Pranešėjas Alvydas Žerlauskas                                               Civilinė byla Nr. 2A-1413-265/2015

Teisėja Aldona Burbienė                                               (Proceso Nr. 2-33-3-00633-2015-1)

                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                               

2.5.2.1; 3.3.1.18

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 20 d.

Klaipėda

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo,

n  u  s  t  a  t  ė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 797,83 Eur skolos, 555,69 Eur palūkanų, 504,63 Eur delspinigių, 90,85 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8,5 procento dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės 797,83 Eur skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 58 Eur žyminio mokesčio. Nurodė, kad 2005-10-19 atsakovas su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054651-05 (toliau – sutartis), pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB SEB banko naudai. Tačiau atsakovas sutarties tinkamai nevykdė, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2009-11-09 AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11/09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus dėl atsakovo pagal sutartį. Ieškovė pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą, pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau atsakovas  reikalavimų  nėra įvykdęs.

Plungės rajono apylinkės teismas 2015-05-28 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo 797,83 Eur skolos, 361,02 Eur delspinigių, 386,47 Eur palūkanų, 8,5 procento dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos 797,83 Eur kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-28 iki viso kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015-04-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 46 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Gelvora“. Kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį ar priešpriešinių įrodymų teismui nepateikė, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina prievolės nevykdymo faktą, duomenų, kad atsakovas būtų įvykdęs prievolę AB SEB bankui ar naujajam kreditoriui, t. y. ieškovei, sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, byloje nėra, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę ir jam taikytina civilinė atsakomybė. Konstatavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką atsakovo su AB SEB banku sulygti sutartimi (sutarties 5.3 p., 5.4 p.) 0,1 procento delspinigiai už kiekvieną vėlavimo dieną yra laikomi aiškiai per didelėmis netesybomis, pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Nors šalys sutartyje susitarė dėl šių netesybų dydžio mokėjimo sutarties pažeidimo atveju, ir byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai neįvykdė šalių sudarytos sutarties, tačiau ši aplinkybė sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nėra vertintina kaip objektyviai svarbi ir suteikianti pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio delspinigių, todėl ieškovės priskaičiuotus 0,1 procentų dydžio delspinigius sumažino iki 0,05 procento.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-28 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 169,22 Eur palūkanų, panaikinti, papildomai priteisti iš atsakovo 169,22 Eur palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių, ir tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių apeliantė nepraleido, todėl teigti, kad apeliantė negynė savo teisių, nėra pagrindo. Apeliantės nuomone, vartojimo kredito sutartyse numatytos 8,5 procentų sutartinės palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 9,29 procento per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytą įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Taip pat nurodo, kad teismo sprendimas yra prieštaringas, nes teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas, nes šį ieškovės reikalavimą laikė teisėtu ir pagrįstu.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamas ginčas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 169,22 euro palūkanų. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neapskųsta, dėl to teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apeliaciniu skundu apskųstos sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2005-10-19 tarp AB SEB banko ir A. D. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 1150518054651. Šios sutarties pagrindu AB SEB bankas suteikė atsakovui sutartyje numatyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal Vartojimo kredito sutartį, AB SEB bankas nutraukė šią sutartį su atsakovu. Ieškovė UAB „Gelvora“ ir AB SEB bankas 2009-11-09 pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09 20-83, kuria AB SEB bankas perleido ieškovei visas reikalavimo teises į atsakovą pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054651. Ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau atsakovas jų neįvykdė.

Apeliantė argumentuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 8,5 procentų sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymas, protingumo bei sąžiningumo principams, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti palūkanas laikė neprotingai didelėmis. Su apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti sutartimi nustatytas palūkanas, rėmėsi CK 1.5 str., CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. Pažymėtina, kad CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d. nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas. Kaip numato CK 6.71 str. 1 d., netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). CK 1.5 str. reglamentuoja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Tuo aspektu palūkanas pagal prievoles reglamentuojančio CK 6.37 str. 3 d. numato, kad atvejais, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 str. 1 d., 6.872 str. reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 str. nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 str. 2 d. nustatytos procesinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).

Ieškovės reikalavimas atsakovui dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 str. 1 d. įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2005-10-19 Vartojimo kredito sutarties Specialiosios dalies 2.4 punkte buvo susitarta dėl 8,5 proc. dydžio palūkanų normos. Tad šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.

Vertinant, kad tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis, ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). 2005-10-19 sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.5 punkte nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 9,29 procentų. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, o Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2005-10-19, ir šiai sutarčiai nurodyti kredito kainą apibrėžiantys kriterijai tiesiogiai netaikytini, tačiau įstatymo nuostatos yra reikšmingos kaip vertinamasis kriterijus, sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme. Įvertinus suteikto kredito dydį 5 100 Lt bei bylos duomenis, kad atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir nesant kitų įrodymų dėl palūkanų normos nepagrįstumo, yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotas sutartines pelno palūkanas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų skolai išsiieškoti. Nustatyta, kad 2009-11-19 pranešimu dėl reikalavimo perleidimo ieškovė UAB „Gelvora“ atsakovą informavo apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo padengti įsiskolinimus. Be to, iš byloje esančios ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės nustatyta, kad neregistruotu paštu siųsti pranešimai, trumposios SMS žinutės, skambinta telefonu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas nagrinėjant bylą procese aktyviai nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra kitų įrodymų, leidžiančių apskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, daro išvadą, kad ieškiniu prašomos priteisti mokėjimo (pelno) palūkanos yra protingos ir pagrįstos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria 169,22 euro sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų suma, ir padidinti priteistą šių palūkanų sumą nuo 386,47 Eur iki 555,69 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 str. 5 d. numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovės ieškinį, jai iš atsakovo priteisė 46 Eur žyminį mokestį. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovė pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme sumokėtą 201 Lt (58,21 Eur) žyminį mokestį, todėl atsižvelgiant į tai, kad iš esmės patenkinta 88 procentai ieškinio reikalavimų, iš atsakovo ieškovei priteistinas žyminis mokestis padidintinas nuo 46 Eur iki 51,22 Eur.

Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 2 d.).

              Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a:

              Plungės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą už akių pakeisti.

              Padidinti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo A. D. priteistų palūkanų dydį nuo 386,47 Eur iki 555,69 Eur, žyminį mokestį - nuo 46 Eur iki 51,22 Eur.

              Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo A. D. priteisti 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                Alvydas Žerlauskas

Kolegijos teisėjai                                                        Žydrūnas Bertašius

                                                                      Albina Pupeikienė