Civilinė byla Nr. e3K-3-224-378/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07407-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2., 3.2.4.4., 2.6.16.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AJ šokoladas“ dėl priverstinio iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų bei skolos, delspinigių, periodinių baudų už naudojimąsi patalpomis be sutarties, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AJ šokoladas“ priešieškinį ieškovei viešajai įstaigai „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ dėl nuomos sutarties nutraukimo ir mokėjimų įskaitymų pripažinimo neteisėtais bei neprotingai didelių netesybų (baudos) sumažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmokų paskirstymą, teismo teisę sumažinti nepagrįstai dideles netesybas, teismo nešališkumo, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priverstinai iškeldinti atsakovę iš maitinimo paskirties patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos) ir priteisti ieškovei iš atsakovės 25 258,89 Eur skolos, 2303,63 Eur delspinigių, 90 550,36 Eur baudos už naudojimąsi patalpomis be sutarties, 40 Eur kompensaciją skolos išieškojimo išlaidoms atlyginti, 11,75 procento dydžio metines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1935,85 Eur žyminį mokestį bei 1,16 Eur bankų komisinius mokesčius.

3.       Atsakovė pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašė pripažinti, kad ieškovė neteisėtai nutraukė 2019 m. spalio 28 d. nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. 17/2019/15 (toliau – Nuomos sutartis), taip pat neteisėtai į netesybas įskaitė atsakovės sumokėtas 22 937,99 Eur įmokas, sumažinti ieškovės reikalaujamas netesybas (baudą) už vieną mėnesį nuo 16 781,54 Eur iki 2221,80 Eur (jeigu teismas netenkintų atsakovės reikalavimo dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir atmetė priešieškinį.

5.       Byloje nustatyta, kad Nuomos sutartimi šalys susitarė dėl 6319 Eur įskaitant pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) nuomos mokesčio už Patalpas mokėjimo. Nuomos sutartimi šalys sutarė, kad Patalpų nuomos mokestis yra indeksuojamas kiekvienais metais. Laiku nesumokėjusi, nuomininkė privalo sumokėti nuomotojai 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo vėluojamos sumokėti sumos. Pagal ieškovės išrašytas 2022 m. lapkričio 18 d., gruodžio 20 d., 2023 m. sausio 20 d. ir vasario 28 d. sąskaitas faktūras neatsiskaityta, todėl susidarė 25 039,37 Eur nuomos mokesčio skola.

6.       Teismas nusprendė, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog atsakovė sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nesumokėjo ieškovei viso nuomos mokesčio, todėl, atsakovei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad skola yra sumokėta, ieškinio reikalavimas dėl 25 039,37 Eur nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėn. iki 2023 m. vasario mėn. priteisimo yra pagrįstas. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, kad pandemijos laikotarpiu ji turėjo būti atleista nuo nuomos mokesčio sumokėjimo.

7.       Teismas nusprendė, kad, atsakovei tinkamai ir laiku nevykdant prievolės mokėti negyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, ieškovė Nuomos sutartyje nustatyta tvarka turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas vertino, kad apie Nuomos sutarties nutraukimą atsakovė buvo įspėta laikantis Nuomos sutartyje nustatytos tvarkos ir tinkamai. Teismas konstatavo, kad atsakovės neišsikeldinimas iš ieškovei priklausančių negyvenamųjų patalpų nutraukus Nuomos sutartį pažeidžia ieškovės, kaip teisėtos patalpų savininkės, teises, todėl ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę iš šių patalpų tenkinamas.

8.       Byloje nustatyta, kad, pagal Nuomos sutarties sąlygas, praleidusi Patalpų grąžinimo terminą, atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei vieną penkioliktąją mėnesinio nuomos mokesčio dydžio baudą už kiekvieną pradelstą dieną grąžinti ir (ar) atlaisvinti turtą ir mokėti nuomos mokestį bei padengti papildomas išlaidas už laikotarpį, kurį ji faktiškai naudojosi patalpomis, skaičiuojant atitinkamai nuo Nuomos sutartyje nustatytos jų grąžinimo datos iki faktinės grąžinimo dienos. Teismas konstatavo, kad, atsakovei nesumokėjus skolos ir negrąžinus negyvenamųjų patalpų Nuomos sutartyje nustatytu terminu, ieškovė įgijo teisę skaičiuoti atsakovei baudą bei nuomos ir papildomus mokesčius už laikotarpį, kuriuo atsakovė neteisėtai toliau naudojosi grąžintinomis patalpomis.

9.       Teismas vertino atsakovei paskirtų baudų pagrįstumą. Atsakovės įrodinėjamas aplinkybes dėl mokėtinų nuomos mokesčių už kitas panašias Vilniaus miesto senamiestyje nuomojamas patalpas dydžio teismas laikė teisiškai nereikšmingomis, nes Nuomos sutartimi šalys baudos dydį siejo su šalių sudarytoje Nuomos sutartyje sutartu nuomos mokesčio dydžiu, o ne su vidutiniu rinkos nuomos mokesčio dydžiu. Teismo vertinimu, atsakovei skaičiuojamos baudos už atsisakymą atlaisvinti patalpas dydis šiuo atveju nėra akivaizdžiai per didelis. Teismas konstatavo, kad šioje situacijoje akivaizdu, jog šalių sulygtas baudos dydis nėra veiksmingas ir nepasiekia savo tikslų, nes atsakovė, žinodama sutartos baudos dydį, nutraukus patalpų Nuomos sutartį jų neapleidžia. Be to, šioje byloje abi Nuomos sutarties šalys yra verslininkės, todėl joms yra taikomi didesni atidumo standartai sudarant sutartį ir joje išreiškiant suderintą valią. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė per visą Nuomos sutarties sudarymo laikotarpį būtų ginčijusi Nuomos sutarties sąlygas ir tik ieškovei užvedus šią civilinę bylą procesiniuose dokumentuose nurodė, kad yra pagrindas mažinti baudą.

10.       Spręsdamas dėl ieškovės atlikto atsakovės 2023 m. gegužės 25 d., liepos 4 d. ir liepos 31 d. mokėjimų (iš viso 22 937,99 Eur sumos) įskaitymo pagrįstumo, teismas vadovavosi Nuomos sutarties 6.4 punktu, kuriuo šalys susitarė, kad nuomininkės sumokėtos sumos bus paskirstomos (padengiamos) tokia eilės tvarka: pirma, išlaidos, susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antra, delspinigiai, baudos bei nuomotojos nuostolių atlyginimas; trečia, kiti mokesčiai; ketvirta, nuomos mokestis. Teismas atsižvelgė į tai, kad mokėjimo pavedimų paskirtyje atsakovė nurodė „pagal sf“, ir nusprendė, kad esant tokiai situacijai, kai nėra aišku, už ką atliekami mokėjimai, akivaizdu, jog ieškovė, atlikdama mokėjimų įskaitymus, turėjo vadovautis Nuomos sutarties 6.4 punkte nustatyta nuomininkės sumokėtų sumų paskirstymo tvarka.

11.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį bei priešieškinį tenkino iš dalies.

12.       Kolegija nusprendė, kad ieškovės atliktas įskaitymas prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai, jog įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas, ir Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms, kad ūkinės operacijos turi būti užregistruojamos ūkinės operacijos dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki ataskaitų parengimo dienos, o grynaisiais pinigais atliekamos ūkinės operacijos – ne vėliau kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną. Kolegija konstatavo, kad nors ieškovė teigė, jog įskaitymus atliko mokėjimų dieną, labiau tikėtina yra atsakovės versija, kad ieškovė prieš kelis mėnesius gautas įmokas perskirstė tik po to, kai susipažino su į civilinę bylą pateikto atsakovės tripliko argumentais, ir po to, kai 2023 m. rugpjūčio 31 d. susitikimo metu ieškovės advokatui buvo išsakyta atsakovės derybinė pozicija dėl netesybų sumažinimo. Teisėjų kolegija vertino, kad ieškovės atliktas nuomos įmokų įskaitymas į netesybas yra nesąžiningas, nes dėl ieškovės skaičiuojamų neprotingai didelių netesybų tuo metu teisme jau buvo nagrinėjamas ginčas, tačiau sprendimas dar nebuvo priimtas, todėl egzistavo tikimybė, kad teismas gali netesybas sumažinti arba apskritai jų nepriteisti. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino priešieškinio reikalavimo pripažinti 22 937,99 Eur įmokų įskaitymą į netesybas neteisėtu ir nepagrįstai priteisė iš atsakovės 25 039,37 Eur skolą. Dėl to kolegija 25 258,89 Eur skolą sumažino iki 2320,90 Eur.

13.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė Nuomos sutarties sudarymo ar vykdymo laikotarpiu turėjo ginčyti Nuomos sutarties sąlygas dėl baudos, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos neįtvirtina pareigos skolininkui, kuris reiškia reikalavimą dėl netesybų sumažinimo, ginčyti sutarties dėl netesybų sąlygas. Atsakovė reikalavimą dėl netesybų sumažinimo pareiškė atsikirsdama į ieškovės ieškinį ir pareikšdama priešieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo sumažinti akivaizdžiai per dideles netesybas.

14.       Kolegija pažymėjo, kad, pagal teismų praktiką, įrodyti tikėtinus 16 781,54 Eur per mėnesį baudos dydžio nuostolius buvo ieškovės pareiga, todėl ne atsakovė turėjo paneigti baudos dydį, bet ieškovė turėjo įrodyti baudos pagrįstumą, t. y. kad bauda atitinka realius nuostolius. Kolegija konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų 16 781,54 Eur per mėnesį nuostolius, tačiau atsakovės pateikti Aruodas.lt duomenys bei ekspertės I. R. 2024 m. sausio 8 d. konsultacija (toliau – Konsultacija) yra objektyvūs rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina šiai bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad: ieškovės reikalaujama bauda yra akivaizdžiai per didelė; ieškovė per mėnesį realiai nepatiria 16 781,54 Eur nuostolių; ieškovės tikėtini nuostoliai yra žymiai mažesni. Kolegija nusprendė, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas, patvirtina, jog ieškovės taikoma 16 781,54 Eur dydžio per mėnesį bauda už naudojimąsi ginčo patalpomis be sutarties yra nesąžininga, kelis kartus viršija realius ieškovės nuostolius ir sudaro sąlygas ieškovei praturtėti atsakovės sąskaita.

15.       Kolegija atkreipė dėmesį, kad atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateiktas naujas įrodymas – Konsultacija dėl galimos nuomos kainos – patvirtina, jog šiuo metu ginčo patalpų nuomos kaina yra 35 Eur/1 kv. m be PVM, o pajamos per mėnesį už visų 185,15 kv. m ginčo patalpų nuomą sudaro 6480 Eur be PVM. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad ieškovė per mėnesį nepatiria 16 781,54 Eur dydžio nuostolių, nes ginčo patalpas galėtų išnuomoti tik už gerokai mažesnę nei 6480 Eur ar truputį didesnę kainą. Ieškovės tikėtini realūs nuostoliai (negautos pajamos nuompinigių forma) už 185,15 kv. m ginčo patalpas per mėnesį sudarytų 6480 Eur, atitinkamai per 7 mėnesių ginčo laikotarpį 2023 m. vasario–rugpjūčio mėnesiais ieškovės tikėtini realūs nuostoliai sudarytų 45 360 Eur. Atsižvelgdama į tai, pirmosios instancijos teismo priteistą 90 550,36 Eur baudą, kuri yra akivaizdžiai per didelė ir neprotinga, kolegija sumažino iki protingos realių nuostolių dydžio ribos – 45 360 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos priimtų 2024 m. balandžio 9 d. nutarties ir 2024 m. balandžio 30 d. nutarties dalis, kuriomis Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti ieškovės teikiamus naujus rašytinius įrodymus, ir priimti bei pridėti prie bylos visus apeliaciniame procese ieškovės pateiktus įrodymus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos priimtas 2024 m. gegužės 21 d. nutartį ir 2024 m. gegužės 30 d. papildomą nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė tinkamo proceso principą, reikalaujantį, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (lot. audiatur et altera pars), ir proceso teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų priėmimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnis), įrodinėjimo pareigą (CPK 176–179 straipsniai) ir įrodymų sąsajumą bei vertinimą (CPK 180–185 straipsniai), taip pat nešališkumo ir neutralumo, dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitus proceso principus (CPK 12, 17, 142, 226, 227, 265, 302, 320 straipsniai), skirtus bylai teisingai išnagrinėti, nes atsisakė priimti į bylą kartu su ieškovės atsiliepimu pateiktus taikytų netesybų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus, tačiau priėmė atsakovės pateiktą naują įrodymą dėl galimos Patalpų nuomos kainos. Atmetęs prašymą dėl netesybų pagrįstumą patvirtinančių įrodymų priėmimo, teismas negalėjo atsižvelgti į ieškovės patirtų nuostolių dydį. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas vertino tik atsakovės pateiktą naują įrodymą, o byloje esančių įrodymų viseto nevertino, taip pat nevertino ieškovės argumentų, pagrindžiančių, kad atsakovės pateiktas naujas įrodymas yra suklastotas, nesusijęs su nagrinėjama byla ir turi teisinės galios trūkumų.

16.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir neteisėtai suabsoliutino savo teisę mažinti netesybas, neatsižvelgė, kad ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156 ir 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas netesybų dydį, neatsižvelgė į teismų praktikoje nustatytas aplinkybes: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, bei principą, jog netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų.

16.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes, vertindamas įrodymus, neįsitikino, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar yra prejudicinių faktų. Teismas neįvertino kiekvieno įrodymo ir įrodymų viseto, sprendimą pagrindė prielaidomis apie bylos aplinkybes.

16.4.                      Apeliacinės instancijos teismas ignoravo ginčo šalių susitarimą dėl įmokų paskirstymo (įskaitymo) eiliškumo ir pažeidė CK 6.54 straipsnį. Nebuvo įmanoma vietoje netesybų įskaityti nuomos mokesčių, nes to nenustato Nuomos sutartimi sutarta įmokų paskirstymų eiliškumo tvarka ir šių pirmosios instancijos teismo išvadų atsakovė neginčijo apeliaciniame skunde. Todėl, net ir pripažinęs ginčo įskaitymus neteisėtais, apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CK 6.54 straipsnio normą ir vadovautis Nuomos sutartyje įtvirtinta įmokų paskirstymo eiliškumo tvarka. To nepadaręs, apeliacinės instancijos teismas minėtą CK 6.54 straipsnio normą pažeidė. Be to, apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kaip buvo galima įskaityti nuomos mokesčio reikalavimą, su kuriuo atsakovė visiškai nesutiko ir jį ginčijo šioje byloje teismo 2023 m. liepos 5 d. pateiktame atsiliepime. Kadangi pirmosios instancijos teisme atsakovė nesutiko su ieškiniu ir jo reikalavimais, tai apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kokiu pagrindu ieškovė galėjo įskaityti šiuos mokėjimus su atsakovės ginčijamu nuomos mokesčiu (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad atsakovės atlikti mokėjimai ieškovei po Nuomos sutarties nutraukimo negali būti skirti atsiskaityti už patalpų nuomą, nes po ginčo sutarties nutraukimo ieškovė neišrašė ir atsakovė negavo jokių sąskaitų už nuomą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, kad, atsakovei ginčijant į bylą pateiktas sąskaitas už nuomą iki Nuomos sutarties nutraukimo, atsakovės įmokomis teisėtai buvo galima padengti tik netesybų sąskaitas už naudojimąsi Patalpomis be sutarties.

16.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo nešališkumo ir nepriklausomumo principą, kadangi bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nariai aštuonerius metus tame pačiame teisme dirbo kartu su atsakovės atstovu.

16.6.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nes priteisė atsakovei išlaidų už savo buvusio kolegos pagalbą byloje atlyginimą be jokio pagrindimo, ir pažeidė teismo sprendimo pagrįstumą, įrodinėjimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reguliuojančias teisės normas (CPK 98, 176–185, 265 straipsniai, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

17.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1.                      Kadangi ieškovė byloje neįrodinėjo tikėtinų nuostolių ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikusi jokių tikėtinus nuostolius patvirtinančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovės reikalaujamų netesybų neprotingą dydį, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepatiria tokio dydžio nuostolių, ir pagrįstai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo už ginčo laikotarpį priteista bauda yra akivaizdžiai per didelė ir neprotinga, mažintina iki protingos realių nuostolių dydžio ribos.

17.2.                      Kadangi ieškovė pirmosios instancijos teisme laikėsi teisiškai klaidingos pozicijos, kad neturi įrodinėti tikėtinų nuostolių, ir neteikė jokių tikėtinus nuostolius patvirtinančių įrodymų, jau nebeturėjo teisės tokius įrodymus teikti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus įrodymus, nes šie įrodymai nebuvo teikiami pirmosios instancijos teisme.

17.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų sumažinimo, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nes, ieškovei byloje neįrodinėjant tikėtinų nuostolių ir neteikiant dėl šių aplinkybių jokių įrodymų, teismas turėjo galimybę įvertinti tik atsakovės pateiktus įrodymus. Atsakovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kurie ir sudarė įrodymų visumą, ir tik šių įrodymų įvertinimo pagrindu teismas galėjo suformuoti savo įsitikinimą ir jų pagrindu konstatuoti netesybų sumažinimo klausimui išspręsti svarbias aplinkybes. Ieškovė į bylą neteikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus įrodymus, todėl teismui, išskyrus atsakovės pateiktus įrodymus, nebuvo daugiau ką vertinti.

17.4.                      Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kuriais siekė įrodyti, kad jos nuostoliai yra 81 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai 2024 m. balandžio 9 d. ir 2024 m. balandžio 30 d. nutartimis atsisakė priimti ieškovės naujus įrodymus. Pirma, ieškovė pirmosios instancijos teisme apskritai neįrodinėjo nuostolių ir neteikė juos patvirtinančių įrodymų, nes laikėsi pozicijos, kad neprivalo įrodinėti nuostolių. Antra, nauji įrodymai nepatvirtina ieškovės nuostolių šioje byloje nagrinėjamu naudojimosi patalpomis laikotarpiu nuo 2023 m. vasario iki rugpjūčio mėnesio, todėl yra nesusiję su byla. Trečia, ieškovės teikiami nauji įrodymai apskritai nepatvirtina nuomos sutarties fakto, patalpų nuomos kainos ir ieškovės nuostolių šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. vasario iki rugpjūčio mėnesio. CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

17.5.                      Ieškovės pateikta susirašinėjimo su UAB „Partner1 LT“ medžiaga nepaneigia Konsultacijoje nurodytos ginčo patalpų nuomos kainos. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė kitų rašytinių įrodymų, nekilnojamojo turto specialisto išvadų, kurie paneigtų Konsultacijoje nurodytą ginčo patalpų nuomos kainą ir patvirtintų kokią nors kitą kainą. Ieškovė taip pat neprašė skirti teismo ekspertizės.

17.6.                      Ieškovės atliktas įskaitymas yra neteisėtas, nes prieštarauja finansinę apskaitą reglamentuojančioms teisės normoms bei kasacinio teismo formuojamai praktikai įmokų paskirstymo klausimu. Nors byloje ieškovė teigė, kad įskaitymus atliko mokėjimų dieną, tačiau tokie teiginiai prieštarauja ieškovės 2023 m. rugsėjo 4 d. raštui. Įskaitydama sumokėtas sumas į netesybas, ieškovė nesąžiningai ir neteisėtai siekė, kad įskaityta suma nebūtų teismo sumažinta.

17.7.                      Ieškovės argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti. Pirma, teisinis reguliavimas tiesiogiai nedraudžia ir nenustato ribojančio termino advokatui atstovauti teisme, kuriame jis anksčiau dirbo teisėju. Antra, atsakovės atstovas jau daugiau kaip penkerius metus nedirba Vilniaus apygardos teisme. Trečia, pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 17 straipsnį ir Tarnautojų elgesio kodekso 25 straipsnio 2 dalį, draudimo atstovauti buvusioje valstybės įstaigoje ar įmonėje terminas yra 1 metai, todėl 5 metų laikotarpis laikytinas daugiau nei pakankamu, per kurį išnyksta bet kokios sąsajos tarp buvusių tarnybos kolegų. Ketvirta, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tarp atsakovės atstovo ir skundžiamą nutartį priėmusių teisėjų yra kokios nors sąsajos. Penkta, atsakovės atstovas patvirtina, kad neturi jokių sąsajų su skundžiamą nutartį priėmusiais teisėjais. Šešta, kolegijos teisėjams nebuvo pagrindo nusišalinti nuo bylos. Teisėjo nusišalinimas be pagrindo nuo bylos reikštų pareigų neatlikimą ir drausmės bylos iškėlimą. Septinta, atsakovės atstovo darbo Vilniaus apygardos teisme faktas ieškovei buvo žinomas iki skundžiamų nutarčių priėmimo, todėl ieškovė ne vieną kartą turėjo galimybę pasinaudoti teise reikšti teismui nušalinimą. Aštunta, aplinkybė, kad ieškovė nesinaudojo nušalinimo teise, o abejones dėl teismo šališkumo pareiškė tik po teismo sprendimo priėmimo, patvirtina, kad tokias abejones ieškovė reiškia nesąžiningai dėl jai nepalankus teismo sprendimo. Devinta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nesumažinti neprotingai didelių netesybų apeliacinės instancijos teismas pakeitė ne todėl, kad atsakovės atstovas kitados dirbo Vilniaus apygardos teisme, o dėl to, kad pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžius proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos ir tai lėmė neteisingą sprendimą. Dešimta, apeliacinės instancijos teismo nešališkumą patvirtina skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai, kurie visiškai atitinka kasacinio teismo praktiką.

17.8.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad atsakovei priteistos atlyginti 3500 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra neįrodytos. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginčo dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl atsakovė neteikė papildomų įrodymų, patvirtinančių sąskaitos apmokėjimą. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo dėl atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų už advokato pagalbą pagrįstumo, todėl šiomis aplinkybėmis negali remtis kasaciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių įmokų paskirstymą, taikymo

18.       Byloje nustatyta, kad ieškovė nuomojo Patalpas atsakovei, tačiau atsakovė vėlavo už jas atsiskaityti ir, 2023 m. vasario mėnesį Nuomos sutartį nutraukus, iš Patalpų laiku neišsikėlė. Atsakovė kelis kartus (2023 m. birželio ir liepos mėnesiais) atliko mokėjimus, tačiau jų sumos neužteko visai skolai (nuomos mokesčiui, delspinigiams, baudai už naudojimąsi patalpomis po Nuomos sutarties nutraukimo) padengti. 2023 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pateikė pranešimą apie įskaitymą, kuriame nurodė, kad atsakovės atlikti mokėjimai yra skiriami baudai už naudojimąsi patalpomis po Nuomos sutarties nutraukimo (netesyboms) padengti.

19.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės atliktas nuomos įmokų įskaitymas į netesybas yra nesąžiningas, nes nors ieškovė teigė, jog įskaitymus atliko mokėjimų dieną, labiau tikėtina yra atsakovės versija, kad ieškovė prieš kelis mėnesius gautas įmokas perskirstė tik kai teisme jau buvo nagrinėjamas ginčas dėl netesybų pagrįstumo.

20.       Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK 6.54 straipsnio pažeidimo, nepagrįstai pripažįstant įmokų perskirstymą neteisėtu. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino jos argumentų ir nuoseklios pozicijos, jog įskaitymus ji atliko gavusi įmokas, o ne po kelių mėnesių nuo įmokų gavimo dienos. Taip pat, ieškovės teigimu, nebuvo įmanoma vietoje netesybų įskaityti įsiskolinimo už nesumokėtą nuomos mokestį, nes to nenustatė Nuomos sutarties Bendrosios dalies 6.4 punkte įtvirtinta įmokų paskirstymo eiliškumo tvarka.

21.       Vertindama šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.54 straipsnio norma reglamentuoja įmokų paskirstymą, kai kreditorius jas gauna iš vykdančio prievoles skolininko. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį, kreditoriaus gautos įmokos paskirstomos pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Remiantis CK 6.54 straipsnio 1–4 dalimis, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Šalys tarpusavio sutartimi turi teisę susitarti dėl kitokio įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo, nei nustatyta minėtoje CK normoje. Šalių sutarta ar įstatymo nustatyta įmokų paskirstymo tvarka vienašališkai negali būti keičiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017, 20 punktas). Nagrinėjamoje byloje Nuomos sutarties Bendrosios dalies 6.4 punktu šalys susitarė dėl atsakovės atliktų mokėjimų paskirstymo eilės. Iš šios Nuomos sutarties nuostatos matyti, kad šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka sutampa su CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta tvarka.

22.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnį, yra nurodęs, jog, sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

23.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CK 6.54 straipsnio nuostatų taikymo konstatuota, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 24 punktą). Sutartyje ar įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka skolininko pasiūlymu gali būti keičiama tik kreditoriui sutinkant, t. y. abiem sutarties šalims sutariant pakeisti įmokų įskaitymo eiliškumą. Kreditorius turi teisę nesutikti keisti įmokų įskaitymo eiliškumo. Tokiu atveju įmokos toliau įskaitomos šalių sutarta arba įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017, 34 punktas).

24.       Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad, esant šalių susitarimui dėl įmokų paskirstymo tvarkos, laikytina, jog kreditorius gautas įmokas turėjo paskirstyti sutartyje nustatyta tvarka, jeigu byloje nenustatyta kitaip. Kaip jau minėta šios nutarties 21 punkte, šalys Nuomos sutartyje susitarė dėl atsakovės atliktų įmokų paskirstymo tvarkos, kuri sutampa su CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi, tarp šalių kilus ginčui dėl ieškovės atlikto įmokų paskirstymo eiliškumo, šalims kilo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, be kita ko, ir tai, kad šalių susitarimas buvo pakeistas (nagrinėjamu atveju šalių konkliudentiniais veiksmais) arba, kaip teigia ieškovė, įmokų paskirstymas buvo atliktas pagal Nuomos sutarties nuostatas ir tai buvo padaryta jų gavimo metu.

25.       Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas. Toks reikalavimas išplaukia iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų dėl juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimo ir registravimo. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Be to, pagal šio straipsnio 4 dalį, apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti. Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, kasacinis teismas padarė išvadą, kad, įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017, 27 punktas).

26.       Vertinant ginčo įmokų paskirstymą, yra aktuali paminėta kasacinio teismo praktika, įtvirtinanti, kad, iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai, nes ginčo mokėjimų atlikimo metu galiojo Buhalterinės apskaitos įstatymą pakeitęs Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas, įtvirtinantis analogišką teisinį reguliavimą, t. y. kad ūkinės operacijos turi būti užregistruojamos ūkinės operacijos dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip iki ataskaitų parengimo dienos, o grynaisiais pinigais atliekamos ūkinės operacijos – ne vėliau kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną (Finansinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

27.       Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, ar atsakovės atliekami ginčo mokėjimai galėjo būti vertinami kaip atsakovės valios išraiška sumokėti įmoką pagrindinei prievolei įvykdyti ir, jeigu taip, ar ieškovė su tokia įmokų paskirtimi sutiko ir jas paskyrė pagrindinei prievolei apmokėti. Šios aplinkybės yra fakto klausimai, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

28.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pateiktų mokėjimų pavedimų mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal sf“. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos mokėjimo pavedimus, nusprendė, jog iš jų turinio nėra aišku, už ką atliekami mokėjimai, todėl padarė išvadą, kad ieškovė vadovavosi Nuomos sutartyje nustatyta nuomininkės sumokėtų įmokų paskirstymo tvarka. Atsakovė įrodinėjo, kad įmokos, skirtos Patalpų nuomos mokesčiui dengti, perskirstytos tik po kelių mėnesių nuo jų gavimo dienos, nors įstatymas ieškovei įtvirtino pareigą, gavus mokėjimus, juos nedelsiant užregistruoti. Ieškovė byloje su tokia atsakovės pozicija nesutiko ir teigė, kad, atsakovei 2023 m. gegužės ir liepos mėnesiais atlikus mokėjimus, gautos lėšos buvo iškart paskirstytos netesyboms padengti, o 2023 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. S_148 tėra tik ieškovės naudojamos buhalterinio pranešimo formos teksto ypatumas, apibendrinantis informaciją apie įmokų įskaitymus, nes pačius įskaitymus ieškovė buhalteriškai jau atliko gavusi įmokas.

29.       Kadangi atsakovė teigė, kad įmokų paskirstymas atliktas tik 2023 m. rugsėjo 4 d., teismas, spręsdamas šalių ginčą, turėjo įvertinti, ar atsakovė įrodė, kad ieškovė nesilaikė Finansinės apskaitos įstatyme nustatytų įpareigojimų, t. y. ar įrodė, kad įmokos buvo perskirstytos po kelių mėnesių nuo jų gavimo, o ne iškart po to, kai jos buvo gautos (CPK 178 straipsnis).

30.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad labiau tikėtina atsakovės versija, jog ieškovė prieš kelis mėnesius gautas įmokas perskirstė tik po to, kai susipažino su į civilinę bylą pateikto atsakovės tripliko argumentais, ir po to, kai šalių advokatai 2023 m. rugpjūčio 31 d. aptarė galimybes taikiai sureguliuoti ginčą ir per šį susitikimą ieškovės advokatui buvo išsakyta atsakovės derybinė pozicija dėl netesybų sumažinimo. Tokią išvadą teismas grindė ieškovės 2023 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. S-148 „Dėl po nuomos sutarties nutraukimo gautų įmokų įskaitymo“ ir vertino, kad ieškovės teiginiai, jog įskaitymus atliko mokėjimų dieną, prieštarauja ieškovės 2023 m. rugsėjo 4 d. rašto turiniui. Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčas dėl ieškovės skaičiuojamų neprotingai didelių netesybų teisme jau buvo nagrinėjamas, tačiau sprendimas dar nebuvo priimtas ir egzistavo tikimybė, kad teismas gali netesybas sumažinti arba apskritai jų nepriteisti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas įvertino minėtą raštą ir juo remdamasis nusprendė, kad labiau tikėtina, jog įmokos buvo paskirstytos ne iš karto, kai buvo gautos.

31.       Kaip jau konstatuota šios nutarties 21 punkte, Nuomos sutarties Bendrosios dalies 6.4 punktu šalys susitarė dėl atsakovės atliktų mokėjimų paskirstymo eilės. Teisėjų kolegija pažymi, kad, tarp šalių kilus ginčui, ar ieškovė gautas įmokas perskirstė vėliau, kaip tai vertino apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, turėjo būti nustatytos faktinės aplinkybės, kaip įmokos buvo įtraukiamos į apskaitą jų gavimo metu. Apeliacinės instancijos teismas dėl Nuomos sutartimi nustatyto atliktų mokėjimų paskirstymo eilės nepasisakė ir nenagrinėjo, kokiu eiliškumu turėjo būti paskirstytos ginčo laikotarpiu gautos įmokos, taip pat nenustatė konkrečių faktinių aplinkybių, kaip šios įmokos buvo įtrauktos į apskaitą jų gavimo metu. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ieškovės 2023 m. rugsėjo 4 d. rašto turinio, o tik apsiribojo konstatavimu, kad, remiantis šiuo raštu, labiau tikėtina, jog ieškovė prieš kelis mėnesius gautas įmokas perskirstė tik po to, kai susipažino su į civilinę bylą pateikto atsakovės tripliko argumentais.

32.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

33.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi minėta kasacinio teismo praktika ir išvadą, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad įmokos perskirstytos tik po keleto mėnesių nuo jų gavimo, padarė nenustatęs esminių reikšmingų bylos aplinkybių.

34.       Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šių reikalavimų turinys detalizuotas kitose CPK nuostatose. CPK 265 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

35.       Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, padarytas išvadas ir argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių ir išvados, kad įmokos perskirstytos tik po keleto mėnesių nuo jų gavimo, nepagrindė byloje esančiais įrodymais, todėl yra pagrindas konstatuoti procesinį teisės pažeidimą, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pripažinta, kad ieškovė neteisėtai į netesybas įskaitė atsakovės sumokėtas 22 937,99 Eur įmokas, ir išspręstas skolos bei delspinigių priteisimo klausimas, naikintina.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo teisę sumažinti netesybas

36.       Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas ieškovei priteistinas netesybas nuo 90 550,36 Eur iki 45 360 Eur, suabsoliutino teismo teisę mažinti netesybas ir pažeidė susitarime dėl netesybų išreikštą šalių valią, pažeidė draudimą sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos, paneigė netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmę ir pažeidė sutarčių laisvės principą. Be to, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad ieškovė turi pareigą įrodyti tikėtinus nuostolius, ir pažeidė imperatyvą, kad visi byloje pateikti įrodymai turi būti įvertinti.

37.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas teismo procesinio sprendimo dalį dėl netesybų mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrina tik tuo aspektu, ar sprendžiant dėl netesybų mažinimo nebuvo pažeisti įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinti netesybų mažinimo pagrindai ir kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021, 37 punktas).

38.       Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Pagal CK 6.258 straipsnio 3 dalį, jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.

39.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2022 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022 40 punktą).

40.       Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 41 punktas).

41.       Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021, 26 punktas).

42.       Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovės tikėtini realūs nuostoliai (negautos pajamos nuompinigių už Patalpas forma) per mėnesį sudarytų 6480 Eur, atitinkamai per 7 mėnesių ginčo laikotarpį 2023 m. vasario–rugpjūčio mėnesiais ieškovės tikėtini realūs nuostoliai būtų sudarę 45 360 Eur, ir nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo priteista 90 550,36 Eur bauda yra akivaizdžiai per didelė ir neprotinga, dėl to mažintina iki protingos realių nuostolių dydžio ribos – 45 360 Eur.

43.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal teismų praktiką įrodyti tikėtinus 16 781,54 Eur baudos dydžio per mėnesį nuostolius buvo ieškovės pareiga, todėl ne atsakovė turėjo paneigti baudos dydį, bet ieškovė įrodyti baudos pagrįstumą, t. y. kad ji atitinka realius nuostolius. Teisėjų kolegija minėtą apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo laiko nepagrįsta, nes kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius, todėl pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka ne netesybas taikančiai šaliai, o netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 67 punktas; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021, 28 punktas; 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 46 punktas). Taigi, atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės.

44.       Tačiau nors ir padaręs nepagrįstą išvadą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo atsižvelgdamas į atsakovės pateiktus įrodymus ir jų pagrindu priėmė sprendimą dėl tikėtinų ieškovės nuostolių bei protingo netesybų dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės pateikti nekilnojamojo turto Aruodas.lt duomenys bei Konsultacija yra objektyvūs rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina šiai bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad: (i) ieškovės reikalaujama bauda yra akivaizdžiai per didelė, (ii) ieškovė per mėnesį realiai nepatiria 16 781,54 Eur nuostolių, (iii) ieškovės tikėtini nuostoliai yra gerokai mažesni. Taip pat tai, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovės taikoma 16 781,54 Eur dydžio per mėnesį bauda už naudojimąsi ginčo patalpomis be sutarties yra nesąžininga, kelis kartus viršija realius ieškovės nuostolius ir sudaro sąlygas ieškovei praturtėti atsakovės sąskaita.

45.       Taigi, mažindamas ieškovei priteistinų netesybų dydį, teismas atsižvelgė į atsakovės teismui pateiktą Aruodas.lt informaciją bei Konsultaciją dėl galimos Patalpų nuomos kainos. Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl pastarojo įrodymo nepagrįsto pridėjimo prie bylos bei netinkamo įvertinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė nurodo, kad Konsultacija neatitinka jai keliamo leistinumo reikalavimo (CPK 177 straipsnio 3 dalies), nes neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 9 straipsnio, 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto reikalavimų. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje šios normos taikymo klausimu yra išaiškinta, kad negali būti įrodinėjama kitokiomis priemonėmis, jeigu tam tikra įrodinėjimo priemonė imperatyviai nustatyta atitinkamose CPK ir kitų įstatymų normose (pvz., pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas, asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtini duomenys iš viešo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015). Tais atvejais, kai procesinių ar kitų įstatymų normų, nustatančių specialias tam tikros faktinės aplinkybės įrodinėjimo priemones, nėra, ta aplinkybė gali būti nustatoma bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, reguliuojančias turto vertinimą, aiškinti kaip imperatyviai įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą. Dėl to, nesant procesinių ar kitų įstatymų normų, įtvirtinančių specialias įrodinėjimo priemones rinkos nuomos kainai (turto vertei) nustatyti, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tyrė ir įvertino atsakovės pateiktą Konsultaciją kaip rašytinį įrodymą, kuriame yra faktinių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). 

46.       Kitus kasacinio skundo argumentus dėl šio įrodymo teisėjų kolegija vertina kaip argumentus dėl netinkamo įrodymų įvertinimo apeliacinės instancijos teisme ir pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, jog kasacinio skundo motyvai dėl tam tikrų įrodymų netinkamo įvertinimo, įrodymų tinkamumo, teismo išvadų nepagrįstumo ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas). Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

47.       Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų sumažinimo, atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų 16 781 Eur per mėnesį dydžio nuostolius, patirtus dėl to, kad atsakovė neišsikėlė iš Patalpų nutraukus Nuomos sutartį.

48.       Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, sumažindamas netesybų sumą iki 45 360 Eur, nepažeidė CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių. Nors ir formaliai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad ieškovė turi pareigą įrodyti tikėtinus nuostolius, tačiau byloje tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo dėl jų nesąsajumo su byla

49.       Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad teikė įrodymus, skirtus patirtų nuostolių dydžiui pagrįsti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti.

50.       Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, skirtus žalai, kurią atsakovė padarė Patalpoms, patvirtinti (2024 m. šalių el. susirašinėjimą dėl ginčo patalpų grąžinimo, 2024 m. sausio 24 d. turto grąžinimo aktą, 2024 m. sausio mėn. lokalinę sąmatą Nr. 1, kvalifikacijos atestatą Nr. 19011).

51.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba reiškia, jog teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2022, 94 punktas). Taigi, netesybų mažinimo riba siejama ne su bet kokiais kreditoriaus patirtais nuostoliais, o su nuostoliais, patirtais dėl tos prievolės, dėl kurios nevykdymo taikomos netesybos, nevykdymo ar netinkamo įvykdymo.

52.       Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Kasacinis teismas, atskleisdamas reikalavimų įrodymams turinį, yra nurodęs, kad sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas; 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 81 punktas).

53.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų sąsajumo ir leistinumo taisyklės taikomos ir apeliacinės instancijos teisme. Tais atvejais, kai apeliaciniame procese teikiami nauji įrodymai siekiant pagrįsti aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), tokie įrodymai į bylą nepriimami taikant įrodymų sąsajumo taisyklę. Taigi apeliacinės instancijos teismas, gavęs prašymą priimti naujus įrodymus, pirmiausia turi įvertinti, ar tokiais įrodymais siekiama patvirtinti ar paneigti aplinkybes, įeinančias į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, ir tik pripažinęs tokių įrodymų sąsajumą su bylos dalyku, vertinti, ar tokie įrodymai gali būti priimti taikant CPK 314 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

54.       

55.       Antra, apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktą naują Patalpų nuomos sutartį su priedais. Ieškovė, teikdama Patalpų nuomos sutartį su priedais, siekė paneigti atsakovės pateiktoje Konsultacijoje nurodytą galimą Patalpų nuomos kainą. Kadangi ieškovė prašė neatskleisti atsakovei naujos Patalpų nuomos sutarties, apeliacinės instancijos teismas įrodymą priimti atsisakė, nurodęs, kad ieškovės prašymas neleisti susipažinti su teikiamu naujos sutarties turiniu apriboja atsakovės teises (CPK 9, 10, 12 straipsniai). Taip pat nurodė, kad ieškovės pridėta nauja nuomos sutartis nepatvirtina Patalpų nuomos kainos ir ieškovės nuostolių šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. vasario iki rugpjūčio mėnesio, nes tai yra nauja sutartis su kitu klientu ir sudaryta dėl kito laikotarpio. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad, atsisakęs priimti ieškovės pateiktą įrodymą ir priėmęs atsakovės pateiktą Konsultaciją, teismas tuos pačius įrodinėjimo standartus ginčo šalims taikė skirtingai, pažeidė ieškovės teisę būti išklausytai.

56.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas).

57.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naujus įrodymus ir juos vertindamas, nenukrypo nuo įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, įvertino teismui pateikto įrodymo sąsajumą su byla ir, tai įvertinęs, pagrįstai atsisakė priimti naują įrodymą.

Dėl teismo (ne)šališkumo

58.       Kasaciniu skundu yra keliamas teismo šališkumo klausimas. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teisėjų kolegijos nariai, nagrinėję bylą apeliacine tvarka, galėjo būti objektyviai šališki, nes aštuonerius metus tame pačiame teisme buvo ilgamečiais kolegomis su atsakovės atstovu (buvusiu šio teismo teisėju). Kasaciniame skunde nurodoma, kad, apeliacinės instancijos teismui nepateikus motyvų dėl daugelio ieškovės argumentų ir įrodymų, susidarė pagrįstas įspūdis, kad šis teismas jau turėjo išankstinį nusistatymą. 

59.       Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, jog turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99, 45827/99; 2006 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93). Vertinant nuogąstavimų objektyvų pagrįstumą, gali būti reikšmingos tokios aplinkybės kaip laikas, praėjęs nuo darbo santykių pabaigos, bendro darbo trukmė, įstaigos (darbo vietos) dydis, eitų pareigų pobūdis, tęstinių santykių su buvusia darboviete palaikymas ir kt. (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Walston prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37372/97; 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Podoreški prieš Kroatiją, peticijos Nr. 13587/03).

60.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad abejonė dėl galimo teismo šališkumo yra paremta iš esmės vien ieškovės subjektyviu vertinimu, ir į tai, kad atsakovės atstovas nuo 2019 m. kovo 8 d. nebedirba teisme, nėra duomenų apie tęstinių santykių palaikymą tarp atsakovės atstovo ir bylą nagrinėjusių teisėjų ar apie kitas aplinkybes, kurios keltų abejonių dėl teisėjų nešališkumo, nusprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bylą išnagrinėję teisėjai subjektyviąja ar objektyviąja prasme galėjo būti šališki.

61.       Taip pat kasatorė nurodo, kad abejones dėl teismo šališkumo kelia aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl daugelio ieškovės argumentų ir įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-943/2024, 30 punktas). Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2010, 2016 m. kovo 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-222/2016, 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-943/2024, 30 punktas). Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija bei proceso atnaujinimo institutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022, 41 punktas).

62.       Atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, kad teismo šališkumą patvirtina aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl daugelio ieškovės argumentų ir įrodymų.

63.       Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ieškovės atžvilgiu.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

64.       Kasaciniame skunde ieškovė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nes priteisė atsakovei išlaidų už savo buvusio kolegos pagalbą byloje atlyginimą be jokio pagrindimo, taip pat pažeidė teismo sprendimo pagrįstumą, įrodinėjimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 98, 176–185, 265 straipsnius).

65.       Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl skolos ir delspinigių priteisimo, naikintina ir šio procesinio sprendimo dalis, kuria atsakovei iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

66.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pripažinta, jog ieškovė neteisėtai į netesybas įskaitė atsakovės sumokėtas 22 937,99 Eur įmokas, ir ieškovei iš atsakovės priteista 2320,90 Eur skolos bei 2303,63 Eur delspinigių, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir 2024 m. gegužės 30 d. papildoma nutartis, kuria atsakovei iš ieškovės priteista 2594,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

67.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96, 98 straipsniai). Pažymėtina, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 21 d. nutarties dalį, kuria pripažinta, kad ieškovė viešoji įstaiga „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba“ neteisėtai į netesybas įskaitė atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AJ Šokoladas“ sumokėtas 22 937,99 Eur įmokas, ir ieškovei iš atsakovės priteista 2320,90 Eur skolos bei 2303,63 Eur delspinigių, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 21 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės priteista atsakovei 1556 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 3500 Eur už advokato teisinę pagalbą. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 30 d. papildomą nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Donatas Šernas

        Dalia Vasarienė