Administracinė byla Nr. A-566-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01979-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), 1 184, 60 Eur turtinės žalos atlyginimą.
1. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. 11-57-54 „Dėl M. P. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ (toliau – ir 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas), kuriuo nusprendė iš pareiškėjos išieškoti valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos (toliau – ir našlių pensija) permoką (9 340 Lt (2 705,06 Eur)), išskaitant iš pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos po 20 proc. kas mėnesį), dėl to, kad pareiškėja, 1998 m. vasario 10 d. teikdama prašymą našlių pensijai gauti, nenurodė, jog jos santuoka su sutuoktiniu buvo nutraukta dar iki jo mirties. Šio sprendimo pareiškėja neapskundė, nors jį laikė neteisėtu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.246 straipsnio 1 dalies prasme. Nepaisant to, pareiškėjos nuomone, ji vis tiek turi teisę kreiptis į teismą dėl turtinės žalos, kylančios įgyvendinant šį administracinį aktą, atlyginimo.
2. Pareiškėja pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis minėtu 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu, neteisėtai išskaičiavo iš jos 1 184,60 Eur, kurie ir sudaro pareiškėjos prašomos turtinės žalos atlyginimo sumą, bei akcentavo, kad ji pati jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, 1998 m. vasario 10 d. prašymą našlių pensijai gauti pateikė įtikinta VSDFV tarnautojos, nors buvo paaiškinusi, kad santuoką su sutuoktiniu buvo nutraukusi. Pareiškėjos teigimu, VSDFV turėjo būti aktyvi ir, gavusi pareiškėjos prašymą našlių pensijai gauti, reikalauti iš institucijų būtinų dokumentų, siekdama išsiaiškinti, ar pareiškėja yra tinkamas subjektas šiai pensijai gauti. Pareiškėjos teigimu, jai negali būti perkelta pareiga atlyginti valstybės dėl jos pačios tarnautojų netinkamo pareigų atlikimo patirtą žalą.
2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
1. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, 1998 metais paskirdamas pareiškėjai našlių pensiją, neturėjo pagrindo abejoti jos sąžiningumu bei pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu, todėl jų netikrino. Tačiau, nustatęs keletą neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl pensijų gavėjų kaltės, siekdamas išvengti pensijų permokų, jis atliko visų mokamų našlių pensijų, taip pat ir pareiškėjos, paskyrimo teisėtumo patikrinimą. VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinęs pareiškėjos našlių pensijos bylos duomenis pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro (toliau – ir Registras) duomenis apie civilinę būklę, 2013 m. liepos 2 d. nustatė, kad pareiškėjai našlių pensija nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo paskirta ir mokama neteisėtai, kadangi ji, teikdama prašymą našlių pensijai gauti, buvo išsituokusi, todėl nuo 2013 m. liepos 1 d. nutraukė neteisėtai paskirtos pensijos mokėjimą.
2. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja pati nebuvo sąžininga, VSDFV Vilniaus skyriui pateikė neišsamią ir neteisingą informaciją, nuslėpdama esminę reikšmę našlių pensijai gauti turėjusią aplinkybę. Dėl pareiškėjos kaltės susidarė pensijos permoka, kurią pareiškėjai buvo siūloma grąžinti, tačiau pareiškėja jos negrąžino. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu nusprendė iš pareiškėjos gaunamos netekto darbingumo pensijos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti po 20 proc., kol bus atlyginta padaryta žala. Pareiškėja minėto sprendimo bei sprendimo neatnaujinti jo apskundimo termino neskundė.
3. Atsakovo teigimu, kol nenustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas yra neteisėtas, nėra ir neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. valstybei turtinė žala nekyla. Teisės aktai nenustato pareigos VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojams tikrinti visų pensijoms skirti išduotų ir pateiktų dokumentų teisingumą. Be to, pareiškėjos prašymo našlių pensijai gauti pateikimo metu nebuvo sudaryta duomenų teikimo sutartis tarp VSDFV ir Registro. Šiuo atveju našlių pensijos permoka susidarė būtent dėl pačios pareiškėjos neveikimo – nuslėptos aplinkybės apie ištuoką.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjos M. P. skundą atmetė.
5. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėja, pasirašydama pasižadėjimą, kuriame nurodė, jog su sutuoktiniu nebuvo išsituokusi, turėjo suvokti pasižadėjimo esmę ir atsakomybę dėl neteisingų duomenų pateikimo, todėl sutiko su atsakovų pozicija, jog pareiškėja, pateikdama prašymą našlių pensijai gauti, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismo vertinimu, aplinkybės, dėl kurių pareiškėja pateikė tokią informaciją, negali pašalinti jos atsakomybės. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neturėjo teisės į našlių pensiją, kadangi buvo išsituokusi su sutuoktiniu iki jo mirties, todėl negalėjo būti laikoma našle.
6. Įvertinęs pareiškėjos pensijos byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad jie patvirtina esminę aplinkybę, jog pareiškėja, teikdama prašymą našlių pensijai gauti, nepateikė duomenų, kad santuoką su sutuoktiniu buvo nutraukusi, o pasižadėjime savo parašu patvirtino, jog nebuvo išsituokusi. Teismo vertinimu, šios aplinkybės pareiškėja, teikdama prašymą, negalėjo nežinoti ir turėjo suprasti, pasirašydama pasižadėjimo turinį.
7. Teismas padarė išvadą, jog nustačius faktą, kad pensijos permoka valstybei susidarė dėl pareiškėjos kaltės, VSDFV Vilniaus skyrius įgijo teisę ją išieškoti iš pareiškėjos, todėl buvo priimtas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas išieškoti permoką. Nors pareiškėja 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą skundė VSDFV privaloma išankstine tokiems ginčams nustatyta tvarka, tačiau VSDFV netenkinus jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, ji tokio sprendimo teismui neskundė, t. y. pareiškėja privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo.
8. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą pripažinti neteisėtu, todėl konstatavo, kad nenuginčijus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo, jis galioja ir pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Taigi teismas padarė išvadą, jog nenustačius neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus ar VSDFV veiksmų (pareiškėja neskundė VSDFV 2015 m. liepos 23 d. sprendimo, kuriuo neatnaujintas terminas ir jos skundas dėl teritorinio skyriaus 2014 m. birželio 20 d. sprendimo nenagrinėtas), negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą. VSDFV Vilniaus skyrius, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, priėmė sprendimus, vadovaudamasis teisės aktais, pagal jam suteiktą kompetenciją. Be to, pareiškėja turėjo galimybę tartis geruoju dėl permokos grąžinimo, tačiau tokia teise nepasinaudojo.
9. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad našlių pensijos permoka susidarė ne dėl jos, o dėl VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų kaltės, kadangi teisės aktai (nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas) VSDFV teritoriniams skyriams nėra nustatęs pareigos tikrinti visų pensijoms skirti išduotų ir pateiktų dokumentų teisingumą. Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, (toliau – ir Nuostatai) 63 punkte nustatyta tokia VSDFV teritorinių skyrių teisė, tačiau ne imperatyvi pareiga. Kadangi pateikti duomenys su prašymu nekėlė abejonių, o pareiškėja buvo pasirašiusi pasižadėjimą, VSDFV teritorinis skyrius neturėjo pagrindo manyti, kad pareiškėja teikia neteisingus duomenis. Tokią išvadą teismas grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 pateiktu išaiškinimu. Teismo vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai konstatavo, jog našlių pensijos permoka susidarė dėl pačios pareiškėjos pateiktų neteisingų duomenų.

III.

10. Pareiškėja M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 2 705,06 Eur turtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
1. Pareiškėja skunde buvo nurodžiusi turtinės žalos, kurią buvo patyrusi skundo pateikimo metu, sumą, tačiau pirmosios instancijos teismui netenkinus jos prašymo uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui toliau vykdyti 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą, bylos nagrinėjimo metu išieškojimas buvo vykdomas toliau ir pareiškėjos patirta turtinė žala padidėjo bei didės toliau nagrinėjant jos apeliacinį skundą, todėl pareiškėja reiškia reikalavimą, kuris yra neatsiejamai susijęs su jau pareikštu reikalavimu pirmosios instancijos teismui, priteisti jai visą iš jos išieškotiną našlių pensijos permokos sumą – 2 705,06 Eur, kaip jos patirtos turtinės žalos atlyginimą.
2. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, ar teismas pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes dėl to, kad ji jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, o 1998 m. vasario 10 d. prašymą našlių pensijai gauti pateikė įtikinta VSDFV tarnautojos, pripažino esant įrodytomis ar neįrodytomis. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėja pateikė VSDFV Vilniaus skyriui tikrovės neatitinkančią informaciją, negali pašalinti pareiškėjos atsakomybės. Neteisinga reikalauti, kad „paprastas“ pensinio amžiaus fizinis asmuo nepaklustų VSDFV tarnautojos įtikinėjimams. Praktikoje atvejų, kai VSDFV tarnautojai dėl kokių nors priežasčių stengdavosi „geranoriškai padėti“ senyvo amžiaus žmonėms gauti našlių pensiją, nesant tam pagrindo, yra pasitaikę ir daugiau (pvz., Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1562-406/2015), todėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos neįtikinamomis.
3. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 pateiktu išaiškinimu, šiuo atveju nevertino, kad nuo našlių pensijos išmokų paskyrimo ir išmokėjimo jau yra praėjęs itin reikšmingas laiko tarpas, nesiaiškino, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan.
4. Nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Tokiais atvejais teismas skundo apskritai nepriima, bylą nutraukia arba pareiškimą palieka nenagrinėtu, tačiau šiuo atveju teismas bylą išnagrinėjo iš esmės. Be to, privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka naudotis pareiškėja neprivalėjo, kadangi šiuo atveju pareiškėja VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų ir veiksmų (neveikimo) neskundžia, reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškia tiesiogiai teisme.
5. Teismas taip pat neturėjo pagrindo remtis aplinkybe, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas nėra nuginčytas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2008 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-402/2011 ir kt.) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo nuginčijimas nėra būtina sąlyga tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.
6. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas išieškoti iš pareiškėjos našlių pensijos permoką, nors formaliai nėra bauda, tačiau sukelia pareiškėjai labai sunkias turtines pasekmes, iš esmės palieka be minimalių pragyvenimui būtinų lėšų. Jei našlių pensija pareiškėjai niekada nebūtų buvusi paskirta ir mokama, senatvėje savo išlaidas jis būtų planavusi kitaip, labiau ribojusi savo poreikius ir t. t. Išieškodama neteisėtai išmokėtą našlių pensiją, valstybė savo institucijų klaidas taiso pareiškėjos sąskaita. Tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai (pvz., 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimo byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 36548/97), 58 p.; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), 40 p.; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04), 67 p.; 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 69 p.; 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo byloje Lelas prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 55555/08), 74 p. ir kt.).
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti šį sprendimą.
12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui bei teismo sprendime nurodytais argumentais, su jais sutinkant, papildomai nurodant, kad:
1. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo priteisti 2 705,06 Eur turtinės žalos atlyginimą, kuris nebuvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi, kuria buvo išspręstas pareiškėjos skundo priėmimo klausimas, jau buvo išspręstas ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas – atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui išskaityti pensijos permoką iš bet kokių pareiškėjos išmokų pagal 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą, kol įsiteisės sprendimas administracinėje byloje. Be to, pareiškėja reikalauja priteisti 2 705,06 Eur, kaip turtinės žalos, kurios tiek skundo pirmosios instancijos teismui parengimo metu, tiek apeliacinio skundo parengimo metu nėra patyrusi, atlyginimą.
2. Pareiškėjos teiginiai ir juos apibūdinančios aplinkybės dėl to, kad ji nėra kalta dėl žalos valstybei atsiradimo neteisėtai ir nepagrįstai išmokėjus jai našlių pensiją, yra tik pačios pareiškėjos jokiais įrodymais nepagrįsti ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantys teiginiai.
3. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas įstatymo nustatytais terminais ir tvarka nebuvo nuginčytas, konstatavo, jog tokiu atveju šis sprendimas laikytinas teisėtu ir sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Tai, kad našlių pensijos permoka susidarė ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus, o dėl pareiškėjos veiksmų ir kaltės, teismas teisingai nustatė ir pagal kitus pensijos byloje esančius duomenis ir dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nes administracinė byla iškelta 2016 m. gegužės 18 d.
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos M. P. skundas dėl 1 184,60 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, išskaitant iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo invalidumo / netekto darbingumo pensijos susidariusią valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, teisėtumas ir pagrįstumas.
15. Pagal bylos duomenis pareiškėja 1998 m. vasario 10 d. VSDFV I filialui pateikė prašymą pensijai skirti (byloje šis prašymas yra įvertintas kaip pareiškėjos prašymas skirti našlių pensiją už mirusį M. P. (M. P.), nors prašyme tokios aplinkybės nėra nurodytos). Kartu su minėtu prašymu pareiškėja pateikė Vilniaus miesto CMS 1992 m. spalio 12 d. išduotą 1945 m. spalio 12 d. pareiškėjos sudarytos santuokos su M. P. liudijimą ir 1998 m. sausio 17 d. išduotą kartotinį M. P. mirties liudijimą. Be to, pareiškėja 1998 m. vasario 10 d. pasirašė ir pasižadėjimą, kad su sutuoktiniu M. P. nebuvo išsituokusi, po jo mirties kitos santuokos nesudarė. VSDFV Vilniaus skyrius 1998 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 526, vadovaudamasis tuo metu galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 451 straipsnio nuostatomis, nuo 1997 m. liepos 1 d. paskyrė pareiškėjai našlių pensiją.
16. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 11-46-19473 nuo 2013 m. liepos 1 d. nutraukė pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą, nustatęs, kad išmokos pareiškėjai skirtos neteisingai. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 11-56-81, kuriuo nustatė, kad dėl pareiškėjos kaltės nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė 9 340 Lt našlių pensijos permoka, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką. Šiame sprendime nurodyta, kad Vilniaus miesto CMS pateiktais duomenimis pareiškėjos santuoka buvo nutraukta 1968 m. liepos 4 d. (Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1968 m. liepos 4 d. sprendimas dėl ištuokos). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11-57-54, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 36 straipsnio 6 dalimi, Nuostatų 99 ir 101 punktais, nusprendė išieškoti iš pareiškėjos gaunamos invalidumo / netekto darbingumo pensijos po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta dėl našlių pensijos permokos atsiradimo kilusi žala – 2 705,05 Eur (9 340 Lt). Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėja, pateikdama prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją už 1985 m. spalio 26 d. mirusį M. P., neinformavo, jog 1968 m. liepos 4 d. santuoka buvo nutraukta. Pažymėtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. 11-57-54 nėra nuginčytas ir šioje byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo.
17. Taigi šioje byloje yra susiklosčiusi teisinė situacija, kad VSDFV Vilniaus skyrius (viešojo administravimo subjektas) pasinaikino savo priimtą sprendimą dėl našlių pensijos skyrimo pareiškėjai ir nusprendė nukreipti visos išmokėtos našlių pensijos išieškojimą iš pareiškėjos gaunamos invalidumo / netekto darbingumo pensijos (pareiškėjos kreipimosi į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo metu invalidumo / netekto darbingumo pensijos dydis buvo 256,84 Eur (išskaitoma 51,37 Eur), iki 2016 m. gegužės 1 d. buvo išskaityta 1 184,60 Eur), t. y. VSDFV Vilniaus skyrius taikė priemonę (išieškojimą iš socialinio draudimo išmokos), kuria apribojo pareiškėjos nuosavybės teises.
18. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu, ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus, turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai; kt.).
19. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina akcentuoti ir gero administravimo principą, kurio turėjo laikytis VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas sprendimą apriboti pareiškėjos nuosavybės teisę bei teisę gauti teisės aktuose nustatytą ir atitinkamai paskirtą invalidumo / netekto darbingumo pensiją, kuri pagal bylos duomenis yra vienintelis pareiškėjos pragyvenimo šaltinis. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog šis principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 29979/04). Gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valstybės institucijoms ištaisyti pasitaikančias klaidas, netgi jei jos yra jų pačių nerūpestingumo rezultatas (žr. EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, peticijos Nr. 10373/05). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06).
20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 išaiškino, kad vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia (be kita ko) užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str., 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, kas duotų pagrindą išvadai, jog turėjo būti pasinaudota teisės aktais suteikta teise tikrinti duomenis, kurių pagrindu skiriamos socialinio draudimo išmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 1 d.), pareikalauti papildomos informacijos ir pan. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų. Įgaliotai institucijai – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai – priimant sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos permokos išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų, asmuo turi turėti galimybę išsakyti savo argumentus inter alia (be kita ko) dėl ieškinio senaties taikymo, o institucija privalo šiuos argumentus motyvuotai įvertinti, taip užtikrinant asmens teisę į tinkamą procedūrą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata „neapribojant kokiu nors terminu“ negali paneigti ieškinio senaties termino taikymo galimybės. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, kada Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia (be kita ko) išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir / ar duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.
21. Įvertinus VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų 2013 m. liepos 2 d., 2014 m. balandžio 10 d. ir 2014 m. balandžio 20 d. sprendimų turinį, matyti, kad priimant sprendimus nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su VSDFV darbuotojų veiksmais, tiek priimant 1998 m. kovo 30 d. sprendimą pareiškėjai mokėti našlių pensiją, tiek labai ilgą laiko tarpą (nuo 1998 m. kovo 30 d. iki 2013 m. liepos 2 d.) netikrinant duomenų, reikalingų našlių pensijai paskirti ir mokėti, pagrįstumo ir teisėtumo; priimant sprendimus, kuriais konstatuota, kad našlių pensijos permoka 9 340 Lt susidarė išimtinai tik dėl pareiškėjos kaltės, pareiškėja nebuvo išklausyta, t. y. jai nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl aplinkybių, susijusių su pasižadėjimo pasirašymu, santuokos liudijimo gavimu po to, kai santuoka buvo nutraukta, kada pareiškėjai buvo išduotas ištuokos liudijimas po to, kai 1968 m. liepos 4 d. priimtas Vilniaus miesto Lenino rajono teismo sprendimas dėl ištuokos, santuokos nutraukimo įregistravimu 1969 m. kovo 4 d. Vilniaus miesto CMS (pažymėtina, kad priimant teismo sprendimą dėl ištuokos galiojo RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, kuris buvo Lietuvoje taikomas iki įsigaliojo Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas 1970 m. sausio 1 d. (Rasimavičius. P. Tarybinė šeimos teisė. Vilnius: Mintis, 1981. P. 39, 44)), dėl senaties termino taikymo ir t. t.
22. Pareiškėja reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad ji, teikdama prašymą skirti našlių pensiją, jokių nesąžiningų veiksmų neatliko, tokį prašymą teikti buvo įtikinta VSDFV tarnautojos, pensijų mokėjimą administruojanti institucija geriau nei pensijos gavėjas išmano pensijų skyrimą ir mokėjimą reguliuojančius įstatymus, ši institucija turėjo surinkti dokumentus, patvirtinančius ar paneigiančius pareiškėjos teisę gauti našlių pensiją, todėl be teisėto pagrindo permokėta našlių pensija yra išieškoma iš pareiškėjos, nors pensija buvo permokėta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentų nepripažino pagrįstais bei sutiko su VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus pozicija, jog pareiškėja, pateikdama prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes pareiškėja neturėjo teisės į našlių pensiją, kadangi buvo išsituokusi su sutuoktiniu iki jo mirties. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV teritorinio skyriaus veiksmai išieškoti permoką yra teisėti, VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas yra galiojantis (nenuginčytas).
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais kritikuojamos šios pirmosios instancijos teismo išvados, ir tikrindama šių išvadų pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos prašyme skirti pensiją nėra nurodyta, kokio pobūdžio ir kokiu teisiniu pagrindu pareiškėja prašo skirti pensiją. Iš pareiškėjos teiktų dokumentų matyti, kad Vilniaus miesto CMS skyrius pareiškėjai 1992 m. gegužės 15 d. išdavė santuokos liudijimą, jog ji (pareiškėja) yra susituokusi su M. P. 1945 m. spalio 12 d. Be to, 1969 m. kovo 4 d. santuokos nutraukimo įraše Nr. 241 nėra nurodyta jokių duomenų apie pareiškėjai išduotą ištuokos liudijimą, santuokos nutraukimo įraše apribota įrašu, kad ištuokos įrašo pagrindas – Vilniaus miesto Lenino rajono teismo 1968 m. liepos 4 d. sprendimas dėl ištuokos. Pati pareiškėja nurodo, kad santuoka buvo nutraukta 1968 m. kovo 4 d., bei teigia, kad tokią aplinkybę buvo nurodžiusi ir VSDFV tarnautojai, tačiau nepaisant to jai buvo paskirta našlių pensija. VSDFV Vilniaus skyrius sprendimuose yra nurodęs, kad santuoka nutraukta 1968 m. liepos 4 d., tačiau nėra nurodęs jokios teisės akto normos, kuria vadovaudamasis darė tokią išvadą apie pareiškėjos ir M. P. santuokos nutraukimo datą. Be to, būtina atsižvelgti ir į pareiškėjos amžių (pareiškėja gimusi 1927 m. gruodžio 27 d.) ir galėjimą suvokti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su jos santuokos nutraukimu ir teisiniu įforminimu, ir tokio pobūdžio duomenų pateikimu VSDFV darbuotojai.
24. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VSDFV turi teisę, o ne pareigą tikrinti asmenų pateiktus duomenis ir dokumentus, kai yra pagrindo suabejoti pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu ir išsamumu, tačiau šiuo atveju nėra pateikti jokie įrodymai, kad 1998 m. kovo 30 d. priimant sprendimą skirti pareiškėjai našlių pensiją, nebuvo jokio pagrindo patikrinti pareiškėjos teikiamos informacijos pagrįstumą, kad VSDFV darbuotoja, priėmusi pareiškėjos prašymą ir dokumentus, atidžiai, apdairiai ir rūpestingai patikrino pareiškėjos pateiktus dokumentus, reikalingus našlių pensijai gauti, išsamiai ir visapusiškai išsiaiškino visas aplinkybes, būtinas sprendimui skirti našlių pensiją priimti.
25. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino taikymo VSDFV Kauno skyriaus reikalavimui išieškoti išmokėtą asmeniui didesnę nei priklausė jam gauti netekto darbingumo pensiją, yra nurodęs, jog teisės aktai (Nuostatai, Pensijų, pašalpų, kompensacijų skyrimo ir mokėjimo kontrolės vyriausiojo (sios) ir vyresniojo (sios) inspektoriaus (ės) pareiginės instrukcijos), suteikdami teisę tikrinti paskirtos pensijos paskyrimo teisėtumą, nurodo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų pareigą užtikrinti, kad pensija būtų skiriama atidžiai ir rūpestingai, susipažinus su pateiktais dokumentais, o kilus tam tikrų abejonių turi būti tikrinama, ar dokumentai išduoti pagrįstai (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
26. Kaip jau minėta, VSDFV Vilniaus skyrius, iš esmės pasinaikindamas savo priimtą sprendimą ir nuspręsdamas išieškoti visą permoką, neįvertino aplinkybių, kad VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas sprendimą skirti pareiškėjai našlių pensiją ir ilgą laiką mokėdamas šią pensiją ir netikrindamas pareiškėjos pateiktų dokumentų, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai; pareiškėjai nesudarė galimybės būti išklausytai, t. y. pateikti argumentus, susijusius su jos pateiktu prašymu skirti našlių pensiją ir šios pensijos skyrimu, prašyti taikyti senatį, todėl konstatuotina, kad VSDFV Vilniaus skyrius pažeidė gero administravimo principą bei be teisėto pagrindo nusprendė išieškoti iš pareiškėjos visą permoką, o ne apsiribojo penkerių metų senaties terminu.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad iš pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyrius turėjo teisėtą pagrindą savo sprendimu susigrąžinti nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 liepos 1 d. išmokėtą našlių pensiją (1 192 Eur), nukreipiant šį išieškojimą į pareiškėjos gaunamą invalidumo / netekto darbingumo pensiją. Pareiškėjos argumentai, kad VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo visiškai išieškoti permokos, nepripažintini pagrįstais, nes pagal bylos duomenis pareiškėja neturėjo teisės gauti našlių pensijos, t. y. be teisėto pagrindo įgijo turtą, be to, pasirašė pasižadėjimą apie tai, kad nebuvo išsituokusi.
28. Atsižvelgiant į atsakovų byloje akcentuojamą aplinkybę, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimas nėra ginčijamas ir nėra panaikintas, pažymėtina, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo savaime nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012). Administracinio akto nenuginčijamas neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal CK 6.271 straipsnį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014).
29. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
31. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
32. Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, kad VSDFV Vilniaus skyrius neužtikrino gero administravimo principo taikymo, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, priimdamas sprendimus, susijusius su našlių pensijos skyrimu, mokėjimu ir jos išieškojimo nukreipimu į pareiškėjos nuosavybę (apribodamas neproporcingai ir neadekvačiai pareiškėjos nuosavybę), darytina išvada, jog tokiais veiksmais viešojo administravimo subjektas padarė pareiškėjai turtinę žalą, t. y. išieškojo našlių pensijos permokos daugiau, nei buvo būtina, todėl konstatuotina, kad yra visos pirmiau aptartos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti.
33. Pareiškėja skundu prašė priteisti 1 184,60 Eur sumą, kuri buvo išskaityta iš jos gaunamos invalidumo / netekto darbingumo pensijos iki 2016 m. gegužės 1 d., tačiau nustačius, kad galėjo būti išskaityta 1 192 Eur suma, darytina išvada, kad toks pareiškėjos suformuluotas reikalavimas negali būti tenkinamas.
34. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo priteisti 2 705,05 Eur (skunde nurodoma 2 705,06 Eur) (visą permokos sumą), t. y. ir likusią išskaitytą ir išskaitomą permokos sumą nuo 2016 m. gegužės 1 d. (1 520,45 Eur). Nagrinėjant šį pareiškėjos reikalavimą, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokia permokos suma iš viso yra išskaityta iki 2018 m. sausio 25 d., kad jau yra išskaityta visa 2 705,05 Eur suma. Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius turėjo teisę išskaityti tik 1 192 Eur, todėl nustatytina, kad tam, jog būtų apgintos pareiškėjos pažeistos teisės ir būtų atlyginta jai padaryta turtinė žala, t. y. sugrąžinta išskaityta našlių pensijos permokos suma, kuri yra didesnė nei 1 192 Eur, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, įpareigotina apskaičiuoti ir grąžinti pareiškėjai išskaitytą našlių pensijos permoką, kuri yra didesnė nei 1 192 Eur. Pažymėtina, kad nuo 2018 m. sausio 25 d. turi būti nutrauktas permokos išskaitymas iš pareiškėjos gaunamos invalidumo / netekto darbingumo pensijos.
35. Pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimas dėl didesnės pinigų sumos priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad permokos išieškojimas nebuvo sustabdytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme ir buvo ribojama pareiškėjos nuosavybė, t. y. daroma žala, kurią ji siekė prisiteisti, reikšdama skundą, nelaikytinas nauju reikalavimu, nes tai yra reikalavimas neatsiejamai susijęs su pareikštu skundo reikalavimu (ABTĮ 134 str. 6 d.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.).
36. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai viešojo administravimo subjekto VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, išieškant iš pareiškėjos gaunamos invalidumo / netekto darbingumo pensijos visą šio subjekto be teisėto pagrindo paskirtą ir išmokėtą pareiškėjai našlių pensijos permoką, pripažino teisėtais ir pagrįstais, ir daro išvadą, kad pareiškėjos pareikšti reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo yra iš dalies tenkintini. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundo reikalavimas tenkinamas iš dalies: atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, įpareigojama apskaičiuoti ir grąžinti pareiškėjai išskaitytą našlių pensijos permoką, kuri yra didesnė (viršija) 1 192 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos M. P. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, apskaičiuoti ir grąžinti pareiškėjai M. P. išskaitytą našlių pensijos permoką, viršijančią 1 192 Eur (tūkstantį šimtą devyniasdešimt du eurus).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Romanas Klišauskas

                                                                      Dalia Višinskienė

                                                                      Virginija Volskienė