Administracinė byla Nr. A-964-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00189-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2014–2015 metais buvo du kartus iš Marijampolės pataisos namų konvojuotas į Šiaulių TI, kuriame buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų ir saugos reikalavimų. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, tualetas buvo kartu su kriaukle, trūkdavo higienos priemonių. Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. sausio 12 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,77 iki 19,9 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, šalčio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Atsakovo teigimu, kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjui jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu higienos priemonės buvo išduodamos pagal nustatytas higienos normas.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo R. E. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. sausio 12 d. Šiaulių TI iš viso buvo kalinamas 28 dienas ir kad visą šį laikotarpį pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo drėgna, šalta, netvarkingi, nesandarūs langai, teismas pažymėjo, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu nebuvo tikrintos, o 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu kamera Nr. 98 buvo remontuojama. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., t. y. jau po jos remonto, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kas šioje kameroje buvo suremontuota, ar po jos remonto santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus, ar sutvarkyti kameros langai.

Kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013), teismas, nustatęs, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės, sprendė, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – kamerose buvo drėgna, šalta, netvarkingi, nesandarūs langai, žiemos metu apšalę iš vidaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko higienos priemonių, t. y. jis nebuvo tinkamai aprūpintas valymo inventoriumi, tačiau Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų dėl valymo inventoriaus nenustatė, todėl teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl valymo inventoriaus trūkumo. Teismas, pažymėjęs, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl netinkamų lovų kamerose ar jų būklės, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to skundėsi Šiaulių TI administracijai, kad nėra duomenų, jog administracija atsisakė spręsti iškilusias problemas, nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad lovos kamerose neatitinka saugos standartų.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, nes pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, tačiau pažeidimas nebuvo ilgalaikis (28 dienos), nėra duomenų, kad dėl laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną, kai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo R. E. teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šiuo atveju nebuvo nustatyta konkrečių kameroje buvusių higienos normų pažeidimų, taip pat nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui būtu pablogėjusi sveikata. Priešingai, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kameroje Nr. 98 buvo laikomas po jos remonto. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nesirėmė byloje esančiais įrodymais, o savo sprendimą grindė tik prielaidomis, kad neaišku, kas kameroje buvo suremontuota, ar santykinė drėgmė ir oro temperatūra atitiko higienos normas reikalavimus, nors teismo pareiga yra vertinti tiesioginius įrodymus ir byloje esančius duomenis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis pareiškėjo subjektyvia nuomone ir prielaidomis, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė konkrečių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais duomenimis.

2. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti ir visuomet sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas dėl intensyvių, vienareikšmiškai žeminančių asmenį kalinimo sąlygų. Kadangi minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo. Konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas užtikrinti kuo palankesnes kalinimo sąlygas, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. E. už kalinimą 2014–2015 metais Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI patyrė 1 200 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekęs kamerų plotas atitiko minimalius reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas, abejones dėl kamerų būklės įvertinęs pareiškėjo naudai, pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (28 dienas) buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų – kamerose buvo drėgna, šalta, netvarkingi, nesandarūs langai, žiemos metu apšalę iš vidaus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, tačiau nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, nurodydamas, jog teisių pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta konkrečių kameroje buvusių higienos normų pažeidimų; pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, nesirėmė byloje esančiais įrodymais, o savo sprendimą grindė tik pareiškėjo subjektyvia nuomone ir prielaidomis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pirmiausia nurodo, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir įrodinėjimo naštą dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) perkėlė institucijai (Šiaulių TI), kurios veiksmų neteisėtumu pareiškėjas skundėsi. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu ir iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta konkrečių kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, (Nr. 66 ir 98) ginčo laikotarpiu buvusių higienos normų pažeidimų, nes, kaip nurodė atsakovas atsiliepime į skundą, šiose kamerose buvusių sąlygų atitiktis teisės aktų reikalavimams ginčo laikotarpiu nebuvo tikrinta, t. y. pažeidimai, susiję su drėgme, oro temperatūra ir langų būkle, nustatyti abejones vertinant pareiškėjo naudai, nes atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų būklės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu, kai pažeidžiami reikalavimai nustatytam minimaliam kameros plotui, nes, kaip jau minėta, pareiškėjo atveju kameros ploto normos pažeidimas nebuvo konstatuotas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpį pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida ir, jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016; 2016 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1809-146/2016).

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, išskyrus skundą dėl maitinimo; 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu kamera Nr. 98 buvo remontuojama, o pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., t. y. jau po jos remonto; pareiškėjo laikymas Šiaulių TI nebuvo ilgalaikis, nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 28 dienas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl pareiškėjo laikymo sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata ir kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, remdamasi nurodyta EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo higienos sąlygų pažeidimo atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepagrindė, jog būtent dėl pažeidimų, susijusių su drėgme, oro temperatūra ir langų būkle, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, jis patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais, nes kiti skunde nurodyti pažeidimai, kaip jau minėta, nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nustatyti neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo, t. y. pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas higienos normų reikalavimams nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, t. y. nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais, nes teisės pažeidimo fakto pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, vietoj pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteistos 50 Eur sumos neturtinei žalai atlyginti konstatuojant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. E. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. E. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo R. E. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė