Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-398-227/2014
Kristina Serdiukienė Teism. proc. Nr. 2-08-3-05653-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
26.6; 26.7.; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 27 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. ir atsakovės UAB „Panevėžio rytas“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-129-911/2014 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei UAB „Panevėžio rytas“, trečiesiems asmenims D. K., Panevėžio apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo už garbės ir orumo pažeidimą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas pareiškė ieškinį (registruotas teisme 2013-08-13), kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas neteisėtai panaudojo jo nuotrauką prie 2012-06-23 laikraščio „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096) išspausdinto straipsnio „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“; 2) pripažinti, kad 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096)) straipsnio antraštėje „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir šio straipsnio santraukoje: „Tik pastabios panevėžietės dėka už grotų pateko pedofilas. Suaugęs vyras nusivedė prie krūmų 7-metį vaiką ir pasinaudojo jo bejėgiškumu“ atspausdinta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina asmens, t.y. ieškovo, garbę ir orumą; 3) priteisti iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad publikacijų antraštėms ir santraukoms keliamas reikalavimas, kad jos turi kuo tiksliau atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę. Šiuo atveju paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija, kurioje ieškovas apibūdinamas kaip iškrypėlis, pedofilas, suviliojęs neįgalų vaiką ir juo pasinaudojęs, tokiu būdu jis be apkaltinamojo nuosprendžio apkaltintas padaręs nusikalstamą veiką mažamečio asmens atžvilgiu, itin žeminančiomis aplinkybėmis. Panevėžio apygardos prokuratūros 2013-02-27 nutarimu ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 3 str. 1 d. 1 p.). Prie straipsnio buvo patalpinta ieškovo nuotrauka, todėl akivaizdu, kad jis yra vadinamas iškrypėliu ir pedofilu. Atsakovė, nežinodama, ar tikrai yra padaryta nusikalstama veika, atspausdino ieškovo nuotrauką ir tuo pažeidė ieškovo teisę į atvaizdą. Dėl straipsnio paskelbimo ieškovas patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, negali miegoti, patyrė emocinę depresiją, apie straipsnį sužinojo jo pažįstami, giminės, tarnybos draugai, vadovybė.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad atsakovė UAB „Panevėžio rytas“ 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096) straipsnio antraštėje „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir šio straipsnio santraukoje: „Tik pastabios panevėžietės dėka už grotų pateko pedofilas. Suaugęs vyras nusivedė prie krūmų 7-metį vaiką ir pasinaudojo jo bejėgiškumu“ atspausdino tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina ieškovo D. M. garbę ir orumą; priteisė iš atsakovės 3.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ieškovui, 234 Lt žyminį mokestį ir 35 Lt pašto išlaidas valstybei, priteisė iš D. M. 754 Lt žyminį mokestį ir 17 Lt pašto išlaidas valstybei. Kitą ieškinio dalį- dėl neteisėto atvaizdo panaudojimo, atmetė.
Teismas nustatė, kad 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 73/5096 buvo išspausdintas trečiojo asmens D. K. straipsnis „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“. Šio laikraščio pirmame lape išspausdinta ieškovo nuotrauka, po ja prierašas „50 metų D.M. pateko už grotų“ bei antraštė „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ bei duota nuoroda į 3 puslapį (b.l. 9). 3-ajame šio laikraščio puslapyje išspausdinta vyro, užsidengusio veidą marškinėliais, nuotrauka su prierašu „mažamečio tvirkinimu įtariamas panevėžietis visaip slapstėsi nuo fotoobjektyvo“ bei straipsnio pavadinimas „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir antraštė „Tik pastabios panevėžietės dėka už grotų pateko pedofilas. Suaugęs vyras nusivedė prie krūmų 7-metį vaiką ir pasinaudojo jo bejėgiškumu. Vakar teismas leido įtariamąjį suimti dviem savaitėms“ bei straipsnis, kuris baigiasi 4-ame laikraščio puslapyje (b.l. 10-11). Iš Panevėžio apygardos prokuratūros 2013-02-27 nutarimo nustatė, kad ieškovui 2012-07-03 buvo pareikštas įtarimas pagal BK 153 str., 284 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas dėl mažamečio asmens tvirkinimo veiksmų pagal BK 153 str. dėl to, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 3 str. 1 d. 1 p.), pagal BK 284 str. 1 d. nutrauktas dėl viešosios tvarkos pažeidimo nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl pareikšto įtarimo (BPK 212 str. 1 d. 2 p.) (b.l. 78-87). Šis 2013-02-27 nutarimas yra įsiteisėjęs (b.l. 129). 2013-08-27 laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 99/5273 buvo išspausdintas trečiojo asmens D. K. straipsnis „Sunkūs kaltinimai vyrui nepasitvirtino“. Šio laikraščio pirmame lape išspausdinta ieškovo nuotrauka su prierašu „Įtarimai D.M. panaikinti“, straipsnio pavadinimas „Sunkūs kaltinimai vyrui nepasitvirtino“ bei paryškinta raudomis raidėmis antraštė „Panevėžiečiui mesti įtarimai dėl mažamečio tvirkinimo ir moters sumušimo nepasitvirtino. Prokuroras priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“, taip pat straipsnio dalis su nuoroda į 4-ą puslapį. 4-ame šio laikraščio puslapyje išspausdintas straipsnio pavadinimas „Sunkūs kaltinimai vyrui nepasitvirtino“ ir straipsnio tęsinys (b.l. 48).
Teismas vadovavosi CK 2.22 straipsnio, Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir sprendė, kad informacija apie privatų gyvenimą (ir asmeninė nuotrauka) gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Dėl ieškovo elgesio su mažamečiu vaiku buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ieškovui buvo pareikštas įtarimas dėl mažamečio asmens tvirkinimo veiksmų. Iš šalių, trečiojo asmens D. K. paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovas buvo nufotografuotas teisme, vedant jį pas teisėją spręsti kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo klausimo, t.y. viešoje vietoje. Tiek fotografavimo metu, tiek straipsnio išspausdinimo metu, ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju. Pagal byloje esančius įrodymus – atsakovės, trečiojo asmens paaiškinimus, rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad ieškovo nuotraukos paskelbimo tikslas buvo ne patenkinti tam tikros laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą ar atsakovės komercinį interesą, o skleisti informaciją tikslu visuomenės teisei žinoti. Pažymėjo, kad atsakovės atstovas, tretysis asmuo D. K. paaiškino, jog išspausdino straipsnį su ieškovo nuotrauka tam, kad visuomenė būtų informuota apie galimai padarytą nusikaltimą, manė, kad įvykis yra reikšmingas visuomenei, todėl reikia apie tai ją informuoti, be to, trečiojo asmens Panevėžio apskrities VPK pranešime spaudai taip pat buvo prašoma atsiliepti asmenis mačiusius įvykį ir kreiptis į policiją, ką patvirtina byloje esantys duomenys (b.l. 41). Teismas sprendė, kad visuomenės teisė žinoti apie galimai padarytą nusikalstamą veiką mažamečio atžvilgiu bei galimai ją padariusį asmenį yra viešasis interesas, teisėtas tikslas, svarbi demokratinės valstybės dalis, ir ši teisė pateisina ieškovo atvaizdo publikavimą be jo sutikimo, todėl nagrinėjamu atveju atsakovė, išspausdindama 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096)) prie straipsnio „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ieškovo D. M. nuotraukas, neatliko neteisėtų veiksmų, priešingai – atsakovės veiksmai atitiko visuomenės interesus ir teisę žinoti bei siekį kuo išsamiau atskleisti ir išaiškinti galimai padaryto prieš mažametį vaiką nusikaltimo aplinkybes. Kadangi ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti, jog atsakovė neteisėtai panaudojo jo nuotrauką antrą kartą, t.y. 2013-08-27 laikraštyje, teismas dėl to nepasisakė.
Teismas iš 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 73/5096 išspausdinto trečiojo asmens D. K. straipsnio „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ pavadinimo, po juo atspausdintos ieškovo nuotraukos bei antraštės darė išvadą, kad ieškovas yra pavadintas „iškrypėliu“, „pedofilu“ (b.l. 9-10). Iš paties straipsnio teksto, laikraščio 4 –ajame lape, 2-oje pastraipoje, sakinio „įtariama, kad iškrypėlis jau buvo spėjęs pasinaudoti vaiku“, galima suprasti, kad minimas žodis „iškrypėlis“ apibūdina ieškovą. Nors straipsnyje yra neparašytas ieškovo vardas ir pavardė, o tik inicialai „D.M.“, nėra jokių abejonių dėl ieškovo tapatybės, kadangi prie straipsnio yra išspausdinta ieškovo nuotrauka. Straipsnio pavadinime ieškovas yra įvardinamas iškrypėliu, antraštėje įvardinamas pedofilu ir straipsnyje esančiame sakinyje „įtariama, kad iškrypėlis jau buvo spėjęs pasinaudoti vaiku“, dar kartą įvardinamas iškrypėliu. Nors minimo straipsnio tekste taip pat yra minima, kad „D.M.“ yra įtariamasis, tačiau straipsnyje ieškovas vadinamas „pedofilu“, „iškrypėliu“. Šie žodžiai visuomenėje suprantami vienareikšmiškai ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį, taip pat minėti žodžiai straipsnyje yra konstatuojamojo pobūdžio ir leidžia padaryti išvadą, jog ieškovas įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl mažamečio asmens tvirkinimo. Teismas atsižvelgė į tai, jog Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešime buvo rašoma: „Birželio 20 d. 17.45 val. stadione Panevėžyje, Beržų g., nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis D.M. tvirkino mažametį, pasinaudojęs vaiko neįgalumu. <......>Panevėžio apskr. VPK dėkoja neabejingiems gyventojams, pranešusiems policijai apie daromą nusikaltimą <.......>“, publikacijoje teiginius, jog D.M. tvirkino mažametį bei, jog buvo padarytas nusikaltimas, vertino kaip turinčius konstatuojamąjį pobūdį, nors ikiteisminio tyrimo metu ieškovui buvo pareikšti įtarimai, tačiau jie vėliau buvo panaikinti nutraukus ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal BK 153 str. ir ieškovas straipsnio rašymo momentu buvo tik įtariamasis, tačiau ne nuteistasis. Kadangi ieškovo atžvilgiu nebuvo priimtas įsiteisėjęs nuosprendis, atsakovė UAB „Panevėžio rytas“ neturėjo teisės straipsnyje naudoti žodžių, kurie skaitytojams leistų suprasti, jog ieškovas yra padaręs nusikaltimą mažamečio vaiko atžvilgiu. Pripažino, kad atsakovė visuomenės informavimo leidinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovą. Nors atsakovė ir trečiasis asmuo nurodė, kad straipsnis buvo rašomas remiantis trečiojo asmens Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešimu spaudai, ši aplinkybė negali būti laikoma šalinančia atsakovės civilinę atsakomybę, nes atsakovė minėtame straipsnyje nenurodė informacijos šaltinio. Pripažino, kad atsakovė, būdama laikraščio redakcija, turėjo pareigą laikytis profesinei veiklai keliamų reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, bei suprasti ir žinoti nekaltumo prezumpcijos turinį, straipsnyje apie ieškovą nenaudoti konstatuojamojo pobūdžio žodžių, kurie apibūdintų ieškovą kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką. Nurodė, kad pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Iš liudytojų A. D., D. M., A. B., I. K. parodymų nustatė, kad po atsakovo 2012-06-23 straipsnio išspausdinimo ieškovas prastai jautėsi, pradėjo vengti žmonių, kadangi iš jo buvo šaipomasi, patyrė gėdos jausmą. Liudytojas D. M., kuris yra ieškovo brolis, parodė, kad atsakovo straipsnis turėjo neigiamos įtakos ir jam pačiam – žmonės pradėjo jį vadinti „pedofilo broliu“. Iš šių liudytojų parodymų, ieškovo paaiškinimų teismas darė išvadą, kad ieškovas dėl 2012-06-23 straipsnio laikraštyje apie jį išspausdinimo patyrė neigiamas emocijas, pergyvenimą, gėdos jausmą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės straipsnyje buvo aprašomas ieškovo elgesys, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir šitą straipsnį atsakovas išspausdino būtent dėl ieškovo elgesio, susijusio su mažamečiu vaiku, kas buvo pagrindu pareikšti ieškovui įtarimą, o taip pat teismui skirti kardomąją priemonę – suėmimą, straipsnyje aprašyta ieškovo situacija nebuvo atsakovo ar trečiojo asmens D. K. išgalvota.
Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, atsižvelgė į šalių elgesį, į tai, kad ieškovas iki ginčo kilimo teisme nesikreipė į atsakovę dėl išspausdintos informacijos paneigimo, į teismą kreipėsi po metų laiko nuo straipsnio išspausdinimo, teismo proceso metu nebuvo linkęs bendradarbiauti su atsakove tariantis dėl žalos atlyginimo dydžio ir būdo, nors atsakovė teigė, kad ji pageidauja spręsti šį klausimą; atsakovė apie prasidėjusį teismo procesą sužinojo 2012-08-26, kuomet jai buvo įteikti ieškovo procesiniai dokumentai, 2012-08-27 išspausdino laikraščio „Panevėžio rytas“ pirmajame lape straipsnį „Sunkūs kaltinimai vyrui nepasitvirtino“ su ieškovo nuotrauka bei prierašu „Įtarimai D.M. panaikinti“ (b.l. 48). Teismas tokį atsakovės elgesį vertino kaip bandymą ištaisyti sudariusią situaciją, informuoti visuomenę apie tai, kad ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir ieškovas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, atsakovė, gavusi procesinius dokumentus iš teismo, gera valia, nelaukdamas kol ginčas bus išspręstas iš esmės ir dėl jo bus priimtas teismo sprendimas, ėmėsi priemonių paneigti jos pačios paskleistą informaciją. Teismas pripažino, kad ieškovo elgesys, dėl kurio jam buvo pareikšti įtarimai, iš esmės nebuvo deramas ir atitinkantis protingo elgesio tokioje situacijoje standartus, esant pagrįstam įtarimui ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įvertino, kad ginčo teiginiai buvo paskleisti regioniniame laikraštyje, kurio tiražas apie 13000, ieškovas yra savanoris, tarnybos metu buvo skatintas apdovanojimais (b.l. 57-58), o taip pat ir baustas (b.l. 115). Sprendė, kad ieškovo prašomos priteisti 30.000 Lt neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis, 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas ieškovo patirtai neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str. 2 d.). Teismo sprendimu ieškovo ieškinio reikalavimus patenkinus iš dalies, paskirstytas tarp šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Apeliaciniu skundu ieškovas D. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Skundu nesutinka su teismo išvada, kad, nesant jo sutikimo, buvo teisėtai publikuota jo nuotrauka. Nors jis nufotografuotas viešoje vietoje, tačiau, įvertinus kokios nusikalstamos veikos padarymu ieškovas buvo įtariamas, nors ji nepasitvirtino, iš esmės nuotraukos publikavimas nulėmė neturtinės žalos atsiradimą. Nesutinka su nustatytu neturtinės žalos dydžiu ir motyvais. Teismo išvada, kad straipsnyje aprašyta ieškovo situacija nebuvo atsakovės ar trečiojo asmens D. K. išgalvota, kuri yra viena iš pagrindų nustatyti neturtinės žalos dydį, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, netyrė bei nenustatinėjo visų reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, todėl sprendimas dalyje pripažintinas neteisėtu. Teismas prieštaringai pasisako dėl jo (ieškovo) elgesio, dėl kurio jam buvo pareikšti įtarimai, ar tai yra bylos nagrinėjimo dalykas, ar ne ir neaišku, kuo vadovaujantis teismas sprendė, kad ieškovo elgesys buvo nederamas ir neatitinkantis protingo elgesio tokioje situacijoje standartų. Teismo argumentas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, kad ieškovo elgesys buvo pagrindas pareikšti ieškovui ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams įtarimą, o taip pat teismui skirti kardomąją priemonę - suėmimą, esant kitoms aplinkybėms atsakovės galimai ir nebūtų laikraštyje rašęs apie ieškovą, neatitinka CK 650 str. 2 d. keliamų reikalavimų. Atsakovė negali pažeisti nekaltumo prezumpcijos- spausdinti garbės ir orumą žeminančios, talpinti asmens atvaizdo be asmens sutikimo. Ieškovas apkaltintas nusikalstamos veikos padarymu prieš mažametį asmenį itin žeminančiomis aplinkybėmis bei nepagrįstai išvadintas iškrypėliu ir pedofilu ir prie tokios informacijos patalpinta jo fotonuotrauka. Aplinkiniai žmonės, kurie ieškovą pažįsta ir nepažįsta, bet gali atpažinti pagal prie ginčo publikacijos atspausdintą jo atvaizdą, gali manyti, jog jis yra iškrypėlis ir pedofilas, dėl tos priežasties ieškovas jausis nepatogiai visą gyvenimą, todėl sprendimas neturtinės žalos dydį įvertinti 3.000 Lt yra neteisėtas, nepagrįstas bei žeminantis.
Atsakovė UAB “Panevėžio rytas” atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad ieškovas buvo fotografuojamas viešoje vietoje, policijoje registruotas įvykis buvo rezonancinis, policija prašė visuomenės pagalbos tiriant įvykį, todėl nuotrauka publikuota teisėtai. Apeliantas neadekvačiai vertina savo elgesį, nesupranta, kad įvykio metu elgėsi netinkamai, teigia, kad nėra elgesio taisyklių ar standartų, kurios draustų girtam vyrui be kitų žinios pasiimti mažametį vaiką ir neštis tolyn nuo jo namų. Straipsnio atsiradimą nulėmė ieškovui pateikti įtarimai, sulaikymas, suėmimas, policijos viešai išplatintas pranešimas apie įvykį. Ieškovas nesikreipė dėl policijos, prokurorų, teismo neteisėtų veiksmų, todėl negali kilti atsakovui atsakomybė. Neaišku, kas daugiau sukėlė ieškovui nepatogumų bei išgyvenimų, ar pareigūnų veiksmai, gėda, kalinimas, ar straipsnis laikraštyje. Ieškovas nesiekė ginčo spręsti taikiai, teismo posėdžio metu pareiškė, kad laikosi savo reikalavimų, jam reikalingi tik pinigai, dėl pažemintos garbės nesikreipė į redakciją dėl informacijos paneigimo.
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB “Panevėžio rytas” prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi atsakovei netaikoma redakcinė atsakomybė ir ji neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, kadangi informacija buvo pateikta pagal viešai išplatintą oficialų Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešimą, straipsnyje pacituotas policijos prašymas atsiliepti šį įvykį mačiusius gyventojus bei pateikti daugiau informacijos. Teismas pripažino, jog policijos pranešimas turi konstatuojamąjį pobūdį, tačiau neteisingai vertino, kad policijos komisariatas nėra atsakingas už viešai išplatintą oficialų pranešimą. Nei policijos pranešime, tiek laikraščio publikacijoje nebuvo atskleista įtariamojo pavardė, todėl teiginys, kad buvo pažeista nekaltumo prezumpcija yra abejotinas. Mano, kad byloje turėjo būti pasisakyta ir dėl policijos komisariato bei UAB „Panevėžio rytas“ galimos atsakomybės proporcingumo. Spręsdamas, ar buvo pažeista D. M. nekaltumo prezumpcija, teismas turėtų vertinti ne atskirą sakinį ar žodį, o visą straipsnį. Tuo tarpu teismas tik iš vieno straipsnio sakinio „Įtariama, kad iškrypėlis jau buvo spėjęs pasinaudoti vaiku”, darė išvadą, jog redakcija neteisingai apibūdino ieškovą ir jį pažemino. Ieškovo neadekvatus elgesys įvykio metu, kai priešinosi policijos pareigūnams, plūdosi, išprovokavo žurnalistą pateikti labiau šokiruojančia informaciją apie ši įvykį. Vertinant publikaciją „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką” ne tik pavadinimo ar straipsnio santraukos kontekste, o kaip visumą, taip pat įvertinant tai, ar rengiant publikaciją buvo remiamasi oficialiai pateiktais įtarimais ir tikro įvykio aplinkybėmis, „Panevėžio ryto“ redakcįja, primindama pačiame tekste apie D. M. kaip įtariamojo statusą, straipsnio santraukoje turėjo teisę šokiruoti ir erzinti. Publikacijoje buvo pateikta ne tik pareigūnų, bet ir D. M. nuomonė, pasikeitus aplinkybėms ikiteisminiame tyrime, atsakovė parašė, kad D. M. kaltinimai panaikinti. Nustatydamas neturtinė žalos dydį teismas rėmėsi liudytojų, kurie artimais ryšiais susiję su ieškovu, parodymais, todėl vertintini kritiškai. D. M. pripažino, kad nelaisvėje jam buvo labai sunku, tačiau teismas darė išvadą, jog reputacijos ir bendravimo pablogėjimą, depresiją ir kitus dvasinius išgyvenimus jis patyrė tik dėl to, kad perskaitė straipsnį apie save, o ne dėl pareikštų įtarimų, kalinimo, gėdos. Ieškovas pripažino, kad jokių vaistų dėl neva pablogėjusios sveikatos negėrė, į gydytojus nesikreipė, paleistas iš areštinės ir grįžęs į tarnybą per šventę vienas buvo paliktas būryje valyti ginklų, nors sergančiam depresija asmeniui ginklai neturėtų būti patikėti. „Panevėžio ryto“ tiražas straipsnio publikavimo dieną siekė 8173 egz., todėl teismo argumentas, kad žalos dydis šiuo konkrečiu atveju atspindi tai, kad laikraštis išplatintas 13 tūkst. tiražu, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, neatsižvelgta į sunkią atsakovo turtinę padėtį. Teismas turėjo įsigilinti į ieškovo elgesį viešoje vietoje, kuris negali būti vertinamas kaip teigiamas ir todėl teismas turėjo konstatuoti, jog pats ieškovas savo elgesiu pažemino savo garbę ir orumą. Teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas buvo ne tik skatinamas tarnyboje, bet ir tai, kad jam buvo paskirtos 3 nuobaudos už grubius pažeidimus. D. M. elgesys teisme, neadekvatus savo paties elgėsio vertinimas sulaikymo metu, piktnaudžiavimas alkoholiu ir vėliau iš to kylančios sunkios pasekmės leidžia daryti išvadą, jog ieškovas piktnaudžiauja susidariusia situacija ir siekia ne garbę apginti, o pasipelnyti.
Trečiasis asmuo D. K. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, kad straipsnyje buvo cituojamas policijos pranešimas, ieškovas savo elgesiu sukėlė abejonių aplinkiniams. Straipsnyje buvo nurodyti ieškovo inicialai, todėl nekaltumo prezumpcija nepažeista, jame nuolat minima, kad ieškovas yra įtariamasis. Ieškovas nesikreipė į redakciją dėl straipsnio paneigimo, jam nesvarbi reputacija.
Trečiasis asmuo Panevėžio apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais prašo ieškovo skundą atmesti, o atsakovės- tenkinti. Nurodo, kad 2012 m. birželio 21 d. paskelbė oficialią informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, policijos pranešime visuomenė informuota apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir tiriamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: laiką, vietą, veikos apibūdinimą. Policijos įstaiga savo pranešime neįvardijo įtariamojo asmens duomenų, o tik prašė atsiliepti Beržų ir aplinkinių gatvių gyventojus, mačiusius įvykį, pagal paminėtas pranešime įvykio aplinkybes. Policijos pranešime nebuvo išreikštas reikalavimas paviešinti įtariamojo duomenis, todėl šiuo atveju nebuvo galima vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalimi, leidžiančia spaudai platinti įtariamojo asmens duomenis. Atsakovas informacijos šaltinio, kaip reikalaujama policijos oficialiame pranešime, nenurodė. Redakcija ne pacitavo pirminį informacijos šaltinį, o parašė sensacingą straipsnį, kartu atspausdindama ir ieškovo nuotrauką, kas nėra policijos pranešimo citata. Ieškovas nepagrindė padarytos žalos buvimo - emocinės depresijos ar kitokio su įvykiu susijusio sveikatos sutrikdymo.Be to, ieškovas nesikreipė dėl tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo į atsakovę, o pastaroji savo iniciatyva informavo visuomenę apie nepasitvirtinusius įtarimus ieškovui.
Ieškovo D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės UAB „Panevėžio rytas” – atmestinas. Naikintina Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl neteisėto ieškovo nuotraukos panaudojimo ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas reikalavimą patenkinant (CPK 326 str.1d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje nustatyta, kad 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 73/5096 buvo išspausdintas trečiojo asmens D. K. straipsnis pavadinimu „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“. Šio laikraščio pirmame lape išspausdinta ieškovo nuotrauka, po ja prierašas „50 metų D.M. pateko už grotų“ bei antraštė „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ bei duota nuoroda į 3 puslapį (b.l. 9). 3-ajame šio laikraščio puslapyje išspausdinta vyro, užsidengusio veidą marškinėliais, nuotrauka su prierašu „mažamečio tvirkinimu įtariamas panevėžietis visaip slapstėsi nuo fotoobjektyvo“ bei straipsnio pavadinimas „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir antraštė „Tik pastabios panevėžietės dėka už grotų pateko pedofilas. Suaugęs vyras nusivedė prie krūmų 7-metį vaiką ir pasinaudojo jo bejėgiškumu. Vakar teismas leido įtariamąjį suimti dviem savaitėms“ bei straipsnis, kuris baigiasi 4-ame laikraščio puslapyje (b.l. 10-11). Iš Panevėžio apygardos prokuratūros 2013-02-27 nutarimo nustatyta, kad ieškovui 2012-07-03 buvo pareikštas įtarimas pagal BK 153 str. ir 284 str. 1 d., tačiau ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pagal BK 153 straipsnį (dėl mažamečio asmens tvirkinimo veiksmų) buvo nutrauktas dėl to, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 3 str. 1 d. 1 p.), pagal BK 284 str. 1 d (dėl viešosios tvarkos pažeidimo)- nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl pareikšto įtarimo (BPK 212 str. 1 d. 2 p.) (b.l. 78-87). Nutarimas įsiteisėjęs (b.l. 129).
Dėl asmens garbės ir orumo gynimo
Vienas iš ieškinio reikalavimų- pripažinti, kad aukščiau minėto straipsnio pavadinime (antraštėje) „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir santraukoje „Tik pastabios panevėžietės dėka už grotų pateko pedofilas. Suaugęs vyras nusivedė prie krūmų 7-metį vaiką ir pasinaudojo jo bejėgiškumu. Vakar teismas leido įtariamąjį suimti dviem savaitėms“ paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina jo garbę ir orumą. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškovo ieškinį tenkino. Apeliantė UAB “Panevėžio rytas” su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
LR Konstitucijos 25 straipsnio 4 ir 5 dalyse apibrėžtos teisės reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją ribos: ribos reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją gali būti nustatomos tik įstatymų ir tokie ribojimai turi būti lemiami viešo intereso, jeigu būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką. Šios nuostatos sutampa su Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir teisių proporcingumo principu. Konstitucinis teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, atsižvelgiant į teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. Dėl to ginčai sprendžiami, derinant minėtas konstitucines teises, siekiant išvengti jų įgyvendinimo viena kitos sąskaita, ieškant kriterijų, kurie padėtų vienodai ginti tiek teisę gauti ir skleisti informaciją, tiek teisę į garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamumą. Taigi įstatymas gina asmenines neturtines teises – garbę ir orumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad asmens garbė ir orumas ginami nustačius faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą ir 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Taigi garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, jog visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai.
Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta viešosios informacijos rengėjo, pareiga laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų, taip pat profesinės etikos normų (VIĮ 43 straipsnis). Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime ir paskelbto Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias, o 6 straipsnyje įtvirtinama viešosios informacijos rengėjo pareiga kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.
Apeliantė UAB „Panevėžio rytas“ apeliaciniame skunde teigia, kad trečiasis asmuo D. K.- laikraščio korespondentas, rengdamas publikaciją, vadovavosi viešai išplatintu oficialiu Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešimu ir todėl pagal VIĮ 54 str. 1 d. 1 p., viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešime buvo rašoma: „Birželio 20 d. 17.45 val. stadione Panevėžyje, Beržų g., nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis D.M. tvirkino mažametį, pasinaudojęs vaiko neįgalumu. <......>Panevėžio apskr. VPK dėkoja neabejingiems gyventojams, pranešusiems policijai apie daromą nusikaltimą <.......>“ (b.l.41) bei pagrįstai sprendė, jog tokie policijos pranešime nurodyti teiginiai, jog D.M. tvirkino mažametį bei, jog buvo padarytas nusikaltimas, vertintini kaip turintys konstatuojamąjį pobūdį, nors ikiteisminio tyrimo metu ieškovui pareikšti įtarimai vėliau buvo panaikinti. Tačiau taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė straipsnyje nenurodė informacijos šaltinio ir ji, būdamas laikraščio redakcija, turėjo pareigą laikytis profesinei veiklai keliamų reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, privalėjo suprasti ir žinoti nekaltumo prezumpcijos turinį ir straipsnyje apie ieškovą nenaudoti konstatuojamojo pobūdžio žodžių, kurie apibūdintų ieškovą, kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką mažamečio vaiko atžvilgiu. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešime nėra naudojami žodžiai “pedofilas”, “iškrypėlis”. Straipsnio autorius nurodo detalesnes įvykio aplinkybes, t.y., kad pastabios panevėžietės dėka asmuo sulaikytas, vaikui yra 7 metai, jį asmuo nusivedė prie krūmų ir pasinaudojo jo bejėgiškumu, bei kad teismas leido įtariamąjį suimti. Todėl manytina, kad šias aplinkybes trečiasis asmuo D. K. sužinojo vėliau nei buvo paskelbtas policijos pranešimas ir galimai po to, kai ieškovui buvo paskirtas suėmimas. Esant nurodytoms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad faktas, jog Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pranešime buvo nurodyta konstatuojamojo pobūdžio informacija dėl nusikaltimo padarymo, negali būti pripažįstamas šalinančiu atsakovo civilinę atsakomybę.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Tačiau tuo pačiu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo rengėjas negali peržengti jam nustatytų ribojimų, kurie būtini kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas Konvencijos nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavę, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Europos žmogaus teisių teismo praktika, aiškinant Konvencijos 10 straipsnį, nukreipia į tai, kad teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama cenzūra, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, išimtinai ginama teisė į garbę ir orumą. Beatodairiškas asmens garbės ir orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą, tai leistų taikyti civilinę atsakomybę ir kitus civilinių teisių gynimo būdus esant menkiausiam informacijos netikslumui, neatsižvelgiant į visuomenės informavimo priemonės elgesį bei tikslus. Taip pat tai reiškia, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę. Asmens garbės ir orumo suabsoliutinimas reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas.
Nagrinėjamu atveju 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 73/5096 išspausdinto trečiojo asmens D. K. straipsnio pavadinime (antraštėje) „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir santraukoje paskleista konstatuojamojo pobūdžio faktinė informacija apie ieškovo veiksmus, kurie yra uždrausti baudžiamaisiais įstatymais ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Paskleisti duomenys apie tai, kad asmuo yra kaltas dėl mažamečio tvirkinimo, t.y. jis įvardinamas “iškrypėliu”, “pedofilu”, teigiama, kad buvo pasinaudota vaiko bejėgiškumu, kas reiškia naujos informacijos pateikimą, ir tai yra žinia. Jeigu tikrų įvykių pagrindu asmens veiksmai įvertinami taip, kad jam priskiriama konkreti savybė, kuri aiškiai išsakyta, taip pat, ar ji atitinka tikrovę, gali būti patikrinta, vadinasi yra paskleisti konstatuojamieji duomenys. Ar asmuo tvirkino vaiką, yra konstatuojamojo, o ne vertinamojo pobūdžio duomenys, todėl gali būti patikrinti tiesos požiūriu ir vertinami kaip faktai, t. y. žinia. Žodžiai “iškrypėlis”, “pedofilas” visuomenėje suprantami vienareikšmiškai ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį. Iš Panevėžio apygardos prokuratūros 2013-02-27 nutarimo nustatyta, kad ieškovui 2012-07-03 buvo pareikštas įtarimas pagal BK 153 str., 284 str. 1 d., vėliau ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nutrauktas. Straipsnio publikacijos dieną ieškovas turėjo įtariamojo statusą, todėl naudojant konstatuojamojo pobūdžio žodžius, iš kurių galima suprasti, jog asmuo, kurio nuotrauka patalpinta šalia straipsnio, yra padaręs nusikalstamą veiką, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcijos sukuriamą oficialią teisinę baudžiamojo proceso dalyvio padėtį turi gerbti, jos privalo paisyti kiti baudžiamojo proceso dalyviai ir apskritai teisinių santykių subjektai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 37 straipsnis nustato, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993) 22 straipsnis numato, kad žurnalistikoje informacija ir nuomonės turi gerbti nekaltumo prezumpciją ypač tais atvejais, kai dar tebevyksta teismo procesas ir turi būti susilaikoma nuo išankstinių sprendimų. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir žmogaus teisių ir laisvių garantija. Teisėjų kolegija pažymi, kad kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, asmens įvardijimas padarius nusikaltimą pripažintinas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su žmogaus orumu ir garbe, kitomis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis, todėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimu pažeidžiama žmogaus garbė ir orumas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį. Kadangi Panevėžio apygardos prokuratūros 2013-02-27 įsiteisėjusiu nutarimu ieškovui 2012-07-03 pareikštas įtarimas pagal BK 153 str., 284 str. 1 d., panaikintas ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu nutraukus, akivaizdu, kad atsakovas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Nors straipsnyje ir nebuvo atskleista ieškovo pavardė, o nurodyti tik jo inicialai, įvertinant faktą, jog šalia straipsnio buvo patalpinta ieškovo nuotrauka, akivaizdu, kad jį pažįstantiems asmenims tapo žinoma, jog būtent ieškovas yra apkaltintas nusikalstamos veikos padarymu.
Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų, kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia.
Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993) 4 punkte nustatyta pareiga kiek įmanoma geriau atspindėti pateikiamų faktų ir duomenų esmę. Priešingai tam, minėto 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ Nr. 73/5096 išspausdinto straipsnio antraštėje ir santraukoje, naudojami konstatuojamojo pobūdžio žodžiai dėl nusikalstamos veikos padarymo ir skelbiama tam tikra žinia, o ne nuomonė. Nors pačiame straipsnyje ieškovas įvardinamas kaip įtariamasis, tačiau įvertintina aplinkybė, kad konstatuojamojo pobūdžio dėl nusikalstamos veikos padarymo informacija pateikta pavadinime (antraštėje) bei didesniu šriftu, paryškintomis raidėmis atspausdintoje santraukoje, įžeidinėjant ar žeminant asmenį naudojami žodžiai “iškrypėlis”, “pedofilas” ir tokiu būdu siekta pritraukti skaitytojų dėmesį, juos sudominti. Analizuojant visą publikacijos tekstą kontekste, informacijos šaltinių pasisakymo aplinkybes, iš publikacijoje paskleistų duomenų turinio yra aišku, jog ieškovui esant įtariamojo, o ne nuteistojo asmens statuse, pavadinimas (antraštė) bei santrauka neatspindi esmės, o parinkta tik tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį (be to, skelbiama pirmame, trečiame, ketvirtame puslapiuose). Asmuo, kuris naudojasi teise nevaržomai skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Nagrinėjamu atveju atsakovas šių reikalavimų nesilaikė, todėl jo elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas piktnaudžiavo teise skleisti informaciją, todėl egzistuoja pagrindas taikyti jam teisinę atsakomybę.
Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo
Ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti, jog atsakovas neteisėtai panaudojo jo nuotrauką prie 2012-06-23 laikraščio „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096)) išspausdinto straipsnio „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“, tačiau pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį atmetė. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Teisėjų kolegija, vertindama ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į atvaizdą pažeidimo, nurodo, kad teisės į atvaizdą apsaugos esmė yra ta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (CK 2.22 straipsnio 1 dalis), tačiau asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (CK 2.22 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis numato, kad informacija apie privatų gyvenimą (taigi ir asmeninė nuotrauka) gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Atsakovės publikuotame straipsnyje aprašyta situacija, kaip ieškovas slėpė savo veidą, tą patvirtina ir viena iš nuotraukų, prie straipsnio pavadinimu “Mažamečio tvirkinimu įtariamas panevėžietis visaip slapstėsi nuo fotoobjektyvo”, kurioje matyti, kad ieškovas savo marškinėliais dengia veidą, straipsnyje pažymėta, kad atsistojęs į kampą ieškovas atsuko fotografui nugarą, grasino, jog spirs. Akivaizdu, kad ieškovas tokiu būdu korespondentui aiškiai išreiškė nepasitenkinimą dėl jo fotografavimo. Ieškovas buvo nufilmuotas viešoje vietoje, Panevėžio miesto apylinkės teisme, todėl buvo pagrindas pripažinti, jog asmens sutikimo fotografuoti nereikėjo, ypač įvertinant aplinkybę, kad ieškovas buvo nufotografuotas vedamas į teismą kardomosios priemonės - suėmimo – paskyrimui, pareiškus jam įtarimus dėl mažamečio asmens tvirkinimo. Teisė į atvaizdą ir asmens privatumą gali būti ribojama valstybės saugumo, visuomenės saugos ir šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti; ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. būtina sąlyga paskelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be to asmens sutikimo yra tik teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pirmiau minėtas visuomenės interesas, siekis kuo išsamiau atskleisti ir išaiškinti galimai padaryto nusikaltimo aplinkybes, pateisina atsakovės veiksmus išspausdinant laikraštyje prie straipsnio ieškovo nuotrauką. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada būtų galima sutikti esant kitokioms byloms aplinkybėms. CK 2.22 straipsnio 2 dalis draudžia demonstruoti, atgaminti ar parduoti, nuotrauką (jos dalį), ar kitokį atvaizdą, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Todėl, nagrinėjamu atveju pripažinus, jog atsakovės publikuoto straipsnio antraštėje ir santraukoje paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą, buvo būtinas ieškovo sutikimas patalpinti nuotrauką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens nuotraukos išspausdinimas visuomenės informavimo priemonėje kartu su asmens garbę ir orumą žeminančiais duomenimis, savaime žemina asmens garbę ir orumą, todėl net ir pripažinus, kad ieškovo sutikimas jį fotografuoti viešoje vietoje nebuvo reikalingas, šios nuotraukos publikuoti su garbę bei orumą žeminančia informacija atsakovas negalėjo. Atsakovė nesilaikė CK 2.22 straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo ir tuo pažeidė asmens teisę į atvaizdą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Apeliaciniais skundais ieškovas ir atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija nurodo, kad fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą ir garbė bei orumas pažeisti, turi teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą (CK 2.22 straipsnio 3 dalis, 2.24 straipsnio 1 dalis). Tokia žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi teismo funkcija – remiantis įstatyme nustatytais kriterijais kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusio asmens patirtą dvasinį skausmą, kitus neigiamus išgyvenimus.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo , jos dydžio, vertino, kad žala atsirado dėl garbės bei orumo pažeidimo, tačiau nepasisakė dėl ieškovo teisės į atvaizdą pažeidimo, kadangi šio pažeidimo nebuvo konstatavęs. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad ieškovo teisė į atvaizdą buvo pažeista, nes nuotrauka pateikta kartu su jo garbę bei orumą žeminančia informacija, spręstina ir dėl šio pažeidimo sukeltų pasekmių. Sutiktina su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad būtent dėl nuotraukos publikavimo kartu su jį žeminančia informacija, kurioje jis apkaltintas nusikalstamos veikos padarymu prieš mažametį asmenį, pavadintas “iškrypėliu”, “pedofilu”, ieškovas tapo atpažįstamas šeimos narių, tarnybos draugų bei svetimų žmonių, dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, sumažėjo jo galimybės bendrauti, nes ieškovo nuotraukos atvaizdavimas straipsnio pavadinimo “Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“, taip pat santraukos kontekste lemia atitinkamą ieškovo vertinimą bei siejimą su nusikalstamos veikos, kuri visuomenėje vertinama ypač neigiamai, padarymu. Tokia išvada darytina nustačius sekančiai nurodomas aplinkybes.
Liudytojai A. D., D. M., A. B., I. K. parodė, kad po atsakovės 2012-06-23 straipsnio išspausdinimo ieškovas prastai jautėsi, pradėjo vengti žmonių, kadangi iš jo buvo šaipomasi, patyrė gėdos jausmą. Liudytojas D. M.- ieškovo brolis, parodė, kad atsakovo straipsnis turėjo neigiamos įtakos ir jam pačiam – žmonės pradėjo jį vadinti „pedofilo broliu“. Iš šių liudytojų parodymų, ieškovo paaiškinimų pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas dėl 2012-06-23 straipsnio laikraštyje apie jį išspausdinimo patyrė neigiamas emocijas, pergyvenimą, gėdos jausmą. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, nes liudytojai susiję su ieškovu artimais ryšiais, apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu nesutinka, kadangi liudytojų parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, taip pat kitiems byloje esantiems įrodymams, liudytojai nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojo A. B. parodymais, kuriais nėra pagrindo netikėti, kadangi jis nėra susijęs artimais ryšiais su ieškovu, buvo ieškovo vadovas, nustatyta, kad tarnyboje po straipsnio publikavimo tapo žinoma, jog ieškovas įvardinamas pedofilu ir apie tai tarnyboje buvo kalbama, dėl ko ieškovas jautėsi sugniuždytas, vengė viešumoje renginio metu rodytis apsirengęs savanorio uniforma. Ieškovo nurodytas išgyvenimas dėl straipsnio, pažeidusio jo garbę ir orumą, įvertinus publikacijos pavadinimą, jos turinį ir neteisėtai panaudotos jo nuotraukos, atskleidusios jo- straipsnyje inicialais įvardinto asmens, tapatybę, laikytinas adekvačiu nurodytoje situacijoje. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovas patyrė išgyvenimus ir dėl jo suėmimo, tačiau šioje byloje šis klausimas nekeliamas ir nenagrinėjamas.
Sutiktina su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl ieškovo elgesio, dėl ko jam buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo yra prieštaringas. Taip sprendime teismas nurodęs, kad ieškovo minėtas elgesys nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir todėl nevertintinami liudytojos R. K. parodymai, tuo pačiu vėliau konstatuoja, kad ieškovo elgesys iš esmės nebuvo deramas ir atitinkantis protingo elgesio tokioje situacijoje standartus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nevertintinas ieškovo elgesys, dėl kurio jam buvo pareikšti įtarimai ikiteisminio tyrimo metu, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir byloje nėra duomenų, jog ieškovui dėl jo veiksmų būtų buvęs surašytas administracinio pažeidimo protokolas. Tačiau tuo pačiu atsižvelgtina į tai, kad dėl būtent dėl ieškovo netipinio elgesio- jam esant neblaiviam imant ant rankų svetimą vaiką ir jį nešant, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam buvo pareikšti įtarimai dėl mažamečio asmens tvirkinimo ir kaip įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė, stengdamasi šokiruoti skaitytojus, naudodama konstatuojamojo pobūdžio dėl nusikalstamos veikos padarymo žodžius pavadinime (antraštėje) bei santraukoje, piktnaudžiavo savo teise skleisti informaciją, tačiau tuo pačiu įvertintina, kad straipsniu buvo siekiama ir pateikti informaciją visuomenei dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, kviečiama įvykį mačiusius asmenis suteikti policijai informaciją, padėsiančią nustatyti ikiteisminiam tyrimui reikšmingus duomenis. Tikėtina, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovė straipsnyje nebūtų naudojusi konstatuojamojo pobūdžio išsireiškimų, pažeidžiančių nekaltumo prezumpciją, bei tokiu atveju teisėtai prie straipsnio publikavusi ieškovo nuotraukas, D. M. vistiek būtų patyręs neigiamų išgyvenimų dėl straipsnyje paskelbtos informacijos apie jam ikiteisminio tyrimo metu pareikštus įtarimus, įvykio aplinkybes, paskirtą procesinę prievartos priemonę – suėmimą (į šią aplinkybę atsižvelgtina nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį). Tačiau konstatuojamojo pobūdžio dėl nusikalstamos veikos padarymo informaciją pateikus straipsnio, publikuojamo 1, 3, 4 puslapiuose, pavadinime (antraštėje) bei didesniu šriftu, paryškintomis raidėmis atspausdintoje santraukoje, įžeidinėjant ar žeminant asmenį naudojant žodžius “iškrypėlis”, “pedofilas” ir patalpinus ieškovo nuotraukas, tikėtina, kad atsakovas pritraukė didesnį skaitytojų ratą bei siekė įtikinti visuomenę neteisingos, nekaltumo prezumpciją pažeidžiančios informacijos tikrumu. Todėl menkesnio išsilavinimo visuomenės nariams ar asmenims, perskaičiusiems tik straipsnio antraštę bei santrauką galėjo susidaryti įspūdis, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką mažamečio vaiko atžvilgiu.. Ieškovo nurodyti išgyvenimai dėl straipsnio, pažeidusio jo garbę ir orumą, įvertinus publikacijos pavadinimą, jos turinį ir neteisėtai panaudotos jo nuotraukos, atskleidusios jo- straipsnyje inicialais įvardinto asmens, tapatybę, laikytinas adekvačiu nurodytoje situacijoje. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovas patyrė išgyvenimus ir dėl jo suėmimo, tačiau šioje byloje šis klausimas nekeliamas ir nenagrinėjamas. Aplinkybės, kad ieškovas nesikreipė į gydytojus dėl pablogėjusios savijautos, nepaneigia fakto, kad neteisingos informacijos išspausdinimas laikraštyje, tuo pačiu su minėta informacija neteisėtai patalpinus ieškovo nuotrauką, sukėlė ieškovui išgyvenimus, jis jautėsi pažemintas.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šalių elgesį, į tai, kad ieškovas iki ginčo kilimo teisme nesikreipė į atsakovą dėl išspausdintos informacijos paneigimo, į teismą kreipėsi po metų laiko nuo straipsnio išspausdinimo, teismo proceso metu nebuvo linkęs bendradarbiauti su atsakovu tariantis dėl žalos atlyginimo dydžio ir būdo, nors atsakovas teigė, kad jis pageidauja spręsti šį klausimą. Taip pat teismas pažymėjo, kad tokia ieškovo pasirinkto elgesio pozicija yra jo teisė ir negali būti traktuojama kaip netinkamas elgesys, tačiau sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, šalių elgesys yra vienas iš kriterijų sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo. Įvertinant, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ne tik į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, bet taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), t.y. nėra nustatytas baigtinis aplinkybių, į kurias atsižvelgtina, sąrašas, teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo nuomone sutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo elgesio, kuomet jis, 2012-08-26 sužinojęs apie prasidėjusį teismo procesą, sekančios dienos (2012-08-27) laikraštyje „Panevėžio rytas“ pirmajame lape išspausdino straipsnį „Sunkūs kaltinimai vyrui nepasitvirtino“ su ieškovo nuotrauka bei prierašu „Įtarimai D.M. panaikinti“ (b.l. 48), sprendė, kad jis ėmėsi priemonių paneigti jo paties paskleistą informaciją. Pažymėtina, kad ieškovas į teismą ieškiniu kreipėsi tik 2013-08-13, nors jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas daugiau, kaip prieš pusę metų laiko (2013-02-27). Priešingai apeliante, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik tai, jog jis (ieškovas) tarnybos metu buvo skatintas apdovanojimais (b.l. 57-58), bet ir tai, kad jis buvo baustas (b.l. 115). Sutiktina su atsakovės argumentu, kad skundžiamame sprendime neteisingai nurodytas laikraščio tiražas- 13000, nes iš 2012-06-23 laikraščio „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096)) 15 puslapio matyti, kad jis išleistas 8173 egzempliorių tiražu (b.l. 12). Apeliantė UAB „Panevėžio rytas“ teigdama, kad bendrovė dirba nuostolingai, per paskutiniuosius 3 metus yra patyręs apie 80 tūkstančių litų nuostolio, tokių įrodymų byloje nėra ir jų nepateikė dsu apeliaciniu skundu (CPK 178 str.). Aplinkybė, kad ieškovas galimai vartoja alkoholinius gėrimus, negali būti pagrindu spręsti, jog ieškovas visuomenėje yra vertinamas neigiamai. Ieškovas nėra teistas, kaip jau minėta aukščiau, jo elgesys, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, elgesys sulaikymo metu, nagrinėjamoje byloje nevertinamas, kadangi ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo prašomos priteisti 30.000 Lt neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis, todėl turi būti mažinamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo paskirtį, ginamos vertybės specifiką, susiklosčiusią teismų praktiką, daro išvadą, kad nors apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl neteisėtai panaudotos nuotraukos ir šį reikalavimą patenkina, tačiau nustatytas 3.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka visas pirmiau nurodytas ir įvertintas aplinkybes, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, bus pakankama satisfakcija padarytai neturtinei žalai kompensuoti ir nebus pažeista delikto individualizavimo bei piniginės kompensacijos pusiausvyra. Nurodyto dydžio piniginė kompensacija vertintina kaip adekvati ieškovo patirtai neturtinei žalai, pakankama ieškovo teisei į atvaizdą, asmens garbės ir orumo pažeidimui kompensuoti, ir kartu keliui piktnaudžiavimams spaudos (saviraiškos) laisve užkirsti. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškovui 3.000 Lt atlygintinos neturtinės žalos dydis, nekeičiamas.
Teismas daro išvadą, kad atsakovės UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą. Ieškovo D. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, naikintina sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl neteisėtai panaudotos nuotraukos ir dėl šios sprendimo dalies priimtinas naujas sprendimas reikalavimą patenkinant. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ieškovas už ieškinio padavimą sumokėjo dalį žyminio mokesčio – 200 Lt, ir prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti jo sumokėjimą iki sprendimo priėmimo (b.l. 4, 25). Ieškovui už ieškinio padavimą 2013-08-23 nutartimi buvo atidėtas 988 Lt dydžio žyminio mokesčio sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo (b.l. 32). Kadangi teismo sprendimu ieškovo ieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies, todėl yra paskirstomas tarp šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
CPK 93 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimo daliai. Ieškovas reiškė 30 000 Lt reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuris apmokestinamas 900 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra tenkinamas iš dalies – ieškovui priteisiama 3000 Lt dydžio suma, iš atsakovo valstybei priteistinas 90 Lt dydžio žyminis mokestis, o iš ieškovo valstybei priteistinas 610 Lt dydžio žyminis mokestis (810-200). Kadangi teismas ieškovo reikalavimus dėl atspausdintos tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri žemina ieškovo, garbę ir orumą, reikalavimą dėl neteisėto jo atvaizdo panaudojimo tenkina, todėl iš atsakovo valstybei priteistinas 288 Lt žyminis mokestis (CPK 93 str. 2 d.). Viso iš atsakovo priteistinas 378 Lt žyminis mokestis valstybei. Ieškinio reikalavimai patenkinti iš dalies (70 %). Byloje susidarė 52 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, teismas šias išlaidas priteisia valstybei iš atsakovo proporcingai ieškovo patenkintų reikalavimų daliai, t.y. 36,40 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, o iš ieškovo priteisiama valstybei – 15,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Ieškovas apeliacinį skundą apmokėjo 522 Lt žyminiu mokesčiu (nuo likusios 522 Lt žyminio mokesčio mokėjimo sumos atleistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-27 nutartimi), atsakovas – 234 Lt žyminiu mokesčiu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas dalinai, atsakovo skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai – iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas 144 Lt žyminis mokestis.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis dėl neteisėtai panaudotos nuotraukos atmestas, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą- ieškinį patenkinti.
Visą sprendimą išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad atsakovė UAB „Panevėžio rytas“, įmonės kodas 302253998, neteisėtai panaudojo ieškovo D. M. nuotrauką prie 2012-06-23 laikraščio „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096)) išspausdinto straipsnio „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“. Pripažinti, kad atsakovė UAB „Panevėžio rytas“ 2012-06-23 laikraštyje „Panevėžio rytas“ (Nr. 73 (5096)) straipsnio antraštėje „Iškrypėlis į stadioną nusiviliojo neįgalų vaiką“ ir šio straipsnio santraukoje: „Tik pastabios panevėžietės dėka už grotų pateko pedofilas. Suaugęs vyras nusivedė prie krūmų 7-metį vaiką ir pasinaudojo jo bejėgiškumu“ atspausdino tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina ieškovo D. M. garbę ir orumą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Panevėžio rytas“, įmonės kodas 302253998, 3.000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ieškovui D. M., a.k. (duomenys neskelbtini)
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės UAB „Panevėžio rytas“, įmonės kodas 302253998 : 378 Lt žyminį mokestį ir 36,40 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto aplinkės teismui.
Priteisti iš ieškovo D. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 610 Lt žyminį mokestį ir 15,60 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660 ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto aplinkės teismui.
Priteisti iš atsakovės UAB „Panevėžio rytas“, įmonės kodas 302253998, 144 Lt žyminį mokestį ieškovui D. M., a.k. (duomenys neskelbtini)
Teisėjai Margarita Dzelzienė
Zina Mickevičiūtė
Laimutė Sankauskaitė