Civilinė byla Nr. e2-999-781/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00091-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.2.1.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SEV transport“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida Logistics“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SEV transport“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius.

Teismas 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kamida Logistics“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SEV transport“ (toliau – atsakovė) iškėlimo.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė nuo 2019 m. gegužės mėn. netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal jų sudarytą Bendradarbiavimo atliekant tarptautinius pervežimus automobilių keliais sutartį Nr. TOSES-20151115-01. Atsakovės įsiskolinimo suma sudaro 40 969,5 Eur pagal atsakovei nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. išrašytas 15 sąskaitų faktūrų. Atsakovės bendrovėje dirba tik 4 darbuotojai ir darbuotojų skaičius mažėja – 2019 m. pradžioje atsakovė turėjo 13 darbuotojų. Viešai prieinamais duomenimis atsakovė kitiems kreditoriams turi 19 nepadengtų prievolių, kurių bendra suma sudaro beveik 26 000 Eur, atsakovė procesiniu statusu dalyvavo ir dalyvauja 23 teisminiuose procesuose, jos turtui taikomas areštas. 

3.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) ieškovės pareiškimą palaikė nurodęs, kad atsakovės skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2020 m. kovo 6 d. sudarė 1 787,43 Eur. 

4.       Atsakovė atsiliepime į pareiškimą prašė ieškovės pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas  kreditorius turi teisę inicijuoti bankroto bylą tik įrodęs, kad egzistuoja neginčijama reikalavimo teisė į atsakovą. Tačiau tarp ieškovės ir atsakovės dar nuo 2019 m. balandžio mėn. yra kilęs ginčas dėl tarpusavio prievolių pagal sudarytą bendradarbiavimo sutartį, nes abi šalys vertina, kad kita šalis yra pažeidusi tarpusavio įsipareigojimus ir skolinga tam tikrą sumą pinigų ir bendradarbiavimas pagal šią sutartį yra nutrūkęs. Iš esmės visos išrašytos sąskaitos, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimo teisę į atsakovę, nėra pagrįstos ūkinių operacijų realumą įrodančiais dokumentais. Taigi, ieškovė neturi neginčijamos reikalavimo teisės į atsakovę. Pažymėjo, kad atsakovė yra moki įmonė. Nors nutrūkus bendradarbiavimui su ieškove, atsakovės finansinė būklė 2019 m. ženkliai pablogėjo, tačiau atsakovė turi licenciją vežti krovinius tarptautiniais maršrutais, kas sudaro galimybes gauti gana dideles pajamas pakankamai trumpu laikotarpiu. Atsakovės nuosavas kapitalas sudaro 267 119 Eur, debitorių įsiskolinimai – 74 605,98 Eur, iš esmės visi skolininkai mokūs ir vykdantys veiklą, dėl to skolų išieškojimas laikytinas perspektyviu. Tai, kad atsakovė nėra nemoki ir nesiekia išvengti įsipareigojimų, patvirtina ir tas faktas, kad tiek 2019 m., tiek 2020 m. skolos palaipsniui mažinamos. Siekiant kuo greičiau pagerinti įmonės situaciją, bus pradėtas aktyvus skolų išieškojimas iš debitorių, o gautos lėšos paskirstomos kreditoriams ir investuojamos į veiklą. Taip pat bus pradėtas teisminis procesas su ieškove dėl neišmokėtų akcizų ir kitų sumų.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovei iškėlė bankroto bylą ir nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Reniva“.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės skola ieškovei sudaro 40 969,5 Eur pagal atsakovei nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. išrašytas 15 sąskaitų faktūrų, kurių vėliausiai išrašytos sąskaitos apmokėjimo terminas pasibaigė 2019 m. rugsėjo 19 d. Teismas, įvertinęs atsakovės argumentus, kad ji nesutinka su ieškovės reikalavimu atsakovės atžvilgiu, nurodė, jog atsakovės ginčijama skola ieškovei nebus vertinama sprendžiant dėl atsakovės (ne)mokumo.

7.       Vertindamas, ar atsakovė gali laiku vykdyti turtines prievoles, teismas nustatė, kad atsakovės 2020 m. vasario 29 d. balanso duomenimis per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 110 174 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis atsakovės pateiktu kreditorių sąrašu, dauguma pradelstų jos įsipareigojimų yra atsiradę dar 2019 metais.

8.       Remiantis atsakovės pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės skola ieškovei yra 25 798,12 Eur, tačiau ši suma neįtraukta į atsakovės pateiktą pradelstų įsipareigojimų sąrašą. Teismo vertinimu, pačios atsakovės nurodytas skolos pareiškėjai dydis nėra ginčijamas, todėl teismas gali remtis šiuo dydžiu vertindamas atsakovės įsipareigojimų dydį, taip pat ir pradelstų įsipareigojimų dydį.

9.       Teismas nustatė, kad atsakovės įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2020 m. kovo 6 d. sudarė 1 787,43 Eur. Tačiau pačios atsakovės nurodomas skolos VSDFV biudžetui dydis yra tik 1 272,77 Eur. Kadangi atsakovė skolos dydžio VSDFV biudžetui neginčijo, teismas pažymėjo neturintis pagrindo nesivadovauti VSDFV viešo registro duomenimis dėl skolos dydžio. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, atsakovės atžvilgiu vykdomas priverstinis išieškojimas 9 vykdomosiose bylose, kuriose bendra išieškoma suma yra 47 605,02 Eur, beveik visos vykdomosios bylos pradėtos iki 2019 m. gruodžio 31 d. Sugretinęs šiuos duomenis su atsakovės nurodytais pradelstų įsipareigojimų dydžiais, teismas nustatė, kad atsakovės pateiktuose dokumentuose skolos, dėl kurių pradėtas išieškojimas vykdomosiose bylose, nurodomos mažesnės lyginant su vėlesniais duomenimis antstolių informacinėje sistemoje. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsakovės teiginį apie mažinamą atsakovės skolų dydį pripažino nepagrįstu.

10.       Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovės skolos kreditoriams sudaro ne mažiau kaip 95 457,57 Eur, iš kurių pradelstų įsipareigojimų dydis ne mažiau kaip 65 073,06 Eur. Papildomai įvertinus, kad išieškojimų vykdomosiose bylose dydis yra 47 605,02 Eur, teismas padarė išvadą, kad atsakovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Tokia atsakovės būsena atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą vieną iš juridinio asmens nemokumo sąlygų, t.y. juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių, ir tai sudaro savarankišką nemokumo bylos iškėlimo pagrindą.

11.       Vertindamas byloje esančius duomenis apie įmonės turtą, teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 29 d. balanso duomenimis įmonėje apskaityta turto už 234 450 Eur. Atsakovės 2020 m. vasario 29 d. balanso duomenimis jos turtą sudarė 3 955 Eur vertės ilgalaikis turtas, transporto priemonė vilkikas (duomenys neskelbtini), 74 520 Eur trumpalaikis turtas, kurį sudarė 6 279 Eur vertės atsargos ir 68 168 Eur per vienerius metus gautinus sumos (debitorių skolos). Likusi balanse nurodoma 155 975 Eur suma, apskaityta kaip ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos. Teismas nurodė, kad didžiąją dalį atsakovės turto sudaro debitorių skolos 68 168 Eur ir 155 975 Eur suma, kurią pareiškėja nurodo esant 2019 m. patirtų sąnaudų kompensavimą 2020 m. dėl atsakovės patirtų ir pareiškėjos nekompensuotų išlaidų. Atsakovė, grįsdama galimybes debitorių skolas panaudoti atsakovės turimiems įsipareigojimams padengti, nepateikė įrodymų dėl jos nurodytų aktyvių šių skolų išieškojimo veiksmų. Teismas, patikrinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nenustatė, kad atsakovė būtų kreipusis į teismą dėl jai nesumokėtų skolų priteisimo. Taigi, nesant duomenų apie realias galimybes atgauti atsakovės turimas debitorių skolas, teismas sprendė, kad šis trumpalaikis turtas negali būti vertinamas sprendžiant apie atsakovės turto dydį. Remdamasis iš esmės analogiškais argumentais, teismas sprendė, kad balanse esanti 155 975 Eur suma taip pat negali būti pripažinta kaip realus atsakovės turtas. Nors atsakovė nurodo, kad ši suma susidarė dėl ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovė ėmėsi kokių nors veiksmų dėl šios sumos atgavimo iš ieškovės. Priešingai, atsakovė sąskaitas ieškovei išrašė tik šiai kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovei ginčijant bet kokių žodinių susitarimų buvimą su atsakove, akivaizdu, kad balanse esanti 155 975 Eur suma negalės būti panaudota atsakovės įsipareigojimams padengti.

12.       Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes dėl atsakovės turto, sprendė, kad realų atsakovės turtą sudaro transporto priemonė vilkikas (duomenys neskelbtini) (3 955 Eur vertės) ir 6 279 Eur vertės atsargos, viso 10 234 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės skolos kreditoriams sudaro ne mažiau kaip 95 457,57 Eur, iš kurių pradelstų įsipareigojimų dydis ne mažiau kaip 65 073,06 Eur, teismas konstatavo ir kitą JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą juridinio asmens nemokumo sąlygą – juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

13.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nepateikti įrodymai, jog atsakovė sėkmingai vykdo ūkinę komercinę veiklą, iš kurios gautos pajamos (pelnas) leis atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, jų dydis rengiantis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo sumažintas, realaus atsakovės turto vertė lyginant su atsakovės įsipareigojimų dydžiu yra nedidelė. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nesąžiningus atsakovės argumentus dėl susidariusių ypatingų aplinkybių paskelbus karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė su finansiniais sunkumais susidūrė dar 2019 metais, nes dauguma skolų, kurių apmokėjimo terminas praleistas, atsirado iki 2019 m. gruodžio 31 d., ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei 2020 m. vasario 19 d., t. y. dar iki paskelbiant karantiną Lietuvos Respublikos teritorijoje. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad atsakovė yra nemoki tiek dėl negebėjimo laiku vykdyti turtines prievoles, tiek nustačius, kad įsipareigojimai viršija jos turto vertę. 

                                    III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Atsakovė atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti ar panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti kelti atsakovei bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nesilaikė JANĮ numatytos išankstinės kreipimosi į teismą tvarkos. Ieškovė privalėjo pasiūlyti sudaryti susitarimą dėl pagalbos arba priimti sprendimą vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka, o to nepadarius, ji neišnaudojo privalomosios išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, dėl ko byla turi būti nutraukta.

14.2.                      Pirmosios instancijos teismas, iškėlęs atsakovei bankroto bylą, neatsižvelgė į tai, kad po dviejų dienų po ginčijamos nutarties priėmimo, įsigaliojo Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas, kuriuo taikomas moratoriumas juridinių asmenų bankroto kėlimui. Pažymėjo, kad iki pat karantino įvedimo, atsakovė dengė įsiskolinimus.

14.3.                      Atsakovė nesutinka su ieškovės nurodytais reikalavimais jos atžvilgiu ir juos ginčija. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepasiūlė šalims kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo, bet ir neįpareigojo ieškovės pagrįsti savo kaip kreditorės statuso. Pagal atsakovės pateiktus duomenis, ieškovės skola jai sudaro 197 622,08 Eur.

14.4.                      Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad debitorių skolos nepriskirtinos prie realaus bendrovės turimo turto, prieštarauja teismų praktikai. Atsakovė pateikė duomenis, jog visi jos debitoriai yra mokūs, veiklą vykdantys juridiniai asmenys.

15.       Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

15.1.                      Ieškovė nemokumo procesą inicijavo dar 2019 m. gegužės 20 d. (iki JANĮ įsigaliojimo) išsiuntus pranešimą dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė į šį pranešimą nesureagavo. Ieškovė į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo kreipėsi tik 2020 m. vasario 17 d. Atsakovė turėjo net 9 mėnesius taikiai išspręsti ginčą. Atsakovė yra gavusi ir 2020 m. sausio 20 d. pranešimą apie ieškovės ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo. Atsakovė neturėjo pareigos siūlyti sudaryti pagalbos susitarimą.

15.2.                      Pirmosios instancijos teismo motyvai, nurodyti vertinant atsakovės galimybes atgauti skolas iš debitorių, yra pagrįsti bei teisingi.

15.3.                      Ieškovė neturi duomenų, kad atsakovė ginčytų įsiskolinimą ieškovei. Atsakovė niekada nereiškė pretenzijų dėl ieškovės turimos reikalavimo teisės.

16. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – VSDFV Kauno skyrius, atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą nurodo su juo nesutinkantis ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad:

        16.1. Visiškai sutinka su apskųstoje nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir argumentais dėl atsakovės nemokumo. Atsakovės įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2020 m. gegužės 13 d. sudaro 1 813,22 Eur. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2020 m. gegužės 13 d. duomenimis, atsakovės bendrovėje yra 3 apdraustieji. Įsiskolinimas biudžetui susidarė už 2019 metų lapkričio, gruodžio ir 2020 metų sausio mėnesius. Atsakovė paskutinį kartą valstybinio socialinio draudimo įmokas 1 450,74 Eur sumokėjo 2019 m. gruodžio 23 d.

16.2. Ieškovė 2019 m. gegužės 17 d., 2020 m. sausio 20 d. atsakovės buveinės adresu, kitu žinomu adresu ir el. paštu išsiuntė pranešimą, kuriuo įspėjo, kad nesumokėjus skolos nustatytu terminu bus inicijuotas bankroto bylos iškėlimas. Taigi ieškovė laikėsi išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos tiek pagal iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusį Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (6 straipsnio 2 dalis), tiek pagal JANĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką.

16.3. Teismas, spręsdamas atsakovės (ne) mokumo būseną, nevertino atsakovės ginčijamos skolos ieškovei, tačiau vertino visus kitus bendrovės pradelstus įsipareigojimus, turto santykį su pradelstomis skolomis ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė yra nemoki.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

  IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, iškėlė jai bankroto bylą. Ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.  Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau.

19. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

20. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – VSDFV Kauno skyrius, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui naują įrodymą – VSDFV fondų lėšų finansinę ataskaitą pagal 2020 m. birželio 30 d. duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą bei į teikiamų įrodymų datą, ir vertindamas, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinio proceso neužvilkins, priima trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų – VSDFV Kauno skyriaus pateiktą naują įrodymą, kurį vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

21.  Atsakovė apeliacinės instancijos teismui 2020 m. birželio 16 d., prieš pat teismo posėdį, pateikė papildomus paaiškinimus. Teismas, susipažinęs su papildomų paaiškinimų turiniu, pažymi, kad jame išdėstytos aplinkybės iš esmės sutampa su atskirojo skundo motyvais. Be to, CPK nuostatos draudžia keisti (pildyti) atskirąjį skundą pasibaigus jo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis, 338 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atsakovės papildomi paaiškinimai nepriimami ir nevertinami.

22. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog papildomi paaiškinimai galėjo būti kartu su prašymu dėl baudos panaikinimo pateikti pirmosios instancijos teismui, o apeliantas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Be to, bankroto administratorės pateikti nauji įrodymai taip pat galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl baudos panaikinimo, o bankroto administratorė nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių šių įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujų įrodymų į bylą nepriima. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti.

      Dėl ieškovės teisės inicijuoti bankroto bylą atsakovei

23. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ, kurio normos bus taikomos nagrinėjamoje byloje.

24. Ieškovė, teigdama turinti 40 969,50 Eur reikalavimą atsakovei, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad įsiskolinimas susidarė pagal ieškovės nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras atsakovei nevykdant įsipareigojimų, prisiimtų pagal jų sudarytą Bendradarbiavimo atliekant tarptautinius pervežimus automobilių keliais sutartį Nr. TOSES-20151115-01. Atsakovė atskirajame skunde ginčija ieškovės teisę inicijuoti bankroto bylą, kadangi, jos manymu, į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo gali kreiptis tik neįvykdytą neginčijamą prievolę turintis kreditorius, o ieškovės reikalavimas atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas, neįrodytas, atsakovė jį ginčija kaip neįrodytą.  

25. JANĮ 4 straipsnis numato asmenis, turinčius teisę inicijuoti nemokumo procesą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad prie tokių asmenų priskirtinas kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Pagal JANĮ 9 straipsnio 2 dalį, pranešime, siunčiamame atsakovui su įspėjimu dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekdamas nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės. Jei skolininkas ginčija kreditoriaus statusą ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, teismas situaciją turėtų vertinti vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje yra pasisakyta, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017).

27. Ieškovė, siekdama pagrįsti savo, kaip kreditorės statusą, pirmosios instancijos teismui pateikė atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras, pagrindžiančias ieškovės finansines pretenzijas. Vėliausiai išrašytos sąskaitos apmokėjimo terminas suėjo 2019 m. rugsėjo 19 d. Priėmęs ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertino ieškovės finansinį reikalavimą ir nenustatė pagrindo nesutikti su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai teismo pozicijai ir pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovė nesutinka su ieškovės pretenzija, neužkerta kelio ieškovei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkei iškėlimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė imtųsi aktyvių veiksmų ir kreiptųsi į teismą dėl jai reiškiamų reikalavimų paneigimo. Atsakovė tik pateikė teismui jos išrašytas sąskaitas faktūras ieškovei, kuriomis ji grindžia jai egzistuojančią skolą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju faktas, ar bankroto bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra skolininkės kreditorius ir ar jo reiškiamas kreditorinis reikalavimas yra pagrįstas, galės būti nustatytas išnagrinėjus šios potencialios kreditorės pareikšto reikalavimo tvirtinimo klausimą bankroto bylos iškėlimo atsakovei atveju (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis). Kadangi JANĮ numatytos kreditorių tvirtinimo principinės nuostatos, palyginus su ĮBĮ, nepasikeitė, tikslinga vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota šiuo klausimu. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Aplinkybė, kad teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens finansinio reikalavimo tvirtinimo. Be to, yra suformuluota taisyklė, jog tuomet, kai atsakovas ginčija ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2013). Taigi, vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovės, kaip kreditorės, pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, ir atsakovė, civilinio proceso tvarka nesikreipusi į teismą dėl skolos nuginčijimo, turi prisiimti dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes.

        Dėl atsakovės pareigos siūlyti ieškovei sudaryti susitarimą dėl pagalbos

28. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad ieškovė, pranešime dėl bankroto bylos iškėlimo nepasiūliusi sudaryti susitarimo dėl pagalbos arba priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, ir jame reikalaudama sumokėti skolą, nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, dėl ko byla turi būti nutraukta.

29. JANĮ 9 straipsnis reglamentuoja nemokumo proceso inicijavimą, kai jį inicijuoja kreditorius. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas pranešimo, kreditoriaus siunčiamo skolininkui, turinys. Pranešime turi būti nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą prievolė nebus įvykdyta, nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, kreditorius kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui. Prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti arba sprendimui dėl bankroto procesą vykdyti ne teismo priimti nustatomas ne trumpesnis kaip 15 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas nuo pranešimo įteikimo juridiniam asmeniui dienos (JANĮ 9 straipsnio 3 dalis).

30. Atlikus minėtos teisės normos analizę matyti, kad įstatymo leidėjas nustatė kreditoriaus teisę, pasibaigus terminui, kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos inicijavimo tik tuo atveju, jei: 1) po siūlymo įvykdyti neginčijamą prievolę skolininkas to nepadaro; 2) su kreditoriumi nėra sudarytas susitarimas dėl pagalbos; 3) nėra priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka. Taigi pranešime kreditorius turi informuoti, įspėti skolininką, kad nepasiekus nei vieno iš galimų alternatyvių ginčo sprendimo rezultatų, kreditorius galės inicijuoti bankroto procesą teisme. Įstatymas neįpareigoja kreditoriaus siūlyti skolininkui sudaryti susitarimą dėl pagalbos ar priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, o tiesiog numato galimus taikius ginčo sprendimo būdus, todėl negalima teigti, kad JANĮ yra numatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Kreditorius turi teisę pasirinkti, koks ginčo sprendimo būdas jam yra priimtiniausias ir pranešime dėl ketinimo kreiptis į teismą nurodyti būtent jį. Visų galimų alternatyvų (siūlymas įvykdyti neginčijamą prievolę, sudaryti susitarimą dėl pagalbos, priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka) pranešime nenurodymas negali būti traktuojamas kaip netinkamas kreditoriaus pranešimas apie jo ketinimą inicijuoti skolininkui bankroto bylą. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovas, gavęs tokį įspėjimą, privalėdamas būti rūpestingu bei atidžiu, turi galimybę pats susipažinti su nemokumo bylų iškėlimą reglamentuojančiais teisės aktais bei ieškoti būdų, padėsiančių išvengti bankroto bylos iškėlimo ir taikiai susitarti su kreditoriumi. Iš byloje esančio 2020 m. sausio 1 d. ieškovės atsakovei siųsto pakartotino pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo matyti, kad ieškovė buvo įspėjusi atsakovę, jog nesumokėjus skolos, ieškovė kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė neginčija šio pranešimo gavimo fakto. Byloje nėra duomenų, kad po jo gavimo atsakovė kreiptųsi į ieškovę siekdama taikaus susitarimo. Esant nurodytiems motyvams, atsakovės nurodytas argumentas dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos netaikymo pripažįstamas teisiškai nereikšmingu nagrinėjant skundžiamos nutarties pagrįstumo klausimą.

31. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad gautas pranešimas ir pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo jai buvo netikėti, kadangi atsakovės vadovė yra Ukrainos Respublikos pilietė, nemokanti lietuvių kalbos. Apeliacinės instancijos teismas šį atsakovės teiginį laiko deklaratyviu bei neatitinkančiu tikrovės. Atsakovė į bylą nėra pateikusi įrodymų, galinčių patvirtinti, kad vykdant ūkinę komercinę veiklą, atsakovės atstovei, direktorei L. K. buvo reikalingas vertėjas. Svarbu nurodyti, kad teismui pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, atskirasis skundas yra pasirašyti būtent jos pačios. Be to, einant juridinio asmens vadovės pareigas ir gaunant korespondenciją, atsakovės vadovė galėjo kreiptis į atitinkamus specialistus, galinčius išaiškinti gautų dokumentų turinį, o ne tiesiog ignoruoti ieškovės siunčiamus pranešimus.

       Dėl bendrovės (ne)mokumo

32. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtini du elementai: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

33. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019). Darytina išvada, kad klausimas dėl įmonės nemokumo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

34. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, tam nustatė du savarankiškus pagrindus – atsakovės negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių ir faktą, kad juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes dėl atsakovės turto, sprendė, kad realų atsakovės turtą sudaro transporto priemonė vilkikas (duomenys neskelbtini) (3 955 Eur vertės) ir 6 279 Eur vertės atsargos, viso 10 234 Eur, o atsakovės skolos kreditoriams sudaro ne mažiau kaip 95 457,57 Eur, iš kurių pradelstų įsipareigojimų dydis ne mažiau kaip 65 073,06 Eur. Akcentuotina, kad atsakovė iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo apskaičiuoto jos turto ir įsipareigojimų (pradelstų) santykio, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai debitorių skolas eliminavo iš jos realaus turimo turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad toks balanse nurodytas trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jos ketinimus kreiptis į teismą dėl skolų priteisimo, bendradarbiavimą su debitoriais dėl skolų grąžinimo ir pan., todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad debitorių galimybės grąžinti skolą atsakovei yra nepagrįstos ir abejotinos.

35. Akcentuotina ir tai, kad atsakovė nepateikė naujų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus, neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų jos pradelstų įsipareigojimų dydžių, todėl darytina išvada, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus ir ji nėra nemoki (CPK 178 straipsnis).

       Dėl moratoriumo nemokumo byloms  

36. Atsakovė atskirajame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį ir tuo aspektu, kad  keliant bankroto bylą nebuvo atsižvelgta į koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio juridinių asmenų bankroto bylų kėlimui.

37. 2020 m. balandžio 25 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos naujojo koronavirusio (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas Nr. XIII-2861, kuris taikomas juridiniams asmenims, susidūrusiems su finansiniais sunkumais ir (ar) tapusiems nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. karantino įvedimo. Nurodyto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kreditoriui, inicijavusiam juridinio asmens nemokumo procesą, susitarimo dėl pagalbos finansiniams sunkumams įveikti sudarymo termino, nustatyto Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, skaičiavimas sustabdomas karantino laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020 m. kovo 16 d. įvestas karantinas dėl nepalankios epideminės COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijos (toliau – Vyriausybės nutarimas). Nurodyto nutarimo pagrindu tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus veikla esant galimybei privalėjo būti organizuojama nuotoliniu būdu (Nutarimo 3.2.1 punktas), o parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimą, veikla, taip pat turgaviečių, išskyrus maisto, veikla draudžiama (Nutarimo 3.2.7 punktas). Šios nutarties priėmimo dieną karantino laikotarpis pratęstas iki 2020 m. birželio 16 d.

38. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia atsakovės dėmesį, kad minėti teisės aktai turi įtakos tik toms bankroto byloms, kuriose juridiniai asmenys su finansiniais sunkumais susidūrė ir (ar) jie tapo nemokiais dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo pasaulyje po 2020 m. kovo 16 d. karantino įvedimo. Nagrinėjamu atveju, ieškovė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei pateikė 2020 m. vasario 19 d. Balansai, kurių duomenimis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės turto vertę ir įsipareigojimus, buvo sudaryti 2020 m. vasario 29 d., 2019 m. gruodžio 31 d. Be to, byloje esantys duomenys apie atsakovės įsiskolinimų susiformavimą, ieškovės pirminis kreipimasis į atsakovę 2019 m. gegužės 17 d. dėl ketinimo inicijuoti bankroto bylą patvirtina, kad ieškovė vengė atsiskaityti su kreditoriais ir finansinius sunkumus ji buvo patyrusi dar iki susiklosčiusios situacijos dėl koronaviruso pradžios. Svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovė teismui nepateikė duomenų, kad pasibaigus karantino laikotarpiui ji realiai galėtų imtis priemonių, leidžiančių sumažinti finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Apibendrinant išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovės argumentas dėl būtinybės taikyti Lietuvos Respublikos naujojo koronavirusio (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymą yra nepagrįstas bei nepaneigiantis pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės nemokumo būklės egzistavimo bei negalėjimo laiku vykdyti turtinių prievolių.

       Dėl bylos procesinės baigties

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nekelia abejonių dėl atsakovės nemokumo ir negalėjimo laiku vykdyti turtinių prievolių. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje esančių atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų ir kitų įrodymų, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                            Jūratė Varanauskaitė