Baudžiamoji byla Nr. 2K-19-594/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45680-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.4.3; 1.2.19.6; 2.1.7.5; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
išteisintajai N. B., jos gynėjui advokatui V. K.,
nukentėjusiajam R. K., jo atstovui advokatui Justinui Jarusevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo advokato Justino Jarusevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, N. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 229 straipsnį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu N. B. įpareigota neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, N. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir N. B. įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. B. buvo nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį dėl to, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to fizinis asmuo patyrė didelę žalą, taip pat dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, būtent:
1.1. N. B., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), (toliau – Bendrovė) sporto ir pramogų parko vadovė ir turėdama administracinius įgaliojimus, 2012 m. sausio 27 d. būdama supažindinta su Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta 2012 m. sausio 20 d. Bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. 12, (toliau – Pareiginė instrukcija) ir pagal šios instrukcijos 7.3, 7.6, 8.2, 8.4, 8.5 punktus privalėdama žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parko teikiamomis paslaugomis taisykles, privalėdama sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovauja, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį bei sporto ir pramogų parko veiklą, ir jais vadovautis, žinoti Bendrovės ir parko teikiamų paslaugų naudojimosi taisykles, šias pareigas atliko netinkamai. 2017 m. rugsėjo 5 d. „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parke, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdant neformaliojo vaikų švietimo veiklą – vaikų mokymo plaukti treniruotes pagal neformaliojo vaikų švietimo programą „Plaukimo akademija“, 2017 m. birželio mėn. pradžioje ir rugsėjo mėn. pradžioje, iki rugsėjo 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, per bendruosius „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parko darbuotojų susirinkimus uždraudė įleisti grupinius užsiėmimus baseine – vaikų mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvus į klubo baseiną ir baseino drabužinę per vaikų užsiėmimus, nurodydama tėvams laukti vaikų po grupinių užsiėmimų klubo registratūroje, taip pažeisdama Bendrovės direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintos naudojimosi „(duomenys neskelbtini)“ sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarkos ir taisyklių (toliau – Taisyklės) 1.2.3 ir 1.2.4 punktų reikalavimus, kad nepilnamečių iki 16 metų amžiaus klientų grupes lydėtų ir prižiūrėtų pilnamečiai asmenys ir kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų), bei pažeisdama „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, kad nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti. Dėl to A. K., 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 16.00 val. kartu su mažamečiu sūnumi E. K. atvykusi į mokymo plaukti treniruotę baseine „(duomenys neskelbtini)“ sporto ir pramogų parke, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo neįleista į vandens zonos drabužinę ir į baseiną, taip pat neteko galimybės stebėti savo mažametį vaiką per treniruotę baseine ir prižiūrėti jį pasibaigus treniruotei vandens zonoje.
1.2. N. B., pagal Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35, 11.38 punktus privalėdama organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas, netinkamai organizavo pavaldžių darbuotojų darbą, t. y., sudarydama darbo grafiką, būdama informuota, kad plaukimo instruktorė I. Š. 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 17.00 val. turi vesti grupinę vaikų mokymo plaukti treniruotę, į tai neatsižvelgė ir paskyrė I. Š. tuo pačiu laiku 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 13.00 val. iki 21.30 val. budėti kaip baseino prižiūrėtoją, žinodama, kad ji negali tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo funkcijos, stebėti baseino lankytojų ir užtikrinti jų saugumo, vesdama grupinę vaikų treniruotę.
1.3. Dėl N. B. netinkamo pareigų atlikimo ir pirmiau nurodytų teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros vandens zonos drabužinėje ir baseine, 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 17.30 val., pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš drabužinės patalpos sugrįžo į baseiną ir jame nuskendo, dėl to nukentėjusiesiems A. K. ir R. K. buvo padaryta labai didelė žala.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs N. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, ir priėmė naują nuosprendį – N. B. išteisino pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
2.1. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju už E. K. žūtį yra atsakinga N. B.. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, N. B. tinkamai atliko savo pareigas ir veikė pagal savo įgaliojimus, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė ir savo veiksmais (neveikimu) nenulėmė E. K. žūties.
2.2. N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovės, galimybės savarankiškai veikti ir priimti sprendimus dėl sporto ir pramogų parko veiklos buvo ribotos – vadovas buvo atskaitingas Bendrovės vadovybei, su vadovybe turėjo suderinti sprendimus, kuriais būtų reikšmingai keičiama parko veiklos tvarka. Būtent Bendrovės vadovybė nustatė tvarką, kad baseino instruktorius vienu metu gali ir vesti treniruotes, ir budėti baseine. Darbuotojų darbo ir treniruočių baseine vedimo grafiką rengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė tvirtindavo tik darbuotojų darbo grafiką, užtikrindama, kad jis atitinka darbo ir poilsio režimo reikalavimus, o treniruočių grafiko nederindavo ir netvirtindavo.
2.3. Taip pat ne N. B. iniciatyva buvo uždrausta tėvams stebėti savo vaikus baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotes. Toks sprendimas buvo priimtas visų sporto ir pramogų parkų vadovų susirinkime ir patvirtintas Bendrovės vadovybės. Be to, neleidus nukentėjusiajai A. K. stebėti savo mažamečio sūnaus baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotę, Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos nebuvo pažeistos, nes šiam konkrečiam atvejui jos netaikytinos. Plaukimo akademijos taisyklės, kurių 2.5 punkto nuostatų pažeidimas inkriminuotas N. B., Bendrovės direktoriaus įsakymu buvo patvirtintos 2018 m. rugpjūčio 31 d., todėl įvykio metu dar negaliojo ir N. B. jų pažeisti negalėjo.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovas advokatas J. Jarusevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendį, kuriuo N. B. išteisinta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalyse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Sprendžiant dėl N. B. pareigos laikytis teisės aktų ir vidinių tvarkų reikalavimų užtikrinant saugumą sporto ir pramogų parke, pareigos užtikrinti galimybę tėvams prižiūrėti vaikus per plaukimo užsiėmimus, pareigos tinkamai organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti darbuotojų darbą, nebuvo vertinta įrodymų visuma, jų turinys, įrodymai vertinti selektyviai, atsirenkant tik atskirus įrodymus ar jų dalis ir jiems suteikiant didesnę įrodomąją reikšmę nei kitiems, nelyginant įrodymų tarpusavyje ir jų nesugretinant. Tai sukliudė teisingai, objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, dėl to padaryta faktinių bylos aplinkybių neatitinkanti išvada, kad N. B. veiksmuose nėra jai inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių.
3.2. Byloje nustatyta, kad N. B. vadovavo sporto ir pramogų parkui, kuris taip pat teikė vaikų mokymo plaukti paslaugą, taip vykdydamas neformaliojo vaikų švietimo veiklą, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, 15 straipsnio 1, 2 dalyse. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento nurodytos higienos normos HN 20:2012 10 punkte nustatyta, kad teritorija ir patalpos, kuriose vykdomos neformaliojo vaikų švietimo programos, ir jose esantys įrenginiai turi būti saugūs, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (paslydimo, kritimo, susidūrimo, nudegimo, nutrenkimo, sužalojimo elektros srove, sprogimo ir pan.). Pagal Pareiginės instrukcijos 7.3, 7.6, 8.2, 8.4 ir 8.5 punktus, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė privalėjo žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, Bendrovės sporto ir pramogų parko teikiamų paslaugų bei jų naudojimosi taisykles, privalėjo sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovavo, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį bei sporto ir pramogų parko veiklą, ir jais vadovautis. Apklausiamas Bendrovės direktorius V. Š. parodė, kad konkretaus sporto ir pramogų parko vadovas galėjo priimti sprendimus dėl darbo organizavimo ir konkrečių pareigybių savo vadovaujamame parke. Taip pat V. Š. ir Bendrovės sporto direktorius A. S. parodė, kad sporto ir pramogų parkų vadovai buvo skatinami per premijavimo sistemą, be kita ko, ir už sporto ir pramogų parko išlaidų, veiklos sąnaudų mažinimą bei pajamų didinimą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad N. B., žinodama savo pareigas, taip pat ir pareigą užtikrinti lankytojų saugumą, jas ignoravo dėl savanaudiškų paskatų, bet ši aplinkybė skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo įvertinta.
3.3. Net jeigu N. B. turėjo ribotus įgaliojimus ir negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl atskirų sporto ir pramogų parko veiklos sričių, tai nepaneigia N. B. atsakomybės nagrinėjamu atveju, kadangi ji privalėjo imtis aktyvių veiksmų, kad sporto ir pramogų parke būtų užtikrintas lankytojų saugumas. N. B. turėjo galimybę Bendrovės valdybos ar direktoriaus priimtų neteisėtų sprendimų ar duotų nurodymų nevykdyti, galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, sustabdyti sporto ir pramogų parko veiklą, iki bus užtikrintas lankytojų saugumas ir jame neįvyks nelaimingas atsitikimas, kaip nutiko nagrinėjamu atveju dėl N. B. neveikimo žuvus mažamečiui. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pateisintų tokį N. B. neveikimą.
3.4. Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktuose aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta pareiga įleisti vaikų tėvus į sporto ir pramogų parko baseino zoną, kad tėvai turėtų galimybę stebėti vaikus per treniruotę baseine, prižiūrėti juos ir užtikrinti jų saugumą. Šios nuostatos taikomos visai be išimties sporto ir pramogų parko veiklai, jokių išimčių grupinėms mokymo plaukti treniruotėms nebuvo nustatyta. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, bylos medžiaga nepatvirtina N. B. teiginių, kad neva visi tėvai ir globėjai galėjo visada lydėti savo vaikus į mokymo plaukti treniruotes. Teisme apklausta nukentėjusioji A. K., liudytojai L. K. (vedęs mokymo plaukti treniruotę E. K.), K. S. (baseino vyr. instruktorius), M. Č. (plaukimo treneris), R. Ka. (vyr. administratorė), L. L. (konsultantė), R. St. (vedusi savo dukterį į mokymo plaukti treniruotes) parodė, kad įvykio metu vaikų tėvams ir globėjams nebuvo leidžiama lydėti savo vaikų į baseino zoną, taip pat ir A. K., atvedusiai sūnų E. K. į mokymo plaukti treniruotę, buvo pasakyta, kad ji negali stebėti mokymo plaukti treniruotės, tokį nurodymą per darbuotojų susirinkimą išsakė parko vadovė N. B.. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos parodymus ir be jokio pagrindo remdamasis vaizdo įrašais, kuriuose matyti, vykstant vaikų plaukimo treniruotei, aplink baseiną vaikščiojantys suaugusieji, padarė išvadą, kad draudimo tėvams ar globėjams lydėti savo vaikus į plaukimo treniruotes nebuvo. Visų pirma, bylos medžiaga nepatvirtina, kad vaizdo įrašuose matomi suaugusieji yra plaukimo treniruotėje dalyvavusių vaikų tėvai ar globėjai. Be to, tai nepaneigia liudytojų parodymų, kad pagal bendrą taisyklę plaukimo treniruotes lankančių vaikų tėvams buvo draudžiama lankytis baseino zonoje ir juos stebėti bei prižiūrėti. Liudytoja R. St. parodė, kad, atvedus nepilnametę dukterį į plaukimo treniruotę, jos taip pat buvo bandoma neleisti į baseino zoną, bet ji su tokiu nurodymu nesutiko ir nereaguodama į pastabas lydėdavo savo dukterį į baseino zoną. Net pripažinus, kad draudimą tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes inicijavo Bendrovės vadovybė, o N. B. tik perdavė šį nurodymą savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams, tai nepaneigia N. B. atsakomybės. Ji kaip sporto ir pramogų parko vadovė, turėdama administracinius įgaliojimus ir būdama atsakinga už saugą nuo nelaimingų atsitikimų, privalėjo laikytis visų teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų, o prieštaraujančius jiems Bendrovės vadovybės nurodymus atsisakyti vykdyti. Tik N. B. buvo asmeniškai atsakinga už tinkamą jos vadovaujamo sporto ir pramogų parko veiklą, todėl nors draudimas tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes galėjo būti priimtas Bendrovės vadovybės, šio draudimo įgyvendinimą užtikrino pati N. B..
3.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikomos, yra nepagrįsta. Ši išvada grindžiama vien pateiktu subjektyviu N. B. Taisyklių nuostatų interpretavimu. Kadangi Taisyklėse atskiro reglamentavimo grupinėms mokymo plaukti treniruotėms nėra, todėl bendros Taisyklių nuostatos dėl tėvų (globėjų) dalyvavimo baseino zonoje prižiūrint nepilnamečius vaikus taikomos visai be išimties sporto ir pramogų parko veiklai.
3.6. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, N. B. pagal Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35, 11.38 punktus turėjo pareigą organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas. N. B. privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų darbuotojams atliekant darbo funkcijas, kad būtų užtektinai darbuotojų saugumui užtikrinti ir sudarytas toks darbuotojų darbo grafikas, pagal kurį būtų įgyvendinti reikalavimai dėl saugumo baseino zonoje. N. B. atsakomybės nešalina Bendrovėje susidariusi situacija, kai faktiškai teisės aktų ir vidaus tvarkų reikalavimų nebuvo laikomasi ir lankytojų, įskaitant mažamečius, nemokančius plaukti, saugumas nebuvo tinkamai užtikrinamas.
3.7. N. B. buvo atsakinga už darbuotojų darbo grafiko patvirtinimą, būtino personalo užtikrinimą. Pagal liudytojų I. Š., M. Č., L. K., K. S., S. P., V. Š. parodymus, N. B. kiekvieną mėnesį tvirtindavo jai pateiktą vyr. baseino instruktoriaus K. S. parengtą darbuotojų darbo grafiką. Taip pat liudytojai I. Š., L. K., M. Č. parodė, kad nebuvo galima užtikrinti visapusiškos baseino lankytojų priežiūros, kai tuo pačiu metu reikėjo vesti mokymo plaukti treniruotę. Atitinkamai N. B., žinodama sporto ir pramogų parke vedamų treniruočių grafiką, siekdama užtikrinti pakankamą lankytojų saugumo lygį, turėjo netvirtinti tokio darbo grafiko, pagal kurį tas pats darbuotojas tuo pačiu metu vestų plaukimo treniruotę ir būtų atsakingas už baseino priežiūrą. Tačiau N. B. nagrinėjamu atveju pasielgė neatsakingai ir I. Š. paskyrė prižiūrėti baseiną tuo pačiu metu, kai ji turėjo vesti plaukimo treniruotes, dėl to įvykio metu nebuvo užtikrintas tinkamas klientų saugumas ir mažametis E. K., grįžęs iš drabužinės į baseino zoną, likęs be tinkamos priežiūros, nuskendo. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuojamas tik darbo ir treniruočių grafikų rengimas, tai darydavo vyr. baseino instruktorius K. S., neatsižvelgiant į N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovės, tvirtinusios darbo grafikus, atsakomybę už saugumo reikalavimų įgyvendinimą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo advokato J. Jarusevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo
5. Nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. atstovo kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad N. B. nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes netinkamai – selektyviai, nelygindamas tarpusavyje – įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, todėl teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų yra pagrįsti.
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
7. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018).
9. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.).
10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.). Dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios priimto naujo nuosprendžio turinį, aiškinimo kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad naujame apkaltinamajame nuosprendyje paprastai sukritikuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų bylos aplinkybių, kitaip įvertinami byloje esantys ar naujai gauti įrodymai, nurodomos naujos aplinkybės ar atkreipiamas dėmesys į tas nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingas aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio arba netinkamai vertino atskirus bylos įrodymus jas nustatydamas. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).
11. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl N. B. priėmė skirtingus nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismo kitokias išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, asmens kaltės, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas.
11.1. Pirmosios instancijos teismas nuteisė N. B. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, padaręs išvadą, kad N. B., kaip sporto ir pramogų parko vadovė turėdama administracinius įgaliojimus, pažeisdama Pareiginės instrukcijos ir Taisyklių nuostatas, vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams nurodė neleisti grupines mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvams būti baseino zonoje ir stebėti savo vaikų, dėl to 2017 m. rugsėjo 5 d. A. K. nebuvo leista kartu su sūnumi būti baseino zonoje ir persirengimo patalpoje, taip pat N. B., tvirtindama 2017 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiką, baseino instruktorę I. Š. paskyrė budėti kaip baseino prižiūrėtoją, nors tuo pačiu metu I. Š. turėjo vesti grupinę mokymo plaukti treniruotę, todėl I. Š. negalėjo tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo funkcijų, stebėti baseino lankytojų ir užtikrinti jų saugumo, dėl to mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros baseino zonoje ir persirengimo patalpoje, pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš persirengimo patalpos grįžo į baseiną ir nuskendo.
11.2. Apeliacinės instancijos teismas išteisino N. B., konstatavęs, kad ji nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis motyvuojamas tuo, kad N. B. tinkamai atliko savo pareigas, veikė pagal savo įgaliojimus, specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė ir savo veiksmais (neveikimu) nenulėmė E. K. žūties. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priešingą, nei priimtas pirmosios instancijos teismo, sprendimą N. B. motyvavo kitokiu byloje jau esančių įrodymų ir, atlikus byloje dalinį įrodymų tyrimą, naujai gautų duomenų vertinimu.
12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. B. gynėjo apeliacinį skundą ir išteisindamas N. B., nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė pirmiau nurodytus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
12.1. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jame išdėstyti išteisinimo motyvai iš esmės atitinka N. B. parodymuose išsakytą poziciją, taip apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino N. B. parodymus apie jos kaip sporto ir pramogų parko vadovės ribotus įgaliojimus savo nuožiūra tvarkyti vadovaujamo parko veiklą, baseino instruktorių ir baseino prižiūrėtojų funkcijų dubliavimą išimtinai Bendrovės vadovybės nurodymu, subjektyviomis interpretacijomis pagrįstas aplinkybes dėl darbo grafiko tvirtinimo ir Taisyklių nuostatų taikymo. Taip pat nuosprendyje akcentuojami išimtinai tik N. B. palankūs liudytojų (pavyzdžiui, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustų kitiems Bendrovės sporto ir pramogų parkams vadovavusių A. P., I. B., J. L., S. D.) parodymai ar atskirų liudytojų (pavyzdžiui, Bendrovės vadovo V. Š., sporto dalies vadovo A. S., tinklo vadovės S. P.-G., finansų vadovo D. M.) nurodytos ir selektyviai atrinktos aplinkybės. Tačiau šie parodymai nebuvo palyginti su kitais bylos įrodymais, įvertinti kitų įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje netgi neišdėstyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklaustų liudytojų A. P., I. B., J. L. ir S. D. parodymai, apsiribojant tik selektyviais teiginiais, kokias, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybes šių liudytojų parodymai patvirtina.
12.2. Taip pat, motyvuodamas sprendimą išteisinti N. B., apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino atskiras byloje nustatytas aplinkybes (pavyzdžiui, pramogų ir sporto parko biudžeto formavimą, N. B. pateiktą susirašinėjimą įvairiais parko ūkinės veiklos klausimais, mažamečio E. K. palydėjimą į drabužinę prieš mokymo plaukti treniruotę), kurios nepaneigia N. B. inkriminuotų veikų, arba aiškiai neteisingai, be teisinio ir faktinio pagrindo nustatė atskiras aplinkybes (pavyzdžiui, dėl Taisyklių nuostatų negaliojimo E. K. situacijos atveju, darbo grafiko tvirtinimo aplinkybių), kuriomis grindė N. B. išteisinimą.
12.3. Pirmiau nurodyti pažeidimai nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepalyginus visų bylos įrodymų tarpusavyje, susiejant juos į logišką grandinę, neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, dėl to teismo išvados dėl N. B. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
13. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad konkretaus Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovas iš esmės negalėjo veikti savarankiškai ir dėl to N. B. negali atsakyti už E. K. žūtį, yra nepagrįsta.
13.1. Skundžiamame nuosprendyje nurodytuose Pareiginės instrukcijos 11.6, 11.15, 11.21, 11.24, 11.31, 11.37 punktuose yra įtvirtinta sporto ir pramogų parko vadovo atskaitomybė Bendrovės vadovybei, pareiga teikti ataskaitas ir įvairią informaciją, informuoti Bendrovės vadovybę apie darbuotojų padarytus nusižengimus darbo tvarkai, nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas ir bendro pobūdžio pareigomis laikytis Bendrovės vadovybės įsakymų ir patvirtintų tvarkų bei juos vykdyti. Tačiau, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokio pobūdžio pavaldaus asmens atskaitomybė vadovybei darbo teisiniuose santykiuose yra įprasta ir nagrinėjamu atveju savaime nereiškia, kad konkretaus pramogų ir sporto parko vadovas iš esmės negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl vadovaujamo parko veiklos, kiek tai susiję su konkretaus parko veiklos organizavimu parko veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir lankytojų saugumo užtikrinimo kontekste.
13.2. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje remiamasi atskiromis liudytojų Bendrovės vadovo V. Š., tinklo vadovės S. P.-G., finansų vadovo D. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė pati papildomų etatų įsteigti negalėjo, konkretaus sporto ir pramogų parko darbuotojų etatų skaičių ir biudžetą nustatydavo Bendrovės vadovybė, parko vadovė be finansų skyriaus patvirtinimo galėjo disponuoti tik nedidele pinigų suma, skirta einamosioms išlaidoms padengti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo kitas tų pačių liudytojų nurodytas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir į jas neatsižvelgė, o būtent kad N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovė galėjo priimti savarankiškus sprendimus ir Bendrovės vadovybės prašyti papildomų darbuotojų etatų bei lėšų tiek darbuotojų darbo užmokesčiui, tiek bet kuriems kitiems poreikiams, susijusiems su parko veikla, jei tokį poreikį pagrįsdavo, kiekvienais metais tvirtinant Bendrovės biudžetą kiekvieno sporto ir pramogų parko vadovas nurodydavo savo vadovaujamo parko lėšų poreikį, iš šios sumos buvo apmokamos kiekvieno parko sąskaitos, einamieji remonto darbai, kitos išlaidos, susijusios su parko veikla, be to, tam pačiam darbuotojo etatui buvo galima įdarbinti du žmones, dirbančius puse etato.
13.3. Taip pat ir iš Pareiginės instrukcijos 11.1, 11.2, 11.3, 11.5, 11.10, 11.12 punktuose įtvirtintų pareigų organizuoti parko, kuriam vadovauja, veiklą, formuoti, kontroliuoti ir vykdyti Bendrovės (tiksliau, parko, kuriam vadovauja) biudžetą, koordinuoti parko darbuotojų darbą, kontroliuoti, kad visi parko darbuotojai tinkamai vykdytų jiems pavestas pareigas, vykdyti pirminę darbuotojų atranką, kontroliuoti padalinį prižiūrinčių įmonių paslaugų teikimą, užsakyti prekes, reikalingas sporto ir pramogų parkui, palaikyti ryšius su tiekėjais matyti, kad N. B. turėjo pakankamai plačius įgaliojimus veikti savarankiškai organizuodama savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko veiklą.
13.4. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B. veikė tik kaip formali parko vadovė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, būtent N. B. buvo atsakinga už konkretaus parko veiklą, privalėjo ją organizuoti taip, kad ji atitiktų teisės aktų (tiek išorinių, tiek vidinių) reikalavimus, jai buvo pavaldūs parko darbuotojai, kuriems ji ne tik galėjo duoti privalomus vykdyti nurodymus, bet ir turėjo jiems sudaryti sąlygas tinkamai vykdyti savo pareigas, tačiau, kaip nustatyta byloje, savo pareigas N. B. vykdė netinkamai.
13.5. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad N. B. kaip parko vadovė elgėsi atsakingai, rėmėsi N. B. pateiktu susirašinėjimu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17 punktas). Iš elektroninių laiškų matyti, kad N. B. sprendė įvairius parko veikloje kylančius ūkinius reikalus, todėl šis susirašinėjimas yra nesusijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu ir jo priežastimis ir nei patvirtina, nei paneigia N. B. atsakomybės už jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą.
14. Taip pat nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. nėra atsakinga už tai, jog pagal patvirtintą 2017 m. rugsėjo mėnesio darbo grafiką įvykio dieną baseino zonoje paskirta budėti baseino instruktorė I. Š. negalėjo tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojo pareigų, nes pagal treniruočių grafiką nuo 17 val. vedė plaukimo treniruotę.
14.1. Spręsdamas dėl N. B. atsakomybės už baseino instruktoriaus ir baseino prižiūrėtojo funkcijų dubliavimąsi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatribojo darbo grafiko rengimo nuo jo tvirtinimo. Byloje nustatyta, kad N. B. vadovaujamame sporto ir pramogų parke būdavo sudaromi atskiri darbo ir vedamų treniruočių grafikai, juos parengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., darbo grafiką tvirtindavo N. B., nors treniruočių grafiko N. B. netvirtindavo, bet jis buvo viešas, dalį laiko tam pačiam darbuotojui treniruočių vedimo ir baseino priežiūros laikas sutapdavo (kaip nagrinėjamo įvykio metu sutapo I. Š.). Nors darbo ir treniruočių vedimo grafiką rengdavo vyr. baseino instruktorius K. S., bet už galutinį darbo grafiko patvirtinimą kaip sporto ir pramogų parko vadovė buvo atsakinga tik N. B.. Ši pareiga buvo nustatyta Pareiginės instrukcijos 11.25 punkte, jos reikšmę apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino. Kadangi pagal darbo grafiką buvo pildomas ir darbo laiko apskaitos žiniaraštis, todėl minėtame punkte įtvirtinta pareiga negali būti aiškinama formaliai. Be to, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovei nustatyta pareiga tvirtinti tokį darbuotojų darbo grafiką, kuris apimtų ne tik budėjimą baseine, bet ir kitą neatsiejamą baseino instruktorių veiklą – treniruočių vedimą.
14.2. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B., tvirtindama darbo grafiką, turėjo atsižvelgti tik į tai, kad nebūtų pažeistos nustatytos darbo ir poilsio laiko normos. Su tokiu formaliu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu negalima sutikti, nes jis neatitinka ir Pareiginėje instrukcijoje nustatytų pareigų tinkamai organizuoti vadovaujamo parko veiklą, sudaryti sąlygas darbuotojams tinkamai vykdyti savo funkcijas. Byloje nėra ginčo, kad apie baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus funkcijų dubliavimąsi N. B. žinojo. Pagal liudytojų K. S., L. K., I. Š., M. Č. parodymus, dubliuojantis funkcijoms užtikrinti tinkamą baseino priežiūrą nebuvo galimybės, šis klausimas buvo keliamas per darbuotojų susirinkimus. Atsižvelgiant į tai, N. B. turėjo pareigą tvirtinti tokį darbo grafiką, kuris užtikrintų tinkamą paslaugų teikimą ir klientų saugumą, sudarytų galimybes darbuotojams realiai vykdyti budėjimą baseine, o ne vien tik formaliai atsižvelgti į darbo ir poilsio laiko normas.
14.3. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, N. B. veikė neatsakingai, neatsižvelgė į treniruočių vedimo tvarkaraštį ir paskyrė budėti baseine I. Š., kuri tuo pačiu metu turėjo vesti grupinę mokymo plaukti treniruotę, dėl to I. Š. negalėjo užtikrinti tinkamo baseino lankytojų saugumo, o tai lėmė, kad iš persirengimo patalpos į baseino zoną grįžęs mažametis E. K. nepastebėtas įlipo į baseiną ir nuskendo. Taigi akivaizdu, jog N. B., būdama sporto ir pramogų parko vadovė, neužtikrino, kad po plaukimo pamokos (treniruotės) vaikai būtų stebimi atsakingų darbuotojų, palydimi ir perduodami tėvų priežiūrai.
14.4. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. kėlė klausimus Bendrovės vadovybei dėl baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus funkcijų dubliavimosi, yra nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje nurodyto Bendrovės sporto ir pramogų parko vadovų ir vadovybės susirinkimo protokolo, susirinkimo metu spręsti tik klausimai dėl mokėjimo treneriui už budėjimą ir treniruočių vedimą bei pasiūlyta vedant treniruotes nemokėti atlyginimo už budėjimą (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17.4 punktas). Tai nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad N. B. nesutiko su Bendrovėje nusistovėjusia praktika baseino instruktorių, vedusį plaukimo treniruotes, tuo pačiu metu skirti ir kaip baseino prižiūrėtoją. Priešingai, akivaizdu, kad N. B., tvirtindama darbo grafiką, sutiko su tokiu darbo organizavimu ir jį toleravo.
15. Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ne dėl N. B. veiksmų mažametis E. K. įvykio metu buvo likęs be suaugusiųjų (nagrinėjamu atveju motinos A. K.) priežiūros.
15.1. Pagal liudytojų L. K. (baseino instruktoriaus, vedusio treniruotę mažamečiui E. K.), I. Š. (baseino instruktorės, įvykio metu pagal grafiką turėjusios budėti baseino zonoje, bet tuo pačiu metu vedusios ir treniruotę), K. S. (vyr. baseino instruktoriaus), M. Č. (baseino instruktoriaus), R. Ka. (vyr. administratorės, įvykio metu padėjusios registratūroje aptarnauti klientus), L. L. (administratorės, įvykio metu dirbusios registratūroje) parodymus, 2017 m. vasarą grupines mokymo plaukti treniruotes lankančių vaikų tėvams nebebuvo leidžiama baseino zonoje stebėti mokymo plaukti treniruočių, tokį nurodymą išsakė parko vadovė N. B. per parko darbuotojų susirinkimą, tokį sprendimą nulėmė kitų klientų skundai dėl baseino zonoje besibūriuojančių suaugusiųjų, stebinčių savo vaikus mokymo plaukti treniruotėje.
15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog draudimas tėvams būti baseino zonoje per mokymo plaukti treniruotę buvo rekomendacinio pobūdžio pasiūlymas, aptartas sporto ir pramogų parkų vadovų ir Bendrovės vadovybės bendrame susirinkime, bet nepagrįstai sureikšmino tai, kad šis draudimas nebuvo įformintas oficialiai ir buvo priimtas ne N. B. iniciatyva. Priešingai, iš bylos aplinkybių matyti, kad N. B. savo vadovaujamo sporto ir pramogų parko darbuotojams perdavė per bendrą visų Bendrovės sporto ir pramogų parkų vadovų bei Bendrovės vadovybės susirinkimą priimtą rekomendacinį sprendimą, kurį parko darbuotojai turėjo vykdyti. Tai, kad pasikeitus tvarkai tėvams nebebuvo leidžiama būti baseino zonoje ir stebėti savo vaikų, nurodė ir liudytoja R. St., vedusi į mokymo plaukti treniruotes nepilnametę dukterį.
15.3. Kita vertus, tiek liudytoja R. St., tiek baseino instruktorė I. Š. nurodė, kad nauja tvarka nebuvo griežtai įgyvendinama ir, tėvams kategoriškai reikalaujant, jiems buvo leidžiama patekti į baseino zoną. Tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios A. K. parodymų kontekste, kad dar pasirašant sutartį dėl sūnaus treniruočių ir bendraujant su treneriu jai buvo pasakyta, jog tėvams neleidžiama stebėti treniruočių baseino zonoje. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino baseino instruktorius L. K. ir vadybininkė R. S.. Kadangi nukentėjusiajai A. K. iš anksto buvo nurodyta, kad tėvai negali būti baseino zonoje ir stebėti mokymo plaukti treniruočių, todėl aplinkybė, kad nukentėjusioji įvykio dieną neprieštaravo šiam draudimui ir nereikalavo leisti jai patekti į baseino zoną, nepaneigia N. B. atsakomybės už tai, kad įvykio dieną mažametis E. K. liko be suaugusio asmens priežiūros baseino zonoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. K. į sporto ir pramogų parką pasiimti vaiko grįžo apie 17 val. (vaizdo įraše iš registratūros ji užfiksuota 17.02 val.), tai, kad ji nerimavo, jog sūnus neišeina iš treniruotės, patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet ir registratorė L. L.-G., skambutis telefonu treneriui, kuris fiksuotas 17.19 val., tačiau net ir po to, nors nelaimė dar nebuvo įvykusi, A. K. į baseino zoną įleista nebuvo, todėl N. B. parodymuose esantys teiginiai, kad „prioritetas berniuko mamai tą dieną galimai buvo apsipirkti parduotuvėje ir neatsakinga kaltinti ją, kai atsakomybės už tą dieną neprisiėmė tėvai“, yra nepagrįsti ir užgaulūs. Paminėtos aplinkybės, priešingai nei teigė nuteistoji, neabejotinai patvirtina, kad A. K. nebuvo sudaryta galimybė po plaukimo pamokos pasirūpinti sūnumi, o tai, kaip minėta, buvo daroma vykdant klubo vadovės N. B. nurodymą.
16. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad draudimu leisti tėvams būti baseino zonoje ir stebėti plaukimo treniruotę nebuvo pažeistos Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos.
16.1. Taisyklių 1.2.3 punkte nustatyta, kad nepilnamečių klientų iki 16 metų grupes turi lydėti ir prižiūrėti pilnamečiai asmenys, o Taisyklių 1.2.4 punkte nustatyta, kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų). Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kuriose minėtų Taisyklių nuostatų galiojimas aiškinamas Bendrovėje nusistovėjusia praktika teikiant paslaugas, neva šios Taisyklių nuostatos netaikytinos grupinei mokymo plaukti treniruotei.
16.2. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. K. mažamečio sūnaus E. K. vardu su Bendrove sudarė sutartį dėl plaukimo pamokų. Sutartyje dėl paslaugų teikimo nebuvo nustatyta jokių išimčių, kad nagrinėjamu atveju Bendrovėje nustatytos Taisyklės nėra taikytinos. Įvykio metu galiojusiose Taisyklėse atskirai nebuvo reglamentuota tvarka dėl grupinių mokymo plaukti treniruočių vedimo, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinos bendros Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos, pagal kurias klientų iki 16 metų grupes lydi pilnamečiai asmenys, o klientai iki 16 metų amžiaus vandens zonoje gali lankytis tik prižiūrimi tėvų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad draudimas nukentėjusiajai A. K. būti baseino zonoje ir stebėti mokymo plaukti treniruotę prieštaravo Taisyklių nuostatoms.
16.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad per mokymo plaukti treniruotę už vaikų saugumą iš esmės buvo atsakingas treniruotę vedęs darbuotojas, kadangi nagrinėjamu atveju nelaimė įvyko pasibaigus mokymo plaukti treniruotei – treniruotę vedęs L. K. pagal nustatytą tvarką vaikus išlydėjo į drabužinę ir nuo 17 val. vedė kitą treniruotę, o mažametis E. K. į baseino zoną iš persirengimo patalpos grįžo netgi du kartus 17.24 val. ir 17.25 val., į baseiną įlipo 17.28 val. Taigi, nelaimės metu už E. K. saugumą kitą treniruotę vedęs L. K. negalėjo būti atsakingas, tuo metu už baseino lankytojų saugumą formaliai buvo atsakinga baseino prižiūrėtoja paskirta I. Š., bet šios pareigos tinkamai įgyvendinti ji negalėjo dėl N. B. patvirtinto darbo grafiko neatsižvelgiant į tai, kad tuo metu I. Š. taip pat turėjo vesti treniruotę.
16.4. Be to, Taisyklėse nebuvo nustatyta tvarka, kas yra atsakingas už nepilnamečius asmenis persirengimo patalpoje po mokymo plaukti pamokos (treniruotės). Kaip jau minėta, pagal sporto ir pramogų parko vaizdo kamerų įrašus, A. K. grįžo pasiimti sūnaus 17.02 val., t. y. tuo metu, kai E. K. buvo persirengimo patalpoje, kalbėjosi su registratūros darbuotojomis dėl negrįžtančio sūnaus, skambino treneriui (17.19 val.), bet jai vis viena nebuvo leista patekti į baseino zoną ir persirengimo patalpą, o mažamečiu E. K. tuo metu apskritai niekas nesirūpino.
16.5. Skundžiamame nuosprendyje aptarta aplinkybė, kad mažametį E. K. prieš treniruotę į persirengimo patalpą palydėjo parko darbuotojų surastas ūkvedys P. K., nagrinėjamo įvykio aplinkybių kontekste, sprendžiant dėl N. B. atsakomybės, neturi reikšmės, nes nelaimė įvyko po plaukimo treniruotės, kai mažametis E. K. liko be tinkamos priežiūros.
17. Kita vertus, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. B. nepažeidė Bendrovės Plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punkto, pagal kurį nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje yra tik duomenys apie Bendrovės vadovo 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu patvirtintas plaukimo akademijos taisykles, t. y. jau po 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio. Pagal byloje apklaustų liudytojų Bendrovės sporto direktoriaus A. S., vadybininkės R. S. parodymus, įvykio metu Bendrovės plaukimo akademijos taisyklės oficialiai nebuvo patvirtintos. Atsižvelgiant į tai, N. B. negalėjo pažeisti negaliojusių, Bendrovės vadovo įsakymu oficialiai nepatvirtintų taisyklių reikalavimų.
18. Tačiau, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad N. B., pažeisdama Pareiginės instrukcijos ir Taisyklių reikalavimus, netinkamai atliko savo pareigas, dėl draudimo nukentėjusiajai A. K. būti baseino zonoje ir stebėti mažamečio sūnaus E. K. plaukimo treniruotę, taip pat dėl patvirtinto darbo grafiko, pagal kurį I. Š. buvo paskirta budėti baseine, nors tuo pačiu metu vedė plaukimo treniruotę, mažametis E. K., pasibaigus treniruotei likęs be tinkamos priežiūros, iš persirengimo patalpos grįžo į baseiną ir nuskendo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, tarp N. B. veikos ir kilusių padarinių yra dėsningas priežastinis ryšys, nors N. B. nenumatė tokių padarinių, bet pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes, turimą patirtį turėjo ir galėjo tai numatyti. Nors N. B. įrodytais pripažinti veiksmai – draudimas mažamečio E. K. motinai būti baseino zonoje, baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus pareigų dubliavimas – atitiko Bendrovės vadovybės poziciją ir atitinkami sprendimai buvo aptarti bendruose susirinkimuose su Bendrovės vadovybe, bet šie sprendimai žinomai prieštaravo pirmiau aptartiems teisės aktų reikalavimams, todėl tai N. B. atsakomybės nešalina.
19. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatydamas veikos faktines aplinkybes, padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, dėl to N. B. buvo nepagrįstai išteisinta pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį. Nagrinėjamu atveju būtent pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia N. B. kaltę, motyvuotai atmesta gynybinė versija apie E. K. žūties aplinkybes, N. B. kaip sporto ir pramogų parko vadovės formalius įgaliojimus, Taisyklių reikalavimų taikymą.
20. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl N. B. išteisinimo yra naikinama ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis su pakeitimais – pašalinant iš įrodytomis pripažintų N. B. nusikalstamos veikos aplinkybių tai, kad N. B. pažeidė „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 15 d. nuosprendžio dalį dėl N. B. išteisinimo ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį su pakeitimais: pašalinti iš N. B. įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių tai, kad N. B. pažeidė „(duomenys neskelbtini)“ plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintys suaugusieji gali stebėti akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti ir persirengti.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Rima Ažubalytė
Albinas Antanaitis