Administracinė byla Nr. eA-744-1047/2023
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00647-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.7; 52.1.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2023 m. kovo 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai K. I., V. I., G. I., A. R. ir V. I. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2022 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. VPA_SP5E-1079 „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo nedraudžiamuoju įvykiu“ (toliau – ir 2022 m. vasario 1 d. sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3102 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo“ (toliau – ir 2022 m. kovo 23 d. sprendimas) bei įpareigoti Klaipėdos skyrių priimti naują sprendimą – iš naujo išnagrinėti klausimą ir B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo (toliau – ir 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis) pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2021 m. lapkričio 27 d. B. I. pakeliui iš darbo namo žuvo eismo įvykyje. Klaipėdos skyrius 2022 m. vasario 1 d. sprendimu nusprendė pripažinti 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį nedraudžiamuoju įvykiu, kadangi Valstybinės teismo medicinos ekspertizės tarnybos Klaipėdos skyriaus pateikta informacija, buvo nustatyta, jog B. I. kraujyje nustatyta 0,56 promilės neblaivumas, o šlapime – 0,46 promilės neblaivumas. 2022 m. vasario 1 d. sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalimi bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 7 punktu. Pareiškėjai Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimą apskundė VSDFV. VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendime konstatavo, jog Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimas yra pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti bei pripažinti, jog 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis yra draudžiamasis įvykis.
3. Pareiškėjai nesutiko su Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendime ir VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendime (toliau abu kartu – ir Sprendimai) pateiktais argumentais, nes nebuvo tinkamai įvertinta faktinių aplinkybių visuma. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarime (toliau – ir Nutarimas) pateiktu išaiškinimu, kad kiekvienu atveju turi būti išaiškinamos ir nustatomos konkrečios aplinkybės t. y. kas, asmens neblaivumas ar netinkamos, nesaugios darbo sąlygos lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes ir akcentavo, kad Klaipėdos skyrius turėjo pareigą nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių aplinkybių – asmens neblaivumas, kitų asmenų veiksmai ar nesaugios darbo sąlygos lėmė nelaimingą atsitikimą. Tačiau Klaipėdos skyrius, priimdamas 2022 m. vasario 1 d. sprendimą apsiribojo tik formaliu ir deklaratyviu argumentų išdėstymu, nenurodė, kaip ir kokiomis sąlygomis B. I. neblaivumas turėjo įtakos 2021 m. lapkričio 27 d. įvykiui.
4. Pareiškėjai nurodo, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. kovo 31 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2022, kuriame pripažinta, jog eismo įvykio kaltininkas atliko jam inkriminuotus veiksmus, dėl ko eismo įvykio metu mirė B. I.. Nuosprendyje nėra jokių duomenų, kad eismo įvykį bent iš dalies lėmė kokie nors neteisėti žuvusiosios veiksmai ar neveikimas. Todėl B. I. neblaivumas neturėjo jokios įtakos eismo įvykiui kilti, todėl Sprendimai privalo būti panaikinti, o 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis pripažintas draudžiamuoju įvykiu.
5. Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos skyriuje 2022 m. sausio 18 d. buvo gautas Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo aktas Nr. 01 (toliau – ir Aktas), kuriame nurodyta, kad 2021 m. lapkričio 27 d. apie 18:15 val. įvyko nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo, kurio metu žuvo B. I.. Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs Aktą bei tyrimo medžiagą, nustatė, kad nelaimingas atsitikimas 2021 m. lapkričio 27 d. įvyko pakeliui iš darbo, B. I. įvykio metu buvo neblaivi (žuvusiosios kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio), todėl, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, priėmė 2022 m. vasario 1 d. sprendimą 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu.
7. Atsakovas nurodė, kad 2021 m. lapkričio 27 d. B. I. išėjus iš darbo, apie 18:15 val. nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje ties pastatu (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo B. I.. Žuvusiosios kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio. Šiuos Akte nurodytus duomenis patvirtina nelaimingo atsitikimo tyrimo dokumentai: Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2021 m. gruodžio 16 d. raštas Nr. IBPS-S-637272-21, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. (1.8)-SD-03-393. Nei Akte, nei tyrimo medžiagoje nėra duomenų, jog apdraustosios neblaivumas (girtumas) būtų susijęs su jai draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 7 punktu, nėra teisinio pagrindo B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
8. Atsakovas nurodo, kad Konstitucinio Teismo Nutarime buvo išaiškina, jog priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir asmens neblaivumo yra nustatinėjamas tik tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas įvyko darbe ir esant tinkamoms, saugioms, sveikoms darbo sąlygoms. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, tas nelaimingas atsitikimas, kad ir kokios būtų jo priežastys, pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
10. VSDFV nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šiame straipsnyje nustatytos išmokos visiškai ar iš dalies kompensuoja apdraustiesiems asmenims, o jų mirties atveju – jų šeimos nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastas pajamas. Mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą besimokantys mokiniai ir pagal nuolatinės formos studijų programą studijuojantys studentai – iki mokymosi ar studijų pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Šioje byloje į teismą kreipėsi penki B. I. vaikai, tačiau G. I., V. I., V. I. ir A. R. nelaimingo atsitikimo metu buvo sukakę 24 metų amžių, o K. I. buvo 19 metų. Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimo priėmimas galėtų būti susijęs su G. I., V. I., V. I. ir A. R. teisėmis ar įstatymo saugomais interesais tik tuo atveju, jeigu būtų patvirtinta (pateikti rodymai), kad pareiškėjas yra pripažintas neįgaliu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) iki 18 metų ir dėl to yra nedarbingas arba iš dalies darbingas (invalidai) arba pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) ir buvo mirusiosios išlaikomas arba jos mirties dieną turėjo gauti jos išlaikymą. Pareiškėjai Klaipėdos skyriui nepateikė jokių prašymų dėl išmokų mokėjimo, todėl VSDFV neturi duomenų, kad pareiškėjai atitinka minėtas sąlygas.
11. VSDFV paaiškino, jog Konstitucinis Teismas Nutarimu kaip tik labai aiškiai pripažino, jog Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe <...> arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę (turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos sąlygos darbe. Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai nuostatų, kurios nustato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jei jie atitinka Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena.
12. VSDFV vertino, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad Sprendimai yra priimti tinkamai taikant Įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teises normas, nėra teisinio ar faktinio pagrindo naikinti Sprendimus, todėl pareiškėjų skundas atmestinas.
II.
13. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
14. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
14.1. B. I. nuo 2018 m. birželio 4 d. dirbo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Klaipėdos universitetinė ligoninė“ Hospitalinių infekcijų profilaktikos ir kontrolės departamento (duomenys neskelbtini).
14.2. B. I. 2021 m. lapkričio 27 d., eidama iš darbo pateko į eismo įvykį, kurio metu žuvo. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. sausio 18 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo akto 6 punkte „Nelaimingo atsitikimo aplinkybės“ nurodoma, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. pagal nustatytą darbo tvarką ir pareiginę instrukciją (duomenys neskelbtini). Pasibaigus (duomenys neskelbtini), B. I. nustatyta tvarka surinko panaudotus (duomenys neskelbtini), nuvežė į (duomenys neskelbtini) tvarkymo patalpas, sutvarkė (duomenys neskelbtini) įrangą bei darbo vietą ir, nieko neinformavusi, išėjo iš darbo. 18:15 val. (duomenys neskelbtini), esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, pažymėtoje kelio ženklais ir horizontalaus kelio ženklinimo linijomis, įvyko eismo įvykis, kurio metu B. I. žuvo. Konstatuojama, kad B. I. žuvo nelaimingo atsitikimo metu įvykio vietoje, nelaimingo atsitikimo priežastis – kelių eismo taisyklių pažeidimas sauskeliuose. Akte taip pat teigiama, kad remiantis Valstybinės teismo medicinos ekspertizės tarnybos Klaipėdos skyriaus pateikta informacija, B. I. kraujyje nustatytas mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio.
14.3. Akte pateiktą informaciją patvirtina Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos 2021 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. JBPS-S-637272-21 „Dėl informacijos apie eismo įvykį“ ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. (1.8) SD-03-393 „Dėl B. I. duomenų apie blaivumą pateikimo“ nurodytos aplinkybės.
14.4. Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 7 punktu ir Akte pateiktais duomenimis, 2022 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, kadangi ji buvo neblaivi.
14.5. Pareiškėjai, nesutikdami su Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimu, 2022 m. vasario 21 d. kreipėsi su skundu į VSDFV. VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimu konstatavo, jog Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimas yra priimtas pagrįstai, nėra teisinio pagrindo jį naikinti ir pripažinti B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį draudžiamuoju įvykiu. VSDFV paaiškino, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį ir Nuostatų 7 punktą, draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ir šis faktas įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio koncentraciją biologinėse organizmo terpėse. Akcentuota, kad tyrimo medžiaga patvirtina, jog 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis įvyko pakeliui iš darbo, įvykio metu B. I. buvo neblaivi, todėl Klaipėdos skyrius pagrįstai 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažino nedraudžiamuoju įvykiu.
14.6. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis įvyko B. I. vykstant iš darbo į gyvenamąją vietą ir įvykio metu B. I. buvo neblaivi.
15. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtinta nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) sąvoka, aptarė draudžiamuosius įvykius (Įstatymo 6 str. 5 d.), Nuostatų 4 punktą, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu nustatė, kad B. I. buvo apdraustoji, nes 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio metu buvo darbo teisiniuose santykiuose su VšĮ „Klaipėdos universitetinė ligoninė“.
16. Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi, DSSĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad Klaipėdos skyrius, priimdamas 2022 m. vasario 1 d. sprendimą, atsižvelgė į Aktą.
17. Teismas vadovavosi Įstatymo 7 straipsnio 1, 3 dalimis, Nuostatų 7 punktu ir nurodė, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio metu buvo neblaivi. Nagrinėjamu atveju taip pat netaikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kadangi B. I. dirbo (duomenys neskelbtini).
18. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo Nutarimu, nustatė, kad Nutarime išaiškinta, jog ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos draudiminiais įvykiais nepripažįstami, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis) ir nelaimingą atsitikimą darbe arba susirgimą ūmia profesine liga lėmė būtent apdraustojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, yra konstituciškai pagrįstas, atitinka konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus, nenukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtintos socialinės paramos sampratos. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog kitaip vertintinas ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos draudiminiais įvykiais nepripažįstami tais atvejais, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis), bet nelaimingą atsitikimą darbe arba apdraustojo susirgimą ūmia profesine liga lėmė ne jo neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos. Tokiu teisiniu reguliavimu yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgimo ūmia profesine liga pripažinimo nedraudiminiu įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas darbe įvyko arba apdraustasis susirgo ūmia profesine liga dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena. Pagal tokį teisinį reguliavimą nelaimingas atsitikimas darbe arba susirgimas ūmia profesine liga draudiminiu įvykiu nepripažįstamas ir tuo atveju, kai apdraustojo, kuris buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, sveikatai buvo pakenkta ne dėl minėtos būsenos, bet dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų. Įvertinęs Konstitucinio Teismo Nutarimą, teismas priėjo prie išvados, jog VSDFV teritoriniai skyriai, spręsdami ar nelaimingas atsitikimas darbe yra draudiminis įvykis, jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar psichiką veikiančių medžiagų, privalo įvertinti ar nelaimingą atsitikimą nulėmė nesaugios, netinkamos darbo sąlygos ar asmens neblaivumas.
19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo Nutarime yra aptariami VSDFV teritorinio skyriaus veiksmai, kai nelaimingas atsitikimas įvyko darbe. Teismas pabrėžė, jog sąvokos nelaimingas atsitikimas darbe bei nelaimingas atsitikimas pakeliui į / iš darbo nėra tapačios. DSSĮ 11 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos šio įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo šioje dalyje nustatytos pareigos. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis. Akivaizdu, jog darbdavys turi prievolę užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas sąlygas tik darbo vietoje. Nagrinėjamu atveju B. I. buvo mirtinai sužalota pakeliui iš darbo, nelaimingo atsitikimo metu ji buvo neblaivi. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu apdraustasis buvo neblaivus yra nepripažįstami draudiminiais įvykiais ir nei teisės aktai, nei pareiškėjų cituojamas Konstitucinio Teismo Nutarimas neįpareigojo Klaipėdos skyriaus vertinti, ar B. I. neblaivumas lėmė 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį ir jo pasekmes. Teismas sprendė, kad Klaipėdos skyrius 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pagrįstai konstatavo, jog 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis yra nedraudiminis įvykis, o VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą ir paliko galioti Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimą.
20. Įvertinęs bylos nustatytų įrodymų visumą, nenustatęs Sprendimų neteisėtumo pagrindų, teismas pareiškėjų skundą atmetė. Netenkinęs pareiškėjų skundo reikalavimo dėl Sprendimų panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą ir 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
III.
21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti ir įvertinti, ar Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis (aktuali redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyta, kad „Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ neprieštarauja Konstitucijai, inter alia (be kita ko, įskaitant) 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Sprendimus, B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju bei įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką.
22. Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais teisingumo principo aspektu ir teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka iš konstitucinio teisingumo principo kylančios pareigos teismo sprendimu vykdyti teisingumo, nes teismo išvada, kad nei teisės aktai, nei pareiškėjų cituojamas Konstitucinio Teismo Nutarimas neįpareigojo Klaipėdos skyriaus vertinti, ar B. I. neblaivumas lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes yra deklaratyvi, suponuojanti formalų ir nominalų teismo vykdomą teisingumą. Vien tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis ir Konstitucinio Teismo Nutarimas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato pareigos VSDFV (jos teritoriniams skyriams) vertinti, ar asmens neblaivumas lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes, ar ne, savaime nereiškia, kad toks vertinimas neturi būti atliekamas sprendžiant dėl draudiminio įvykio (ne)pripažinimo darbuotojui, patekusiam į eismo įvykį ir žuvusiam jo metu, pakeliui iš darbo.
23. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog iš Konstitucinio Teismo Nutarimo darytina išvada, kad yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių konkrečių aplinkybių – asmens būsenos, kitų asmens veiksmų ar nesaugių darbo sąlygų, ir tik tai įvertinus, pripažinti įvykį draudiminiu ar ne. Pareiškėjai nurodo, jog Konstitucinio Teismo Nutarimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl aptariamos, t. y. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai, tačiau teigia, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovavosi Klaipėdos skyrius ir VSDFV, kelia teisinių abejonių, kurias teismas, vykdydamas iš Konstitucijos kylantį teisingumą, turėjo įvertinti.
24. Pareiškėjai teigia, kad esant Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies reglamentavimui darbuotojas pripažįstamas visiškai kaltu dėl nelaimingo atsitikimo darbe net tada, kai jo girtumo laipsnis buvo nedidelis ir neturėjo jokios įtakos tam, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, o pastarasis įvyko tik dėl to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kai nukentėjusiojo asmens veiksmuose nepasireiškė jokie priešingi teisės aktų reikalavimams veiksmai. Tokiu reguliavimu pažeidžiama Konstitucija, inter alia jos 29 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas.
25. Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, aptaria Konstitucinio Teismo jurisprudenciją asmenų lygybės principo aspektu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo Nutarimu suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių (ir negalėjusių priklausyti) nuo šio asmens veiksmų ir būsenos (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su šio asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai. Pareiškėjai vertina, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas ir oficialioji konstitucinė šio straipsnio doktrina neleidžia institucijoms ir kitiems subjektams skirtingai vertinti tų pačių asmenų – darbuotojų, t. y. darbo metu nukentėjusio nuo nelaimingo atsitikimo darbe asmens teisę į socialinę paramą draudžiant sieti su jo būsena, kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai, lyginant su tokio pat asmens – darbuotojo teisine padėtimi, t. y. teisę į socialinę paramą leidžiant sieti su jo būsena, kai nelaimingas atsitikimas nutinka tokiam asmeniui pakeliui į darbą ar iš darbo, nors tokia asmens būsena taip pat apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai.
26. Pareiškėjai vadovaujasi Konstitucijos 52 straipsniu, Konstitucinio Teismo jurisprudencija šios nuostatos aiškinimo aspektu (Konstitucinio Teismo Nutarimu) ir nurodo, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo pripažinimo nedraudiminiu įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas įvyko dėl kitų asmenų veiksmų ir ar įvykių, nesusijusių su apdraustojo veiksmais ir (arba) būsena.
27. Pareiškėjai akcentuoja, jog nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2020, nei Akte nenustatyta, kad 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis įvyko dėl aplinkybių, susijusių su neteisėtais, juolab esant neblaiviai, B. I. veiksmais. Todėl teismo sprendimo argumentai yra nepagrįsti, paremti formaliu teisės taikymu ir deklaratyviu aplinkybių tyrimu, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, kuris, tikėtina, prieštarauja Konstitucijai, iš esmės netiriant ir nesiaiškinant, ar po mirties žuvusiosios organizme rastas alkoholis buvo priežastiniu ryšiu susijęs su 2021 m. lapkričio 27 d. įvykiu, ar ne. Tokiu teismo sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai apribota asmens teisė į valstybės garantuojamą socialinę paramą.
28. Atsakovas Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio aplinkybėmis (dėl įvykio laiko, vietos, neblaivumo fakto ir pan.), tačiau ginčija susiklosčiusios situacijos teisinį vertinimą. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, sutinka su teismo išvada, kad B. I. neblaivumas nebuvo susijęs su darbo technologijos ypatumais, todėl pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatas B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis teisėtai ir pagrįstai buvo pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu. Klaipėdos skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, negali Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatų taikyti plečiamai bei vertinti priežastinį ryšį tarp 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio ir B. I. neblaivumo, todėl pareiškėjų teiginys, jog B. I. neatliko neteisėtų veiksmų, neturi reikšmės sprendžiant 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju / nedraudžiamuoju įvykiu klausimą.
30. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis ir atkreipia dėmesį, kad kreiptis į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo teisė, o ne pareiga. Nagrinėjant bylą teisme, pareiškėjai nereiškė prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nors Klaipėdos skyrius atsiliepime akcentavo, jog neblaivumo įtaka darbo metu ir vykstant į / iš darbo pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus yra vertinama skirtingai. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo Nutarimu, nurodo, jog jame Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena. Pažymėtina, jog asmens vykimas į / iš darbo negali būti siejamas su darbdavio užtikrinamomis saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis. Kadangi Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pripažino antikonstituciniu reguliavimą tik dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir ūmių profesinių ligų, todėl nėra reikšmingas priežastinio ryšio tarp apdraustojo neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo kilimo nustatymas. Tokią išvadą patvirtina ir Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d., kuri buvo priimta 2009 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-569, vykdant Konstitucinio Teismo Nutarimą, ir kurioje nustatyta, kad priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir asmens neblaivumo yra nustatinėjamas tik tuo atveju, jei nelaimingas atsitikimas įvyko darbe ir esant tinkamoms, saugioms, sveikoms darbo sąlygoms. Tačiau Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, tas nelaimingas atsitikimas, kad ir kokios būtų jo priežastys, pripažįstamas nedraudžiamuoju įvykiu.
31. Atsakovas nurodo, jog įstatymų leidėjas jau yra sprendęs klausimą dėl priežastinio ryšio tarp nelaimingo atsitikimo ir nelaimingo atsitikimo pakeliui į / iš darbo nustatymo svarbos. Po Konstitucinio Teismo Nutarimo priėmimo 2008 m. buvo parengtas Įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kuriame buvo įtraukta tokia nuostata: „Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudiminiais įvykiais, jei apdraustasis, remiantis kompetentingų institucijų išvadomis, nukentėjo dėl savo paties neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis“. Tačiau 2008 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė išvadą, jog būtina tikslinti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies projekto dalį dėl nelaimingų atsitikimų pakeliui į / iš darbo, nes „Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas nustato teisę į papildomą padidintą socialinę apsaugą palyginus su ta, kurią dėl ligos ar neįgalumo nustato Valstybinio socialinio draudimo pensijų, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymai, todėl svarstytina, ar neblaiviam, apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų asmeniui, turėtų būti laiduojama papildoma padidinta socialinė apsauga, net jeigu dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo jis nukentėjo ne dėl savo paties neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Svarstytina, ar darbdavys turėtų būti atsakingas už tokią riziką, nes toks reguliavimas turės įtakos darbdavių (draudėjų) įmokų šio draudimo rūšiai tarifų dydžių nustatymui“. Iš išdėstytų aplinkybių darytina išvada, jog šiuo metu galiojanti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcija yra priimta tiek atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, tiek sistemiškai įvertinus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo esmę, tikslus, darbdavio ir darbuotojo teises ir pareigas. Kadangi Įstatymo nuostata yra aiški ir pagrįsta nėra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nuostatos atitikties Konstitucijai.
32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai netinkamai formuluoja apeliacinio skundo vieną iš reikalavimų, nes prašo priimti naują sprendimą visiškai kitokį, nei buvo prašyta kreipiantis į teismą, t. y. pareiškėjai prašo apeliacinės instancijos teismo B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei įpareigoti instituciją išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams, teisės aktų nustatyta tvarka numatytą išmoką. Tačiau kreipdamiesi į teismą pareiškėjai prašė B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei įpareigoti instituciją iš naujo išnagrinėti šį klausimą. Administracinė byla yra nagrinėjama tik dėl 2021 m. lapkričio 27 d. įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu, dėl šio klausimo pasisakė teismas, byloje nebuvo nagrinėjamos ar teisiškai vertinamos kitos sąlygos, pavyzdžiui, dėl pareiškėjų, kaip išmokos gavimo subjektų, teisės gauti išmokas. Kadangi pareiškėjai teisme nereiškė reikalavimo išmokėti pareiškėjams išmokas, tai toks reikalavimas negali būti keliamas ir apeliacinėje instancijoje.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
34. VSDFV vadovaujasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir teigia, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Klaipėdos skyrių išmokėti pareiškėjams, kaip mirusiosios vaikams, teisės aktų numatytą išmoką laikytinas nauju reikalavimu, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai atitinka Įstatymo numatytas sąlygas Įstatymo numatytoms išmokoms gauti. Reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat laikytinas nauju reikalavimu, nes jis nebuvo iškeltas teisme ir teismas jo nenagrinėjo.
35. VSDFV teigia, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjų reikalavimus panaikinti Sprendimus ir įpareigoti atlikti veiksmus, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, pasisakė ir dėl pareiškėjų minimo Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo esmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas – pareiškėjai nepateikė įrodymų ar teisiškai svarių argumentų, kad skundžiamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 146 ar 147 straipsniuose numatytas sprendimo panaikinimo sąlygas.
36. VSDFV teigia, kad pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies įvertinimo yra nepagrįstas, nes Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai, teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena. Tai reiškia, kad draudžiamaisiais įvykiais turėtų būti pripažįstami nelaimingi atsitikimai, kuriuos lėmė netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos (nepriklausančios nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), ir kurių nelėmė ir negalėjo lemti darbuotojo veiksmai ir (arba) būsena.
37. VSDFV teigia, jog Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tam, jog nelaimingas atsitikimas neblaiviam darbuotojui galėtų būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, jis turi atitikti visas šias kumuliatyvias sąlygas (būtiną šių sąlygų visumą): 1) nelaimingo atsitikimo priežastis – netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos; 2) netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų nelėmė ir negalėjo lemti paties darbuotojo veiksmai ar būsena (tame tarpe jo neblaivumas) (kitaip tariant, buvo išimtinai darbdavio atsakomybė); 3) darbuotojo neblaivumas nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (kitaip tariant, neturėjo jokios įtakos nelaimingam atsitikimui). Toks išaiškinimas yra teisiškai ir logiškai pagrįstas, kadangi nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo paskirtis – drausti asmenį nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, kurie gali įvykti dėl nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų. Darbdaviai, mokėdami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas, draudžia savo atsakomybę tam atvejui, jeigu jų prievolė sudaryti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas nebūtų tinkamai užtikrinta. Tais atvejais, kai darbuotojas nėra darbdavio žinioje, darbdavys objektyviai negali ir neturi atsakyti už darbuotojo saugumą, taigi ir neturėtų būti atsakingas už darbuotojui įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio kilimą galimai nulėmė paties apdraustojo veiksmai ar būsena.
38. VSDFV vertina, kad B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykis neatitinka nei vienos iš minėtų sąlygų: 1) nelaimingo atsitikimo priežastis – ne netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos, bet kitos priežastys (eismo įvykis); 2) apie netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų buvimą ar nebuvimą nelaimingo atsitikimo metu apskritai negalima kalbėti, nes nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbe, bet pakeliui iš darbo; 3) byloje nėra duomenų, kad nukentėjusios apdraustosios būsena niekaip nelėmė ar negalėjo lemti nelaimingo atsitikimo (apsvaigimas, neatidumas, dėmesio sutrikimas, nulemti alkoholio vartojimo, ar pan.). Todėl kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu pakartotinai išaiškinti nelaimingo atsitikimo, įvykusio neblaiviam asmeniui darbe ar pakeliui iš darbo, pripažinimą draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju įvykiu yra nepagrįstas ir netikslingas.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 7 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjų skundas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. VPA_SP5E-1079 „Pripažinti nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo nedraudžiamuoju įvykiu“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-3102 „Dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo“ panaikinimo bei reikalavimo atlikti veiksmus, pagrįstumo ir teisėtumo.
40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis (bylai aktuali įstatymo redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyta, kad „Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, inter alia, jos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
41. Atsakovas laikosi pozicijos, jog nėra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcija yra priimta tiek atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, tiek sistemiškai įvertinus nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo esmę, tikslus, darbdavio ir darbuotojo teises ir pareigas. Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai nuostatų, kurios nustato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jei jie atitinka Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Pagal įstatymų leidėjo nustatytą teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo išaiškinimą, akivaizdu, jog, pripažįstant įvykius draudžiamaisiais, esminiu kriterijumi yra priežastinis ryšys, kuris sieja darbdavio veiksmus (neveikimą) ir nelaimingo atsitikimo darbe pasekmes. Kai darbuotojas vyksta į / iš darbo, darbdavys negali jokiais būdais užtikrinti darbuotojo saugos ir sveikatos, negali imtis jokių priemonių, kad apsaugotų darbuotoją nuo įvykių, vykstančių kelionės į / iš darbo metu, nes tuo metu darbuotojas neturi pareigos laikytis darbdavio nustatytų taisyklių. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad po Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo priėmimo 2008 m. buvo parengtas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kuriame sąmoningai atsisakyta įstatyme įtvirtinti pareigą vertinti, ar yra priežastinis ryšys tarp neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo pakeliui į / iš darbo (projekte tokia pareiga buvo, 2008 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė išvadą, jog būtina tikslinti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies projektą, 2009 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-569, kuriame tokia pareiga neįtvirtinta).
42. VSDFV nurodo, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes 2008 m. balandžio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas įvertino teisinį reguliavimą ir konstatavo, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių nuo šio asmens veiksmų ar būsenos (tame tarpe jo neblaivumo), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai, teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų siejamas su šio asmens būsena, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nėra, nes nelaimingo atsitikimo priežastis – ne netinkamos, nesaugios ar nesveikos darbo sąlygos, bet kitos priežastys (eismo įvykis), nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbe, bet pakeliui iš darbo, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusios apdraustosios būsena niekaip nelėmė ar negalėjo lemti nelaimingo atsitikimo (apsvaigimas, neatidumas, dėmesio sutrikimas, sąlygoti alkoholio vartojimo, ar pan.).
43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad B. I. nuo 2018 m. birželio 4 d. dirbo VšĮ „Klaipėdos universitetinė ligoninė“ Hospitalinių infekcijų profilaktikos ir kontrolės departamento (duomenys neskelbtini). 2021 m. lapkričio 27 d. B. I., eidama iš darbo, pateko į eismo įvykį, įvykusį 18:15 val. (duomenys neskelbtini), esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, pažymėtoje kelio ženklais ir horizontalaus kelio ženklinimo linijomis, kurio metu B. I. žuvo. 2022 m. sausio 18 d. Nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo akte nurodoma, kad B. I. žuvo nelaimingo atsitikimo metu įvykio vietoje, nelaimingo atsitikimo priežastis – Kelių eismo taisyklių pažeidimas sauskeliuose, pažymima, kad B. I. kraujyje nustatytas mažiausia koncentracija 0,56 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 0,46 promilės etilo alkoholio. VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 7 punktu ir Akte pateiktais duomenimis, 2022 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu, kadangi ji buvo neblaivi. Pareiškėjai, nesutikdami su Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimu, 2022 m. vasario 21 d. kreipėsi su skundu į VSDFV. VSDFV 2022 m. kovo 23 d. sprendimu konstatavo, jog Klaipėdos skyriaus 2022 m. vasario 1 d. sprendimas yra priimtas pagrįstai, nėra teisinio pagrindo jį naikinti ir pripažinti B. I. 2021 m. lapkričio 27 d. įvykį draudžiamuoju įvykiu.
44. Remiantis Lietuvos teismų informacine sistema Liteko, nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2022 (kuris bausmės skyrimo klausimu buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje
Nr. 1A-200-557/2022) konstatavo, kad kaltinamasis P. N. 2021 m. lapkričio 27 d., apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, esant blogam matomumui, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtindamas važiavimo greičio ir nesustodamas prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ partrenkė jam iš dešinės pusės pėsčiųjų perėja važiuojamąją dalį kirtusią B. I., kuri žuvo įvykio vietoje. Kaltinamasis P. N. kaltu prisipažino, parodė, kad, esant blogam matomumui, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, apsidairęs į abi puses nepastebėjo pėsčiosios. Kai jau buvo įvažiavęs į perėją, nebeturėjo galimybės sustabdyti automobilio, įnirtingai suko automobilio vairą į dešinę ir automobilio kairiu šonu partrenkė pėsčiąją, kuri ėjo per perėją. Be kaltinamojo visiško prisipažinimo jo kaltę patvirtina ir kiti bylos duomenys: liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tarnybiniai pranešimai, apžiūrų protokolų duomenys, specialisto išvada ir kita bylos medžiaga. Šie įrodymai patvirtina, kad būtent kaltinamojo Kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymas ir buvo tiesiogine autoįvykio kilimo priežastimi. Būtent P. N. veiksmai, tai yra tai, kad jis, esant tamsiam paros metui, lyjant lietui, elgdamasis neatsargiai, artėdamas prie papildomai apšviestos, kelio ženklais ir horizontalaus kelio ženklinimo linijomis pažymėtos nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino važiavimo greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, neįsitikino, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriems jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų, ir partrenkė jam iš dešinės pusės pėsčiųjų perėja važiuojamąją dalį kirtusią pėsčiąją, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusias padariniais, t. y. B. I. žūtimi. Jei susidariusioje eismo situacijoje kaltinamasis P. N. būtų laikęsis nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų (9, 30, 127 p.), būtų galėjęs išvengti susidūrimo. Todėl būtent P. N. veika, o ne kitų eismo dalyvių veiksmai, buvo tiek autoavarijos, tiek ir jos metu kilusių pasekmių priežastis.
45. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.
46. Vadovaujantis šiomis nuostatomis nagrinėjamoje byloje, be kita ko, pirmiausia turi būti patikrinama, ar nėra pagrindo manyti, kad byloje taikytini teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Ši pareiga egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar to prašo proceso dalyviai.
1. Esamas teisinis reglamentavimas
47. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kuriame nustatyta, kad įstatymas įsigalioja nuo 2000 m. sausio 1 d. (36 str. 1 d.) ir jo nuostatos taikomos draudiminiams įvykiams, įvykusiems šiam įstatymui įsigaliojus (36 str. 2 d.).
48. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. paskelbė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 71-2557) nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe <...> arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 114-5114) ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
49. Vykdant Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą buvo parengtas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas. Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (dokumento Nr. XP-3455, reg. data 2008 m. lapkričio 11 d.) buvo nurodyta, kad siūlomu reguliavimu siekiama įvykdyti Konstitucinio Teismo Nutarimą, siūloma nustatyti, jog draudiminiais įvykiais nebūtų pripažįstami tik tie nelaimingi atsitikimai darbe arba ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatyta tvarka nustatoma, kad jie yra įvykę esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms, bet dėl apdraustojo neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis. Nelaimingi atsitikimai, įvykę kelyje į darbą ar iš darbo, būtų nepripažįstami draudiminiais įvykiais, jeigu apdraustasis, remiantis kompetentingų institucijų išvadomis, nukentėjo dėl savo paties neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis (aiškinamojo rašto 4 p.). Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, tikimasi objektyviau vertinti nelaimingo atsitikimo darbe priežastis bei aplinkybes, kurioms esant jie įvyko, ir skirti išmokas apdraustiesiems, jeigu jie nukentėjo darbe ne dėl to, kad buvo neblaivūs ar apsvaigę nuo psichiką veikiančių medžiagų, o dėl kitų priežasčių (aiškinamojo rašto 5 p.).
50. Minėtas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas buvo koreguojamas ir Seimo priimtas 2009 m. gruodžio 15 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnis skelbė, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas pripažįstamas netekusiu galios. Įstatymo 7 straipsnis papildomas 3 dalimi: „3. Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko, ūmi profesinė liga pasireiškė esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms ir juos lėmė apdraustojo neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų. Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudiminiais įvykiais, jei apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šios dalies nuostatos netaikomos, jei apdraustojo neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų buvo susijęs su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.“
51. Ši nuostata liko nepakitusi ir ginčui aktualioje Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcijoje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.): „Draudžiamaisiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko, ūmi profesinė liga pasireiškė esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms ir juos lėmė apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų. Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų buvo susijęs su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“.
52. Taigi, remiantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, jeigu nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą ar iš darbo, nustačius asmens neblaivumą, toks įvykis visada laikomas nedraudiminiu, nepriklausomai nuo kitų sąlygų. Įstatyme nėra numatyta, kad viešojo administravimo subjektas spręsdamas savo kompetencijos ribose klausimą, teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, gali kitaip vertinti įvykį, aiškintis nelaimingo atsitikimo priežastis, neblaivumo įtaką nelaimingo atsitikimo kilimui ir t. t.
2. Aktuali konstitucinė doktrina
53. Nagrinėjamai bylai aktuali konstitucinė doktrina, susijusi su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, 52 straipsniu, 109 straipsnio 1 dalimi, konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais.
54. Konstitucija skelbia, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str. 1 d.). Šio straipsnio nuostatose nurodyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinėje doktrinoje ne kartą pabrėžta, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. sausio 25 d., 2021 m. vasario 12 d.; 2021 m. balandžio 14 d. nutarimus); diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 8 d., 2021 m. vasario 12 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimus).
55. Konstitucija skelbia, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (52 st.). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimai); socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimai); abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Kartu pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, jog valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas visuomenės solidarumu grindžiamo bendrojo teisinio reguliavimo išimtis (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos (inter alia 2010 m. gruodžio 14 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).
56. Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai, 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimas); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
57. Konstitucijoje
įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2016 m. birželio 20 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. spalio 27 d., 2020 m. gruodžio 3 d. nutarimai), kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). 58. Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, analizuodamas teisinį reguliavimą, reglamentuojantį nelaimingus atsitikimus darbe, pabrėžė, kad kai teisiniu reguliavimu yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgimo ūmia profesine liga pripažinimo nedraudiminiu įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas darbe įvyko arba apdraustasis susirgo ūmia profesine liga dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena, toks teisinis reguliavimas nėra konstituciškai pagrįstas, jis neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisingumo principų, paneigia asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų, teisę į Konstitucijoje, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, įtvirtintą socialinę paramą.
3. Abejonė dėl Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies antrojo sakinio atitikties Konstitucijai
59. Teisėjų
kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) nuostata, jog <...> nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų <...>, yra aiški, jos taikymui pakanka konstatuoti apdraustojo būklę (neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų), nereikia vertinti ir aiškintis, ar asmens, kuris patyrė nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą / iš darbo, būklė (neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) nulėmė nelaimingą atsitikimą, ar į šią būklę asmuo pateko būdamas darbe ir kt. individualių aplinkybių. 60. Įstatymų leidėjo tikslai, nustatant teisinį reguliavimą, susijusį su apdraustųjų būkle (neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų), buvo analizuoti Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarime. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad girtavimas – visuotinai pripažintas kaip socialinis blogis; asmens girtumas ar apsvaigimas nuo narkotinių ar toksinių medžiagų neigiamai veikia žmogų (jis nesugeba savęs kontroliuoti, neadekvačiai suvokia susidariusią situaciją, susilpnėja jo veiksmų koordinacija, savitvarda, neretai dėl tokio apsvaigimo atsiranda įvairių neigiamų pasekmių, dėl jo pažeidžiami ir įstatymai) (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas); alkoholio vartojimas gali sukelti visiems žinomus neigiamus padarinius žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas). Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad siekiant minėtų tikslų, nagrinėjamu atveju neatsižvelgiama į individualias situacijos aplinkybes, nevertinama asmens būsenos (neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) ir veiksmų įtaka nelaimingam atsitikimui įvykti, nesudaroma galimybė bylą dėl įvykio pripažinimo ne / draudiminiu nagrinėjančiam teismui įvertinti individualią situaciją, patvirtinant ar paneigiant, kad asmens būsena (neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) nulėmė įvykį. Tokiu būdu suabsoliutinamas vienas iš socialinės paramos, kuri kyla iš Konstitucijos, neteikimo pagrindų – asmens būsena, ką Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pripažino Konstitucijos nepaisymu.
61. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas nevertino B. I. būsenos įtakos 2021 m. lapkričio 27 d. nelaimingam atsitikimui, neatsižvelgė į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-319-718/2022 (kuris bausmės skyrimo klausimu buvo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-200-557/2022) išvadą, kad būtent P. N. veika, o ne kitų eismo dalyvių veiksmai, buvo tiek autoavarijos, tiek ir jos metu kilusių pasekmių priežastis. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teisinis reglamentavimas, kuris neleidžia teismui individualiai įvertinti situaciją, atsižvelgti į visas bylai reikšmingas aplinkybes, kelia abejonių, ar jis atitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ar suderinamas su konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais.
62. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas išskyrė dvi situacijas – nelaimingus atsitikimus darbe ir nelaimingus atsitikimus pakeliui į / iš darbo. Šis išskyrimas aiškiai matomas teisės aktuose, jis nulemtas objektyvių situacijų skirtumų, jis atitinkamai lemia, kad asmenų, patyrusių nelaimingus atsitikimus darbe ir pakeliui į /iš darbo, teisės ir pareigos yra vienodos (pavyzdžiui, abu įvykiai gali būti laikomi draudiminiais įvykiais) arba skirtingos, kai tam egzistuoja objektyvus pagrindas. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar įstatymų leidėjo nustatytas skirtingas reguliavimas (nelaimingi atsitikimai darbe, esant asmens apsvaigimo būsenai, vertinami skirtingai nei nelaimingi atsitikimai, esant asmens apsvaigimo būsenai, pakeliui į darbą / iš darbo) nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, nes, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta apdraustiems asmenims, kurie yra darbe, vertinama, ar jų būsena (neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis) lėmė nelaimingą atsitikimą, o kai nelaimingas atsitikimas įvyksta apdraustiems asmenims, kurie yra pakeliui į / iš darbo, nevertinama, ar jų būsena (neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis) lėmė nelaimingą atsitikimą. Kadangi įstatymų leidėjas nelaimingus atsitikimus tiek darbe, tiek pakeliui į darbą ir iš darbo laiko draudiminiais įvykiais, pagrįstai kyla abejonė, ar skirtingas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d. nutarimai), atitinka Konstituciją. Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą / iš darbo atveju asmens būsenos įtaka įvykiui nenustatinėjama, nors tai daroma nelaimingo atsitikimo darbe atveju po Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pateikto išaiškinimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei blaiviam, nei neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis būsenos esančiam apdraustajam, vykstančiam į / iš darbo darbdavys negali užtikrinti saugių ir sveikų darbo sąlygų. Taigi šis kriterijus nepagrindžia skirtingo teisinio reguliavimo.
63. Taip pat pažymėtina, kad, vykdant Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, pirminis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamasis raštas (dokumento Nr. XP-3455, reg. data 2008 m. lapkričio 11 d.) siūlė nustatyti tokį reguliavimą, kuris įpareigotų vertinti apdraustojo būsenos (neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo psichiką veikiančiomis medžiagomis) ir veiksmų įtaką nelaimingam atsitikimui abiem atvejais – tiek darbe, tiek pakeliui į darbą ar iš darbo. Kadangi įstatymų leidėjas pasirinko skirtingai reguliuoti situacijas, būtina nustatyti, ar ši diferenciacija atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, yra pateisinama objektyvių situacijų skirtumų ir tikslinga.
64. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, negalėjusiomis lemti tokio pakenkimo asmens sveikatai (juolab sukėlusio asmens mirtį) (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju asmens teisė į socialinę paramą buvo paneigta, nesigilinant į tai, ar apdraustojo būsena (neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) nulėmė nelaimingą atsitikimą, kyla abejonė, ar toks reguliavimas atitinka Konstitucijos 52 straipsnį, laiduojantį piliečių teisę gauti invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais.
65. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) redakcija) nustatytas valstybės laiduojamos socialinės paramos nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo atvejais teisinis reguliavimas, pagal kurį imperatyviai neleidžiama teismui individualizuoti socialinės paramos laidavimo teisingo užtikrinimo išimtinę būtinybę mirtino eismo įvykio atveju, nenustačius priežastinio ryšio tarp apdraustojo asmens neblaivumo ir šio asmens mirtį sukėlusio eismo įvykio bei esant teismo tvarka nustatytai tokį eismo įvykį sukėlusio kito asmens kaltei, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) redakcija) nustatytas valstybės laiduojamos socialinės paramos nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo atvejais teisinis reguliavimas, pagal kurį imperatyviai neleidžiama teismui individualizuoti socialinės paramos laidavimo teisingo užtikrinimo išimtinę būtinybę mirtino eismo įvykio atveju, nenustačius priežastinio ryšio tarp apdraustojo asmens neblaivumo ir šio asmens mirtį sukėlusio eismo įvykio bei esant teismo tvarka nustatytai tokį eismo įvykį sukėlusio kito asmens kaltei, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis