Administracinė byla Nr. P-34-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05767-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.7; 60.3.8; 60.3.9; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2250-492/2016 pagal atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir S. M. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. M. su 2014 m. gruodžio 29 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau abu kartu vadinami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą
Nr. 3R-497(AG-427/01-2014; 2) panaikinti Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15; 3) įpareigoti atsakovą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybą (toliau – ir Taryba) išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundą; 4) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą nedelsiant imtis priemonių privataus eksperto S. M. atžvilgiu.

Ketvirtąjį R. M. skundo reikalavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas atsisakė priimti nagrinėti jo skundą dėl eksperto S. M. veiksmų. R. M., nesutikdamas su tokiu sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri pareiškėjo skundą atmetė. R. M. nuomone, Vyriausioji administracinių ginčų komisija dar neįvykus 2014 m. gruodžio 8 d. iki pietų vykusiam posėdžiui, buvo parengusi sprendimą, kadangi Komisijos sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas tą pačią dieną. Be to, šiame sprendime nebuvo aptarti nei R. M., nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovo posėdyje išsakyti argumentai bei nenurodytos aplinkybės, taip pat nebuvo analizuoti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 8 d. atsiliepime išdėstyti argumentai. Teigia, kad Komisija nukrypo nuo ginčo dalyko bei nepagrįstai ignoravo R. M. argumentus ir rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nuo 2014 m. kovo 1 d. yra įpareigotas teisės aktuose įtvirtinta tvarka nagrinėti skundus dėl ekspertų neteisėtų veiksmų. Atsakovo teiginiai, kad jis negali priimti skundo ir jo nagrinėti dėl to, jog veiksmai buvo atlikti iki 2014 m. kovo 1 d., yra nepagrįsti. Pareiškėjas mano, kad buvo nepagrįstai neatsižvelgta į tai, jog jo skundą Tarybai persiuntė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba su R. M. reikalavimais nesutiko.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu
Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktas nustato, jog atsakovui suteikiama teisė nepriimti skundo nagrinėti, atsižvelgus į tai, kad Taryba nėra įgaliota priimti sprendimo dėl skundžiamo ekspertizės akto pagrįstumo ir teisėtumo, jo panaikinimo, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ar kitų teisės aktų, išskyrus Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas), nuostatų pažeidimų. Be to, vadovaujantis lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja) principu atsakovas priima nagrinėti tik tuos skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d.,
t. y. po Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio, suteikiančio teisę atsakovui nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų Etikos kodekso pažeidimų ir priimti atitinkamus sprendimus, nustačius pažeidimus, įsigaliojimo. Pažymėjo, kad kai Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba nėra kompetentinga priimti sprendimų nagrinėjamais klausimais, skundas paliekamas nenagrinėtu, jis nėra perduodamas kitais institucijai pagal kompetenciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. atsiliepime į R. M. skundą paaiškino, kad savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir profesinės etikos reikalavimais. Nurodė, kad bylos baigtis jam nėra svarbi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-497 ir Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15 bei įpareigojo Tarybą išnagrinėti pareiškėjo R. M. 2014 m. spalio 6 d. skundą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. spalio 17 d. gavo pareiškėjo skundą, adresuotą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, kuriame buvo prašoma ištirti nurodytą įvykį ir imtis priemonių eksperto S. M. atžvilgiu bei panaikinti 2013 m. birželio 18 d. teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Šį prašymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2014 m. spalio 10 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6898 pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti atsakovui, kuris, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktu ir principu lex retro non agit, 2014 m. spalio 20 d. sprendimu R. M. skundą atsisakė priimti nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsniu buvo pakeistas iki tol galiojęs teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekse, patvirtintame Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2007 m. vasario 9 d. posėdyje. Ankstesnės redakcijos Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso 11 punkte iš esmės buvo nustatyta tik bendroji, įstatymuose nustatyta teismo ekspertų atsakomybė, t. y. Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso normų pažeidimas, atsižvelgiant į jo pobūdį, galėjo užtraukti tik šiuos teisinius padarinius: drausminę atsakomybę Lietuvos Respublikos darbo kodekso ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka (11.1 punktas); baudžiamąją atsakomybę Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatytais atvejais (11.2 punktas); procesinę atsakomybę procesų įstatymų numatytais atvejais ir tvarka (11.3 punktas). Procedūra detalizuojama Tarybos darbo reglamente.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnis iš esmės nustato naują teisinį reguliavimą, kuriuo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai buvo suteikti nauji įgaliojimai dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų tyrimo ir sprendimų pagal šio straipsnio 4 dalį priėmimo. Įvertinęs šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant skundo priėmimo klausimą principas lex retro non agit negali būti taikomas.

Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, atsakovas turėjo kompetenciją nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų Etikos kodekso pažeidimų. Tai buvo įtvirtinta Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekse, patvirtintame Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2007 m. vasario 9 d. posėdyje, kurio 12 punktas nustatė, kad šio kodekso normų pažeidimas yra pagrindas Tarybai sudaryti etikos komisiją teismo eksperto elgesiui svarstyti ir atsakomybės klausimui spręsti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka arba valstybės ekspertinės įstaigos vadovui sudaryti kvalifikacijos komisiją spręsti teismo eksperto pažymėjimo galiojimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad skundo priėmimo stadijoje yra tik sprendžiama, ar institucija turi įgaliojimus nagrinėti skundą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 9.2 punktas negali būti aiškinamas plečiamai, kaip leidžiantis institucijai skundo priėmimo stadijoje skundą išnagrinėti iš esmės. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad nagrinėja skundus dėl galimų etikos pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d. Taip pat nurodo, kad tai suponuoja principo lex retro non agit principo taikymas. Šiuos motyvus iš esmės palaikė ir Komisija. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl skundo esmės. Pareiškėjas atsakovui skundė eksperto S. M., jo manymu, neteisėtus veiksmus, kurie yra nesuderinami su Etikos kodeksu. Skundas atsakovui buvo pateiktas jau galiojant naujam reguliavimui, t. y. atsakovui turint įgaliojimus nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų. Vadinasi, skundas yra dėl Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimo ir buvo paduotas institucijai, kuri įgaliota šiuos skundus nagrinėti, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo jokių pagrindų atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tik priėmęs skundą, atsakovas jį nagrinėja iš esmės, t. y. tiria skunde nurodytas aplinkybes ir priima Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtinto Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento 24 punkte nustatytus sprendimus: atmesti skundą kaip nepagrįstą (24.1 punktas); palikti skundą nenagrinėtą šio darbo reglamento 9.2 punktas nurodytais pagrindais, taip pat jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundą padavė neveiksnus asmuo ar neįgaliotas paduoti skundą asmuo (24.2 punktas); pareikšti įspėjimą teismo ekspertui, kuris pažeidė Etikos kodeksą (24.3 punktas); pareikšti teismo ekspertui, kuris pažeidė Etikos kodeksą, viešą įspėjimą (24.4 punktas); siūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą, pažeidusį Etikos kodeksą, iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo (24.5 punktas); siūlyti teismo ekspertizės įstaigos vadovui arba Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytai valstybės institucijai ar prie jos tam tikslui sudarytai komisijai svarstyti kvalifikacijos, kurios pagrindu asmuo buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, patikrinimo klausimą (24.6 punktas). Teismo vertinimu, būtent skundo nagrinėjimo iš esmės stadijoje ir yra galimas lex retro non agit principo taikymas.

Apibendrindamas tai, ką išdėstė, teismas padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KT-S-15 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-497 panaikino.

III.

Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi Tarybai yra pavesta nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų ir įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimus, kurių galutinis sąrašas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje, t. y. teismo ekspertui pareikšti įspėjimą, pareikšti viešą įspėjimą ir siūlyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo bei siūlyti teismo ekspertizės įstaigos vadovui arba kitai valstybės institucijai ar prie jos tam tikslui sudarytai komisijai svarstyti kvalifikacijos, kurios pagrindu asmuo buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, patikrinimo klausimą.

Pažymėjo, kad Tarybos priimami sprendimai nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių skundą pateikusių pareiškėjų teisėms ar teisėtiems interesams, tačiau Tarybos sprendimai, kuriais konstatuojami Etikos kodekso pažeidimai, tiesiogines teisines pasekmes sukelia teismo ekspertams, dėl kurių veiksmų ar neveikimo buvo paduoti pareiškėjų skundai, t. y. teismo ekspertams taikoma teisės aktuose nustatyta atsakomybė.

R. M. pateikė skundą dėl teismo eksperto S. M. veiksmų, kurie buvo atlikti 2013 m. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo papildymo 41 straipsniu, kuriuo atsakovas įgijo teisę nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų Etikos kodekso pažeidimų ir priimti atitinkamus sprendimus teismo ekspertų atžvilgiu, įsigaliojo 2014 m. kovo 1 d. Taryba, vadovaudamasi iki 2014 m. kovo 1 d. galiojusiu Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintais Tarybos nuostatais, neturėjo įgaliojimų nagrinėti skundų dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų ar kitokių skundų ir taikyti atsakomybės teismo ekspertams. Minėtuose nuostatuose įtvirtinti Tarybos uždaviniai, funkcijos ir teisės buvo susijusios tik su ekspertinės veiklos tobulinimu, ekspertinės veiklos derinimu ir konfliktų sprendimu tik tarp ekspertinių įstaigų ir suinteresuotų institucijų, o minėtų nuostatų 15 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad Tarybos sprendimai yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Nors 2007 m. vasario 9 d. patvirtinto Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodekso 12 punktas nustatė, kad kodekso normų pažeidimas yra pagrindas Tarybai sudaryti etikos komisiją teismo eksperto elgesiui svarstyti ir atsakomybės klausimui spręsti įstatymų nustatyta tvarka arba valstybės ekspertinės įstaigos vadovui sudaryti kvalifikacinę komisiją spręsti teismo eksperto pažymėjimo galiojimo klausimą, tačiau tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas ir kiti teisės aktai nebuvo nustatę pareigos nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų, nei tokių pažeidimų nagrinėjimo tvarkos, nei Tarybos priimamų sprendimų galios, nei atsakomybės, taikomos teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus. Ankstesnės redakcijos Etikos kodekso 11 punkte iš esmės buvo nustatyta tik bendroji teismo ekspertų atsakomybė, tačiau norminio teisės akto galiojimas siejamas su jo oficialiu paskelbimu ir įsigaliojimu, o atsižvelgiant į tai, kad ankstesnės redakcijos Etikos kodeksas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtas, jis buvo rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kurio nuostatos nebuvo privalomos teismo ekspertams, nedirbantiems ekspertinėse įstaigose (privatiems teismo ekspertams), patvirtinusiose Etikos kodeksą, taip deklaruodamos šio kodekso reikalavimų laikymąsi, todėl ir atsakomybės taikymas už jo nevykdymą nebuvo galimas.

2014 m. kovo 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo pakeitimams, atitinkamai buvo patvirtinti nauji, įstatymą atitinkantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1R-34 patvirtini Tarybos nuostatai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtintas Tarybos darbo reglamentas, 2014 m. vasario 24 d. Tarybos sprendimu patvirtintas ir teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas Etikos kodeksas), kuriais buvo įtvirtinta Tarybos kompetencija dėl skundų, susijusių su Etikos kodekso reikalavimų pažeidimu, nagrinėjimo tvarka bei atsakomybės taikymo ribos. Atitinkamai minėti norminiai aktai įtvirtino Etikos kodeksą, kaip privalomą elgesio taisyklių rinkinį, tiek privatiems, tiek valstybiniams teismo ekspertams ir nustatė neatitikimų nagrinėjimo mechanizmą, o iki tol tai nebuvo reglamentuota.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo veikloje vadovaujasi galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, ir į tai, kad teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo, Taryba atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti, kadangi R. M. skundžiami teismo eksperto veiksmai buvo atlikti ir ekspertizės aktas surašytas 2013 m. birželio 18 d. Taryba dar skundo priėmimo stadijoje galėjo konstatuoti, kad bus nagrinėjami teismo eksperto veiksmai, atlikti iki Etikos kodekso įsigaliojimo, ir Taryba turės palikti skundą nenagrinėtą, kadangi teismo eksperto veiksmų atlikimo laikotarpiu Etikos kodekso nuostatos nebuvo teismo ekspertui privalomos, todėl ir atsakomybės už Teismo eksperto profesinės etikos principų nesilaikymą taikymas negalimas. Atsižvelgiant į tai, skundo nagrinėjimo procesas būtų iš esmės beprasmis ir neteisingas pareiškėjo atžvilgiu, nes savo teises ir teisėtus interesus jis galėtų ginti kitais teisėtais būdais, negaišdamas laiko.

Iš esmės R. M. skundė ekspertinio tyrimo civilinėje byloje išvadas. Jeigu Taryba nagrinėtų pareiškėjo skundą ir priimtų sprendimą, kuriuo konstatuotų etišką ar neetišką teismo eksperto elgesį, atliekant ekspertizę, savaime nereikštų, kad ekspertizės išvados nepagrįstos, neteisingos ar neteisėtos, todėl tiesiogiai teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeltų. Taryba neturi kompetencijos vertinti teismo ekspertizės akto ir jį panaikinti. Teismo ekspertizės akto vertinimas yra išskirtinai priskiriamas teismo kompetencijai, o Tarybos sprendimas dėl teismo eksperto neetiško elgesio visiškai neturėtų įtakos teismo sprendimui nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl Taryba savo atsakyme nurodė, kad pareiškėjo skunde keliami klausimai yra svarstytini teisme.

Remiantis teismų praktika, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Atsakovo nuomone, teismo motyvas, kad Taryba skundo priėmimo nagrinėti stadijoje pasisakiusi dėl principo lex retro non agit taikymo, išnagrinėjo skundą iš esmės, yra nepagrįstas.

Teismas taip pat nevertino, kad atsisakymas buvo grindžiamas ir tuo, kad Tarybos pirmininkas gali atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu Taryba yra neįgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu. Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalis bei Tarybos darbo reglamento 2 dalies nuostatos nesuteikia Tarybai teisės nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų proceso veiksmų, įskaitant skundus dėl ekspertinio tyrimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundus, kurių nagrinėjimas priskirtinas teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencijai. Vertinant pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skunde pateiktus argumentus, darytina išvada, kad jis skundžia teismo eksperto S. M. proceso veiksmus, teismui pateiktos ekspertinio tyrimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, prašo panaikinti 2013 m. birželio 18 d. teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 kaip nepagrįstą ir neteisėtą, patikrinti jo prielaidas (versijas, subjektyvius spėliojimus) dėl to, ar teismo eksperto veikloje galimai yra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje (melagingi skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas), 216 straipsnyje (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas) ir (ar) 1891 straipsnyje (neteisėtas praturtėjimas), požymių ir pan.; o tai, atsižvelgiant į nurodytus teisės aktus, nėra priskiriama Tarybos kompetencijai. Vertinti, ar teismo ekspertas pagal kompetenciją atsakė į teismo užduotus klausimus, ar neperžengė specialių žinių ribos, klausimus dėl ekspertinio tyrimo išvadų leistinumo ir liečiamumo, tinkamumo bei patikimumo, turi teisę tik teismas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 219 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, Tarybos 2014 m. spalio 20 d. rašte pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į teismą, kuriame pateikta teismo eksperto S. M. ekspertinio tyrimo išvada (teismo ekspertizės aktas Nr. 13-29) ir teismui nurodyti išvados nepagrįstumo ir klaidingumo motyvus. Patikrinti, ar teismo eksperto veikloje galbūt yra paminėtų nusikalstamų veikų požymių, yra kompetentingi ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, bet ne Taryba. Jie turi pareigą atskleisti nusikalstamas veikas ir atitinkamai visas įrodinėjimo priemones bei galimybes tai įgyvendinti. Kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis).

Pareiškėjas R. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarybos argumentai yra visiškai nepagrįsti, neteisėti ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei nustatytai tvarkai. Vietoje to, kad vykdytų jam priskirtas pareigas, funkcijas ir teismo sprendimą, atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Iš Tarybos pateiktų paaiškinimų ir apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad institucija iš dalies nagrinėja R. M. skundą, tačiau nesuprantama, kodėl pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti. Be to, apeliantas patvirtino, kad tokio pobūdžio kaip pareiškėjo skundai yra priimtini nagrinėti, todėl atsakovo apeliacinio skundo teikimas turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos apeliacinį skundą tenkino. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo R. M. skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismo eksperto S. M. veiksmų atlikimo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijoje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintuose Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatose Tarybai nebuvo suteikti įgaliojimai nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų. Atitinkamai šiuose Tarybos nuostatuose nebuvo įtvirtintas ir atsakomybės teismo ekspertams taikymas.

Teismas pažymėjo, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą ir stabilumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei įstatymų lydimaisiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Taigi, teisės aktai negali būti taikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo.

Kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo nagrinėti skundus pagal jam įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus. Iki 2014 m. kovo 1 d. galiojusia Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija nenustačius Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai įgaliojimų nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų bei atsakomybės teismo ekspertams taikymo, atsakomybė pagal minėto įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. kovo 1 d., negali būti taikoma už pažeidimus, teismo eksperto padarytus iki šio laikotarpio. Aplinkybė, kad iki 2014 m. kovo 1 d. Tarybai nebuvo suteikti įgaliojimai nagrinėti skundus dėl teismo ekspertų etikos pažeidimų, reiškia, kad minėta institucija turi įgaliojimus nagrinėti tik tuos skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d., t. y. naujos Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijos, nustačiusios Tarybai įgaliojimus nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių skundus (pranešimus) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų. Teisinio apibrėžtumo principas turi būti taikomas ir teismo ekspertui. Jis turi būti tikras, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jam nebus taikomos teisinės poveikio priemonės remiantis vėliau pasikeitusiu teisiniu reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė pagrįsta atsakovo poziciją, kad nuo 2014 m. kovo 1 d. nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Taryba privalo nagrinėti tik tuos skundus dėl galimų Etikos kodekso pažeidimų, kurie buvo padaryti po 2014 m. kovo 1 d., o nuo 2014 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijos 41 straipsnio 2 dalies taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už teismo eksperto veiksmus, atliktus iki 2014 m. kovo 1 d.) turėtų būti vertintinas kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimas. Kadangi ekspertinį tyrimą teismo ekspertas S. M. atliko ir teismo ekspertizės aktą Nr. 13-29 parengė 2013 m. birželio 18 d., t. y., galiojant ankstesnei – iki 2014 m. kovo 1 d. galiojusiai – Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijai, Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba negalėjo vadovautis prašomo panaikinti sprendimo priėmimo metu galiojusia Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija, o iki tol galiojusi Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcija Tarybai nesuteikė įgaliojimų nagrinėti fizinių asmenų skundų dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų bei teismo ekspertams taikyti atsakomybės.

Skundų (pranešimų) dėl Teismo ekspertų profesinės etikos kodekso pažeidimų pateikimo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, jų priėmimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo, taip pat Tarybos darbo organizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 patvirtintas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamentas. Šio reglamento 9.2 punkte tvirtinta, kad Tarybos pirmininkas nusprendžia atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu Taryba yra neįgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu; jeigu Taryboje yra nagrinėjamas ar buvo nagrinėtas analogiškas skundas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, taip pat kitais šiame darbo reglamente nustatytais atvejais.

Padariusi išvadą, kad Taryba nėra įgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu, t. y. neturi įgaliojimų vertinti iki 2014 m. kovo 1 d. teismo ekspertų atliktų veiksmų teisėtumo, Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos pirmininkė 2014 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. KT-S-15 pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti R. M. skundą, o Komisija pagrįstai minėtą atsakovo sprendimą paliko nepakeistą. Konstatavus, kad Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašomas panaikinti sprendimas yra teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo R. M. prašymo įpareigoti atsakovą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybą išnagrinėti jo 2014 m. spalio 6 d. skundą. Taigi išvadą, kad prašoma išnagrinėti teismo ekspertų veiksmų, atliktų iki įsigaliojant naujai Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijai, teisėtumą, buvo galima padaryti sprendžiant skundo priėmimą klausimą. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nebuvo jokių pagrindų atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, pripažinta nepagrįsta.

Tai, kad skundą Tarybai persiuntė nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nesudaro pagrindo išvadai, kad ši institucija privalėjo jį priimti ir išnagrinėti, netgi tuo atveju, jeigu Taryba nėra įgaliota priimti sprendimo skundžiamu klausimu.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. M. skundą, neįvertino visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, suformuluotas tinkamai ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galimo priimti sprendimo rūšį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

V.

Pareiškėjas R. M. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; prašymo nagrinėjimui aktuali įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9, 10 ir 12 punkte numatytais pagrindais.

Pareiškėjas nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo sužinojo aplinkybes, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimas užkirto kelią tolesnei pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundo nagrinėjimo eigai, yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštaraujantis konstitucinei teisei. Pažeistos pareiškėjo kaip piliečio pažeistos konstitucinės teisės (teisė į gynybą) ir valstybė (valstybinė institucija) nepagrįstai atleidžiama nuo pareigos išnagrinėti jo 2014 m. spalio 6 d. skundą bei dėl jo priimti sprendimą.

Pareiškėjas teigia, kad dėl atsakovo ir suinteresuoto trečiojo asmens veiksmų (pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundo „įstrigimo“ tarp valstybės institucijų) bei teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo pareiškėjas prarado teisę kreiptis į kompetentingą instituciją dėl jo skundo išnagrinėjimo (dėl suėjusių senaties terminų), nors elgėsi sąžiningai, apdairiai, buvo veiklus, nuoseklus, nedelsdamas kreipėsi į, jo manymu, kompetentingas valstybės institucijas ir pagal nustatytą tvarką (šiuo atveju į Teisingumo ministeriją). Atkreipia dėmesį, kad nei viena institucija (įskaitant teismus) nenurodė, kur pareiškėjas turėtų kreiptis su 2014 m. spalio 6 d. skundu, Teisingumo ministerija persiuntė jį atsakingai institucijai (skyriui), o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo poziciją visiškai palaikė ir skundą tenkino.

Pareiškėjas pažymi, kad Taryba gavusi iš Teisingumo ministerijos pareiškėjo skundą nesiaiškino, kaip pareiškėjui padėti dėl jo skunde keliamo klausimo. Kitaip tariant valstybinės institucijos (atsakovas ir Teisingumo ministerija) akivaizdžiai vengė vykdyti savo kaip administravimo subjektų pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimu nėra išspręstas klausimas dėl bylos esmės (kas išnagrinės pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundą) ir dėl skundo perdavimo Teisingumo ministerijai ir įpareigojimo atlikti veiksmus (jei nuo tokios pareigos atleidžiama Taryba).

Atsakovas Taryba atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas išnaudojo visus galimus pažeistų teisių gynimo būdus, todėl nepagrįstai skundžiasi, kad yra pažeista jo teisė į gynybą, nes išnaudojo visas galimas šioje situacijoje teisinės gynybos priemonės, o administracinis procesas negali tęstis iki begalybės.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas dėl praleistų senaties terminų yra visiškai nepagrįstas, nes Civiliniame kodekse nustatytas dešimties metų terminas dar nėra praėjęs.

Atsakydama į argumentą, kad yra atleista nuo pareigos priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą, Taryba remiasi savo teismui nagrinėjant bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodyta pozicija. Pažymi, kad Taryba negalėjo nagrinėti skundo dėl veiksmų, kurie buvo atlikti iki 2014 m. kovo 1 d. Taryba 2014 m. spalio 20 d. rašte nurodė, kad dėl teismo eksperto atlikto ekspertinio tyrimo tinkamumo ir jo surašytos išvados pagrįstumo bei teisėtumo pareiškėjas gali kreiptis į teismą, kuriame ši išvada yra pateikta, vadinasi, visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog jam nebuvo nurodyta, kur reikia kreiptis.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo minima aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus  2017 m. sausio 5 d. sprendimą jis sužinojo naujas aplinkybes, kurios rodo jo teisių pažeidimą, šiuo atveju laikytina subjektyviuoju kriterijumi, nesudarančiu pagrindo proceso atnaujinimui. Nepalankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimas nėra aplinkybė, rodanti, jog yra pažeistos jo teisės, nes jo iniciatyva vyksta ginčo nagrinėjimas. Prašyme pareiškėjas nurodo, jog iš teismo sprendimo jam tapo aišku, jog jis Lietuvos Respublikai visai nerūpi ir nėra ginamos, jo manymu, pažeistos teisės ar teisėti interesai. Vadinasi, pareiškėjas jau anksčiau suvokė, jog yra pažeistos jo teisės, o teismo sprendimas lyg ir jų negina. Asmuo sužinojo apie savo galimai pažeistą teisę, kai Tarybos 2014 m. spalio 20 d. raštu Nr. KT-S-15 buvo atsisakyta priimti skundą nagrinėti.

Apibendrinant, atsakovo teigimu, pareiškėjui per visą bylos nagrinėjimo procesą buvo išaiškinta Tarybos kompetencija, pagrindai, kuriais remiantis Taryba atsisakė priimti skundą nagrinėjimui bei nurodyta institucija, į kurią jis gali kreiptis ir ginti savo teisėtus interesus. Pareiškėjas savo prašyme nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios jam nebuvo žinomos iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į prašymą pažymi, kad prašydamas atnaujinti procesą pareiškėjas nenurodo nei vieno iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, kurio pagrindu jo prašymas galėtų būti tenkinamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendime pateiktu atsakovo veiksmų ginčo situacijoje vertinimu, tačiau tai nėra pagrindas atnaujinti procesą. Teisingumo ministerija pažymi, jog prašyme atnaujinti procesą turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad yra nors vienas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo ministerija mano, kad nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo R. M. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2250-492/2016, pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2016 m. liepos 1 d. nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją §61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 8, 9, 10 ir 12 punktuose numatytus proceso atnaujinimo pagrindus.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas pagrindas atnaujinti procesą, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju prašymą paduoda pats pareiškėjas, jis negali remtis šiuo procesiniu pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas – kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Pareiškėjas prašyme iš esmės ginčija teismo atliktą aplinkybių vertinimą, padarytas išvadas. Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso dėl sprendimo motyvų nebuvimo.

Atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu galima nustačius, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių teismo sudėtį bei nušalinimus, pažeidimus, t. y. teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-241/2010). Pareiškėjas prašyme nenurodo jokių argumentų dėl teismo sudėties galimo neteisėtumo, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra nepagrįstas.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nenurodo, kokią byloje taikytiną teisės normą teismas taikė netinkamai, todėl prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu atmetamas kaip neargumentuotas.

Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą), suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Pareiškėjas nepateikia jokių teismų praktikos pavyzdžių, kurios neatitiktų byloje priimtas sprendimas, t. y. pareiškėjas iš esmės neargumentavo ir šito savo nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, daro išvadą, kad jis nemotyvuotas – nurodęs net penkis proceso atnaujinimo pagrindus pareiškėjas jų niekaip nepagrindė. Iš prašymo argumentų darytina išvada, jog pareiškėjas, nesutikdamas su galutiniu teismo sprendimu, jame pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, iš esmės siekia bylos peržiūrėjimo. Tačiau akcentuotina, kad proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas kaip nepagrįstas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir S. M. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

                                                        Skirgailė Žalimienė