Civilinė byla Nr. 3K-3-571/2009 Procesinio
sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos
Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J.
ieškinį atsakovei L. M. dėl naudojimosi žemės sklypu bei statiniais tvarkos
pakeitimo, turtinės žalos atlyginimo, leidimo atlikti rekonstrukcijos darbus be
atsakovės sutikimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl naudojimosi žemės
sklypu tvarkos nustatymo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė
ir atsakovė yra namų valdos, kurią sudaro 475 kv. m ploto žemės sklypas, 139,21 kv. m
bendro ploto gyvenamasis namas (1A1/m), 16 kv. m ploto ūkinis
pastatas (2I1/p), 8 kv. m ploto katilinė (3I0/b), 37 kv. m ploto
šiltnamis 4ŠI/b, 19 kv. m ploto garažas (5G1/p) ir kiemo statiniai, esančios
(duomenys neskelbtini), bendraturtės: ieškovei priklauso 119/475 dalys žemės
sklypo ir 1/4 dalis pastatų, atsakovei – 356/475 dalys žemės sklypo ir 3/4 dalys
pastatų.
Kauno
miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo
patvirtinta taikos sutartis, kuria tuomečiai gyvenamojo namo ir kitų statinių
bendraturčiai bei tuo metu valstybei priklausiusio žemės sklypo naudotojai
E. K., J. K. (ieškovės tėvai) ir L. M. (atsakovė) susitarė dėl
naudojimosi šiuo nekilnojamuoju turtu tvarkos.
E. K.
ir J. K. mirus, E. K. priklausiusią namų valdos dalį paveldėjo ieškovė, o J. K.
– atsakovė.
Ieškovė prašė:
pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988
m. birželio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą 0,0475 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2007 m.
gegužės 24 d. parengtą planą, paskiriant ieškovei naudotis 81 kv. m
ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta geltona spalva ir raide B, atsakovei –
5 kv. m, 54 kv. m ir 183 kv. m ploto žemės sklypo dalimis,
plane pažymėtomis mėlyna spalva ir raidėmis C1, C2 bei C3,
o 154 kv. m (iš jų: 114 kv. m – atsakovės, 38 kv. m –
ieškovės nuosavybė) ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raudona spalva ir
raide A, paskirti šalims naudotis bendrai;
pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988
m. birželio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą naudojimosi
garažu tvarką, nustatant, kad mūriniu garažu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 5Gl/p, esančiu (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovė naudosis bendrai pagal kiekvienos jų bendrosios
nuosavybės teise turimą dalį;
pripažinti ieškovei teisę atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), verandos, plane pažymėtos indeksu la1/m, rekonstrukcijos
darbus pagal atsakovei ir teismui pateiktus UAB „Architektūros ir teritorijų
planavimo projektai“ parengtus 2007 m. balandžio mėn. brėžinį 12102006-01-TP.SA-1
ir 2008 m. kovo 16 d. fasado eskizą be atsakovės sutikimo;
priteisti iš atsakovės 2300 Lt turtinei žalai, padarytai
bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų pastatų savavališku nugriovimu, ir
618 Lt turtinei žalai, padarytai ventiliacijos vamzdžio nupjovimu,
atlyginti.
Valstybinės
žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyse, kuriomis šalys išsipirko iš valstybės
joms priklausančias žemės sklypo dalis, naudojimosi žemės sklypu tvarka nebuvo nustatyta,
atsakovė be jos (ieškovės) sutikimo nugriovė šiltnamį ir katilinę, taigi –
žemės sklypo dalis, buvusi po šiais statiniais, liko laisva, be to, tuomečių
bendraturčių taikos sutartis buvo sudaryta neatlikus žemės sklypo geodezinių
matavimų, nesudarius sklypo plano, buvo nubraižyta tik schema, kuri šiuo metu
neatitinka realios situacijos. Ieškovės teigimu, dėl nurodytų aplinkybių Kauno
miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi
patvirtinta taikos sutartimi nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka nebeatitinka
faktiškai esančios padėties ir yra keistina. Pagal Kauno miesto Požėlos rajono
liaudies teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį garažas buvo perduotas
naudotis bendrai J. K. ir atsakovei. Ieškovės manymu, tai, kad, būdama
garažo bendraturtė, neturi teisės naudotis jai bendrosios dalinės nuosavybės
teise priklausančiu statiniu, pažeidžia jos teises, todėl naudojimosi garažu
tvarka taip pat keistina. Pakeitus garažo naudojimosi tvarką, keistina ir žemės
sklypo naudojimosi tvarka, nes reikalingi bendro naudojimo takai prieiti prie
garažo, taip pat prie bendro naudojimo ūkinio pastato. Ieškovės įsitikinimu,
jos pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas optimaliai užtikrina
abiejų bendraturčių interesus, visiškai atitinka jų turimas žemės sklypo dalis
bei faktiškai esančią padėtį. Pažymėdama, kad jai priklausančioje gyvenamojo
namo dalyje yra veranda, plane pažymėta indeksu 1a1/m, kuria ji naudojasi
nuosavybės teise pagal paveldėjimo teisės liudijimą ir teismo 1988 m. balandžio
20 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį, ieškovė nurodė, jog ketina
rekonstruoti verandą, ją suremontuodama bei padidindama jos plotą. Tam
reikalingas bendraturtės sutikimas (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3
punktas), tačiau atsakovė tokio sutikimo neduoda, todėl ieškovė negali gauti
projektavimo sąlygų sąvado, pradėti detalaus projektavimo darbų bei kreiptis
dėl leidimo rekonstrukcijai gauti. Ieškovės manymu, atsakovės atsisakymas duoti
sutikimą verandos rekonstrukcijai atlikti pažeidžia bendrojo gyvenimo taisykles
ir geros moralės principus, rodo atsakovės nenorą kooperuotis, sprendžiant
bendrosios dalinės nuosavybės valdymo klausimus, veikti sąžiningai, laikytis
protingumo ir teisingumo principų. Reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo
pagrįsti ieškovė nurodė, kad 2006 m. atsakovė savavališkai, be ieškovės
sutikimo, nugriovė pastatą – katilinę, o dar anksčiau – stiklinį šiltnamį,
kurių po 1/4 dalį priklausė ieškovei dalinės nuosavybės teise. Šiais atsakovės
veiksmais jai padarytą turtinę žalą ieškovė įvertino 2300 Lt. Be to, 2007 m.
vasarą atsakovė, nesuderinusi su ieškove, nupjovė skardinį ventiliacijos
vamzdį, taip padarydama ieškovei 618 Lt turtinės žalos bei pažeisdama jos, kaip
savininkės, teises, nes ieškovei priklausančios patalpos liko be natūralaus
vėdinimo.
Atsakovė priešieškiniu prašė iš dalies pakeisti Kauno
miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi
patvirtintą E. K., J. K. ir atsakovės taikos sutartį dėl naudojimosi
gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais bei žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarkos, nustatant, kad:
91 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, atsakovės užsakymu
UAB „Bauprojekt“ 2004 m. rugsėjo 27 d. parengtame plane pažymėta raide A,
užstatyta gyvenamuoju namu, šalys naudosis bendrai pagal realiai naudojamą
gyvenamojo namo plotą: atsakovė – 65 kv. m, ieškovė – 26 kv. m;
atsakovė naudosis 315 kv. m ploto žemės sklypo dalimi,
plane pažymėta raide B1, ir 7 kv. m ploto sklypo dalimi, plane pažymėta
raide B2;
ieškovė naudosis 62 kv. m ploto žemės sklypo dalimi,
plane pažymėta raide C.
Atsakovė nurodė, kad pagal taikos sutartį ieškovė neturėjo
teisės visa apimtimi naudotis jai nuosavybės teise priklausančia 1/4 dalimi
šiltnamio, garažo ir ūkinio pastato dalimis (ieškovės turėjo teisę naudotis tik
4,5 kv. m šiltnamio ploto iš 55,8 kv. m, o ūkiniu pastatu ir garažu
negalėjo naudotis), tačiau turėjo teisę naudotis 3,75 kv. m didesniu
gyvenamojo namo naudingu plotu, negu jai priklausytų pagal turimą 1/4 dalį
bendrojoje nuosavybėje. Ginčo žemės sklypo plotas yra 475 kv. m, ir
jis nekito nuo pat 1988 m. Nors pagal nuosavybės teisės dalį į žemės sklype
stovinčius pastatus ieškovei priklausytų teisė naudotis 118,75 kv. m
ploto žemės sklypo dalimi, tačiau pagal taikos sutartį ieškovė turi teisę
naudotis 47,68 kv. m ploto laisva žemės sklypo dalimi, taip pat
gyvenamuoju namu užstatytu žemės sklypo plotu, kuris pagal ieškovės užimtą
gyvenamojo ploto dalį (0,283) yra 26 kv. m. Atsakovės teigimu, E. K.,
kurios teises perėmė ieškovė, sutiko su tokiomis žemės sklypo naudojimo
sąlygomis, jos buvo tinkamos, teisingos ir pagrįstos objektyviomis
aplinkybėmis, o šiuo metu neegzistuoja jokių naujų esminių aplinkybių, kurios
leistų ieškovei padidinti naudojamo žemės sklypo plotą iki idealiosios
nuosavybės teisės dalies (118,75 kv. m ploto); faktas, kad naudojamas
žemės sklypas buvo išpirktas iš valstybės, negali turėti įtakos įsiteisėjusiu
teismo sprendimu patvirtintos naudojimosi bendru turtu tvarkos galiojimui. Dėl
to, atsakovės įsitikinimu, 1988 m. balandžio 20 d. teismo patvirtinta
naudojimosi žemės sklypu ir pastatais tvarka gali būti keičiama tik tiek, kiek
objektyviai pasikeitė faktinė padėtis, t. y. aplinkybės, kad šiuo metu
nėra šiltnamio ir katilinės, kurių 1/4 dalis priklausė ieškovei, gali būti
pagrindas iš dalies pakeisti 1988 m. balandžio 20 d. teismo patvirtintą
naudojimosi statiniais ir žemės sklypu tvarką, padidinant ieškovės naudojamo
žemės sklypo plotą tiek, kiek ji turėjo teisę naudotis šiltnamiu ir katiline. Pagal
taikos sutartį ieškovė turėjo teisę naudotis 4,5 kv. m šiltnamio plotu, o,
atsižvelgiant į tai, kad naudojimosi 8,35 kv. m ploto katiline tvarka
nebuvo nustatyta, ieškovė galėjo naudotis ja pagal turimą nuosavybės dalį,
t. y. 2,09 kv. m plotu. Be to, siekiant užtikrinti tinkamas sąlygas
naudotis buvusiais statiniais, buvo nustatyti bendrojo naudojimo takai, kurių
plotas – 30 kv. m. Pagal valdomą nuosavybės dalį ieškovei tenka 7,5 kv. m,
o atsakovei – 22,5 kv. m ploto bendrųjų takų dalis. Kadangi šiuo
metu, nesant dalies statinių, bendrojo naudojimo takai prarado savo paskirtį, tai
juos, atsakovės nuomone, tikslinga panaikinti, o ieškovei tenkančią bendrųjų
takų ploto dalį, taip pat buvusių šiltnamio 4,5 kv. m ir katilinės 2,09 kv. m
plotus pridėti prie ieškovės naudojamos 47,68 kv. m ploto žemės sklypo
dalies. Taip ieškovės naudojama žemės sklypo dalis padidėtų iki 62 kv. m
ploto. Atsakovės nuomone, įvertinant aplinkybę, kad ieškovė naudojasi 3,75
kv. m atsakovei nuosavybės teise priklausančiu namo gyvenamuoju plotu, jos
siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka pripažintina labiausiai užtikrinančia
bendraturčių teisių ir interesų pusiausvyrą bei atitinkančia teismo 1988 m.
balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą tvarką –
ši pakistų tik tiek, kiek objektyviai pakito faktinės aplinkybės; teismo
priimta nutartis yra įsiteisėjusi, o ja patvirtinta taikos sutartis – įgijusi
šalims įstatymo galią, todėl negali būti keičiama tik vienos šalies
pageidavimu, nesant tam pakankamo objektyvaus pagrindo; priešingu atveju būtų
pažeisti teismo sprendimo prejudicialumo ir vykdytinumo principai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 2 d.
sprendimu ieškinį iš dalies patenkino:
pakeitė Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m.
balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą 0,0475 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą UAB
„Žemėtvarkos darbai“2007 m. gegužės 24 d. parengtą planą, paskirdamas ieškovei
naudotis 81 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide B,
o atsakovei – 5 kv. m, 54 kv. m ir 183 kv. m ploto žemės sklypo
dalimis, plane pažymėtomis raidėmis C1, C2 ir C3;
152 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide A, paskyrė
naudotis abiem šalims bendrai;
pakeitė Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m.
balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą naudojimosi
garažu tvarką, nustatydamas, kad mūriniu garažu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 5Gl/p, esančiu (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovė naudosis bendrai;
pripažino ieškovei teisę atlikti gyvenamojo namo verandos,
plane pažymėtos la1/m, rekonstrukcijos darbus pagal pateiktus UAB
„Architektūros ir teritorijų planavimo projektai“ parengtus 2007 m. balandžio
mėn. brėžinį 12102006-01-TP.SA-1 ir 2008 m. kovo 16 d. fasado eskizą be
atsakovės sutikimo;
priteisė ieškovei iš atsakovės 618 Lt nuostolių už
ventiliacijos vamzdžio nupjovimą ir 215,50 Lt nuostolių už katilinės nugriovimą
atlyginimo;
kitą ieškinį dalį ir priešieškinį atmetė.
Spręsdamas dėl naudojimosi 475 kv. m ploto žemės
sklypu tvarkos pakeitimo, teismas pažymėjo, kad ieškovė, kuriai priklauso
119/475 dalys žemės sklypo bei 1/4 dalis pastatų, ir atsakovė, kuriai
priklauso 356/475 dalys žemės sklypo bei 3/4 dalys pastatų, sutinka, jog
naudojimosi žemės sklypu tvarka turi būti pakeista, nes, nugriovus šiltnamį ir
katilinę, atsirado laisvos žemės, kuri gali būti naudojama, nebėra būtinumo
naudotis 1988 m. nustatytais bendrais takais, be to, teismo 1988 m. balandžio
20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi naudojimosi žemės sklypu
tvarka buvo nustatyta, kai šalys nevaldė sklypo nuosavybės teise, ir jo plotas
buvo 479 kv. m. Teismo nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad pagal taikos
sutartį ieškovei nesuteikta teisės naudotis bei patekti į jai bendrosios
dalinės nuosavybės teise priklausančius garažą ir ūkinį pastatą. Teismas
sprendė, kad ieškovės siūlomas naudojimosi žemės sklypu variantas yra
racionalesnis, labiausiai atitinka abiejų šalių interesus ir išlaiko interesų
pusiausvyrą, nes pagal jį abi šalys galės naudotis bendrai priklausančiais
daiktais (ūkiniu pastatu ir garažu), prižiūrėti namą, jam funkcionuoti
reikalingus įrenginius, be to, šalims atiteks naudotis po tiek žemės, kiek jos
yra išsipirkusios. Priešieškinyje išdėstytus argumentus dėl naudojimosi žemės
sklypu tvarkos nustatymo pagal atsakovės pateiktą projektą teismas atmetė kaip
neatitinkančius teisingumo, protingumo, racionalumo, patogumo ir nuosavybės
valdymo bei naudojimo teisės geresnio įgyvendinimo kriterijų. Teismo vertinimu,
patvirtinus atsakovės siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką ir toliau būtų
įtvirtintas ieškovės nuosavybės teisės į daiktą pažeidimas – ieškovė negalėtų
naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis garažo bei ūkinio pastato
dalimis, be to, ieškovei atitektų naudotis net 31 kv. m mažesnis žemės
sklypas, nei jai priklauso nuosavybės teise.
Nustatęs, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis
garažo, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl teismo 1988 m. balandžio 20 d.
nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytos naudojimosi garažu tvarkos
pakeitimo ir sprendė, jog garažu šalys naudosis bendrai.
Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai teisę
atlikti verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo, teismas pažymėjo, kad
atsakovė iš esmės neprieštarauja verandos rekonstrukcijai, kurią atlikdama
ieškovė ketina padidinti verandos plotą, praplėsdama ją rytų ir pietų kryptimis,
tačiau atsisako duoti sutikimą, motyvuodama tuo, jog rekonstrukcija pažeis jos
teises, nes iš ieškovės pateikto pirmojo aukšto perplanavimo schemos ir fasado
eskizo nėra galimybės spręsti, koks bus rekonstruojamos verandos aukštis po
rekonstrukcijos, ar, rekonstravus verandą, bus išsaugotas balkonas, be to, neaiškūs
statinio konstrukcinės dalies techniniai elementai. Teismo nuomone, toks atsakovės
atsisakymas duoti sutikimą vertintinas kaip ieškovės teisės į statybą
ginčijimas, todėl atsisakymas turi būti protingai motyvuotas. Nustatęs, kad ieškovės
ketinama rekonstruoti veranda nesiriboja su atsakovės namo dalimi, teismas konstatavo,
jog dėl atsakovės sutikimo spręstina, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė,
rekonstruodama verandą, ketina padidinti jos plotą, t. y. užstatyti šalims
bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalis (Statybos
įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės
prieštaravimai nesusiję su ieškovės ketinamos rekonstruoti verandos ploto padidinimu,
teismas, išnagrinėjęs kitus atsakovės atsisakymo duoti ieškovei sutikimą
atlikti verandos rekonstrukciją argumentus, pripažino juos nepagrįstais.
Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės
katilinės nugriovimu ir ventiliacijos vamzdžio nupjovimu jai padarytus
nuostolius, teismas nustatė, kad atsakovė neneigia aplinkybių, jog 2006 m. ji be
ieškovės sutikimo nugriovė katilinę, kurios 1/4 dalis priklausė ieškovei, ir
nupjovė ventiliacijos vamzdį, tačiau šalys nesutaria dėl žalos dydžio.
Remdamasis VĮ Registrų centro 2006 m. birželio 1 d. pažymoje nurodyta vidutine
rinkos verte, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 215,50 Lt žalos, padarytos
jai priklausančios 1/4 dalies katilinės nugriovimu, atlyginimo. Atmetęs kaip
nepagrįstą ir neįrodytą atsakovės argumentą, kad vamzdį ieškovė atgavo, nes
nupjautas vamzdis buvo paliktas prie jos durų, teismas patenkino ieškovės
reikalavimą priteisti iš atsakovės 618 Lt nuostoliams, patirtiems dėl ventiliacijos
vamzdžio nupjovimo, atlyginti. Nustatęs, kad apie šiltnamio nugriovimo faktą
ieškovė žinojo jau 1995 metais, teismas konstatavo, jog ieškinio senaties
terminas ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo už nugriautą šiltnamį priteisimo
pareikšti šio reikalavimo pateikimo dieną jau buvo pasibaigęs. Dėl to,
atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą, o ieškovei neprašant jo
atnaujinti, ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą už šiltnamio
nugriovimą teismas atmetė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2009 m. liepos 1 d. nutartimi tenkino atsakovės apeliacinį skundą ir
pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą:
teismo sprendimo dalį, kuria pakeista Kauno miesto Požėlos
rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatyta 0,0475 ha
žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), naudojimosi tvarka pagal
ieškovės pateiktą UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2007 m. gegužės 24 d. parengtą
planą, pakeitė ir naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką nustatė pagal atsakovės
pateiktą UAB „Bauprojekt“ 2004 m. rugsėjo 27 d. parengtą planą: 91 kv. m
ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide A, užstatyta gyvenamuoju namu,
paskyrė šalims naudotis bendrai pagal jų realiai naudojamą gyvenamojo namo
plotą: ieškovei – 65 kv. m, atsakovei – 26 kv. m; atsakovei paskyrė
naudotis 315 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide B1, ir
7 kv. m ploto dalimi, pažymėta raide B2; ieškovei paskyrė naudotis 62
kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide C;
teismo sprendimo dalis, kuriomis pakeista Kauno miesto
Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatyta
naudojimosi garažu, plane pažymėtu indeksu 5G1/p, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarka, ir pripažinta ieškovės teisė atlikti gyvenamojo
namo verandos, plane pažymėtos indeksu 1a1/m, rekonstrukcijos darbus pagal jos
pateiktus brėžinį ir fasado eskizą be atsakovės sutikimo, panaikino ir šią
ieškinio dalį atmetė;
teismo sprendimo dalis, kuriomis išspręsti ieškovės
reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo, paliko nepakeistas.
Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos
teismas nusprendė pakeisti naudojimosi garažu tvarką, remdamasis vien tik
faktine aplinkybe, jog ieškovė nuosavybės teise valdo 1/4 dalį šio statinio,
teisėjų kolegija nusutiko su tokiu teismo sprendimu, nurodydama, kad teisėtas
bendraturčių susitarimas turi šalims įstatymo galią, bendraturčių susitarimai
privalomi tretiesiems asmenims, vėliau tapusiems bendrosios nuosavybės teisės
perėmėjais, susitarimo pakeitimai galimi tik esant įstatymuose ar susitarime
nustatytiems atvejams. Teisėjų kolegija pripažino pagrįstais apeliacinio skundo
argumentus, kad, nustačius naują naudojimosi garažu, skirto automobiliui
laikyti bei saugoti, tvarką ir paskyrus jį šalims, kurios konfliktuoja, naudotis
bendrai, taika nebus pasiekta, nes akivaizdu, jog ir ateityje dėl naudojimosi garažu
tvarkos kils ginčų. Įvertinusi garažo plotą (16 kv. m), galimybę juo
naudotis abiem bendraturtėms, teisėjų kolegija darė išvadą, kad situacija, kai
pagal 1988 m. bendraturčių sudarytą taikos sutartį vieno iš jų teisių
perėmėjas, turintis bendrajame turte 1/4 dalį šio turto, neturi teisės naudotis
garažu, nevertintina kaip ieškovės nuosavybės teisės į visą daiktą pažeidimas.
Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad, E. K.,
kurios teises perėmė ieškovė, atsisakius teisės naudotis garažu, jai buvo
nustatyta teisė naudotis didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi. Ieškovės
nurodytos aplinkybės, kad nebeliko bendrai naudojamų statinių – šiltnamio ir
katilinės, teisėjų kolegija taip pat nepripažino pagrindu statinių naudojimosi
tvarkai pakeisti, tačiau vertino šį faktą kaip pagrindą pakeisti naudojimosi
žemės sklypu tvarką. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo
sprendimo pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą
argumentai, kad taip šalys turės galimybę naudotis namų valdoje esančiais
statiniais (garažu ir ūkiniu pastatu), prižiūrėti namą bei jam funkcionuoti
reikalingus įrenginius, būtų pagristi tik tuo atveju, jeigu egzistuotų teisinis
pagrindas keisti namo priklausinių naudojimosi tvarką. Kadangi ieškovė pagal 1988
m. balandžio 20 d. teismo patvirtintą taikos sutartį ūkiniu pastatu ir garažu faktiškai
nesinaudojo, teisinio pagrindo keisti garažo naudojimosi tvarką dėl pirmiau
išdėstytų argumentų nėra, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pasiūlyta
naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią numatytas bendro naudojimosi žemės
plotas po ūkiniu pastatu bei galimybė patekti prie šio pastato, yra netikslinga.
Pripažinusi, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi
nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka keistina tik dėl nugriautų statinių –
šiltnamio ir katilinės – anksčiau užimto ploto (ieškovės naudoto šių statinių
bei jiems aptarnauti skirto žemės ploto) dalies, teisėjų kolegija sprendė, jog
tokiu atveju tikslinga vadovautis atsakovės pateiktu pasiūlymu, pripažįstant,
kad atsakovės siūlomas naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantas yra
racionalus, užtikrinantis galimybę šalims patekti į namų valdą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, prieiti prie jų naudojamų gyvenamojo namo patalpų,
atitinkantis šalių naudojamas ir turimas dalis bendrojoje nuosavybėje. Teisėjų
kolegijos vertinimu, ieškovės siūlomas žemės sklypo naudojimosi tvarkos
projektas varžo atsakovės teises, prieštarauja įstatymo laikymosi, bendrojo
gyvenimo taisyklių ir geros moralės normų gerbimo, įgyvendinant savo teises,
principams (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).
Spręsdama dėl ieškovės reikalavimo
pripažinti jai teisę atlikti verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo,
teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo atveju ieškovė negali inicijuoti statinio
projektavimo procedūros, nes atsakovė atsisako duoti sutikimą verandos
rekonstrukcijai motyvuodama tuo, jog iš pateiktos projektinės dokumentacijos
neaišku, ar, atlikus rekonstrukciją, išliks namo balkonas. Teisėjų kolegija
nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovei pateikta
projektinė dokumentacija (pirmojo aukšto perplanavimo schema ir fasado eskizas)
yra pakankama išvadai, jog po rekonstrukcijos verandos aukštis ir danga
nesikeis. Ginčo objekto viršutinė dalis yra ieškovei priklausančių gyvenamųjų
patalpų stogas, o atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, tą pačią dalį naudoja
kaip balkoną, t. y. šis objektas konstrukciškai susijęs su kelių savininkų
naudojamomis pastato dalimis. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad siekiama
rekonstruoti namo dalis yra naudojama bendrai: ieškovė naudojasi viduje
įrengtomis patalpomis, tuo tarpu atsakovė – virš verandos esančia terasa, kuri
kartu yra verandos stogas. Išvadą, kad ginčo patalpa, kurią siekiama
rekonstruoti, yra naudojama abiejų šalių, teismas grindė byloje esančiais
įrodymais: leidimu, kuriuo buvusiam savininkui suteikta teisė įsirengti verandą
su balkonu, ginčo namo inventorizacijos duomenis, kuriuose užfiksuotas
patekimas (durys) iš atsakovės naudojamos patalpos, plane pažymėtos indeksu II-2,
ant verandos stogo, nuotraukose užfiksuota informacija, iš kurios akivaizdu,
kad verandos stogas naudojamas kaip terasa (balkonas), taip pat ieškovės prašymu
dėl projektavimo sąlygų išdavimo, iš kurio matyti, kad ieškovė, rekonstruodama
verandą, ketino įrengti stogo dangą, tinkamą naudoti kaip balkoną. Pripažinusi
ieškovės pateiktą projektinę dokumentaciją nesudarančia galimybės spręsti apie ketinamos
rekonstruoti verandos stogo dangos pobūdį ir kartu atkreipusi dėmesį į tai, kad
ieškovė nurodė, jog ji neketina įrengti verandos stogo, kuriuo atsakovė galėtų
naudotis kaip terasa, teisėjų kolegija sprendė, jog tokiomis aplinkybėmis
atsakovės nurodyti atsisakymo duoti sutikimą argumentai yra pakankami ir
protingai motyvuoti.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė R. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutartį ir palikti galioti Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl naudojimosi ginčo garažu tvarkos
pakeitimo, pažeidė CPK 185 straipsnį, netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1
dalį, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principais, nesilaikė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto
nuosavybės neliečiamumo principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos, kad nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės objekto
(daikto) naudojimosi tvarka, esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai,
keistina, jeigu toks pakeitimas yra pozityvus, nedaro žalos ir nesuvaržo kitų
bendraturčių teisių, taip pat jei toks pakeitimas nedraudžiamas įstatymo.
Kasatorės teigimu, garažo naudojimo tvarkos pakeitimas nepažeistų nei atsakovės
teisių, nei įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė
į atsakovės neteisėtus veiksmus, be ieškovės sutikimo nugriaunant šalims
bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusius šiltnamį ir katilinę. Teismo
argumentai, kad, pripažinus šalims teisę naudotis garažu bendrai, jos ir toliau
konfliktuos, be to, ieškovė, kuriai priklauso 1/4 dalis garažo, juo nesinaudos,
nepagrįsti. Kasatorės teigimu, atsakovei savavališkai nugriovus nurodytus
statinius, ji laikys garaže dviratį ir kitus daiktus, kurių negali laikyti
gyvenamajame name.
2. Apeliacinės instancijos
teismas, pakeisdamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pateiktą
projektą, netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalį, 4.81 straipsnį,
nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais, nesilaikė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto
nuosavybės neliečiamumo principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos, kad, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės
objekto naudojimosi tvarkos nustatymo, priimtinas abiem šalims priimtiniausias
sprendimas, atsižvelgtina į jų turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, paisytina
visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų. Nurodyti
pažeidimai lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad gali būti perdalyta tik žemė, likusi
laisva atsakovei nugriovus šiltnamį ir katilinę bei buvusi užimta takų, kuriais
buvo patenkama į šiuos statinius. Be to, apeliacinės instancijos teismas,
pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, neįvertino bylos duomenų, reikšmingų
sprendžiant dėl teisingo naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo: 1)
nustatant naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką 1988 m., jo plotas buvo 396
kv. m; tuo tarpu šalys įsigijo iš valstybės ir šiuo metu bendrosios
dalinės nuosavybės teise valdo 475 kv. m ploto, t. y. 79 kv. m
didesnį, žemės sklypą; 2) nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką 1988 m.,
nebuvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai ir parengtas planas, teismui
1988 m. pateikta schema visiškai neatitinka dabartinės situacijos; 3) pagal
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis kasatorė tapo 119/475, o atsakovė
– 356/475 dalių žemės sklypo bendraturtėmis; naudojimosi žemės sklypu tvarka
turėjo būti pakeista, atsižvelgiant į šalims tenkančias nuosavybės dalis; 4) kasatorė
moka žemės mokestį už visą jai priklausantį žemės sklypą; 5) tik pagal kasatorės
pateiktą projektą šalims paskirtinos naudotis žemės sklypo dalys atitinka jų
turimas dalis bendrojoje nuosavybėje. Kasatorės teigimu, apeliacinės
instancijos teismas, pakeisdamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės
pasiūlytą variantą, jai (kasatorei), kuri yra 119 kv. m ploto žemės
sklypo dalies savininkė, skundžiama teismo nutartimi paskyrė naudotis
88 kv. m ploto, t. y. 31 kv. m mažesne (atsakovei –
atitinkamai didesne) nei priklauso, žemės sklypo dalimi. Kasatorė taip pat
teigia, kad skundžiama teismo nutartimi nustatyta naudojimosi ginčo žemės
sklypu tvarka pažeidžia jos teises ir dėl to, jog ji neteko galimybės patekti
prie jai ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ūkinio
pastato ir garažo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė,
kad bendraturčiui, atsisakiusiam teisės naudotis garažu, buvo nustatyta teisė
naudotis didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi. Kasatorės manymu, šią teismo
išvadą paneigia byloje esanti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisminės
civilinių bylų kolegijos 1988 m. birželio 20 d. nutartis, kurioje nurodyta, kad
„nustatytas pagal taikos sutartį patalpų dydis atitinka šalių nuosavybės teisės
idealiąsias dalis“ (CPK 182 straipsnis).
3. Apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus,
netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus. Šis
pažeidimas lėmė netinkamą CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 4.82,
4.83, 4.85 straipsnių taikymą ir nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą atmesti ieškovės reikalavimą pripažinti jai teisę atlikti gyvenamojo
namo verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo. Kasatorės teigimu, byloje
nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad virš namo priestato yra balkonas ar
terasa, kuria, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naudojasi atsakovė (CK
4.262 straipsnis). Nuo namo statybos laikų ant verandos stogo išlikę turėklai
nepatvirtina, kad virš verandos buvo terasa. Priestato (verandos) stogas šiuo
metu nėra ir po rekonstrukcijos nebus pritaikytas vaikščioti. Kasatorės manymu,
atsakovei pateiktos projektinės dokumentacijos – pirmojo aukšto perplanavimo
schemos ir fasado eskizo – visiškai pakanka nuspręsti, ar ketinama atlikti
rekonstrukcija nepažeis atsakovės teisių. Atsakovei neįrodžius savo kaip
bendraturtės teisių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo
pripažino atsakovės nesutikimo argumentus motyvuotais ir pagrįstais.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė L. M. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti,
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė
nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasaciniame skunde
klaidingai nurodoma, kad pagal teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtintą
naudojimosi žemės sklypu tvarką kasatorė turi teisę naudotis ūkiniais
pastatais. Atsakovės teigimu, pagal šią tvarką E. K., kurios teises vėliau
perėmė kasatorė, nebuvo suteikta teisės naudotis ūkiniais pastatais, todėl šios
teisės negalėjo perimti ir kasatorė. Ūkiniais pastatais visada naudojosi tik
atsakovė, ir kasatorė dėl to niekada nereiškė jokių pretenzijų.
2. Kasatorė
nepagrįstai neigia byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad ji realiai naudojasi
didesne gyvenamojo namo dalimi, negu jai priklausytų pagal idealiąją nuosavybės
dalį. Aplinkybę, kad ieškovė naudojasi 0,2826 dalimis gyvenamojo namo, vietoj
jai priklausančių 0,25 dalių, patvirtina byloje esanti inventorizavimo biuro
1990 m. vasario 15 d. pažyma dėl namų valdos dalių apskaičiavimo.
3. Nuo 1988 m., kai
teismas patvirtino tuomečių namų valdos bendraturčių taikos sutartimi nustatytą
naudojimosi bendru turtu tvarką, nepasikeitė jokios faktinės aplinkybės,
buvusios naudojimosi tvarkos nustatymo pagrindu, tik tai, kad buvo nugriauti
ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausę šiltnamis ir
katilinė. Nugriovus šiuos statinius, atsilaisvino buvęs jais užstatytas žemės
plotas ir prarado savo paskirtį prie jų vedę bendrojo naudojimo takai. Dėl to
skundžiamoje nutartyje pagrįstai spręsta, kad 1988 m. nustatyta naudojimosi
bendru turtu tvarka keistina tik atsilaisvinusios žemės sklypo dalies apimtimi.
Kasatorės nurodytos aplinkybės dėl savavališko katilinės ir šiltnamio
nugriovimo neturi jokios įtakos ieškovės teisėms naudotis garažu ir ūkio
pastatais. E. K., kurios teises perėmė kasatorė, atsisakė teisės naudotis
jai dalinės nuosavybės teise priklausiusiais ūkiniais pastatais ir garažu dėl
teisės naudotis geresne ir didesne gyvenamojo namo dalimi. Kadangi ieškovė
niekada neturėjo teisės naudotis šiais statiniais, tai ir negalėjo jos netekti.
Dėl to nėra pagrindo konstatuoti ieškovės, kaip bendraturtės, teisių
pažeidimo.
4. Kasaciniame skunde
klaidingai nurodoma, kad 1998 metais tuomečių bendraturčių naudojamas žemės
sklypas buvo 396 kv. m, o šiuo metu yra 475 kv. m ploto, bei tai, kad
1988 m. nebuvo atlikti sklypo kadastriniai matavimai ir neparengtas
projektas. Aplinkybę, kad 1988 m. žemės sklypas buvo 479 kv. m ploto,
patvirtina bylos duomenys apie 1987 m. atliktus statinių ir žemės sklypo
kadastrinius matavimus bei prie teismo patvirtintos naudojimosi tvarkos pridėta
žemės sklypo schema.
5. 1988 m.
teismo nutartimi patvirtinta naudojimosi bendru turtu tvarka buvo įregistruota
Valstybiniame inventorizavimo biure ir tapo privaloma ne tik taikos sutarties
šalims, bet ir būsimiems šio turto naudotojams. Dėl to kasatorės nurodyta
aplinkybė, kad ji ir atsakovė išsipirko iš valstybės žemės sklypą, kuriame yra
joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys statiniai, negali būti
pagrindas pakeisti 1988 m. nustatytą naudojimosi sklypu tvarką, o faktas, kad
ji (kasatorė) moka žemės mokestį už visą jai priklausančią 1/4 dalį žemės
sklypo, nereiškia, jog ji turi teisę nevykdyti prisiimtų pareigų ir nepaisyti
nustatytų apribojimų.
6. Negalima sutikti
su kasatorės argumentu, kad jos pateiktas naudojimosi tvarkos projektas yra
geresnis, nes jame nustatytos bendrojo naudojimo zonos prie gyvenamojo namo
sienos. Atsakovės teigimu, iš kasatorės pateikto projekto matyti, kad bendrojo
naudojimo zonos nustatytos ne aplink visą namą, o tik jos naudojamoje pusėje.
Kadangi namo išorinės sienos, pamatai, stogas yra bendri, bendrojo naudojimo
zona nustatytina aplink visą namą. Be to, kasatorės pateiktame projekte
neteisingai nurodyti žemės sklypo posūkio taškai ir gretimybės, nustatytas
bendrojo naudojimo takas iki ūkinių pastatų, kuriais pagal 1988 m. patvirtintą
naudojimosi tvarką kasatorė neturi teisės naudotis, bendrai naudojamo
gyvenamojo namo užstatytas žemės sklypo plotas padalintas šalims pagal
idealiąsias dalis, nepaisant to, kad kasatorė realiai naudojasi didesne
gyvenamojo namo naudingojo ploto dalimi, nei turi nuosavybės teise. Dėl
išdėstytų trūkumų kasatorės pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos
projektas negali būti pripažintas atitinkančiu abiejų bendraturčių interesus.
7. Bylos duomenys
neginčijamai patvirtina, kad gyvenamajame name virš kasatorės ketinamos
rekonstruoti verandos yra balkonas. Dėl to atsakovė turi teisę reikalauti, kad,
atliekant verandos rekonstrukciją, ši namo dalis būtų išsaugota. Kadangi
kasatorė atsisako tai padaryti, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
sprendė, kad atsakovė ginčija ne ieškovės teisę statyti, bet šios teisės
įgyvendinimo būdą, kuris pažeidžia atsakovės teises. Be to, iš kasatorės
pateiktos projektinės dokumentacijos nėra galimybės nustatyti tokių statinio
konstrukcinės dalies elementų, kaip sienų, perdangos ir stogo konstrukcijų,
matmenų, naudotinų medžiagų. Dėl to, atsakovės įsitikinimu, ji, negalėdama
objektyviai įvertinti kasatorės planuojamos atlikti rekonstrukcijos rezultato
ir poveikio jos naudojamai namo daliai, teisėtai atsisakė duoti sutikimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl naudojimosi
garažu tvarkos nustatymo
Ginčo garažas šalims
priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl jis valdomas, juo
naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu (CK 4.75 straipsnio 1
dalis). Tuomečio Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988m. balandžio
20 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovės tėvų ir atsakovės taikos sutartis,
kuria nustatyta ginčo namų valdos žemės sklypo ir jame esančių statinių
naudojimosi tvarka. Ieškovės motina, sudarydama taikos sutartį, sutiko, kad
garažu naudosis bendrai ieškovės tėvas ir atsakovė. Byloje nenustatyta, kad šis
bendraturčių susitarimas, ieškovės motinai esant gyvai, buvo įregistruotas
Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, todėl ieškovei, po motinos
mirties 1989 m. sausio 27 d. paveldėjusiai 1/4 dalį gyvenamojo namo, ūkinio
pastato ir garažo, neatsirado teisinių padarinių, nustatytų 1964 m. CK 127
straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 4.81 straipsnio 2 dalyje. Šiose
teisės normose įtvirtinta taisyklė, kad nekilnojamojo daikto bendraturčiai
tarpusavio susitarimu nustato tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis
izoliuotomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis patalpomis, atsižvelgiant į savo
dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise; jeigu toks susitarimas
patvirtintas notariškai arba tokia naudojimosi tvarka nustatyta teismo ir tai
įregistruota viešame registre, jis privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau
įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės
teisėmis. Atsakovė teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartį, kuria ieškovės
tėvams ir jai nustatyta naudojimosi garažu tvarka, nekilnojamojo turto registre
įregistravo iškėlus bylą teisme, įrašas įsigaliojo nuo 2007 m. spalio 1 d., dėl
to ieškovei toks buvusių bendraturčių naudojimosi garažu tvarkos nustatymas
nesukūrė CK 4.81 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės (įpėdinės) teisė naudotis jai su
atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu garažu nėra varžoma
ankstesnių bendraturčių susitarimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas,
pakeisdamas teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatytą naudojimosi
garažu tvarką, teisingai taikė materialiosios teisės normas. Apeliacinės
instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį,
nutartį motyvavo tuo, kad ankstesnių bendraturčių susitarimas naudotis garažu
galioja ir asmenims, kurie vėliau tapo teisių perėmėjais. Šis argumentas yra
teisiškai nepagrįstas, nes, minėta, buvusių bendraturčių nebuvo įregistruotas miesto
valdymo institucijoje. Be to, apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada,
kad nepaneigti atsakovės argumentai apie tai, jog ieškovės motinai,
atsisakiusiai teisės naudotis garažu 1988 metais, buvo nustatyta teisė naudotis
didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi, nepagrįsta įrodymais ir prieštarauja CPK
178 straipsnio nuostatai, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia
savo reikalavimus bei atsikirtimus, bet nepaneiginėti priešingos šalies
neįrodytas aplinkybes. Nei taikos sutartyje, nei pirmosios ir kasacinės
instancijų teismų nutartyse nėra nė užuominos apie tai, kad ieškovės motinai,
atsisakiusiai teisės naudotis garažu, būtų nustatyta teisė naudotis didesnio
ploto gyvenamojo namo dalimi. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė
civilinių bylų kolegija 1988 m. birželio 20 d. nutartyje akcentavo, kad pagal
taikos sutartį nustatytas patalpų dydis atitinka šalių nuosavybės teisės
idealiąsias dalis (T. 1, b. l. 93).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir atmesdamas ieškovės reikalavimą
dėl naudojimosi garažu tvarkos pakeitimo, pažeidė materialiosios ir proceso
teisės normas, šis pažeidimas lėmė neteisėtos nutarties dėl nurodyto
reikalavimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl ši
nutarties dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl
naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo
Bendrosios
dalinės nuosavybės teisės objektas, minėta, valdomas, juo naudojamasi ir
disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimo ir
disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK
4.75 straipsnio 1 dalis). Naudojimosi 479 kv. m ploto žemės sklypu tvarka
buvo nustatyta ieškovės tėvų ir atsakovės susitarimu bei patvirtinta pirmiau
nurodyta teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi. Pirmosios instancijos
teismas, pakeisdamas ankstesnių bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi žemės
sklypu tvarkos ir nustatydamas naudojimosi juo tvarką pagal ieškovės pasiūlytą
projektą, atsižvelgė į įvykusius svarbius pokyčius, kurie lėmė anksčiau
nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimą, būtent:
1) pasikeitė žemės sklypo plotas ir šalys įsigijo nuosavybėn atitinkamas
sklypo dalis; 2) nugriauta bendra katilinė ir dalis šiltnamio, tai lėmė
nereikalingumą naudotis bendrais takais, kuriais šalys prieidavo prie šių
statinių; 3) šalims atsirado galimybė naudotis sklypo, kuris joms priklauso
bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalimis; 4) nustačius, kad šalys
garažo patalpa naudosis bendrai, atsirado būtinybė ieškovei patekti į garažą
bei prieiti prie ūkinio pastato, kad jį prižiūrėti; 5) abi šalys sutiko,
kad naudojimosi žemės sklypu tvarka turėtų būti pakeista, nesutarė tik dėl to,
pagal kurios iš jų pateiktą projektą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad
pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką
pagal ieškovės pateiktą projektą, pagrįstai pripažino, kad ieškovės pasiūlytas
naudojimosi žemės sklypu variantas yra racionalesnis negu atsakovės, labiau
atitinka abiejų šalių interesus ir išlaiko jų interesų pusiausvyrą, nes šalys
galės naudotis jiems priklausančiu namu, garažu ir ūkiniu pastatu bei tokia
žemės sklypo dalimi, kurią yra įsigijusios privatinėn nuosavybėn. Tai atitinka
CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalį ir nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės
pasiūlytą projektą, neatsižvelgė į šalims nuosavybės teise priklausančias
sklypo dalis, taip pat į tai, kad ieškovė turi teisę naudotis garažu bei
priežiūros tikslais prieiti prie jai dalinės nuosavybės teise priklausančių
garažo, ūkinio pastato, gyvenamojo namo ir taip pažeidė ieškovės nuosavybės
teises, todėl šios nutarties dalies negalima pripažinti teisėta. Dėl išdėstytų
argumentų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir dėl šios
bylos dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK
359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl
verandos rekonstrukcijos
Bendraturčio
teisė būti statytoju įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta
tvarka. Šio straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtinta statytojo pareiga
parengti statybos projektą ir gauti statybos leidimą. Statinio projektavimo
sąlygų sąvadui gauti statytojas privalo pateikti statinio bendraturčių
sutikimus (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Tam, kad bendraturtis
galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją)
inicijuojančio kito bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jo teisėms, statytojas
turi atskleisti jam savo siekius. Pagal įstatymą reikalaujamas pateikti
bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių
sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą
įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio –
galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems
bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo
(tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 punkte,
t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio
architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip
medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas
projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Ginant ginčijamą teisės į statybą
įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos
paskirtį ir netgi jos atlikimo laikotarpį. Savo ruožtu nesutikimas turi būti
protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio
pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto
bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis
civilinėje byloje R. U. v. E. Ch., bylos
Nr. 3K-3-260/2009).
Apeliacinės
instancijos teismas, visus įrodymus įvertinęs pagal CPK 185 straipsnio
taisykles, nustatė, kad siekiama rekonstruoti veranda šalys naudojasi bendrai:
ieškovė naudojasi viduje įrengtomis patalpomis, o atsakovė – virš verandos
esama terasa, kuri kartu yra ir verandos stogas. Nagrinėjamo ginčo atveju
ieškovė negali inicijuoti numatomos verandos projektavimo procedūros, nes
atsakovė atsisako duoti sutikimą verandos rekonstrukcijai, motyvuodama tuo, kad
po atliktos rekonstrukcijos nenumatyta įrengti terasą. Atsakovė apskritai
neginčija ieškovės teisės atlikti verandos rekonstrukciją, tik nesutinka su
šios teisės įgyvendinimo būdu, teigdama, kad iš jai pateikto eskizinio projekto
(horizontalios schemos) ir namo fasado dalies eskizo negalima padaryti išvados,
jog po rekonstrukcijos virš verandos stogo bus įrengta terasa, kuria ji visą
laiką naudojosi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą
projektinį pasiūlymą ir jos neketinimą virš verandos įrengti terasą, padarė
pagrįstą išvadą, kad atsakovės nesutikimas su ieškovės numatyta verandos
rekonstrukcija yra protingai motyvuotas ir atskleidžiantis projektinio
pasiūlymo negatyvų poveikį jos teisėtam interesui – naudotis terasa. Dėl
išdėstytų argumentų kasacinis teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti jai teisę atlikti
gyvenamojo namo verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo, tinkamai aiškino
ir taikė CK 4.77 straipsnio nuostatas, nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies
reikalavimų, todėl ši skundžiamos nutarties dalis yra teisėta ir paliktina
galioti.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Iš dalies
patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir pakeitus apeliacinės instancijos teismo
nutartį, atitinkamai paskirstomos proceso šalims jų turėtos išlaidos (CPK 93
straipsnio 4 dalis). Šalys pirmosios ir apeliacinės instancijų, taip pat
kasaciniame teisme turėjo tokio dydžio išlaidų: ieškovė – 3853 Lt, o
atsakovė – 3833 Lt. Patenkinus 62,5 proc. ieškovės reikalavimų, atsakovė
turėtų atlyginti ieškovei 2406 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atmetus
37,5 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovė turėtų atlyginti atsakovei
1437 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Atlikus
nurodytų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovės (kasatorės) naudai
priteistina iš atsakovės 969 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta
32,25 Lt šių su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Atsižvelgiant į tai,
kad atsakovė valstybei jau yra sumokėjusi 10 Lt su procesinių dokumentų
įteikimu susijusių išlaidų, iš jos valstybės naudai priteistina 39,53 Lt,
o iš ieškovės – 29,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 92 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės
reikalavimas pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m.
balandžio 20 d. nutartimi nustatytą naudojimosi garažu, plane pažymėtu indeksu
5G1/p, esančiu (duomenys
neskelbtini), tvarką, panaikinti ir dėl
šio ieškovės reikalavimo palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. vasario 2 d. sprendimą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria naudojimosi šiuo žemės
sklypu tvarka nustatyta pagal atsakovės pateiktą UAB „Bauprojekt“ 2004 m.
rugsėjo 27 d. parengtą planą, panaikinti ir dėl šios bylos dalies palikti
galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą.
Teismo nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės
reikalavimas pripažinti jai teisę atlikti gyvenamojo namo verandos rekonstrukcijos
darbus pagal jos pateiktus brėžinį ir fasado eskizą be atsakovės sutikimo bei
paliktos galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl ieškovės reikalavimų
atlyginti turtinę žalą, palikti nepakeistas.
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties ir Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręsti
bylinėjimosi išlaidų klausimai.
Priteisti ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 969 Lt (devyni šimtai šešiasdešimt devyni litai)
bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti
valstybės naudai iš ieškovės R. J.
(a. k. (duomenys
neskelbtini)) 29,72 Lt (dvidešimt
devyni litai 72 ct), o iš atsakovės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) – 39,53 Lt (trisdešimt devyni litai 53 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Sigita
Rudėnaitė
Pranas
Žeimys