Administracinė byla Nr. I-5497-463/2015

Proceso Nr. 3-61-3-05084-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 29; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjui V. J., jo atstovei advokato padėjėjai Simonai Ambroziūnaitei, atsakovo atstovui J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2014-10-22 sprendimą Nr. 14-IL-10-09621-e; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybą išduoti neterminuotą leidimą V. J. įsigyti ir laikyti ginklus; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 str. 2 d. 1 p., nustatantis, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas tas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) priteisti pareiškėjo V. J. naudai bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimu ir teigia, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai  atsisakė jam išduoti ir neterminuotai laikyti ginklus. Pasak pareiškėjo, jis atitinka Įstatyme įtvirtintus nepriekaištingos reputacijos  reikalavimus, todėl atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti netenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas Mažeikų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal iki 2003-05-01 galiojusio BK 225 straipsnio 2 dalį, paskiriant laisvės atėmimo 1 metams bausmę, nuo kurios jis buvo atleistas, pritaikius 2000-04-11 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo atžvilgiu teistumas išnyko 2003-05-18. Jis daugia nei 11 metų laikomas neteistu. Šiuo metu tokia pati veika atitinka galiojančio BK 284 straipsnio 1 dalį, kuri nustato atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą ir didžiausiai skiriama nustatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 2 metų. Taigi, priklausomai nuo to, kada asmenys padarė tą pačią nusikalstamą veiką, yra vertinami skirtingai. Vienintelis atsakovės argumentas nurodytas sprendime Mažeikių rajono apylinkės teismo 2000-05-18 nuosprendis, daugiau jokių teisės pažeidimų ar neteisėtų veiksmų, kuriuos per šiuos keturiolika metų pareiškėjas būtų atlikęs, nėra nustatyta. Be to, sprendimas prieštarauja ir baudžiamosios teisės principui non bis in idem. Pažymėjo, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškūs motyvai. Ginčijamas sprendimas grindžiamas tik ta aplinkybe, kad pareiškėjas yra pripažintas kaltu pagal iki 2003-05-01 galiojusio BK 225 str. 2 d. (chuliganizmas), kurio sankcijoje nustatyta ne mažesnė nei 3 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau visiškai nevertinama ir nepasisakoma, ar jo padaryta veika galėjo ir gali būti vertinama kaip smurtinė bei tyčinė bei ar ginklo išdavimas gali sukelti skaudžias ir neigiamas pasekmes visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Kadangi sprendimas priimtas neištyrus visų faktinių aplinkybių, yra nemotyvuotas, jis negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

Be to, pareiškėjui kyla pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto  atitikties Konstitucijai, t. y. ar Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p.  neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19).

Vilniaus AVPK nurodė, kad kadangi BK 225 str. (chuliganizmas) 2 d. (piktybinis chuliganizmas, BK str. galiojo iki 2003-05-01) sankcijoje nustatyta iki 5 metų laisvės atėmimo ir V. J. pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, Vilniaus AVPK 2014-10-22 sprendimu Nr. 14-IL-10-09621 neterminuotas leidimas įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus vadovaujantis Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. ir 18 str. 2 d. 1 p. pareiškėjui išduotas nebuvo bei nuspręsta neregistruoti pateiktą įteisinimui ginklą. Taip pat V. J. buvo pasiūlyta dujinį pistoletą įstatymų nustatyta tvarka, realizuoti, perdirbti į visiškai netinkamą naudoti arba neatlygintinai perduoti Ginklų fondui prie Vidaus reikalų ministerijos sunaikinti. Pažymėjo, kad nuskalstamas veikas pagal nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003-05-01 perkvalifikuoja teismai, o Vilniaus AVPK tokių įgaliojimų neturi. Nurodė, kad Įstatymo 18 str. 2 d. aiškiai apibrėžia nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijus ir imperatyviai nurodo, kad vienas iš nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijų yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teigia, kad įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatymu, sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kuomet asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu įstatyme numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimų siekiamų prevencinių tikslų.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes.

Skundas atmestinas.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. J. 2014-06-23 Vilniaus AVPK Licencijavimo padaliniui pateikė prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir užregistruoti dujinį pistoletą (duomenys neskelbtini) (b. l. 21).

Vilniaus AVPK, remdamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė pareiškėjui V. J. neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 20).

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Būtent Įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo pagal šį įstatymą laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše užfiksuotus duomenis atsakovas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu Mažeikių rajono policijos komisariate 1999-09-17 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 225 str. 2 d. (BK str. galiojo iki 2003-05-01). Mažeikių rajono apylinkės teismas 2000-05-18 nuosprendžiu pripažino V. J. kaltu pagal BK 225 str. 2 d. (galiojo iki 2003-05-01) ir jam skyrė bausmę laisvės atėmimą 1 metams, pritaikius Lietuvos Respublikos 2000-04-11 Įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 str. 1 d. 1 p. nuo laisvės atėmimo bausmės atleistas (b. l. 25). Be to, Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014-09-05 raštu Nr. S7-12230 (Vilniaus AVPK gautas 2014-09-12) pateikė atsakovui informaciją, nurodydamas, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu 2000-05-18 teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (b. l. 26).

BK 225 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2003-05-01) buvo įtvirtinta piktybinio chuliganizmo sąvoka bei nustatyta sankcija už tokių veiksmų atlikimą, t. y. „piktybinis chuliganizmas, tai yra tie patys veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, – baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.“ Šiuo metu galiojančio BK 284 straipsnio 1 dalyje už tą pačią veiką nustatyta, kad „tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Sutiktina ir su atsakovo vertinimu, kad jam nesuteikta teisė perkvalifikuoti nusikalstamas veikas, o pareiškėjas tokia teise kreiptis į teismą nepasinaudojo. Tokia teisė išimtinai suteikta tik teismui. Taigi, nagrinėjamu atveju tai, kad šiuo metu galiojančio BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nei iki 2003-05-01 galiojusio BK 225 str. 2 d., neturi reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai, remdamasis oficialiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą pateikė 2014-06-23, galiojant Įstatymo redakcijai Nr. XI-1146. Teismui nekilo abejonių dėl Įstatymo konstitucingumo šioje byloje, taigi, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Įstatymo taikymas apibrėžtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Pareiškėjas teigia, kad teistumas jau yra išnykęs, jokių kitų nusikalstamų veikų jis nėra padaręs, todėl atsakovas nepagrįstai netenkino jo prašymo išduoti  leidimą. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, pagal kurią šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal BK nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Taigi, Įstatymo18straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, nurodytą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Toks vertinimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką (2015-02-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2011-11-17 nutarime dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka neatsiejamu jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Šiuo atveju pareiškėjo teistumas už atitinkamą BK numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimams.

Be to, turi būti atsižvelgiama ir į Įstatymo tikslą, t. y. šiuo Įstatymu siekiama reglamentuoti ginklų, ginklų priedų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas 2001-04-12 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad sprendimas yra neteisėtas. Akivaizdu, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2000-05-18 nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendė pareiškėjui V. J. neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Konstatuotina, kad Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2014-10-22 sprendimas Nr. 14-IL-10-09621-e yra teisėtas ir pagrįstas. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybą išduoti neterminuotą leidimą V. J. įsigyti ir laikyti ginklus.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, jis neįgijo teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                       Jolanta Malijauskienė

              Henrikas Sadauskas

Liudmila Zaborovska