Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-719-370/2012
Teisėja I. Sakalauskaitė (Proceso Nr. 2-24-3-01150-2010-1)
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.4;
73.2.6.1; 114.4 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. gegužės 10 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų teisėja Danguolė Martinavičienė rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1493-867/2010 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ieškinį bendraatsakoviams S. I. ir R. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo A. E., bei ieškovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010-11-09 sprendimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovas ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 3465,59 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-08-25 Klaipėdoje dėl atsakovo S. I., vairavusio R. J. priklausančią transporto priemonę „CHEVROLET CAVALIER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta A. E., vairuojama I. G. IĮ „Svajonių taksi“ priklausanti transporto priemonė „MERCEDES BENZ 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu atsakovo S. I. valdyta transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl dėl autoįvykio metu padarytos žalos A. E. kreipėsi į ieškovą. UAB DK „PZU LIETUVA“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl automobilio „MERCEDES BENZ 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo ir atlygino I. G. IĮ „Svajonių taksi“ nuostolius, išmokėdama 3 465,59 Lt draudimo išmoką, kurią ieškovas, vykdydamas Paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatas, kompensavo UAB DK „PZU LIETUVA“ ir pagal CK 6.280 str. bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d. įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba transporto priemonės savininką.
2010-10-14 ieškovas ieškinio reikalavimus patikslino nurodydamas, kad administracine tvarka nė vieno iš eismo įvykio dalyvių kaltė nebuvo nustatyta, yra pagrindas manyti, jog abu vairuotojai nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, todėl laikytina, kad abiejų padidinto pavojaus šaltinių valdytojų kaltė yra vienoda (po 50 proc.).
Atsakovas S. I. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas savo reikalavimus grindžia 2007-10-12 nutarimu administracinėje byloje, tačiau šis nutarimas buvo panaikintas Klaipėdos apygardos teismo nutartimi ir administracinė byla grąžinta Klaipėdos m. VPK papildomiems aplinkybių tyrimams. Ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę. Ieškovas nepagrįstai išmokėjo išmoką trečiajam asmeniui, nes nėra nustatyta, kad dėl eismo įvykio kaltas atsakovas.
Atsakovė R. J. taip pat prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo A. E. teismo su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad draudimo išmoka jam buvo išmokėta pagrįstai, nes jo kaltės dėl eismo įvykio nebuvo nustatyta. Įvykio vietoje atsakovas S. I. iš pradžių pripažino savo kaltę ir tarėsi su A. E., tačiau pastarajam paprašius už eismo įvykio metu apgadintą taksi automobilį 6 000 Lt, atsakovas S. I. nesutiko tiek mokėti.
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2010-11-09 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus bei civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus padarė išvada, kad iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, kuris automobilis į sankryžą įvažiavo degant raudonam šviesoforui, tai yra dėl kurio automobilio vairuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Atsakovas, gindamas savo teises, tai yra siekdamas įrodyti, kad nėra kaltas, kreipėsi į Klaipėdos administracinį teismą ir jo skundas iš dalies buvo patenkintas – administracinės bylos medžiaga grąžinta papildomų aplinkybių tyrimui. Ieškovas, pateikdamas ieškinį jokių naujų rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę, teismui nepateikė, be to, ieškovas draudimo išmoką trečiajam asmeniui išmokėjo 2007-11-15, t. y. kai atsakovas S. I. policijos nutarimą dėl eismo įvykio jau buvo apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių bei ieškovo pateiktų argumentų. Nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir pirmosios instancijos teisme: pagal Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus 2007-10-19 pažymą eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas S. I. Ieškovui kreipusis pakartotinai, 2009-01-23 iš policijos gautas atsakymas, kad dėl autoįvykio atsakingas yra atsakovas S. I. Ieškovas, gavęs identišką informaciją tiek iš A. E., tiek iš policijos, buvo pagrįstai įsitikinęs, jog būtent S. I. yra atsakingas už eismo įvykio sukėlimą. Atsakovui administracinės bylos teisena buvo nutraukta ne dėl to, kad jo veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties, o suėjus įstatyme nustatytam senaties terminui administracinei nuobaudai skirti. Autotechninės ekspertizės išvadoje nurodyta, jog abiejų transporto priemonių vairuotojų parodymai yra prieštaringi ir iš byloje esančių duomenų neįmanoma nustatyti, kurio vairuotojo veiksmai turėjo tiesioginę įtaką minėto eismo įvykio kilimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003-06-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2003 išaiškino, kad asmens kaltė dėl padarytos žalos nustatinėjama civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinės atsakomybė. Be to, esant pagrindui manyti, kad abu vairuotojai nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, laikytina, kad abiejų padidintų pavojaus šaltinių valdytojų kaltė yra vienoda (po 50 proc.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-06-16 nutarimo Nr. 27 10 punkte taip pat konstatuota, kad teismo išvada dėl kaltės buvimo ar nebuvimo turi būti išdėstyta teismo sprendime. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, labiau tikėtina, kad abu eismo įvykio dalyviai pažeidė KET reikalavimus. Teismas sprendime iš viso neanalizavo kiekvieno iš eismo įvykio dalyvių veiksmų, jų įtakos eismo įvykio kilimui ar kiekvieno iš vairuotojų kaltės laipsnio. Eismo įvykiai negali būti laikomi kazusais, t. y. bet kuriuo atveju turi būti nustatomi už juos atsakingi konkretūs didesnio pavojaus šaltinio valdytojai. Todėl skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo neišspręstas klausimas dėl atsakomybės už eismo įvykį, negali būti laikomas teisėtu, pagrįstu ir išsprendžiančiu tarp šalių kilusi ginčą. Esant tokiam teismo sprendimui, ieškovui pareiškus reikalavimą A. E. grąžinti nepagrįstai gautą išmoką, pastarasis vėl galėtų remtis ta aplinkybe, kad jis tariamai nėra atsakingas už eismo įvykį. Tokiu atveju vėl galimas naujas teismo procesas, kurio metu ir vėl būtų nagrinėjamas tas pats atsakomybės už eismo įvykį klausimas. Tokia praktika neatitiktų pamatinių civilinės teisės principų – teisingumo, protingumo, ir teisėtų lūkesčių.
Atsiliepime trečiasis asmuo A. E. su apeliaciniu skundu sutinka iš dalies, prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo kitam teisėjui. Nurodo, kad per sankryžą, degant raudonam šviesoforo signalui, važiavo atsakovas S. I., todėl jis ir yra kaltas dėl autoįvykio. Tai administracinėje byloje paliudijo ir kitas vairuotojas. Liudijęs atsakovo S. I. kaimynas autoįvykio nėra net matęs. Apelianto prielaida, kad dėl autoįvykio iš dalies kaltas trečiasis asmuo, visiškai nepagrįsta.
Atsakovai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad 2007-08-25 apie 17.25 val. Jūrininkų pr. ir Taikos pr. sankryžoje, Klaipėdoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovo S. I. vairuojama R. J. priklausantis automobilis „CHEVROLET CAVALIER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens A. E. vairuojamas I. G. IĮ „Svajonių taksi“ priklausantis automobilis „MERCEDES BENZ 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto VPK VP EPS 2007-10-12 administracinio teisės pažeidimo nutarimu Nr. E763817 dėl minėto eismo įvykio kaltu buvo pripažintas atsakovas S. I., kuriam už pažeidimo, numatyto (duomenys neskelbtini) str. 2 d. padarymą buvo paskirta 150 Lt bauda. Atsakovo S. I. eismo įvykio metu valdomas automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl trečiasis asmuo dėl eismo įvykio metu apgadintų transporto priemonių kreipėsi į ieškovą dėl žalos atlyginimo. UAB DK „PZU LIETUVA“ vykdydama su ieškovu 2002-03-29 sudarytos paslaugų teikimo sutarties Nr. 4 nuostatas ir veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu transporto priemonei „MERCEDES BENZ 300“ padarytos žalos dydį ir 2007-11-28 atlygino nuostolius, sumokėdama 3465,59 Lt dydžio draudimo išmoką. Klaipėdos miesto VPK VP EPS 2007-10-12 nutarimą pagal atsakovo S. I. skundą Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007-12-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. II-1329-57/2007 panaikino ir grąžino bylą Klaipėdos miesto VPK, įpareigodamas atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Klaipėdos miesto VPK administracinėje byloje Nr. 30/0705102 buvo atlikta autotechninė ekspertizė. Klaipėdos apskrities VPK KPB 2009-01-25 nutarimu administracinės bylos teisena dėl 2007-08-25 eismo įvykio nutraukta, nes pasibaigė terminas, per kurį asmeniui gali būti paskirta administracinė nuobauda.
Draudimo išmokos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nustatyta tvarka mokėjimas siejamas su apdraustų valdytojų civiline atsakomybe (3 str. 1 d.). Vien žalos faktas yra nepakankamas, būtina nustatyti, kad žala padaryta aplinkybėmis, kurios yra pagrindas atsirasti apdraustojo transporto priemonės savininko ar kito jos valdytojo atsakomybei pagal CK 6.270 straipsnį (TPVCAPDĮ 16 str. 1, 2 d.). Biuras moka išmoką šio TPVCAPDĮ 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais (TPVCAPDĮ 16 str. 3 d.). TPVCAPDĮ 17 str. 1 dalyje nustatyta, kad biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Byloje nagrinėjamu atveju eismo įvykyje dalyvavo du automobiliai, žala padaryta dėl automobilių sąveikos. CK 6.270 str. 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Taigi sprendžiant dėl draudimo išmokos pagrįstumo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat ir kaltę civilinės, o ne administracinės atsakomybės prasme (CK 6.248 str.). Tik nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. kad būtent atsakovas yra atsakingas už eismo įvykyje tretiesiems asmenims padarytą ir ieškovės atlygintą žalą, galima spręsti klausimą dėl ieškovo teisės susigrąžinti šią išmoką TPVCAPDĮ 23 str. 1 pagrindu. Paaiškėjus, kad draudimo išmoka išmokėta nepagrįstai, ji turi būti grąžinta (TPVCAPDĮ 23 str. 7 d.).
Ieškinio dalyką, jo faktinį pagrindą (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą), įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą, privalo nurodyti ieškovas (CPK 135 str. 1–4 d.). Ieškovas savo pradiniame ieškinyje (b. l. 2, 3) atsakovo S. I. kaltę dėl autoįvykio grindė vien 2009-01-20 Klaipėdos apskrities VPK pažyma (b. l. 4) ir antrojo įvykio dalyvio A. E. rašytiniu paaiškinimu (b. l. 6). Ieškinio patikslinimuose (b. l. 45, 46, 82, 83) ieškovas jokių naujų atsakovo kaltę galinčių patvirtinti aplinkybių nenurodė, įrodymų nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo (b. l. 97–99). Minėtos
2009-01-20 Klaipėdos apskrities VPK pažymos išvada apie atsakovo S. I. kaltę yra niekuo nepagrįsta, nes Klaipėdos miesto VPK VP EPS 2007-10-12 nutarimas, kuriuo atsakovui S. I., pripažinus jį kaltu dėl autoįvykio, skirta bauda, buvo panaikintas Klaipėdos apygardos administracinis teismo 2007-12-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. II-1329-57/2007 (b. l. 39–40), o administracinė byla 2009-01-25 buvo nutraukta. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinio teismo nutartyje nustatyta, jog Klaipėdos miesto VPK atstovas su S. I. skundu iš dalies sutiko ir nurodė, jog ginčą, kuris iš vairuotojų pažeidė kelių eismo taisykles, galėtų tiksliau nustatyti tik paskyrus autotechninę ekspertizę, teismas konstatavo, jog įvertinus visas bylos aplinkybes, trūksta duomenų, įrodančių, kad S. I. pažeidė kelių eismo taisyklių 203 punkto reikalavimus ir dėl jo kaltės įvyko autoįvykis. Pats apeliantas pripažįsta, kad ekspertizė, kaltininko nepadėjo nustatyti. Trečiasis asmuo A. E. savo 2007-08-29 paaiškinime (b. l. 6) bei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog jis įvažiavo į sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, o atsakovas S. I. – raudonam. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007-12-03 nutartyje konstatuota, jog Klaipėdos miesto VPK VP Eismo priežiūros skyriaus inspektorė 2007-10-04 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad S. I. įvažiavo į sankryžą įsijungus leidžiamam šviesoforo signalui. Tiek S. I., tiek A. E. teigia važiavę esant žaliam šviesoforo signalui, kaltina vienas kitą važiavus per raudoną ir dideliu greičiu įsirėžus.
Abi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.), tačiau byloje nagrinėjamu atveju įrodyti S. I. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimą pareiga tenka ieškovui. Ieškovas, kaip minėta, be administracinės bylos nagrinėjimo metu vėliau panaikintais procesiniais dokumentais konstatuotos S. I. kaltės jokių atsakovo kaltės įrodymų nepateikė. Iš esmės atsakovas nesilaikė įrodinėjimo principo – „įrodinėja teigiantis“ (ei incumbit probatio, qui dicit, non qui negat) (CPK 12) – šią pareigą perkeldamas teismui. Apelianto argumentas, kad bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti už eismo įvykį atsakingą asmenį yra nepagrįsta, nes civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi ir dispozityvumo, o ne tardomojo, principų. Teismas negali savo iniciatyva rinkti įrodymus, surasti pagal ieškovo ieškinį atsakingą asmenį, peržengti ieškinio reikalavimus (CPK 179 str. 2 d., 265 str. 2 d.).
Apelianto teiginys, kad yra pagrindo manyti, jog abu vairuotojai nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir todėl jiems tenka po 50 proc. kaltės, niekuo nepagrįsta. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2003, kadangi joje remiantis liudytojų parodymais buvo nustatyta abiejų vairuotojų kaltė, kasacinis teismas pažymėjo, jog esant keletui skirtingų didesnio pavojaus šaltinių sąveikai ir atitinkamai jų valdytojų veiksmams bei kaltei, vienas iš svarbiausių elementų, siekiant teisingai pritaikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas yra kaltės nustatymas, t.y. tikslus didesnio pavojaus šaltinių valdytojų kaltės dalies nustatymas procentine išraiška, kurią privalo įrodyti asmuo, grindžiantis tuo savo reikalavimus.
Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo autoįvykio dalyvių veiksmų ir jų įtakos įvykio kilimui, kiekvieno iš vairuotojų kaltės laipsnio. Pirmosios instancijos teismas analizavo tiek civilinėje, tiek administracinėje byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kuris automobilis į sankryžą įvažiavo degant raudonam šviesoforui, dėl kurio automobilio vairuotojo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, ir konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio, nes byloje nėra pateikta įrodymų, kad žala buvo padaryta būtent dėl atsakovo S. I. kaltės. Kaip minėta, ieškovas įrodinėjimo procese buvo pasyvus. Atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui visos ar dalies žalos vien tik todėl, kad ieškovas negali įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Aplinkybė, kad ieškovas neįrodė atsakovo kaltės, nelaikytina kito autoįvykio dalyvio kaltės įrodymu.
Šioje byloje nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ieškovui, kaip draudikui, žala kilo tik 2007-11-15 išmokėjus draudimo išmoką (b. l. 21). Ieškovas draudimo išmoką išmokėjo remdamasi neįsiteisėjusiu procesiniu sprendimu administracinėje byloje, kai ginčas dėl autoįvykio dalyvių kaltės nebuvo išspręstas.
Apelianto argumentai dėl hipotetinės galimybės ateityje išsireikalauti draudimo išmoką iš trečiojo asmens A. E. ir kuo šis galėtų remtis, nenagrinėtini, šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumui įtakos neturi.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK185 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis LR CPK 325–333 str.,
n u t a r i a :
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėja Danguolė Martinavičienė