Civilinė byla Nr. 2S-29-464/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. sausio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,
kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Marijono Greičiaus,
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui BĮ UAB „Wemar mašinos UAB“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.
Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009-08-06 kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 2-4), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Wemar mašinos UAB“ 11 892,20 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio, taip pat ieškovo reikalavimų užtikrinimui prašė ieškinio sumai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nemoka žemės nuomos mokesčio, todėl pagrįstai galima manyti, jog jis turi finansinių sunkumų.
Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2009-08-11 nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, viešame registre nėra įregistruota faktų apie atsakovo turto areštą ar kitokius jo veiklos apribojimus, ieškinio suma nėra didelė, ieškovas pripažįsta, jog atsakovas už 2003-2008 metus iš dalies yra atsiskaitęs, sprendė, kad vien faktas, kad atsakovas geranoriškai neatsiskaito, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (b.l. 31).
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu (b.l. 36-38) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009-08-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Pažymi, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visiškai neįvertino, kad paskutinis atsakovo mokėjimas už naudojimąsi valstybine žeme buvo atliktas tik 2008-10-27, padengiant dalį įsiskolinimo už 2007 metus, tuo tarpu už 2008 m. laikotarpį atsakovas visiškai nesumokėjo, į raginimą nereagavo. Šias aplinkybes patvirtina kartu su ieškiniu pateikti mokesčio mokėtojo kortelės nuorašas bei priminimas apie įsiskolinimą. Toks atsakovo elgesys įrodo, jog jis vengia padengti susidariusį įsiskolinimą, t.y. vengia vykdyti prievolę, nepateikdamas jokių duomenų, kurie galėtų pateisinti prievolės nevykdymą ir atsisako bendradarbiauti. Tai sudaro pagrindą manyti, jog atsakovas savo elgesiu gali apsunkinti ir teismo sprendimą vykdymą, jeigu nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tvirtina, jog ieškovas neprivalo pateikti įrodymų, kad ateityje neabejotinai bus sunkumų vykdant teismo sprendimą, pakanka pateikti duomenis, kad tokia grėsmė yra galima. Šiuo atveju pagrindas laikinosios apsaugos priemonėms taikyti yra atsakovo elgesys, jo vengimas mokėti žemės nuomos mokestį. Pažymi, jog skundžiamoje nutartyje teismas nekonstatavo, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra neproporcingas ir pažeidžiantis atsakovo interesus labiau nei reikia galimai nepalankaus jo atžvilgiu sprendimo įgyvendinimui. Dėl to aplinkybė, kad atsakovas yra veikiantis juridinis asmuo, o viešame registre nėra įregistruota faktų apie atsakovo turto areštą ar kitus jo veiklos apribojimus, taip pat nelaikytina pagrindu nagrinėjamoje byloje netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atkreipia dėmesį, kad jau ne kartą teismai tenkino ieškovo prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimo pagrindas nesiskiria nuo nagrinėjamo, todėl mano, jog skundžiama nutartimi teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 145 str.), teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, tačiau atsižvelgęs į ieškinyje nurodytą keliamų reikalavimų pobūdį, faktines bylos aplinkybes, jei jos yra reikšmingos tinkamai išspręsti klausimą, sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendimas, kuriuo būtų patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, pats savaime dar negarantuoja tinkamos pažeistų subjektinių teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybos teismine tvarka. Esant realiam pavojui, jog ieškovo teisės, priverstinai vykdant teismo sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti atsakovo materialinę būklę status quo, kas leistų ieškovui, priėmus šiam palankų sprendimą, tikėtis, kad sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones galima užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą netaikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui iš esmės siejo su tuo, kad ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovui, kaip veikiančiam juridiniam asmeniui, prašoma priteisti suma – 11 892,20 Lt yra didelė. Tuo pagrindu apylinkės teismas padarė išvadą apie tikėtiną atsakovo finansinį pajėgumą sumokėti reikalaujamą sumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismui pateiktoje civilinės bylos dalyje (jos nuoraše) jokių atsakovo turimo turto vertę ar turimas lėšas patvirtinančių duomenų, kurie leistų spręsti, jog šiuo metu reikalavimo suma atsakovui nėra didelė, nesama. Kolegija pabrėžia, jog teismas spręsti dėl atsakovo, kaip juridinio asmens, finansinio stabilumo bei jo bendrovės mokumo gali tik patikrinęs viešojo registro duomenis, įvertinęs atitinkama veikla užsiimančio ūkio subjekto verslo perspektyvas bei turėdamas konkrečius duomenis apie atsakovo finansinę padėtį. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto skunde išdėstytais motyvais dėl sprendimo, jeigu jis būtų priimtas ieškovo naudai, neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo prielaidų, iš naujo jų nekartodama. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokių atsakovo turimo turto vertę ir/ar gaunamas pajamas patvirtinančių įrodymų (balansų, deklaracijų ir pan.), kurie galėtų paneigti objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą. Ieškovo pateikti įrodymai, jog paskutinis atsakovo mokėjimas už naudojimąsi valstybės žeme buvo atliktas dar 2008-10-27, padengiant tik dalį įsiskolinimo už 2007 metus, o valstybinės žemės mokesčio už 2008 m. laikotarpį atsakovas visiškai nesumokėjo ir nereagavo į ieškovo 2009-05-18 raginimą sumokėti susidariusią skolą ir delspinigius (b.l. 29, 30), leidžia daryti priešingą prielaidą, kad sprendimo neįvykdymo tikimybė realiai egzistuoja, juo labiau, kad atsakovui UAB „Wemar mašinos UAB“ apylinkės ir apygardos teismuose teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis yra iškeltos kelios dešimtys civilinių bylų, kuriose jo procesinė padėtis yra atsakovas arba skolininkas. Toks gausus kiekis bylų pats savaime suponuoja išvadą, jog atsakovo mokumas ir finansinis pajėgumas nėra geri, ir tai taip pat padidina galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Antra vertus, pirmosios instancijos teismo minimi viešai prieinami juridinių asmenų registro duomenys šiuo metu patvirtina kitokias, negu skundžiamoje nutartyje nurodo pirmosios instancijos teismas, aplinkybes – atsakovas yra bankrutuojanti įmonė. Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis Vilniaus apygardos teismo 2009-09-11 nutartimi bendrai Lietuvos–Šveicarijos įmonei UAB „WEMAR mašinos UAB“ yra iškelta bankroto byla ir paskirtas įmonės administratorius – UAB „Administravimas ir auditas“ (Vilniaus apygardos teismo c.b. Nr. B2-1080-178/2010). Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nuostatomis, nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 2 d.); kreditorių reikalavimai, kurių prašymu buvo pritaikyti turto areštai, tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, visi disponavimo turtu apribojimai (turto areštas) panaikinami, kadangi bankrutuojančios įmonės turtą valdo, naudoja ir juo bei lėšomis disponuoja administratorius (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 3 p.).
Susiklosčius tokiai faktinei situacijai skundžiamos nutarties panaikinimas, išsprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės, jau neatitiktų specialiųjų materialinių teisės normų – Įmonių bankroto įstatymo nuostatų. Be to, apelianto turtiniai interesai yra apsaugoti tokia pačia dalimi, kaip ir kitų skolininko kreditorių interesai, kadangi visas bankrutuojančios bendrovės turtas buvo areštuotas bankroto byloje. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Vadovaudamas CPK 336 str., 337 str. 1 p., kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Dalia Kačinskienė
Teisėjai Romualda Janovičienė
Marijonas Greičius