartis sudaryta viešojo pirkimo būdu, ji buvo vykdoma (transporto priemonės gabenamos ir saugomos, patiriant atitinkamų išlaidų (kaštų)), Sutartis skirta teisės aktais nustatytoms funkcijoms įvykdyti (sudaryta, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio nuostatas), atsakovė nėra sutarties šalis ir nedalyvavo ją pasirašant, todėl neturėjo galimybės derėtis dėl paslaugų įkainių, tačiau iš esmės sutinka su Sutarties 6.2 papunktyje įtvirtintu įkainio dydžiu, kai ieškovė skolos dydį apskaičiuoja remdamasi Sutarties 6.1 papunktyje nustatytu įkainio dydžiu) bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisingas atlygis, užtikrinantis abiejų šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ginčo situacijoje, derinant privatų ieškovės interesą vykdant veiklą gauti pelno ir viešąjį interesą – užtikrinti įstatyme nustatytų funkcijų vykdymą, apskaičiuotinas taikant Sutartyje nurodytų įkainių vidurkį ((6,31 Eur + 1,05 Eur) / 2 = 3,68 Eur).

31.       Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad transporto priemonė Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugota 898 dienas, transporto priemonė Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 1 023 dienas, transporto priemonė Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 1 016 dienas, transporto priemonė Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 1 016 dienas, transporto priemonė Audi 100 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 734 dienas, transporto priemonė Ford Escort 75, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 670 dienas, transporto priemonė VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 621 dienas, transporto priemonė Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 610 dienas, transporto priemonė Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugota 568 dienas.

32.       Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo apeliacinėje instancijoje nėra, todėl, teisėjų kolegija, apskaičiuodama atsakovės ieškovei mokėtinos skolos dydį, vadovaujasi šiais duomenimis ir, remdamasis jais, konstatuoja, kad ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos Muitinės departamento, priteistina skola už ieškovės suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas laikotarpiu nuo atitinkamų Vilkaviškio rajono apylinkės teismo priimtų nutarimų įsiteisėjimo dienos iki 2017 m. gegužės 16 d. (faktinės transporto priemonių atsiėmimo dienos) sudaro 26 334,08 Eur sumą (7 156 dienos x 3,68 Eur).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

33.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs ieškovės teisę iš atsakovės gauti atlygį už Sutarties pagrindu suteiktas transporto priemonių saugojimo paslaugas, neteisingai apskaičiavo priteistinos skolos dydį (pasirinko netinkamą kriterijų, neatsižvelgė ir neužtikrino šalių proporcingumo principo), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos Muitinės departamento, priteisiant didesnę, t. y. 26 334,08 Eur sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

34.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

35.       Iš bylos duomenų (t. 1, b. l. 7–9) nustatyta, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 902 Eur žyminio mokesčio, todėl ieškovės ieškinį tenkinus 58 proc. (vietoje prašytos 45 160,67 Eur sumos priteista 26 334,08 Eur) ieškovei iš atsakovės priteistina 523,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

36.       Sprendžiant dėl apeliacinės instancijos teisme ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažymėtina, kad ieškovė sumokėjo 902 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nors ginčijama suma, pirmosios instancijos teismui ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies (priteisus 7 513,8 Eur), sudarė 37 646,87 Eur. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovė sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, nei nustatyta įstatymo, todėl ieškovei grąžintina už apeliacinį skundą permokėta 112 Eur žyminio mokesčio suma (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

37.       Apeliantės apeliacinį skundą tenkinus 50 proc., ieškovei iš atsakovės priteistina 395 Eur (790 Eur x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidų (sumokėto žyminio mokesčio), patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TOMADAS“ (j. a. k. 302308932) ieškinį tenkinti iš dalies.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TOMADAS“ (j. a. k. 302308932) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188656838), priteisti 26 334,08 Eur skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 26 334,08 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 523,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TOMADAS“ (j. a. k. 302308932) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188656838), priteisti 395 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TOMADAS“ (j. a. k. 302308932) grąžinti 112 Eur už apeliacinį skundą permokėtą žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. liepos 20 d. mokėjimo pavedimu, mokėjimo Nr. 3866, operacijos Nr. EX182015QMKLLLM, sumą. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjai                                        Danguolė Martinavičienė

                                                Gintaras Pečiulis

                                                Jūratė Varanauskaitė