Administracinė byla Nr. eI-4591-872/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02729-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12;
55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Beatos Martišienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja R. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (e. b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (e. b. l. 19–20), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 1SS-1140-(7.5) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises natūra į 1 ha ploto žemės sklypą; 2) įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą atkurti I. B. nuosavybės teises natūra į 1 ha žemės plotą pagal Trakų rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 23 d. sprendimą; 3) įpareigoti Tarnybą toliau tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą dėl 1 ha žemės atkūrimo I. B..
Pareiškėja paaiškina, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr.9-532-27007 atkurta nuosavybė į 6,73 ha žemės plotą B. I., V. (pareiškėjos tėvas). Pagal Tarnybos Elektrėnų skyriuje esančius dokumentus B. V. valdė 6,7252 ha žemės plotą ir valdė 1 ha plotą, tačiau įrodymų nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta, todėl buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Trakų rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1375-04/2002 liudytojų paaiškinimais nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B., miręs 1948 m. rugpjūčio 12 d., iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise papildomai valdė 1,00 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Ši žemė yra užlieta vandeniu ir išnuomota UAB „Bartžuvė“.
Nurodo, kad Tarnybos Elektrėnų skyriui 2019 m. kovo 14 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė suteikti informaciją ar atkurtos žemės nuosavybė teisės pagal 2002 m. liepos 23 d. teismo sprendimą. Tarnybos Elektrėnų skyrius 2019 m. balandžio 8 d. pateikė atsakymą Nr.51sd-827 (14.51.92), kuriame nurodė, kad prašymo atkurti 1 ha nėra, taip pat nepateikti kiti įrodantys dokumentai. Elektrėnų skyrius taip pat nurodė, kad I. B. paveldėtojai turi teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybes teises ir pilietybę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui. Pareiškėja nesutiko su tokia Tarnybos Elektrėnų skyriaus pateikta nuomone, todėl pateikė skundą Tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tarnyba išnagrinėjusi pareiškėjos skundą priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad V. B. iki nacionalizacijos papildomai valdė 1 ha, t. y., kad jis valdė didesnį negu 6,72 ha žemės plotą, todėl konstatavo, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į papildomą 1 ha žemės plotą. Pareiškėja nesutinka su Tarnybos Sprendimu ir pabrėžia, kad minėtu Trakų rajono apylinkės teismo sprendimu nustatyta, kad V. B. papildomai valdė 1 ha žemės plotą.
Paaiškina, kad paprašius peržiūrėti nuosavybės teisų atkūrimo bylą, pareiškėjai paaiškėjo, kad prašyme papildomai įrašyti du plotai – viršuje 1 ha, o apačioje – 6,72 ha ta pačia ranka. Surašyta išvada, bet nuosavybė neatkurta. I. B. noras buvo atkurti žemę natūra.
Pažymi, kad ne kartą vyko į Tarnybos Elektrėnų skyrių ir žodžiu prašė atkurti nuosavybę į 1 ha, tačiau buvo paaiškinta, kad atkurti žemės nėra galimybės, kadangi ji išnuomota UAB „Bartžuvė“ ir užlieta vandeniu, o kad nuosavybė neatkurta paaiškėjo tik 2019 metais.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime (e. b. l. 32–35) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog iš Tarnybos Elektrėnų skyriuje esančių dokumentų nustatyta, kad Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai B. I., V. 1991 m. rugsėjo 17 d. pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas) nustatyti V. B. vardu turėtos žemės 6,72 ha plotą, iš jo ariamos 4,49 ha, pievų ir ganyklų 1,99 ha, pagal administracinį teritorinį susiskirstymą (iki 1940 m. liepos 22 d.) (duomenys neskelbtini) B. I., V. minėtu prašymu išreiškė valią, atkurti jam esant pretendentu, nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. iki nacionalizacijos valdytą 6,72 ha žemės plotą (gaunant žemės nebūtinai toje pačioje vietoje). Šiame prašyme kiti pretendentai į buvusio savininko B. V. valdytą žemę nenurodyti.
Tarnybos Elektrėnų skyriuje turimoje Trakų apskrities Kietaviškių (pataisyta į Žiežmarių) valsčiaus N. Kietaviškių bažnytkiemio vienkiemiais išskirstymo plano 1927 m. projekto, 1929 m. spalio 14 d. patvirtinto Vyriausiosios žemės tvarkymo komisijos, eksplikacijoje nurodyta, kad V. B. priklauso 2 žemės sklypai - Nr. 18, kurio plotas 4,9450 ha (4,4940 ariamos, 0,2900 ha pievos ir 0,1610 ha nenaudojamos (kelių)) ir Nr. 11, kurio plotas 1,7802 ha (1,7042 ha pievos ir 0,0760 nenaudojamos (vanduo).) Tarnybos Elektrėnų skyriuje turimame Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 9 d. pažymėjime Nr. 1657-B nurodyta, kad „Vyriausios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus Kietaviškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1939 m. spalio 13 d. sąraše įrašytas sklypų Nr. 11 ir 18 savininkas B. V. (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 6,7252 ha žemės. Taigi pagal šiuos dokumentus V. B. (duomenys neskelbtini) valdė viso 6,7252 ha žemės plotą (žemės sklypas Nr. 11 ir Nr. 18, „2 ha II rūšies, 2,494 ha III rūšies ariamos; 1,9942 ha IV rūšies pievų; 0,237 ha mokesčiais neapdėto ploto)“.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos ir Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1993 m. kovo 1 d. parengtose išvadose B. I., V. pripažinta teisė atkurti nuosavybės teises į 6,72 ha žemės plotą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 9-532-27007 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. B. I., V.“ B. I., V. atkurtos nuosavybės į 6,72 ha žemės plotą (grąžinant natūra), o Kaišiadorių rajono valdybos 1994 m. vasario 1 d. potvarkiu Nr. 39-v „Dėl žemės sklypo suteikimo I. B.“ jam šis 6,72 ha žemės plotas suteiktas.
Pažymi, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1375-04/2002 nurodyta, kad V. B. iki nacionalizacijos iš viso valdė 1 ha žemės, o Tarnybos Elektrėnų skyriuje esami V. B. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai įrodo, kad V. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 6,72 ha žemės plotą, į kurį, kaip minėta, I. B. 1993 m. gruodžio 7 d. atkurtos nuosavybės teisės.
Tarnyba, atsižvelgdama į pareiškėjos skunde išdėstytą teiginį, kad „surašyta išvada, bet nuosavybė neatkurta“ papildomai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius kitus dokumentus (pažymą „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (nepasirašyta, data ir numeris nenurodyti), Elektrėnų skyriaus Kietaviškių seniūnijos darbinės grupės ir rajono ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teises, nagrinėti pasiūlymą - išvadą (parengimo data nenurodyta), 2002 m. gegužės 3 d. aktą, kuriame nurodyta, kad „vietoje apžiūrėjome pil. N. B. nurodytą žemės, miško / sklypą, į kurį pageidaujama atstatyti nuosavybės teisę“, kuris randasi (duomenys neskelbtini), ir 1 ha žemės ploto schemą (toliau – ir Schema) (data nenurodyta), kurioje galimai nurodytos gretimų žemės savininkų pavardės), nustatė, kad klausimas dėl 1 ha V. B. valdytos žemės tuo metu buvo svarstytas, bet pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nebuvo pasirašyta. Preliminariai palyginus žemės sklypų planuose M 1:5000 žemės sklypų (projektiniai Nr. 4-1 (0,35 ha), 4-2 (0,20 ha), 4-3 (0,15 ha) ir 4-2 (0,10 ha), iš viso 0,80 ha), į kuriuos I. B. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant asmeninio ūkio žemę, ribas ir parengtą V. B. turėtos 1 ha žemės ploto Schemą, Tarnyba mano, kad tai ta pati vieta, į kurią I. B. jau atkurtos nuosavybės teisės.
Pažymi, kad Tarnybos Elektrėnų skyriuje I. B. prašymo atkurti nuosavybės teises į 1,00 ha žemės plotą, buvusio savininko B. V., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos (duomenys neskelbtini), nėra.
Atkreipia dėmesį, kad Prašyme atliktas prierašas „6,72 ha + 1 ha“ nėra aptartas, t. y. nenurodyta, kas šį prierašą atliko, kokiais dokumentais (duomenimis) remiantis, taip pat nenurodyta šio prierašo įrašymo data bei nėra prierašą atlikusio asmens parašo. Tarnybos nuomone, nėra pagrindo laikyti, kad šį prierašą savo prašyme atliko jį pateikęs asmuo, t. y. I. B.. Taip pat mano, kad teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į papildomą 1 ha žemės, neturi.
Atsakovė Tarnyba patikslintame atsiliepime (e. b. l. 78–82) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Be to, kas išdėstyta Tarnybos minėtame atsiliepime, papildomai nurodo, kad Taryba skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į papildomą 1 ha, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.
Tarnyba dar kartą akcentuoja, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad V. B. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise papildomai valdė 1,00 ha žemės (t. y. daugiau negu 6,72 ha), esančios (duomenys neskelbtini), taip pat nėra Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatyta tvarka pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į papildomą 1 ha žemės, todėl reikalavimas įpareigoti toliau tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą dėl 1 ha žemės atkūrimo I. B., ir atkurti nuosavybės teises į papildomą 1 ha grąžinant natūra, arba suteikiant lygiavertį žemės sklypą arba atlyginant pinigais, yra nepagrįstas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas kilęs dėl Tarnybos 2019 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 1SS-1140-(7.5), kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises natūra į 1 ha ploto žemės sklypą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 9-532-27007 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. B. I., V.“ B. I., V. atkurtos nuosavybės į 6,72 ha žemės plotą, grąžinant natūra (e. b. l. 42), o Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdybos 1994 m. vasario 1 d. potvarkiu Nr. 39-v „Dėl žemės sklypo suteikimo I. B.“ jam šis 6,72 ha žemės plotas suteiktas (e. b. l. 43).
Trakų rajono apylinkės teismas 2002 m. liepos 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1375-04/2002 (toliau – ir Trakų rajono apylinkės teismo sprendimas) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad I. B., mirusio 2002 m. vasario 18 d., tėvas V. B., miręs 1948 m. rugpjūčio 12 d., iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 4).
Pareiškėja su 2019 m. balandžio 25 d. skundu (Tarnyboje gautas 2019 m. balandžio 29 d.) (e. b. l. 84–85) kreipėsi į Tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą.
Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą ir jos žinioje esančius rašytinius įrodymus, skundžiamu 2019 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 1SS-1140-(7.5) (e. b. l. 5–7) atsisakė atkurti nuosavybės teises natūra į papildomą 1 ha ploto žemės sklypą. Šiame Sprendime Tarnyba darė išvadą, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kad V. B. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise papildomai valdė 1,00 ha, t. y. kad jis valdė didesnį negu 6,72 ha žemės plotą, o į žemės plotą, kurio ribos pažymėtos Schemoje ir apibūdintos (aprašytos) 2002 m. gegužės 3 d. akte, I. B. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 9-532-27007 nuosavybės teisės jau atkurtos, todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į papildomą 1,00 ha žemės.
Pareiškėja su skundžiamu Sprendimu nesutinka, nes mano, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą, t. y. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą, atkurti nuosavybės teisės natūra į papildomą 1 ha žemės.
Taigi visų pirma spręstinas skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – kaip ir minėta, Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Pagal Tvarkos 11 punktą, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms sprendimus priimančioms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Teismui atnaujinus praleistą terminą, šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms institucijoms pateikiama įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai.
Iš apžvelgto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuosavybės teisės į nusavintą nekilojamąjį turtą atkuriamos asmeniui, pateikusiam prašymą atkurti nuosavybės teises bei teisės aktuose numatytus dokumentus, minėtų teisės aktų nustatytais terminais.
Iš byloje esančio I. B., V. 1991 m. rugsėjo 17 d. prašymo Kaišiadorių rajono Kietaviškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai (e. b. l. 36–37) matyti, jog minėtas asmuo prašė nustatyti V. B. vardu turėtos žemės 6,72 ha plotą, iš jo ariamos 4,49 ha, pievų ir ganyklų 1,99 ha, pagal administracinį teritorinį susiskirstymą (iki 1940 m. liepos 22 d.) Trakų apskrities, Žiežmarių valsčiaus, N. Kietaviškių k.
Kaip ir teigia pareiškėja, šiame prašyme po įrašu „6,72 ha“ yra prierašas „+1 ha“, tačiau, teismo nuomone, iš šio prierašo negalima spręsti, kad jis parašytas tą pačią dieną, kada užpildytas Prašymas, ar kad tai to paties asmens atliktas prierašas, nes nėra nurodyta, kas šį prierašą parašė ir kokiais dokumentais remiantis, nenurodyta prierašo data bei nėra prierašą parašiusio asmens parašo. Be to, kitoje Prašymo pusėje 5 punkte „pretendentų į žemę valia, valia gauti žemės tame pačiame ūkyje, bet nebūtinai toje pačioje vietoje“ yra išreikšta valia, t. y. parašytas įrašas tik į 6,72 ha. Taigi, B. I., V. minėtu Prašymu išreiškė valią, atkurti jam esant pretendentu, nuosavybės teises į buvusio žemės savininko V. B. iki nacionalizacijos valdytą 6,72 ha žemės plotą (gaunant žemės nebūtinai toje pačioje vietoje). Toks B. I., V. Prašymas į 6,72 ha ir buvo patenkintas Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 9-532-27007 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. B. I., V.“, kuriuo, kaip minėta, B. I., V. atkurtos nuosavybės į 6,72 ha žemės plotą, grąžinant natūra (e. b. l. 42).
Akcentuotina, kad iš byloje esančio Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. sausio 9 d. pažymėjimo Nr. 1657-B (e. b. l. 41) taip pat matyti, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Trakų apskrities Žiežmarių valsčiaus Kietaviškių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1939 m. spalio 13 d. sąraše įrašytas sklypų Nr. 11 ir 18 savininkas B. V., N. (duomenys neskelbtini) turėjęs 6,7252 ha žemės. Taigi, ir šis dokumentas patvirtina, kad V. B. (duomenys neskelbtini) kaime valdė 6,7252 ha žemės plotą.
Pareiškėjos teigimu, Trakų rajono apylinkės teismas sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B., miręs 1948 m. rugpjūčio 12 d., iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise papildomai valdė 1 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Teismas su šiuo pareiškėjos teiginiu nesutinka, nes iš byloje esančio Trakų rajono apylinkės teismo sprendimo (e. b. l. 4) turinio matyti, jog teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. iki nacionalizacijos valdė 1 ha žemės, bet ne papildomai 1 ha žemės. Tačiau, kaip minėta, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėjo 6,72 ha žemės plotą, į kurį ir atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 9-532-27007 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. B. I., V.“ nuosavybės.
Iš byloje esančių dokumentų: Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus pažymos „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuri net nepasirašyta, data ir numeris nenurodyti (e. b. l. 55), Elektrėnų skyriaus Kietaviškių seniūnijos darbinės grupės ir rajono ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teises, nagrinėti pasiūlymo – išvados, kurioje taip pat nenurodyta parengimo data (e. b. l. 50), 2002 m. gegužės 3 d. akto, kuriame nurodyta, kad „vietoje apžiūrėjome pil. N. B. nurodytą žemės, miško / sklypą, į kurį pageidaujama atstatyti nuosavybės teisę“, kuris randasi (duomenys neskelbtini) kaime bei 1 ha žemės ploto Schemos, kurioje nenurodyta sudarymo data ir galimai nurodytos gretimų žemės savininkų pavardės (e. b. l. 54) matyti, kad klausimas dėl 1 ha V. B. valdytos žemės buvo svarstytas. Tačiau teismas sutinka su Tarnybos nuomone, jog palyginus žemės sklypų planuose M 1:5000 žemės sklypų (projektiniai Nr. 4-1 (0,35 ha), 4-2 (0,20 ha), 4-3 (0,15 ha) ir 4-4 (0,10 ha), iš viso 0,80 ha) (e. b. l. 57–59), į kuriuos I. B. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant asmeninio ūkio žemę, ribas bei parengtą 1 ha žemės ploto Schemą (e. b. l. 54), manytina, jog tai ta pati vieta, į kurią I. B. jau atkurtos nuosavybės teisės t. y. į žemės plotą, kurio ribos pažymėtos Schemoje ir apibūdintos (aprašytos) 2002 m. gegužės 3 d. akte, I. B. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 9-532-27007 nuosavybės teisės jau atkurtos.
Pareiškėja nurodo, kad I. B. (jos tėvo) noras buvo atkurti žemę natūra.
Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.
Kadangi V. B. turėtos 1 ha žemės plotas patenka į asmeninio ūkio žemės teritoriją, kurioje teisės aktų nustatyta tvarka privatizuoti asmeninio ūkio žemės sklypai (t. y. nuosavybės teisės atkurtos pačiam I. B., suteikiant nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypus projektiniai Nr. 4-1 (0,35 ha), 4-2 (0,20 ha), 4-3 (0,15 ha) ir 4-4 (0,10 ha), iš viso 0,80 ha,) ir tokia žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12–13 straipsnius yra valstybės išperkama, todėl piliečiams natūra negražinama.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir į teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į papildomą 1 ha. Skundžiamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek specialųjį teisinį reglamentavimą – Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, todėl nėra pagrindo jį naikinti, o pareiškėjos reikalavimas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visuma nepatvirtina, kad V. B. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise papildomai valdė 1 ha žemės (t. y. daugiau negu atkurtus 6,72 ha), esančios (duomenys neskelbtini), taip pat byloje nėra Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į papildomą 1 ha žemės, todėl pareiškėjos išvestiniai reikalavimai - įpareigoti Tarnybą priimti sprendimą atkurti I. B. nuosavybės teises natūra į 1 ha žemės plotą pagal Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą ir įpareigoti Tarnybą toliau tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą dėl 1 ha žemės atkūrimo I. B., taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Beata Martišienė
Fausta Vitkienė